1947m. balandžio 23 d. išduoti būrio eilinio Rudolfo Ottingo (būryje žinomas kaip Ostinas) (partizaniškas slapyvardis Romas) Žaliosios (Buktos ) miške nelygioje kovoje su enkavedistais žuvo būrio vadas Juozas Vaičiulis – Audra, gimęs 1918m. Tūriškių k. Krosnos vls., Pranas Svetlauskas – Kelmas ,gimęs 1922 m. Pėdiškių k. Krosnos vls. ir vokietis Hernas.
Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Audros būrio vadas „Audra“ pasiuntė kovotojus Romą - Rūdolfą Ostiną ir Kiaunę - Juozą Prabulį su užduotimi pas Kalniškėje dislokuojančio „ Ateities“ būrio vadą Antaną Aleškevičių (slap.Ateitis). Susitikimo vieta Krasenkos kaime pas rėmėją Antaną Bubnį. Po susitikimo Audros būrio vyrai liko dienavoti. Pagal rėmėjo A. Bubnio pasakojimą, anksti rytą jo sodyba buvo apsupta enkavedistų ir Krosnos stribų. Besitraukdamas iš apsupties J. Prabulis žuvo. Ostinas iškėlęs rankas išėjo iš pašiūrės ir ne tik pasidavė, bet paklaustas „kodėl pasidavei ? atsakė „Noriu gyvent“ ir kitos dienos ankstų rytą nuvedė čekistus prie savo kovos draugų, su kuriais kartu gyveno, Audros būrio bunkerio. Partizanai, nenujausdami pavojaus, ramiai ilsėjosi, nes bunkeris buvo pastatytas neprieinamoj vietoj. Netrukus užvirė įnirtingas mūšis, tačiau jėgos buvo nelygios, visi trys: būrio vadas Juozas Vaičiulis Audra, Liudvikas Svetlauskas – Kelmas ir vokietis Hernas žuvo. Žuvusiųjų lavonus stribai užkabinę už kojų tempė daugiau kilometrą per balas, kupstus, kemsynus į Buktos (Žaliosios) miško pakraštį. Iš ten nuvežė į Krosną ir išmetė prie stribelnyčios niekinimui, kur jau gulėjo išniekintas žuvusio Krasenkoj pas A. Bubnį Juozo Prabuliio – Kiaunės, Negro lavonas. Po kelių dienų niekinimo visus naktį sumetė į klebonijos durpines. Tiesa, stribas Vladas Budrevičius prasitarė, kad būrio vadą Juozą Vaičiulį nuo gatvės kažkas pavogė. Kas, kur palaidojo, taip ir nesužinojom.
Štai ką pasakojo apie šį įvykį partizanų ryšininkė Albina Lakickienė – Pušelė:
- Krosnoje balandžio 23 būna šv. Jurgio atlaidai. Tai tą naktį vokietis Romas, suimtas pas Bubnį Krasenkos kaime iš sekmadienio į pirmadienį, į savo būrio bunkerį Žaliojoj prie Vartų kaimo atvedė rusus. Bunkeris buvo įrengtas sunkiai prieinamoj vietoj, už didelės pelkės.
Aš tada buvau Krosnoj atlaiduose, o nakvojau Vartuose pas pusseserę. Girdėjome šūvius. Ėjom pažiūrėti. Mes žinojome, kad ten yra slėptuvė, bet nemanėm, kad ten bus pilna rusų ir stribų. Mus tuoj sučiupo. Sako: „ Eikit, pažiūrėkit, jūsų draugus nudėjom...“ Mes pasakėm, kad einam uogauti. Nepatikėjo, nepaleido. Suėmę laikė. Žiūrim atvelka per tą balą tris... Rankos surištos virš galvos. Užkabino kažkokiu lynu ar virve ir velka per balą. Visi dumblini, purvini baisu žiūrėti. Po kokių dviejų valandų atėjo kitos dvi uogautojos (spanguoles rinkdavom ir pavasarį) ir tas suėmė. Žuvusius sumetė į vežimą ir išvežė į Krosną. Tada mus paleido.
Skaityti daugiau: Audros būrio žūtis
Nurengti ir išniekinti 1952 m. balandžio 19 d. žuvę Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai.
Iš kairės: V. Andriuškevičius-Vijoklis, V. Dambrauskas-Žvejas, K. Jakubauskas-Vikeris ir nežinomas partizanas
Išniekintas 1952 m. balandžio 19 d. žuvęs Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanas S. Lastauskas-Aušra
https://partizanai.org/failai/html/kovojanti_lietuva.htm
Šiaurės Rytų srities vadovybė 1948-1949 m. žiemą.
I eilėje iš kairės: Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa, srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, Žaliosios rinktinės vadas Vytautas Česnakavičius-Valas, neatpažintas.
II eilėje iš kairės: srities vado pavaduotojas Vincas Kaulinis-Miškinis, neatpažintas, Žaliosios rinktinės vado adjutantas Algirdas Meškauskas-Vanagaitis (VŽM)
ČESNAKAVIČIUS Vytautas-Valas, Žemaičių apygardos Žaliosios rinktinės vadas. Žuvo 1949 m. balandžio 19 d. Laipuškių k., Pakruojo vls. Palaikai buvo nuvežti ir užkasti Pakruojo mst.
MEŠKAUSKAS Algirdas, Antano-Raitvytis, Vanagaitis, gim. 1927 m. Padaugyvenės vnk., Smilgių vls. Algimanto apygardos Žaliosios rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1949 m. balandžio 19 d. Laipuškių k., Pakruojo vls. Palaikai buvo nuvežti ir užkasti Pakruojo mst
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Skaityti daugiau: Balandžio 17-20 d. žuvę partizanai
Gimė 1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose, Viktorijos ir Pranciškaus Slučkų šeimoje. Mokydamasis to paties miestelio progimnazijoje, artimai bendravo su vienuoliais pranciškonais. Anksti jaunystėje jis mėgino pasirinkti vienuolio kelią, bet vėliau pasuko į pasauliečio gyvenimą ir išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.
