Žuvusiojo palaikai atvežti į Pagirių miestelį ir numesti kolūkio daržinėje. Užkasimo vieta neišaiškinta, tačiau manoma, kad ji yra Pagiriuose.
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 181.
Mykolas Šemežys, Jono, gimė 1918 m. Ukmergės aps. Pagirių vls. Steponavos k.
Partizanas nuo 1944 m. rudens. Nuo 1946 m. pabaigos Vyčio apygardos partizanų būrio, veikusio Ukmergės aps. Pagirių ir Panevėžio aps. Ramygalos valsčiuose, vadas. Nuo 1948 m. lapkričio mėn. šios apygardos rajono, veikusio Ukmergės apskrityje, vadas.
1949 m. balandžio 20 d. Vyčio apygardos vado Alfonso Smetonos - Žygaudo įsakymu Nr. 12 paskirtas Briedžio rinktinės, vienos iš dviejų apygardoje suformuotų rinktinių, vadu.
1950 m. liepos 5 d. žuvus apygardos vadui A. Smetonai-Žygaudui, tų pačių metų rugpjūčio 17 d. M. Šemežys-Putinas perėmė apygardos vado pareigas. 1951 m. sausio mėn. jis iš Panevėžio ir Ukmergės apskrityse veikusių rinktinių įkūrė Gedimino rinktinę, o iš Biržų apskrityje veikusių partizanų būrių – Pilėnų tėvūniją.
1999 m. gegužės 12 d. M. Šemežiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Res pub li kos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), o 1999 m. gegužės 27 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).
Skaityti daugiau: Mykolas Šemežys-Putinas
Anelė Julija Senkutė
Tauro apygardos partizanų
ir tremties muziejus
Senkùtė Anelė Julija (slap. Pušelė) 1922 Kazliškiai (Šunskų vlsč.) 1947 04 27 Gulbiniškiai, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė. Leitenantė (2003, po mirties). 1946 pavasarį broliui J. Senkui išėjus partizanauti, tapo Tauro apygardos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rinktinės (Vytauto rinktinė) ryšininke. 1946 rudenį rinktinės štabo pavesta apsigyveno Marijampolėje, dirbo miesto vykdomojo komiteto socialinio aprūpinimo skyriuje vyriausiąja buhaltere. Kartu vykdė Tauro apygardos vadovybės užduotį užmegzti ryšius su aktyviais sovietiniais pareigūnais. Susidraugavo su vienu žiauriausių LSSR Valstybės saugumo ministerijos Marijampolės skyriaus tardytoju A. Greisu.
1947 02 18, per Užgavėnes, Vytauto rinktinės vado V. Gavėno (slapyvardis Vampyras) įsakymu inscenizavo tariamų sužadėtuvių (blynų; buvo vaišinama blynais) balių; numatyta nukauti itin uolius Marijampolės partinio aktyvo ir saugumo darbuotojus. A. J. Senkutė kartu su tariamu sužadėtiniu Vytauto rinktinės štabo kovotoju K. Pypliu (slapyvardis Mažytis) baliaus įkarštyje nušovė 5 pareigūnus. Lengvai sužeista pasitraukė į mišką pas partizanus. Buvo paskirta Vytauto rinktinės iždo poskyrio viršininke, tapo rinktinės štabo nare. Už sėkmingai atliktą užduotį 1947 03 22 Tauro apygardos vado A. Baltūsio (slapyvardis Žvejys) jai pareikšta tarnybinė padėka su pagyrimo raštu.
Žuvo (susisprogdino) kartu su Vytauto rinktinės štabo viršininku V. Vabalu (slapyvardis Kunigaikštis) ir štabo globos poskyrio viršininku A. Pečiuliu (slapyvardis Baritonas) vidaus kariuomenei netikėtai užpuolus rinktinės štabo bunkerį Seklyčia (A. Štreimikienės sodyboje); prieš žūdami jie sunaikino dokumentus. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Marijampolėje ir užkasti žvyrduobėse (čia užkasta ir daugiau laisvės kovotojų), už miesto senųjų kapinių. Toje teritorijoje įkurtame Ramybės parke A. J. Senkutės atminimui pastatytas baltas ąžuolinis kryžius Saulutė, prie kurio pasodinta pušelė. Partizanų juostelė Už narsumą (1947, po mirties). Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius (2007, po mirties).
