1965 m. liepos 15 d. Kretingos r. Didžiųjų Žalimų k. (dabar – Kretingos r. sav.) gyventojo Prano Drungilo sodyboje KGB Kretingos r. skyriaus operatyviniai darbuotojai aptiko besislapstantį Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizaną Praną Končių-Adomą. Nesutikęs pasiduoti, partizanas per susišaudymą žuvo.
Pranas Končius gimė 1914 m. Gyveno Kretingos aps. Salantų vls. Bargalio k. Lietuvos šaulių sąjungos narys, Lietuvos kariuomenės jaun. puskarininkis, Salantų policijos nuovados policininkas, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis.
Nuo 1944 m. Lietuvos laisvės armijos (LLA) Kardo rinktinės partizanas. 1947–1951 m. Žemaičių apygardos Kardo rinktinės štabo narys.
1952 m. spalio 30 d. Kretingos r. Smeltės k. kartu su Kardo rinktinės vadu Kazimieru Kontrimu-Monte, Tėvu pateko į MGB vidaus apsaugos būrio kareivių surengtą pasalą, tačiau iš apsupties prasiveržė.
Skaityti daugiau: Pranas Končius - Adomas
Raudonajai armijai kartu su frontu nutolus į Vakarus, Lietuvą užplūdo NKVD kariuomenės daliniai, kurie Kremliaus pavedimu stengėsi kuo greičiau įvesti sovietinį režimą.
Pavelo Vietrovo divizija atlikusi savo juodą darbą Čečenijoję, Kryme ir Ingušetijoje į Lietuvą atvyko 1944m. rugpjūčio pradžioje. Vetrovui buvo pavaldūs 4 NKVD pulkai, turintys daugiau kaip po du tūkstančius enkavedistų ir 4- oji NKVD kariuomenės šaulių divizija, nešanti mirtį visoje Lietuvoje. Marijampolės apsk. Vetrovo budeliai siautėjo 1945m. balandžio mėn.
Renkant medžiagą apie šiuos kraupius įvykius liudijo daugybė žmonių, kurių didesnė dalis jau išėjusi į Amžinybę, kitų pavardės užsimiršo.
1. Ypač daug ir kruopščiai dirbo Vitas Akelaitis gyvenęs Igliaukoje.(miręs) Jo tėvas t. p. žuvo nuo Vetrovo budelių. Vitas ne tik surinko medžiagą apie Vietrovo budelių išžudytus beginklius Igliaukos apylinkės žmones, bet ir iniciavo jų atminimui pastatyti paminklą.
Masaičio sodyboje, Pabaikų,kaime.
2. Leonas Kedys gyvenantis Klaipėdoje, tada nušovė jo du brolius ir sužeidė motiną, bėgančią gelbėti sūnų.
3. Algimantas Merkevičius gyv. Marijampolėje Draugystės 27., kaip vieną popietę Obelinės kaime pamiškėje, sename kluone rusų kareiviai sušaudė virš 12 beginklių vyrų ir paauglių. Berods, apie tą patį įvykį man pasakojo ir
4. Ramutė Kedytė.
Skaityti daugiau: Apie nužudytus beginklius žmones
Mielos partizanų, motinos, šiandien daugumoj jau savo ilgesingomis akimis žvelgiančios tik iš nuotraukų. Koks jūsų visų skausmingai panašus gyvenimo kelias, kad kalbant apie vieną - kalbama apie visos Lietuvos kovotojų motinas, jų auką ir pasišventimą. Kiekviena raukšlelė, kiekvienas ženklelis išlikęs jūsų veide, tai jūsų vaikų gyvenimas, džiaugsmas, skausmas ir kova, tai jūsų pačių nuo vaikystės sunkaus gyvenimo pėdsakas, tai šventa lietuvės moters pareiga. Tai tikras moters - motinos grožis, matuotas ne žiuri komisijos balais, o dvasiniais, vidinį turtingumą išreiškiančias, matais. Tas vertybes Jūs diegėte savo vaikams per maldą, dainas, šventes, padavimus, papročius. Valią, stiprybę, meilę gimtiems namams ir tėvynei skiepinot per darbą. Jūs buvote laimingos ir niekuomet nesiskundėte, nedejavote, kad niekas nepadeda auginti pulko vaikelių, nes tai buvo jūsų džiaugsmas, jūsų rūpestėlis ir tėvynės ateitis. Ir kai 1940-siais raudonasis okupantas sudrumstė ramų lietuvio gyvenimą, Jūs tapote dar ryžtingesnės, tvirtesnės,nes reikėjo išsaugoti nuo svetimų vėjų ne tik namus, bet ir vaikus. O kai juos pašaukė Tėvynė - laiminot, išleisdamos į šventą kovą už Lietuvos Laisvę. Už tai okupantų su vietiniais koloborantais buvote persekiojamos, kankinamos, tremiamos. Bet ir tremtyje jūs deramai auginot ir auklėjot savo vaikelius, nors priešai stengėsi išrauti iš mūsų žemės juos, tikėdami, kad jie niekados negalės prigyti Lietuvos žemėje. Kas supras, ką reiškė Jūsų bado ir šalčio, netekimo ir pažeminimo iš kankintai sielai pasiekiančios žinios iš Lietuvos: žuvo Petras, žuvo Vytautas, žuvo Jonas, žuvo, Alfonsas, žuvo Jurgis. Ar galima suprasti, ką jautė Motina, žinodama, kad jos vaikų išniekinti kūnai, guli prie stribelnyčios, prie šventoriaus, turgaus aikštėje. Ištverti padėjo mintis, kad išniekintas kūnas tai neišniekinta dvasia, tai kas švaru, sutepti po mirties negalima. Ji jautė, kad tie gležni daigeliai, kuriuos ji glaudė prie krūtinės, virto ne nugalimais ąžuolais, išsaugojusiais šventą protėvių aukos ugnį, savo krauju,sušildžiusiais stalininės žiemos sukaustytą Lietuvos žemę. Kad ir jų aukos dėka 1988-ųjų vasarą vėl pabudo, prisikėlė tauta. O ji jų motina, išauginusi didvyrius, padarė nemažesni žygdarbį, nors ji šito nesiekė. Tai buvo jos pareiga, ir kitaip ji, kaip ir visos partizanų motinos, gyventi negalėjo.
