Partizanai: Istorija ir dabartis

Partizaninio karo fragmentai /praeities liudijimai, istorijos, vaizdai/

Žaibo būrio partizanai žieminėmis uniformomis: Jokūbas Maselis-Maksimas, Jonas Bernatavičius-Rasputinas (viduryje) ir Alfonsas Pauliukonis-Pažaislis. Apie 1946-1947 m. (iš G. Vaičiūno asmeninio archyvo).

1.

                             Adventas, aplaistytas krauju (mistinė istorija)

      Tai įvyko Taujėnų valsčiuje, Užupušių k. 1949 m. žiemą, prieš pat Kalėdas, per Adventą. Pas ūkininką Juozą Pranį, dorą lietuvį, partizanų rėmėją, užėjo „kartu vaikščiojusių“ penkių  Žaibo būrio partizanų grupelė: būrio vadas  Vladas Jakubonis – Vermachtas (vietinis, kilęs iš to paties Užupušių k.), Alfonsas Pauliukonis – Pažaislis, Jonas Bernatavičius – Rasputinas, Petras Sinkevičius – Ąžuolas ir Pranas Dirsė – Kraštietis.  Troboje buvo ir daugiau svečių –  pasišnekėti, pasikeisti naujienomis užbėgusi kaimynų duktė Adelė Kamarauskaitė.

Partizanai su šeimininkais buvo jau senai susidraugavę, tapę artimi, kaip giminės, todėl, eidami pro šalį, jų kiemo niekada neaplenkdavo.  Vietinių gyventojų jie buvo gerbiami  kaip seni, patyrę partizanai, mokantys ir rimtai, protingai  pašnekėt, ir gražiai padainuot, o, esant progai,  dar ir „pašposyt.”

  Šeimininkai  aklinai uždangstė langus, svečius pasodino už stalo, atnešė „uzboną ” (ąsotį) alaus ir pripylė stiklines. Tarp atėjusių vyrų  buvo gerų dainininkų,  ypač  gražiais balsais garsėjo Rasputinas ir Pažaislis. Nors ir paprašyti šeimininko, per Adventą  jie partizaniškų dainų nedainavo, o giedojo tik šventas giesmes.

 Vienas iš jų, kulkosvaidininkas  Ąžuolas, prigulė į lovą pailsėt. Likusiems prie stalo besišnekant, staiga visai netikėtai, be jokios priežasties, nuo sienos nukrito du šventųjų paveikslai ir, kas keisčiausia, net nesudužo. Visi labai nustebo, nutilo, tarpusavyje susižvalgė, o vienas iš partizanų, tai priimdamas kaip fatališką ženklą, tarė: „Ar tik Dievas neliepia mums iš čia išeit!” Tačiau visi buvo kaip užburti, kaip atsidavę lemčiai - nei vienas nuo stalo nepakilo, liko toliau sėdėti, kaip sėdėję.

    Praėjus maždaug 20 min. kieme pradėjo garsiai loti šuo. Šeimininkė, turėdama minty partizanus, tarė: „Gal jūsų čia daugiau atėjo?“ Tuojau pro  uždengtus langus pradėjo švysčioti „batareikų” (prožektorių) šviesos, pasigirdo balsai, kažkas ėmė daužyti, reikalaudamas įleist, trobos duris iš kiemo pusės. Partizanai pašoko, čiupo už ginklų ir laimingai išbėgo pro kitas, gonkelyje į sodelio pusę, esančias  duris. Kaip vėliau paaiškėjo, netoliese stovėjęs skrebas išsigando ir juos praleido, nešovė. Tik tik spėjus jiems pasitraukti, skrebai apsupo trobą ir įsiveržė vidun.

Skaityti daugiau: Partizaninio karo fragmentai /praeities liudijimai, istorijos, vaizdai/

Lapkričio 21 d. žuvę partizanai

Vytauto ir Algimanto apygardų partizanai Ramuldavos girioje. 1950 09 16.
I    eilėje iš kairės: Albertas Pakenis-Jūreivis, Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Antanas Matuliauskas-Adaska.
II    eilėje iš kairės: Kazimieras Ivanauskas-Aras, Povilas Budreika-Debesis, Algirdas Varnas-Gaidelis, Povilas Jankauskas-Alksnis, Teodoras Kviklys-Klajūnas, Povilas Tunkevičius-Kastantas, neatpažintas.
III    eilėje iš kairės: Bronius Puodžiūnas-Garsas, Balys Žukauskas-Žaibas, Vytautas Guobužas-Viesulas, Jonas Baltakys-Prancūzas, Teofilis Limba-Sakalas, Janina Valevičiūtė-Astra, Bronius Morkūnas-Diemedis, Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Antanas Morkūnas-Jaunutis, Vladas Matuliauskas-Riešutas, Vytautas Pačinskas-Audra, neatpažintas (GAM)

https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Jonas Bulovas, Rokiškio vls., Kalpokiškio k., Gedimino b. Ž.1948 11 21.

 Petras Šimbelis, Vytautinės k. Ž.1945 11 21.