Antanas Slučka-Šarūnas, Atlantas.
Genocido aukų muziejus
Tarnavo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Algirdo 2-ajame pėstininkų pulke. Vokiečių okupacijos metais studijavo mediciną, 1944 m. išėjo savanoriu į Vietinę rinktinę. Čia jam suteiktas leitenanto laipsnis.
Grįžęs į gimtinę, Troškūnų apylinkėse suformavo pirmąjį partizanų būrį. 1945 m. įkūrė Šarūno rinktinę ir jai vadovavo. 1947 m. balandžio 19 d. Šiaurės rytų Lietuvos srities vado įsakymu jis paskirtas naujai kuriamos Algimanto apygardos vadu. Nuo 1949 m. gegužės buvo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas.
Iš slaptuose saugumo dokumentuose esančių aprašymų matyti, kad Antanas Slučka buvo vidutinio ūgio, rudais plaukais, vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformą su šaulių herbu ant rankovės ir užrašu „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui".
1947 m. rugpjūtį drauge su Vytauto apygardos vadu Vincu Kauliniu-Miškiniu jis sėkmingai išvengė MGB pinklių ir sužeistas (stiklo šukė supjaustė veidą) grįžo iš Vilniaus į savo apygardą. Po šio įvykio paaiškėjo, kad BDPS vadovas Juozas Markulis-Erelis yra MGB bendradarbis.
Kadangi buvo mokęsis medicinos, Šarūnas operuodavo sužeistus kovos draugus. Dėl drąsos susiremiant su priešu ne kartą buvo sužeistas ir pats. Ypač sunkiai - 1947 m. lapkritį per susidūrimą su MGB kareiviais prie Troškūnų-Viešintų valsčių ribos.
Antanas Slučka daug rašė į pogrindinę spaudą, aktyviai palaikė ginkluoto pogrindžio centralizacijos idėją, prisidėjo kuriant vyriausiąją partizanų vadovybę.
Skaityti daugiau: ANTANAS SLUČKA-Šarūnas, Atlantas
1946 m. balandžio 19 d. Šakių aps. Jankų vls. (dabar – Kazlų Rūdos sav.) Valių k. apylinkėse per kautynes su MGB Jankų vls. poskyrio stribais žuvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas Jonas Kleiza-Siaubas, Žalvarinis.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 111.
1917 (1918)–1946 04 19
Jonas Kleiza gimė 1917 (1918) m. Marijampolės aps. Veiverių vls. Kikiriškių k.
Partizanas nuo 1945 m. rudens. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas. 1945 m. lapkričio 21 d. žuvus Tauro apygardos Stirnos rinktinės vadui Broniui Abramavičiui-Abramaičiui-Spygliui, 1945 m. gruodžio 10 d. Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono įsakymu Nr. 5 J. Kleiza-Siaubas nuo 1945 m. lapkričio 22 d. buvo paskirtas šios rinktinės (1946 m. sausio 31 d. pervadintos Žalgirio) vadu.
J. Kleizos palaikai buvo palaidoti Šakių aps. Jankų vls. Paskarlupių k. 1947 m. jie perlaidoti Višakio Rūdos mstl. kapinėse (dabar Kazlų Rūdos sav.).
1947 m. lapkričio 26 d. Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo įsakymu Nr. 40 J. Kleiza-Žalvaris už dalyvavimą Vierčiškių k. Jankų vls. su NKVD pajėgomis kautynėse, kuriose pasižymėjo ypatingu narsumu, sumaniu vadovavimu kautynėms, taiklia ugnimi, atkaklumu, pasiryžimu, rodydamas visam daliniui gerą pavyzdį ir įtraukdamas visus į kautynes, pareikštas tarnybinis pagyrimas ir tarnybinė padėka (po mirties).
Skaityti daugiau: Jonas Kleiza-Žalvarinis
Edvardas Daučiūnas-Jokeris, Rimantas, Nemunėlis gimė 1922 m. Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiuje. 1944 m. pasitraukė į mišką. Priklausė Prano Pakščio-Mokytojo, Jono Vepšto-Paukštelio partizanų būriams. Vėliau paskirtas Vyčio apygardos Gedimino būrio vado pavaduotoju. 1950 m. sausio mėn. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo nario J. Kimšto-Žalgirio įsakymu Nr. 103 iš Vyčio apygardos Krištaponio ir Briedžio rinktinių sudarius Gedimino rinktinę, 1951 m. kovo 14 d. E. Daučiūnas paskirtas šios rinktinės vadu. Rinktinę sudarė Varpo, Aušros ir Trimito tėvūnijos, veikusios Ramygalos – Kėdainių, Panevėžio – Troškūnų rajonuose.
Stovi iš kairės: Edvardas Daučiūnas-Jokeris, Grigalius Štarolis-Plienas, Vytautas Zulumskis-Lūšis
„Edvardas Daučiūnas labai narsus partizanas buvo. Kai pas Juozapavičius jis iššoko iš gryčios, rusams puolant, nebespėdamas atsigult, ant rankos pasidėjo kulkosvaidį ir kaip duoda – net pats visas šokinėja. Tik jo dėka mes keliese likome gyvi ir ištrūkom iš rusų apsupimo“, – prisimena buvęs partizanas A. Vaitelis-Rimtutis.
E. Daučiūnas žuvo 1953 m. balandžio 18 d. Rodų Pušyno miške (Panevėžio aps. Ramygalos vlsč.) kartu su trimis partizanais MGB organizuotos karinės čekistinės operacijos metu.
Žuvimo aplinkybės nurodomos LSSR MVD 1-osios valdybos viršininko majoro Snakino telefonogramoje LSSR MVD 1-osios valdybos viršininkui papulkininkiui Župikovui: „1953 m. balandžio mėn. iš 17 į 18-tą nakties metu agentūrinė grupė, susidedanti iš 4-rių spec. agentų ir objektų “Plieno“ ir „Šnekučio", buvo išlaipinta Rodų Pušyno miške Ramygalos rajone, kad susitiktų su „Rimanto" būriu pagal iš „Rimanto“ gautą laišką-pakvietimą atvykti į susitikimą.
