Tauro apygardos partizanai.
Tauro apygardos partizanų vadovybė. 1946 m. rugpjūčio 16 d. Iš kairės: štabo ryšininkas Kazys Matulevičius-Radvila, Vytauto rinktinės vadas Vytautas Vitalius Gavėnas-Vampyras, Geležinio Vilko rinktinės vadas Kazimieras Algirdas Varkala-Daumantas, apygardos adjutantas Jonas Pileckis-Šarūnas, Žalgirio rinktinės vadas Jurgis Ilgūnas-Šarūnas, apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, Žalgirio rinktinės štabo viršininkas Juozas Jasiulaitis-Turklys, Kazokas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Spalio 22 d. žuvę partizanai
DR. KOSTAS R. JURGĖLA
LIETUVOS SUKILIMAS 1862-1864 METAIS
Sukilimo organizavime ir pačiame sukilime dalyvavo visų sluogsnių žmonės — pradedant aristokratais ir dvarininkais bei kunigais, baigiant valstiečiais ir revoliucionieriais. Visų autorių pripažįstama, kad tik Lietuvoje valstiečiai masiniai dalyvavo sukilime, ypač Kaunijoj. Uoliausi buvo “plikbajoriai” arba “iždiniai” valstiečiai. Pinigiškai daugiausiai nukentėjo dvarininkai — anot Geištoro, kontribucijomis dešimteriopai sumokėjo sumą, sukeltą sukilimui organizuoti. Proporcingai daugiausiai nukentėjo kunigai — veik nebuvo kunigo, kuris nebuvo ilgai kalinamas, keli šimtai buvo ištremti, kai kas buvo sušaudyti. Grynais skaičiais imant, daugiausia nukentėjo šlėktos arba “plikbajoriai” — senosios Lietuvos pagrindas, nuo Vytauto laikų valdovų ir pareigūnų rinkikai, šimtmečiais nešę karinės prievolės naštą, išsaugoję “bajoriškos demokratijos” ir laisvės tradicijas — juos daugiausiai persekiojo absoliutistinė carų Rusija, stengdamasi juos masėmis nubajorinti ir Rusijon iškeldinti. Palyginamai lengviausiai išėjo valstiečiams: rusų vyriausybė bijojo masinio valstiečių sukilimo po tiek daugelio 1861-1862 metų bruzdėjimų, todėl mėgdžiojo sukilėlių programą valstiečių atveju, pakartotinai teikė lengvatų, kurių nedavė Rusijos valstiečiams, sąmoningai kurstė valstiečius prieš “ponus” ir carą vaizdavo valstiečių globėju, “kaimo sargybas” vaizdavo buvus ištikimybės veiksniu, lengvai teikdavo amnestiją iš sukilimo grįžusiems valstiečiams: paties Muravjovo pranešimu, tūkstančiai valstiečių buvo palikti savo gyvenvietėse, kai bajorai ir kunigai buvo priskaitomi prie “gaujų vadų” ir be pasigailėjimo šaudomi, kariami ir tremiami katorgon.
Iš viso, atrodo, kad valstiečiai sukilime dalyvavo daugiausia Kauno gubernijoj, ir gana žymiai reiškėsi Sūduvoje, mažiausiai Vilnijoje ir Gardinijoje — tik tarp katalikų. Guduose valstiečiai-stačiatikiai buvo “valdžios ramstis”.Iš viso, Lietuva smarkiau nukentėjo nuo sukilimo, nei Lenkija. Lietuvoje daugiau kaip 6,000 sukilėlių žuvo kovoje, daugiau 13,200 buvo ištremti, apie 10,000 buvo kalinami ir palikti krašte, keli šimtai pabėgo užsienin — iš viso nukentėjo apie 30,000 žmonių.
