Neįveiksi, sūnau šiaurės
Brangūs Kovos Broliai, Sesės!
Šios vasaros mėnesiais įžengiame į ketvirtuosius, sunkiausius kovos metus. Minint šias tragiškąsias sukaktuves kaip niekuomet anksčiau yra aiški mūsų pergalė. Visas kultūringasis pasaulis, inspiruojamas Vakarų Demokratijų, iš nereikšmingų diplomatinių žaismų perėjo į intensyvų ruošimąsi visuotinam komunistų sutriuškinimui. Šiuo metu tarptautinės padėties trynimasis įgavo aštriausią formą, o Vakarų - Rytų konflikto neišvengiamumas nebeslepiamas net priešininkų stovyklose.
Lietuvių tautai komunizmą pažinti teko keliais atvejais; jau 1918 - 1919 m. išrykėję šie modernieji fariziejai, tartiufai, destruktyvūs raskolnikovai antrojo - 1940 - 41 m. - ir, pagaliau, trečiojo bolševikmečio metais pasirodė visiškame savo nuogume. Pragariškas ateizmas ir anarchija, visiškas žmogaus beteisiškumas ir sadistiškiausias jo moralinis ir fizinis kankinimas, tautos kultūrinių ir civilizacinių gėrybių naikinimas - tai naujojo mauro - komunisto - pagrindiniai psichikos bruožai.
Lietuvių tautoje komunizmo šaknys nerado tinkamos dirvos; tauta, išskyrus dalelę recidyvistinių nusikaltėlių, išsigimėlių ir kitokių penktosios kolonos "didvyrių", vieningai atmetė atneštąją "saulę" ir išėjo aktyvion kovon.
Kaip ištikimiausias tautos elementas pasirodė Lietuvos kaimas, ir tik jam tenka garbės aureolė, taip gražiai spindinti per kaimo žaliųjų, jaunųjų žiedų, geltonkasių sesių, pilksermėgių sodiečių ir senučių motinų vargą, kančias ir aukas. Per amžius liks dėkinga Lietuva ir partizanas apdainuotajam sodžiui.
Dėkodamas apygardos broliams ir sesėms už ligi šiolei išlaikytą tautinį sąmoningumą, disciplinuotumą ir kovos reikalo pilną supratimą, kviečiu ir toliau tuo pačiu ryžtu tęsti kovą dėl Tėvynės Laisvės!
Tegyvuoja Laisva, Nepriklausoma Lietuva!
Šarūnas
Dainuva 1947
Skaityti daugiau: Neįveiksi, sūnau šiaurės
A. Maceina LIBERALIZMO KELIAS Į BOLŠEVIZMĄ
LIBERALIZMO KELIAS Į BOLŠEVIZMĄ
1. Pamiršta tiesa
Bolševikiškų žiaurybių akivaizdoje kai kas pamiršo, kas yra tikrieji jų autoriai. Kai kam ėmė atrodyti, kad bolševizmas esąs grynai rusiškosios revoliucijos padaras, neturįs savo šaknų ankstesniuose sąjūdžiuose, pagrįstas tiktai rusiškojo žmogaus dvasine maišatimi, tąja karamazoviškąja jėga piktam, turinčia tokio pat žavesio kaip ir Amžinasis Gėris. Kai kas pradėjo teigti, kad bolševizmą maitinanti versmė glūdinti tiktai Rytuose ir kad ją užtvenkus ši žmonijos rykštė pati pasvirtų žemyn. Todėl daugeliui buvo suprantamas Vinco Ramono „Kryžių" Giružis, tarnaująs NKVD, suiminėjąs savo tautiečius ir galop net išduodąs mirčiai savo paties tėvą. Tačiau ne vienas kraipė galvą, patyręs, kad šitas Giružis, atkaklus bolševikas, yra Kreivėno, seno ir ištikimo liberalo, sūnus. Ne vienas klausė: kas yra šitas personažas - jaunystės įkarščių vaisius ar giliausių tėvo polinkių išsivystymas ir įsikūnijimas? atsitiktinė gyvenimo apraiška, pasitaikanti visur ir visados, ar simbolis kelio, savaime vedančio į bolševizmą? Ir atsakymai persiskyrė.
Lietuviškojo liberalizmo ( kairiojo, nes liberalizmas, kaip netrukus matysime, yra daugiaprasmis) atstovai mėgino Giružį aiškinti kaip atsitiktinę apraišką, net kaip liberalinių idėjų išdaviką, primindami, kad tokių išdavikų yra turėję visi - net katalikai (Gira, Nėris, Pakarklis ir kt.). Giružis, jų pažiūra, esąs neteisėtas Kreivėno vaikas ne tik teisine, bet ir esmine prasme. Tėviškasis Kreivėno ryšys su Giružiu esąs visiškai atsitiktinis, negalįs būti taikomas visam liberalizmo santykiui su bolševizmu. Todėl mūsų kairieji beveik įsižeidė, skaitydami tokius V. Ramono posakius: „kelias po kairei - į bolševizmą" (p. 147), „kiekvieno kairiojo nuoseklus kelias eina į bolševizmą" (p. 157), „arba su bolševizmu arba su Dievu. Vidurio kelio nėra" (p. 158), teigdami, kad šitokia dilema esanti tik Ramono išgalvota ir kad jie patys esą anas tikrasis vidurio kelias, neinąs nei į Maskvą, nei į Romą, bet pasiliekąs saugus šalia šių kraštutinių polių.
Tačiau gindamiesi nuo savo kūno ir kraujo giminystės su bolševizmu, mūsų kairieji pamiršo vidurinę jungtį, stovinčią tarp liberalizmo ir bolševizmo, būtent socializmą. Iš tikro paviršutiniškai akiai lyginant liberalizmą su komunizmu, atrodo, kad juodu nėra ir negali būti broliai. Taip, broliai jie nėra. Užtat jie yra senelis ir anūkas, tarp kurių stovi socializmas, kaip liberalizmo vaikas ir bolševizmo tėvas. Socializmas yra liberalizmo išvada, ir bolševizmas yra socializmo užbaiga. Comte-Marxas-Leninas yra nareliai vienos ir tos pačios grandinės. Ir jeigu šiandien mūsų liaudininkai ir socialdemokratai liūdėdami žiūri į lietuviškųjų bolševikų darbus, tai jie čia apverkia ne savo išdavikus, kaip katalikai, bet tiktai savo vaikaičius ir sūnus, kurie turėjo drąsos įvykdyti savo senelių bei tėvų idėjas, reikalaujančias kartais prikryžiuoti ir pačius šių idėjų kūrėjus bei skleidėjus, nepaslankius žygiuoti su jaunąja karta.