Aldona Vilutienė
Skaityti daugiau: Anelė Julija Senkutė
Vytauto ir Algimanto apygardų partizanai Ramuldavos girioje. 1950 09 16.
I eilėje iš kairės: Albertas Pakenis-Jūreivis, Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Antanas Matuliauskas-Adaska.
II eilėje iš kairės: Kazimieras Ivanauskas-Aras, Povilas Budreika-Debesis, Algirdas Varnas-Gaidelis, Povilas Jankauskas-Alksnis, Teodoras Kviklys-Klajūnas, Povilas Tunkevičius-Kastantas, neatpažintas.
III eilėje iš kairės: Bronius Puodžiūnas-Garsas, Balys Žukauskas-Žaibas, Vytautas Guobužas-Viesulas, Jonas Baltakys-Prancūzas, Teofilis Limba-Sakalas, Janina Valevičiūtė-Astra, Bronius Morkūnas-Diemedis, Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Antanas Morkūnas-Jaunutis, Vladas Matuliauskas-Riešutas, Vytautas Pačinskas-Audra, neatpažintas (GAM)
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanų šeima: Ona Talantaitė-Katinienė-Jonukas ir Juozas Katinas-Šernas (VŽM)
Algimanto apygardos partizanai Šimonių girioje 1947 m.
I eilėje sėdi iš kairės: Juozas Katinas-Šernas, Antanas Matuliauskas-Adaska, Vytautas Česnakavičius-Daujotas.
II eilėje stovi iš kairės: Balys Žukauskas-Princas, Birutė Kiaulevičiūtė-Neužmirštuolė, Ona Talantaitė-Jonukas, Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa, Balys Ramanauskas-Narutis,
III eilėje stovi iš kairės: Antanas Starkus-Montė, Antanas Slučka-Šarūnas, Pranas Levandavičius-Vyturys, neatpažintas (GAM)
BALTAKYS Jonas, Jurgio-Vilkas, Prancūzas, gim. 1920 m. Zabelynės k., Andrioniškio vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 12 ha žemės. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanas. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
KATINAS Juozas-Šernas, gim. Sedeikių k., Šimonių vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanas. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti netoli Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
KIAULEVIČIŪTĖ Birutė, Vlado-Neužmirštuolė, gim. 1927 m. Andrioniškio mstl., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 25 ha žemės, tėvas buvo pašto tarnautojas. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanė. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Zliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
RAILAITĖ Zuzana, Antano-Lakštingala, gim. 1927 m. Čerelių k., Pagirių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 30 ha žemės. Baigė gimnaziją, buvo Sedeikių pradžios m-klos mokytoja. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanė. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
TALANTAITĖ-KATINIENĖ Ona, Kazio-Jonu-kas, gim. Kaupiniškių k., Troškūnų vls., mokytoja. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanė. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Skaityti daugiau: Balandžio 25-27 d. žuvę partizanai
Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanai.
Pirmoje eilėje (priklaupę) iš kairės: Vytautas Rusakevičius-Tigras, Jonas Dūdėnas-Vynas, Petras Pošius-Gediminas.
Antroje eilėje iš kairės: Alfonsas Dambravo-Aidas, Edvardas Juodvalkis-Aras, Vytautas Miškinis-Viesulas ir Povilas Lukošius-Žilvytis.