24.00 grupė, „tamsiai“ panaudodama ryšininką Antanaitį, susitiko su keturių banditų grupe: „Rimantu“, „Mėnesėliu“, „Klevu“ ir „Kiškiu“.
…Agentai su banditais pas Antanaitį išbuvo iki ketvirtos valandos ryto, po to visi kartu išėjo į miško gilumą, kur įsirengė laikiną stovyklavietę. Atsargus banditų elgesys ir didelė nakties tamsa labai apsunkino grupės veiksmus. Atlikti priemones iki auštant nebuvo galimybės. Banditai, laikydamiesi atsargumo, reikalavo, kad ilsėtis gultų visi kartu, be to, šalia savęs pasiguldė mūsų agentus ir objektus.
Skaityti daugiau: 1953 m. balandžio 18 d. žuvo Vyčio apygardos Gedimino rinktinės vadas Edvardas Daučiūnas-Jokeris
Aukštaitijos
partizanų
prisiminimai
III dalis
MARGI
RAŠTAI
VILNIUS 2 0 0 1
UDK 947.45.083(093)
Au54
Sudarė, nuotraukas
ir archyvinę medžiagą pateikė
ROMAS KAUNIETIS
Asmenvardžių rodyklę sudarė
DALIA RUDIENĖ
Knygos išleidimą parėmė
TAUTOS FONDAS
Brooklyn, NY ir
LIETUVOS GYVENTOJŲ
GENOCIDO IR REZISTENCIJOS
TYRIMO, AUKŲ RĖMIMO
IR ATMINIMO ĮAMŽINIMO
FONDAS
© Pratarmė, sudarymas, Romas Kaunietis, 2001
ISBN 9986-09-234-5 (3 dalis)
ISBN 5-415-01339-6 (bendras)
Knyga PDF formatu: 
Knygos fotografinė kopija PDF: 
knyga WEB formatu: 
PRATARMĖ
Išėjus iš spaudos II-os dalies pirmai ir antrai knygoms, susilaukiau nemažai prieštaringų vertinimų bei pastabų. Dėl to negaliu labai kaltinti ir tų žmonių, kurie pateikė tokius savo prisiminimus, juk viskas vyko maždaug prieš penkiasdešimt metų. Laikas daug ką ištrynė iš atminties, todėl kartais teko pasiremti archyvuose esančia medžiaga arba tą patį klausimą užduoti keliems, tik po to daryti išvadas. Toks anų įvykių aiškinimo būdas ne visiems tiko, daugiau ar mažiau įsipainioję į KGB agentūrinius tinklus ėmė kaltinti neobjektyvumu, įvykių iškraipymu. Kiekvienas tuos įvykius suprato ir išgyveno savaip, bet archyvinė medžiaga padeda skaitytojui objektyviau vertinti pateiktą informaciją. Visus įvykius stengiausi atskleisti tiesos šviesoje, kad neliktų abejonių. Kaip man tai pasisekė, tegu sprendžia pats skaitytojas. Be abejo, nebuvo taip lengva ir paprasta, bet tik tokiu keliu galėjau priartėti arčiau tiesos.
Teko išgirsti priekaištų ir dėl paties knygos turinio, kad ne vien partizanų, bet ir ryšininkų, rėmėjų prisiminimai užrašyti, ne visi iš jų vertingi. Tačiau ne vienas buvęs partizanas, prieš pasakodamas apie save, pirmiau siūlė pašnekėti su ryšininkais, rėmėjais, nes tik jų dėka taip ilgai išsilaikė partizaninės kovos fronte mūsų miško broliai. Taigi neužrašyti jų prisiminimų būtų neteisinga, jeigu kam šiandien tie prisiminimai neįdomūs, aš tikiu, kad rytoj jie turės savo vertę.
Skaityti daugiau: Aukštaitijos partizanų prisiminimai III dalis
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI
STRAIPSNIAI VAKARŲ LIETUVA
Eugenijus Ignatavičius
Apmatai partizanų vado Juozo Kasperavičiaus portretui 90-ajam gimtadieniui ir 55 žuvimo metinėms atminti
APSISPRENDIMAS
Kadaise Lietuvoje gimus vaikeliui, sako, ateidavo nuo upės laumės, iš lankose pakilusių rūkų naujagimiui ausdamos kelią. Paskui pro kambarėlio langą nužvelgdavo mažutėlį, ir, atmatavusios jo atraižą, patiesdavo gyvenimo kelionei taką.
O egiptiečiai pasikliaudavo žvaigždėmis. Jei, pasak jų, kiekvieno žmogaus likimas užrašytas žvaigždėse, tai 1912-ųjų planetos tą liepos 17-osios naktį ant Mituvos krantų, Kasperavičių troboj, Juozukui įtraukus pirmą deguonies gurkšnį, susiklostė labai nepalankiai. Nors gimė sveikas ir gaivalingos prigimties rubuilis, visa kunkuliuojančia energija ir proto išmintim priešinęsis likimui, gyvenimo vairą laikė nelyginant “ANBO” lėktuvo šturvalą, tačiau jam skirtų žvaigždžių nulemto tako traukos būta stipresnės už asmeninius norus ir valią - įvyko tai, kas buvo lemta įvykti.
“Keturiasdešimt penktųjų žiemą, sužinoję, kad jis namuose, būrelis vyrų nuvykome kviesti į partizanų būrį. Į partizanų judėjimą jis žiūrėjo skeptiškai ir buvo linkęs laikytis pasyviai.
- Per žiemą pasislapstysiu, o pavasarį matysim, - toks buvo atsakymas į mūsų kvietimą.