Skaityti daugiau: A. Maceina LIBERALIZMO KELIAS Į BOLŠEVIZMĄ
A.Maceina Zoocentrizmas
Zoocentristinė Hitlerio ir Stalino praktika žmonijai kainavo 50 mln. gyvybių. Ši "filosofija" atgimusi Rusijoje bei Lietuvos politiniame gyvenime - "liberalų" bei prorusiškose partijose. Pateikiame Antano Maceinos straipsnį iš knygos "Kultūros filosofijos įvadas", Kaunas 1936 m.
Antra kultūrinio natūralizmo srovė, kuri mūsų dienomis kas kartą darosi vis stipresnė, yra
k u l t ū r i n i s v i t a l i z m a s.
Kiek kultūrinis materijalizmas kultūros kūrimo veiksniais laiko medžiaginius ekonominius dalykus, tiek kultūrinis vitalizmas vieninteliu tikru ir pirmaeiliu kultūros kūrėju laiko vitalinį arba gyvybinį žmogaus pradą. Šitas kultūros tipas dar yra gana jaunas. Bet paskutiniais metais jis jau susiformavo rasizmo pavidalu. Rasistinei kultūros filosofijai kultūrinio žmonijos gyvenimo apsprendėjas yra rasė. Kiek kultūrinis ekonomizmas kultūros veiksmų jieško šalia žmogaus, tiek kultūrinis vitalizmas šituos veiksnius perkelia į patį žmogų, į vitalinį jojo pradą. Jeigu rasiniai arba vitaliniai žmogaus elementai yra stiprūs ir gryni, jie kuria aukštą kultūrą. Kultūros krizė atsirandanti dėl nelygios kraujomaišos, kultūros galas ateinąs tada, kai įsigali menkaverčiai bijologiniai pradai. Viso pasaulio istorija esanti ne kas kita, kaip šitų bijologinių elementų maišymasis arba. kaip Gobineau yra pasakęs, rasių chemija. Kultūrinės kūrybos motyvai šitai pažiūrai taip pat yra ne idėjos, bet kraujo balsas. Šiandien šitas nusistatymas apima vis platesnes gyvenimo sritis taip, kad galima visai neperdedant kalbėti apie besiartinantįzoocentrizmo tarpsnį.
Zoocentrizmo daigų randame jau pačioje renesanso pradžioje. Macchiavelli savo veikale „II principe“ paskelbė jėgos etiką ir tuo pačiu pirmoje eilėje pastatė ne dvasią, bet gyvybę. „Macchiavelli, gražiu S. Behno pasakymu, visados lieka tiraniškojo idealo dainiumi“.2 Jo Principe yra jėgos atstovas, kuris priespauda, gudrumu ir klasta įtvirtina savo pirmenybę ir siekia išsilaikyti ir išsivystyti. Stiprus ir miklus kūnas, galinga kumštis ir nepalaužiama kovos valia jam yra idealas. Macchiavelli į etikos pagrindus padėjo tai, kas ligi tol buvo laikoma žvėries atpalaidavimu žmoguje. Nevisados šitoji etika yra ginama viešai: jos dažnai net išsižadama. Bet tikrumoje ji vyrauja. Macchiavelli išdrįso ją formuluoti ir paslėptą praktiką paversti teoriniu principu.
Dar turi tiek daug padaryti
Balandžio 17-ąją Benediktas XVI šventė savo 83-ijį gimtadienį. Rytoj sukaks penkeri metai, kai jis pradėjo eiti popiežiaus pareigas. Nors šį jubiliejų temdo neslopstantis skandalas dėl dvasininkų vykdyto vaikų seksualinio išnaudojimo, palaimintojo vardų pasirinkęs Katalikų bažnyčios vadovas nesieja kunigų pedofilų su tikėjimu ir iš visos širdies ragina tikinčiuosius plačiai atverti duris Kristui.
2005 metų balandžio 19 dieną Vatikane iš kamino pasirodę balti dūmai pranešė, kad katalikai turi naują popiežių, ir netrukus pasirodė juo išrinktas vokietis Josephas Ratzingeris. Kreipdamasis į susirinkusią minią Benedikto XVI vardą pasirinkęs Bažnyčios vadovas sakė: „Kardinolai išrinko mane, paprastą ir kuklų Viešpaties vynuogyno darbininką, kuris turės pakeisti didįjį popiežių Joną Paulių II. Mane guodžia laktas, kad Viešpats žino, kaip dirbti su neadekvačiais įrankiais."
Iš tiesų niekas ir nesitikėjo, kad solidaus amžiaus konservatyviu vadinamas kardinolas J. Ratzingeris taps popiežiumi reformatoriumi. Visi žinojo, kad jis pasisako prieš abortus, kontracepciją, moterų įšventinimą į kunigus ir gėjų santuokas. Tačiau taip jis siekė apginti tai, ką Katalikų Bažnyčia visais amžiais laikė moralinėmis vertybėmis. Net kai kurie naujojo popiežiaus kritikai buvo priversti pripažinti, kad saugodamas šias vertybes popiežius padeda Bažnyčiai išlikti.
Bažnyčios gynėjo šarvus užsidėjus
Šiais dvasiniai šurmuliuojančiais laikais Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai parapijose vis dar nesubūrė nei po tris asmenis į „Bažnyčiai ginti komitetus", todėl Bažnyčios šmeižė jai įvairiuose frontuose turi laisvas rankas. Tokie komitetai savaime skleisti} krikščioniško pilietiškumo idėjas. Jei egzistuotų platus puolimams atremti tinklas, prezidento A. M. Brazausko laidotuvių režisieriai nebūtų drįsę laužtis į Arkikatedrą, o tam nepavykus - apmėtyti Bažnyčią melo dumblu. Dabar Bažnyčia neturi gynybos tvirtovių. Tad tenka gynėjo šarvais apsišarvuoti Bažnyčios gynėjams partizanams. Per netrumpą savo gyvenimą esu stebėjęs net keletą civilizuotų kraštų žymių prezidentų ir monarchų laidotuvių. Mirusieji buvo laidojami su orumu ir pagarba rangui, susilaikant nuo politinių ir religinių provokacijų.