(Lietuvos ypatingasis archyvas)
Miškinis Vytautas-Viesulas gimė 1928 m. Zarasų apskrities Salako valsčiaus Trinkuškių kaime. Nuo 1947 m. palaikė ryšius su Vytauto apygardos Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanais. 1948 m., gresiant suėmimui, nuginklavo valsčiaus partinį aktyvistą ir įstojo į Laisvės partizanų būrį. 1950 m., reorganizavus Laisvės būrį į Žalgirio kuopą, paskirtas žvalgybos skyriaus viršininku, vėliau Sartų rajono štabo viršininku. 1953 m., žuvus visiems bendražygiams, partizanauti liko dviese su P. Pošiumi-Gluosniu. 1957 m. rudenį legalizavosi ir išvyko į Krasnojarsko sritį pas ištremtus tėvus. 1961 m. pavasarį kartu su tėvais grįžo į Lietuvą ir greitai buvo suimtas. 1962 m. kovo 14 d. nuteistas mirties bausme ir balandžio 23 d. Vilniuje sušaudytas
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Alfonsas Dumblys-Beržas, Rokiškio vls., Butkūnų k., Vėtros b. Ž.1948 04 21
Ona Bugienė. Žuvo 1953 04 23
Jurgis Jakniūnas, Anykščių vls., Niūronių k., Biliūno b. Ž.1945 04 24.
https://partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm
Skaityti daugiau: Balandžio 21-24 d. žuvę partizanai
1947m. balandžio 23 d. išduoti būrio eilinio Rudolfo Ottingo (būryje žinomas kaip Ostinas) (partizaniškas slapyvardis Romas) Žaliosios (Buktos ) miške nelygioje kovoje su enkavedistais žuvo būrio vadas Juozas Vaičiulis – Audra, gimęs 1918m. Tūriškių k. Krosnos vls., Pranas Svetlauskas – Kelmas ,gimęs 1922 m. Pėdiškių k. Krosnos vls. ir vokietis Hernas.
Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Audros būrio vadas „Audra“ pasiuntė kovotojus Romą - Rūdolfą Ostiną ir Kiaunę - Juozą Prabulį su užduotimi pas Kalniškėje dislokuojančio „ Ateities“ būrio vadą Antaną Aleškevičių (slap.Ateitis). Susitikimo vieta Krasenkos kaime pas rėmėją Antaną Bubnį. Po susitikimo Audros būrio vyrai liko dienavoti. Pagal rėmėjo A. Bubnio pasakojimą, anksti rytą jo sodyba buvo apsupta enkavedistų ir Krosnos stribų. Besitraukdamas iš apsupties J. Prabulis žuvo. Ostinas iškėlęs rankas išėjo iš pašiūrės ir ne tik pasidavė, bet paklaustas „kodėl pasidavei ? atsakė „Noriu gyvent“ ir kitos dienos ankstų rytą nuvedė čekistus prie savo kovos draugų, su kuriais kartu gyveno, Audros būrio bunkerio. Partizanai, nenujausdami pavojaus, ramiai ilsėjosi, nes bunkeris buvo pastatytas neprieinamoj vietoj. Netrukus užvirė įnirtingas mūšis, tačiau jėgos buvo nelygios, visi trys: būrio vadas Juozas Vaičiulis Audra, Liudvikas Svetlauskas – Kelmas ir vokietis Hernas žuvo. Žuvusiųjų lavonus stribai užkabinę už kojų tempė daugiau kilometrą per balas, kupstus, kemsynus į Buktos (Žaliosios) miško pakraštį. Iš ten nuvežė į Krosną ir išmetė prie stribelnyčios niekinimui, kur jau gulėjo išniekintas žuvusio Krasenkoj pas A. Bubnį Juozo Prabuliio – Kiaunės, Negro lavonas. Po kelių dienų niekinimo visus naktį sumetė į klebonijos durpines. Tiesa, stribas Vladas Budrevičius prasitarė, kad būrio vadą Juozą Vaičiulį nuo gatvės kažkas pavogė. Kas, kur palaidojo, taip ir nesužinojom.
Štai ką pasakojo apie šį įvykį partizanų ryšininkė Albina Lakickienė – Pušelė:
- Krosnoje balandžio 23 būna šv. Jurgio atlaidai. Tai tą naktį vokietis Romas, suimtas pas Bubnį Krasenkos kaime iš sekmadienio į pirmadienį, į savo būrio bunkerį Žaliojoj prie Vartų kaimo atvedė rusus. Bunkeris buvo įrengtas sunkiai prieinamoj vietoj, už didelės pelkės.
