Stovi: nežinomas, Antanas Dzimidavičius-Riteris, Pranas Dzimidavičius-Puntukas, Pranas Stanislauskas-Patrimpas, Pranas Jaromskas-Perkūnas, Jokūbas Sidaras-Tarzanas ir Stasys Grenda-Smarkuolis
Dzeventlauskas Pranas, Jono - Liepa, iš Šilonių k. Žaslių valsč., bataliono vadas, Putinas g. 1917m., ž. 1947 11 03 Lomenių miške.
Dzimidavičius Antanas, Boleslovo (Boliaus), sl. Riteris, Prano-Puntuko brolis, g. 1923 08 29 Jačiūnų k., Žaslių vlsč. Baigė Kauno meno (keramikos-dailės) mokyklą. 1944 gyveno Klūsų k. Nuo 1944 — DKR Jurgino būrio partizanas, 1945 - štabo ryšininkas (Žaliojo Velnio su batalionų vadais) ir orgbūrio, A rinktinės bataliono vadas. Žuvo 1947m naktį iš rugpjūčio 10 į 11d Lomenių miške prie Neprėkštos k., sunkiai sužeistas pasaloje ir tardant nukankintas. Palaikai išniekinti Žasliuose.
Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės partizanas Juozas Šomka-Čerčilis (kairėje) su neatpažintu bendražygiu. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
1953 m. lapkričio 3 d. Panevėžio r. Bernatonių k. žuvo Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės vadas Juozas Šomka-Čerčilis ir rinktinės agitacijos bei propagandos vadovas Jonas Vincevičius-Užas, Narsutis.
Žuvusiųjų palaikai išvežti į Panevėžį. Jų užkasimo vieta neišaiškinta
J. Šomka gimė 1912 m. Panevėžio aps. Žaliapurvelių kaime neturtingoje valstiečių šeimoje. Juozas dar turėjo brolį ir seserį. Brolį kartu su tėvais okupantai ištrėmė į Sibirą. Karo metu J. Šomka tarnavo Lietuvos policijoje. Ne kartą jam teko susiremti su lenkų AK (Armija krajova) partizanais, kurie žudė Vilniaus krašto lietuvius. Sovietams okupavus Lietuvą antrą kartą, J. Šomka, stengdamasis išvengti tarnybos Raudonojoje armijoje, pasitraukė į mišką ir prisijungė prie laisvės kovotojų. 1944 metų pabaigoje jis sutelkė Piniavos, Bernatonių, Daukniškių, Spirakių, Pušaloto valsčių, o taip pat Skaistgirių ir Trakelių kaimų vyrus. 1945 m. pavasarį susikūrė Žaliosios partizanų rinktinė. Ji apėmė Panevėžio apskrities Baisogalos, Radviliškio, Pakruojo, Smilgių ir Šeduvos valsčius. Rinktinę įkūrė kapitonas Izidorius Pucevičius– Radvila. Žaliosios rinktinei priklausė ir Juozo Šomkos–Čerčilio vadovaujamas laisvės kovotojų būrys. J. Šomka Čerčilio slapyvardį pasirinko ne atsitiktinai. Tuo metu Didžiosios Britanijos konservatorių lyderis V. Čerčilis kvietė nuolat skelbti žmogaus laisvės ir teisių principus, kurių nepaisė SSSR tuometiniai vadovai: „Kiekviena šalis turi teisę pasirinkti tokią valdymo formą, kokią ji laiko tinkama. Iki 1939 m. buvę suverenios tautos turi atgauti laisvę,“ – skelbė F. Ruzvelto – V. Čerčilio 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašyta garsioji Atlanto chartija.
Buvę Žaliosios rinktinės vadai Stasys Kulys-Briedis, žuvęs 1953-ųjų vasarį, ir Juozas Šomka-Čerčilis, žuvęs tų pačių metų lapkričio mėnesį.