- Jūsų reikalas. Tik pavasarį kad nebūtų per vėlu, - perspėjome išeidami ir palinkėjome geros kloties.
□ Lietuvos kariuomenės karininkas, aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius
Praslinkus po mūsų apsilankymo trim ar keturiom savaitėms, kažkas jį įskundė, nurodė slėptuvę ir būrys enkavedistų jį su broliu areštavo”1.
Tai liudija, kad pats lemtingiausias J.Kasperavičiaus sprendimas nebuvo atsitiktinis. Jo mąstymas ir situacijos suvokimas buvo pagrįstas aiškia logika. Romantiškomis greitų permainų nuotaikomis tuo laiku gyveno beveik visa Lietuva. Vakaruose, visai netoli jo gimtinės, Karaliaučiaus žemėje, dar tebegaudė karo kanonada. Rusų kariuomenėn gaudomi patrankų mėsai vyrai slapstėsi kur kas išmanė. Ne iš bailumo, o dėl to, kad nematė jokio reikalo tarnauti raudonųjų okupantų tikslams ir laikė tai Tėvynės išdavimu. Rudas ar raudonas - vienodas okupantų ponas.
Skaityti daugiau: MES NEBUVOME BĖDOS VAIKAI
Iš Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimų apie
Seselę vienuolę Moniką Gavėnaitę
Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė sesuo Monika Gavėnaitė visą savo gyvenimą paskyrė Dievui ir Tėvynei.
Ją pažinojau nuo Ukmergės gimnazijos laikų. Tada ji buvo veikli ateitininkė. Tokia išliko iki šiol. Jos klasės auklėtojas ir tikybos mokytojas buvo kun. Edvardas Simaška.
Pokario metais Monika buvo Vyčio apygardos partizanų ryšininke. Visi ją vadino Monikute. Okupacijos metais buvo viena iš aktyviųjų pogrindžio spaudos platintojų. Savo bute Kaune, Kapsų g. 43-2, daugino religinę literatūrą, kurią dažniausiai parinkdavo kun. J. Zdebskis.
Kai buvau klebonu Igliaukoje, ji dažnai atvažiuodavo man padėti rengiant atlaidų procesijas, kunigų ar tikinčiųjų susirinkimus, atveždavo naujai padaugintos pogrindinės spaudos. 1973 metais KGB masiškai darė kratas. Taip pat ir Monikutės brolio bute Kaune, ir jos tėvų namuose Jakutiškiuose, Ukmergės rajone.
Skaityti daugiau: Ses. Monika Gavėnaitė
Šviesaus atminimo kunigo Arvydo Žygio įžvalgos apie LKB Kronikos reikšmę buvo rašytos prieš daugiau nei 20 metų, netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo ir ruošiantis LKB Kronikos dvidešimtmečiui. Tačiau vargu ar kuris nors vėliau rašytas tekstas taip giliai aktualizuoja sovietmečio psipriešinimo pamokas.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ – žodžiai, kurių prasmė šiandien nėra iki galo suvokta. Jie reiškia daugiau negu sudėta į kelis šimtus sunkiai įskaitomų senoviškos rašomosios mašinėlės mašinraščio puslapių arba į 10 gražiai suredaguotų ir išleistų tomų. Žodžiai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ įprasmina Amžinąjį Žodį, kurio šaltinis yra Amžinoji Tiesa.
Be abejo, nuo šiol bus daug rašoma, analizuojama ir diskutuojama dėl šio istorinio laikotarpio, kurį vadiname Lietuvos pavasariu, naujuoju tautiniu Atgimimu. Bus vertinama Lietuvos Katalikų Bažnyčios įtaka jam, pogrindžio literatūros poveikis išsaugant tautinį identitetą. Atsiras fundamentinių istorijos studijų, kuriose bus teigiama, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ buvo partizanų pasipriešinimo tęsinys, „Aušros“ laikotarpis XX amžiuje. Bus analizuojama sociologijos ir psichologijos aspektu aptariant istorinę perspektyvą, kultūrinę reikšmę. Be abejo, bus ir kontroversijų. Gali būti teigiama, kad „LBK Kronikos“ veikla buvo vietinė, mažareikšmė, nors įdomi, bet neturėjusi didelės svarbos. Daugelis žmonių, gyvenančių Lietuvoje, šiandien išgirdę žodžius, kurie išreiškia šią svarbią sąvoką, nežino, kaip į ją reikėtų reaguoti. Be abejo, „LKB Kroniką“, kaip istorinį fenomeną, reikia įvertinti ir interpretuoti. Bet ar esama reikšmės, kuri nepriklausytų nuo analizės išvadų, nekirstų atsižvelgus į tai, ar tu gyvenai priespaudoje ar laisvėje, ar buvai pogrindyje, ar prisitaikęs prie okupacijos diktuojamų sąlygų?
Skaityti daugiau: Kun. Arvydas Žygas. LKB Kronikos pamokos
2012 m. kovo 16 d.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos gyvavimas per 17 metų ir subliūškusios sovietų pareigūnų pastangos ją sunaikinti yra tarsi mažas stebuklas, kurio autorius buvo Dievas, maloningai globojęs Kronikos darbininkus, sako Kronikos redaktorius, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Seime penktadienį minint Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos (1972-1988) leidybos pradžios 40-metį Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius pabrėžė, kad Kronikos bendradarbiai ir talkininkai, kovodami už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę, nesvajojo ateityje gyventi kaip Švedijoje ar Amerikoje, bet svajojo gyventi laisvi laisvoje Lietuvoje.
"Aplink Kroniką buvo susibūrę tie, kurių nebuvo galima kuo nors suvilioti ar išgąsdinti. Turėdami fizinį prigimties trapumą, jie buvo stiprūs savo dvasia. Štai ir atsakymas, ko reikia siekiant prikelti Lietuvą - reikia žmonių, kurie būtų nusiteikę panašiai, kaip Kronikos bendradarbiai", - kalbėjo arkivyskupas S. Tamkevičius.