Balys Žukauskas-Žaibas, Obelių vls., Navikų k., Margio b. Ž.1952 11 21 nuteistas mirties bausme.

https://partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm

Jonas Mockus-Vėjas, Don Kichotas, Balys Žukauskas-Žaibas ir Stasys Indrašius- Drąsutis. Samosiškio miškas, 1951 07

Jonas Mockus-Vėjas, Don Kichotas, Stasys Indrašius-Drąsutis (su J.Kemeklio-Roko ginklais) ir Balys Žukauskas-Žaibas. Samosiškio miškas, 1951 07

Skaityti daugiau: Lapkričio 21 d. žuvę partizanai

Vincas Gruodis – Žilvitis

Vincas  Gruodis – Žilvitis gimęs1925m. Kūlingės k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. gausioje ūkininkų šeimoje. Vincas su vyresne seseria Albina ir jaunesniu broliu  Alfonsu lankė už kelių kilometrų esančią Igliaukos šešiametę pradžios mokyklą, kurią pasiekti  žiemos ir pavasarinio  atolaidžio metu mažiesiems pradinukams buvo gana sudėtinga ir sunku. Tačiau Vincukas buvo pareigingas, stropus ir gabus mokinys. Baigęs pradinę įstojo į Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Esant geriems orams, jaunasis moksleivis  gimnaziją, esančią už 20 km., pasiekdavo dviračiu, o žiemos metu gyveno tėvų išnuomotame bute Marijampolėje. Per vasaros atostogas su broliu Alfonsu dirbo visus ūkio darbus:  šienavo, kirto javus, arė, akėjo ir visa kita.

Mokantis  septintoje klasėje  išgirdo apie   generolo P. Plechavičiaus formuojamus Lietuvos kariuomenės Vietinės rinktinės dalinius. Kaip ir kiti jaunuoliai  ypač studentai ir gimnazistai išauklėti senąja  oraus patriotizmo dvasia vos 18 metų sulaukęs tapo  plechavičiuku. Fašistams pradėjus rinktinės likvidaciją, pasprukęs nuo persekiotojų, Vincas grįžo į tėviškę.

Grįžus raudoniesiems prasidėjo teroras.  Paskelbta mobilizacija privertė Vincą, kaip ir tūkstančius kitų jaunuolių susimąstyti, kuriuo keliu pasukti: ar tapti nuolankumo auka, ar su ginklu rankose į kovą su okupantu stoti.  Nulėmė bendras to meto tautos patriotinis nusiteikimas ir pirmosios sovietinės okupacijos pamokos. Vincas pasuko  laisvės keliu... 

Skaityti daugiau: Vincas Gruodis – Žilvitis

Lapkričio 19 d. žuvę partizanai

Žalgirio rinktinės partizanai.
Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Valentinas Sadauskas-Velėna ir Juozas Liogys-Dragūnas.
Antroje eilėje iš kairės: Jonas Balsys-Aidas, Jonas Kerutis-Šarūnas ir Vincas Guslainis-Ainis.
(Genocido aukų muziejus)

Sadauskas Valentinas-Velėna gimė 1922 m. Šakių apskrities Barzdų valsčiaus Buktiškių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Tauro apygardos Stirnos (vėliau Žalgirio) rinktinės Meškos (vėliau 34-osios kuopos Šarūno) būriui. Žuvo 1949 m. lapkričio 19 d. Jankų valsčiaus Pusiauskilių kaime (kitur Griškabūdžio valsčiaus Tamošupės kaime) kartu su bendražygiu Juozu Naujoku-Kęstučiu

Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

ANTANAS TAPARAUSKAS - KIRVIS

1903-1946 11 19

Pokario partizaninėje kovoje Antanas Taparauskas buvo vienas iš vyriausių amžiumi. Nedidelio ūgio, kresnas, gilios valstietiškos išminties būrio vadas.

Gimęs 1903 metais. Šeimoje buvo 9 vaikai - dviejų motinų, nes našlaudamas tėvas dar kartą vedė.

Nepriklausomybės paskelbimo metais buvo dar paauglys, tačiau jo vaikiška širdelė pritarė Lietuvos atgimimui. Buvo jaunalietuvis, šaulys, dalyvauti šiose organizacijose skatino tik meilė savo kraštui. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, paskui vėl grįžo į Livintus. Žemės neužteko, todėl pasidavė į miškų darbus. Paskui dirbo eiguliu.

1944 metų vasaros pabaigoje, kai sovietinė kariuomenė ėmė gaudyti naujokus, pradėjo ruoštis ginkluotam pasipriešinimui. Susirado dar septynis pažįstamus vyrus.

Būrys į didelius mūšius nestojo, daug kartų išvengė kraujo praliejimo iš vaikystės pažįstamose vietose. Žuvo 1946 metų lapkričio 19 dieną Mackūnų miške.

Deja, palaidojimo vieta nežinoma, nors manoma, kad daugumą partizanų lavonų vežė į durpinėlyje esančią duobę (prie buvusios Kaišiadorių pieninės). Ten šimtai bevardžių ir įvardintų kovotojų...

Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/didzioji-kova.htm

Lapkričio 18 į 19 d. naktį okupantų 261 šaulių pulko pajėgos, pasinaudodamos vidinio agento Briedžio išdavyste, puolė DKR stovyklą Beištrakio miške tarp Mickūnų ir Livintų k.: mūšyje žuvo bataliono vadas P.Petkevičius-Kariūnas, o vakarop Antanas Taparauskas-Kirvis ir Jonas Čiurinskas-Pilėnas...

Foto: 1945 11 19 Kaišiadorių aikštėje okupantų išniekinti žuvę Didžiosios Kovos A rinktinės partizanai: Antanas Taparauskas-Kirvis, būrio vadas, Jonas Čiurinskas- Pilėnas, Pranas Petkevičius-Kariūnas, A rinktinės ir bataliono vadas

https://partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-29-2001.pdf

Skaityti daugiau: Lapkričio 19 d. žuvę partizanai

Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių prisiminus

PAULIUS JURKUS

Tai atsitiko 1944 m. spalio 7 d., kai Raudonoji armija iš Šiaulių pradėjo didžiąją ofensyvą Klaipėdos kryptimi ir kai vokiečių kariuomenė traukėsi. Buvau dar tėviškėje — Žemaičių Kalvarijoje. Tą naktį, iš spalio 6 į 7, buvo baisu — švietė raketos, šaudė artilerija. Ir ką daryti, ką daryti, kaip išlikti savam krašte, išsigelbėti iš tokių didelių pavojų?!