Didžiai apgailėtina, kad pirmose mano stebėtose Lietuvos Prezidento laidotuvėse gan ryškiai prasikišo keista, provokacinė režisūra. Kalbu apie LR Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko laidotuves. Turiu mintyje ir sukeltą sovietinio tvaiko propagandinį šurmulį jau kelias dienas prieš jo mirtį. Tai tikrai nepagerino nei LR, nei Prezidento įvaizdžio. Atšiauri laidotuves panaudojusių propagandininkų elgsena ko tik nepavertė visa tai į provokuojantį netiesos festivalį. Lyg kas nors būtų sumanęs panaudoti laidotuves kitiems tikslams, negu atsisveikinimui su velioniu. Vien tik šiurkščiame tiesos negerbime buvo galima įžiūrėti „buvusiųjų" braižą.
Mokytis iš Maskvos - šį kartą reiškia mokytis nugalėti
Šis vokiečių kalba leidžiamo internetinio laikraščio forumo komentaras parašytas nuoširdžiai.
Prieš daugiau kaip du dešimtmečius frazę „Mokytis iš Sovietų Sąjungos - mokytis nugalėti" tarsi privalomus maldos žodžius dažnai pasakydavo iš buvusios VDR atvykę oficialių delegacijų vadovai. Prisimenu, dviem autobusais su Erfurto apygardos darbo pirmūnais nuvykome į Panevėžį. Į programą buvo įtrauktas ir susitikimas su aktoriumi Donatu Banioniu, kuris VDR išgarsėjo po jo sukurtų Bethoveno ir Gojos vaidmenų DEFA studijos filmuose. Sakydamas sveikinimo žodžius populiariam aktoriui delegacijos vadovas pasakė, jog Donato Banionio asmenybė, menininko sukurti darbai rodo, jog mokytis iš Tarybų Sąjungos yra mokytis nugalėti.
Minėtame forume pasakyti žodžiai buvo skirti Maskvos merui Jurijui Lužkovui, nedavusiam sutikimo gegužės mėnesį Rusijos sostinėje surengti gėjų paradą. Korespondentų pranešimi} antraštės - „Rusija: Lužkovas vėl uždraudžia homoseksualų paradą", „Policija naudojo jėgą prieš demonstrantus" ir pan.
Skaityti daugiau: Mokytis iš Maskvos - šį kartą reiškia mokytis nugalėti
AKISTATA SU LTSR
Lėto Palmaičio apsigynimo kalba pasakyta 2012 kovo 28d. Kauno apylinkės teisme. Jam duota galimybė spendimą apskųsti Kauno apygardos teismui. Kaltinamas tai žadą ir padaryti.
Kaip atsiskaityta su išdavikais ir koloborantais
Danijoje
Per 60 danų koloborantų buvo nuteisti mirties bausme.. Iš visų koloborantų okupacijos metu nepamatuotai įgytas nekilnojamas turtas buvo atimtas.
Palestinoje
Susikūrusios įvairios grupės, reikalaudamos nepriklausomybės, pradžioje naikino Britanijos turtą, vėliau daugėlį metų ir Britanijos pareigūnus, užpuldinėdavo arabus ir pan.
Alžyre
Sukilėliai prancūzus ir jų kolonizacijos šalininkus sprogdino turguose, kino teatruose, šaudė pavieniui.
Pietų Afrikos Respublikoje
Anglų šalininkams būdavo nukertamos rankos, ant kaklo uždedama dujų pripildytos automobilių padangos ir miniai stebint padegama – tuo siekta įbauginti gyventojus, kad šie nekolaboruotų su kolonijine anglų valdžia.
Lenkija, Didžioji Britanija, Italija ir Vokietija šiandien
Vokietijos Miuncheno teismas 2009-08-11 nuteisė kalėti iki gyvos galvos 90 metų buvusį vokiečių armijos vadą Jozefą Šoingraberį už tai, kad jis 1944 metais viename Italijos mieste surengė gyventojų žudynes, kurioje nukentėjo 14 asmenų.
Vokietijoje šiuo metu teisiamas už nusikaltimus žmoniškumui 89 metų amžiaus Demeniukas į teismą atgabenamas neštuvais budint gydytojui, nes, medicinos ekspertų nuomone, jis kasdien du kartus po 1,5 valandos gali dalyvauti teismo procese.
Vokietijoje
Prančūzijoje vadinamųjų „laukinių“ valymų laikotarpių, t.y. pačių gyventojų iniciatyva, vykstant išvadavimui iš vokiečių okupacijos ir prieš pat jį 1944 -1945 metais dėl žmonių pasipiktinimo, emocijų ir ekscesų proveržio, sąlygoto okupacijos aplinkybių, buvo nužudyta apie 9 tūkst. žmonių – išdavikų, skundikų, kolaborantų.
Tik vėliau buvo suimta ir internuota apie 130 tūkst. žmonių, kolaboravusių su vokiečiais.
Naujai įsteigti ypatingieji teismai 1951 m. sausio 31d. Išnagrinėjo 127751 bylą: mirties bausmė skirta 6763 asmenims, 767 nuosprendžiai įvykdyti. 694 kolaborantus pasmerkė mirti jau nuo 1944 m. vidurio veikę karo lauko teismai. Buvo patikrinti apie 475 tūkst. (55 proc.) septynių didelių ministerijų ir valstybinių istaigų tarnautojų. 12864 žmonėms pritaikytos sankcijos, iš jų pusė buvo atleisti iš darbo.
Olandijoje
Karui baigiantis be teismo nužudyta 10 asmenų. Buvo internuota 150 tūkst. asmenų, kaltinamų kolaboravimų. Dar 1870 metais Olandijoje panaikinta mirties bausmė vėl buvo įvesta.