Aš tada buvau Krosnoj atlaiduose, o nakvojau Vartuose pas pusseserę. Girdėjome šūvius. Ėjom pažiūrėti. Mes žinojome, kad ten yra slėptuvė, bet nemanėm, kad ten bus pilna rusų ir stribų. Mus tuoj sučiupo. Sako: „ Eikit, pažiūrėkit, jūsų draugus nudėjom...“ Mes pasakėm, kad einam uogauti. Nepatikėjo, nepaleido. Suėmę laikė. Žiūrim atvelka per tą balą tris... Rankos surištos virš galvos. Užkabino kažkokiu lynu ar virve ir velka per balą. Visi dumblini, purvini baisu žiūrėti. Po kokių dviejų valandų atėjo kitos dvi uogautojos (spanguoles rinkdavom ir pavasarį) ir tas suėmė. Žuvusius sumetė į vežimą ir išvežė į Krosną. Tada mus paleido.
Skaityti daugiau: Audros būrio žūtis
Nurengti ir išniekinti 1952 m. balandžio 19 d. žuvę Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai.
Iš kairės: V. Andriuškevičius-Vijoklis, V. Dambrauskas-Žvejas, K. Jakubauskas-Vikeris ir nežinomas partizanas
Išniekintas 1952 m. balandžio 19 d. žuvęs Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanas S. Lastauskas-Aušra
https://partizanai.org/failai/html/kovojanti_lietuva.htm
Šiaurės Rytų srities vadovybė 1948-1949 m. žiemą.
I eilėje iš kairės: Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa, srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, Žaliosios rinktinės vadas Vytautas Česnakavičius-Valas, neatpažintas.
II eilėje iš kairės: srities vado pavaduotojas Vincas Kaulinis-Miškinis, neatpažintas, Žaliosios rinktinės vado adjutantas Algirdas Meškauskas-Vanagaitis (VŽM)
ČESNAKAVIČIUS Vytautas-Valas, Žemaičių apygardos Žaliosios rinktinės vadas. Žuvo 1949 m. balandžio 19 d. Laipuškių k., Pakruojo vls. Palaikai buvo nuvežti ir užkasti Pakruojo mst.
MEŠKAUSKAS Algirdas, Antano-Raitvytis, Vanagaitis, gim. 1927 m. Padaugyvenės vnk., Smilgių vls. Algimanto apygardos Žaliosios rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1949 m. balandžio 19 d. Laipuškių k., Pakruojo vls. Palaikai buvo nuvežti ir užkasti Pakruojo mst
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Skaityti daugiau: Balandžio 17-20 d. žuvę partizanai
Velykinės mintys
Velykos yra džiaugsmo šventė, - džiaugsmo dėl tiesos pergalės, dėl tamsiųjų jėgų nugalėjimo, dėl Kristaus įkūnyto žmonijos prisikėlimo naujam, šviesesniam ir laimingesniam gyvenimui. Bet kartu tai yra šventė pasiryžimo, susikaupimo, jėgų sutelkimo kovai su piktu ir nedorybėmis, kurie, Kristaus pasiaukojimo, kančių ir kraujo kaina atpirkti, didingu jo prisikėlimu pražūčiai pasmerkti, vis dėlto tebeegzistuoja pasaulyj.