Tą spalio 7-tos rytą nerimas mane nuvedė į kleboniją. Tai buvo marijonų vienuolynas. Viršininku buvo Tėv. Klemensas Kačergius, malonus ir jaukus žmogus. Žinojau, kad vienuolyne slepiasi keliolika žydų, o jų tarpe mano mokytojas iš Sedos vidurinės mokyklos dr. Samuelis Sauchatas.

Tame vienuolyne gyveno ir kita įdomi asmenybė — kun. Vladas Taškūnas, vokiečių vos neišvežtas į koncentracijos stovyklą, dabar buvo uždarytas šiame vienuolyne. Jis buvo mokytas ir apsiskaitęs žmogus, mokėjęs keletą kalbų, domėjosi prancūzų intelektualų katalikišku judėjimu, vertė jų straipsnius į lietuvių kalbą ir spausdino „Naujojoje Romuvoje", spausdino Ventos slapyvardžiu.

Šį dramatišką rytą norėjau pasikalbėti su tuo išmintingu žmogumi. Ką jis patars? Išėjom pasivaikščioti į sodą, kad niekas netrukdytų. Kun. Vladas Taškūnas taip ir pareiškė:

— Aš nesitrauksiu į Vakarus. Rytai ilgisi Kristaus, ir aš ten keliausiu. Dabar štai ir pasidaro proga. Buvau Amerikoje per 10 metų, bet man svetimas jų materializmas.

Skaityti daugiau: Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių prisiminus

Lapkričio 17 d. žuvę partizanai

Jiezno turgaus aikštėje, prie bažnyčios išniekinti partizanų kūnai. 
(Iš kairės)  A. Juonys, V. Truncė-Dobilas, J. Andrulevičius-Šviesuolis, A. Šmigelskis-Klajūnas

Andrulevičius, Jonas-Šviesuolis (1918-1945)
Gimė ir augo Gripiškių kaime, Stakliškių valsčiuje, Alytaus apskrityje. Į partizanų gretas įstojo 1944 metais. 1945 metų lapkričio 17 dieną su savo draugais partizanais buvo apsistojęs dienoti Gripiškių kaime, pas Andrulevičienę (Jono motiną). Jausdami, kad gali būti nesaugūs šiuose okupantams įtartinuose namuose, visi partizanai persikėlė į Vaiciulevičių sodybą praleisti naktį, nes ankstų rytą ruošėsi trauktis link Daugų. Buvo išduoti. Vyko susišaudymas su Jiezno, Stakliškių stribais. Visi keturi - Šviesuolis, Dobilas, Nendrė ir Žaibas - žuvo apsuptyje. Jų kūnai niekinti Jiezne, ant gatvės, pakasti Bijomino darže.
Šmigelskis, Adolfas-Žaibas, Klajūnas (7-1945-11-17)
1945 m. lapkričio 16 dieną buvo apsistoję Gripiškių kaime, Stakliškių valsčiuje, pas Andrulevičienę, Jono motiną: A. Juonys, V. Truncė, A. Šmigelskis. Dieną pailsėję vakare nutarė naktį praleisti Vaiciulevičių sodyboje, kaimynystėje. Jie nežinojo, kad išdavikas juos seka ir iškvietė Jiezno stribus, Rodino vadovaujamus. Apsuptyje žuvo visi keturi: Klajūnas, Dobilas, Petras, Šviesuolis. Kūnas niekintas Jiezne.
Juonys, Alfonsas-Žaibas, Petras (1908-1945-11-17)
Gimė ir augo Žvirgždėnų kaime, Daugų valsčiuje, Alytaus apskrityje. Daugų viršaitis. 1945 metų lapkričio 16 dieną buvo Gripiškių kaime, Stakliškių valsčiuje, pas J. Andriulevičiaus motiną: A. Juonys, V. Truncė, A. Šmigelskis. Vakare jie nutarė pereiti į Vaiciulevičių (kaimynų) sodybą nakčiai pailsėti, o ankstų rytą visi žygiuoti link Daugų, Alovės. Jie nežinojo, kad išdavikas juos seka ir iškviečia Jiezno stribus, kuriems vadovavo Rodinas. Apsuptyje žuvo visi keturi (A. Juonys-Žaibas, J. Andrulevičius-Šviesuolis, V. Truncė-Dobilas, A. Šmigelskis-Klajūnas). Jų kūnai buvo niekinami Jiezne. 
Truncė, Vincas-Dobilas (1924-1945-11-17)
Nuo Daugų, Alytaus apskrities. Dobilas su savo draugais partizanais 1945 lapkričio 16 d. buvo Gripiškių kaime, Stakliškių apylinkėje, Alytaus apskrityje, dienojo pas Jono motiną Andrulevičienę. Vakare nutarė naktį praleisti, pailsėti Vaiciulevičių sodyboje, o ankstų rytą leistis į kelionę, link Daugų, Perlojos. Jie nežinojo, kad yra sekami išdaviko, kuris iš vakaro iškvietė iš Jiezno stribus, rusus, vadovaujamus Rodino. Apsuptyje žuvo S. Juonys, J. Andrulevičius, A. Šmigelskis, V. Truncė. Jų kūnai buvo išniekinti Jiezne.

https://partizanai.org/failai/html/amzinieji-azuolai.htm

Vincas Eidukaitis

Lapkričio 15 d. žuvę partizanai

Vyčio apygardos partizanas Antanas Rinkevičius-i (kairėje) laiko netipiška partizanams ginklą -1915 m. modelio britišką lengvąjį kulkosvaidis Lewis. (Genocido aukų muziejus)

Rinkevičius Antanas-Griausmas gimė 1924 m. Panevėžio apskrities Raguvos valsčiaus Putiliškių kaime. Vyčio apygardos partizanas. Žuvo 1948 m. lapkričio 15 d.
 https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Brūzga. Žuvo 1946.11.15 Girininkų k. Pakuonio vlsč.