Ypatingieji teismai paskelbė 140562 nuosprendžius, iš jų 154 asmenims buvo paskirta mirties bausmė, 148 nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Mirties bausmė įvykdyta 40 asmenų. 49920 olandų nuteisti kalėti arba pritaikytos kitos sankcijos. Iš 39 tūkst. žmonių atimtos pilietinės teisės – aktyvi ir pasyvi rinkimų teisė. Asmenims, dirbusiems vokiečių karinėje ir valstybinėje tarnyboje (40 tūkst.) atimta pilietybė, kartu ir visiems jų šeimų nariams. Apie 18 tūkst. valstybės tarnautojų buvo atleista iš darbo.
Dar 1995 metais Olandijoje 50 tūkst. kolaborantų neturėjo rinkimų teisės.
Po karo, policijai ir valdžiai nuolaidžiaujant, į vokiečių įrengtus lagerius buvo varomi dešimtys tūkstančių kolaborantų. Kalėjimuose ir lageriuose buvo žudoma. Asmenims patekusiems į sudarytus „Valymo sąrašus, buvo uždrausta studijuoti, mokytojauti, dirbti laikraščiuose ir radijuje, vadovauti privačiomis firmoms, kultūros, sporto ir karitatyviniams susivienijimams, jie negalėjo gauti užsienio paso, įsirengti telefono, turėti banke sąskaitos, pašto numerio
Lietuvos Aidas 2012 Sausio 28
Mus moko JAV katalikų vyskupai
Remdamiesi Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo tradicija, kurios ištakos glūdi evangeliniame Kalno pamoksle, o naujiesiems laikams pritaikytos nuostatos pirmą kartą suformuotos popiežiaus Leono XIII 1891 metų enciklikoje „Rerum novarum", beveik visų šalių vyskupai svarbių valstybei parlamento ar prezidento rinkimų išvakarėse paskelbia savo socialinį kreipimąsi į tikinčiuosius rinkėjus. Taip ganytojai nori priminti visiems Bažnyčios nariams, kad per šį rimtą pilietiškumo išbandymą jie turi būti vieninga „sąžinės bendruomene", o ne įvairių, dažnai viena kitai prieštaraujančių interesų grupių veikėjais ar paklusniais vykdytojais.
KREIPIMASIS Į LIETUVIŲ TAUTĄ
Mieli tautiečiai. Atėjo mūsų išbandymų ir pasirinkimo valanda. Matome žudomą Lietuvos teisingumą, tikėjimą, griaunamą kultūrą, moralę, ištrinamą istorinę atmintį, išduodamą kalbą, griaunamą mūsų nepriklausomą Valstybę. Atsidūrėme didžiausiame pavojuje, ir tuo pat metu jaučiame – kad laikai keičiasi ir kad galime juos patys keisti, stodami ginti Tautos gyvybės. Turime ginti lietuvybę ne tik nuo mūsų agresyvių kaimynių, bet jau dabar labiausiai nuo mūsų pačių. Nuo to blogio viruso, kurį pasėjo Lietuvoje carizmo ir bolševizmo laikais, o dabar jis jau veržiasi į Lietuvą ir iš Europos visais kanalizacijos vamzdžiais. Tas blogis jau sudygo ir jau gyvena mūsų Tautoje, jis jau mūsų.
Mūsų kultūra - Tautos gyvybė - valdančiųjų liberalų, pritariant kitoms partijoms Seime, dėka atsidūrė tokioje situacijoje, kurią dori menininkai kūrėjai vadina agonija; kiti – kultūros krize, o tretieji – beviltiškai nutautėję ir moraliai degradavę piliečiai Kristaus paveikslo išniekinimą ir visų mūsų tikinčiųjų ir nepraradusių sąžinės piliečių pažeminimą, Tautos orumo trypimą, vadina gėriu, grožiu ir menu. Peržengta riba, kurios niekam peržengti nevalia. „Sakralių simbolių esmė ir yra ta, kad jie yra sakralūs ir jų negalima naudoti profaniškiems tikslams – reklamai arba provokacijai“- susirinkusiųjų protestuoti prieš tautos vertybių išniekinimą gretose kalbėjo Santa Kančytė. – „Lygiai taip pat, kaip negalima deginti vėliavos, jeigu tai daliai piliečių visai nerūpėtų.... Daliai visuomenės yra skaudu. Sakyti, kad nėra skaudu arba, kad režisierius to nenori – tai būti aklam tam, kas vyksta Lietuvoje“. Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius teigia, kad tautinių ir bendražmogiškųjų vertybių naikinimas, atėjus liberalams į valdžią vyskat jau seniai: Šiuolaikinis meno centras, pritariant kultūros ministrui A.Gelūnui iš Londono, kaip meno kūrinį atgabeno dramblio mėšlo krūvą; Vėliau buvo rodomas kino filmas iš Austrijos, kur menininkė demonstravo savo tuštinimosi procesą. Kauno M.Žilinsko galerijoje buvo eksponuojama didžiulė drobė, atvežta iš Amerikos „Kristus myžaluose“. Turėjome ir „Fluxus“ performansą „Taikinys“, kai ore pakabintas aktorius tuštinasi ant grindų į nupieštą taikinį. Dabar - pasityčiojimo iš meno ir iš Tautos, jos, didžiausios vertybės – Tikėjimo - viršūnė – Kristaus veidas, į kurį mėtomi neaiškūs daiktai, panašūs į srutas ar išmatas. Tai kur mes einame? Kokiais idealais ugdome jaunąją kartą?
Valdžios institucijos bejėgiškai tyli. Joms rūpi tik ekonomika ir technologijos. Todėl jau ir nebesikreipiame į valdžios institucijas. Beviltiška. Joms Lietuvos žmonių dora ir dvasinė gerovė nerūpi. Kreipiamės į Jus, tautiečius, Lietuvos valstybės suvereną
Nepraleiskime progos šiandien patikrinti save, ar turime ištvermės, ir kiek mumyse dar liko Lietuvos. Net negražu lyginti su tuo, ką ištvėrė Lietuvos tremtiniai, kovotojai, kaliniai ar tiesiog pažemintieji, kuriems iš gyvenimo buvo išbraukta okupanto dešimtys metų, buvo atimta Tėvynė ir laisvo žmogaus orumas – nė nelyginkime su tuo mažu išmėginimu, kuris mums dabar yra Dievo duodamas. Mums reikia daugiau idealizmo. Kaip rašė prof. Vytautas Landsbergis, „Idealizmas – tai nuostata ir įsitikinimas , pavirtęs jausmu, kuris žmogui pasako ir įspėja, kaip sąžinės balsas, kaip vidaus balsas, kame yra riba tarp gėrio ir blogio“. Tą riba dabar ištrynė mūsų valdantieji.