Mūsų Tėvynės išsivadavimo diena irgi bus tokia džiaugsmo šventė, bet tik tiems, kurie dėl to išsivadavimo kovojo, jam aukojo savo jėgas ir išteklius, jo visa širdimi troško ir darbais, ne vien tik žodžiais, siekė; ji taip pat bus džiaugsmo šventė tiems, kurie, nors anksčiau ir suklydę, kaip tas žmogžudys, nukryžiuotas dešinėje Kristaus pusėje, gailėjosi, atpirko savo kaltes Tėvynei ir savo darbais įrodė, kad yra verti atleidimo ir laimės džiaugtis gyvenimu laisvoje Tėvynėje. Bet ta jau nebetolima diena neatneš džiaugsmo tiems, kurie ėjo prieš savo Tėvynę, kurie užsimaskavę, paslapčiomis išdavinėjo ją ir savo tautiečius kiekviename žingsnyje, laisvės valandai atėjus, išvertę kailį, norės tęsti savo chameleonišką gyvenimą. Tokie žmonės blogesni už tuos, kurie žiauriai, bet atvirai kovoja prieš mūsų tautą, ir kurie, žinoma, nelauks jos išsivadavimo momento, bet, kiek tik kojos neša, stengsis bėgti, ieškodami prieglobsčio pas „tėvą ir mokytoją". Tokie žmonės niekšingiausi iš niekšingiausių, ir ne veltui Dantė savo „Dieviškojoje komedijoje" juos patalpino paskutiniame pragaro rate, kur nuogi, įšalę iki kaklo leduose jie kandžioja vienas kitam savo pamišusias nuo sąžinės graužimo galvas. Tėvynės išsilaisvinimo diena bus jiems rūstaus teismo ir pasmerkimo diena. Nuo užpelnytos bausmės jie niekur neišbėgs, niekur nepasislėps, kaip ir tie, kurie „plačiojoje tėvynėje" ieškos išsigelbėjimo: Niurnbergo teismas akivaizdžiai parodė, kaip kariniai nusikaltėliai ar nusikaltėliai prieš žmoniškumą surandami tolimiausiuose pasaulio užkampiuose.
Skaityti daugiau: Partizanai apie Velykas
Gimė 1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose, Viktorijos ir Pranciškaus Slučkų šeimoje. Mokydamasis to paties miestelio progimnazijoje, artimai bendravo su vienuoliais pranciškonais. Anksti jaunystėje jis mėgino pasirinkti vienuolio kelią, bet vėliau pasuko į pasauliečio gyvenimą ir išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.
Antanas Slučka-Šarūnas, Atlantas.
Genocido aukų muziejus
Tarnavo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Algirdo 2-ajame pėstininkų pulke. Vokiečių okupacijos metais studijavo mediciną, 1944 m. išėjo savanoriu į Vietinę rinktinę. Čia jam suteiktas leitenanto laipsnis.
Grįžęs į gimtinę, Troškūnų apylinkėse suformavo pirmąjį partizanų būrį. 1945 m. įkūrė Šarūno rinktinę ir jai vadovavo. 1947 m. balandžio 19 d. Šiaurės rytų Lietuvos srities vado įsakymu jis paskirtas naujai kuriamos Algimanto apygardos vadu. Nuo 1949 m. gegužės buvo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas.
Iš slaptuose saugumo dokumentuose esančių aprašymų matyti, kad Antanas Slučka buvo vidutinio ūgio, rudais plaukais, vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformą su šaulių herbu ant rankovės ir užrašu „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui".
1947 m. rugpjūtį drauge su Vytauto apygardos vadu Vincu Kauliniu-Miškiniu jis sėkmingai išvengė MGB pinklių ir sužeistas (stiklo šukė supjaustė veidą) grįžo iš Vilniaus į savo apygardą. Po šio įvykio paaiškėjo, kad BDPS vadovas Juozas Markulis-Erelis yra MGB bendradarbis.
Kadangi buvo mokęsis medicinos, Šarūnas operuodavo sužeistus kovos draugus. Dėl drąsos susiremiant su priešu ne kartą buvo sužeistas ir pats. Ypač sunkiai - 1947 m. lapkritį per susidūrimą su MGB kareiviais prie Troškūnų-Viešintų valsčių ribos.
Antanas Slučka daug rašė į pogrindinę spaudą, aktyviai palaikė ginkluoto pogrindžio centralizacijos idėją, prisidėjo kuriant vyriausiąją partizanų vadovybę.
Skaityti daugiau: ANTANAS SLUČKA-Šarūnas, Atlantas
1959 m. gegužės 4 d. naktį Šilalės r. Buišių k. (dabar – Šilalės r. sav.) gyventojo Kazio Nogniaus namuose KGB operatyvinė grupė nušovė 2 paskutinius Šilalės krašto Kęstučio apygardos partizanus. Žuvo Petras Oželis-Jaunutis ir Feliksas Urbonas - Algirdas.
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Liūto būrio vadas Antanas Juzakėnas-Liūtas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)