Kazakevičius Jonas - Liepsnabarzdis iš Gyvių k. Veiverių vlsč. 1913-1948.11.15. Žuvo Skriaudžiuose. Vito ir Broniaus brolis.

https://partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm

Skaityti daugiau: Lapkričio 15 d. žuvę partizanai

Lapkričio 14 d. žuvę partizanai

Glemžaitė Diana gimė 1923 m. Zarasų apskrities Degučių kaime, girininko šeimoje. Mokėsi Pandėlyje, Rokiškyje ir Kupiškyje.

1944 m. įstojo į VDU studijuoti literatūros. 1947-ųjų pavasarį metė studijas ir įsitraukė į pogrindžio veiklą. Palaikė ryšius su Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizanais. 1948 m. susituokė su šios rinktinės Gedimino kuopos vadu Juozu Bulovu. Rašė eilėraščius, kurie sklido tarp žmonių, buvo skelbiami partizanų spaudoje. Žuvo provokatoriui išdavus 1949 m. lapkričio 14 d. Plunksnočių miške tarp Žiobiškio ir Juodupės. 1994 m. išleistas jos poezijos rinkinys „Mes mokėsim numirt". 1999 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu D. Glemžaitė apdovanota Vyčio kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (po mirties).              

Antanas Jogėla-Ąžuolas

Partizanai Antanas Jogėla-Ąžuolas ir Aleksas Velanis-Tigras.

Antanas JOGĖLA - Ąžuolas. G. 1913 m. Vaidevučių k., Kavarsko vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 30 ha žemės. 1942-1943 m. buvo kaimo seniūnas; Lietuvos kariuomenės puskarininkis, šaulys. Butageidžio kuopos Ąžuolo būrio vadas. Žuvo 1948 m. lapkričio 13 d. Palaikai buvo užkasti Kavarske, prie šv. Jono šaltinio, 1993 m. perlaidoti Traupio kapinėse.

1946 m. susikūrė Kavarsko valsčiaus partizanų organizacija. Ją sudarė Butageidžio kuopa iš trijų būrių: Tigro, Liūto ir Lokio. Kuopa priklausė Šarūno rinktinei, kuri nuo 1947 m. įėjo į Algimanto apygardą. Kuopos vadais paeiliui buvo: Antanas Jogėla-Ąžuolas (1946-1948 m.), Aleksas Velanis-Tigras (1948-1949 m.), Jonas Kadžionis-Bėda (1949-1953 m.). Paskutinis kuopos partizanas Pranas Jurkėnas-Eimutis iš Dabužių apylinkės Kirkų kaimo žuvo 1954-aisiais Gabrėnų miške. Jo planšetėje priešai rado Butageidžio kuopos partizanų antspaudą. Partizanams prijautė ne tik kaime, bet ir miestelyje. Kavarsko vidurinėje mokykloje ilgą laiką tarp mokytojų nebuvo nė vieno komunisto ar komjaunuolio. Iš mokinių komjaunuolis buvo tik vienas Albertas Šaučiūnas, kavarskietis, kurį visi prisimena kaip labai kvailą, žiaurų ir blogą mokinį.

Visi, kurie priešinosi okupantams, buvo žiauriai persekiojami, ypač partizanų šeimos. Dauguma jų buvo ištremtos į Sibirą. Trėmimo byloje įrašydavo, kad tai - banditų šeima. Prie partizanų sodybų stribai ir kareiviai nuolat rengdavo pasalas. Namuose darydavo kratas, atimdavo maistą, gyvulius ir kitą turtą. Partizanų šeimos dar prieš jas ištremiant į Sibirą buvo daug kartų apiplėštos. Kartais stribai nužudydavo niekuo nekaltus partizanų artimuosius: štai Taujėnų stribas Subatis Žibučių kaime savo namuose nušovė partizano Jono Žižio-Armukšnos motiną ir seserį. Nuolat terorizuojama partizano B. Šišlausko žmona, pamačiusi, kaip jų sodybą eilinį kartą supa stribai ir kareiviai, krito vietoje - neišlaikė širdis...

Partizanai slapstėsi Repšėnų, Dabužių, Troškūnų miškuose. Kai vienur kildavo pavojus, persikeldavo kitur. Gyvendavo bunkeriuose. Paskutinį bunkerį išdavė Darela iš Papragių kaimo. Jo šeima buvo ištremta. Darela paprašė Antaną, kad priimtų į būrį. Neilgai tepabuvo. Už Ąžuolo galvą buvo pažadėta 10 000 rublių premija, ir Darela susigundė. Pats nuėjo, įskundė, atvedė stribus. Ne visi partizanai buvo grįžę į bunkerį. Tris: Antaną Jogėlą-Ąžuolą, Joną Dagelį iš Kirmėlių kaimo ir Danutę Dovydaitytę nuo Surdegio nušovė 1948 m. lapkričio 13 d. Jie pasipriešinti nespėjo, nes stribai užklupo netikėtai.

Nukautuosius partizanus jie nuvežė į Kavarską, sustatė prie mūro, fotografavo, tyčiojosi, spardė. Vėliau užkasė poversmiuose, netoli Šventosios, prie krūmų esančioje bulvių duobėje. Duobė nedidelė, o Jonas Dagelis buvo aukštas vyras. Kad tilptų, stribai nukirto kojas.