Idealizmas žino, kad yra vertybės, dėl kurių verta gyventi ir mirti, nes jos didesnės už gyvenimą. Vertybės, dėl kurių kartais turime aukotis ir gera būna aukotis.
O dabartinis pragmatizmas – tai paprasti šūkiai: politika – profesionalams, kurie baigė komunistų partines mokyklas, „kompetetingiems“ valdžios reikaluose, sukūrusiems savo, šeimos ir artimų savo giminaičių gerovę visų mūsų sąskaita, mokantiems valdyti verslą – ir sukčiauti, nemokant valstybei mokesčių , dergiantiems mūsų valstybę po Kremliaus kurantais, prisidengus šventa Lietuvos Trispalve ir taip ją išniekinant, o dabar jau dergiant Lietuvą – ir iš aukštųjų Europos tribūnų.
Mieli tautiečiai, Seimo rinkimuose, nepraleiskime progos pareikšti savo Tautos suvereno valią ir išdrįskime keisti Valstybės kelią, išdrįskime gelbėti tautos gyvybę. Nebalsuokime už liberalus ir jų ministrus, žudančius Tautos dvasią ir mūsų Tikėjimą; nebalsuokime už „profesionalus“, baigusius aukštąsias komunistines partines mokyklas, nebalsuokime už „kompetetinguosius“, ateinančius į Seimą kaupti sau milijonų; nebalsuokime – už dergštus, dergiančius mūsų Tautos brangiausius žmones, mūsų Tautą ir mūsų Valstybę, prekiaujančius mūsų ateitimi. Balsuokime už partijas, siekiančias teisingumo, doros ir tautinių vertybių atkūrimo Lietuvoje.
Akad. A.Marcinkevičius
Akad. A.Tyla
Akad. Z.Zinkevičius
Akad. G. Uždavinys
Prof. O. Voverienė
Prof. S. Marčiulaitis
Kun. A. Keina
Seselė vienuolė N. Sadūnaitė
Mons. prel. Alf. Svarinskas
Vilnius, 2012 m. spalio 10 d.
NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE - Domas Jasaitis
Atsp. iš: L.K.M. akademijos suvažiavimo darbų 6 t., p. 367-424
NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS
Iki kolei, Viešpatie, šventasis ir tikrasis,
Tu neteisi ir nekeršiji už mūsų kraują tiems,
kurie gyvena žemėje ? (Apreiškimas, 6, 10).
I. Istorinės paralelės
Lietuvos šalis yra ne tik didvyrių žemė, bet ir kankinių tauta. Ją slegia septyni šimtai metų užlūžtančių kovų vakaruose su germanų Skile ir tiek pat metų rytuose su slavų Charibde. Sunki mūsų istorijos dalia ir grasi ateitis. Maironio žodžiai « nebijokim vargo kieto, nes be jo galiūnai pūna » arba Putino, — kad «Tauta būtų amžina — ji turi mokėti gyventi laisvėje ir nepalūžti vergijoje » — yra padrąsinanti paguoda, bet ne išgelbėjimas. Tikrai, mūsų tautos gyvenimo audeklas yra apmestas kančiomis ir ataustas herojiškumu. Jie neatskiriami vienas nuo kito. Atrodo, kad jie išsrovena vienas iš kito. Jie apsprendžia mūsų tautos būdo turinį ir lemia jo apraiškas. Jotvingiai ... galindai... prūsai! Kur dingo jie ? Neklauskime ... Amžiai užmaršą ant jų užrito. Tik legendos, prikrautos tragizmo, apie juos byloja. Senieji metraščiai juos sumini trumpais sakiniais, ir dar išlikęs vienas-kitas vietovardis ...
Homicidas — žmogžudybė, matomai, yra imanentiška žmogui paliestam pirmgimės nuodėmės. Pirmoji žmogžudystė buvo brolžudystė: Kainas nužudė broli Abelį. Ir nuo tada «Kaino rasė į dangų kopia ir meta Dievą žemėn ».
Skaityti daugiau: NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE - Domas Jasaitis
Mirė monsinjoras Alfonsas Svarinskas
Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius patvirtino, jog mirė kunigas monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
A. Svarinskas, gimęs 1925 metais, mokėsi Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje, studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1946 m. pavasarį persekiotas sovietinio saugumo, paliko studijas ir išėjo pas partizanus. 1946 m. vasarą buvo Ukmergės apylinkėse veikusios Šarūno partizanų grupės ryšininkas. 1946 m. gruodžio 21 d. areštuotas, tris mėnesius žiauriai tardytas ir kankintas, nuteistas 10 metų darbo pataisos lageriuose. 1947-1956 m. kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje. Kartu kalėjęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1954 m. spalio 3 d. slapta įšventino A. Svarinską kunigu. 1958 m. balandį areštuotas ir nuteistas 6 metams už antisovietinės literatūros laikymą, 1958-1964 m. kalėjo Mordovijos (Rusija) lageriuose.
Skaityti daugiau: Mirė monsinjoras Alfonsas Svarinskas
Partizanai apie Vasario 16 -ąją
Šaltinis: PARTIZANAI APIE PASAULĮ, POLITIKĄ IR SAVE
1944-1956 M. PARTIZANŲ SPAUDOS PUBLIKACIJOS
Sudarė NIJOLĖ GAŠKAITĖ-ŽEMAITIENĖ
Vasario šešioliktoji
Rimti ir susikaupę sutinkame šių metų Vasario 16 Dienos šventę. Kova dėl laisvės, dėl naujo atgimimo rytmečio tebeeina. Pakelyje išdygo daug naujų kapų, net pilkais mediniais kryžiais nepaženklintų. Daug brangių negausios, bet didžios tautos sūnų ir dukrų neša sunkų tremtinio kryžių gūdžiose tolimojo Sibiro tundrose. Nemaža jų dalis jau niekad nebematys gimtosios Nemuno šalies, - jie amžiams prisiglaudė nesvetinguose Azijos laukuose.