Motinos dieną, sustoję prie kapo, prisiminkime, koks gražus, Šventas buvo jos gyvenimas, pasisemkime išminties, prašykime Aukščiausio, ramybės gyvoms ir amžino džiaugsmo mirusioms Partizanų motinoms. Dieve duok kuo daugiau tokių motinų mūsų tėvynei. Mes išliksime kol bus motinų atiduodančių savo gyvenimą vaikams,skiepinant jiems tai, kas giliai įaugę lietuvio prigimtyje. Kol vaikai gerbs motinų auką ir supras, kad didžiausia ir neįkainojama vertybė - Motina, Tėvynė ir Laisvė.
Lietuvos Partizanų Vadų suvažiavimo
d e k l a r a c i j a
1946 metų balandžio mėnesio 23 dieną Lietosios partizanų vadai, pasiėmę vadovauti lietuvių tautos kovoms bolševikų išplėštai nepriklausomybei atstatyti ir vadovaudamiesi tautos valia, pripažino esant būtina paskelbti lietuvių tautai ir kitoms tautoms bei užsienio valstybėms principus, pagal kuriuos atstatytoji Lietuva turėtą ateityje tvarkytis ir kuriuos Lietuvos ginkluotieji partizanai, visos tautos padedami, saugos ir visomis priemonėmis rems.
1. Lietuvos valstybinė santvarka - laisva demokratinė.
2. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai.
3. Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais demokratiniais rinkimais išrinktą seimą ir jo sudarytą vyriausybę.
4. Seimo rinkimai pravedami laisvais demokratiniais principais, tiesioginiu, slaptu, visuotiniu balsavimu, - proporcine rinkimų sistema, balsuojant ne už sąrašus, bet už partijų ar sąjungų išstatytus atskirus kandidatus.
5. Seimo atstovai atsakingi ne prieš partijos vadovybę, bet prieš savo rinkikus.
6. Krašto vidaus statutą bei reformų reikalą ir ryšius su užsienio valstybėmis sprendžia seimas, vadovaudamasis tautos daugumos pareikšta valia, priimdamas dėmesin išmintingus mažumos pageidavimus ir derindamasis su Suvienytąją Naciją pareikštais principais.
7. Lietuvos Komunistą Partija negali būti pripažinta teisine partija, nes jos siekimai nedemokratiniai, bet diktatūriniai ir ji, klausydama lietuvių tautai svetimos Sovietų Sąjungos Komunistą Partijos ir vyriausybės, prisidėjo prie lietuvių tautos nepriklausomybės atėmimo ir tapo dešimčių tūkstančių geriausiųjų Lietuvos sūnų nužudymo bei ištrėmimo kaltininke.
Pastarasis Lietuvos partizanų nusistatymas galėtu būti atšauktas tik su sąlyga, jei Lietuvos Komunistų Partija viešai pareikštų atsisakanti nuo diktatūrinio ir revoliucinio principo ir priklausomybės svetimai valstybei.
Be to, dar savo kaltę tautai išpirktų, paveikdama Sovietų Sąjungą , kad ši:
a) taikingu keliu išvestų iš Lietuvos visas Sovietų Sąjungos ginkluotąsias tiek karines, tiek vidaus apsaugos pajėgas;
b) tuoj paleistų visus politiniais sumetimais suimtuosius, pasmerktuosius ir ištremtuosius;
c) pripažintų Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto sudarytąją laikinąją Lietuvos Vyriausybę;
8. Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas visomis išgalėmis remia Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pastangas atkurti sutrukdytą Lietuvos nepriklausomybę.
Lietuvos partizanų vadai, paskelbdami šią deklaraciją, kreipiasi į lietuvių tautą ir toliau dar uoliau remti partizaną pastangas kuo greičiau atstatyti Lietuvos nepriklausomybę.