Skaityti daugiau: Antanas Jogėla-Ąžuolas

Lapkričio 13 d. žuvę partizanai

 Prieš 70 metų, 1948 m. lapkričio 13 d., Ukmergės aps. Deltuvos vls. Kaušų k. kautynėse žuvo Vyčio apygardos Panevėžio rinktinės ir rajono vadas Antanas Stimburys-Tankistas, jo adjutantas Tomas Našlėnas-Radvila ir pavaduotojas Marijonas Krogertas-Uosis, du jų bendražygiai. 

http://genocid.lt/centras/lt/3039/a/

Vyties apygardos vadų susitikimas. Sėdi: Antanas Stimburys-Tankistas, Alfonsas Smetona-Žygaudas, Jonas Baravykas-Vygantas; stovi: pirmas-Oliesius Auglys-Ridikas, šeštas- Juozas Petrikas-Svedrys.
Šaltinis:https://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-10-t-1994-m/3460-vyties-apygardos-istorine-apzvalga

Edmundas Kmita-Evaldas

1961 m. lapkričio 9 d., Kelmės r. Vejų k. žuvo paskutinis Kęstučio apygardos partizanas Edmundas Kmita-Evaldas.

Edmundas Kmita, Pranciškaus, gimė 1918 m. spalio 26 d. Tauragės aps. Skaudvilės vls. Butvilų k.

2003 m. liepos 14 d. E. Kmitai pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).

Paskutinis iš Kęstučio apygardos...

Antanas Slučka-Šarūnas

Antanas Slučka-Šarūnas, Atlantas - Šarūno rinktinės įkūrėjas (1945 m.) ir pirmasis vadas, Algimanto apygardos pirmasis vadas (nuo 1947 m. balandžio 19 d.), Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas (nuo 1949 m. gegužės mėn.). Žuvo 1949 m. spalio 28 d.
Genocido aukų muziejus

Gimė 1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose, Viktorijos ir Pranciškaus Slučkų šeimoje. Mokydamasis to paties miestelio progimnazijoje, artimai bendravo su vienuoliais pranciškonais. Anksti jaunystėje jis mėgino pasirinkti vienuolio kelią, bet vėliau pasuko į pasauliečio gyvenimą ir išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.

Tarnavo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Algirdo 2-ajame pėstininkų pulke. Vokiečių okupacijos metais studijavo mediciną, 1944 m. išėjo savanoriu į Vietinę rinktinę. Čia jam suteiktas leitenanto laipsnis.

Algimanto apygardos partizanų vadai: Antanas Starkus-Montė ir pirmasis apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas. Genocido aukų muziejus

Grįžęs į gimtinę, Troškūnų apylinkėse suformavo pirmąjį partizanų būrį. 1945 m. įkūrė Šarūno rinktinę ir jai vadovavo. 1947 m. balandžio 19 d. Šiaurės rytų Lietuvos srities vado įsakymu jis paskirtas naujai kuriamos Algimanto apygardos vadu. Nuo 1949 m. gegužės buvo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas.

Iš slaptuose saugumo dokumentuose esančių aprašymų matyti, kad Antanas Slučka buvo vidutinio ūgio, rudais plaukais, vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformą su šaulių herbu ant rankovės ir užrašu „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui".

Skaityti daugiau: Antanas Slučka-Šarūnas

Kazimieras Kontrimas-Kontautas, Montė, Tėvas (1913 12 16 –1952 10 30)

Kazimieras Kontrimas gimė 1913 m. gruodžio 16 d. Kretingos aps. Darbėnų vls. Knėžų k. ūkininkų Jono Kontrimo ir Barboros Baltonytės-Kontrimienės šeimoje. Kontrimų sodyba, statyta XIX a., buvo vienkiemyje, stovėjo kelio Grūšlaukė–Vaineikiai kairėje pusėje, Knėžų kaimo žemių šiauriniame pakraštyje, ties riba su Smeltės kaimu, dėl to kai kuriuose dokumentuose ji priskiriama Smeltės kaimui.

Tėvas J. Kontrimas valdė 29 ha žemės. Šeimoje augo šešiolika vaikų: 6 sūnūs (Adolfas, Antanas, Augustas, Jonas, Kazimieras ir Pranas) ir 10 dukterų (Albina, Eleonora, Stanislava ir kt.). K. Kontrimas baigė Grūšlaukės pradžios mokyklą, keturias Skuodo gimnazijoje klases. Mokėsi Plinkšių žemės ūkio mokykloje. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Pirmąją sovietų okupaciją (1940–1941 m.) praleido tėvų ūkyje. 1941–1944 m. dirbo Kretingos vartotojų bendrovės parduotuvės vedėju. 1943 m. įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA). Jam suteiktas jaun. leitenanto karinis laipsnis. 1944 m. pabaigoje išsiųstas į Telšius ir paskirtas parašiutininkų dalinio ryšių karininku ryšiams su vokiečių karine vadovybe.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai slapstėsi ir palaikė ryšius su LLA Žemaičių legiono Alkos rinktine. 1945 m. vasarą vadovavo vienintelei Kretingos apskrityje veikusiai Klevo partizanų kuopai. Taip pat K. Kotrimas buvo vienas iš Žemaičių apygardos Kardo rinktinės organizatorių. 1945 m. lapkričio mėn. paskirtas šios rinktinės vado Jurgio Ožeraičio-Ūso pavaduotoju ir iki gruodžio mėn. pabaigos oficialiai ėjo vado pareigas. K. Kontauto slapyvardžiu leido rinktinės vado įsakymus. Nuo 1946 m. sausio 30 d. Kardo rinktinės štabą ir stovyklą saugojusios Kretingos (Širvydo) kuopos vadas. Vėliau paskirtas rinktinės štabo viršininku, 1949 m. antroje pusėje – rinktinės vadu. Už jo išdavimą enkavėdistai siūlė 10 tūkstančių červoncų premiją.

