Liepos 17 d., šeštadienį, Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke Kadrėnuose (Ukmergės r., Vidiškių sen.), įkurtame monsinjoro Alfonso Svarinsko vyks Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventė skiriama arkivyskupo Julijono Steponavičiaus ir vyskupo Vincento Borisevičiaus atminimui.
Šventės dienotvarkė:
11 val. – partizanų pagerbimas Dukstynos kapinėse. Kalbės kun. Paulius Vaineikis.
12 val. – atminimo koplytstulpių, skirtų arkiv. Juliono Steponavičiaus (110-osios metinės ir 30-ties metų po mirties) ir vyskupo kankinio Vincento Borisevičiaus (sušaudytas prieš 75-erius metus) atminimui, pašventinimas. Kalbės vysk. J. Kauneckas, kun. Nerijus Pipiras, Ukmergės meras Rolandas Janickas.
13 val. – Šv. Mišios, aukojamos vyskupų ir kunigų. Pamokslą sakys vysk. Eugenijus Bartulis. Giedos solistas Mindaugas Zimkus.
Šventė baigsis partizaniškos košės ragavimu ir šventine arbata.
Šventės rėmėjai: kardinolas Sigitas Tamkevičius, vyskupas Jonas Kauneckas, vysk. Eugenijus Bartulis, Ukmergės meras Rolandas Janickas.
Lapkričio 23 d. rytą, eidamas 97-uosius metus, mirė partizanas, politinis kalinys, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, Laisvės premijos laureatas Juozas Jakavonis-Tigras.
Juozas Jakavonis ginkluoto pasipriešinimo okupantams kelią pasirinko būdamas 19-os metų, 1944 lapkričio 16 d. tapdamas Adolfo Ramanausko-Vanago būrio partizanu.
1945 m. J. Jakavonis kartu su kitais partizanais savo tėvų sodyboje įrengė bunkerį, į kurį po 1945 m. birželio 14 d. vykusio Varčios mūšio buvo perkeltas A. Ramanausko-Vanago vadovaujamas Merkio rinktinės štabas, o vėliau, 1946 m. pradžioje, čia apsigyveno A apygardos vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Šiame bunkeryje buvo spausdinamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“, atsišaukimai prieš rinkimus į sovietų valdžią.
J. Jakavonis buvo svarbus Merkio rinktinės štabo ryšininkas, lydėdavo partizanus po kaimus ir keldavo juos per šalia esančią Merkio upę, platino atsišaukimus ir partizaninę spaudą, teikė žinias apie sovietų represinių struktūrų darbuotojų judėjimą.
1946 m. gruodžio 8 d. nešdamas pogrindinę spaudą, pakliuvo į NKVD pasalą ir buvo suimtas. Kalintas Merkinėje, po to – Varėnoje, Vilniuje.
Merkio rinktinės štabo dienoraštyje A. Ramanauskas-Vanagas rašė: „Sužinojom, kad š. mėn. [gruodžio] 8 d. pas ūkininką paimtas gyvas ryšininkas partizanas Tigras… Tigras daug žino. Jeigu išduotų, būtų blogai. Tačiau juo pasitikim. Jis neišduos“. Merkio rinktinės štabo dienoraštyje Tigras ne kartą minimas kaip patikimas, veiklus partizanas ir ryšininkas.
1947 m. kovo 27 sovietų karo tribunolas Juozą Jakavonį nuteisė 10 m. kalėti lageryje ir 5 m. tremties. Kalintas Kolymoje (Magadano sr.), tremtyje buvo Grigorjevkoje (Krasnojarsko kraštas), 1959 m. grįžo į Lietuvą.
1988 m. tapo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, 1990 m. – atkurto Lietuvos Laisvės sąjūdžio nariu. 2005 m. parašė atsiminimų knygą „Šalia mirties”. 1998 m. pripažintas kariu savanoriu, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjo medaliu, 2018 m. kartu su šešiais bendražygiais tapo „Laisvės” premijos laureatu.
Vyties apygardos partizanai: B. Juospaitis-Direktorius ir Štarolis-Plienas
2021 m. gruodžio 27 d., eidamas 97-uosius metus mirė Lietuvos laisvės kovų dalyvis, atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vyčio apygardos vadas, partizanas Bronislovas Juospaitis-Direktorius.