Žiaurusis Tėvynės pavergėjas kėsinasi į lietuvių tautos gyvybę. Pikto žiemio auginto šiaurės sūnaus net žemę drebinantieji šėtoniškieji darbai reikalauja apsisprendimo. Jis rauna iš mūsų žemės pakelių Rūpintojėlį ir nori mus paversti kryžiumi žmonijos nukryžiavimui. Komunisto sprendimu turime tapti žmonijos prasikaltėliais, - žmonijos, kurios dalimi mes patys esame, kuri, nuo akmens amžiaus iki šiandieninio radijo laikų pažangos keliu eidama, pergyveno ištisą eilę prasikaltėlių. Visi gerai pamenam, kad neseniai Niurnberge pakorė, sudegino, o pelenus atidavė vėjams. Ir gal niekas už mus negalėtų drąsiau tvirtinti, kad pakartasis nacis savo nedorybėmis net komunisto šešėliui neprilygsta. Šio, paskutiniojo darbai neturi sau pavyzdžio istorijoje. Juk atlikdamas piktadarybę vagis palieka sienas, ugnis nesunaikina žemės, karas ar badas neatima žmogui noro gyventi. Gi komunisto padarytas ir tebedaromas nedorybes nusako iš Sibiro mus pasiekiantieji tremtinių ir kalinių šauksmai: „Nors prieš mirtį, nors kartą sočiai pavalgyti duonos! Mirties mes nebijome, tačiau komunistinis darbas mus verčia gyventi. Jam reikalingos, nors ir kasdien nykstančios, bado kankinamo žmogaus jėgos. Mums užgesus, mūsų vietą turės užimti kiti. Juos suras į naujas valstybes įsibrovusi pasaulinės revoliucijos užsimojimą vykdanti komunistinė tironija."
Ir taip kiekvienam neišvengiamai kyla klausimas, kodėl komunisto šešėlio nevertas nacis paleistas pelenais, o pats didysis žmonijos kaltininkas tebėra gyvas ir, lyg pasityčiodamas iš teisingumo, sėdėjo vienoje iš nacio teisėjų kėdžių? Kadangi komunizmas, lygiai kaip ir nacizmas, yra bjauri žmonijos liga, - atsakymą duoda žmogaus protas, rodantis, kad ši, kaip ir kiekviena kita liga, negali būti išmušta lazdomis, bet pašalinama gydymo ar operacijos keliu. Nacio šaknys nebuvo taip giliai įleistos, todėl jį pirma ir išoperavo. Komunizmas savo voratinkliais yra apraizgęs daugybę įvairių tautybių ir įvairaus išsilavinimo žmonių. Todėl jo pašalinimui reikia daug ilgesnio ir kruopštesnio pasiruošimo, kad amžiams net jo sėklos nebeliktų.
Nemuno šalies sūnūs gerai supranta, kad žmonija nėra akla komunistų siekiams ir ne kurčia jo nužemintų pavergtųjų dejonėms. Todėl, visa tai suprasdamas ir savo tautą laikydamas neišskirtine žmonijos dalimi, negali padėti komunistui per žmonijos žudymą, kad žmonija, pergyvenusi visą eilę prasikaltėlių, pergyvens ir šitą, kad lietuvių tauta, eidama drauge su žmonija, drauge su ja ir pergalę prieš komunizmą švęs. Lietuvis negali pasirinkti mirties. Jis renkasi gyvenimą, pirkdamas tai savo krauju. Šį lietuvio pasiryžimą palaimins Tas, kuris dėl žmogaus atpirkimo mirė ant kryžiaus ir nuo jo nužengęs paskelbė žmonijai: „Kas savo širdyje nešioja Artimo Meilę, tas bus gyvas amžinai!"
Kviečiame dalyvauti monsinjoro Alfonso Svarinsko pirmųjų mirties metinių minėjimo renginiuose
Šaltinis: www.tiesos.lt
2014 metų liepos 17-ąją Vilniuje mirė partizanas ir politinis kalinys, aktyvus tikinčiųjų teisių gynėjas ir „Lietuvos katalikų 
bažnyčios kronikos“ autorius, pirmasis Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapelionas, dimisijos pulkininkas monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Algirdo Patacko žodžiais tariant, „Kristaus kareivis ir apkasų žmogus, visą gyvenimą praleidęs kovose už Dievą ir Tėvynę“.
Liepos 17–18 dienomis vyks mons. A. Svarinsko pirmųjų mirties metinių minėjimo renginiai.
Penktadienį, liepos 17-ąją, 12 val. prie partizanų atminimo akmens Lukiškių aikštėje garbingą Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo kovų dalyvį pagerbti rinksis Laisvės gynėjai. 18.30 val. Vilniaus Arkikatedroje vysk. emeritas Jonas Kauneckas aukos Monsinjoro pirmųjų mirties metinių šv. Mišias. Po jų 19.30 val. prie namo, kuriame buvo įsikūręs mons. A. Svarinskas, bus atidengta Jo atminimo lenta.
Šeštadienį, liepos 18 d., 11 val. Dukstynos kapinėse Ukmergės rajone bus pašventintas Monsinjoro kapo paminklas, 12 val. – mons. A. Svarinsko įkurtame Didžiosios kovos apygardos partizanų parke Kadrėnuose bus pašventintas Jo atminimo kryžius. Po 12.30 val. aukojamų šv. Mišių įvyks iškilmingas mons. Alfonso Svarinsko pirmųjų mirties metinių minėjimas.
Kviečiame visus dalyvauti.
MONSJ. ALFONSĄ SVARINSKĄ PRISIMENANT: KONFERENCIJA APIE KRIKŠČIONIŠKAS VERTYBES LIETUVOS POLITIKOJE
2017 m. sausio 21 d. sukanka 92 m. nuo vieno iš krikščionių politinės kovos prieš blogį simbolio ir vėliavos a.a. monsinjoro Alfonso Svarinsko gimimo.