Alfonsas Morkūnas-Plienas (1908 01 27–1949 12 30)

Didžiosios Kovos apygardos vadas, partizanų kapitonas A. Morkūnas-Plienas.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Alfonsas Morkūnas gimė 1908 m. sausio 27 d. Ukmergės aps. Žemaitkiemio vls. Juodžiūnų k. Jono Morkūno ir Veronikos Šerelytės-Morkūnienės šeimoje. Kartu augo du broliai. Baigė dvi gimnazijos klases. 1930–1931 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1935 m. vedė Oną Kazlauskaitę. Augino dukrą Elvidą ir sūnų Teisutį. Iki 1940 m. spalio 19 d. tarnavo liktiniu 1-ojo inžinerijos pulko bataliono 2-ojoje kuopoje. Turėjo vyr. puskarininkio laipsnį. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, iš karinės tarnybos buvo atleistas ir grįžo į tėviškę.

1941 m. birželio 23–24 d. vadovavo Birželio sukilėliams užimant Lyduokių mstl. (Ukmergės aps.), saugojo jį bei jo apylinkes nuo besitraukiančios Raudonosios armijos savivalės ir plėšikavimų. Palaikė ryšius su sukilimo organizatoriais Kaune.

1944 m. vasario mėn. kartu su vietiniais vyrais įstojo į gen. Povilo Plechavičiaus įkurtą Lietuvos vietinę rinktinę. Prieš pat antrąją sovietų okupaciją ėmė rengtis partizaniniam karui: Juodžiūnų kaimo apylinkėse rinko ginklus ir kareivišką aprangą. Nuo birželio mėn. kartu su Kaziu Ališausku vadovavo iš 12–20 vyrų sudarytam savisaugos būriui, kuris gynė vietinius žmones nuo raudonųjų partizanų ir plėšikų.

1944 m., sovietų kariuomenei antrą kartą okupavus kraštą, A. Morkūnas, pasivadinęs Plieno slapyvardžiu, gimtojo ir aplinkinių kaimų vyrus ėmė telkti į partizanų būrį. Jo būryje, veikusiame Ukmergės aps. Pabaisko, Šešuolių ir Žemaitkiemio valsčiuose, buvo apie 20 vyrų, tarp jų ir abu A. Morkūno broliai – Stanislovas ir Karolis, iki tol dirbę tėvų ūkyje. 1944 m. rugsėjo mėn. šie vyrai, vadovaujami A. Morkūno, pasitraukė į Balninkų miškus ir įsijungė į Juozo Šibailos-Dieduko suburtą Balninkiečių laisvės (BLR) rinktinę, sudarydami atskirą kuopą.

Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa (1920 08 05–1949 10 28)

JOANA RAILAITĖ - SLUČKIENĖ- NERINGA

1920 08 05–1949 10 28

Joana Railaitė gimė 1920 m. rugpjūčio 5 d. Antano Railos ir Kotrynos Brazauskaitės-Railienės šeimoje Kėdainių aps. Šėtos vls. Čerelių k. Kartu augo 3 broliai Julius Zenonas (g. 1923 m.), Juozas (g. 1925 m.) ir Antanas (g. 1934 m.) bei seserys: Zuzana Marija (g. 1927 m. balandžio 11 d.), Genovaitė (g. 1929 m.), Birutė Bernadeta (g. 1931 m.) ir Vilija Zita (g. 1936 m.). 1938 m. gimęs broliukas Petras mirė po kelių dienų.

Railos turėjo septyniolika hektarų žemės, buvo darbštūs, tikri katalikai ir tikri Lietuvos patriotai. Vaikus nuo mažens pratino prie darbo, todėl duonelės netrūko. Vienkiemis skendėjo jazminų ir bijūnų žieduose. Mama svajojo, kad jos vaikai bus mokyti. Taip ir buvo: vienas vaikas mokėsi Kaune, antras – Panevėžyje, trečias – Lančiūnavoj, ketvirtas – Šėtoj, penktas – Troškūnuose, o mama vos spėdavo visus aplakstyti su ryšulėliu maisto rankose. Bet nesiskundė ir nedejavo.

Joana baigė Veprių (Ukmergės aps.) žemės ūkio mokyklą, vėliau – buhalterių kursus Kaune. Kurį laiką dirbo Pagirių (Ukmergės aps.) smulkaus kredito draugijos banke, vokiečių okupacijos metais – Krekenavos (Panevėžio aps.) kooperatyve. Čia susipažino su Stasiu Varčiūnu ir už jo ištekėjo. S. Varčiūnas buvo baigęs karo mokyklą ir paskirtas policijos viršininku Astravoje (Zarasų aps.), po to – Kuršėnuose (Šiaulių aps.). Ten 1943-iųjų rugpjūtį jį ir nušovė sovietų desantininkai, raudonieji partizanai. Joana liko su mažu sūneliu. Kurį laiką gyveno Ukmergėje. Prasidėjus antrajai rusų okupacijai slapstėsi, kad neišvežtų.

1947 m. ištekėjo už Algimanto apygardos partizanų vado Antano Slučkos-Šarūno ir ryžosi su juo eiti Lietuvos laisvės ir kovos keliu. Karaliaus Mindaugo partizanų srities štabo sekretorė.

