Laisvės kovotojų prisiminimai XIII dalis

Laisvės

kovotojų

prisiminimai

Laisvės

kovotojų

prisiminimai

XIII DALIS

Vilnius

Knyga PDF formatu:   knyga WEB formatu: 

2024

Sudarė, nuotraukas ir archyvinę medžiagą pateikė 

ROMAS KAUNIETIS

Knygos išleidimą inicijavo
vyskupas Jonas Kauneckas

Knygos išleidimą apmokėjo
Algimantas Steponas Kairys.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios
bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

© Įžanga Romas Kaunietis, 2024

© Sudarymas Romas Kaunietis, 2024 

© UAB „Petro ofsetas“, 2024

ĮŽANGA

Šioje knygoje daugiausia publikuojami Tauro apygardos laisvės kovotojų prisiminimai. Publikuojami ir atskiri skyriai, kuriuose pateikiamos adaptuotos ištraukos (versta iš rusų kalbos) iš tardymo protokolų pagal atskiras temas: „SULAUŽYTI LIKIMAI“, „KĘSTUČIO PARTIZANŲ APYGARDOJE“, „VYTAUTO APYGARDOJE“. Dar kartą norėčiau pasikartoti, kaip ir pirmojoje knygoje mano buvo pažymėta, jog kai kurios pateikiamos publikacijos gali intriguoti skaitytoją, bet šiandien mes privalome žinoti tą istoriją, kuri kažkada ne kartą buvo nutylėta, sumenkinta, tarsi ten nieko ypatingo neįvykę, apie ką mes turėtume kalbėti atvirai ir garsiai. Čia turiu mintyje ne vien kai kurių mūsų laisvės kovotojų padarytas skriaudas savo žemiečiams, nesitaikstant ir su kitaip mąstančiais, ne visada susiorientuojančiais painioje to laikotarpio situacijoje, susidūrus su nežabota okupantų provokacijų, kompromitacijų bei įvairiausių intrigų lavina, kas mūsų dorai auklėtam žmogui nepriklausomoje valstybėje buvo svetima ir nesuprantama. Visa tai labai aiškiai atsispindi okupantų suimtų laisvės kovotojų tardymų protokoluose, kada suimtajam pateikiami kaltinimai: už pasipriešinimą okupantų valdžiai - 10, 25 metai Sibiro pataisos darbų lageryje, o ką jau bekalbėti apie gresiančią mirties bausmę... Žmogus peržengia visas padorumo ir priesaikų ribas ir šneka tai, ko galima, kaip paprastai, dar ir nešnekėti. Čekistų tardymo metodai žiaurūs ir negailestingi, panaudojant vadinamąsias (jų žargonu) fizinio poveikio priemones, kada tardomasis atsiveria visa siela.

Pasinaudodamas pastarųjų tardymo protokolais, radau gana vertingos ir įdomios medžiagos naujai sudaromai knygai. Ta informacija pateikiama konkrečiais faktais, kurie taip aktualūs bet kam ir bet kada tyrinėjant mūsų tautos pokario istoriją. Kiek daug dar negirdėtų įvykių: žmonių pavardės, slapyvardžiai, kautynių aprašymai, žuvimų aplinkybės, bunkerių, slėptuvių įrengimai ir apie visa tai pasakoja patys anų įvykių dalyviai, kurių gyvų jau neteko prakalbinti laisvėje, daugelis jų nebegrįžo iš Rusijos lagerių, kiti buvo nuteisti ir sušaudyti, o jų papasakoti išgyvenimai išliko tik tardymų protokoluose -daugiausia pateikiami adaptuoti variantai, kadangi pačiuose protokoluose rusų tardytojų lietuviški vietovardžiai: kaimų, miestelių, miškų, upių, ežerų pavadinimai pateikiami iškreipta forma, o ypač vardai, pavardės, slapyvardžiai. Visa tai teko tikslinti pagal kitus turimus autentiškus šaltinius. Be to, dar identifikacijai patikslinti tardymo protokoluose, operatyviniuose pranešimuose paminėti vien tik atskiri slapyvardžiai, pavardės, vardai, papildyti trūkstamais asmenį visiškai identifikuojančiais duomenimis.

Baigdamas šios serijos knygų sudarymą ir leidybą, norėčiau priminti, jog šių mano paskutiniųjų - 11-osios, 12-osios ir 13-osios dalių knygų greičiausiai jau nebeišvys gerbiamieji skaitytojai savo lentynose, kadangi minėtoms knygoms išleisti, kad ir minimaliu tiražu, reikalingos nemažos lėšos, o turtingų, patriotiškai nusiteikusių rėmėjų po 30-ies šalies nepriklausomybės metų nebeatsiranda. Į gyvenimą ateina nauji žmonės, nauja karta, valdančiuosiuose valdžios sluoksniuose įsitvirtina kosmopolitinės pakraipos atstovai, kuriems tautiniai reikalai lieka paskutinėje vietoje. Mūsų pokario laisvės kovų aidai kaskart vis mažiau girdimi per valstybines bei visuomenines transliavimo priemones, spaudoje, įvairiuose sambūriuose. Laisvės kovų istorija mažai besidomi jaunimas, kadangi jau nebeapčiuopiamai įvairios seksomanijos, gendromanijos, leftomanijos srautai užgožia jaunas galvas. Bet kieno dėka jie egzistuoja šiame subkultūrų pasaulyje, jie apie tai vengia ir kalbėti. Graudu darosi, kada kreipiesi į valstybės kultūros rėmimo fondą dėl minėtų knygų parėmimo leidybai, iš ten pasigirsta labai paprastas atsakymas - per maža komercinė vertė. O ką daugiau jau bepridursi?

Su pagarba - Romas Kaunietis

KĘSTUČIO PARTIZANŲ

APYGARDOJE

Adaptuoti protokolų variantai.

Vietovių pavadinimai - pagal bylose minimo laikotarpio administracinį suskirstymą.

Prisiminimai iš laisvės kovotojų tardymo protokolų

Iš LYA (KGB arch.), f. K-1, ap. 58, b. b. 20680/3 Pociaus Broniaus, Juozo, ir kt. Iš viso - 5 asmenys. Pradėta: 1946 m. lapkričio 30 d.

Iš Vasiliausko Juozo, Jurgio, apklausos protokolo. Gim. 1891 m. Gudauskinės k., Kražių vlsč., Raseinių apskr. Gyv. Nuomininkų k., Kaltinėnų vlsč., Tauragės apskr. Neraštingas.

Apklausą vykdo Tauragės apskr. MVD tardytojas j. ltn. SELIVERSTOV per vertėją REMEIKĮ. 1946 m. lapkričio 26 d. Tauragė.

<...> Jokioje antisovietinėje organizacijoje, nei partijoje aš nedalyvavau.

<...> Jokių ryšių su „banditais“ aš niekada neturėjau ir šiuo metu neturiu.

Į mano ūkį partizanai buvo užėję vieną kartą. Tai buvo 1946 m. lapkričio 20 d. Tą dieną mes su dukra išėjome į Kaltinėnus - namuose liko viena žmona ir todėl aš pas mus užėjusių partizanų nemačiau, tik iš žmonos sužinojau, jog apie 13.00 val. į mūsų namus užėjo 3 ginkluoti vyrai, kurie paprašė valgyti, bet žmona atsakė, jog nieko neturi. Tada prtz. pagrasino ginklu ir įsakė duoti valgyti ir tuomet žmona jiems davė duonos ir lašinių. Po to užėjo dar vienas partizanas ir jie pradėjo valgyti.

Nebaigę valgyti, prtz. per langą pastebėjo ateinančius tris sovietinius kareivius, kurie artėjo prie namų ir, metę valgyti, visi metėsi bėgti; kas per langą, kas per duris ir tuo metu prasidėjo šaudymas, bet partizanams pasisekė pasislėpti. Kareiviai užėjo į kambarį ir ėmė klausinėti žmoną, kodėl pas ją buvo „banditai“. Ji atsakė, jog jie užėjo ir paprašė užvalgyti.

Kada kareiviai išėjo, žmona išsigandusi iš namų išėjo ir visą dieną prabuvo lauke.

Tą pačią dieną pavakary, grįžęs į namus iš Kaltinėnų, pamačiau, jog gryčios langai išdaužyti, durys atlapos, o kambary nieko nėra. Tada nuėjau pas kaimyną Mikavičių Joną - mūsų kaimo gyventoją, kuris susišaudymo metu sunkiai sužeistas gulėjo kambaryje ir po kurio laiko mirė. Jis manęs neįsileido ir sakė, jog nieko nežinantis.

Po to aš nuėjau į kaimą ieškoti žmonos ir tik kitos dienos ryte susitikome su dukra, kuri taip pat mūsų ieškojo. Ant kelio mes susitikome ir žmoną, kuri visą tą laiką praleido lauke, o ryte ėjo į namus. Tada mes visi trys užėjome pas kaimyną Krenščių - Šilgalio k. gyventoją apšilti, kur visi trys ir buvome sulaikyti kareivių ir pristatyti į Kaltinėnus. Per sulaikymą aš nebandžiau bėgti.

Žmona užėjusių pas mus partizanų nepažino, tik sakė, jog vienas buvo su ūsais...

Iš Vasiliausko Juozo, Jurgio, apklausos protokolo. 1946 m. gruodžio 20 d. apklausa atliekama per vertėją MITIUKOV’ą.

Tardytojas klausia: „Jums pateikta kratos metu jūsų bute rasti ir išimti: automato spyna, SVT šautuvo apkaba (šovinių dėtuvė), 3 vokiškos granatos sprogdikliai ir kariškas krepšys. Kam visa tai priklauso ir kaip jie pas jus atsirado?“

<...> Kaip visa tai pas mane atsirado, aš ir pats nežinau. Granatų sprogdiklius aš turėjau pasilikęs dar nuo senų prieškario laikų, kai dirbau akmenų sprogdintoju tiesiant kelius. Juos mums išduodavo kelių statybos skyrius ir nuo to laiko keletas jų pasiliko mano namuose. o automato spyna, SVT šautuvo apkaba, kariškas krepšys, matyt, pasiliko, kai partizanai bėgo iš mūsų namų 1946 11 20, kur juos ir rado kareiviai.

<...> Su partizanais aš jokio ryšio nepalaikiau ir jiems jokios pagalbos neteikiau.

Iš Vasiliauskaitės Juzės, Juozo, apklausos protokolo. Gim. 1923 m. Nuomininkų k., Kaltinėnų vlsč. apklausą vykdo Tauragės apskr. NKVD sk. tardytojas j. ltn. SELI-VERSTOV per vertėją REMEIKĮ. 1947 m. sausio 4 d. Tauragė.

<...> Iš partizanų aš pažįstu Pocių Bronių-Džiubą, taip pat girdėjau, jog yra ir prtz. Rudaitis Kajetonas-Kaziukas. Iki įstojimo į prtz. būrį Pocius Bronius pas mus užeidavo, bet po to aš jo jau daugiau nemačiau. 1945 m. Pocius Bronius su mūsų šeima buvo nesantaikoje, išdaužė mums langus, bet kada tapo partizanu, jis mums nieko blogo nedarė.

<...> aš girdėjau, jog partizanai išvežė sviestą iš Kražių pieno punkto, o daugiau apie partizanus nieko nežinau. aš tardymui duodu teisingus parodymus ir viską, ką žinau, pasakau.

<...> Jokių maisto produktų partizanams aš nedaviau. Dar kartą primenu, jog sakau tiesą ir kur norite ten mane dėkite, aš nieko nežinau (čia tardomajam pateikiami įvairūs grasinimai už neatvirumą - R. K.).

<...> Pocių Bronių dar nuo vaikystės visi vadino Džiubu. Šį pseudonimą jis tebeturi iki šiolei.

<...> Mikniaus Stasio aš nežinau. Žinau tik Miknių Bronių (Rikantų apyl.?) apylinkės pirmininką.

<...> Pažįstu Mileckį Stasį, Jono, jis 1945 m. išbėgo iš savo ūkio ir kur jis dabar, aš nežinau, po to aš jau jo nemačiau. Mūsų kaimynai kalba, jog jis gyvena Klaipėdos krašte.

<...> aš jums jau ne kartą sakiau, jog su partizanais nebuvau susitikusi ir jie mūsų namuose niekada nebuvo ir mūsų kaime partizanai nieko neapiplėšė.

Iš Vasiliauskaitės Juzės, Juozo, apklausos protokolo. apklausą vykdo Tauragės apskr. MVD sk. tardytojas j. ltn. SELIVERSTOV per vertėją MATIUŠOV’ą. 1947 m. sausio 7 d. Tauragė.

<...> Partizanai mūsų namuose lankėsi vieną kartą 1946 m. pabaigoje. Atėję pas mus, jie prašė valgyti, bet motina jiems pasakė, jog nieko valgomo neturi. Tada jie, kambaryje pabuvę apie valandą laiko, per langą pastebėjo prie namų ateinančius rusų kareivius ir metėsi bėgti į lauką, kur prasidėjo stiprus susišaudymas, bet partizanams pasisekė gyviems ištrūkti nuo persekiotojų. Pas mus tuo metu buvo užėję 4 partizanai, bet iš jų aš nei vieno nepažinau.

Tardytojas: „Tardymas turi duomenų, jog „banditai“ jūsų namuose lankėsi ne kartą, tarp jų ir „gaujos“ vadas Mėlynis Povilas, su kuriuo jūs palaikote artimus ryšius ir teikiate jam materialinę pagalbą. Šiuo klausimu reikalauju iš jūsų teisingų parodymų.“

<...> Aš dar kartą tardymui pareiškiu, jog partizanai pas mus namuose buvo tik vieną kartą, apie ką aš jau prieš tai minėjau. Partizano Mėlynio aš nežinau ir nepažįstu, jokios pagalbos partizanams neteikiau.

<...> Pocių Bronių - Nuomininkų k. gyventoją aš pažįstu nuo vaikystės, kaip kaimyną, bet tarpusavio santykių jokių su juo nepalaikiau, mūsų namuose jis lankėsi tik vieną kartą 1946 m. gegužės mėn., kai buvo atėję pas mus į talką mėžti mėšlo.

Apie tai, jog Pocius nuo 1946 m. birželio mėn. palaikė ryšį su partizanais, aš nežinau, o kad jis 1946 m. rugsėjo mėn. paliko savo ūkį ir išėjo pas partizanus, apie jo sulaikymą man žinoma iš apylinkės pirmininko Mikniaus Prano, kuris apie jo pasitraukimą iš namų buvo pranešęs į valsčiaus vykdomąjį komitetą, o ar jis turėjo ginklą, aš nežinau.

Tardytojas: „Tardymo nustatyta, jog Pocius, palaikydamas ryšį su „banditais“ ir dėl to būdamas betarpišku „gaujos“ dalyviu, tankiai lankėsi jūsų namuose, gaudavo asmeniškai iš jūsų informaciją apie milicijos (stribų) lankymosi vietas, partinį-sovietinį aktyvą, apie asmenis, lojalius sovietų valdžiai, kuris perduodavo „gaujos“ vadui Mielyniui Povilui. Ar jūs patvirtinate šiuos duomenis?“

<...> Šių duomenų aš nepatvirtinu, kadangi, kaip jau sakiau - Pocius mūsų namuose lankėsi tik vieną kartą, kada dar nebuvo išėjęs į partizanų būrį ir jokios informacijos aš jam nesu perdavusi.

<...> Apie Juškio Povilo nužudymą Juškio Stasio namuose 1946 m. gruodžio mėn. su Pociumi aš niekada nekalbėjau.

<...> 1946 m. lapkričio mėn. mano tėvas areštuotas MVD organų, bet dėl ko, aš nežinau, nes su partizanais jis jokio ryšio nepalaikė.

NUTARIMAS dėl kaltinimo pateikimo Vasiliauskaitei Juzei, Juozo

Nutarimą surašė Tauragės apskr. MVD sk. tardytojas j. ltn. SELIVERSTOV. 1947 m. sausio 14 d.

Užtektinai įrodymų, jog jinai nuo 1945 m. rugsėjo mėn. palaikė ryšį su „banditais“, perdavinėjo jiems informaciją apie milicijos (stribų) pasirodymo vietas, partinį-sovietinį aktyvą, savo namuose suteikė „banditams“ slėptuvę, suteikė pagalbą maisto produktais, be to, 1946 m. lapkričio mėn. iš Vasiliausko namų „banditai“ apšaudė sovietų armijos karius.

Iš Vasiliauskaitės Juzės, Juozo, apklausos protokolo. 1947 m. sausio 14 d.

Tardytojas: „Jums pateikiami kaltinimai pagal RSFSR BK str. 17-58-1„a“, jog jūs nuo 1945 m. rugsėjo mėn. palaikėte ryšį su „banditais“, perduodavote jiems žinias apie milicijos (stribų) pasirodymo vietas, sovietinio-partinio aktyvo, savo namuose slėpėte „banditus“, teikėte jiems paramą maisto produktais, bet to, 1946 m. lapkričio mėn. iš jūsų namų „banditai“ apšaudė sovietų armijos kareivius. Ar prisipažįstate dėl viso to savo kaltę?“

<...> Man pateiktuose kaltinimuose pagal RSFSR BK str. 17-58-1„a“ savęs kalta neprisipažįstu, kadangi jokių ryšių niekada su „banditais“ nepalaikiau, jokios informacijos jiems neperdavinėjau, savo namuose jų neslėpiau, o kada 1946 m. lapkričio mėn. pas mus į namus buvo atėję 4 partizanai, aš tuo metu namuose nebuvau, o buvo tik mano motina Cecilija Vasiliauskienė.

1947 m. sausio 27 d. Vasiliauskaitė Juzė, Juozo, buvo tardoma Šilutėje to paties tardytojo SELIVERSTOV’o. Ji ir vėl buvo verčiama pripažinti savo kaltę, bet ji jai metamus kaltinimus kategoriškai neigė. Tardytojas teigia, jog tardymo nustatyta, jog ji susitikusi su Šileikiene Zose iš Rezgalių k., Kaltinėnų vlsč. 1946 m. gegužės mėn., pastarajai pasakojusi, jog ji turinti kavalierių-„banditą“ Šneiderį Joną iš Butvilų k., Skaudvilės vlsč., kuris tankiai pas ją nakvoja. Bet Vasiliauskaitė ir toliau kategoriškai tai neigia, jog ji jokio Šneiderio nepažįstanti ir su Šileikiene Zose apie tai nekalbėjusi ir niekur su ja kartu nevaikščiojusi. Bet tardytojas ir toliau aiškina, jog ji meluojanti, duodanti neteisingus parodymus. Tardytojas klausia, ar ji pažįstanti Butvilų k., Skaudvilės vlsč. gyventoją Kmitą Alpondą. Vasiliauskaitė atsakė, jog Kmitos Alpondo (gal Almondo ar Alfonso?) niekada nepažinojusi, netgi tokio Butvilų kaime nežinanti, kad jis toks yra.

Iš SULAIKYMO protokolo

1946 m. gruodžio 6 d. Kaltinėnai

Aš, Kaltinėnų vlsč. MVD sk. j. ltn. KOLESNIČENKO, šiandien, remiantis RSFSR UPK 100 str., sulaikiau pilietį Juškį Stasį, Prano, g. 1907 m. Ąžuolynės k., Nemakščių vlsč., Raseinių apskr. išsilavinimas - 4 kl., vedęs, mašinistas, gyvena Nuomininkų k., Kaltinėnų vlsč., Tauragės apskr.

Juškys Stasys sulaikytas turimos medžiagos pagrindu, kaip aktyvus „banditų“ rėmėjas. Sulaikymas atliktas šiomis aplinkybėmis: 1946 m. lapkričio mėn. iš 3-ios dienos į 4 d. naktį šalia Juškio Stasio namų ir jo kaimynų Mikavičiaus ir Velikulskio buvo paruošta pasala.

8 val. 30 min. ryte lapkričio 4 d. buvo patikrinti Juškio Stasio, Prano, namai ir gyvenamajame name buvo aptiktas vienas ginkluotas automatu „banditas“. Kada kareiviai užeidinėjo į namą, Juškys buvo virtuvėje ir metėsi prie kambario durų, kuriame buvo „banditas“, kartu užkirsdamas kareiviams įėjimą į kambarį ir suteikdamas galimybę ten esančiam „banditui“ pabėgti per kitas duris. „Banditas“, kuris išbėgo iš Juškio namų, buvo mirtinai sužeistas už 300 m nuo gyvenamojo namo. Per kratą Juškio namuose lovoje po pagalve buvo rastas paslėptas „bandito“ automatas ir pečelyje rastos trys automato apkabos (šovinių dėtuvės).

Sulaikymas atliktas gruodžio 6 d. nuo 18-os val. iki 1947 m. gruodžio 7 d. 8.00 val.

Pasirašo: Kaltinėnų vlsč. MVD oper. įgaliotinis j. ltn. KOLESNiČENKO

Iš Juškio Stasio, Prano, apklausos protokolo. Apklausą vykdo Kaltinėnų vlsč. MVD sk. oper. įgaliotinis j. ltn. KOLESNIČENKO per vertėją BIELIAUSKĄ PETRĄ, MYKOLO.

<...> Mano tėvas arendavo (nuomojo - red. past.) 10-15 ha žemės. Būdamas 14-os metų, baigiau 4-ias liaudies mokyklos klases. Tėvas mirė ir pradėjau uždarbiauti pas žmones.

1927-1928 m. tarnavau Lietuvos kariuomenėje. 1934 m. persikėliau gyventi į Paeglynės k., Skaudvilės vlsč. ir pradėjau dirbti mašinistu, kūliau javus. Pagyvenęs trejus metus Paeglynės k., persikėliau gyventi į Karšuvos k., po to į Kavadonių k.

1941 m. persikėliau į Ivančionis (?), kur 1944 m. susituokiau su Ivanauskaite Zose, Antano, iš (ivančionių k.?).

Vokiečių okupacijos metais taip pat kūliau javus valstiečiams, nepriklausiau jokiai partijai. Šiuo metu gyvenu Nuomininkų k., turiu žemės 15 ha, nuo 1946 m. spalio mėn. pradžios pabėgusio iš savo namų prtz. rėmėjo Broniaus Pociaus namuose.

<...> iš giminių turiu tetą Adomaitienę Oną iš Ylių k., Nemakščių vlsč., išvežta į Rusiją, kadangi jos sūnus Vladas Adomaitis tarnavo policijoje Kaune (nusišovė).

Kitas mano pusbrolis - Vincas Adomaitis 1940-1941 m. tarnavo Raudonojoje armijoje, o nuo 1941 m. iki 1943 m. tarnavo vokiečių armijoje. Mano tėvo visi broliai gyvena Amerikoje, Čikagos mieste. Daugiau giminių neturiu.

Paskutiniu metu 1946 m. lapkričio 4 d. pas mane užėjo partizanas, ginkluotas automatu, o ryte 4 d. užėjo kareiviai. Partizanas bandė bėgti, bet maždaug už 200-300 m nuo mano namų buvo nušautas. Jo pavardės aš nežinau, kadangi jis man nebuvo pažįstamas. Kada jis atėjo, lauke jau buvo šviesu. Pabeldė į duris ir aš liepiau jam įeiti. Apsirengęs jis buvo civiliškais drabužiais, su kailinukais, kepure ir auliniais batais. Užėjęs į kambarį, jis pasisveikino su manimi, po to atsisegė puskailinius ir aš pamačiau po jais automatą. Po to jis paklausė ar nėra ko daugiau pas mane namuose ir ar neužeina kas nors iš pašalinių. Aš atsakiau, jog namie nieko daugiau nėra, bet šiuo metu turėtų iš gretimo kaimo ateiti moteris melžti karvės. Tada jis užėjo į kitą kambarį, nusirengė, automatą padėjo po pagalve, apkabas sukišo į pečelį ir ėmė vaikščioti po kambarį švilpaudamas. Po to jis paprašė: „Paruoškite man pusryčius.“ Aš pasakiau, jog dabar neturiu mėsos, bet žmona paruoš pusryčius, tada papusryčiausim ir jis sutiko. Tuo metu aš taisiau diržą motorui, bet partizanas paprašė, kad aš jam atiduočiau tą diržą. Bet aš pasakiau, kad negaliu jo jam atiduoti, kadangi jis man reikalingas. Po to jis paprašė, kad aš jam parduočiau savo diržą, bet aš irgi nesutikau. Po kurio laiko užėjo kareiviai. Partizanas, juos pamatęs, iššoko iš kambario per kitas duris į lauką ir metėsi bėgti, automatą palikęs po pagalve, bet už 200-300 m krito nušautas kareivių.

Kadangi aš nenorėjau, kad name įvyktų susišaudymas, todėl užrėmiau duris į kitą kambarį ir leidau partizanui pabėgti.

Iš Juškio Stasio, Prano, apklausos protokolo. 1947 m. sausio 14 d. Šilutė. Apklausą vykdo Tauragės apskr. MVD sk. tardytojas j. ltn. SELIVERSTOV per vertėją MATIUŠOV’ą.

Tardytojas: „Jums pateikiamas kaltinimas pagal RSFSR BK str. 17-58-1„a“, jog jūs 1946 m. viduryje palaikėte artimą ryšį su „banditais“, veikiančiais Kaltinėnų vlsč. teritorijoje, rinkote ir perdavinėjote „banditams“ juos dominančius klausimus, suteikėte jiems priedangą savo namuose, aprūpinote juos maisto produktais ir „banditų“ prašymu pardavinėjote turguje sviestą, jų atimtą iš valstiečių. Be to, 1946 m. lapkričio mėn. jūsų namuose buvo nušautas „banditas“ Juškys Povilas, ginkluotas automatu. Ar dabar pripažįstate savo kaltu?“

<...> Pateiktame man kaltinime pagal RSFSR BK str. 17-58-1„a“ kaltu save pripažįstu tik tiek, jog gruodžio pradžioje 1946 m. ryte pas mane į namus atėjo partizanas, kuris paprašė, kad aš keturiems žmonėms paruoščiau valgyti. Niekuo daugiau savęs kaltu nepripažįstu.

<...> Aš dar kartą tardymui pareiškiu, jog jokio ryšio su „banditais“ nepalaikiau ir jų pagrobtų daiktų bei maisto produktų neturėjau ir nepriiminėjau.

Iš liudininkės Šileikienės Zosės, Broniaus, apklausos protokolo. Gim. 1921 m. Rezgalių k., Kaltinėnų vlsč., Tauragės apskr. 1946 m. gruodžio 30 d. Kaltinėnai. apklausą vykdo Kaltinėnų vlsč. MVD sk. oper. įgaliotinis j. ltn. KoLESNIČENKo per vertėją Bieliauską petrą, mykolo.

<...> Butvilų k., Skaudvilės vlsč. pas pil. Jonutį Joną daržinėje po šienu yra vienas bunkeris. Šiame bunkeryje gyvena 5-6 partizanai, kartais ir daugiau ateina. Šiame bunkeryje gyvena trys partizanai broliai Kmitai: Edmundas (orig. Edmontas), Antanas ir Vincas, Jakubauskas Antanas ir kt. Tame bunkeryje yra maisto produktų atsargų, prigrobto turto, drabužių. Partizanai ten laikosi nuolat ir, jeigu kiti kur nors išeina, vienas būtinai pasilieka bunkeryje.

Maistą jie ruošia pas Jonutį namuose, o slepiasi bunkeryje. Apie tai man pasakojo Jonučio dukra Juzė 1946 m. gruodžio 25 d. Jonutytė yra mano giminaitė-„švogierka“ (Juzės brolio žmona).

Antras bunkeris Butvilų k. yra miške už Venerskio Antano sodybos pastatų, apie 20-30 m nuo daržinės. Ten nuolat gyvena 5-6 partizanai. Jų pavardžių nežinau, visi iš Nemakščių vlsč. - du broliai, vienas jų giminaitis. Tame bunkeryje buvo paslėpta daug ginklų, bet prieš Kalėdas šiuos ginklus išdalijo jų rėmėjams. Visa tai jie padarė dėl to, jog neva netrukus privažiuos daug kareivių jų gaudyti. Į tą bunkerį dabar partizanai ateina tik su savo asmeniniais ginklais. Šis bunkeris buvo pastatytas š. m. pavasarį. Apie tai man pasakojo ta pati Jonutytė ir Pocius Stasys - jaunesnysis prtz. Broniaus brolis iš Naujininkų k., kuris tarnauja darbininku pas Venerskį.

Trečias bunkeris yra už Kražių ant Medžiukalnio kalno, netoli Pavandenio k. Apie tai man pasakojo mano brolis-partizanas Kelpša Romualdas, Broniaus, ir dar vienas bunkeris buvo pas Vasiliauską Juozą, Jurgio, Nuomininkų k. Šis bunkeris yra netoli Vasiliausko daržinės. Šį bunkerį neseniai aptiko Kruonio MVD, jame rado šautuvą ir švarką. Šis bunkeris buvo pastatytas, kada 1944 m. praėjo frontas. Vasiliauskas pradžioje šį bunkerį įsirengė dėl savęs pasislėpti, o po to, kada 1945 m. rugpjūčio mėn. užmezgė ryšį su partizanais, tuomet partizanai šį bunkerį naudojo sau. Jame jie slėpėsi pavojaus atveju, o paprastai jie būdavo pas jį namuose.

Pas Vasiliauską slėpėsi šie partizanai:

1.    Žiauberis Kleopas-Anglas, Burmistras;

2.    Žiauberis Pranas-Miškinis, Alksnis, Pinigaitis;

3.    Juškys Povilas;

4.    Mėlynis Povilas-Beržas;

5.    Mėlynis Jonas;

6.    Šneideris Stasys-Ginčas, Varguolis;

7.    Šneideris Jonas-Didenis, Tankistas, Pomidoras, Daktaras.

Šie partizanai tankiai atveždavo pas Vasiliauską pagrobtus produktus. Š. m. rugsėjo-spalio mėn., kada prtz. apiplėšė darbininką Budrevičių „Pluščių“ sovchoze, Kražių vlsč., tada pas Vasiliauską atvežė nušautą kiaulę, pusmaišį miltų, centnerį grūdų, o kada š. m. vasarą buvo apiplėšta Kražių automašina su sviestu, tuomet pas Vasiliauską atvežė daug sviesto. Apie tai man pasakojo Vasiliausko dukra Vasiliauskaitė Juzė.

<...> 1945 m. rugpjūčio mėn. pas mus į namus atėjo partizanai: Žiauberis Pranas, Žiauberis Kleopas, Juškys Povilas, Mėlynis Povilas, Mėlynis Jonas, Dobrovolskis Bronius, Vinco (mano švogeris). užėję jie ėmė įkalbinėti mano brolius Romualdą ir Bronių stoti į jų būrį, pažadėjo juos gerai apginkluoti ir suteikti geras pareigas. Ir taip broliai sutiko eiti pas juos į būrį. Romualdą apginklavo rusišku automatu PPŠ ir naganu ir po to Romualdas iškart išėjo į būrį ir labai retai ateidavo į namus, maždaug vieną kartą per mėnesį; kartais su kitais, o kartais ir vienas. O Bronius dieną dirbo pas buožę-partizanų rėmėją Bronių Pocių, pas kurį tankiai būdavo partizanai, o naktimis vaikščiojo su partizanais.

Pirmą kartą Kelpša Romualdas dalyvavo Nemakščių vlsč. kažkokio valstiečio apiplėšime, tik nežinau kokiam kaime. Be to, ten dalyvavo ir abu broliai Žiauberiai, Dobrovolskis, Mėlynis Povilas, Juškys Povilas. Jie tada paėmė miltų, grūdų, dvi nušautas kiaules, sviesto, kiaušinių ir visa tai atvežė pas Pocių Bronių į nuomininkų k. Tai buvo 1945 m. maždaug rugpjūčio mėn. Apie tai man pasakojo brolis Romualdas.

Kitas partizanų žygis buvo įvykdytas maždaug š. m. birželio-liepos mėn. Stulgių k., Skaudvilės vlsč. Ten jie apiplėšė pil. Girskį. Tame žygyje dalyvavo ir mano brolis Bronius Kelpša, abu broliai Žiauberiai, Dobrovolskis, broliai Mėlyniai: Povilas ir Jonas, Juškys Povilas. Ten jie paėmė porą arklių, „bričką“ (vežimą), kiaulę, dvi avis, 2 cnt miltų ir grūdų, vilnų, kiaušinių. Visa tai ir vėl atvežė pas Pocių Bronių. Didžiąją dalį produktų paliko pas Pocių, kitą dalį padalijo ir atidavė partizanams bei jų rėmėjams. Pvz., Mikavičiui Romualdui, Nuomininkų k. gyventojui, atidavė miltus, Vasiliauskui Juozui atidavė 1 cnt grūdų, pusę centnerio paėmė mano brolis Bronius, kuris gavo ir atsinešė į namus apie 30 kg mėsos.

Š. m. kovo mėn. buvo įvykdytas sumušimas ir apiplėšimas pil. Skrodenio Stasio, Kražių vlsč., Lenkvičių k. gyventojo. Šiame pasireiškime dalyvavo mano du broliai Kelpšos: Romualdas ir Bronius, Dobrovolskis Bronius, broliai Žiauberiai: Stasys ir Jonas, Juškys Povilas, Mėlyniai: Povilas ir Jonas, Šneideris Stasys ir Šneideris Jonas. Partizanai sumušė Skrodenį ir paėmė jo karvę, 3 avis, kiaulę, 2 cnt grūdų, miltų, sviesto. Visą šį turtą atvežė į Nuomininkų k. pas brolius Mikavičius: Romualdą, Zenoną ir Vincą partizanų rėmėjo Pociaus Broniaus pastote. Visą priplėšto turto didžiąją dalį paliko pas Mikavičių, o visa kita pasidalijo tarp savęs ir atidavė rėmėjams. Mano brolis Romualdas atsivežė į namus pusmaišį miltų, o Bronius - 30 kg mėsos. Vasiliauskui Juozui atidavė 2 cnt grūdų. Pociui Broniui atidavė kiaulę ir 1 cnt miltų. Apie tai man papasakojo mano broliai Romualdas ir Bronius.

Š. m. gruodžio mėn. prieš Kalėdas ta pati partizanų grupė įvykdė Kražių vlsč. „Pluš-čių“ sovchozo darbuotojo Budreckio Stasio apiplėšimą, kuriame dalyvavo mano brolis Romualdas, Pocius Bronius, Dobrovolskis Bronius, Mėlynis Povilas, Mėlynis Jonas, Kmita Antanas, Kmita Edmundas, Kmita Andrius. Partizanai apiplėšė Budreckį, paėmė iš jo karvę, o kitas jo dvi karves nušovę paliko ir paėmė iš jo 2 cnt grūdų. Karvę ir grūdus nuvežė pas Jonutį Joną į Butvilų k., kur partizanai po to gėrė ir linksminosi.

1946 m. kovo 3 d. tas pats būrys įvykdė pirmą Budreckio apiplėšimą Pluščių k., Kražių vlsč. Paėmė iš jo 1000 rublių, grūdų ir miltų ir viską nuvežė pas Jonutį Joną į Butvilų k.

Maždaug 1946 m. rugpjūčio mėn. ta pati grupė apiplėšė autosunkvežimį su sviestu, vežamu iš Kražių į Kaltinėnus. Sunkvežimis buvo sustabdytas Pakarčiamio k., Kaltinėnų vlsč. Buvo paimta apie 700 kg sviesto, vilnų ir kiaušinių. Šitą sviestą partizanai atidavė savo rėmėjams, kurį jie pardavė turguje. Sviestą išdalijo šiems prtz. rėmėjams: Pociui Broniui, Juozo; vieną statinę 50 kg apylinkės pirmininkui Mikniui Pranui, Domo; Mikavičiams: Romualdui, Zenonui, Vincui; pusę statinės - 50 kg Mileckiui Jonui. Likusį sviestą prtz. užkasė žemėse po šienu Pociaus Broniaus daržinėje Nuomininkų k. Mikniaus Prano, Mikavičiaus Vinco ir Meleckio Jono žmonos sviestą vežė parduoti į Kaltinėnų turgų ir Skaudvilėn. Apie tai man pasakojo mano brolis Romualdas ir Mikavičiūtė Vlada - Mikavičiaus sesuo.

Mano brolis Kelpša Romualdas šiuo metu slapstosi Košių k., Skaudvilės vlsč. pas pilietį Pudževį. Jo dukra Pudževytė Jadvyga (Jadzė) yra Romualdo panelė („barišnia“). Jis ten išėjo užvakar - gruodžio 28 d., kada buvo areštuotas mano tėvas Didmiškio k., Kražių vlsč. pas pil. Klemą. Pas jį yra automatas PPŠ. Kad jis išėjo pas Pudževį, man pasakojo Jurgelienė Valėsia iš Karyznų k., Kražių vlsč. Vakar atėjo Pudževienė ir sakė, jog Romualdas pas juos.

Šio būrio 15-os kovotojų vadas yra Mielynis Povilas-Burmistras iš Nemakščių, Raseinių apskr., 21 m. amž., vidutinio ūgio, tamsaus gymio, vaikšto civiliškai apsirengęs, turi būrininko laipsnį.

Jo būrys užvakar išėjo į Upynos pusę, Kražių vlsč., kadangi paskutiniu metu pradėjo pasirodyti daug kariuomenės. Apie tai man pasakojo pil. Kareiva Pranas iš Rezgalių k. Vakar jis atvažiavo iš upynos miško ir pasakojo, jog ten matęs partizanus iš Mėlynio būrio. Jie buvo užėję į vieną namą ir prašė valgyti. Jis matęs tik tris, kurie užėjo į kambarį.

<...> Aš pažįstu šiuos ryšininkus ir rėmėjus: 1. Miknius Pranas, Domo, iš Nuomininkų k. Yra aktyvus prtz. rėmėjas. 1945 m. žiemą prtz. jam įteikė automatą ir tą automatą jis laikė iki 1946 m. rugsėjo mėn. Po to, kada Pocius Bronius pasislėpė nuo arešto, tada partizanai paėmė iš Mikniaus tą automatą ir atidavė jį Pociui.

Partizanai labai tankiai apsilanko pas Miknių Praną, atneša jam maisto produktų, mėsos bei drabužių. Š. m. pavasarį partizanai Mikniui atnešė moterišką paltą, kurį jo žmona atnešė mano motinai persiūti ir aiškino, jog tą paltą jai atnešė partizanai. Taip pat atnešė juodą kostiumą, kurį ji persiuvo savo sūnui; dvi sukneles - vieną mėlyną, kitą rudą, o š. m. rugpjūčio mėn., kada buvo paimtas sviestas iš sunkvežimio, partizanai Mikniui davė 50 kg sviesto, kurį jis pardavė turguje Kaltinėnuose ir Skaudvilėje. Pas Miknių tankiai užeina prtz. broliai Kmitai, Jokubauskas, Juškys Povilas ir Mėlynis Povilas. Miknius Pranas yra ne tik partizanų rėmėjas, bet ir ryšininkas. 1946 m. kovo mėn. pas Miknių buvo broliai-partizanai Kmitai, Juškys Povilas, broliai Mėlyniai. Miknius ėjo į kaimą ir sužinojo, jog į Nuomininkus atvažiavo automašina su milicija (stribais). Jis atėjo į namus ir apie tai pranešė partizanams ir partizanai iš jo išėjo. Apie tai man pasakojo pats Miknius.

Kitą kartą gegužės mėn. pas Miknių Praną lankėsi broliai-partizanai Kmitai, Juškys Povilas, Dobrovolskis, Mėlynis. Miknius Pranas buvo Nuomininkų k. apylinkės kanceliarijoje. Tuo metu į nuomininkus atvažiavo milicija (stribai). Miknius Pranas tuoj pat atėjo ir pranešė partizanams apie tai ir partizanai išėjo. Apie tai pats Miknius man pasakojo.

Š. m. (1946 m.) kovo mėn. partizanai sumušė ir apiplėšė Pasausalio apyl. tarybos pirmininką Bartkų ir sekretorių Martinkų.

<...> 1946 m. kovo mėn. Mėlynio būrio partizanai buvo pas Miknių Praną. Miknius vakare užėjo pas mus ir man pasakė, jog eis pas partizanus ir pasakys, kad pirmininką Bartkų ir sekretorių Martinkų atvestų prie tvarkos. Čia buvo ir mano broliai Romualdas ir Bronius ir jis juos įkalbinėjo paimti į rankas Vacį Martinkų ir Bartkų, kadangi jie atsidavę sovietų valdžios žmonės. mano broliai pritarė jam ir išėjo pas partizanus, kurie tuo metu buvo Mikniaus namuose. Ten jie visi kartu susikalbėjo ir nuėjo pas Martinkų ir Bartkų.

Šiame užpuolime dalyvavo: mano broliai-partizanai Romualdas ir Bronius; broliai Žiauberiai: Pranas ir Kleopas; Šneideris Stasys; Šneideris Jonas; Jakubauskas Antanas; Dobrovolskis Bronius; Mėlyniai: Jonas ir Povilas; Miknius Pranas; Kmitai: Antanas ir Edmundas; Pocius Bronius, Juozo (ginkluotas automatu).

Be to, šiame užpuolime dalyvavo Miknius Pranas, Domo, ginkluotas su savo automatu. Partizanai sumušė ir apiplėšė Bartkų ir Martinkų. Juos mušė: Pocius Bronius (jis pats apie tai man gyrėsi), Žiauberis Kleopas ir Dobrovolskis.

Mano broliai ir visi kiti plėšė turtą, krovė ir vežėsi. Tada partizanai iš Bartkaus ir Martinkaus atėmė šautuvus, paėmė Martinkaus arklį, vežėčias, grūdus, miltus, mėsą bei drabužius ir viską vežimu atvežė pas Miknių Praną ir visi prtz. nuėjo pas jį, o mano broliai ir Žiauberis Kleopas atėjo pas mus ir man pasakojo, kaip jie mušė Bartkų ir Martinkų, kaip atėmė iš jų šautuvus ir juos apiplėšė. Po to visi partizanai gėrė degtinę ir linksminosi pas Miknių Praną. Ten linksminosi ir mano broliai. Po to iš Mikniaus partizanai perėjo pas Pocių Bronių, ten praleido parą laiko ir iš Pociaus išėjo į Butvilų k. pas Jonutį Joną.

<...> Užvakar - š. m. gruodžio 28 d. mano tėvas Kelpša Bronius, Stasio, sulaikytas Kražių mVD Didmedžio k., kur jis slapstėsi, kaip gyvenantis ne savo valsčiuje ir neprisiregistravęs.

Iki šiol mano tėvas nuo 1945 m. gegužės mėn. slapstėsi ir palaikė tamprų ryšį su partizanais. Būtent jis užsiiminėjo daugiausia dokumentų padirbinėjimu partizanams. Jis turi tris apvalius antspaudus su herbais Kražių vlsč. MVD sk., Kaltinėnų vlsč. MVD sk. ir Tauragės apskr. mVD sk.

Be to, jis užsiiminėjo kvitų valstiečiams gamyba dėl valstybinių prievolių pristatymo. Šiuos suklastotus kvitus mano tėvas yra padaręs:

1.    Klemui Juozui iš Didmiškio k., Kražių vlsč.;

2.    Jurgelienei Valesei iš Karyznų k, Kražių vlsč.;

3.    Pociui Antanui iš Kasčiukų k., Kražių vlsč.;

4.    Pociui Juozui iš Kasčiukų k.;

5.    Kiviliui Pranui iš Kasčiukų k.;

6.    Pociui Kaziui iš Kasčiukų k.;

7.    Meleckiui Jonui iš Kasčiukų k.;

8.    Kairiui Jonui iš Kasčiukų k.;

9.    Meleckiui Juozui iš Kasčiukų k.;

10.    Navakauskui Jonui iš Určiniškių k., Kaltinėnų vlsč.;

11.    Petrokui Juozui iš Určiniškių k.;

12.    Šimkui Juliui iš Vėjų k., Kražių vlsč.;

13.    Šimkui Vytautui iš Vėjų k.;

14.    Remeikiui Stasiui iš Kasčiukų k. ir daugeliui kitų iš Kražių vlsč.

Mano tėvas dokumentus padarė šiems asmenims:

1.    Kobeckiui Broniui, Jono, iš Rezgalių k., Kaltinėnų vlsč. - padarė gim. liudijimą ir pasą;

2.    Mėlynauskui Broniui iš Sodelių k., Kražių vlsč. - padarė pasą, ištaisė gim. metus, kad nereiktų eiti į rusų kariuomenę;

3.    Karosui Jonui, Jono, iš Sodelių k. - padarė metrikus ir pasą, kad nereiktų eiti į rusų kariuomenę;

4.    Partizanui Pociui Broniui, Juozo, iš Nuomininkų k. - padarė pasą, pakeitė pavardę iš Pociaus į Rocių;

5.    Partizanui Žiauberiui Kleopui iš Lenkvičių k., Kražių vlsč. - padarė pasą;

6.    Partizanui Žiauberiui Pranui, Vlado, iš Lenkvičių k. - padarė pasą;

7.    Jakubauskui Antanui iš Karoblio k., Skaudvilės vlsč. - padarė pasą;

8.    Martinkui Juozui, Juozo, iš Antininkų k., Skaudvilės vlsč. - padarė pasą, kad nereiktų eiti į rusų kariuomenę;

9.    Vladykai Pranui, Prano, iš Tujainių k., Skaudvilės vlsč. - padarė 1944 m. gimimo pažymėjimą, kad nereiktų eiti į rusų kariuomenę;

10.    Pundinui Juozui, Vlado, iš Tujainių k. - padarė pasą, kad nereiktų eiti į rusų kariuomenę;

11.    Valantinui Mečislovui, Jurgio, iš Girdiškių k. - padarė pasą, kad nereiktų eiti į rusų kariuomenę;

12.    Bunokui Antanui, Alekso, iš Nuomininkų k. - padarė metrikus, kad nereiktų eiti į rusų kariuomenę;

13.    Vismantui Broniui, Adolfo, iš Kanapukų k., Kaltinėnų vlsč. (mano pusbrolis) -padarė metrikus, kad nereiktų eiti į rusų kariuomenę;

14.    Vedeikiui Petrui, Baltramiejaus, iš Rezgalių k., Kaltinėnų vlsč. - padarė pasą, kad nereiktų eiti į rusų kariuomenę;

15.    Steponkui Stasiui, Stasio, iš Vėjų k., Kražių vlsč. - padarė pasą, kad nereiktų eiti į rusų kariuomenę;

16.    Steponkui Vincui, Stasio, iš Vėjų k. - padarė metrikus, kad nereiktų eiti į rusų kariuomenę;

17.    Kaučikui Antanui, Antano, iš Kasčiukų k., Kražių vlsč. - padarė pasą, kad nereiktų eiti į rusų kariuomenę;

18.    Mikavičiui Romualdui, Jono, iš Nuomininkų k. - padarė metrikus, kad nereiktų eiti į rusų kariuomenę;

19.    Kasmauskui Pranui iš Nuomininkų k. - padarė metrikus, kad nereiktų eiti į rusų kariuomenę;

20.    Vyšniauskui Broniui, Petro, iš Nuomininkų k. - padarė metrikus, kad nereiktų eiti į rusų kariuomenę;

21.    Martinkui Toniui iš Balų k., Skaudvilės vlsč. - padarė metrikus, kad nereiktų eiti į rusų kariuomenę.

R. K. pastaba: likusios 15 pavardžių - beveik neįskaitomos. Kai kurios čia ir kitur minimos pavardės, vardai gali būti užrašyti netiksliai, kadangi daugelis rusiškų pavardžių, vietovių pavadinimų okupantų tardytojų užrašyti klaidingai, o kaip ir kur patikslinti, verčiant į lietuvių kalbą, ne visada įmanoma.

<...> Man visa tai žinoma dėl to, kadangi mano tėvas Kelpša Bronius 1945 ir 1946 metų pradžioje šiuos dokumentus padirbinėjo namuose ir aš viską mačiau. O kada jis ėmė slapstytis, mano motina tankiai pas jį eidavo ir man pasakojo, kur jis slapstosi ir kam padirbinėja dokumentus. Be to, Pocius Antanas iš Kasčiukų k. ateidavo pas mus ir apie tai pasakodavo. Apie tai pasakojo ir Šimkus Julius iš Vėjų k., kur mano tėvas slapstėsi.

Pirmiausia mano tėvas slapstėsi pas Šimkų Julių Vėjų k. iki 1946 m. rugsėjo mėn. Jis ten padirbinėjo dokumentus ir mūrijo pečių, gamino lentutes. Partizanai jį labai gerbė ir žadėjo jam suteikti pirmą vietą, jeigu tik ateis kita valdžia. Visa tai jam žadėjo Žiauberis Kleopas, vakarojant pas Pocių Antaną Kasčiukų k. 1946 m. gegužės mėn., kur dalyvavo apie 50 partizanų. Ten buvo ir mano broliai Romualdas ir Bronius. Toje vakaronėje dalyvavo Mėlynio Povilo-Burmistro partizanai ir Montvydo Leopoldo-Žemaičio būrys.

Pradžioje ten vyko susirinkimas, kalbėjo Montvydas, Mėlynis ir kt. partizanai. Jie kalbėjo apie greit prasidėsiantį karą, apie tai, jog Lietuvoje šeimininkaus anglai ir amerikiečiai. Po susirinkimo vyko pasilinksminimas, šokiai. Ten dalyvavo: Pocius Antanas; Pociutė Antanina (Antosė) - Mykolo Pociaus duktė iš Kasčiukų k.; Remeikaitė Jadvyga, Antano, iš Kasčiukų k.; Pociutė Stasė, Juozo, iš Kasčiukų k. ir jos tėvas; Mikavičiutė Vlada iš Nuomininkų k.; Mikavičiutė Natalija iš Nuomininkų k.; Šimkutė Jadvyga (Jadzė) ir jos tėvas Šimkus Julius iš Vėjų k.; Monstvilaitė Jadvyga iš Určiniškių k.; Steponaitytė Lena iš Vėjų k.; Pocius Mykolas iš Kasčiukų k.; Žymantas Zenonas ir jo dukra Bronė iš Vėjų k.; Mikavičiai: Romualdas, Zenonas ir Vincas iš Nuomininkų k.

Apie tai man pasakojo mano brolis Romualdas ir Mikavičius, kada jie grįžo iš vakaronės, užsuko pas mus.

Š. m. rugsėjo mėn. mano tėvas pradėjo slapstytis pas Meleckį Joną Kasčiukų k., pas Pocių Juozą, pas Kivilį Antaną Kasčiukų k. ir pas Klemą ar Klevelį Juozą, gyv. Didmedžio k., Kražių vlsč.

<...> 1946 m. gruodžio 4 d. Juškio Stasio namuose Nuomininkų k. kareiviai nušovė partizaną Juškį Povilą-Bagočių - Stasio brolį. Jis tada ryte užėjo pas brolį užsakyt pusryčius trims partizanams. Su juo kartu dar buvo du broliai Kmitai: Antanas ir Edmundas. Jie tuomet buvo pas pirmininką Miknių Praną.

<...> Navickaitė Jadvyga (Jadzė) 1946 m. pradžioje dirbo pas „buožę“, vėliau tapusį partizanu - Pocių Bronių, Juozo, Nuomininkų k. Dar iki to jos draugės Radvilavičiūtės Stasės iš Butkaičių k. žodžiais tariant, Navickaitė Jadzė palaikė ryšį su partizanais. Ji pas kažką tai dirbo Butkaičių k. ir pas tą šeimininką ateidavo partizanai. Kada Navickaitė perėjo dirbti pas Pocių Bronių, tuomet ji čia užmezgė artimą ryšį su partizanais, kadangi pas Pocių nuolat būdavo partizanai. Pradžioje ji buvo Pociaus Broniaus sugyventinė, o

po to jos kavalieriumi tapo prtz. būrio vadas Mėlynis Povilas-Burmistras.

Navickaitė buvo ir partizanų ryšininkė. Kartą š. m. liepos mėn. keletas partizanų miegojo daržinėje pas Mikavičius (Romualdą, Zenoną, Vincą). Navickaitė, pamačiusi, jog atvažiavo mašina į nuomininkų k. su milicija (stribais), iškart bėgte nubėgo pas Mikavičius ir pranešė apie tai partizanams, kurie tuoj pat pasitraukė. Apie tai man kitą dieną pasakojo pati Navickaitė.

Š. m. rugsėjo mėn., kada pas mus atvyko grupė Kaltinėnų MVD pareigūnų areštuoti mano brolio, tuo metu pas Pocių Bronių buvo daug partizanų, jie šventė Broniaus gimtadienį. Ten buvo prtz. broliai Žiauberiai, trys broliai Kmitai, Juškys Povilas, broliai Mėlyniai ir kt. Navickaitė Jadvyga tada vaikščiojo aplink ir stebėjo milicijos (stribų) pasirodymą. užėjusi pas Mikutį Stepą, Navickaitė iš pastarojo sužinojo, jog pas mus yra grupė mVD-istų, kurie areštavo mano brolį. Sužinojusi apie tai, Navickaitė nubėgo pas Pocių Bronių ir pranešė ten esantiems partizanams, kurie netrukus iš Pociaus namų pasitraukė. Apie tai aš sužinojau iš Pudževaitės Jadzės - mano brolio Broniaus panelės, kuri tuo metu buvo pas Mikutį Stepą. Navickaitė jos paklausė ar nėra milicijos (stribų) ir, kada Pudževaitė pasakė, jog pas mus yra milicija (stribai), ji iškart nubėgo pas Pocių ir pasakė.

Pudževaitė dabar gyvena Košių k., Skaudvilės vlsč. Tą dieną, kada areštavo mano brolį Bronių, mVD grupė atėjo pas Pocių Bronių areštuoti jo, bet jo nerado namuose, kadangi jis išbėgo kartu su partizanais. Navickaitė pasiliko namuose. Vakare Pocius Bronius grįžo į namus, Navickaitė jam pasakė, jog buvo atėję jo areštuoti. Tada Pocius susiruošė ir kitą dieną jis kartu su Navickaite išėjo į būrį, išsiveždamas su savimi visą ūkį.

<...> Apie Pociaus Broniaus veiklą partizanų būryje aš jau pasakojau anksčiau. Būryje jis turėjo Džiubo slapyvardį. Navickaitė Jadvyga taip pat su Pociumi nuo 1946 m. rugsėjo mėn. ir šiuo metu iki jos sulaikymo ji dalyvavo Mėlynio Povilo vadovaujamame partizanų būryje. Ji daugiausia gyveno pas Jakutį Joną Butvilų k. Ji aptarnavo partizanus: skalbė jų drabužius, ruošė maistą ir kartu su jais vaikštinėjo. Pavyzdžiui, ji su partizanais laikėsi pas Venerskį Juozą Butvilų k., pas Pocių Antaną kartu su Pociumi Broniumi, Mėlyniu ir kt. Š. m. gruodžio mėn. lankėsi pas Pocių Juozą vakaronėje, šį mėnesį lankėsi pas Kivilį Antaną Kasčiukų k. Apie tai man pasakojo mano brolis Kelpša Romualdas per Kalėdas, kada buvo atėjęs į namus.

Partizanų rėmėjas Višpulskis Bronius iš nuomininkų k. palaikė tokį pat ryšį su partizanais kaip ir Miknius Pranas. Partizanai labai tankiai lankėsi pas Višpulskį, jie jam davė 50 kg sviesto, kada apiplėšė tą automašiną. Kada apiplėšė Budreckį Pluščių k., Kražių vlsč., š. m. gegužės mėn. Višpulskiui jie taip pat davė 1 cnt grūdų, pusę cnt miltų ir mėsos.

Iš liudininkės Šileikienės Zosės, Broniaus, apklausos protokolo. Apklausą vykdo Tauragės apskr. MVD sk. tardytojas j. ltn. SELIVERSTOV per vertėją BIELIAUSKĄ. 1947 m. sausio 23 d. Kaltinėnai.

<...> Gerai pažįstu Vasiliauskaitę Juzę iš nuomininkų k. - nuo pat vaikystės, santykiai tarp mūsų normalūs. 1945-1946 m. žiemą pas mus į namus užėjo partizanas Kmita Edmundas (rus. originale - Almondas), Butvilų k. gyventojas, kuris pokalbio metu su mano broliais-partizanais šiuo metu pasakė, jog Vasiliauskas Juozas ir jo dukra Vasiliauskaitė Juzė palaiko ryšį su partizanais, aprūpina juos maisto produktais, savo namuose suteikia jiems prieglobstį, renka ir perduoda partizanams juos dominančias žinias, ką girdėjau aš pati. Be to, 1946 m. gegužės mėn. aš kartu su Vasiliauskaite iš Kaltinėnų ėjome namo ir pokalbio metu pastaroji papasakojo, jog ji turi kavalierių-partizaną Šneiderį Joną iš Butvilų k., kuris pas ją tankiai ateina ir nakvoja.

1946 m. rudenį aš nuėjau pas Vasiliauską Juozą dėl pinigų, kuris mano motinai turėjo sumokėti už drabužių siuvimą. Priėjusi prie namo, aš pamačiau palei langą kambaryje sėdinčius partizanus ir pats Vasiliauskas, pastebėjęs mane ateinant, išėjo į lauką ir pasakė, kad į kambarį neičiau, nes yra žmonių iš miško. Pasakė, jog pinigų dabar neturi ir aš grįžau į namus.

Kiek aš pastebėjau per langą, viduje galėjo būti apie penkis partizanus. Kaip jie buvo ginkluoti, nemačiau. iš jų atpažinau tik Kmitą Edmundą.

Iš NUTARIMO dėl tardymo medžiagos atskyrimo iš bylos Nr. 13691
1947 m. sausio 25 d. Tauragė

Aš, Tauragės apskr. MVD sk. tardytojas j. ltn. SELIVERSTOV, peržiūrėjęs tardymo (baudž. bylą) Nr. 13691 kaltinamojo pagal RSFSR BK str. 58-1„a“ Pociaus Broniaus, Juozo, ir kitų, iš viso 4-ių asmenų kaltinamų pagal RSFSR BK str. 17-58-1„a“, RADAU: Pagal kaltinamojo Pociaus parodymus „praeina“ kaip nac. „banditų“ būrio nariai:

1.    Rudaitis Kajetonas-Pilinas, Kaziukas, 22 m. amž., Kasčiukų k. Kražių vlsč. Raseinių apskr. gyventojas;

2.    Grybas Juozas-Šermukšnis, 28 m. amž., Kasčiukų k. gyventojas;

3.    Kmita Antanas, Prano-Uosis, Šarūnas, 30 m. amž., Butvilų k. Skaudvilės vlsč. Tauragės apskr. gyventojas;

4.    Kmita Edmundas, Prano-Evaldas, Liepa, 25 m. amž., Butvilų k. gyventojas;

5.    Kmita Andrius, Prano-Aušra, Audra, Aidas, 22 m. amž., Butvilų k. gyventojas;

6.    Šneideris Stasys, Jono-Ginčas, Varguolis, 24 m. amž., Kasčiukų k. gyventojas;

7.    Šneideris Jonas, Juozapo-Tankistas, Pomidoras, Daktaras, Didenis, 29 m. amž. Kasčiukų k. gyventojas (sulaikytas 1947 05 30);

8.    Žiauberis Kleopas-Anglas, Burmistras, Linksmas Brolis, 35 m. amž., Lenkvičių k. Kražių vlsč. gyventojas;

9.    Žiauberis Pranas-Miškinis, Alksnis, Pinigaitis, 37 m. amž., Lenkvičių k. gyventojas;

10.    Verlingis Steponas, 30 m. amž., iš Skaudvilės vlsč., Tauragės apskr.;

11.    Jokubauskas Antanas-Vilkas, 30 m. amž., iš Sodalės k., Kražių vlsč.;

12.    Bagdonas Juozas, Jurgio-Akis, 27 m. amž., Paežerio k. Skaudvilės vlsč. gyventojas;

13.    Mažeika Leonardas (Leonas)-Papaša, 39-40 m. amž., Butvilų k. Skaudvilės vlsč. gyventojas;

14.    Mažeika Juozas, 45-46 m. amž., Butvilų k. gyventojas;

15.    Miknius Stasys-Stambuolis, 25 m. amž., Pakarčemio k. Kaltinėnų vlsč. gyventojas;

16.    Budginas Vladas-Drąsutis, 24 m. amž., Pakarčemio k. gyventojas;

17.    Meleckis Stasys, Jono, 16 m. amž., Nuomininkų k. Kaltinėnų vlsč. gyventojas;

18.    Zuikis Jonas, Petro, 35 m. amž., Požerūnų k. Skaudvilės vlsč. gyventojas.

NUTARTA: tardymo medžiagą, pirmiau minėtų asmenų, iš tardymo bylos Nr. 13691

atskirti į atskirą tyrimo medžiagą, paskelbiant pastarųjų paiešką.

Pasirašo: j. ltn. SELIVERSTOV

Iš liudytojo Rimkaus Juozo, Juozo, apklausos protokolo. Gim. 1907 m. Ganypravos k., Kaltinėnų vlsč., Tauragės apskr.

Apklausą vykdo Kaltinėnų vlsč. MVD sk. oper. įgaliotinis ltn. RoDSKIN per vertėją BIELIAuSKĄ. 1947 m. sausio 27 d. Kaltinėnai.

<...> Partizanai pas mane buvo 1946 m. lapkričio mėn. 3-4 d., 10 val. vakaro, išdaužė langą ir per jį sulindo į vidų, nes lauko durys buvo užsklęstos. Jie buvo ginkluoti: vienas su automatu (automatas su rageliu), vienas su pistoletu - jį vadino Daktaru, o kiti trys buvo ginkluoti šautuvais.

Jie iš manęs pareikalavo arklio ir pakinktų. Kada aš jiems pasakiau, kad arklys ganosi lauke, tada jie dviese mane nusivedė į lauką ieškoti arklių, bet mano arkliai buvo uždaryti daržinėje.

Kada jie dar buvo kambaryje, pareikalavo arklio, kuris priklausė Kaltinėnų milicininkui (stribui) Šajevui Arsenijui, kuris buvo pas mane, kada aš Šajevui dirbau žemę.

Partizanai paėmė iš manęs du arklius, bričkelę, dvejus pakinktus, penkias avis, trejas kelnes, pilkos spalvos kostiumą, tris galvos apdangalus, odinę kepurę, vyriškus batus, moteriškus tuflius, keturis maišus miltų, dvi vyriškas palaidines, amerikoniško audinio -kirptą su sagomis, mano pasą, laikiną karinį bilietą ir pieno valstybinės prievolės kvitus 160-iai litrų.

Iš partizanų aš nieko neatpažinau, kadangi jie man žibintuvėliu švietė į akis ir buvo dar parbloškę ant žemės. Vieną partizaną, kuris buvo lauke, jie vadino Anglu.

Kostiumą man siuvo 1945 m. Kaltinėnuose siuvėjas Pocius Antanas, kuris galėtų patvirtinti, jog tai mano kostiumas. Taip pat galėtų patvirtinti, jog tai mano kostiumas, Kaltinėnų milicijos milicininkas Šajev Arsenij ir Gudaitis Juozas iš Ganypravos k.

Iš Šneiderio Jono, Juozo, apklausos protokolo. Gim. 1923 m. Apklausą vykdo Tauragės apskr. MGB sk. j. ltn. SELIVERSTOV, dalyvaujant Tauragės apskr. prokurorui STANEIKAI per vertėją MITIUKOV’ą. 1947 m. vasario 27 d. Tauragė.

<...> Po Lietuvos „išvadavimo“ iš vokiškųjų grobikų, aš gyvenau ir dirbau Pluščių k., Kražių vlsč. pagal sutartis pas dvarponę Určinienę, kuri 1944 m. pabėgo kartu su vokiečiais.

Tame dvare išdirbau iki 1945 m. sausio mėn., o po to buvau pašauktas į Raudonąją armiją, iš kur 1945 m. balandžio mėn. dezertyravau, grįžau į namus ir gyvenau Visgaudų k., Kražių vlsč. kartu su motina, bet bijodamas sovietų valdžios persekiojimo, kurį laiką gyvenau nelegaliai.

1945 m. liepos mėn. mano brolis-partizanas Šneideris Stasys, sužinojęs apie mano dezertyravimą iš sovietinės armijos, atėjo pas motiną į namus, kur aš buvau. Kartu su juo atėjo ir dar du broliai Žiauberiai: Kleopas ir Pranas - Lenkvičių k. gyventojai, ginkluoti vokiškais šautuvais, ir mane jie įkalbėjo eiti kartu su jais į būrį ir aš išėjau su jais kartu ir taip nuo tada iki sulaikymo buvau partizanų būryje.

Jokios priesaikos aš nedaviau, kadangi pradžioje kaip po tokių organizuotų būrių nebuvo, taip pat ir vadų. Per visą tą mano buvimo laiką būryje turėjau šiuos slapyvardžius: Tankistas, Pomidoras, Daktaras ir paskutinis - Didenis.

Pastovios sudėties mūsų būrys nebuvo, tankiai persigrupuodavom, todėl ir vadai būrio buvo nepastovūs. Pirmasis mūsų būrio vadas buvo Milkintas Stasys-Alksnis, Andrius, Vasaris, Liepa iš Nemakščių vlsč., Raseinių apskr. Antras būrio vadas buvo Jakubauskas Antanas- Vilkas, trečias - Mėlynis Povilas-Beržas iš Nemakščių vlsč., o paskutiniu metu mes susiskaldėm į smulkias grupes ir vadų neturėjome.

Mūsų partizanų būrį sudarė šie kovotojai:

1.    Mėlynis Povilas-Beržas iš Milžavėnų k., Skaudvilės vlsč.;

2.    Jokubauskas Antanas- Vilkas iš Sodalės k., Skaudvilės vlsč.;

3.    Mažeika Leonas (Leonardas)-Papaša iš Butvilų k., Skaudvilės vlsč.;

4.    Kmita Edmundas, Prano-Evaldas, Liepa iš Butvilų k.;

5.    Kmita Andrius, Prano-Šermukšnis, Aušra iš Butvilų k.;

6.    Kmita Antanas, Prano-Uosis iš Butvilų k.;

7.    Orlingis Steponas-Dragūnas iš Adakavo k., Skaudvilės vlsč.;

8.    Šneideris Stasys, Juozo-Ginčas, Varguolis iš Pluščių (Kasčiukų) k., Kražių vlsč.;

9.    Žiauberis Kleopas-Anglas, Burmistras, Linksmas Brolis iš Lenkvičių k., Kražių vlsč.;

10.    Žiauberis Pranas-Miškinis, Alksnis, Pinigaitis iš Lenkvičių k.;

11.    Mockus Stasys-Broškis.

Iš NUTARIMO priimti bylą savo žinion
1948 m. vasario 12 d. Tauragė

Aš, vyr. tardytojas Tauragės apskr. MGB sk. kap. GLASOV, peržiūrėjęs baudž. bylą Nr. 13691 kaltinamojo Pociaus Broniaus, Juozapo; Šneiderio Jono, Juozapo ir kt., iš

viso 5-ių asmenų, kaltinamų pagal RSFSR BK str. 58-1„a“; 58-11 ir 17-58-1„a“, RADAU:

Baudž. byla Nr. 13691 užbaigta 1947 m. kovo 3 d. ir 1947 m. kovo 22 d. buvo perduota LSSR MVD Karo tribunolui išklausyti ją uždarame teismo posėdyje.

