TENAI...

Nelė Mazalaitė-Kruminienė

Tai, kas čia pasakojama, yra dar viena istorija, girdėta iš tų, kurie paliko mūsų žemę neseniai, kurių beveik visos dienos susideda iš įvykių, mums atrodančių netikrais, tačiau tai tiktai teisybė.

Buvo sausio galas, vakaras. Ką tik mėnuo iškilo, kiek tik galėjo, miškas dailiai užsnigtas, ir labai tylu—ir tuo metu keturi vijosi vieną. Jie lenkė jį, kaip šunes žvėrį, iš visų šonų, ir jis galėjo tik trauktis, nesirinkdamas kur. Šitas partizano tėvynės pakraštys nebuvo jo gimtasis. Atvirkščiai, visai svetimas, tačiau, kai tėviškėj ir apylinkėj jis negalėjo liktis dėl to, kad perdaug nereikalingų akių jį pažino, jis buvo atsiųstas su svarbiais reikalais į tą pusę. Ir šitą naktį, savo paskutinio uždavinio vykdymo metu, buvo užkluptas.

Kad atitrauktų priešų dėmesį nuo vietos, kur galėjo pražūti daugiau žmonių, jis iš pradžių metėsi į priešingą pusę, viliodamas savo persekiotojus paskui save. Jis viliojo juos šūviais ir du iš šešių amžiams pabaigė medžiojimą. Tačiau likusieji atkakliai, su įniršimu sekė jį. Dabar bėgo jie mišku, jie dangstėsi už medžių ir protarpiais šaudė. Kulkos nuraudavo pušies žievės skiautę ar numesdavo sniego gniūžtą, bet vienas nepataikė kurio iš keturių, nei keturi vieno. Ir ūmai tas vienas pajuto, kad jo ginklas nebeveikia ir jį apėmė šiurpus šaltis: jis buvo užpultas taip, kad spėjo pagriebti tik revolverį ir dabar tasai gulėjo jo rankose nenaudingas. Jį tik galėjai sviesti kaip akmenį ir tik vieną kartą. Mirtis nereiškė daug šitokiame gyvenime — ji buvo reiškinys toks pat paprastas, kaip miegas, kuris užgula pavargusį, tačiau šitie žmonės niekada nemirė tuščiai ir beprasmiškai — dabar jo dalis buvo tokia. Jis žinojo, kad būtų beveik tas pats ar paklius jiems gyvas, ar miręs: lavonas, kuris turi veidą, yra pavojus laisviesiems. Ir tai dėlei šito jis drebėjo.

Tačiau, galėjo atsitikti stebuklas, kad- jis sugebės pabėgti, — manė jis, — reikia tiktai momento, sekundei pranykti iš jų regėjimo tako, o miškas moka paslėpti. Bet tokio momento nebuvo — žmogus žinojo, jis juto, kad yra  matomas, šitai jį varstė kaip šūviai. Vos tik jis suko į kitą kryptį — keturi darė tą patį, ir, gal būt, jie užuodė pėdsekių uosle, kad jis nebeturi kuo gintis, nes jų žingsniai darėsi mažiau atsargūs — jie tiesiog lindo prie jo.

Vakarykštė naktis nedaug buvo palikusi jam miego, ir dabar didelis nuovargis suėmė jo kūną, tačiau baimė varė jį, ir protas buvo aštrus ir aiškus — jis akimirksniais darė sudėtingus ir išgelbstinčius planus, bet kaip juos įvykdyti, jis nežinojo. Ir staiga jį užgriuvo nusiminimas: jis buvo išvytas iš miško — štai priešais gulėjo tuštuma. Tai turi būti pieva, — galvojo jis, — nes tuojau pamatė ir upę, vėjas buvo nušlavęs nuo jos sniegą, ir ji gulėjo nuoga ir spindinti mėnesienoje, visa iš skaidraus ledo. O kitame jos šone, netoli, tęsėsi miškas. Jis atrodė labai tankus, nes juodavo ir pro sniegą.

—    Aš turiu ten nubėgti, — galvojo žmogus, — ten, aš turiu, privalau, tai visiškai netoli, aš žinau, jog užtenka poros minučių anksčiau negu jie, ir būsiu išgelbėtas.

Ir jis bėgo tokia jėga, kokios niekuomet nepažino. Jam atrodė, kad yra stumiamas ar jį neša, ir jis jau matė, kaip jį tuojau uždengs medžių šakos. Dabar jis bėgo per upę, jis beveik vienu šuoliu peržengė jos plotį — ir staiga jį nutvilkė per ranką ir šoną, ir jo ausys sugavo tokį įprastą šūvių garsą. Jis paslydo ir suklupo. Ledas buvo toks skaidrus ir jam atrodė, kad mato save veidrodyje. Klūpėdamas jis atsisuko atgal ir regėjo mėnesienoje, kaip per sniegą bėgo į jį keturi juodi šešėliai. Jie buvo dideli, kaip aukšti medžiai.