Juospaitis Bronislovas (slap. Direktorius) gimė 1925 metų gruodžio 5 dieną Rimaisų kaime (Ramygalos vlsč.), Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis. Vyresnysis puskarininkis (1998). Karys savanoris (1998).
Mokėsi Žudžių (Ramygalos vlsč.), Truskavos pradžios ir Ramygalos vidurinėje mokykloje. 1943 su broliu Jonu (g. 1924) tapo Lietuvos laisvės armijos nariais. 1944 rugpjūtį, gavę šaukimus į SSRS kariuomenę, abu slapstėsi, tapo Stasio Eitminavičiaus-Rupūžėno būrio partizanais.
Nuo 1947 metų B. Juospaitis buvo Vyčio apygardos Ukmergės rinktinės Jono Kalvaičio Pažįstamo būrio partizanas. 1948 metais dalyvavo kautynėse Krekenavos miške, 1949 m. – Pašilių miške (Ramygalos valsčius). 1950 paskirtas Vyčio apygardos Krištaponio rinktinės Vėtros būrio vadu, vėliau buvo šios apygardos Gedimino rinktinės pirmojo rajono partizanas; Gedimino rinktinės vado J. Viapšto nurodymu platino antisovietinius atsišaukimus.
1951 m. kovo 14 d. Glitėnų kaimo apylinkėse (Ramygalos raj.) per susišaudymą su sovietinio saugumo Ramygalos rajono skyriaus stribais ir saugumo kariuomenės kareiviais sunkiai sužeistas. Kartu su žuvusiais bendražygiais – Gedimino rinktinės vadu J. Viapštu, jo adjutantu Kaziu Gvergždžiu-Klajūnu (g. 1928), partizanais Antanu Burkausku-Brakonieriumi (g. 1912), Stasiu Giedraičiu-Stasiu (g. 1932 06 15), Jonu Kraujaliu-Sūnumi (g. 1924 01 01), Danieliumi Kriščiūnu-Liubku, Inžinieriumi (g. 1922 09 01), Jonu Masioku-Ąžuolu (g. 1923) ir Leonu Štaroliu-Aru (g. 1921 07 12) – buvo atvežtas į Ramygalos miestelio aikštę, išaiškėjus, kad liko gyvas, buvo suimtas kaip Jonas Masiokas.
1951 metų kovo 14 dieną mūšyje netoli Krekenavos būrio vadą Bronislovą Juospaitį-Direktorių suvarpė septynios kulkos. Į nelaisvę paėmė be sąmonės ir kaip žuvusį numetė Ramygalos aikštėje. Jis išgyveno ir dar 70 metų gyveno, sulaukė Nepriklausomybės, už kurią kovojo.
Kalintas Panevėžyje, Šiauliuose, Vilniuje. Gydant Vilniaus kalėjimo ligoninėje buvo išsiaiškinta tikroji jo tapatybė. Karo tribunolo 1952 m. partizanas buvo nuteistas 25 m. kalėti lageryje. Kalintas Gornyj lageryje Norilske, Oziorlage (Bratsko raj., Irkutsko sr.).
Kaip pats partizanas pasakojo apie tremtį, jis buvo ten, kur „žiema tęsiasi 12 mėnesių, o likęs laikas – vasara..“
1966 m. jis buvo paleistas. Grįžęs į Lietuvą iki 1996 metų dirbo Autokompresorių gamykloje Panevėžyje. Iki 1990 metų buvo nuolat stebimas KGB. 1990 metų atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vyčio apygardos vadas, priklausė Panevėžio politinių kalinių ir tremtinių chorui „Likimai".
Bronislovo Juospaičio-Direktoriaus nuopelnai Lietuvai įvertinti Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1999 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.). 2018 metais Lietuvos Respublikos Seime su kitais partizanais jam įteikta Laisvės premija.
Šaltinis: Lietuvos Gyventojų Genicido ir Rezistencijos tyrimo centro Facebook paskyroje.
Vyčio apygardos partizanai. Iš kairės: Antanas Barkauskas-Brakonierius, Jadvyga Žardinskaitė-Daktaras Dolitlis, Bronius Juospaitis-Direktorius, Viktoras Mažeika-Vanagas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytojas radiologas Robertas Patamsis laisvu nuo tiesioginio darbo metu yra entuziastingas praeities tyrinėtojas, gerai išmanantis pokario partizaninės kovos Lietuvoje niuansus. Neseniai išleidęs Vyčio apygardos partizanų ryšininkės Genovaitės Janulytės-Karpavičienės eilėraščių rinktinę, R.Patamsis pasistengė, kad ši knyga taptų tikru paminklu ne tik dainomis virtusių eilių autorei, bet ir jos apdainuotiems kovotojams.