Skaityti daugiau: S.Tamkevičius: Lietuvai prikelti reikia žmonių, panašių į Katalikų Bažnyčios Kronikos darbininkus
Kovo 11 d.
Evgenios Levin nuotrauka
Tikroji laisvė tai nėra neatsakingas savo norų tenkinimas, bet tarnystė Lietuvos žmonėms, sako arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
„Tikroji laisvė tai nėra neatsakingas savo norų tenkinimas, bet tarnavimas. Dievas mums padovanojo laisvę ne griauti, bet statyti, ne priešų ieškoti, bet juos paversti draugais. Nors laisvė suteikia galimybę rinktis tiesą ar melą, dorą ir nedorą elgesį, bet drauge ji įpareigoja mūru stovėti už tiesą ir teisingumą. Jei kas mąsto kitaip, tas nėra supratęs, kas yra laisvė“, - iškilmingame Kovo 11-osios minėjime Seime šeštadienį sakė dvasininkas.
Pasak jo, kam laisvė yra tik galimybė neatsakingai rinktis ir pataikauti savimeilei, tas dar nėra laisvas, nors Lietuva jau ketvirtį amžiaus yra laisva.
Skaityti daugiau: S. TAMKEVIČIUS: TIKROJI LAISVĖ YRA TARNYSTĖ LIETUVOS ŽMONĖMS
|
|
|
Kauno arkivyskupas Sigitas
Tamkevičius su „Lietuvos
Katalikų Bažnyčios kronikos“
mikrofilmu
Artūro Šulco nuotrauka
|
Nuo tada, kai pasirodė pogrindinis leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKB kronika), praėjo keturiasdešimt metų. Vienas pagrindinių jos leidėjų, dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS sako, kad labiau nei bet ko kito sovietai bijojo tiesos, nes visa sovietinė sistema buvo pastatyta ant melo pamatų. Todėl neatsitiktinai kurį laiką pagrindinė KGB Lietuvos skyriaus užduotis buvo neutralizuoti LKB leidybą. Apie rizikingą veiklą sovietmečiu, draugystę su rusų disidentais, teismų ir lagerių kelią su S. Tamkevičiumi praėjusį sekmadienį LRT laidoje „Įžvalgos“ kalbėjosi Virginijus SAVUKYNAS.
Jūs buvote vienas iš tų, kurie sugalvojo leisti „Kroniką“. Kaip kilo tokia mintis ir ar nebijojote imtis šios veiklos?
Mintis kilo ne iš karto. Ji pribrendo per kelerius metus. Tuo metu (1972 metais – red. past.) lageriuose kalėjo keli kunigai, nuteisti už vaikų katechizaciją. Kunigų seminarija buvo „suvesta“ į minimumą, per metus buvo leidžiama priimti tik penkis kandidatus. Taigi jauni aktyvesni kunigai pradėjo svarstyti, ką būtų galima padaryti, nes padėtis darėsi vis sunkesnė. Pamažu subrendo mintis, kad reikia rinkti faktus. O jei dar pasisektų, kad tie faktai pasiektų laisvą pasaulį, būtų visai gerai. Tuo metu jau buvome susipažinę su Maskvoje rusiškai leidžiama „Dabartinių įvykių kronika“. Šis leidinys mums buvo pavyzdys, kad galima kažką panašaus padaryti ir Lietuvoje.
Tačiau negi jūs tikėjote, kad taip lengvai įveiksite sovietinę galybę? Juk sovietai taip gyrėsi savo didybe, leido į mėnulį raketas, statė gamyklas, jų armija buvo „pati didžiausia ir galingiausia“. Ir štai atsirandate jūs, su savo leidinuku...
Iš tiesų neplanavome labai stipriai pajudinti šitos galybės pamatų. (Šypsosi – red. past.) Buvo tik noras kažką daryti ir pranešti, kaip mes Lietuvoje vargstame, kad apie tai plačiau žinotų pasaulis. Tikrai nesvajojome, kad po dvidešimties metų Sovietų Sąjunga sugrius, nes ji atrodė per daug tvirta. Tačiau viskas prasideda nuo mažų dalykų. O tų mažų dalykų reikėjo kažkam imtis. Tuo metu buvau vienas jauniausių tarp Vilkaviškio vyskupijos kunigų. Nemanau, kad buvau pats drąsiausias, bet visada užtenka tiek, kad galėtum save įveikti. Kaip dar nebuvusiam lageryje, bet kokias baimes nugalėti tada buvo lengviau. (Šypsosi – red. past.) Per daug nemąstėme, kas gali atsitikti.
Kaip rinkote informaciją? Juk tais laikais nebuvo galima įdėti skelbimo: „Prašome pranešti apie pažeidinėjimus“... (Šypsosi – red. past.)
Pagrindiniai informacijos rinkėjai buvo trys žmonių grupės. Tai – aktyvūs kunigai, aktyvios seselės vienuolės ir aktyvūs pasauliečiai katalikai. Tuo metu Lietuvoje buvo susikūręs ir gana išplitęs Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Taigi šie žmonės ir buvo pagrindiniai informacijos rinkėjai. O tie, kurie buvome arčiau „Kronikos“, jeigu tik sužinodavome kokį faktą, bandydavome jį pasigauti. Iš pradžių nebuvo lengva, tačiau pamažu žmonės tapo drąsesni ir po kelerių metų surinkti medžiagą buvo visai nesunku, tačiau, žinoma, rizikinga.
Skaityti daugiau: „Milžinas bijojo tik tiesos ir viešumo“
1982 5 rugsėjis-spalis
Kodėl atsirado "LKB Kronika?
Lygiai prieš 10 metų, t. y. 1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis "LKB Kronikos" numeris. Tai buvo labai kuklus leidinėlis, nutaręs informuoti Tėvynę ir pasaulį apie Lietuvos tikinčiųjų diskriminaciją ir pastangas išsikovoti religinės laisvės minimumą. Kodėl ji pasirodė 1972 metais?