Betgi skaudžiausia sukilimo pasekmė buvo — lietuvių tautinio atgimimo ir sudemokratėjimo atidėjimas keliems dešimtmečiams. Jau pat sukilimo išvakarėse ir 1863 m. pradžioje buvo uždarytos visos parapijinės mokyklėlės, visos blaivybės draugijos, suimti šimtai kunigų ir liaudies švietėjų. Kaip skaitėme nežinomo lenko pasakojime apie jo įstojimą Mackevičiaus dalinin, Kėdainių apylinkėje lietuvių pareigūnas jam pasakė, “Visa mūsų dabartinė karta turės padėti savo galvas, atpirkti mūsų tėvų nuodėmes ir laimėti būties teisę būsimoms kartoms”. Ištiesų, visa ta jaunoji studentų, karininkų, kunigų ir jaunų inteligentų karta žuvo. Tai buvo daug žadanti karta — visiškai įsisąmoninusi laisvės, lygybės ir demokratijos principus, tautybės principus. Tiesa, tie keli tūkstančiai jaunuolių buvo vadinami ir patys vadinosi “lenkais”, bet jie skatino masių kalbą ir kultūrą, skelbė tautinį apsisprendimą, leido literatūrą lietuvių ir baltgudžių kalbomis. Tie “lenkai” Maskvoje leido laikraštėlį lietuvių kalba, Petrapilyje steigė “Baublio Karalystę”, ir Varšuvoje ir užsienyje kietai gynė Lietuvos autonomijos teises, leido įsakymus lietuvių kalba netgi “Lenkijos Karalystėje”, Sūduvoje, kur dargi išėjo pirmas politinis-karinis laikraštis lietuvių kalba.
Jei būtų laimėjęs sukilimas, kas gali abejoti, kad Kalinausko, Mackevičiaus, Vrublevskio vadovaujamoje Lietuvoje būtų išnykę visi luominiai skirtumai, būtų įsiviešpatavusios lietuvių kalbos teisės, Valančius būtų atlietuvinęs mases? Visuomenės socialinis ir politinis sudemokratinimas, teisingi agrariniai santykiai, visuotinas švietimas ir socialinis teisingumas buvo sukilimo ideologų gairės.
Deja, tai ištisai demokratiniai- revoliucinei kartai žuvus, nebeliko netgi jos saito su sekančia karta, užaugusia tironijos sąlygose be jokios žinios apie dingusios generacijos idėjas ir pastangas. Tautinis atgimimas, Valančiaus įdiegtas, turėjo dar ilgai laukti.
Garbė mūsų senuoliams, 1863 metų sukilimo karžygiams ir kankiniams, Tėvynės, tikėjimo, laisvės ir liaudies gynėjams, kurie mus įgalina iš jų kovų, iš Lietuvos praeities stiprybės semtis!
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
PDF
|
 |
|
Knygos fotografinė kopija -PDF
|
 |
Liepos 17 d., šeštadienį, Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke Kadrėnuose (Ukmergės r., Vidiškių sen.), įkurtame monsinjoro Alfonso Svarinsko vyks Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventė skiriama arkivyskupo Julijono Steponavičiaus ir vyskupo Vincento Borisevičiaus atminimui.
Šventės dienotvarkė:
11 val. – partizanų pagerbimas Dukstynos kapinėse. Kalbės kun. Paulius Vaineikis.
12 val. – atminimo koplytstulpių, skirtų arkiv. Juliono Steponavičiaus (110-osios metinės ir 30-ties metų po mirties) ir vyskupo kankinio Vincento Borisevičiaus (sušaudytas prieš 75-erius metus) atminimui, pašventinimas. Kalbės vysk. J. Kauneckas, kun. Nerijus Pipiras, Ukmergės meras Rolandas Janickas.
13 val. – Šv. Mišios, aukojamos vyskupų ir kunigų. Pamokslą sakys vysk. Eugenijus Bartulis. Giedos solistas Mindaugas Zimkus.
Šventė baigsis partizaniškos košės ragavimu ir šventine arbata.
Šventės rėmėjai: kardinolas Sigitas Tamkevičius, vyskupas Jonas Kauneckas, vysk. Eugenijus Bartulis, Ukmergės meras Rolandas Janickas.
Vienos didžiausių kautynių tarp Lietuvos partizanų ir sovietinės kariuomenės įvyko 1945 05 16 Kalniškės miške. Viename gražiame miško kalnelyje, nuo seno žmonių Meškakalniu vadintame, bazavosi Lietuvos kariuomenės Alytaus ulonų pulko puskarininkio Jono Neifalto partizanų būrys. Ryšininkai pastebėję okupacinės kariuomenės judėjimą pranešė partizanams, tačiau, šie būdami gerai ginkluoti ir degdami neapykanta okupantui, nusprendė kautis.
Ankstų gegužės 16-osijos rytą būrį atakavo NKVD kariuomenės 1-ojo Pabaltijo fronto 220-asis pulkas, vadovaujamas maj. Jacenko. Pradžioje kariuomenė surengė psichinę ataką, puolė stati, šaukdami “Ura” ir “Šaika zdavaites“, „Pastuchi zdavaites“, bet sutelkta partizanų ugnis juos greitai nutildė. Žūtbūtinės kautynės vyko visą dieną. Ypač narsiai kovėsi Pušelė – vado J. Neifalto žmona Albina Griškonytė – Neifaltienė. Jos kulkosvaidis atvėsino ne vieno baudėjo įkarštį. Baigiantis dienai, supratę, iš kur taip taikliai šaudoma, priešas ją nutildė amžiams.
… Kulkosvaidžiams traukiant,
“ Pušelė” pasviro,-
Pakirto ją priešo beširdė kulka…“,
- dainavo po mūšio Lietuva. Priešas šaudė iš minosvaidžių, sunkiųjų kulkosvaidžių, naudojo šarvuočius ir žvalgybinę aviaciją. Priešo atakos kartojosi papildant vis naujais kareiviais. Partizanai sutelkta ugnimi juos atmušinėjo. Priešas aklai puldamas turėjo daug nuostolių, tačiau ir partizanų gretos retėjo. Tik vakarop baigiantis šoviniams partizanai išsiveržė iš apsupties,palikdami mūšio lauke 44 žuvusius ir bent 10 kartų daugiau nukautų priešų. Pats vadas Lakūnas su 17 kovotojų iš apsupties prasiveržė. Netrukus suorganizavo naują partizanų būrį, slapyvardį pakeitė į Sakalas ir toliau narsiai kovojo iki žūties 1945 11 20. Vado lavonas niekintas Krosnoje, užkastas klebonijos pievose.
Skaityti daugiau: Kalniškės kautynės
Sylvain Boulouque
3. Komunizmas Afganistane 
Afganistano1 plotas - 640 000 km2, apimantis šiek tiek didesnę nei Prancūzijos teritoriją, įsikūrusią keturių valstybių pasienyje: Sovietų Sąjungos - šiaurėje, Irano - vakaruose, Pakistano - rytuose bei pietuose ir maždaug keletas dešimčių kilometrų - palei Rytų Kiniją. Daugiau nei trečdalį jo ploto užima aukšti kalnai, kai kurie jų siekia 7000 m aukštį. 1979 m. afganų gyventojų, susiskirsčiusių į įvairias etnines grupes, buvo 15 milijonų. Vyraujanti 6 milijonų žmonių etninė grupė, iš esmės įsitvirtinusi šalies pietuose, - puštūnai, daugiausia sunitai, kalbantys sava - puštūnų kalba. Tadžikai, daugiausia persofonai sunitai, tarpusavyje šneka dari kalba ir sudaro per 4 milijonus gyventojų, susispietusių šalies rytuose. Uzbekai, irgi sunitai, kalbantys turkiškai, gyvena šalies šiaurėje ir sudaro pusantro milijono gyventojų. Dar yra maždaug pusantro milijono chazarų, tarp kurių vyrauja šiitai; jie gyvena šalies centre. Kitos etninės grupės, kaip turkmėnai, kirgizai, beludžiai, aimakai, kohistaniečiai ir nuristaniečiai - išsibarsčiusios po visą šalį ir sudaro 10% visų afganų gyventojų.
1979 m. gruodžio 27 d. sovietinė kariuomenė, atsiliepdama į nesugebančių kontroliuoti padėties šalyje vietos komunistų kvietimą, įžengia į Afganistaną. Sovietai, susidūrę su masiniu pasipriešinimo judėjimu, griebiasi "išdegintos žemės" taktikos, griauna miestus ir kaimus. Pirmosios minų, skirtų kovai su pėstininkais, aukos-vaikai. Per dešimtį metų Raudonoji armija išžudo nuo vieno iki pusantro milijono žmonių, kurių 90 % - civiliai
© L. Van der Stockt / Gamma
© P. de St. Exupéry / Gamma
Skaityti daugiau: 3. KOMUNIZMAS AFGANISTANE
Sunaikinus ginkluotus priešus, dar lieka neginkluoti priešai;
šie būtinai stos prieš mus į mirtiną kovą;
niekad negalima jų nepakankamai įvertinti.
Jei dabar neiškelsime ir nesuvoksime tokios problemos,
padarysime didžiausių klaidų.