Parašai
Skaityti daugiau: Lietuvos Partizanų Vadų suvažiavimo deklaracija
Tai — Diana Glemžaitė, jauna poetė, viena iš tos kartos, kuri išaugo Nepriklausomybės metais ir patyrė tragišką Lietuvos laisvės netektį. Viena iš tų, kurie palikę universitetų auditorijas, padėję į šalį knygas leidosi į niūrias miškų žemines, kad atliktų savo pareigą Tautai ir Valstybei. Nedaug žinome rašytojų, kurie lemtingo apsisprendimo valandą ryžosi savo gyvenimą ir talentą atiduoti beviltiškai, bet didžiai prasmingai partizaninei kovai. Tuo brangesnis, tuo didesnio dėmesio vertas jų kūrybinis palikimas. Greta Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno ir kitų už Lietuvos laisvę žuvusių autorių dabar galime įrašyti ir Dianos Glemžaitės vardą. Iki šiol mūsų literatūroje jis buvo visai nežinomas. Tik pastaraisiais metais pasidarė įmanoma surinkti jos išlikusius eilėraščius ir iš amžininkų prisiminimų atkurti poetės gyvenimo istoriją.
Diana Glemžaitė
MES MOKĖSIM NUMIRT
Lietuvos Pasipriešinimo kovų poezija
Mokslo ir enciklopedijų leidykla
Vilnius, 1994
Knyga PDF formatu: fotografinė knygos kopija PDF knyga WEB formatu
UDK 888.2.09-1
Gl-84
Sudarė
VYTAUTAS AMBRAZAS ir
VIDMANTAS JANKAUSKAS
Tekstą ir paaiškinimus parengė
VYTAUTAS AMBRAZAS
Glemžaitė D.
Gl-84 Mes mokėsim numirt: Lietuvos Pasipriešinimo kovų poezija / Sudarė [ir įž. str. „Iš užmaršties išnyrantis veidas“, p. 5—21, parašė] V. Ambrazas, V. Jankauskas; Tekstą ir paaišk. parengė V. Ambrazas.— V.: Mokslo ir enciklopedijų 1-kla, 1994.— 224 p., [8] iliustr. lap.
UDK 888.2.09-1
© Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994
IŠ UŽMARŠTIES IŠNYRANTIS VEIDAS
Gūdžią 1949 metų lapkričio naktį Plunksnočių miško gilumoje vienas po kito nugriaudėjo keli sprogimai. Apylinkės buvo retai apgyventos, ir toli vienas nuo kito išsibarsčiusiuose kaimuose maža kas tenugirdo tuos lemtingus garsus. Tik kitą dieną Juodupės gyventojai, pamatę miestelyje numestus partizanų lavonus, suprato, kad kažkur netoliese įvyko tragedija. Tarp penkių žuvusių vyrų gulėjo ir jauna moteris sprogimo neatpažįstamai sužalotu veidu. Jos šiuose kraštuose niekas nepažinojo, ir stribams miestelio pakraštyje užkasus visų kūnus, rodos, turėjo amžiams nugrimzti į nežinią jos vardas ir tos nakties paslaptis. Tačiau buvo lemta kitaip. Po trupinėlį, po kruopelę atkuriame Plunksnočių miško tragedijos istoriją, ir iš dešimtmečių užmaršties pamažu išnyra šviesus tos vyrišką mirtį pasirinkusios moters veidas.
Skaityti daugiau: Diana Glemžaitė Mes mokėsim numirti
Čėpla Jonas gimęs 1919m. Elveriškių k. Lazdijų rajone prie gražaus Rudaminos piliakalnio vienas iš 5 –ų brolių kovojusių už Lietuvos laisvę partizanų gretose.
Dvyniai Jonas ir Antanas taip pat nutarė nevergauti okupantui, pasirinko sunkią partizano dalią. Partizanavo Trakiškės, Susninkų, Girelės, Kalniškės miškuose.
Jonas viename mūšyje prie Kalniškės miško buvo sužeistas, gydėsi Virbalų kaime Rudaminos vlsč. Pas Stanulį, bunkeryje. 1945.09.06. į bunkerį, kur gulėjo sužeistas Jonas, įsiveržė stribai su rusais. Jonas dar nepajėgė atsišaudyti. Jį paėmė gyvą. Stanulis išėjo į stribus.
Ilgą laiką Jono likimą dengė paslaptis. Tardomasis dingo be pėdsakų. Žmonės kalbėjo įvairiai. Roglytė- Paplauskienė Magdalena, kurią kartu vežė į Vilnių, o paskui į lagerius, Jono seseriai Onutei pasakojo , kad Jonuką mačiusi Pečioroje, kai vežė etapu kalinius. Deja, jokios žinelės. Sesuo net per Raudonąjį Kryžių ieškojo – veltui. Tik Atgimimo vėjams papūtus, kaip buvo masiškai ieškoma žuvusiųjų Laisvės kovotojų palaikų ir atrasta Tuskulėnų kapavietė Vilniuje, tarp daugiau kaip 700 šimtų nukankintų ir sušaudytų ilsisi ir Jonuko palaikai.