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas buvo dedikuotas politinei veiklai. Iš pradžių Atkuriamajame Seime, vėliau – Lietuvos Krikščionių Demokratų Partijoje (1992-2000), o po to veiklą pratęsė Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijoje kartu su profesoriumi Zigmu Zinkevičiumi ir Ignacu Uždaviniu.
Jo politinei veiklai paskirta gyvenimo dalis bus prisiminta konferencijoje 2017 m. sausio 20 d. Vilniaus Įgulos karininkų ramovėje, Pamėnkalnio g. 13, Vilniuje, nuo 17.00 val.
Renginys-konferencija įvyks 2017 m. sausio 20 d. nuo 17.00 val. Vilniaus įgulos karininkų ramovės Didžiojoje salėje (III a.).
Rengėjai: LKDP
Dalyvauja: J.E. vyskupas Jonas KAUNECKAS
Istorikas dr. Darius VILIMAS
Laikraščio „XXI amžius“ vyr. redaktorius Edvardas ŽIUGŽDA
LKDP vicepirmininkas Jurgis ZABILIUS
LKDP vicepirmininkas Alfonsas Alfonsas BUTĖ
Advokatas dr. Paulius VINKLERIS
Monsinjoro atminimui bus giedamos jo mėgstamos kantičkinės giesmės. Bus transliuojami originalūs monsinjoro požiūrį atspindintys garso įrašai. Kviečiame dalyvauti visus neabejingus monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimui ir kuriems brangus jo veidas.
Rengėjų inf.
Šaltinis: Bernardinai.lt
Robertas Grigas - sveikiname su Gimimo Diena !
Robertas Grigas (gim. 1960 m., Leipalingyje, Lazdijų raj.) - suvalkietės medikės ir dzūko mokytojo sūnus, antisovietinės rezistencijos dalyvis, kunigas, poetas.
1978 -1982 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagogikos institute (dabar Edukologijos universitetas), dalyvavo katalikų pogrindžio bendrijos Eucharistijos bičiulių, Lietuvos laisvės lygos veikloje, rašė ir platino lietuvių rezistencijos savilaidinę spaudą („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką", „Aušrą", „Vytį" ir kitus nelegalius leidinius). 1982 -1984 m. paimtas rekrūtauti į sovietinę armiją Kazachstane, viešai atsisakė duoti karinę priesaiką okupacinei kariuomenei. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo kalbėjo pirmajame Molotovo-Ribentropo paktą ir Baltijos šalių okupaciją pasmerkusiame mitinge, buvo terorizuojamas sovietinių saugumo tarnybų. Studijavo teologiją Pogrindžio kunigų seminarijoje, 1987 m. gruodžio 7 d. Iš vyskupo Vincento Sladkevičiaus priėmė šventinimus, dirbo įvairių Aukštaitijos parapijų sielovadoje. 1988 m. prasidėjus Lietuvos Sąjūdžiui įsijungė į jo darbus, 1991 m. sausio 13-osios naktį budėjo Lietuvos AT rūmuose, suteikė bendrąjį nuodėmių atleidimą parlamento gynėjams. 1997 - 2013 m. buvo pagalbos vargstantiems bendrijos Lietuvos Caritas vadovas. Šiuo metu atlieka kunigiškąją tarnystę Kauno arkikatedroje bazilikoje.
Sovietmečiu parašė ir nelegaliai platino poezijos rinkinius „Benamės svajos", „Kelias Lietuvon", Katakombų gėlės", „Marijos ašara", memuarų knygą apie prievartinę tarnybą sovietų armijoje „Rekrūto atsiminimai". 2014 m. leidykla „Naujasis lankas" išleido eilių rinktinę „Benamės svajos". „Dangus ir Dykuma" - antroji jau Atgimimo ir Nepriklausomybės metais Roberto Grigo rašytų eilių knyga.
BUVUSIEMS KOVOS DRAUGAMS
JŪS NEŠATE skausmus giliuosius,
Jūs nešate už mus.
Apverkite kapus nežinomuosius,
Apverkit mūsų likimus . ..
Lankykite ir puoškite kapus
Tų, kritusių už jus,
Kai skins puošnus ruduo lapus,
Dainuokit mūsų likimus . . .
https://partizanai.org/r-grigas-benames-svajos
https://partizanai.org/r-grigas-dangus-ir-dykuma
Sveikinam partizanai.org krikštatėvį Kardinolą Sigitą Tamkevičių su 87 metų Gimtadieniu !
Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus rūpesčiu buvo įsteigtas portalas partizanai.org - jo bendramintis ir bendražygis buvęs partizanas monsinjoras Alfonsas Svarinskas tapo portalo vadovu ir ideologu.
Kas atmena tarybinius - okupacijos metus, tas puikiai žino, kad leisti "Kronikas" reikėjo būti tikru partizanu - kovotoju - idealistu.
Partizanai prieš blogio imperiją kovojo 11 metų, kunigas S.Tamkevičius totalinės kgbistinės priespaudos šalyje leido Kronikas 11 metų - iki suėmimo.
Tik bijodami Kronikų tiesos žodžio valdantys komunistai ateistai ir okupantai nesiryžo dar labiau užsmaugti Lietuvą.
Šviesus Kardinolo Sigito Tamkevičiaus pavyzdys mus visus moko nebijoti blogio ir kovoti už teisybę, tiesą, gėrį, grožį - tarnauti Dievui ir Tėvynei.
Žolės lapas
Turiu parašęs eilėraštį, kuris, atrodo, gerai nusako visas Garliavos bylos kontraversijas. Jo nėra mano eilių knygose, tai čia perrašau:
Kun. Robertas Grigas (Rasūnas)
"/.../ Ekspertai nustatė, kad Drąsius Kedys mirė užspringęs savo skrandžio turiniu ir žolės lapu".
(Iš prokuroro interviu žiniasklaidai)
Žolės lapas
... Kažkas Tailande su paukštytėm žiūrisi,
Kažkas suderins Seimą su šokiu,
O kam užspringti lemta skrandžio turiniu
Ir žolės lapu.
... Kažkam teisėtai vilos dygs pajūryje,
Kažkam mergaitę atsiunčia paštu.