Konstantinas Liuberskis - Žvainys (1913 07 23–1969 10 02)

1913 07 23–1969 10 02

Kostas (Konstantinas) Liuberskis gimė 1913 m. liepos 23 d. Šiaulių aps. Žagarės vls. Stungių k. 1934 m. baigė Kauno karo aviacijos mokyklos puskarininkių lakūnų skyrių, tarnavo karo lakūnu. 1940 m. rugpjūčio 28 d. apdovanotas „Plieno sparnų“ garbės ženklu. Tų pačių metų spalio 28 d. išėjo į atsargą turėdamas viršilos laipsnį. Pirmosios sovietinės ir vokiečių okupacijų laikotarpiu gyveno Šiauliuose.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, K. Liuberskis slapstėsi. Išvengęs saugumo mė­ginimo suimti, 1950 m. įstojo į Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo partizanų būrį. Netrukus buvo paskirtas Juozapavičiaus tėvūnijos Organizacinio skyriaus viršininku.

1951-1952 m. dėl sovietų represinių struktūrų vykdomų karinių operacijų ir agentų smogikų veiklos žuvo daug Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnų ir partizanų, todėl Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadovybė nutarė panaikinti apygardą. Išlikęs gyvas Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo viršininkas Alfonsas Padervinskas-Žilvitis dar bandė atkurti rinktinės štabą ir siūlė Žemaičių apygardos vadui Vladui Montvydui-Žemaičiui rinktinės vadu skirti Juozapavičiaus tėvūnijos vadą Steponą Erstikį-Patašoną. Pastarasis liepos mėn. susitiko su V. Montvydu. Buvo nutarta nebeatkurti Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės, o Juozapavičiaus tėvūniją, kaip atskirą vienetą, įtraukti į Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinę.

1954 m. partizanus S. Erstikį, K. Liuberskį-Žvain5 ir vos prieš metus pradėjusį partizanauti Julių Adomaitį-Erdvilą stebėjo ir sekė MGB agentai.

Partizanai ne kartą buvo su jais susidūrę, tačiau sugebėdavo atsitraukti iš pavojingų situacijų. Tam padėjo ir S. Erstikio mokytas šuo Niūris.

Skaityti daugiau: Konstantinas Liuberskis - Žvainys (1913 07 23–1969 10 02)

Kazimieras Pyplys-Mažytis, Audronis (1923 01 21 –1949 09 23)

Kazimieras Pyplys-Audronis, Mažytis gimė 1923 m. sausio 21 d. Prienų rajono Pakuonio valsčiaus Kebliškių kaime. Mokėsi Kauno „Aušros" berniukų ir Jėzuitų gimnazijose. 

Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. 1943 m. baigė Kauno aukštesniąją politechnikos mokyklą ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą.

1944 m. tapo partizanu ir jau rugsėjo 24 d. dalyvavo kautynėse puolant Pakuonio valsčių. Kautynėse pasižymėjo narsumu, ryžtu ir taiklumu, nukovė daug enkavedistų, iš kalėjimo išgelbėjo aštuonis suimtuosius. Už pasižymėjimą šiose kautynėse jam buvo pareikštas tarnybinis pagyrimas.

Laisvės kovų sąjūdyje K. Pyplys pirmiausia išgarsėjo kaip kovotojas: dalyvavo daugelyje rizikingų akcijų, aštuoniolikoje kautynių, buvo keturis kartus sužeistas. Ne kartą, patekęs į pavojingą padėtį, sugebėdavo laimėti dėl savo drąsos, šaltakraujiškumo, greitos reakcijos. Buvo labai aukšto ūgio, garsėjo kaip geras sportininkas (boksininkas, Rytų kovos menų žinovas, šaulys), gebėjo vairuoti įvairius automobilius ir puikiai valdė ginklą.

Skaityti daugiau: Kazimieras Pyplys-Mažytis, Audronis (1923 01 21 –1949 09 23)

1948 m. sausio 6 d. žūtis

1948 m. sausio 6 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Pinciškių k., gyventojos partizanų rėmėjos M. Naujokienės sodyboje, MGB Marijampolės aps. skyriaus operatyvinė grupė aptiko Tauro apygardos štabo partizanus. Per susišaudymą žuvo Kęstučio rinktinės vadas Justinas Jasaitis - Naktis, Maironio kuopos vadas Jonas Ciplijauskas-Sakalas, jo pavaduotojas Juozas Bacevičius-Briedis ir Geležinio Vilko rinktinės štabo viršininkas Povilas Vanagas - Nemunas, Vylius.

Žuvusių partizanų palaikai buvo niekinti Veiverių mstl. Vėliau užkasti netoli miestelio nuo Antrojo pasaulinio karo likusiuose apkasuose. Šiuo metu vieta sutvarkyta, įrengtas Skausmo kalnelis.

Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,

Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 131.