Marijampolės Tauro apygardos partizanų muziejaus vedėjos A. Vilutienė 2000 metais kreipėsi į LGGRTC , kad būtų greta kitų, kankintų ir sušaudytų Vilniaus KGB rūsiuose, pavardžių iškalta pastato sienoje ir Jono Čėplos pavardė. Prašymas patenkintas.
Skaityti daugiau: Čėpla Jonas
1950 metais Tauro apygardoje žuvus 109 partizanams ir trims rinktinių vadams. Du Vytautas Gavėnas - Vampyras ir Algimantas Matusevičius - Neptūnas - Vytauto rinktinės.
LDK Vytauto partizanų gretos labai išretėjo. Nuo 1951m. vasario šioje rinktinėje veikė tik dvi tėvūnijos: Ąžuolo ir Kęstučio. Rinktinei vadovavo Antanas Grikietis - Slapukas, dabar slapyvardį pakeitęs į Vidmantas. Ąžuolo tėvūnijos vadas - Algimantas Rutkauskas – Miškinis; Kęstučio - Albinas Valeras Bieliūnas – Kabelis. KGB siekdami kuo greičiau užgniaužti partizaninį judėjimą Suvalkijoje 1951metais sudarė agentų - smogikų grupę ir pasiuntė juos susisiekti su Vytauto rinktinės partizanais. Išgirdęs apie apylinkėse pasirodžiusius partizanus Kęstučio tėvūnijos vadas Kabelis su adjutantu Skirgaila - Albinu Naviku nuvyko į susitikimą Šilbalių kaime Vilkaviškio raj. pas Antaną Bieliauską. Čia aptariant susijungimo planus, Kabelis netikėtai buvo stipraus smūgio apsvaigintas. Per susišaudymą žuvo Skirgaila ir sodybos šeimininkas. Surištas Kabelis buvo nuvežtas į Vilkaviškio KGB. Nepakeldamas žiaurių kankinimų Kabelis palūžo. Jau po savaitės Kabelis nuveda čekistus į savo artimiausių draugų Kęstučio tėvūnijos partizanų bunkerį Trilaukio kaime, Pajevonio vlsč.. Nelygioje kovoje Su kelis kartus gausesniu priešu žuvo Bronius Bobina – Patrimpas, Pranas Ruseckas – Drugys, Jonas Misiukevičius – Arūnas, Gintautas Navickas - Dudutis, Benius Gataveckas- Verpetas.
Skaityti daugiau: Paskutinieji LDK Vytauto rinktinės partizanai
KAPITONAS DOMININKAS JĖČYS
(1896—1947)
Domininkas Jėčys gimė 1896 metais Biržų apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Medžiūnų kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Domininkas iš keturių vaikų buvo pats jauniausias, todėl pagal tų laikų papročius buvo leidžiamas ,,į mokslus". Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą jis baigė Panevėžio realinę mokyklą.
1919 metais D. Jėčys įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose, pateko į lenkų nelaisvę, bet netrukus iš jos pabėgo. Iš Vilniuje buvusios belaisvių stovyklos bėgo trise. Vieną bėglį lenkai nušovė dar tik lipantį pro stovyklos tvorą, o dviese atbėgo iki Žiežmarių. Tuo metu ties Žiežmariais ištisinio lietuvių ir lenkų fronto nebuvo, ir bėgliams orientuotis, kur kieno teritorija, vengiant užeiti į sodybas, buvo labai sunku. Bėgo žiemą. Strėvos upė dar nebuvo užšalusi ir, nors šaltis buvo gana stiprus, ledas kaustė tik upės pakraščius. Bėgliai neabejojo, kad tiltus saugo lenkų sargybos, todėl buvo priversti per Strėvą keltis plaukte. Naktį, palikę visus viršutinius drabužius ir batus ant kranto, ėjo ledu, kol įlūžo, tada perplaukė į kitą krantą ir, vis dar nežinodami, kieno čia teritorija, leidosi bėgti tolyn. Apsivilkę tik apatiniais baltiniais, mūvėdami tik pirštinėmis ir kojinėmis, spaudžiant stipriam šalčiui, jie bėgo dar kelis kilometrus. Šlapi baltiniai sušalo, rankovės ir kelnės ties alkūnėmis ir keliais bėgant nulūžinėjo ir nusimovė. D. Jėčio bendražygis nebeišlaikė ir nutarė sukti pas pirmą pasitaikiusį ūkininką, rizikuodamas pakliūti lenkams į rankas.
Likęs vienas, D. Jėčys bėgo dar kelis kilometrus, kol, išsekus paskutinėms jėgoms, užsuko pas ūkininką ir jis. Čia sužinojo, kad taip toli bėgti jiems visai nereikėjo, nes jio-je Strėvos pusėje lenkų nebuvo. Ūkininkas tuojau davė sausus šiltus drabužius, bet jokiu būdu nebuvo įmanoma numauti prie rankų prišalusių pirštinių. Pasimetusi šeimininkė užpylė ant rankų šilto vandens, ir pirštinės nusimovė su visa oda.
Skaityti daugiau: Kap. Domininkas-Jėčys (1896—1947)
Dailidė Urbantas - Tauras gimė 1921m. Pervazninkų k. Kidulių vls., Šakių aps. Nuo 1946 11 09. Žalgirio rinktinės partizanas. Iki 1947m. gegužės mėn. Žalgirio rinktinės V. Kudirkos kuopos ll – o būrio būrininkas, nuo gegužės 12d. kuopos vadas, nuo 1948m. balandžio 2 d. – Žalgirio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas . Metų pabaigoje lydėjo Dainavos apygardos vadą A. Ramanauską – Vanagą ir Tauro apygardos vadą A. Grybiną - Faustą į Žemaitijoje vykusį apygardų vadų suvažiavimą. Grįžus į apygardą nuo 1949 m. birželio 1 d. –rinktinės štabo viršininkas , nuo tų pačių metų rugpjūčio mėn. Tauro apygardos atstovas Pietų Lietuvos srities štabe. Nuo rugsėjo mėn. paskirtas Pietų Lietuvos srities štabo Ūkio skyriaus viršininku ir Srities vado adjutantu. Nuo 1950 01 30 LLKS Gynybos pajėgų štabo Ūkio skyriaus viršininkas. 1947m. rugpjūčio mėn. labai gerai baigė mokomąją kuopą, jam suteiktas jaunesnio puskarininkio laipsnis, apdovanotas vardiniu laikrodžiu ir pagyrimo raštu.
Žuvo 1951m. vasario 15d. Prienų raj. Jaunonių k. Talačkos sodyboje su dviem štabo pareigūnais: Kostu Baliukevičiumi – Rainiu, Tylium Pietų Lietuvos srities štabo Žvalgybos skyriaus viršininku ir LLKS Gynybos pajėgų štabo Ūkio skyriaus viršininku Motiejum Jarušiavičium – Lakštingala. Užkasimo vieta nežinoma. Šeima ištremta į Sibirą, sodyba sunaikinta.
Aldona Vilutienė
Nuotraukoje: Urbantui Dailidei, paminklas Jaunonių kapinėse
Šviesaus atminimo kunigo Arvydo Žygio įžvalgos apie LKB Kronikos reikšmę buvo rašytos prieš daugiau nei 20 metų, netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo ir ruošiantis LKB Kronikos dvidešimtmečiui. Tačiau vargu ar kuris nors vėliau rašytas tekstas taip giliai aktualizuoja sovietmečio psipriešinimo pamokas.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ – žodžiai, kurių prasmė šiandien nėra iki galo suvokta. Jie reiškia daugiau negu sudėta į kelis šimtus sunkiai įskaitomų senoviškos rašomosios mašinėlės mašinraščio puslapių arba į 10 gražiai suredaguotų ir išleistų tomų. Žodžiai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ įprasmina Amžinąjį Žodį, kurio šaltinis yra Amžinoji Tiesa.
Be abejo, nuo šiol bus daug rašoma, analizuojama ir diskutuojama dėl šio istorinio laikotarpio, kurį vadiname Lietuvos pavasariu, naujuoju tautiniu Atgimimu. Bus vertinama Lietuvos Katalikų Bažnyčios įtaka jam, pogrindžio literatūros poveikis išsaugant tautinį identitetą. Atsiras fundamentinių istorijos studijų, kuriose bus teigiama, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ buvo partizanų pasipriešinimo tęsinys, „Aušros“ laikotarpis XX amžiuje. Bus analizuojama sociologijos ir psichologijos aspektu aptariant istorinę perspektyvą, kultūrinę reikšmę. Be abejo, bus ir kontroversijų. Gali būti teigiama, kad „LBK Kronikos“ veikla buvo vietinė, mažareikšmė, nors įdomi, bet neturėjusi didelės svarbos. Daugelis žmonių, gyvenančių Lietuvoje, šiandien išgirdę žodžius, kurie išreiškia šią svarbią sąvoką, nežino, kaip į ją reikėtų reaguoti. Be abejo, „LKB Kroniką“, kaip istorinį fenomeną, reikia įvertinti ir interpretuoti. Bet ar esama reikšmės, kuri nepriklausytų nuo analizės išvadų, nekirstų atsižvelgus į tai, ar tu gyvenai priespaudoje ar laisvėje, ar buvai pogrindyje, ar prisitaikęs prie okupacijos diktuojamų sąlygų?
Skaityti daugiau: Kun. Arvydas Žygas. LKB Kronikos pamokos
1976 m. 3 kovas
Parašė Dr. J. Labutis
Šiemet kovo 19 sukanka lygiai ketveri metai, kai pasirodė "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". 1975-jų pabaigoje Vakarus pasiekė dvidešimtasis jos numeris. Tenka pabrėžti šio nepaprasto leidinio reikšmę, atsižvelgiant į ypatingas, didelių aukų reikalaujančias leidimo sąlygas, kuriomis kronika iki šiol išsilaikė, o ypač dėl jos didžiulio poveikio kovojančiai Lietuvai ir plačiojo pasaulio visuomenei.
Režisierius Jonas Jurašas, liudydamas Tarptautinėje Sacharovo apklausoje Kopenhagoje, plačiai rėmėsi kronikos medžiaga, o pačią kroniką pavadino "maksimalaus objektyvumo ir nūdienos dokumentu, išreiškiančiu totalistinio režimo smarkiai varžomos tautos dvasią ir nuotaikas".
Kitas neseniai Vakaruose atsidūręs asmuo, gerai pažįstąs nūdienes Lietuvos gyvenimo sąlygas, dr. A. Saunoris, paklaustas, kokią įtaką Lietuvoje turi kronika, spaudos atstovui taip atsakė: "Jos nesu skaitęs, bet, žinodamas sąlygas Lietuvoje, stebiuosi. Juk ten veikia nepaprastai didelis ir tankus slaptosios policijos tinklas. Pralįsti pro jį yra nepaprastai sunku. "LKB Kronika" atlieka didelį vaidmenį — cementuoja tautą".
Skaityti daugiau: JOS REIKŠMĘ PRIPAŽĮSTA PRIEŠAI IR DRAUGAI
ANTANAS VAIČIULAITIS
ODĖ ŽUVUSIEMS PARTIZANAMS
Palaiminti, kurie kaip šventgirių klevai sugriuvo
Ir, rankomis apglėbę šiltą žemę,
Jai kvėpė paskutinį savo žadą:
Kaip kūdikiai prie motinos krūties prigulę,
Išliejo savo brangų kraują.
Nei krūmai šaknimis, kiekviena gysla
Jie gėrė juodą savo žemės garą.
Mirties ekstazėje
Jaunatviškais veidais, lyg mylimieji, —
Stelmužės ąžuolai drūti, vaikeliai, —
Jie paskutinį kartą lietė girių žolę.
Palaiminti, kurie, šventoj kovoj ištvėrę,
Po Tavo kojų krito:
Surink jų kūnus, Tėve, kaip gailiausią rasą,
Iškelk jų sielas dangiškon šviesybėn,
Priglausk prie savo mylinčios krūtinės.
Minint Partizanų dieną...
Iš poezijos rinkinio Ir atlėkė volungė.
DRAUGAS priedas Mokslas, menas, literatūra 1973.02.03
Skaityti daugiau: Partizaniška poezija (iš draugas.org archyvų)
Šioje knygoje nepailstantis kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, disidentas monsinjoras Alfonsas Svarinskas aprašo savo 40-ies gyvenimo metų laikotarpį nuo vaikystės iki 1965 metų. Tai pirmoji atsiminimų dalis, kurioje pasakojama apie šeimą, mokslus, du rūsčius kalinimo laikotarpius, kunigystės šventimus ir tarnystę pirmosiose parapijose. Per autoriaus gyvenimo patirtis atsiskleidžia laisvos prieškario valstybės ir vėliau okupuotos Lietuvos ir lietuvių gyvenimo realijos.
Monsinjoro Alfonso Svarinsko
atsiminimai
I dalis
VILNIUS|2014
UDK 23/28(474.5)(092) Sv-08
© Alfonsas Svarinskas, 2014
© Donatas Stakišaitis, 2014
© Lina Šulcienė, 2014
© Domantas Vildžiūnas, 2014
Skaityti daugiau: Nepataisomasis Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai
Jo septyniasdešimties metų sukakties proga
A. NOVICKIS
Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpis šiandien jau yra istorinė praeitis. To laikotarpio vadovaujantieji dalyviai yra istorijos kūrėjai. Jų vardai bus minimi ir jų vaidmuo vis labjau ryškės, juo toliau tas laikotarpis grims istorijos praeitin. Nevisi vienodu ryškumu, žiūrint nuveiktų darbų ir individualinių savybių, kiekvienas aiškės kitoniškomis spalvomis.
Ryškiųjų asmenybių eilėse, manau, bus Kazys Škirpa, gen. štabo pulkininkas, politikas, diplomatas.
Neseniai jis pasitraukė iš JAV tarnybos, kai jam suėjo 70 metų amžiaus. Tačiau, jis dar darbingas kaip buvo, ir dabar, būdamas laisvesnis, yra pasiryžęs rašyti savo turiningo gyvenimo atsiminimus, kad paliktų neišdildomus pėdsakus, kad žmogumi buvęs.
Šia proga, linkėdami sukaktuvininkui sveikatos ir sėkmės jojo naujame gyvenimo kelio etape, norime prisiminti bent ryškiausius jo išgyventus momentus.
K. Škirpą pažįstu nuo 1913 metų. Tuo laiku mokėmės Mintaujoje. Čia buvo garsi klasikinė gimnazija, realinė mokykla ir mergaičių gimnazija. Vyresniųjų klasių gimnazistai ir negausūs realistai bei gimnazistės spietėsi draudžiamoje lietuvių moksleivių kuopelėje, kur mokėsi lietuvių kalbos, gramatikos, istorijos, literatūros, leido savo laikraštėlį, organizuodavo iškylas, susirinkdavo ir šiaip linksmavakariams. Kuopelė atlikdavo, palyginant, panašų vaidmenį, kaip dabar šeštadieninė mokykla. K. Škirpa dalyvavo toje kuopelėje. Jis čia nusižiūrėjo ir savo gyvenimo draugę neskaitlingų lietuvaičių gimnazisčių tarpe. Škirpai, gimusiam gryniausioje lietuviškoje šeimoje, Saločių valsč., Biržų apskr., lietuvybės išlaikymo klausimo niekada nėra buvę. Nenuostabu, kad atvykęs studijoms į Petrapilį, jis tuojau įsijungia į lietuvių studentų veiklą. 1916 m. mobilizuotas, būdamas studentas, patenka į Peterhofo karo mokyklą, kurią baigęs, gauna paskyrimą į Sibiro šaulių pulką Omske. Čia jis visiems žinomas, kaip lietuvis karininkas (Su juo Sibire buvo susitikęs velionis Karolis Žalkauskas). Plačiame Sibire Škirpai, tačiau, siaura veikimo dirva: maža lietuvių. Todėl, po 1917 m. vasario revoliucijos, jis važiuoja į Petrapilį, kur telkiasi lietuviai. Čia jis įsijungia į organizacinį lietuvių karinių dalinių kūrimo darbą; skiriamas lietuvių karių įgaliotiniu prie
Ukrainos vyriausybės Kieve; 1918 m. pradžioje išrenkamas į Vyriausią Lietuvių Karių Komitetą, o vasario mėn. jis atvyksta į vokiečių okupuotą Vilnių, kad painformuotų Lietuvos Tarybą apie karių sąjūdį Rusijoje ir kad pajieškotų galimybės, kaip perkelti iš Rusijos į Lietuvą organizuotus karinius vienetus. Iš to užsimojimo, kaip žinoma, nieko neišėjo, nes vokiečiams nerūpėjo Lietuvos reikalai. Užmezgęs sąlytį su Lietuvos Taryba, jis nuo jos nebenutolo, nors buvo nepatenkintas, matydamas Tarybos bejėgiškumą ir mažą aktyvumą. Apie tai jis rašė man 1918 m. vasarą į kaimą.
Kai 1918 m. balandžio mėn. L. Taryba pradėjo registruoti inteligentus valstybiniam darbui, pagal specialybes, tai Škirpa užsirašė pirmuoju į Lietuvos kariuomenę (S. Butkus, “Vyrai Gedimino Kalne”, 76 psl.). Tuo remiantis, Lietuvos Savanorių Sąjunga pripažino Škirpą pirmuoju savanoriu. Prezidentas Smetona dėl to buvo nepatenkintas, nes tikėjosi, kad savanorystės pirmenybė atiteks jam (žiūr. Raštikis, “Kovose dėl Lietuvos”, 478 psl.).
Valstybės Taryba buvo sudariusi Karinę Komisiją, kurios pavedimu Škirpa paruošė savanoriams šaukti projektą (Karo Archyvas, III, 1926 m.).
Vokiečiai trukdė V. Tarybai veikti, kol pas juos pačius neįvyko revoliucija. O po revoliucijos jie turėjo trauktis iš rytų, o paskui juos, pridūrom, sekė bolševikai. Vilniuje organizavosi lenkai. Mūsų pirmoji vyriausybė buvo sudaryta 1918 m. lapkričio 11 d. Kariuomenės pirmieji pulkai laikomi oficialiai pradėję formuotis lapkričio 23 d., nors iki savanorių pašaukimo, kuris įvyko jau antrajam koaliciniam ministerių kabinetui susidarius, gruodžio 26 d., nedaug buvo padaryta. Vilniaus komendantūra buvo pradėta formuoti gruodžio 27 d. Komendantu buvo paskirtas Liudas Gira, jo padėjėju kar. K. Škirpa, kuris faktinai ėjo komendanto pareigas (S. Butkus, “Vyrai Gedimino Kalne”, 95-96 psl.). Reikėjo veikti galvotrūkčiais, nes vokiečiai rengėsi palikti Vilnių, į kurį taikėsi ne tik atslenkantieji rusai-bolševikai, bet ir lenkai legionininkai.
Pirmuoju reikšmingu Škirpos veiksmu reikia skaityti atsišaukimą į Vilniaus piliečius, kurį jis redagavo drauge su J. Pajaujiu. Štai kelios ištraukos iš to istorinio dokumento:
“Su visa Lietuva, su jos liaudimi jungia mus nenutraukiami ryšiai. Ta pati žemelė mus maitina, drauge per šimtus metų tempėme vergijos jungą, drauge kovojome dėl laisvės.
Piliečiai! Šiandien sušvito mums laisvės spindulys! Mūsų tėvynė tampa nepriklausoma demokratinė valstybė, kurioje visi piliečiai, be tautų skirtumo, turės laisvę ir lygybę. Lietuvos nepriklausomybė neša mums visiems, ligi šiol pavergtiems, laisvę ir laimingesnę būtį. Vienybėje, kaip broliai padavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi kaip vienas stokime už Tėvynę. Lietuva Pavojuje!. . .
Skaityti daugiau: GENERALINIO ŠTABO PULKININKAS KAZYS ŠKIRPA
DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
PIETŲ LIETUVA
Bonifacas Ulevičius
Mūsų tautos partizaninių kovų istorijoje aukso raidėmis Įrašytas ne vienas Lietuvos moterų ir merginų vardas. Petys į petį su partizanais jos ėmėsi sunkios pasipriešinimo kovų naštos, rizikuodamos savo laisve, gyvybe. Tai jos buvo pagrindinės ryšininkės, padėjėjos, gydytojos ir sanitarės, kovotojų maitintojos, skalbėjos, slėpėjos ir guodėjos, o susiklosčius aplinkybėms, nesant kitos išeities, stodavo į partizanų gretas ir su ginklu rankose kovėsi su priešu. Jų didvyriškumas buvo stebinantis ir neretai pranokdavo vyrų drąsą. Ne vienas partizanas jų dėka yra išvengęs mirties ar suėmimo, ne vienas išgydytas, išgelbėtas.
Jos tai darė, žinodamos, kad anksčiau ar vėliau bus išaiškintos, susektos, išduotos ir suimtos, ištremtos Į Sibirą ar nuteistos katorgon. O kur dar baisiausios tardymo kančios! Tačiau Tėvynės meilės ir pareigos jausmas buvo stipresnis už baimę, ir jos pasiaukodamos vykdė savo šventą pareigą - padėti partizanams kovoti už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę. Šiandien čia pateikiama dviejų kaimo mergaičių istorija. Pasipriešinimo kovoje jos paaukojo gyvybes - buvo nuteistos mirties bausme ir sušaudytos.
Tauro apygardos istorijoje kol kas išaiškinti du tokie atvejai, kai okupantų suimtos ir sušaudytos moterys.
Albina Bunevičiūtė, g.1929 m. Bučiūnų k., Birštono vls, Alytaus aps. Mokydamasi gimnazijoje, ji visokeriopai padėjo partizanams. Vėliau, mokydamasi Kaune, mokytojų seminarijoje, pirko ir gabeno kovotojams medikamentus, medžiagą uniformoms ir kita. Ji dirbo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio grupės ryšininke, slapyvardžiu Gražuolė. 1948 m. pavasarį jos iniciatyva iš seminarijos slapta buvo išgabentas partizanams taip reikalingas rotatorius.
Pajutusi, kad yra sekama, 1948 12 01 iš trečio seminarijos kurso pasitraukė, grįžo į kaimą ir čia tęsė pogrindinę veiklą. Susisiekė su Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopos vadu Jonu Šiugždiniu-Anupru ir vykdė įvairias kuopos štabo užduotis. 1949 m. pavasarį kuopos štabe buvo nutarta likviduoti aršų komunistą, Prienų vls. ispolkomo pirmininko pavaduotoją Praną Kazlauską. Užduotį atlikti buvo pavesta pirmo būrio vadui Jonui Valatkai-Kardui, į kurio veikimo teritoriją įėjo Prienų miestas. Operacija buvo numatyta sekmadienį, kai mieste daugiau žmonių, tada lengviau veikti neatkreipiant dėmesio ir pasitraukti. Partizanui mieste pavojinga, ypač dieną. Reikalinga "moteriška priedanga". Albina Bunevičiūtė sutiko ne tik lydėti Kardą, bet ir dalyvauti operacijoje. 1949 06 26, 12 valandą, jie atvyko į Prienus ir po pamaldų, vaidindami mylimųjų porelę, vakštinėjo po miestą. Kazlauską jie sutiko miesto sode. Jis ėjo su savo žmona. Su jais prasilenkę Kardas ir Albina grįžo atgal, tada Kardas kelis kartus iššovė. Kazlauskui parkritus, paėmė jo pistoletą, ir abu laimingai pasitraukė.
□ Albina Bunevičiūtė-Aušrelė
Bijodama, kad operacijos metu ją kas nors galėjo atpažinti, Albina liepos septintą dieną iš legalaus gyvenimo pasitraukė ir įstojo į 51 kuopos pirmą partizanų būrį. Jai buvo suteiktas partizanės laipsnis ir duotas Aušrelės slapyvardis. Taip prasidėjo jos, partizanės, kelias, kuris, deja, truko labai neilgai. Vėlų rudenį ji susirgo pleuritu ir pasitraukusi iš partizanų gretų, gydėsi.
Skaityti daugiau: JOS MYLĖJO TĖVYNĘ