Stalino represijos prieš Katalikų Bažnyčią ilgam laikui sukūrė pasyvumo atmosferą kunigijos tarpe. Bažnytinė hierarchija buvo įsitikinusi, kad "prieš vėją nepapūsi", ir klusniai vykdė visus sovietinės valdžios reikalavimus, o partijos viršūnės planavo vis greitesnį Bažnyčios likvidavimą. Septintame dešimtmetyje už menkiausią "prasižengimą" prieš slaptas sovietinės valdžios instrukcijas kunigams būdavo uždraudžiama eiti pareigas; Kunigų seminarija buvo tiek suvaržyta, jog kasmet galėdavo priimti vos 5 kandidatus. Religijų reikalų taryboje įgaliotinis jautėsi esąs "caras ir dievas", galįs terorizuoti kunigus ir ordinarus.
Tuo pačiu metu Lietuvos kunigų tarpe vis labiau brendo mintis, jog negalima sėdėti, susidėjus rankas, nes sovietinė valdžia visus uždusins. Ką daryti? Atsakymą davė Maskvos disidentai, drąsiai išstodami su savo idėjomis, pareiškimais, knygomis ir leidiniais. Tai buvo pirmas prisikėlimo varpo dūžis, pažadinęs daugelį iš baimės letargo ir šaukiantis: gana tamsos ir miego! Reikia kovoti, reikia sovietinės valdžios nusikaltimus prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius išvilkti į šviesą, — tegul visas pasaulis pamato tironiją, o gal šviesoje bus nepatogu daryti niekšybes. 1968 m. kunigai pradėjo protestuoti prieš Kauno Kunigų seminarijos suvaržymą. Sovietinė valdžia į kunigų pareiškimus reagavo tik represijomis: KGB tardymais, pašalinimais iš kunigiško darbo ir net teismais. Vienas po kito už kunigiškų pareigų atlikimą (vaikų katekizaciją) buvo nubausti kunigai — kun. Antanas Šeškevičius, kun. Juozas Zdebskis ir kun. Prosperas Bubnys. Šie teismai buvo paskutinis ir svarbiausias impulsas kuo greičiau pradėti leisti pogrindinį leidinį.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA DEŠIMTMEČIO PROGA APIE SAVE (Nr. 51)
1976 m. 3 kovas
Parašė Dr. J. Labutis
Šiemet kovo 19 sukanka lygiai ketveri metai, kai pasirodė "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". 1975-jų pabaigoje Vakarus pasiekė dvidešimtasis jos numeris. Tenka pabrėžti šio nepaprasto leidinio reikšmę, atsižvelgiant į ypatingas, didelių aukų reikalaujančias leidimo sąlygas, kuriomis kronika iki šiol išsilaikė, o ypač dėl jos didžiulio poveikio kovojančiai Lietuvai ir plačiojo pasaulio visuomenei.
Režisierius Jonas Jurašas, liudydamas Tarptautinėje Sacharovo apklausoje Kopenhagoje, plačiai rėmėsi kronikos medžiaga, o pačią kroniką pavadino "maksimalaus objektyvumo ir nūdienos dokumentu, išreiškiančiu totalistinio režimo smarkiai varžomos tautos dvasią ir nuotaikas".
Kitas neseniai Vakaruose atsidūręs asmuo, gerai pažįstąs nūdienes Lietuvos gyvenimo sąlygas, dr. A. Saunoris, paklaustas, kokią įtaką Lietuvoje turi kronika, spaudos atstovui taip atsakė: "Jos nesu skaitęs, bet, žinodamas sąlygas Lietuvoje, stebiuosi. Juk ten veikia nepaprastai didelis ir tankus slaptosios policijos tinklas. Pralįsti pro jį yra nepaprastai sunku. "LKB Kronika" atlieka didelį vaidmenį — cementuoja tautą".
Skaityti daugiau: JOS REIKŠMĘ PRIPAŽĮSTA PRIEŠAI IR DRAUGAI
|
|
|
|
|
Iliustracija iš „LKB kronikos“
tomo, išleisto spaustuvėje JAV,
prie 1981 metų 49-ojo numerio
|
Žymusis lietuvių poetas Kazys Bradūnas (gimė 1917 m. vasario 11 d. Kiršuose, Alvito valsčius, Vilkaviškio apskritis, mirė 2009 m. vasario 9 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse) – lietuvių poetas, publicistas. Minint jo gimimo 100-metį, Lietuvos Seimas šiuos metus pavadino Kazio Bradūno metais. Poetas, gyvendamas išeivijoje Amerikoje, daug savo eilėraščių skyrė okupuotos tėvynės tematikai, ilgesingai atsiliepdamas į jos vargus ir kančias. Tarp kitų temų ciklą savo eilių paskyrė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“ ir joje minimiems įvykiams pažymėti. Šiemet kovo 19 dieną sukanka 45 metai, kai pradėjo eiti „LKB kronika“, davusi pradžią net keletui pogrindžio leidinių. Šiai sukakčiai paminėti ir skiriame K. Bradūno eilėraščių ciklą, skirtą šiam leidiniui, kaip pasipriešinimo ateistinės valdžios vykdytam tikinčiųjų persekiojimui.
Prierašai iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“
Tomis dienomis saugumiečiai areštavo rinkusią parašus senutę ir, iš jos atėmę apie 2000 parašų, kumščiuodami įstūmė į mašiną ir nusivežė į saugumą... Vėliau ji savo artimiesiems rodė dideles mėlynes ant rankų (LKB kronika, Nr. 55).
Buvo jinai beveik beraštė,
Buvo pusiau jau neregė,
O tarpe tūkstančių ten pasirašė
Kančios alfabeto raidėm.
Tai senas baltiškas raidynas
(Lyg runų akmenį nešu)
Ir kas raidė tai kraujas grynas –
Pasišlakstyk lašu.