1947 m. buvo įkurta Algimanto partizanų apygarda. Prie jos buvo prijungtas Žaliosios rinktinės dalinys, kuris veikė Panevėžio apskrityje tarp Gelažių ir Rozalimo valsčių. Likusi Panevėžio apskrities dalis buvo prijungta prie naujai įkurtos Prisikėlimo apygardos. Žaliosios rinktinę Algimanato apygardoje sudarė keturi rajonai: Vienybės, Vytauto, Mindaugo ir Užupio. Rajonai buvo skirstomi į kuopas, o kuopos – į būrius. J. Šomka – Čerčilis priklausė Mindaugo rajonui. 1947 m. Žaliojoje girioje veikė Briedžio partizanų būrys, vadovaujamas Stasio Kulio. Jo bendražygiai buvo Petras Dunkevičius–Juokdarys, Antanas Žyga Aptiekorius, Juozas Šomka–Čerčilis, o taip pat nepailstančios jų ryšininkės seserys Valerija ir Anetė Černaitės bei Genovaitė Valkūnaitė – Žvaigždė. Šie kovotojai veikė Paistrio ir Piniavos apylinkėse.
Algimanto apygardos Margio rinktinės partizanai. Iš kairės: rinktinės vadas Juozas Kemeklis-Rokas, Albertas Nakutis-Viesulas, Vladas Karosas-Vilkas, Pranas Urbonavičius-Dėdė, Petras Miškinis-Šarūnas, Pranas Kemeklis-Tėvas, Stasys Gimbutis-Tarzanas (GAM)
MIŠKINIS Petras, Juozo-Šarūnas, gim. 1922 m. Miškinių k., Svėdasų vls., tėvai turėjo 8 ha žemės, tarnavo pas ūkininkus. Vytauto apygardos Liūto rinktinės, vėliau Algimanto apygardos Margio rinktinės Viesulo būrio partizanas. Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške, Svėdasų vls. Palaikai buvo užkasti pušynėlyje, prie Svėdasų koplytėlės, vėliau perlaidoti Kunigiškių k. kapinėse.
GIMBUTIS Stasys, Mykolo-Rūkas, gim. 1921 m. Narbučių k., Svėdasų vls., tėvai turėjo 18 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanas, vėliau Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Viesulo būrio partizanas, Kunigaikščio Margio rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške, Svėdasų vls. Palaikai buvo užkasti pušynėlyje, prie Svėdasų koplytėlės, vėliau perlaidoti Kunigiškių k. kapinėse.
Gimė 1910 m. Maleišių kaime, Svėdasų valsčiuje. Buvo šaulys.
Pirmaisiais pokario kovos metais vadovavo Svėdasų valsčiaus partizanų būriui. Vėliau jam patikėtos Šarūno rinktinės Algirdo kuopos sudėtyje veikusio Viesulo būrio vado pareigos. 1948 m. vasarą perėjo į Kunigaikščio Margio rinktinę, vadovavo Vaižganto kuopai.
Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške, Svėdasų valsčiuje. Palaidotas Kunigiškių kaimo kapinėse.
2007 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus III-iojo laipsnio ordinu (po mirties).
Iš kairės Algimanto apygardos štabo adjutantas Julijonas Burneika-Tardytojas ir štabo viršininkas Albinas Pajarskas-Bebas (GAM)
BURNEIKA Julijonas, Fabijono-Tardytojas, gim. 1918 m. Mikniūnų k., Skapiškiu vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Margio būrio vadas, vėliau Algimanto apygardos štabo narys. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. apsupus bunkerį prie Priepado ežero, Šimonių girioje. Palaikai buvo užkasti žuvimo vietoje, vėliau perlaidoti Adomynės mstl. kapinėse.
PAJARSKAS Albinas-Bebas gimė 1923 m. Rokiškio apskrities Svėdasų valsčiaus Jatkonių kaime. | partizanų gretas įstojo 1945 m. liepos mėn. Priklausė Žalgirio būriui, kuris bazavosi Šimonių girioje. Vėliau Algimanto apygardos štabo viršininkas. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. — okupantams apsupus išduotą apygardos štabo bunkerį, po ilgų ir atkalių kautynių nenorėdamas pasiduoti gyvas susisprogdino kartu su bendražygiais - Algimanto apygardos vadu A. Starkumi-Monte, štabo nariu A. Mateliu-Audeniu, nežinomu partizanu slapyvardžiu Tardytojas ir partizanėmis B. Šniuolyte-Ida bei St. Vigėlyte-Živile
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai. I eilėje iš kairės: rinktinės ūkio skyriaus viršininkas Pranas Galvydis-Valteris. II eilėje iš kairės: neatpažintas, Albinas Pajarskas-Bebas, rinktinės vadas Stasys Gimbutis-Tarzanas
GALVYDIS Pranas, Jono-Valteris, gim. 1912 m. Svėdasų vnk., Svėdasų vls. Vytauto apygardos Žalgirio būrio partizanas, vėliau Algimanto apygardos štabo ūkio skyriaus viršininkas. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. Šimonių girios pakraštyje, netoli Alotų k., Šimonių vls. Palaidotas Sliepšiškio k. kapinėse.