—    Kiek nedaug reikėjo, — galvojo jis, — kiek nedaug! Jie yra atsilikę taip toli. — Aš privalau, — murmėjo jis, — aš turiu! — Bet jis negalėjo pasijudinti, ir jo sąmonė grimzdo, jam atrodė, kad jis gula į pūrų sniegą, smunka vis gilyn, ir užsikloja juo. Ir pro šitą užklotą jis girdėjo, kaip pribėgo tie, kurie jį vijosi. Jie šiurkščiai apvertė jį kojomis, o vienas prisilenkęs palietė delnu.

—    Baigtas, — tarė pažvelgęs. — Fe, susitepiau pirštines.

—    Kraujas netepa, — griežtai pasakė kitas. — Bet kaip mes jį nusigabensim? Nematyti aplinkui jokios gyvenamos, vietos.

Ir trečias susijuokė:

—    Velniam tempsi šitą gaišeną — aš mieliau norėčiau, kad mane patį kas pavėžintų, taip nusilaksčiau per tą negyvėlį.

Jie čia stovėjo aplinkui jį, kaip miško kirtėjai prienuversto medžio. Jie ginčijosi ir barėsi, ir staiga vienas linksmai sušuko:

—    Žinau! nebus jokio vargo. Padekit man, padarysim eketę.

Keturių šautuvų galais jie daužė ledą šalia gulinčiojo, jis klausėsi ir galvojo: kaip kietai skamba upė, tarytum kas kasa duobę įšalusioje žemėje. Ir pajuto, kad šypsosi: mano Dieve, — pasakė jis sau, — niekuomet nereikia nusiminti: ko gi man daugiau gali bereikti kaip tik to, kad jie nerodytų mano kūno, tarsi meškerės.

Dabar jau jie turėjo lede skylę ir pro ją stūmė žmogų į vandenį. Ir vienas, kuris tempė jį už galvos, sumurmėjo:

—    Gyvas.

—    Pribaigti, — pasakė kitas pavargusiu balsu, o trečias susijuokė:

—    Aš žinau tokį daiktą, kokio jūs nematėte. — Statykit jį kojomis į dugną!

—    Persiaura, — piktai atsiliepė tasai, kuris visą laiką tylėjo. Pramušti dar!

—    Kokie jūs kvaili,— tas, kurs juokėsi, dabar kvatojo. — Ar jūs nesuprantate, kad bus labai gražu, kai jo galva paliks iškišta viršuje — juk šią naktį taip pasiutusiai šąla, ir jeigu jis dar truputį- gyvas, jis matys, kaip pasidaro iš jo ledas. Palaukit, reikia pririšti jo rankas prie liemens, kad be reikalo nesispardytų.

Dabar jie juokėsi visi keturi, ir šitas darbas jiems buvo malonus.

—    Žiūrėkit, —dar tarė vienas, — malonu pažvelgti: kaip Jono Krikštytojo galva ant sidabrinio bliūdo. Rytoj mes čia galėsim atvežti ir vyriausybę ir tikrai būsim pagirti.

Žmogus girdėjo jų žingsnius, girdėjo, lyg jo ausys būtų prikimštos sniego, ir staiga visai išbudo. Vanduo, jau sėdo į drabužius, sėdo iš lėto, pripylė batus, perėjo milinę, dabar permerkė marškinius ir lietė kūną—ledinis vanduo. Ir štai jis pajuto palengvėjimą rankoje ir šone, rodos, kažkas atsargiai plovė žaizdas. Tačiau praėjo nedaug laiko, kai šitas malonus jausmas pasikeitė, — dabar buvo keistas nenusakomas jutimas, silpnumas. Pamažu mėnuo ir sniegas pradėjo darytis juodi.

Jis nežinojo po kiek laiko atsigavo — dabar jo sąmonė buvo visai blaiva, jis galėjo galvoti ir suprasti. Jis sunkiai pajudino kojas ir juto, kad siekia jomis dugną: jis stovėjo arti kranto, arba upė užšalo gerokai išsekusi. Jo galva kyšojo viršum ledo, galva ir dalis pečių, ir pirma jo mintis buvo: aš tuojau išlipsiu, tačiau, kai jis pamėgino pakelti ranką, negalėjo. :— Keista, — pamanė jis, — juk ne šita yra sužeista, bet pamažu prisiminė tai, ką pirma vos buvo jutęs pro apgesusią sąmonę: jo rankos yra priveržtos diržu. Jis judino jas visaip, kad atsilaisvintų, po ledu jis plėšėsi, lediniame vandenyje — ir paliko surištas. Ir dabar jis juto, kad jo žaizdos degė — kuomet visas kūnas ėmė stirti — jos degė ir jam atrodė, tarytum iš jų teka verdantis švinas. Ne, tai bėga karštas kraujas, — mano jis, — bėga ir bėga, visa upė gali sukaisti nuo jo, tačiau ji yra šalta, kaskart šaltesnė. Ir štai jis pastebėjo dar baisesnį dalyką: visu skaistumu šviečia mėnuo, ir kiek tik dangus turi žvaigždžių, jos visos yra išpiltos aukštai, ir jos spragčioja nuo šalčio, ir spindi sniegas smulkiu speigo žibėjimu, ir aplinkui jo galvą traukiasi atgal į savo vietą ledas, naujas ledas. Jis dar yra trapus ir plonas, truputį judindamas galvą žmogus galėjo jį lengvai sulaužyti, tačiau žmogus ir žinojo, kad tai tuojau bus patvariau ir tvirčiau už jį, sužeistą ir suraišiotą.

— Aš matysiu pats savų-lėtą mirtį, — pasakė jis, — matysiu, ir net negaliu suskaldyti savo galvą į šitą ledą; ir jie rytoj, jeigu tik netingės, ras mane atpažįstamą. — Ir jis pajuto prakaitą, nųbėrusį jo kaktą, tačiau ir tas netrukus pavirs ledo krislais, žinojo jis.

— Aš dar galiu truputį pasimelsti, — tarė jis, — ir jis kalbėjo vieną ir kitą maldą, paprastai ir. tikrai, kaip tie, kurie miršta. Jis meldėsi ir žvalgėsi jo akys: buvo taip pat gražu žemai, kaip ir aukštybėse, viskas, ir miškas, ir sniegas, ir. ledas upėje, viskas taip nuostabiai gražu. O, mėnulis negalėjo ir bebūti šviesesnis — štai kaip jis nušviečia vieškelį ramų ir lygų, ir už' keliolikos žingsnių, virš upės, kabojo tiltas. Vienintelis juodas daiktas šitoje šviesoje. Ir prie tilto žmogus regėjo kažką, tarytum aukštą medžio stuobrį su lizdu, bet netrukus jis atpažino, jog šitokias aukštas koplytėles žemaičiai stato paupėse, prie kelio. Ir iš lėto, lyg prisimintas senas sapnas, jam aiškėjo: negali būti dvi lygiai tokios pat vietos — jis yra buvęs čia. Ir buvo jis netaip seniai. Birželis buvo, Joninių išvakarės, ir pirmą kartą jis turėjo reikalų šiame krašte. Jis ėjo, čia turėjo kirsti kelią, ir kad buvo naktis šviesi irmiela,jis ėjo neskubėdamas. Netrukus jis išgirdo rėkavimą ir sustojo, jis prisimetė į griovį ir klausėsi, o jo ranka gulėjo ant ginklo. Vieškeliu ėjo du, girti, jie keikėsi be paliovos ir biauriai dainavo, jie ką tik pralenkė vietą, kur jis gulėjo, ir jis išgirdo, kad jie netikėtai sustojo ir jo širdis beldėsi. Pastebėjo, galvojo jis, ir laukė, tačiau jis išgirdo, kad jų kalba suko kitur, ir jis pakėlė galvą: du stovėjo prieš koplytėlę ir plūdo šventąjį. Vienas kalbėjo darkytai — jis buvo svetimas, tačiau antrojo liežuvis tarėnedorus žodžius savo tėvų kalba. Žmogus gulėjo griovyje, kvepėjo balti dobilai, vos vos judėjo smilgos, ir švietė mėnuo — buvo Joninių naktis. O jo širdį sėmė liūdėjimas ir pagieža — ir jis pakilo. Du stovėjo prie koplytėlės, jie juokėsi ir šaudė į jos stiebą, paskui pasilypėjo ant akmens prie jos papėdės ir išsitraukė šventąjį. Jie abu tampėjį tarp savęs ir tylioje naktyje girdėjosi, kaip lūžinėja senas medis. Ir šitą momentą žmogus buvo užsimiršęs savo saugumą, jis prisiartino ir griebė abu už sprandų. Jis buvo stiprus vyras, ir tokią minutę jo jėgos pasidarė kelis kartus didesnės. Jis pats nusigando, kokiu smarkumu jis sudaužė jų kaktas į vienas kito ir nusviedė juos į kelio vidurį. Iš jų rankų iškrito ginklai ir jis pasiėmė juos. Ir atsargiai surinko tai, kas buvo likę iš šventojo statulėlės. Jie buvo spėję nulaužyti rankas ir vieną koją, ir jis turėjo kokį laiką ieškoti, kol surado jas numestas. Paskui jis atsistojo ant akmens ir atrėmė šventąjį į koplytėlės sieną. o rankas ir koją padėjo šalia. — šventasis Jonas, — tarė jis sau, ir paskui pasakė šventajam: — Tave stato, kaip ištikimą sargą, prie vandens.

Tuo metu jis išgirdo, kad tie du pradeda atsigauti ir judintis, jie jau stovėjo ant kojų, ir jis atsisuko į juos su ginklu.

— Bėkit, — pasakė jis niūriai, — bėkit, kiek tik galit. Ir klausykit, jeigu jūs kada išdrįsit paliesti šitą koplytėlę, surasiu jus bet kur ir tada jau niekuomet nevaikščiosiu — Jis žinojo, kad jo grasinimas yra tiktai momento įsikarščiavimas, bet iš to, kaip jie bėgo, jis juto, jog įvarė jiems baimę, tarsi šūvį į pat jų bailią sielą, ir jie tais keliais vargiai beeis.

Dabar jis visa tai atsimena lede ir galvoja: kažin, o gal jie vistiek sugrįžo, arba tai galėjo būti kiti tokie, ir koplytėlėj nebėra nieko. Kažin, — jis mėgina galvoti toliau, bet jo mintys pradeda darytis neaiškios ir mieguistos, jam jau atrodo, kad čia ne vanduo, tiktai žolės ar plunksnos, jis nori išsitiesti ir atsigulti. Ir užmigti. Tačiau tai, kas žmoguje yra taip neįtikėtinai tvirta — noras gyventi — žadina jį. Jis stengiasi kovoti, bet pats nežino su kuo ir kaip, ir tuomet į jo trūkinėjančias mintis įsiskverbia dar viena baimė: seniai jis bebuvo buvęs namie. Eina ketvirtas mėnuo, kaip jis nematė nė lango savo namų, ir daugiau negu mėnesį nieko nėra girdėjęs apie juos: dabar vienas mėnuo yra dešimties metų ilgio laiku ir šimtmetis pavojais. Po tiek laiko grįžę, retai randa gyvus tuos, kuriuos paliko. O jeigu jo artimųjų nėra, ar verta muštis už gyvenimą, už šitokį gyvenimą? Juk visas kraštas yra toks, kaip jis — po ledu iki galvos. Ir tai turi būti malonė, kad ne jis matys, kaip žūva paskutinieji, yra gera, kad jis numirs prieš paskutinį savo brolį. Dabar reikia užmigti, tiktai užmigti.

Ir jis pyksta, kad jam kažkas neleidžia miegoti — jis praveria blakstienas, jos yra apneštos tokiu švelniu ledu ir truputį sunkios ir mato prieš save žmogų.

—    Vistiek jie sugrįžo, — galvoja jis, ir senas budrumas ir pasipriešinimas trumpam sukrečia jį, bet jis žinojo, kad negali nieko. Tačiau atėjusis stovėjo čia vienas, ir partizanas dar pažino tiek, jog tai ne iš tų, kurie jį čia paliko, o ateivis pasilenkė ir iškėlė jį iš vandens.

—    Žiūrėkit, koks jis tvirtas, — galvoja partizanas,— nė mano sunkus, įmirkusiais drabužiais kūnas, nė storas ledas visai nevargina jo — jis iškėlė mane taip, tarsi nuskynė vandens leliją. Ir anas dabar nuėmė nuo jo veržiantį diržą ir pabraukė per petį, ir žmogus nejuto jokio skausmo. — Tarytum žaizda užšąlo, — pamanė jis, ir pamanė: kaip pasakysiu jam dėkui? Argi čia galimi žodžiai. — Jis tik galėjo pasižiūrėti, kad išgelbėtojas suprastų ką nori ištarti, žiūrėjo ir matė silpną, menką žmogų, ir matė, kad rankos, kurios taip lengvai ištraukė jį iš eketės, kabojo taip, lyg jos būtų atlaužtos nuo pečių, ir tik trumpam, šitam darbui buvo sugrįžusios į savo vietą. Ir jis buvo šlubas, tas, kurs jį išgelbėjo. Ach, ne, jis buvo bekojis, ir stovėjo tarsi atsirėmęs į orą, į šitą sausio naktį. Bet argi tai buvo žiema ? Aplinkui dvelkė lengvas ir saldus baltųjų dobilų kvapas, ir vėjas gaivinantis ir gydantis šildė. Ir žmogus žinojo, jis žinojo kas jį išgelbėjo. Ir jis juto, kad yra iškeltas ne tiktai iš po ledo, ne vien iš mirties — jis yra ištrauktas iš didžiausio pavojaus — iš bevilties.

—    Dieve maloningas, — galvojo jis, — jeigu mūsų krašte net šventieji kovoja greta mūsų — mes negalime žūti.

— Ir paremk mūsų tikėjimą, Dieve, — baigė tas, kuris buvo atėjęs iš tenai ir papasakojo šitą istoriją.

*