JUSTINAS JASAITIS- NAKTIS

1917–1948 01 06

Justinas Jasaitis gimė 1917 m. Gyveno Kaune. LR kariuomenės jaunesnysis leitenantas. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 4-osios kuopos partizanas, dirbo šios rinktinės štabe. 1946 m. pabaigoje perkeltas į Žalgirio rinktinės štabą. 1947 m. rugsėjo 13 d. Geležinio Vilko rinktinės vado Kazimiero Algirdo Varkalos-Daumanto įsakymu Nr. 32 nuo 1947 m. gegužės 20 d. paskirtas Tauro apygardos adjutantu. Tų pačių metų rugpjūčio 2 d. apygardos vado įsakymu Nr. 21 buvo paskirtas prie apygardos įsteigtos Mokomosios kuopos vadu ir pirmosios laidos egzaminų komisijos nariu. 1947 m. rugpjūčio 19 d. Tauro apygrados vado Antano Baltūsio-Žvejo įsakymu Nr. 25 už pastangas, ruošiant Mokomosios kuopos 1-ąją laidą, jam pareikšta tarnybinė padėka. Tų pačių metų lapkričio 8 d. Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo įsakymu Nr. 36 jam pareikštas tarnybinis pagyrimas už dalyvavimą 1946 m. gruodžio 22 d. Prienų aps. Pakuonio vls. Sodybų k. vykusiose kautynėse ir jose pasižymėjus narsumu, gera orientacija, šaltakraujiškumu, taiklia ugnimi ir sudarant sąlygas bendražygiams pasitraukti iš kautynių lauko. 1948 m. sausio 6 d. apygardos vado A. Baltūsio-Žvejo įsakymu Nr. 2 atleistas iš einamų pareigų ir paskirtas Kęstučio rinktinės vadu.

Tauro apygardos Pirmosios mokomosios kuopos vadas ir lektoriai kursų baigimo proga. 1947 m. rugpjūčio 20 d.

Stovi iš kairės: lektoriai – Žalgirio rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Kuras-Jaunutis ir šios rinktinės štabo viršininkas Pranas Runas-Algirdas, kuopos vadas ir apygardos adjutantas Justinas Jasaitis-Naktis, Vytauto rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jurgis Vasiliauskas-Skydas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Skaityti daugiau: 1948 m. sausio 6 d. žūtis

Pokario kovos Ukrainoje: kaip partizanai tautos laisvę gynė

Pastarųjų savaičių įvykiai Ukrainoje – tai mūsų akyse vykstanti žūtbūtinė kova, kurioje Ukrainos kariai bei savanoriai nuo Rusijos ordų gina savo žemę, namus ir šeimas. Tačiau ši ukrainiečių pasipriešinimo istorija siekia Antrojo pasaulinio karo metus: kaip ir Lietuvoje, taip ir Ukrainoje, XX a. viduryje partizanų kovotojai kovėsi už savo tautos laisvę bei šalies nepriklausomybę.

Kitaip nei Lietuvoje, Ukrainos laisvės kovotojai buvo ir tebėra vadinami ne partizanais, bet sukilėliais, o ukrainiečių ginkluoto pasipriešinimo organizacija buvo pavadinta Ukrainos sukilėlių armija (ukr. УПА –Українська повстанська армія). Strateginis kovotojų tikslas buvo nepriklausomos Ukrainos valstybės sukūrimas ir civilių gyventojų apsauga nuo represinių okupacinių kariuomenių veiksmų.

Skaityti daugiau: Pokario kovos Ukrainoje: kaip partizanai tautos laisvę gynė

Fortūnatas Ašoklis-Pelėda Kazys, Mindaugas, Juozas Vilkas (1907 05 03–1946 09 21)

Fortūnatas Ašoklis gimė 1907 m. gegužės 3 d. Kauno gub. Telšių aps. Ylakių vls. Raudonių k., ten ir gyveno. Baigė Klaipėdos prekybos institutą. 1942–1944 m. dirbo Ylakių valsčiaus viršaičiu. Dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. 1944 m. pabaigoje pradėjo telkti partizanus kovai prieš sovietų okupaciją ir vadovavo vienam iš Žemaičių legiono partizanų būrių. Nuo 1945 m. spalio 5 d. – LLA Žemaičių legiono štabo viršininkas. Tų pačių metų spalio 18 d. jam patikėtos ir štabo Žvalgybos ir aprūpinimo viršininko pareigos.

1946 m. kovo pradžioje pagal Lietuvos tautinės tarybos (LTT) vadovo kpt. Jono Noreikos-Generolo Vėtros instrukciją LLA turėjo būti reorganizuota ir pavadinta Lietuvos ginkluotosiomis pajėgomis (LGP). Lietuva suskirstyta į keturias karines Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių apygardas. Žemaičiu legiono vadas mjr. Jonas Semaška-Rikis, šalia savo teisioginių pareigų, paskirtas Šiaulių karinės apygardos, veikusios Šiaulių, Joniškio, Mažeikių, Telšių, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių, Tauragės ir Raseinių apskrityse, vadu.

Iki kovo pabaigos Žemaičių legiono štabas, padedant LTT, parengė detalų visos Lietuvos sukilimo planą, kuris, tikėtina, būtų pradėtas vykdyti Vakarų šalių ir SSRS karinio konflikto atveju.

Neturint pakankamai štabe dirbančių žmonių, J. Semaška-Rikis ir F. Ašoklis-Pelėda Kazys reorganizaciją nusprendė pradėti nuo apačios: veikiančių rinktinių štabus performuoti į LGP karinių rajonų (1–3 apskritys) štabus ir iš jų parinkti kandidatūras apygardos štabui sudaryti. Buvo numatyta sudaryti 8 rinktines (karinius rajonus), iš esmės paliekant esančią padėtį, tik Klaipėdos ir Kretingos aps. buvo sujungtos į vieną rajoną, tas pat atlikta su Šilutės, Pagėgių ir Tauragės apskritimis. Ryšiai su trijų rinktinių – Šiaulių, Joniškio ir Raseinių štabais turėjo būti perimti iš LGP centro. F. Ašokliui buvo pavesta sukurti LTT vietinį padalinį, apimantį Šiaulių apygardą.

1946 m. kovo pabaigoje J. Semaška-Rikis įkūrė struktūriškai naują Lietuvos ginkluotųjų pajėgų Šiaulių apygardos štabą.

Skaityti daugiau: Fortūnatas Ašoklis-Pelėda Kazys, Mindaugas, Juozas Vilkas (1907 05 03–1946 09 21)