Iš kairės: Algimanto apygardos Šarūno rinktinės vadas Stasys Gimbutis-Tarzanas, Šiaurės Rytų Lietuvos (Kalnų) srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė, Kęstučio apygardos vadas Henrikas Danilevičius-Vidmantas, jo adjutantas Juozas Leškys-Algis 1949 m. rudenį (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
LESKYS Juozas, Jono-Algis, gim. 1922 m. Butrimų k., Jurbarko vls. Kęstučio apygardos vado adjutantas. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. apsupus bunkerį prie Priepado ežero, Šimonių girioje. Palaikai buvo užkasti žuvimo vietoje, vėliau perlaidoti Adomynės mstl. kapinėse.
Antanas Starkus gimė 1919 m. spalio 29 d. Panevėžio aps. Šimonių vls. Adomynės parapijos Zubiškių k. A. Starkaus tėvai buvo vidutiniai ūkininkai, turėjo 14 ha žemės. Antanas buvo vyriausias sūnus. Be jo, šeimoje dar augo trejais metais jaunesnis brolis Feliksas. A. Starkus mokėsi pradžios mokykloje, ją baigęs gyveno ir dirbo tėvų ūkyje.
Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, bet prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, grįžo į tėviškę, kur kartu su broliu Feliksu ir kitais gimtųjų apylinkių vyrais ėmė organizuoti partizanų būrį. Prasidėjus karui, Birželio sukilimo metu šis būrys atkūrė lietuvišką valdžią visame Šimonių valsčiuje.
1941 m. rudenį A. Starkus išėjo savanoriu į vokiečių Vermachtą.
1944 m. pavasarį iš vokiečių kariuomenės pasitraukė ir, grįžęs į gimtinę, valsčiuje suorganizavo Tėvynės apsaugos būrį. Jo vadovaujamas būrys atlaikė smarkų Šimonių girioje veikusių raudonųjų partizanų puolimą.
Priartėjus bolševikams, A. Starkus pasitraukė į Žemaitiją. Telšių aps. Platelių miške jis kartu su daugeliu kitų iš Rytų Lietuvos pasitraukusių vyrų įstojo į Lietuvos laisvės armijos (LLA) veikiantį sektorių, pavadintą „Vanagais“. LLA vadovybei susitarus su vokiečiais, išvyko mokytis į abvero žvalgybos mokyklą netoli Šlesbergo miesto Rytų Prūsijoje. Žvalgybos mokykloje būsimasis Algimanto apygardos vadas mokėsi keturis mėnesius. 1945 m. sausio 21 d. kartu su 7 desantininkais buvo parašiutu nuleistas į Kupiškio apylinkes prie Salamiesčio. Kitą dieną grupei susidūrus su Raudonosios armijos daliniu per susišaudymą buvo suimtas sužeistas desantininkų grupės vadas Antanas Gogelis (slapyvardžiu Jonas Laukaitis), jo pavaduotojas A. Starkus (slapyvardžiu Antanas Rickus) sėkmingai pasiekė gimtinę ir ten suorganizavo partizanų būrį, kuriam vadovavo iki 1946 m. pavasario. Būriui įsijungus į Šarūno rinktinę, A. Starkus buvo paskirtas Algirdo kuopos, veikusios Panevėžio aps. Kupiškio, Šimonių, Viešintų ir Rokiškio aps. Skapiškio valsčiuose, vadu. Tuo metu jis pasirinko Blindos slapyvardį. 1947 m. sausį jau buvo suformuoti 8 būriai su 93 A. Starkui pavaldžiais partizanais.
Kardo rinktinės vadas Kazimieras Kontrimas-Tėvas, Monté (kairėje) su neatpažintu bendražygiu. (Skuodo muziejus)
Povilas Gaidelis.
K. Kontrimas gimė 1913 m. gruodžio 16 d. Kretingos aps., Darbėnų vls., Knėžų kaime ūkininkų Jono Kontrimo ir Barboros Baltonytės – Kontrimienės šeimoje. Nors Kontrimai valdė 29 ha žemės, jų gyvenimas nebuvo labai prabangus, nes teko maitinti ir aprengti net 16 vaikų: 10 dukterų (Albina, Eleonora, Stanislava ir kt.) ir 6 sūnus (Adolfas, Antanas, Augustas, Jonas, Kazimieras ir Pranas). Nepaisant gausios šeimos darbštūs žemaičiai sukūrė pavyzdingą, gražų, tvarkingą ūkį. Be to Jonas Kontrimas daug padėjo ir kaimynams. Jam vadovaujant buvo pastatyta ne viena apylinkės sodyba. Jonas garsėjo ne tik kaip geras dailidė. Jis buvo puikus ir vežimų meistras. Tačiau jis domėjosi ne tik meistryste, bet ir politika, istorija. Jis prenumeravo ir skaitė kariškus žurnalus ir dalijosi žiniomis su savo vaikais. Tad nenuostabu, kad Kazimierui ir kitiems jo vaikams meilė savo Tėvynei ir patriotiškumo jausmas buvo įskiepytas jau nuo mažens. Kaziukas norėjo sekti tėvo pėdomis. Jis rengėsi ūkininkauti, todėl, baigęs Grūšlaukės pradinę ir keturias Skuodo gimnazijos klases, jis įstojo į Plinkšių žemės ūkio mokyklą. Po to tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Pirmąją sovietų okupaciją jis praleido dirbdamas tėvų ūkyje. 1941-1944 m. K. Kontrimas dirbo Kretingos vartotojų bendrovės parduotuvės vedėju, tačiau neapleido ir rezistencinės veiklos. 1943 m. jis įstojo į Lietuvos Laisvės Armiją (LLA), kur jam buvo suteiktas jaun. leitenanto karinis laipsnis. 1944 m. liepos 1 d. frontas priartėjo prie Lietuvos. LLA vadovybė paskelbė kovinę parengtį. Visi galintys valdyti ginklą organizacijos nariai privalėjo prisistatyti į kovinę organizacijos dalį – į Vanagų rinktines, o kiti buvo mobilizuoti dirbti štabuose ir organizaciniame sektoriuje. Jie turėjo rūpintis maisto produktais, transportu, medikamentais ir teikti informaciją. Tačiau priartėjus frontui, taupydami jėgas, LLA nariai išsiskirstė ir įsikūrė iš anksto parengtose slėptuvėse.
Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
DAILIDĖNAS Bronius, Jurgio-Ramunė, gim. 1918 m. Girelės k., Traupio vls. Vyčio apygardos Vienuolio būrio partizanas. Žuvo 1947 m. spalio 30 d.
1947 m. spalio 30-osios naktį Panevėžio aps. Šeduvos vls. (dabar – Radviliškio r. sav.) Birutės k. Petro Plungės sodyboje įrengtoje slėptuvėje „Piktoji uošvė“ MGB Rozalimo vls. poskyrio operatyvinės grupės vykdytos karinės operacijos metu žuvo Žaliosios rinktinės vadas Juozas Skačkauskas-Strausas (sužeistas nusišovė) ir partizanas Alfonsas Puodžiūnas-Kiaunėi.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Rozalimo mst. Vėliau jie užkasti šalia miestelio esančiame Kanapinės miškelyje. 1989 m. vykusių kasinėjimų metu galimai jų palaikai rasti ir palaidoti Rozalimo mstl. (Pakruojo r.) kapinėse.
JUOZAS SKAČKAUSKAS- STRAUSAS
1900 (1910)–1947 10 30
Juozas Skačkauskas, Juozo, gimė 1900 (1910) m. Panevėžio aps. Rozalimo vls. Maldžiūnų k. Ten ir gyveno. Lietuvos šaulių sąjungos narys.
Lietuvos laisvės armijos karys. Turėjo jaunesniojo leitenanto laipsnį.
1944 m. rugsėjo–lapkričio mėn. Rytų Prūsijoje mokėsi Klenuvkos dvare įsteigtoje vokiečių žvalgybos mokykloje FAK–204 netoli Konicos.