Pritaikė aukštaitiškas melodijas.
Romansus dainuojantys žmonės moka ne vieną dainą, kurios žodžius parašė savamokslė poetė.
Mažai kas žino, kad populiarios dainos "Dar neseniai tu man kalbėjai", "Sapnas", "Tu toks gražus buvai, bernioke", "Partizanų himnas" gimė G.Janulytės-Karpavičienės eilėraščiams pritaikius aukštaitiškas liaudies dainų melodijas.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiojo istoriko Gintaro Vaičiūno žodžiais tariant, prisimenant žuvusius mūsų krašto partizanus bei pagerbiant jų atminimą, G.Janulytės-Karpavičienės eilės labai tinka skaityti ar dainuoti renginiuose, partizanų žūties bei pagerbimo vietose.
Partizaniškų eilių rinktinė pavadinta vieno eilėraščio pirmaisiais žodžiais – "Šv. Onos naktį…". Ji – gausiai iliustruota partizanų ir jiems talkinusių žmonių nuotraukomis, be to, autorius pateikė eilėse aprašytų pokario kovotojų likimo istorijas.
Vienas tokių personažų – poetės mylimasis, Žaibo būrio partizanas Jonas Bernatavičius-Rasputinas.
Mūsų dienų Nijolė Sadūnaitė yra reta išimtis, nes jos vardas pasaulyje yra plačiai žinomas. Jos niekas nereklamavo. Pasaulis pats ją surado ir pažino. Nijolę išgarsino ne jos vėliau parašytieji atsiminimai, o jos laikysena teisme, lageryje ir tremtyje. Teismo metu ji atsisakiusi nuo advokatų paslaugos, savo teisėjams taip kalbėjo:
„Noriu jums pasakyti, kad visus myliu kaip savo brolius, seseris ir, jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę. Šiandien to nereikia, bet reikia pasakyti jums į akis skaudžią tiesą. Yra sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tik tas, kuris myli. Pasinaudodama ta teise ir kreipiuosi į jus...”
Nijolės paskutinysis žodis teisme visame pasaulyje sukėlė nuostabą ir susižavėjimą jos asmenybe. Toji jos kalba netrukus buvo spausdinama net Japonijos mokyklų vadovėliuose.
— Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime, — kalbėjo teisiamoji. — Aš esu teisiama už LKB Kroniką,2 kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Reiškia aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę. Meilė žmonėms — visų didžiausioji meilė, o kovoti už žmonių teises — gražiausioji meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man atiteko pavydėtina dalia, garbinga lemtis — ne tik kovoti už Žmonių teises ir teisingumą, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau dėl žmonių pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Šiandieną aš atsistoju šalia amžinosios Tiesos — Jėzaus Kristaus ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: „Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti!” Kaip nesidžiaugti, kad visagalis Dievas garantavo jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa — klaidą ir melą! O kad tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti...
Gegužės 25 dieną visus kviečiame atvykti į Lietuvos partizanų memorialą Kryžkalnyje ir dalyvauti renginyje, skirtame Lietuvos laisvės kovotojų, tremtinių, politinių kalinių ir partizanų atminimui.
Renginys organizuojamas minint iškilaus Lietuvos dvasininko, disidento, politinio veikėjo, karo kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko dešimtąsias mirties metines.
Renginio organizatoriai ir iniciatoriai – Raseinių rajono savivaldybė, Raseinių rajono kultūros centras ir kompozitorius Algirdas Martinaitis.
Programa
12 val. šv. Mišios Stulgių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje (Mišioms vadovaus vyskupas Eugenijus Bartulis)
13.30 val. Iškilmingas minėjimas
14 val. Kompozitoriaus Algirdo Martinaičio oratorija „Tikėjimo ir vilties invokacijos”
Atlikėjai:
Skaitovas aktorius Dainius Svobonas
Valstybinis choras „Vilnius”, vadovas Artūras Dambrauskas
Lietuvos kariuomenės orkestras, vadovas Egidijus Ališauskas
Dirigentas Artūras Dambrauskas
Lietuvos partizanų memorialo lankytojų centre veiks nuotraukų paroda „Ukraina. Kova už laisvę”
Visus kviečiame atvykti ir pakviesti savo bičiulius.