Mao Zedongas1
Mao Zedongas ir kinų komunistai 1949 m. ateina į valdžią. 1958 m. jie paskelbia "Didžiojo šuolio" politiką, skirtą spartesniam pramonės išsivystymui. Šios operacijos padarinys-baisus badas. Kol komunistų vadovai (čia - Mao ir Peng Chenas) pozuoja propagandinių nuotraukų fotografams, šalyje išmirė apie trisdešimt milijonų kinų © Eastfoto
1966 m. paskelbęs "Didžiąją proletariato kultūrinę revoliuciją", Mao perima reikalus į savo rankas, -įsiplieskia užmaskuotas pilietinis karas, chunveibinai siaubia, tyčiojasi, linčiuoja ir žudo. Čia matome istoriką Chien Po Tsaną, kuriam agitatorius skaito mirties nuosprendį.
Gauja fanatikų sprendžia, kas yra "liaudies priešai". Su jais susidorojama, iš jų tyčiojamasi, jiems dažnai įvykdomos egzekucijos. Čia matome turtingą valstietį, sumuštą už tai, kad "išnaudojo valstiečius"
© Fotoarchyvas
Pekinas, 1973 m. Lenino ir Stalino, "didžiojo kinų liaudies draugo", kaip vadino pats Mao, portretai rodo, kad SSRS įkūrėjai - nepaisant kinų ir sovietų konflikto - tebėra pagrindiniai kinų komunistinio režimo mokytojai
© Fotoarchyvas
Ar represijos Kinijoje buvo sekimas „vyresniojo brolio", stalininės Sovietų Sąjungos, pėdomis - Stalino portretą Pekine2* garbingoje vietoje dar buvo galima pamatyti prasidėjus devintajam dešimtmečiui? Ne, jei turėsime galvoje, kad Kinijos komunistų partijoje beveik nebuvo kruvinų masinių valymų, ar prisiminsime santykinį politinės policijos santūrumą, nepaisant jos boso Kang Shengo (buvusio partizanų būryje Janane penktajame dešimtmetyje ir išsilaikiusio savo pareigose iki mirties 1973 m.)3 įtakos užkulisiuose. Bet, žinoma, taip, jei prisiminsime, kiek dėl režimo kaltės be laiko mirė žmonių, jau nekalbant apie pilietinio karo aukas. Nors ir nėra jokios, net ir nelabai patikimos, apskaitos, tiesioginių aukų būta nuo šešių iki dešimties milijonų, įskaitant ir šimtus tūkstančių tibetiečių. Be to, dešimtys milijonų „kontrrevoliucionierių" ilgą savo gyvenimo tarpsnį praleido pataisos stovyklose, kokie dvidešimt milijonų ten jų ir pražuvo. Dar kartą taip, jei turėsime galvoje nuo dvidešimties iki keturiasdešimt trijų milijonų „neplanuotų mirčių", liūdnai pagarsėjusio „Didžiojo šuolio" aukų, mirusių iš bado, kuris kilo tik dėl klaidingų vieno žmogaus, Mao Zedongo, projektų ir dėl nusikalstamo jo užsispyrimo: jis nepripažino savo klaidos ir neleido imtis žygių katastrofai sušvelninti. Pagaliau taip, jei atkreipsime dėmesį į tibetiečių netektį, beveik genocidą: ko gero, kas dešimtas ar kas penktas „pasaulio stogo" gyventojas mirė dėl kinų okupacijos padarinių. Neapsimestinė Deng Xiaopingo pastaba, kad žudynės Tianmenio aikštėje 1989 m. birželį (koks tūkstantis žuvusių) iš tiesų menkniekis palyginti su tuo, ką Kinija išgyveno labai netolimoje praeityje, iš tikrųjų yra prisipažinimo forma. Ir nelabai galima daryti išvadą, kad tos negandos buvo liūdnos žiauraus pilietinio karo pasekmės (lyg jis seniai nebūtų pasibaigęs, o 1950 m. režimas jau buvo patikimai įsitvirtinęs) ar tiesiog niūrios istorijos tęsinys: neskaitant japonų okupacijos (kuri, beje, neatnešė visuotinio bado), reikia grįžti į trečiąjį XIX a. ketvirtį, norint surasti bent kiek panašią pragaištį ir badą. Nors tos negandos nebuvo plataus masto ir nepasižymėjo maoistinių žvėriškumų sistemingumu ir planingumu, vis dėlto tai buvo nepaprastai dramatiškas Kinijos istorijos momentas.
Skaityti daugiau: KINIJA: ILGAS ĖJIMAS TAMSOJE
Kijevas (1919). Raudonajai armijai pasitraukus, viename iš „bolševikinio teroro įrankio" centrų (Sadovaja g., Nr. 5) buvo ekshumuoti ČK aukų lavonai.