O kas užspringsta skrandžio turiniu
Ir žolės lapu.
... Ir kai Temidė, prokurorų furija,
Tave apklausia tuo pačiu kampu -
Susimąstai dėl savo skrandžio turinio
Ir ar nelaukia... su žolės lapu.
Kaunas, 2010 11 07
Apie tą, kurio mintys ir dvasia žudė lietuvius
Kariai internacionalistai ištisą parą budėjo prie ištaigingos dviejų aukštų vilos, buvusių didžiojo kunigaikščio Sergejaus Aleksandravičiaus užmiesčio rūmų Gorkuose. Speiguotą 1923 m. Kalėdų naktį jie išgirdo šiurpų klyksmą, kuris, regis, sklido tiesiai iš po namo. Buvo gili naktis, danguje švietė pilnatis. Trakštelėję savo išmėgintų austriškų karabinų spynomis, sargybiniai pradėjo slinkti link tos vietos, iš kur aidėjo kauksmas, nusprendę, kad prie vilos iš miško atsliūkino vilkai. Bet vilkų nebuvo. Pirmojo aukšto įstiklintoje verandoje supamajame krėsle sėdėjo Leninas su šimtasiūle ir veltiniais. Pakėlęs išsekusį veidą į mėnulį, jis pratisai ir šiurpiai kaukė. Piktoji dvasia šaukėsi savo brolių kosmose, prašydamasi laisvėn. Jis savo darbą padarė...
Per spengiantį šaltį 1924 m. sausį darbininkai kastuvais ir laužtuvais kasė pamatų duobę laikinajam mauzoliejui. Laužtuvu buvo prakirstas kanalizacijos vamzdis, bet šalčio sukaustytos spragos niekas nepastebėjo. Vos atšilus vamzdis sprogo, užliedamas savo turiniu mauzoliejų. Sužinojęs apie tai, namų areštą kenčiantis patriarchas Tichonas liūdnai pastebėjo: “Kokie palaikai, toks ir balzamas”.
Rusija virto lauku, nusėtu mirusiųjų kaulais: nebekyla nei protesto, nei pasipiktinimo. Visi pavargo, visi pažeminti ir sužlugdyti. Svarbiausia - viskas išvogta ir išplėšta. Nuo išdraskytų imperatorių kapaviečių iki išverstų visų gyvųjų ir mirusiųjų kišenių. Didžioji visų laikų afera sąlyginiu pavadinimu “Pasaulinė revoliucija” baigėsi. Nėra duomenų skaičių, kiek kainavo ši “priemonė”. Visas didžiulės ir turtingos šalies, kuri vadinosi Rusija, nacionalinis turtas susiliejo į vieną milžinišką “PARTIJOS AUKSO” luitą. Tačiau tai dar ne pabaiga. Priekyje juodu debesiu slinko dar baisesnė ateitis.Vidurinė Azija po mongolų antplūdžio, Europa po 30-ies metų karo, Prancūzija po 10 metų trukusio maro epidemijos - viso to, kartu paėmus, negalima lyginti su tuo, kuo virto Rusija po nepilnų Lenino valdymo metų.
Dauguma išsilavinusių Rusijos žmonių dingo: žuvo ar iš siaubo pabėgo iš šalies. Daugiamilijoninės žmonių masės, teroro, karo veiksmų ir bado išstumtos iš apgyventų vietų, išsibarstė po visą šalį. Ikirevoliucinis negausus proletariatas buvo visiškai likviduotas. Pažangesni agrarininkai, tvarkantys savo ūkius pagal Europos standartus, buvo arba išžudyti, arba pabėgo nežinia kur. Ekonomika žlugo. Kadaise pats galingiausias pasaulyje upių laivynas buvo sunaikintas. Rusijos pasididžiavimas - geležinkeliai - buvo sugriauti, riedmenys sunaikinti. Sugriautos cerkvės stūksojo gaisravietėse kaip žuvusios civilizacijos paminklai.
Skaityti daugiau: Apie tą, kurio mintys ir dvasia žudė lietuvius
Septintokai apie partizanų kovas Lietuvoje
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus progimnazijos 7b klasės mokiniai Aleksas Bartkus, Milda Piliponytė, Austėja Vitkauskaitė visiems mokiniams ir kitiems norintiems supažindins su Lietuvos partizanų istorija pristato projektą ,,Žuvome už jūsų ir mūsų laisvę!‘‘.
Mokiniai mano, kad šis projektas privers susimąstyti apie tragišką, bet tuo pat metu herojišką, pilną dvasinės įtampos Lietuvos istorijos laikotarpį, kuris žavi ir gąsdiną savo prieštaringumu. Tai ne tik ginkluotas pasipriešinimas okupacijai - tai ir išdavystės gelmė, egzistencijos, prisitaikymo peripetijos. Mokiniai rinko medžiagą apie partizanus, žmones, kurie kūrė savanorių organizacijas, veikė slaptai, turėdami tikslą atkurti nepriklausomą ir demokratinę Lietuvos respubliką. Mokiniai studijavo jų kovos priemonės, karinius ir politinius veikimus, reglamentuotus norminiais dokumentais. Projekto metu mokiniai patvirtino Lietuvos partizanų buvimą, kaip reiškinį, turėjusį įtakos visoms tuometinės Lietuvos visuomeninio gyvenimo sritims.
Skaityti daugiau: Septintokai apie partizanų kovas Lietuvoje
Daugiau įrašų...
- Kviečia Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventė
- Mirė partizanas Juozas Jakavonis-Tigras
- Mirė Partizanas Bronislovas Juospaitis-Direktorius
- 1991 m. Sausio 13 d. žuvę
- Kartu iki Pergalės - Разом до Перемоги
- PARTIZANŲ LIKIMAI – EILĖSE: TAI DUOKLĖ SAVO KRAŠTUI IR GARBINGAI JO PRAEIČIAI
- Algirdas Martinaitis – oratorija INVOKACIJA
- Aplikacijos
- Gyvoji mūsų tautos legenda...
- Kvietimas
- Kviečiame į iškilmingą minėjimą Sedoje
- Nuoširdžiai sveikiname Algimanto apygardos partizaną Joną Kadžionį-Bėdą,
- Ses. Monika Gavėnaitė