Kun. R. Černiauskui leidžiama atlaikyti šv. Mišias ir klausyti išpažinčių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Pamokslus sakyti draudžiama (LKB kronika, Nr. 55).
Skaitytojui atimtas žodis,
Užkaltas švino burnoje,
Išniekintas kaip sakramentas
Gyvas balandis, užkastas po žeme.
Bet ar girdi,
Kaip kyla jis ir skrenda
Kalno Pamoksle –
Ir tartum Pakylėjime klaupiuos
Prieš Laisvo Žodžio sakramentą.
Skaityti daugiau: Kazys Bradūnas ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“
2021 metų kovo 19 dieną sukanka 49 metai, kai 1972 metais pogrindžio sąlygomis Lietuvoje buvo išleistas pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ (LKBK) numeris. Leidinys, kurio tikslas buvo pramušti skylę sovietinėje propagandinės informacijos sienoje, parodyti tikrąją tikinčiųjų situaciją Lietuvoje.
Leidinio redaktoriumi pasiryžo būti kunigas Sigitas Tamkevičius. Jam teko veikti itin sudėtingomis sąlygomis, mokytis konspiracinės veiklos ir tikras stebuklas, kad saugumiečiams per visą ilgą LKBK leidybos istoriją nepavyko sunaikinti leidinio. Tiesa, buvo įkalinti daugelis aktyviausių leidinio bendradarbių ir talkininkų.
LKB Kronika buvo leidžiama iki 1989 m. kovo 19 d. Per 17 metų išleistas 81 numeris, paskelbta apie 5000 tikinčiųjų diskriminavimo atvejų ir kitų su žmogaus teisių pažeidimais susijusių faktų.
Įdomu tai, kad informacija, skelbiama Kronikoje, daugumą žmonių pasiekdavo paradoksaliu keliu – per Vakarus. Su Kronikoje skelbta informacija tuometinės Lietuvos gyventojai susipažindavo klausydami „Vatikano radijo“, „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ ir kitų radijo stočių.
Kovo 19 diena – šv. Juozapas – buvo pasirinkta, pagerbiant kunigą Juozą Zdebskį, kuris buvo vienas iš leidinio įkvėpėjų, bet jo leidimo pradžios metu kalėjo už vaikų katekizaciją. Tiesa, kaip pabrėžia S. Tamkevičius, praktiškai niekada ant leidinio nurodoma leidybos data nesutapo su realia. Kodėl? Nes tai buvo viena iš svarbių konspiracijos priemonių, trukdančių saugumiečiams atsekti Kronikos leidybos algoritmą.
Prieš pradedant leisti Kroniką, būta diskusijų dėl to, į ką ji turėtų orientuotis. Pavyzdžiui, Petras Plumpa norėjo, kad leidinys neapsiribotų vien faktų skelbimu, bet taip at pateiktų tikinčiuosius ugdančius tekstus. Lemiamą žodį tarė vyskupas Julijonas Steponavičius. Jis palaimino leidinio leidybą, pasiūlydamas susitelkti išskirtinai į sovietinės valdžios nusikalstamos veiklos viešinimą. Kaip vėliau pripažino ir P. Plumpa, toks pasirinkimas buvo labai teisingas.
Po to, kai kunigas Sigitas Tamkevičius 1983 metais buvo suimtas, Kronikos leidyba rūpinosi jo bendradarbės vienuolės, o dar po kurio laiko atsakomybę prisiėmė pogrindžio seminarijoje kunigu tapęs Jonas Boruta.
1988–1989 m. laisvėjant spaudai, ėmė kurtis legalūs katalikiški leidiniai ir buvo priimtas sprendimas, jog LKB Kronikos leidimas turi būti nutrauktas.
Svarbu tai, kad per visus 17 metų saugumiečiai nesugebėjo ne tik atrasti tikrosios Kronikos leidybos vietos, sunaikinti jos branduolio, bet jiems nepavyko sukompromituoti leidėjų, atrasti bent vienos melagingos informacijos.
LKB Kronika nebūtų tapusi kūnu, jei ne pasiaukojantis sesių vienuolių darbas. Pirmiausia, būtina paminėti sesę Gerardą Eleną Šuliauskaitę, kurią drąsiai galima vadinti redaktoriaus dešiniąja ranka. Taip pat prie leidybos labai prisidėjo ir sesė Bernadeta Mališkaitė, sesė Gražina Navickaitė, sesė Nijolė Sadūnaitė ir kt. Kiekvienas, kuris prisidėjo prie Kronikos leidybos, puikiai žinojo, už ką yra atsakingas. Buvo specialios vietos, kur buvo surenkama iš įvairių šaltinių plaukianti informacija. Ji buvo tikrinama – niekada nebuvo skelbiama ta informacija, kuri skambėjo sensacingai, tačiau nebuvo kieno nors dar kartą patvirtinta. Ranka gauti lapeliai buvo tuoj pat perrašomi mašinėle ir sunaikinami – tokio atsargumo reikėjo tam, jog, kratos atveju, nekiltų problemų informacijos teikėjams.
Kaip teigia sesė Gerarda (Elena), „kronika, pasiaukojusių kunigų ir jų talkininkų veikla kėlė pavojų prievarta grįstai sovietinei imperijai pirmiausia dėl savo intencijų grynumo, Tai buvo darbas, nesitikint apdovanojimų, nerungtyniaujant dėl laurų, negalvojant apie asmeninius nuopelnus, tai buvo auka Dievui ir Tėvynei. Mes turėjome vilties, kad visas šis darbas taps laisvės sėkla, kuri kada nors ateityje sudygs, tačiau, prisipažįstu, nelabai tikėjomės patys to sulaukti. Buvome susitaikę su mintimi, kad mūsų veikla vis vien baigsis kalėjimu ar lageriu, kad tai neišvengiama kiekvieno lemtis ir svarbiausia, kol esame laisvėje, kuo daugiau padaryti didesnei Dievo garbei.“
Taip pat ir sesė Nijolė Sadūnaitė tvirtina, kad sovietmečiu ji kovojo už tikėjimą ir laisvę, tikrai nesitikėdama, kad kada nors už tai gaus kokių nors žemiškų gėrybių. Rūpintasi tik Dievo valios vykdymu ir savosios sąžinės priesakų įgyvendinimu.