Nuoširdžiai sveikiname Algimanto apygardos partizaną Joną Kadžionį-Bėdą, šiandien, 2025 m. sausio 29-ąją švenčiantį savo 97-ąjį gimtadienį. Paskutiniojo šių dienų sulaukusio Lietuvos partizano mintys:
„Žemėje yra keliai, kuriais važiuoja Lietuvos ir visų tautų žmonės. Ir yra dar kitas kelias – gyvenimo kelias. Gyvenimo kelio ženklai irgi labai tiksliai nurodo, bet ten jau yra įsakymai, ne rekomendacijos. Ir jeigu žmogus nori gyventi garbingai, jis negali gyventi kitaip, tik pagal dešimt Dievo įsakymų – ir nevok, ir nežudyk, ir gerbk tėvą ir motiną, ir mylėk savo artimą kaip pats save… Tai yra amžinieji dalykai. Ir kai tik atsitraukiama nuo amžinųjų dalykų, prasideda revoliucijos, prasideda žydynės, prasideda degradacija. Kol mes nesugrįšim prie šitos amžinojo gyvenimo versmės, prie dešimties Dievo įsakymų, kurių niekas nepakeitė iki šiol ir nepakeis, tol mes ir blaškysimės, tol mes neturėsime ramybės ir palaimos gyvenime.
Partizanai žuvo, partizananinis judėjimas buvo palaužtas, sunaikintas, bet tikrumoje jie laimėjo karą. Ir jų idealai, už kuriuos buvo kovojama, nežuvo. Jeigu Lietuva nebūtų priešinusis, kaip dabar priešinasi Ukraina, tai žmonės visvien būtų išmirę visi, o padėtis tikrai būtų kitokia.
Aš manyčiau, kad partizaninis judėjimas ir buvo toji didžioji auka, kuri Viešpačiui patiko ir atėjus tam tikram laikotarpiui buvo padarytas stebuklas. Iš žmonių buvo atimta baimė, žmonės pradėjo kalbėti tiesą, o tiesa padarė mus laisvus.
Ir dabar labai svarbu tiesą skelbti, tiesą ginti, dėl tiesos aukotis ir nesuabejoti tiesos pergale. O tiesa mus padarys laisvus. Kito kelio neturime…
Taigi, Dieve, padėk mūsų Lietuvos žmonėms, ypač Lietuvos jaunimui, eiti tiesos ir gėrio keliu. Juo eidami atliksime pareigą Dievui ir Tėvynei, susikursime asmeninę laimę gyvenime ir laimingai pasieksime amžinybės uostą.”
Nuotraukoje: Jonas Kadžionis Mordovijos lageryje, 1961 m. Šaltinis: Dekalogas ir partizanų auka. Jono Kadžionio mintys. 2022-11-01.
Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė sesuo Monika Gavėnaitė visą savo gyvenimą paskyrė Dievui ir Tėvynei.
Ją pažinojau nuo Ukmergės gimnazijos laikų. Tada ji buvo veikli ateitininkė. Tokia išliko iki šiol. Jos klasės auklėtojas ir tikybos mokytojas buvo kun. Edvardas Simaška.
Pokario metais Monika buvo Vyčio apygardos partizanų ryšininke. Visi ją vadino Monikute. Okupacijos metais buvo viena iš aktyviųjų pogrindžio spaudos platintojų. Savo bute Kaune, Kapsų g. 43-2, daugino religinę literatūrą, kurią dažniausiai parinkdavo kun. J. Zdebskis.
Kai buvau klebonu Igliaukoje, ji dažnai atvažiuodavo man padėti rengiant atlaidų procesijas, kunigų ar tikinčiųjų susirinkimus, atveždavo naujai padaugintos pogrindinės spaudos. 1973 metais KGB masiškai darė kratas. Taip pat ir Monikutės brolio bute Kaune, ir jos tėvų namuose Jakutiškiuose, Ukmergės rajone.
Mūsų dienų Nijolė Sadūnaitė yra reta išimtis, nes jos vardas pasaulyje yra plačiai žinomas. Jos niekas nereklamavo. Pasaulis pats ją surado ir pažino. Nijolę išgarsino ne jos vėliau parašytieji atsiminimai, o jos laikysena teisme, lageryje ir tremtyje. Teismo metu ji atsisakiusi nuo advokatų paslaugos, savo teisėjams taip kalbėjo:
