BDPS Prezidiumo įgaliotinis užsienio
reikalams K. Pyplys-Audronis. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Kazimieras Pyplys-Audronis, Mažytis gimė 1923 m. sausio 21 d. Prienų rajono Pakuonio valsčiaus Kebliškių kaime. Mokėsi Kauno „Aušros" berniukų ir Jėzuitų gimnazijose.
Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. 1943 m. baigė Kauno aukštesniąją politechnikos mokyklą ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą.
1944 m. tapo partizanu ir jau rugsėjo 24 d. dalyvavo kautynėse puolant Pakuonio valsčių. Kautynėse pasižymėjo narsumu, ryžtu ir taiklumu, nukovė daug enkavedistų, iš kalėjimo išgelbėjo aštuonis suimtuosius. Už pasižymėjimą šiose kautynėse jam buvo pareikštas tarnybinis pagyrimas.
Laisvės kovų sąjūdyje K. Pyplys pirmiausia išgarsėjo kaip kovotojas: dalyvavo daugelyje rizikingų akcijų, aštuoniolikoje kautynių, buvo keturis kartus sužeistas. Ne kartą, patekęs į pavojingą padėtį, sugebėdavo laimėti dėl savo drąsos, šaltakraujiškumo, greitos reakcijos. Buvo labai aukšto ūgio, garsėjo kaip geras sportininkas (boksininkas, Rytų kovos menų žinovas, šaulys), gebėjo vairuoti įvairius automobilius ir puikiai valdė ginklą.
Pastarųjų savaičių įvykiai Ukrainoje – tai mūsų akyse vykstanti žūtbūtinė kova, kurioje Ukrainos kariai bei savanoriai nuo Rusijos ordų gina savo žemę, namus ir šeimas. Tačiau ši ukrainiečių pasipriešinimo istorija siekia Antrojo pasaulinio karo metus: kaip ir Lietuvoje, taip ir Ukrainoje, XX a. viduryje partizanų kovotojai kovėsi už savo tautos laisvę bei šalies nepriklausomybę.
Kitaip nei Lietuvoje, Ukrainos laisvės kovotojai buvo ir tebėra vadinami ne partizanais, bet sukilėliais, o ukrainiečių ginkluoto pasipriešinimo organizacija buvo pavadinta Ukrainos sukilėlių armija (ukr. УПА –Українська повстанська армія). Strateginis kovotojų tikslas buvo nepriklausomos Ukrainos valstybės sukūrimas ir civilių gyventojų apsauga nuo represinių okupacinių kariuomenių veiksmų.
Fortūnatas Ašoklis gimė 1907 m. gegužės 3 d. Kauno gub. Telšių aps. Ylakių vls. Raudonių k., ten ir gyveno. Baigė Klaipėdos prekybos institutą. 1942–1944 m. dirbo Ylakių valsčiaus viršaičiu. Dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. 1944 m. pabaigoje pradėjo telkti partizanus kovai prieš sovietų okupaciją ir vadovavo vienam iš Žemaičių legiono partizanų būrių. Nuo 1945 m. spalio 5 d. – LLA Žemaičių legiono štabo viršininkas. Tų pačių metų spalio 18 d. jam patikėtos ir štabo Žvalgybos ir aprūpinimo viršininko pareigos.
1946 m. kovo pradžioje pagal Lietuvos tautinės tarybos (LTT) vadovo kpt. Jono Noreikos-Generolo Vėtros instrukciją LLA turėjo būti reorganizuota ir pavadinta Lietuvos ginkluotosiomis pajėgomis (LGP). Lietuva suskirstyta į keturias karines Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių apygardas. Žemaičiu legiono vadas mjr. Jonas Semaška-Rikis, šalia savo teisioginių pareigų, paskirtas Šiaulių karinės apygardos, veikusios Šiaulių, Joniškio, Mažeikių, Telšių, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių, Tauragės ir Raseinių apskrityse, vadu.
Iki kovo pabaigos Žemaičių legiono štabas, padedant LTT, parengė detalų visos Lietuvos sukilimo planą, kuris, tikėtina, būtų pradėtas vykdyti Vakarų šalių ir SSRS karinio konflikto atveju.
Neturint pakankamai štabe dirbančių žmonių, J. Semaška-Rikis ir F. Ašoklis-Pelėda Kazys reorganizaciją nusprendė pradėti nuo apačios: veikiančių rinktinių štabus performuoti į LGP karinių rajonų (1–3 apskritys) štabus ir iš jų parinkti kandidatūras apygardos štabui sudaryti. Buvo numatyta sudaryti 8 rinktines (karinius rajonus), iš esmės paliekant esančią padėtį, tik Klaipėdos ir Kretingos aps. buvo sujungtos į vieną rajoną, tas pat atlikta su Šilutės, Pagėgių ir Tauragės apskritimis. Ryšiai su trijų rinktinių – Šiaulių, Joniškio ir Raseinių štabais turėjo būti perimti iš LGP centro. F. Ašokliui buvo pavesta sukurti LTT vietinį padalinį, apimantį Šiaulių apygardą.
1946 m. kovo pabaigoje J. Semaška-Rikis įkūrė struktūriškai naują Lietuvos ginkluotųjų pajėgų Šiaulių apygardos štabą.
Nėra nieko uždengto,
kas nebus atidengta,
ir nieko paslėpto,
kas nepasidarys žinoma.
Todėl ką kalbėjote tamsoje,
skambės šviesoje,
ir ką šnibždėjote į ausį kambariuose,
bus skelbiama nuo stogų.
Liepos 6-toji Lietuvoje pradėta švęsti kaip Valstybės diena, prisimenant karaliaus Mindaugo karūnaciją, ir jos pasekmėje kaip Lietuvos valstybės pradžią. Tai reikšminga ir reikalinga šventė. Sugestijos tokią šventę švęsti jau senokai buvo keliamos ir išeivijos lietuvių tarpe.
Valstybę ir nepriklausomybę atstatėme, tačiau kiek jos abi bus stiprios, — priklausys nuo mūsų pačių, nuo visos tautos nusiteikimo, nuo pasiryžimo gyventi laisvėje, vadovautis idealizmo, rezistencijos, lygybės ir broliškumo principais. Šie principai sudaro pilnutinės demokratijos pagrindą, sutvirtintą tarpusavio tolerancija bei sugyvenimu. Tokioje valstybėje, kurios pagrindinė valdymosi forma yra demokratija, patys piliečiai atsakingai rūpinasi valstybės gerove.
Tikra demokratija nelengvai pasiekiama. Juk net Jungtinės Amerikos Valstybės po 217 metų negali pasigirti, kad to krašto valdžia, institucijos ar žmonės visada elgiasi demokratiškai. Tad ką bekalbėti apie Lietuvą, kur 50-ties metų komunistinis režimas įspaudė savo destruktyvius ženklus į žmonių galvojimą, suniekino vertybių sistemą, krikščioniškosios moralės principus. Visa tai reikia iš naujo atgaivinti, reikia prieiti prie žmogaus širdies ir proto ir iš naujo parodyti krikščioniškos minties, demokratinės krypties kelią, kuriuo į šviesesnę ateitį eitų visa Lietuva — nuo eilinio žmogaus iki prezidento.
Demokratinio ugdymo ir ugdymosi kelias pareikalaus nemaža darbo, nuolatinių dialogų, pokalbių, — net ir su kitaip galvojančiais. Pradedant tokį darbą, reikėtų sukurti tam tikrus branduolius, suburti krikščioniškos ir demokratinės minties žmones, kurie nagrinėtų politinės ir visuomeninės kultūros problemas, keltų naujas idėjas ir pasiūlytų konkrečius sprendimus. Visas šias mintis reikėtų perduoti plačiajai visuomenei per spaudą, leidinius, paskaitas, tačiau perduoti populiariai, suprantamai, — ne mokslinių disertacijų stiliumi, kurį gana dažnai pastebime Lietuvos žurnaluose ir laikraščiuose.
Reikia stengtis, kad tautoje būtų gaivinama rezistencinė mintis, kovojama prieš komunizmo įskiepytą nedvasingumą ir pragmatizmą, ugdomas tyras, kitų tautų neužgaunantis patriotizmas. Jau pastebime, kad patriotizmo atžvilgiu tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje, retkarčiais pasigirsta balsai, savotiškai pajuokiantys bet kokią rezistencinę veiklą, dabar ar praeityje. Vienas pavyzdys: Lietuvos, išeivijos ir net svetimtaučių spaudoje rašomi straipsniai, kuriuose bandoma įrodinėti, kad 1941 metų birželio mėn. sukilimas prieš sovietus buvęs Lietuvai ne tik nereikalingas, o tiesiog — klaida, pasunkinusi Lietuvos laisvės bylą. Šitokie įrodinėjimai ateina iš ,, liberalinio” Lietuvos ir išeivijos intelektualinio elito (nesupraskime to kabutėse parašyto žodžio klasikine liberalizmo prasme), kuris siekia tomis mintimis persunkti ir pakirsti beatgimstantį lietuvių tautos tikėjimą į aukštesnes vertybes, už kurias save gerbianti tauta privalo kovoti.
Tiesa, kad demokratija reikalauja nuolatinio dialogo ir tolerancijos, bet ji taip pat reikalauja ir tiesos bei teisingumo.
Balys Vaičėnas, Roberto, gimė 1915 m. lapkričio 23 d. Rokiškio aps. Obelių vls. Vaičėnų k. 1930 m. baigė pradžios mokyklą. Mokėsi neakivaizdinėje savišvietos mokykloje. Nuo 1933 m. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1937 m. paskirtas dirbti pasienio policijoje. Nuo 1938 m. vasaros iki 1939 m. pavasario tarnavo Pagėgių-Šilutės ruože. Naciams užėmus Klaipėdą, buvo perkeltas į Gargždus.
Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai grįžo į tėviškę. Nuo 1941 m. balandžio mėn. dirbo Obeliuose Socialinio draudimo punkte inspektoriumi. 1941 m. birželio mėn. iš darbo pasitraukė ir slapstėsi. Antrojo pasaulinio karo metais dirbo Obelių policijoje.
1944 m. Obelių vls. Aleksandravėlės k. apylinkėse suorganizavo pirmuosius partizanų būrius, kuriuos dar metų pabaigoje sujungė į Vyties kuopą ir jai vadovavo.
Rašant knygą „Lietuvių pasipriešinimas“, istoriniame priede buvo apžvelgiamas partizaninis judėjimas kaip kariavimo būdas, jo esminiai bruožai. Nagrinėjant palyginimo principu įvairių tautų partizaninius judėjimus, paaiškėjo, kad jų pagrindiniai skirtumai nulemti objektyvių, nuo jų nepriklausančių sąlygų ir aplinkybių, nes priklauso visai skirtingoms kategorijoms, tipams ir formoms. Kad būtų lengviau suprasti, kas apsprendė partizaninę taktiką, nuo ko ji priklauso, remiantis objektyvia analize ir logika buvo sukurta ši labai paprasta, lengvai suprantama ir įsimintina partizaninio judėjimo klasifikacija.
Pagrindiniai, bendri taktiniai elementai būdingi visiems be išimties partizaniniams išsivadavimo judėjimams, tačiau turi ir savų skirtumų, kurie priklauso ir nuo subjektyvių, o didžiąja dalimi, nuo objektyvių priežasčių, priklausančių nuo partizaninio judėjimo kategorijos, tipo, formos, vystymosi etapo.
Pirmiausia reikia išskirti dvi skirtingas partizaninio judėjimo kategorijas:
I kategorija - partizaninis nacionalinio išsivadavimo judėjimas.
II kategorija - pilietinio karo partizaninis judėjimas.
Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytojas radiologas Robertas Patamsis laisvu nuo tiesioginio darbo metu yra entuziastingas praeities tyrinėtojas, gerai išmanantis pokario partizaninės kovos Lietuvoje niuansus. Neseniai išleidęs Vyčio apygardos partizanų ryšininkės Genovaitės Janulytės-Karpavičienės eilėraščių rinktinę, R.Patamsis pasistengė, kad ši knyga taptų tikru paminklu ne tik dainomis virtusių eilių autorei, bet ir jos apdainuotiems kovotojams.
Pritaikė aukštaitiškas melodijas.
Romansus dainuojantys žmonės moka ne vieną dainą, kurios žodžius parašė savamokslė poetė.
Mažai kas žino, kad populiarios dainos "Dar neseniai tu man kalbėjai", "Sapnas", "Tu toks gražus buvai, bernioke", "Partizanų himnas" gimė G.Janulytės-Karpavičienės eilėraščiams pritaikius aukštaitiškas liaudies dainų melodijas.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiojo istoriko Gintaro Vaičiūno žodžiais tariant, prisimenant žuvusius mūsų krašto partizanus bei pagerbiant jų atminimą, G.Janulytės-Karpavičienės eilės labai tinka skaityti ar dainuoti renginiuose, partizanų žūties bei pagerbimo vietose.
Partizaniškų eilių rinktinė pavadinta vieno eilėraščio pirmaisiais žodžiais – "Šv. Onos naktį…". Ji – gausiai iliustruota partizanų ir jiems talkinusių žmonių nuotraukomis, be to, autorius pateikė eilėse aprašytų pokario kovotojų likimo istorijas.
Vienas tokių personažų – poetės mylimasis, Žaibo būrio partizanas Jonas Bernatavičius-Rasputinas.
Vyties apygardos partizanai: B. Juospaitis-Direktorius ir Štarolis-Plienas
2021 m. gruodžio 27 d., eidamas 97-uosius metus mirė Lietuvos laisvės kovų dalyvis, atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vyčio apygardos vadas, partizanas Bronislovas Juospaitis-Direktorius.
Juospaitis Bronislovas (slap. Direktorius) gimė 1925 metų gruodžio 5 dieną Rimaisų kaime (Ramygalos vlsč.), Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis. Vyresnysis puskarininkis (1998). Karys savanoris (1998).
Mokėsi Žudžių (Ramygalos vlsč.), Truskavos pradžios ir Ramygalos vidurinėje mokykloje. 1943 su broliu Jonu (g. 1924) tapo Lietuvos laisvės armijos nariais. 1944 rugpjūtį, gavę šaukimus į SSRS kariuomenę, abu slapstėsi, tapo Stasio Eitminavičiaus-Rupūžėno būrio partizanais.
Nuo 1947 metų B. Juospaitis buvo Vyčio apygardos Ukmergės rinktinės Jono Kalvaičio Pažįstamo būrio partizanas. 1948 metais dalyvavo kautynėse Krekenavos miške, 1949 m. – Pašilių miške (Ramygalos valsčius). 1950 paskirtas Vyčio apygardos Krištaponio rinktinės Vėtros būrio vadu, vėliau buvo šios apygardos Gedimino rinktinės pirmojo rajono partizanas; Gedimino rinktinės vado J. Viapšto nurodymu platino antisovietinius atsišaukimus.
1951 m. kovo 14 d. Glitėnų kaimo apylinkėse (Ramygalos raj.) per susišaudymą su sovietinio saugumo Ramygalos rajono skyriaus stribais ir saugumo kariuomenės kareiviais sunkiai sužeistas. Kartu su žuvusiais bendražygiais – Gedimino rinktinės vadu J. Viapštu, jo adjutantu Kaziu Gvergždžiu-Klajūnu (g. 1928), partizanais Antanu Burkausku-Brakonieriumi (g. 1912), Stasiu Giedraičiu-Stasiu (g. 1932 06 15), Jonu Kraujaliu-Sūnumi (g. 1924 01 01), Danieliumi Kriščiūnu-Liubku, Inžinieriumi (g. 1922 09 01), Jonu Masioku-Ąžuolu (g. 1923) ir Leonu Štaroliu-Aru (g. 1921 07 12) – buvo atvežtas į Ramygalos miestelio aikštę, išaiškėjus, kad liko gyvas, buvo suimtas kaip Jonas Masiokas.
1951 metų kovo 14 dieną mūšyje netoli Krekenavos būrio vadą Bronislovą Juospaitį-Direktorių suvarpė septynios kulkos. Į nelaisvę paėmė be sąmonės ir kaip žuvusį numetė Ramygalos aikštėje. Jis išgyveno ir dar 70 metų gyveno, sulaukė Nepriklausomybės, už kurią kovojo.
Kalintas Panevėžyje, Šiauliuose, Vilniuje. Gydant Vilniaus kalėjimo ligoninėje buvo išsiaiškinta tikroji jo tapatybė. Karo tribunolo 1952 m. partizanas buvo nuteistas 25 m. kalėti lageryje. Kalintas Gornyj lageryje Norilske, Oziorlage (Bratsko raj., Irkutsko sr.).
Kaip pats partizanas pasakojo apie tremtį, jis buvo ten, kur „žiema tęsiasi 12 mėnesių, o likęs laikas – vasara..“
1966 m. jis buvo paleistas. Grįžęs į Lietuvą iki 1996 metų dirbo Autokompresorių gamykloje Panevėžyje. Iki 1990 metų buvo nuolat stebimas KGB. 1990 metų atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vyčio apygardos vadas, priklausė Panevėžio politinių kalinių ir tremtinių chorui „Likimai".
Bronislovo Juospaičio-Direktoriaus nuopelnai Lietuvai įvertinti Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1999 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.). 2018 metais Lietuvos Respublikos Seime su kitais partizanais jam įteikta Laisvės premija.
Šaltinis: Lietuvos Gyventojų Genicido ir Rezistencijos tyrimo centro Facebook paskyroje.
Vyčio apygardos partizanai. Iš kairės: Antanas Barkauskas-Brakonierius, Jadvyga Žardinskaitė-Daktaras Dolitlis, Bronius Juospaitis-Direktorius, Viktoras Mažeika-Vanagas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Lapkričio 23 d. rytą, eidamas 97-uosius metus, mirė partizanas, politinis kalinys, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, Laisvės premijos laureatas Juozas Jakavonis-Tigras.
Juozas Jakavonis ginkluoto pasipriešinimo okupantams kelią pasirinko būdamas 19-os metų, 1944 lapkričio 16 d. tapdamas Adolfo Ramanausko-Vanago būrio partizanu.
1945 m. J. Jakavonis kartu su kitais partizanais savo tėvų sodyboje įrengė bunkerį, į kurį po 1945 m. birželio 14 d. vykusio Varčios mūšio buvo perkeltas A. Ramanausko-Vanago vadovaujamas Merkio rinktinės štabas, o vėliau, 1946 m. pradžioje, čia apsigyveno A apygardos vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Šiame bunkeryje buvo spausdinamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“, atsišaukimai prieš rinkimus į sovietų valdžią.
J. Jakavonis buvo svarbus Merkio rinktinės štabo ryšininkas, lydėdavo partizanus po kaimus ir keldavo juos per šalia esančią Merkio upę, platino atsišaukimus ir partizaninę spaudą, teikė žinias apie sovietų represinių struktūrų darbuotojų judėjimą.
1946 m. gruodžio 8 d. nešdamas pogrindinę spaudą, pakliuvo į NKVD pasalą ir buvo suimtas. Kalintas Merkinėje, po to – Varėnoje, Vilniuje.
Merkio rinktinės štabo dienoraštyje A. Ramanauskas-Vanagas rašė: „Sužinojom, kad š. mėn. [gruodžio] 8 d. pas ūkininką paimtas gyvas ryšininkas partizanas Tigras… Tigras daug žino. Jeigu išduotų, būtų blogai. Tačiau juo pasitikim. Jis neišduos“. Merkio rinktinės štabo dienoraštyje Tigras ne kartą minimas kaip patikimas, veiklus partizanas ir ryšininkas.
1947 m. kovo 27 sovietų karo tribunolas Juozą Jakavonį nuteisė 10 m. kalėti lageryje ir 5 m. tremties. Kalintas Kolymoje (Magadano sr.), tremtyje buvo Grigorjevkoje (Krasnojarsko kraštas), 1959 m. grįžo į Lietuvą.
1988 m. tapo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, 1990 m. – atkurto Lietuvos Laisvės sąjūdžio nariu. 2005 m. parašė atsiminimų knygą „Šalia mirties”. 1998 m. pripažintas kariu savanoriu, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjo medaliu, 2018 m. kartu su šešiais bendražygiais tapo „Laisvės” premijos laureatu.
DR. KOSTAS R. JURGĖLA LIETUVOS SUKILIMAS 1862-1864 METAIS
Sukilimo organizavime ir pačiame sukilime dalyvavo visų sluogsnių žmonės — pradedant aristokratais ir dvarininkais bei kunigais, baigiant valstiečiais ir revoliucionieriais. Visų autorių pripažįstama, kad tik Lietuvoje valstiečiai masiniai dalyvavo sukilime, ypač Kaunijoj. Uoliausi buvo “plikbajoriai” arba “iždiniai” valstiečiai. Pinigiškai daugiausiai nukentėjo dvarininkai — anot Geištoro, kontribucijomis dešimteriopai sumokėjo sumą, sukeltą sukilimui organizuoti. Proporcingai daugiausiai nukentėjo kunigai — veik nebuvo kunigo, kuris nebuvo ilgai kalinamas, keli šimtai buvo ištremti, kai kas buvo sušaudyti. Grynais skaičiais imant, daugiausia nukentėjo šlėktos arba “plikbajoriai” — senosios Lietuvos pagrindas, nuo Vytauto laikų valdovų ir pareigūnų rinkikai, šimtmečiais nešę karinės prievolės naštą, išsaugoję “bajoriškos demokratijos” ir laisvės tradicijas — juos daugiausiai persekiojo absoliutistinė carų Rusija, stengdamasi juos masėmis nubajorinti ir Rusijon iškeldinti. Palyginamai lengviausiai išėjo valstiečiams: rusų vyriausybė bijojo masinio valstiečių sukilimo po tiek daugelio 1861-1862 metų bruzdėjimų, todėl mėgdžiojo sukilėlių programą valstiečių atveju, pakartotinai teikė lengvatų, kurių nedavė Rusijos valstiečiams, sąmoningai kurstė valstiečius prieš “ponus” ir carą vaizdavo valstiečių globėju, “kaimo sargybas” vaizdavo buvus ištikimybės veiksniu, lengvai teikdavo amnestiją iš sukilimo grįžusiems valstiečiams: paties Muravjovo pranešimu, tūkstančiai valstiečių buvo palikti savo gyvenvietėse, kai bajorai ir kunigai buvo priskaitomi prie “gaujų vadų” ir be pasigailėjimo šaudomi, kariami ir tremiami katorgon.
Iš viso, atrodo, kad valstiečiai sukilime dalyvavo daugiausia Kauno gubernijoj, ir gana žymiai reiškėsi Sūduvoje, mažiausiai Vilnijoje ir Gardinijoje — tik tarp katalikų. Guduose valstiečiai-stačiatikiai buvo “valdžios ramstis”.Iš viso, Lietuva smarkiau nukentėjo nuo sukilimo, nei Lenkija. Lietuvoje daugiau kaip 6,000 sukilėlių žuvo kovoje, daugiau 13,200 buvo ištremti, apie 10,000 buvo kalinami ir palikti krašte, keli šimtai pabėgo užsienin — iš viso nukentėjo apie 30,000 žmonių.
Betgi skaudžiausia sukilimo pasekmė buvo — lietuvių tautinio atgimimo ir sudemokratėjimo atidėjimas keliems dešimtmečiams. Jau pat sukilimo išvakarėse ir 1863 m. pradžioje buvo uždarytos visos parapijinės mokyklėlės, visos blaivybės draugijos, suimti šimtai kunigų ir liaudies švietėjų. Kaip skaitėme nežinomo lenko pasakojime apie jo įstojimą Mackevičiaus dalinin, Kėdainių apylinkėje lietuvių pareigūnas jam pasakė, “Visa mūsų dabartinė karta turės padėti savo galvas, atpirkti mūsų tėvų nuodėmes ir laimėti būties teisę būsimoms kartoms”. Ištiesų, visa ta jaunoji studentų, karininkų, kunigų ir jaunų inteligentų karta žuvo. Tai buvo daug žadanti karta — visiškai įsisąmoninusi laisvės, lygybės ir demokratijos principus, tautybės principus. Tiesa, tie keli tūkstančiai jaunuolių buvo vadinami ir patys vadinosi “lenkais”, bet jie skatino masių kalbą ir kultūrą, skelbė tautinį apsisprendimą, leido literatūrą lietuvių ir baltgudžių kalbomis. Tie “lenkai” Maskvoje leido laikraštėlį lietuvių kalba, Petrapilyje steigė “Baublio Karalystę”, ir Varšuvoje ir užsienyje kietai gynė Lietuvos autonomijos teises, leido įsakymus lietuvių kalba netgi “Lenkijos Karalystėje”, Sūduvoje, kur dargi išėjo pirmas politinis-karinis laikraštis lietuvių kalba.
Jei būtų laimėjęs sukilimas, kas gali abejoti, kad Kalinausko, Mackevičiaus, Vrublevskio vadovaujamoje Lietuvoje būtų išnykę visi luominiai skirtumai, būtų įsiviešpatavusios lietuvių kalbos teisės, Valančius būtų atlietuvinęs mases? Visuomenės socialinis ir politinis sudemokratinimas, teisingi agrariniai santykiai, visuotinas švietimas ir socialinis teisingumas buvo sukilimo ideologų gairės.
Deja, tai ištisai demokratiniai- revoliucinei kartai žuvus, nebeliko netgi jos saito su sekančia karta, užaugusia tironijos sąlygose be jokios žinios apie dingusios generacijos idėjas ir pastangas. Tautinis atgimimas, Valančiaus įdiegtas, turėjo dar ilgai laukti.
Garbė mūsų senuoliams, 1863 metų sukilimo karžygiams ir kankiniams, Tėvynės, tikėjimo, laisvės ir liaudies gynėjams, kurie mus įgalina iš jų kovų, iš Lietuvos praeities stiprybės semtis!
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
Liepos 17 d., šeštadienį, Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke Kadrėnuose (Ukmergės r., Vidiškių sen.), įkurtame monsinjoro Alfonso Svarinsko vyks Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventė skiriama arkivyskupo Julijono Steponavičiaus ir vyskupo Vincento Borisevičiaus atminimui.
Šventės dienotvarkė:
11 val. – partizanų pagerbimas Dukstynos kapinėse. Kalbės kun. Paulius Vaineikis.
12 val. – atminimo koplytstulpių, skirtų arkiv. Juliono Steponavičiaus (110-osios metinės ir 30-ties metų po mirties) ir vyskupo kankinio Vincento Borisevičiaus (sušaudytas prieš 75-erius metus) atminimui, pašventinimas. Kalbės vysk. J. Kauneckas, kun. Nerijus Pipiras, Ukmergės meras Rolandas Janickas.
13 val. – Šv. Mišios, aukojamos vyskupų ir kunigų. Pamokslą sakys vysk. Eugenijus Bartulis. Giedos solistas Mindaugas Zimkus.
Šventė baigsis partizaniškos košės ragavimu ir šventine arbata.
Šventės rėmėjai: kardinolas Sigitas Tamkevičius, vyskupas Jonas Kauneckas, vysk. Eugenijus Bartulis, Ukmergės meras Rolandas Janickas.
Vienos didžiausių kautynių tarp Lietuvos partizanų ir sovietinės kariuomenės įvyko 1945 05 16 Kalniškės miške. Viename gražiame miško kalnelyje, nuo seno žmonių Meškakalniu vadintame, bazavosi Lietuvos kariuomenės Alytaus ulonų pulko puskarininkio Jono Neifalto partizanų būrys. Ryšininkai pastebėję okupacinės kariuomenės judėjimą pranešė partizanams, tačiau, šie būdami gerai ginkluoti ir degdami neapykanta okupantui, nusprendė kautis.
Ankstų gegužės 16-osijos rytą būrį atakavo NKVD kariuomenės 1-ojo Pabaltijo fronto 220-asis pulkas, vadovaujamas maj. Jacenko. Pradžioje kariuomenė surengė psichinę ataką, puolė stati, šaukdami “Ura” ir “Šaika zdavaites“, „Pastuchi zdavaites“, bet sutelkta partizanų ugnis juos greitai nutildė. Žūtbūtinės kautynės vyko visą dieną. Ypač narsiai kovėsi Pušelė – vado J. Neifalto žmona Albina Griškonytė – Neifaltienė. Jos kulkosvaidis atvėsino ne vieno baudėjo įkarštį. Baigiantis dienai, supratę, iš kur taip taikliai šaudoma, priešas ją nutildė amžiams.
… Kulkosvaidžiams traukiant,
“ Pušelė” pasviro,-
Pakirto ją priešo beširdė kulka…“,
- dainavo po mūšio Lietuva. Priešas šaudė iš minosvaidžių, sunkiųjų kulkosvaidžių, naudojo šarvuočius ir žvalgybinę aviaciją. Priešo atakos kartojosi papildant vis naujais kareiviais. Partizanai sutelkta ugnimi juos atmušinėjo. Priešas aklai puldamas turėjo daug nuostolių, tačiau ir partizanų gretos retėjo. Tik vakarop baigiantis šoviniams partizanai išsiveržė iš apsupties,palikdami mūšio lauke 44 žuvusius ir bent 10 kartų daugiau nukautų priešų. Pats vadas Lakūnas su 17 kovotojų iš apsupties prasiveržė. Netrukus suorganizavo naują partizanų būrį, slapyvardį pakeitė į Sakalas ir toliau narsiai kovojo iki žūties 1945 11 20. Vado lavonas niekintas Krosnoje, užkastas klebonijos pievose.
Afganistano1 plotas - 640 000 km2, apimantis šiek tiek didesnę nei Prancūzijos teritoriją, įsikūrusią keturių valstybių pasienyje: Sovietų Sąjungos - šiaurėje, Irano - vakaruose, Pakistano - rytuose bei pietuose ir maždaug keletas dešimčių kilometrų - palei Rytų Kiniją. Daugiau nei trečdalį jo ploto užima aukšti kalnai, kai kurie jų siekia 7000 m aukštį. 1979 m. afganų gyventojų, susiskirsčiusių įįvairias etnines grupes, buvo 15 milijonų. Vyraujanti 6 milijonų žmonių etninė grupė, iš esmės įsitvirtinusi šalies pietuose, - puštūnai, daugiausia sunitai, kalbantys sava - puštūnų kalba. Tadžikai, daugiausia persofonai sunitai, tarpusavyje šneka dari kalba ir sudaro per 4 milijonus gyventojų, susispietusių šalies rytuose. Uzbekai, irgi sunitai, kalbantys turkiškai, gyvena šalies šiaurėje ir sudaro pusantro milijono gyventojų. Dar yra maždaug pusantro milijono chazarų, tarp kurių vyrauja šiitai; jie gyvena šalies centre. Kitos etninės grupės, kaip turkmėnai, kirgizai, beludžiai, aimakai, kohistaniečiai ir nuristaniečiai - išsibarsčiusios po visą šalį ir sudaro 10% visų afganų gyventojų.
1979 m. gruodžio 27 d. sovietinė kariuomenė, atsiliepdama į nesugebančių kontroliuoti padėties šalyje vietos komunistų kvietimą, įžengia į Afganistaną. Sovietai, susidūrę su masiniu pasipriešinimo judėjimu, griebiasi "išdegintos žemės" taktikos, griauna miestus ir kaimus. Pirmosios minų, skirtų kovai su pėstininkais, aukos-vaikai. Per dešimtį metų Raudonoji armija išžudo nuo vieno iki pusantro milijono žmonių, kurių 90 % - civiliai
Sunaikinus ginkluotus priešus, dar lieka neginkluoti priešai; šie būtinai stos prieš mus į mirtiną kovą; niekad negalima jų nepakankamai įvertinti. Jei dabar neiškelsime ir nesuvoksime tokios problemos, padarysime didžiausių klaidų. Mao Zedongas1
1966 m. paskelbęs "Didžiąją proletariato kultūrinę revoliuciją", Mao perima reikalus į savo rankas, -įsiplieskia užmaskuotas pilietinis karas, chunveibinai siaubia, tyčiojasi, linčiuoja ir žudo. Čia matome istoriką Chien Po Tsaną, kuriam agitatorius skaito mirties nuosprendį.
Ar represijos Kinijoje buvo sekimas „vyresniojo brolio", stalininės Sovietų Sąjungos, pėdomis - Stalino portretą Pekine2* garbingoje vietoje dar buvo galima pamatyti prasidėjus devintajam dešimtmečiui? Ne, jei turėsime galvoje, kad Kinijos komunistų partijoje beveik nebuvo kruvinų masinių valymų, ar prisiminsime santykinį politinės policijos santūrumą, nepaisant jos boso Kang Shengo (buvusio partizanų būryje Janane penktajame dešimtmetyje ir išsilaikiusio savo pareigose iki mirties 1973 m.)3 įtakos užkulisiuose. Bet, žinoma, taip, jei prisiminsime, kiek dėl režimo kaltės be laiko mirė žmonių, jau nekalbant apie pilietinio karo aukas. Nors ir nėra jokios, net ir nelabai patikimos, apskaitos, tiesioginių aukų būta nuo šešių iki dešimties milijonų, įskaitant ir šimtus tūkstančių tibetiečių. Be to, dešimtys milijonų „kontrrevoliucionierių" ilgą savo gyvenimo tarpsnį praleido pataisos stovyklose, kokie dvidešimt milijonų ten jų ir pražuvo. Dar kartą taip, jei turėsime galvoje nuo dvidešimties iki keturiasdešimt trijų milijonų „neplanuotų mirčių", liūdnai pagarsėjusio „Didžiojo šuolio" aukų, mirusių iš bado, kuris kilo tik dėl klaidingų vieno žmogaus, Mao Zedongo, projektų ir dėl nusikalstamo jo užsispyrimo: jis nepripažino savo klaidos ir neleido imtis žygių katastrofai sušvelninti. Pagaliau taip, jei atkreipsime dėmesį į tibetiečių netektį, beveik genocidą: ko gero, kas dešimtas ar kas penktas „pasaulio stogo" gyventojas mirė dėl kinų okupacijos padarinių. Neapsimestinė Deng Xiaopingo pastaba, kad žudynės Tianmenio aikštėje 1989 m. birželį (koks tūkstantis žuvusių) iš tiesų menkniekis palyginti su tuo, ką Kinija išgyveno labai netolimoje praeityje, iš tikrųjų yra prisipažinimo forma. Ir nelabai galima daryti išvadą, kad tos negandos buvo liūdnos žiauraus pilietinio karo pasekmės (lyg jis seniai nebūtų pasibaigęs, o 1950 m. režimas jau buvo patikimai įsitvirtinęs) ar tiesiog niūrios istorijos tęsinys: neskaitant japonų okupacijos (kuri, beje, neatnešė visuotinio bado), reikia grįžti į trečiąjį XIX a. ketvirtį, norint surasti bent kiek panašią pragaištį ir badą. Nors tos negandos nebuvo plataus masto ir nepasižymėjo maoistinių žvėriškumų sistemingumu ir planingumu, vis dėlto tai buvo nepaprastai dramatiškas Kinijos istorijos momentas.
Kijevas (1919). Raudonajai armijai pasitraukus, viename iš „bolševikinio teroro įrankio" centrų (Sadovaja g., Nr. 5) buvo ekshumuoti ČK aukų lavonai.
Bolševikai atvirai sako, kad jų dienos suskaitytos, - raportavo savo vyriausybei Karlas Helfferichas, Vokietijos ambasadorius Maskvoje, 1918 m. rugpjūčio 3 d. - Maskvą apėmė tikra panika... Sklinda beprotiškiausi gandai apie prasiskverbusius į miestą „išdavikus".
Dar niekada bolševikai nejautė tokios grėsmės savo valdžiai kaip 1918 m. vasarą. Ir iš tikrųjų, tuomet jie kontroliavo ne ką daugiau kaip istorinės Moskovijos teritoriją, o prieš juos buvo jau susiformavę trys stiprūs antibolševikiniai frontai: vienas - Dono rajone, kurį buvo užėmę atamano Krasnovo kazokų būriai ir generolo Denikino baltagvardiečiai; antras - Ukrainoje, sudarytas vokiečių ir ukrainietiškos Rados (tautinės vyriausybės); trečiasis - palei Transsibiro geležinkelį, kur dauguma didžiųjų miestų pateko į čekų legiono rankas. Čekų legiono puolimą rėmė Samaros vyriausybė, kurią sudarė eserai.
Tauro apygardos štabo rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Aleščikas-Rymantas (kairėje) ir Kęstučio rinktinės vadas Kazimieras Greblikas-Sakalas vilki ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos kariuomenės karininku uniformomis su Tauro apygardos antsiuvu. (Genocido aukų muziejus)
1949 m. sausio 20 d. Marijampolės aps. Marijampolės vls. Liepynų ir Vyšnialaukio k. MGB Marijampolės aps. skyrius vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu aptikti ir sunaikinti 2 Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo bunkeriai. Per ginkluotą susidūrimą Liepynų k. žuvo rinktinės vadas Kazys Greblikas-Gegužis, Sakalas, rinktinės Ūkio skyriaus viršininkas Vytas Kronkaitis (Krunkaitis)-Herbas, rinktinės štabo ir Rikiuotės skyriaus viršininkas Jurgis Vasiliauskas-Algimantas, Skydas.
Bunkeryje Vyšnialaukio k. žuvo rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Petras Terza-Stumbras.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Marijampolėje, vėliau užkasti žvyrduobėse tarp senųjų Marijampolės m. kapinių ir Šešupės upės (šiuo metu „Ramybės laukas“).
Tauro apygardos partizanų vadovybės narių susitikimas Marijampolės aps. Šunskų miške po Juozo Lukšos-Skirmanto ir Jurgio Krikščiūno-Rimvydo sėkmingai įvykdytos užduoties Lenkijoje.
1947 m. birželis. Pirmoje eilėje sėdi iš kairės: Tauro apygardos štabo Organizacinio skyriaus viršininkas Jonas Aleščikas-Rymantas, Tauro apygardos Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras. Antroje eilėje stovi iš kairės: Kazys Greblikas-Sakalas, Tauro apygardos Birutės rinktinės vadas Juozas Lukša-Skirmantas ir Dainavos apygardos atstovas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus progimnazijos 7b klasės mokiniai Aleksas Bartkus, Milda Piliponytė, Austėja Vitkauskaitė visiems mokiniams ir kitiems norintiems supažindins su Lietuvos partizanų istorija pristato projektą ,,Žuvome už jūsų ir mūsų laisvę!‘‘.
Mokiniai mano, kad šis projektas privers susimąstyti apie tragišką, bet tuo pat metu herojišką, pilną dvasinės įtampos Lietuvos istorijos laikotarpį, kuris žavi ir gąsdiną savo prieštaringumu. Tai ne tik ginkluotas pasipriešinimas okupacijai - tai ir išdavystės gelmė, egzistencijos, prisitaikymo peripetijos. Mokiniai rinko medžiagą apie partizanus, žmones, kurie kūrė savanorių organizacijas, veikė slaptai, turėdami tikslą atkurti nepriklausomą ir demokratinę Lietuvos respubliką. Mokiniai studijavo jų kovos priemonės, karinius ir politinius veikimus, reglamentuotus norminiais dokumentais. Projekto metu mokiniai patvirtino Lietuvos partizanų buvimą, kaip reiškinį, turėjusį įtakos visoms tuometinės Lietuvos visuomeninio gyvenimo sritims.
Rugsėjo 26 d., eidama devyniasdešimtuosius metus, Amžinybėn iškeliavo buvusi politinė kalinė, Tauro ir Dainavos apygardų partizanų ryšininkė, ilgametė mokytoja, kraštotyrininkė, aktyvi visuomenininkė, Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus įkūrėja ir ilgametė jo vadovė Aldona Sabaitytė-Vilutienė (slapyv. Neužmirštuolė, Viltis).
Aldona Vilutienė Sabaitytė gimė 1931 03 17 Vytautiškėje (Krosnos vlsč.) dabar Lazdijų raj., darbininkų šeimoje. Augo gausioje senelės Ievos Janušauskienės šeimoje Vytautiškės kaime. Baigusi Saltininkų pradžios mokyklą, toliau mokėsi Krosnos progimnazijoje, nuo 1947 metų rugsėjo – Marijampolės mokytojų seminarijoje.
Dar Vytautiškės kaime 1945 metais įsijungė į rezistencinę veiklą. Buvo Lietuvos antisovietinių partizanų ryšininkė. Nuo 1945 palaikė ryšį tarp Perkūno rinktinės, Palių ir Kalniškės apylinkių partizanų, 1946–1947 m. Tauro apygardos Vytauto rinktinės būrių, nuo 1947 gruodžio mėn. buvo šios rinktinės ir Dainavos apygardos Šarūno rinktinės ryšininkė. 1949 liepą, po susitikimo su Šarūno rinktinės kovotojais, buvo suimta ir kankinta Marijampolės saugumo rūsiuose; kalinta Intos ir Lemiu (Komija) Ypatingojo režimo lageriuose.
1954 m. pavasarį grįžo į Lietuvą, apsigyveno Marijampolėje. 1955 m. baigusi Alytaus pedagoginės mokyklos kursą pradėjo mokytojauti. 1970 m. baigusi Šiaulių pedagoginį institutą pradėjo dirbti matematikos mokytoja Marijampolė 5-ojoje vidurinėje mokykloje.
Nuo 1988 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos sąjūdžio veikloje, rinko medžiagą apie Lietuvos antisovietines partizanines kovas ir tremtį. Dalyvavo 1988 metais Marijampolėje steigiant Tremtinio klubą, buvo Istorijos grupės koordinatorė. Organizavo žuvusių partizanų palaikų paieškas ir jų palaidojimą kapinėse.
1993 m. Marijampolėje įkūrė Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejų, jam vadovavo iki 2000 metų.
Fortūnatas Ašoklis gimė 1907 m. gegužės 3 d. Kauno gub. Telšių aps. Ylakių vls. Raudonių k., ten ir gyveno. Baigė Klaipėdos prekybos institutą. 1942–1944 m. dirbo Ylakių valsčiaus viršaičiu. Dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. 1944 m. pabaigoje pradėjo telkti partizanus kovai prieš sovietų okupaciją ir vadovavo vienam iš Žemaičių legiono partizanų būrių. Nuo 1945 m. spalio 5 d. – LLA Žemaičių legiono štabo viršininkas. Tų pačių metų spalio 18 d. jam patikėtos ir štabo Žvalgybos ir aprūpinimo viršininko pareigos.
Vienos didžiausių kautynių tarp Lietuvos partizanų ir sovietinės kariuomenės įvyko 1945 05 16 Kalniškės miške. Viename gražiame miško kalnelyje, nuo seno žmonių Meškakalniu vadintame, bazavosi Lietuvos kariuomenės Alytaus ulonų pulko puskarininkio Jono Neifalto partizanų būrys. Ryšininkai pastebėję okupacinės kariuomenės judėjimą pranešė partizanams, tačiau, šie būdami gerai ginkluoti ir degdami neapykanta okupantui, nusprendė kautis.
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus progimnazijos 7b klasės mokiniai Aleksas Bartkus, Milda Piliponytė, Austėja Vitkauskaitė visiems mokiniams ir kitiems norintiems supažindins su Lietuvos partizanų istorija pristato projektą ,,Žuvome už jūsų ir mūsų laisvę!‘‘.