Priklausė Vlado Jozoko (Juozoko)-Ąžuolo desantininkų grupei, kuri 1944 m. gruodžio 22 d. nusileido Panevėžio aps. Miežiškių vls. Nuo 1944 m. gruodžio 22 d. Žaliosios rinktinės Ypatingojo būrio, vėliau – Margio kuopos, veikusios Panevėžio aps. Šeduvos vls., vadas. Jo vadovaujamas būrys (vėliau – kuopa) pasižymėjo kovingumu, ryžtingumu ir atliekamų operacijų tikslumu. Savo veikimo teritorijoje Strausas buvo įvedęs griežtą karinę drausmę, nevengė ir drastiškų metodų. 1946 m. vasario 13 d. žuvus Žaliosios rinktinės vadui V. Jozokui (Juozokui)-Petraičiui, J. Skačkauskas paskirtas laikinai eiti rinktinės vado pareigas.
1947 m. gruodžio 29 d. J. Skačkausko žmona Petronėlė, sūnus Juozas ir dukra Ona buvo ištremti į Kurleką, Tomsko sr. 1958–1960 m. buvo paleisti iš tremties.
Nuotraukoje: Žaliosios rinktinės vadas Juozas Skačkauskas-Strausas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Antanas Slučka-Šarūnas, Atlantas - Šarūno rinktinės įkūrėjas (1945 m.) ir pirmasis vadas, Algimanto apygardos pirmasis vadas (nuo 1947 m. balandžio 19 d.), Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas (nuo 1949 m. gegužės mėn.). Žuvo 1949 m. spalio 28 d. Genocido aukų muziejus
Gimė 1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose, Viktorijos ir Pranciškaus Slučkų šeimoje. Mokydamasis to paties miestelio progimnazijoje, artimai bendravo su vienuoliais pranciškonais. Anksti jaunystėje jis mėgino pasirinkti vienuolio kelią, bet vėliau pasuko į pasauliečio gyvenimą ir išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.
Tarnavo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Algirdo 2-ajame pėstininkų pulke. Vokiečių okupacijos metais studijavo mediciną, 1944 m. išėjo savanoriu į Vietinę rinktinę. Čia jam suteiktas leitenanto laipsnis.
Algimanto apygardos partizanų vadai: Antanas Starkus-Montė ir pirmasis apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas. Genocido aukų muziejus
Grįžęs į gimtinę, Troškūnų apylinkėse suformavo pirmąjį partizanų būrį. 1945 m. įkūrė Šarūno rinktinę ir jai vadovavo. 1947 m. balandžio 19 d. Šiaurės rytų Lietuvos srities vado įsakymu jis paskirtas naujai kuriamos Algimanto apygardos vadu. Nuo 1949 m. gegužės buvo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas.
Iš slaptuose saugumo dokumentuose esančių aprašymų matyti, kad Antanas Slučka buvo vidutinio ūgio, rudais plaukais, vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformą su šaulių herbu ant rankovės ir užrašu „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui".
Joana Railaitė gimė 1920 m. rugpjūčio 5 d. Antano Railos ir Kotrynos Brazauskaitės Railienės šeimoje Kėdainių aps. Šėtos vls. Čerelių k. Kartu augo 3 broliai Julius Zenonas (g. 1923 m.), Juozas (g. 1925 m.) ir Antanas (g. 1934 m.) bei seserys: Zuzana Marija (g. 1927 m. balandžio 11 d.), Genovaitė (g. 1929 m.), Birutė Bernadeta (g. 1931 m.) ir Vilija Zita (g. 1936 m.). 1938 m. gimęs broliukas Petras mirė po kelių dienų.
Railos turėjo septyniolika hektarų žemės, buvo darbštūs, tikri katalikai ir tikri Lietuvos patriotai. Vaikus nuo mažens pratino prie darbo, todėl duonelės netrūko. Vienkiemis skendėjo jazminų ir bijūnų žieduose. Mama svajojo, kad jos vaikai bus mokyti. Taip ir buvo: vienas vaikas mokėsi Kaune, antras – Panevėžyje, trečias – Lančiūnavoje, ketvirtas – Šėtoje, penktas – Troškūnuose, o mama vos spėdavo visus aplakstyti su ryšulėliu maisto. Bet nesiskundė ir nedejavo.
Algimanto apygardos partizanės seserys Zuzana Marija Railaitė-Lakštingala ir Joana Railaitė-Neringa. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai. Guli kairėje - Konstantinas Liuberskis-Žvainys, dešinėje -Stasys Ramanauskas-Linksmulis. Antroje eilėje (sėdi) iš kairės: Kazys Vaišnoras-Pocius, Antanas Verbickas-Bijūnas, Algirdas Irinka-Algis, Rokas Ramanauskas-Žvejys, Steponas Erstikis-Patašonas, Edmundas Irinka-Briedis. Trečioje eilėje (stovi) iš kairės: Vaclovas Rudnickas-Birštonas, Pranciškus Rudnickas-Skydas, Antanas Rudnickas-Žirnis, Mečislovas Rudnickos-Birutis, Antanas Satkus-Starkus, Steponas Lozdauskas-Žydas, Ernestas Putnevičius-Adomas. Kiti neatpažinti.
Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai. Iš kairės: pirmas - neatpažintas, Rokas Ramanauskas-Žvejys, Juozas Kumpis-Arnas. 1950 m. (Šiaulių .Aušros" muziejus)
Tauro apygardos štabo nariai. Iš kairės: štabo viršininkas Jonos Pileckis-Šarūnas, Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras, politinės dalies viršininkas Antanos Baltūsis-Žvejys, apygardos vado pavaduotojas Vaclovas Navickas-Auksutis ir apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas. 1946 m.gegužė. {Genocido aukų muziejus)
1950 m. spalio 27–28 d. Kretingos r. Vaineikių miške (dabar – Kretingos r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 32-ojo ir 273-ojo šaulių pulkų kareiviai kartu su MGB Kretingos r. skyriaus stribais vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu buvo aptikta partizanų stovykla. Per kautynes žuvo Žemaičių apygardos Kardo rinktinės vadas Juozas Katkus-Nikiforas, rinktinės štabo apsaugos būrio partizanas Steponas Motiejauskas-Tamošius ir grupės vadas Petras Žeimys-Povilas.
Žuvusiųjų palaikai buvo atvežti į Kartenos mstl. ir užkasti MGB Kartenos valsčiaus poskyrio kieme.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2010, l. 211.
Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai. Ne vėliau kaip 1947 m. Pirmoje eilėje (iš kairės): Steponas Dėliautas, neatpažintas, Antanas Pikturna-Šelmis; antroje eilėje klūpo (iš kairės): Juozas Petreikis-Taukenis, Steponas Skersys-Kovas, Petras Žeimys-Povilas, Mykolas Katkus-Jokymas; trečioje eilėje stovi (iš kairės): Alfonsas Knystautas-Ragūnas, Juozas Katkus-Nikiforas, Stasys Lisauskas-Antanas, neatpažintas, Jonas Danilevičius- Silvestras, Kazimieras Kontrimas-Montė, Kazys Šalnis-Vladas, neatpažintas, Jonas Makarovas-Mažasis Jonis. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
2008 m. Latvija. Rusijoje uždraustas rodyti dokumentinis filmas Sovietų pasaka. Tuo metu, kai Sovietų Sąjunga visam pasauliui kūrė pasaką apie kovą prieš fašizmą, nacių SS ir Sovietų NKVD bendradarbiavo su naciais ir dalijosi žudymo patirtimi. Tai latvių režisierius Edvino Snorės sukurtas skandalingas dokumentinis filmas, pasakojantis kraupią milijonų žmonių kančių ir 20 amžiaus baisiausių Europos totalitarinių režimų bendradarbiavimo istoriją. Sovietinės istorijos juodosios dėmės: badmetis Ukrainoje, Katynės skerdynės, masiniai trėmimai, medicinos eksperimentai Gulage - iki šiol buvo tabu. Rež. Edvins Snore.
dailininko Jaronimo Čiuplio nutapytas paveikslas pavadinimu "Partizanai broliai Juozas - Kaributas ir Vincas - Žvalgas Borutos"
Vilkaviškio MGB operatyvinio skyriaus čekistai, savo agento Beržo pranešimu, suėmė partizanų ryšininką, einantį į Vytauto rinktinę ir rado pas jį žinių paketą. Kankinamas ryšininkas pasakė, kad Marijampolės raj., Kalvarijos vls., Gintautų kaime pas M. B .yra Tauro apygardos, Vytauto rinktinės štabo ryšių punktas ir ginklų sandėlis. Vilkaviškio mgėbistai susisiekė su Marijampolės saugumu. Tie į nurodytą sodybą pasiuntė savo agentą . Nenujausdamas kagėbistų klastos, šeimininkas paketą iš „ryšininko“ paėmė.
Vos tik išėjus paketo pateikėjui į sodybą sugužėjo čekistų ir stribų grupė. Smulkiai krėsdami sodybos pastatus tvarto kampe baudėjai surado ginklų slėptuvę. Suimamas šeimininkės sūnus- partizanų ryšininkas Balinis, ten buvęs Antanas Adamavičius ir šeimininkė.
„Laisvė ne išmalda, kurią gali kas nors duoti. Laisvė – tai garbė, teisė būti savarankišku. Ją reikia iškovoti.“ Taip rašė kapitonas Izidorius Pucevičius 1941 m. birželio 25 d.
Žaliosios partizanų rinktinės įkūrėjas I.Pucevičius gimė 1901 m. gruodžio 22 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Naujasodžio kaime pasiturinčio ūkininko Juozo Pucevičiaus šeimoje, kurioje augo keturi vaikai – du sūnūs ir dvi dukterys. 1922 m. I.Pucevičius baigė Šeduvos progimnaziją. Tais pačiais metais lapkričio 15 dieną jis pradėjo mokytojauti Panevėžio aps. Troškūnų vls. Pelyšėlių pradžios mokykloje. Vėliau nutarė pratęsti mokslus, todėl 1923 – 1924 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Tačiau pedagogika jaunuolį, matyt, nelabai traukė, todėl 1924 metų rudenį jis įstojo į karo mokyklą Kaune, kurią baigė 1927 m. rugsėjo 7 d. (IX laida).
Kapitonas I. Pucevičius
Jam buvo suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis. Jauną karininką paskyrė į Karo aviacijos mokomąją eskadrilę mokiniu žvalgu. Tarnybos metu I.Pucevičius atliko daugiau nei 200 skrydžių. 1928 metais, Lietuvos 10 – mečio proga I.Pucevičius buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, o 1933 m. – Šaulių žvaidės ordinu. 1929 m. balandžio 11 d. karinė vadovybė I.Pucevičių perkėlė į šarvuočių rinktinę ir gegužės 2 d. paskyrė šarvuoto traukinio „Gediminas,“ kuris dislokavosi Radviliškyje, kulkosvaidžių vagono vadu.
Ona Lukšienė, mūsų Mama, buvo šviesi kaimo moteris: mokėjo skaityti ir leido mokytis savo vaikus. Jau vien tai liudija jos gerumą, jog turėjo apie 13-15 krikšto vaikų.
□ Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. Prisikėlimo apygardos vado Leono Grigonio vizitacija 1949 m. vasarą. III eilėje stovi: 6.Kazys Grebliauskas-Norma, 7.Leonas Grigonis-Užpalis, 8.Viktoras Šniuolis-Vitvytis, 10.Pranas Muningis-Žvelgaitis. Sėdi iš dešinės: 1 .Jonas Lukšys-Nemunas, 2.Anicetas Lukšys-Polka; virš jų stovi: Jono dukra Janina Lukšytė, Stasys Bunga-Jūra
Ištekėjo už Lietuvos savanorio Jono Lukšio. Sunkiai dirbo. Savo sodybą puošė gražiu darželiu, kuriuo stebino ypač miesto žmones-valdininkus. 1935 m. seną bakūžę perstatė į gražų, šviesiais langais namą, kuriame ant sienos kabojo Vytis, Vytauto Didžiojo ir Birutės paveikslai. Tėvas nupirko radiją. Nuo mažens tėvai ugdė Tėvynės meilę. Tėvas, kaip savanoris, kiekvieną Vasario 16-ąją važiuodavo į Joniškį (Šiaulių aps.) ir žuvusiems pagerbti prie Nepriklausomybės paminklo padėdavo vainiką.
... Atėjo 1940 m. Prigužėjo rusų kariuomenės. 1941 m. Tausėnų kaimą sukrėtė žinia: ištrėmė pulkininką Dundulį su šeima, mažamečiais vaikais (pulkininko vaikai žuvo gaudydami žuvį Laptevų jūros lediniame vandenyje). Neramu buvo ir mums. Naktimis miegodavome pasislėpę rugiuose.
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai. Iš kairės:
pirmas - neatpažintas, Rokas Ramanauskas-Žvejys, Juozas Kumpis-Arnas. 1950 m.
(Šiaulių .Aušros" muziejus)
Kumpis Juozas-Cvirka, Arnas gimė 1917 m. Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Raubaičių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Genio (Voverės) rinktinės partizanas, vėliau Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Zvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrio vadas. Suimtas, panaudojus specialų preparatą, 1951 m. spalio 28 d. Gir-kančių miške, sušaudytas 1952 m. rugpjūčio 13 d. Maskvos Butyrkų kalėjime
1948 m. rugpjūčio 7 d. Kelmės aps. Užvenčio vls. Užvenčio miške (dabar – Kelmės r. sav.) buvo planuojamas naujojo Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės vado, rajono vadų ir štabo narių susitikimas. Remdamasis agento pranešimu, MGB Šiaulių aps. skyrius surengė karinę čekistų operaciją. Per susišaudymą žuvo Vytenio rinktinės vadas Dailidė (slapyv.) ir kuopos vadas Petras Vilbasas-Bimbalas.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas: Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos, Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 185–186.
DAILIDĖ
?–1948 08 07
Nuo 1948 m. gegužės mėn. Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės, veikusios Kelmės aps. Užvenčio ir Šiaulių aps. Kuršėnų, Kurtuvėnų ir Šaukėnų valsčiuose, vadas.
PETRAS VILBASAS- BIMBALAS
1928 08 01–1948 08 07
Petras Vilbasas gimė 1928 m. rugpjūčio 1 d. Šiaulių aps. Šaukėnų vls. Vidsodžio parapijos Paanuvio k. Bernardo Vilbaso ir Zopijos Strazdauskaitės-Vilbasienės šeimoje.
Partizanas nuo 1944 m. 1945 m. legalizavosi, bet ginklo neatidavė.
Ši knyga sudaryta iš Prisikėlimo, Kęstučio ir iš dalies Žemaičių partizanų apygardose veikusių Laisvės kovotojų prisiminimų. Prisiminimai užrašyti apie 1990 - 2005 metus.
Pasakojimus stengiausi pateikti laikantis aprašomų įvykių sekos ir juos koncentruoti pagal atskirus būrius, rinktines, rajonus, valsčius ir kitas partizaninių bei administracinių vienetų teritorijas. Dažnai vienų autorių prisiminimus papildo kitų prisiminimai, kad ne tik paprastiems skaitytojams, bet ir pokario istorijos tyrinėtojams galima būtų lengviau išskirti optimaliausius aprašomų įvykių variantus. Daugelio pasakotojų atmintyje jau išblėsę aprašomuose įvykiuose dalyvavusių žmonių vardai, ne visai tikslios datos, vietos, laikas. Nors šiandien gal šie faktai ir nebėra tokie reikšmingi, bet mano pareiga tai perteikti kuo tiksliau, kuo išsamiau.
Povilas Gaidelis
Buvę Žaliosios rinktinės vadai Stasys Kulys-Briedis, žuvęs 1953-ųjų vasarį, ir Juozas Šomka-Čerčilis, žuvęs tų pačių metų lapkričio mėnesį.
1947 m. spalio 30-osios naktį Panevėžio aps. Šeduvos vls. (dabar – Radviliškio r. sav.) Birutės k. Petro Plungės sodyboje įrengtoje slėptuvėje „Piktoji uošvė“ MGB Rozalimo vls. poskyrio operatyvinės grupės vykdytos karinės operacijos metu žuvo Žaliosios rinktinės vadas Juozas Skačkauskas-Strausas (sužeistas nusišovė) ir partizanas Alfonsas Puodžiūnas-Kiaunėi.
1948 m. rugpjūčio 7 d. Kelmės aps. Užvenčio vls. Užvenčio miške (dabar – Kelmės r. sav.) buvo planuojamas naujojo Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės vado, rajono vadų ir štabo narių susitikimas. Remdamasis agento pranešimu, MGB Šiaulių aps. skyrius surengė karinę čekistų operaciją. Per susišaudymą žuvo Vytenio rinktinės vadas Dailidė (slapyv.) ir kuopos vadas Petras Vilbasas-Bimbalas.