Bolševikai atvirai sako, kad jų dienos suskaitytos, - raportavo savo vyriausybei Karlas Helfferichas, Vokietijos ambasadorius Maskvoje, 1918 m. rugpjūčio 3 d. - Maskvą apėmė tikra panika... Sklinda beprotiškiausi gandai apie prasiskverbusius į miestą „išdavikus".
Dar niekada bolševikai nejautė tokios grėsmės savo valdžiai kaip 1918 m. vasarą. Ir iš tikrųjų, tuomet jie kontroliavo ne ką daugiau kaip istorinės Moskovijos teritoriją, o prieš juos buvo jau susiformavę trys stiprūs antibolševikiniai frontai: vienas - Dono rajone, kurį buvo užėmę atamano Krasnovo kazokų būriai ir generolo Denikino baltagvardiečiai; antras - Ukrainoje, sudarytas vokiečių ir ukrainietiškos Rados (tautinės vyriausybės); trečiasis - palei Transsibiro geležinkelį, kur dauguma didžiųjų miestų pateko į čekų legiono rankas. Čekų legiono puolimą rėmė Samaros vyriausybė, kurią sudarė eserai.
Skaityti daugiau: Juodoji komunizmo knyga - Raudonasis teroras
Vilutis Leonas (slap. Arūnas, Bitinėlis) gimė 1920 04 11 Derviniškės k.,(Linkmenų vls.) Šeimoje augo brolis Mykolas ir 3 seserys Anksti liko visiškas našlaitis, todėl teko dar vaikui atlikti ūkyje su broliu visus vyriškus darbus. 1939m. mokėsi Telšių amatų mokykloje. Ją baigęs 1942m. rudenį įstojo į Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą. Nuo 1936m. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Pirmosios sov. okupacijos metu Telšių amatų mokykloje suorganizavo slaptą antisovietinę moksleivių kuopelę, jai vadovavo.1942 m. vasarą įstojo į LLA ( vadas K. Veverskis slap. Senis), dirbo Telšių apylinkės LLA štabe. 1943 pradžioje baigė LLA pogrindinės karo mokyklos Vilniuje žvalgybos ir organizacinio skyriaus kursus. Nuo 1943 04 LLA centrinės vadovybės ir Vilniaus apygardos štabo ryšininkas. Organizuojant Vietinę rinktinę (VR) 1944 02 Centrinės LLA vadovybės pasiųstas į Karo mokyklą Marijampolėje su užduotimi užmegzti VR ryšius su LLA. 1944m. vasarą dalyvavo LLA vadovybės pasitarime su LLA įkūrėju ir vyriausiuoju vadu Kaziu Veverskiu, operatyvinio sk. v – ku kpt. A Karaliumi (slap. Varenis), Šiaulių apygardos vadu Adolfu Eidimtu (slap. Papunis, Žybartas)gen. Motiejum Pečiulioniu (slap. Miškinis), kur jam nurodyta praėjus frontui grįžti į gimtinę ir įkurti Lietuvos partizanų Vanagų rinktinę.
Vienas partizanų vadų Aukštaitijoje.1944 10 22 tėviškėje (Derviniškės k.) organizavo partizanų būrių vadų posėdį, kuriame įkūrė Tigro partizanų rinktinę veikusią Utenos, Zarasų ir Švenčionių aps., tapo jos pirmuoju vadu. Dalyvavo kautynėse su okupantais 1944 11 prie Ginučių piliakalnio, 12 12 - Obelų kalne netoli Derviniškės. 1945 01 10 kautynėse žuvus broliui Mykolui (slap. Klevas) užsuko į tėviškę, kur 01 13 pateko į nelaisvę. Kalintas Švenčionyse, Vilniuje. 1945 05 16 LSSR NKVD Karo tribunolo nuteistas 10 m. lagerio be teisės grįžti į Lietuvą. Nuo 1945 12 13 kalėjo Pečiorlage, nuo 1948 09 29 Intos ypatingo režimo lageryje Komijoje.
Skaityti daugiau: Leonas Vilutis
1945 m. vasario 9 d. Panevėžio aps. Raguvos vls. Juodgirio miške NKVD vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko 2-osios kuopos kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Tikslaus Šarūno rinktinės partizanų skaičiaus ir jų stovyklos vietos enkavėdistai nežinojo, todėl buvo apsuptas visas miškas nuo Ukmergės–Panevėžio plento į rytus. Ypač stipria kulkosvaidžių ugnimi atkirsti sparnai šiaurėje ir pietuose.
1917 (1918)–1946 04 19