Šių drąsių sesių žodžiai gali būti vertinami ir kaip Kronikos iššūkis mums šiandien, kai rypaujame, kad sunkiomis sąlygomis tenka būti krikščionimis. Laisvė ir meilė visada įsišaknijusios aukoje ir savęs dovanojime. Tai, jog net 17 metų LKB Kronika sugebėjo būti drąsos mokykla visiems sovietinės sistemos įkalintiems žmonės, yra didis stebuklas, kurio privalome neužmiršti ir šiandien. Pasikeitė sąlygos, pasikeitė iššūkiai, tačiau išliko būtinybė kasdien atsikovoti laisvę savo širdyje ir kasdien atsiverti tikrajam gyvybės šaltiniui – Dievui.
Nuotr. – lkbkronika.lt
Šaltinis: http://8diena.lt/2018/03/19/kataliku-baznycios-kronika-lietuvoje-stebuklas-kuris-tesesi-17-metu/
BACEVIČIUS JUOZAS (1918 03 17 Karčrūdės k., Kazlų Rūdos sav. – 1995 07 19 Kaune, palaidotas Paluobių kapinėse), Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas, religinės ir tautinės literatūros leidėjas ir platintojas.
1930-1934 m. Italijoje mokėsi amatų mokykloje. 1936-1937 m. Savanoriu tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Po Antrojo pasaulinio karo vertėsi atsitiktiniais darbais. 1975-1978 m. Dirbo Kauno miškų ūkyje. 1954-1988 m. – Paluobių (Šakių r.) parapijos komiteto pirmininkas.
Su kunigais J. Račiūnu, S.Tamkevičiumi, J. Zdebskiu rengė ir platino antisovietinę savilaidos spaudą. 1980-1990 m. su V. Andziuliu dirbo slaptoje spaustuvėje-leidykloje Saliuose. Daugino ir platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Sudarė ir išleido knygas „Trumpa Lietuvos istorija“ (1989, V. Šauklio slapyvardžiu“, „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“ (1991).
Zigmas Šerkšnas gimė 1924 m. vasario 28 d. Lazdijų aps. Veisiejų vls. Bertašiūnų k.
1941 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją. Kilus SSRS–Vokietijos karui 1941 m. birželio 23 d. įstojo į Veisiejų sukilėlių būrio apsaugos grupę. Saugojo administracinius pastatus, įstaigas ir sandėlius nuo besitraukiančių raudonarmiečių. Po savaitės, naciams sukilėlius nuginklavus, įsidarbino Veisiejų valsčiaus raštininku. Rugsėjo mėn. pradėjo dirbti mokytoju Veisiejų vls. Bartelių k. pradinėje mokykloje, vėliau mokytojavo Marcinkonių progimnazijoje. 1942 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete, tačiau studijų nebaigė, nes 1943 m. kovo mėn. naciai universitetą uždarė.
1945 m. birželio mėn. įstojo į Andriaus Valentukevičiaus-Bijūno vadovaujamą partizanų būrį, priklausiusį Dzūkų grupės Merkio rinktinės Marcinkonių batalionui. Vėliau perėjo į Antano Grušausko-Siaubo vadovaujamą būrį. Kai 1945 m. rugpjūčio mėn. Dzūkų grupės vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis A. Grušauską-Siaubą paskyrė Marcinkonių bataliono vadu, antruoju jo pavaduotoju jis paskyrė Z. Šerkšną-Tigrą. Pastarasis buvo atsakingas už nuolatinį ryšio tarp Marcinkonių bataliono būrių (Bijūno, Siaubo, Jurgino, Barzdos) palaikymą, Dzūkų grupės štabo aprūpinimą maistu, antisovietinių atsišaukimų redagavimą, dauginimą ir platinimą. Kadangi gerai pažinojo vietoves, Z. Šerkšnas-Tigras dažnai lydėdavo Dzūkų grupės vyriausiąjį vadą plk. J. Vitkų-Kazimieraitį į susitikimus su Užnemunės partizanų vadais ir ryšininkais.
Skaityti daugiau: Zigmas Šerkšnas - Tigras
LLKS tarybos prezidiumo narys, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas,
Rytu Lietuvos (Kalnų) srities štabo narys Juozas Šibaila-Merainis.
(Genocido aukų muziejus)
Šibaila Juozas-Diedukas, Merainis, Gabijus gimė 1905 m. Alytaus apskrities Vadenių kaime. Baigęs Alytaus mokytojų seminariją, mokytojavo Alytaus, Ukmergės apskrityse. Buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys, apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu. 1944 m. įstojo į Vietinę rinktinę. Partizanavo nuo 1944-ųjų, buvo Didžiosios Kovo apygardos B rinktinės štabo viršininkas, redagavo rinktinės leidinį „Tėvynė šaukia". Nuo 1948 m. vasario mėn. dirbo Rytų Lietuvos (Kalnų srities štabe, po metų deleguotas į kuriamą partizanų vyriausiąją vadovybę. Nuo 1949 m. vasario - LLKS tarybos prezidiumo narys, LLK Visuomeninės dalies viršininkas, leidinio „Prie rymančio Rūpintojėlio" redaktorius. Parengė LLKS politinę programą, LLKS leidinį „Sutemų keleivis", partizanų maldyną „Rūpintojėlis". Jam suteiktas pulkininko laipsnis, apdovanotas visų trijų laipsnių Laisvės kovos kryžiai: Žuvo išduotas 1953 m. vasario 11d. Ramygalos apylinkės Aukštadvario kaime. 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu J. Šibailai-Merainiui suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties)
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Juozas Šibaila-Merainis, Diedukas