Byla Kariniame tribunole buvo išklausyta 1947 m. liepos 23 d., rugpjūčio 21 d., spalio 26 d. ir gruodžio 14 d. Bet dėl to liudininkai, esantys byloje, Karo tribunolo salėje posėdžių metu nepasirodė, o kaltinamieji: Pocius, Šneideris ir kt. nuo anksčiau jų duotų parodymų parengtinio tardymo metu atsisakė, dėl to tardymo byla per vienuolika mėnesių, būdama be judėjimo LSSR MVD Karo tribunole, buvo grąžinta pertardymui į Tauragės apskr. MGB sk.

Priimant dėmesin, jog Pociaus, Šneiderio ir kt. įvykdyti nusikaltimai patenka į numatomus RSFSR BK str. 58-1„a“ ir 17-58-1„a“, vadovaujantis LSSR MVD Karo tribunolo apibendrinimu ir RSFSR str. 110, nutariau: kaltinamųjų Pociaus Broniaus, Juozo; Šneiderio Jono, Juozo, ir kt. baudž. bylą Nr. 13691 (20680/3), iš viso 5-ių asmenų, priimti savo žinion ir pradėti papildomą tardymą.

Šio NUTARIMO kopiją paruošti stebinčiam prokurorui.

Pasirašo: Tauragės apskr. MGB sk. tardytojas kap. GLASOV

LYA (KGB arch.) iš Pociaus Broniaus ir kt. 5-ių kaltinamųjų baudž. bylos Nr. 20680/3, f. K-1, ap. 58. Pradėta 1946 m. lapkričio mėn.

Iš Pociaus Broniaus, Juozo, apklausos protokolo. Apklausą vykdo Tauragės apskr. vyr. tardytojas kap. GLAZOV per vertėją STASEVIČIŲ. 1948 m. kovo 5 d. Tauragė.

<...> 1946 m. rugsėjo 4 d. aš išvažiavau į Kelmės turgų vienu arkliu parduoti karvę ir arklį. Tos pačios dienos vakare nuvažiavau į Šiaulius ir nusipirkau aulinius batus ir paltą.

1946 m. rugsėjo 6 d., grįždamas į namus, nepriėjus iki namų kilometro ar dviejų, man pasakė, jog mano ūkis iškonfiskuotas. Atėjęs į namus, aš pamačiau - visos namo durys atlapos, namai tušti, į vidų aš net neįėjau, kadangi buvo naktis, nuėjau į tuščią daržinę.

Ryte išvažiavau į Klaipėdą, kur bandžiau įsidarbinti amatų mokykloje, bet be pažymėjimo iš valsčiaus vykdomojo komiteto manęs nepriėmė. Tada pradėjau slapstytis Klaipėdos ir Pagėgių apskrityse pas įvairius valstiečius, gyvendamas nelegaliai iki sulaikymo, t. y. iki 1946 m. gruodžio 26 d. Tą dieną apie 3-ią val. dienos aš išėjau į Nuomininkų k. pas apylinkės pirmininką Miknių Praną dėl paso pratęsimo. Atėjus prie kaimo, pasigirdo kareivių šūkavimai, aš atpažinau, jog jie iš Kaltinėnų MGB garnizono. Bijodamas arešto, numečiau paltą ir puoliau bėgti ir taip vejamas bėgau apie du kilometrus, nekreipdamas dėmesio į daugkartinius šūksnius „Stoj!“ bei atidengtą į mane šautuvų ugnį ir taip buvau priverstas pasiduoti. Po to buvau pristatytas į Kaltinėnų MVD skyrių, o ryte pervežtas į Tauragės apskr. MVD skyrių.

<...> Sulaikant jokio ginklo aš neturėjau ir jo iš manęs nepaėmė, bet prie manęs kareiviai aptiko tuščiuose Višpulskio Simo namuose po daržovių lapais prie namo sienos rusišką automatą su apvaliu disku. Kam jis priklausė, aš nežinau.

Kada mane sulaikė ir vedė pro tą Višpulskio namą, tada kareiviai ir surado tą automatą po vėtralaužom... Apie automatą kareiviams aš nieko nesakiau.

Tardytojas reikalauja sakyti tiesą. Jis teigia, jog automatas buvo Pociaus ir jis parodė, kur jis buvo paslėptas, bet Pocius atkakliai ginasi, jog automatas ne jo ir jis neparodė kur tas automatas paslėptas. Tardytojas klausia ar Pocius pažįsta Praną Noreiką, kuris dalyvavo jį suimant. Pocius atsakė teigiamai. 1948 m. vasario 28 d. apklausoje Noreika parodė, jog Pocius pradžioje bandė slėpti savo tikrąją pavardę, pateikė savo fiktyvų pasą ir, kada buvo išaiškintas, buvo priverstas prisipažinti, jog jis yra „banditas“ ir turi paslėpęs automatą.

<...> Aš visa tai neigiu: partizanų būryje nebuvau, ginklo neturėjau ir vietos kur paslėptas automatas, aš neparodžiau.

Tardytojas pateikia klausimą: „1946 m. gruodžio 27 d. apklausoje jūs parodėte, jog turėjote automatą, priklausėte Mėlynio Povilo „gaujai“ ir iki išėjimo į „gaują“ palaikėte tamprų ryšį su „banditais“. Kodėl jūs dabar kalbate ne tiesą?“

<...> Pirmoje apklausoje 1946 m. gruodžio mėn. aš pasakojau „ant savęs“ išgalvotą istoriją, kad dalyvavau partizanų būryje ir turėjau ginklą-automatą, kadangi mane mušė kareiviai kada sulaikė, kad aš nuo jų bėgau ir jie mane ilgai persekiojo. Bijodamas mušimo ir apklausose todėl daviau išgalvotus parodymus.

Per parengtinį tardymą Tauragės apskr. MVD ir MGB skyr. manęs apklausų metu nemušė ir jokių grasinimų iš tardytojų nepatyriau.

1946-1947 m. parengtiniuose tardymuose parodymus aš daviau be jokios prievartos iš tardytojų pusės, bet mano parodymai parengtiniuose tardymuose buvo išgalvoti. Bijojau mušimų apklausų metu, todėl daviau išgalvotus parodymus.

Tardytojas klausia: „Kodėl jūs apklausose davėte parodymus, kurie sutapo su prieš tai areštuotojo Kelpšos Broniaus parodymais, kuriuos taip pat patvirtino areštuotasis Šneideris Jonas? Kaip jūs visa tai galėtumėt paaiškinti?“

<...> Kodėl mano parodymai sutapo su Kelpšos Broniaus ir Šneiderio Jono parodymais, paaiškinti negaliu, nors kaip pirmąjį, taip ir kitą aš pažįstu.

Tardytojas klausia: „Kodėl jūs LSSR Karo tribunolo posėdyje 1947 m. gruodžio 14 d. pareiškėte, jog jus per parengtinį tardymą mušė?“

<...> Aš Karo tribunolo posėdyje nepareiškiau, jog mane mušė parengtinio tardymo metu.

Tardytojas klausia: „Jums skelbiamas išrašas iš jūsų parodymų teisme nuo 1947 m. gruodžio 14 d. (lapas Nr. 9 iš teismo posėdžio protokolo) ...jog jį privertę pasirašyti ant švarių blankų, mušę, iškraipę jo parodymus... Ką jūs dabar pasakysite?“

<...> Tokių parodymų aš nedaviau ir teisme nepareiškiau, jog mane mušė per tardymą. Aš pasakiau, jog mane mušė kareiviai, dėl to kad aš bėgau nuo jų.

Tardytojas klausia: „Kodėl jūs šmeižiate tardymą ir nenorite kalbėti tiesos?

<...> Aš kalbu tiesą, jog partizanų būryje nebuvau, ginklo neturėjau, teisme nepareiškiau, jog mane mušė per parengtinį tardymą.

Iš liudininko Kasmausko Petro, Juozo, parodymų. Apklausą vykdo T auragės apskr. MGB sk. vyr. tardytojas kap. GLAZOV per vertėją BIELIAUSKĄ PETRĄ, MYKOLO. 1948 m. vasario 27 d. Kaltinėnai.

<...> Asmeniškai man apie Pociaus Broniaus antisovietinę veiklą nieko nežinoma, kadangi aš tarnavau sovietų armijoje, o Pocius gyveno namuose. Kada aš demobilizavausi, tuomet Pocius Bronius, netrukus po mano grįžimo, 1946 m. rugsėjo mėn. paliko savo ūkį ir išėjo į „gaują“ (prtz. būrį).

Po jo išėjimo į būrį, pagal Šileikienės Zosės kalbą, man tapo žinoma, jog Pocius palaiko ryšį su ginkluota „gauja“. Konkrečiai apie Pociaus Broniaus ryšius su partizanais man Šileikienė nepasakojo, o be to, aš ir nesidomėjau.

1946 m. gruodžio mėn. ar tai lapkričio pabaigoje aš kartu su apylinkės tarybos pirmininku Mikniumi Pranu ir savo broliu apylinkės sekretoriumi Kasmausku Juozu vakare apie 10-tą val. ėjome nuo Višpulskio Simo namų pas Miknių Praną. Tuomet maždaug už 200-300 m nuo Višpulskio namų iš už kampo daržinės į mus atidengė ugnį iš pistoleto, maždaug iš 50-60 m atstumo nuo mūsų. Maždaug per minutę iššovė į mus 6-7 šūvius paeiliui. Šaudė vienas žmogus, apsirengęs puskailiniais su kalnieriumi. Kada pradėjo švilpti kulkos, mes iškart užėjome už daržinės ir iš po apšaudymo išėjome ir nuėjome pas Miknių Praną, kur prabuvome iki aušros ir paryčiais grįžome į namus.

Grįžus pas Miknių, jis mums pasakojo, jog į mus šaudė Pocius Bronius, nors aš asmeniškai jo neatpažinau, kadangi buvau toliau nuo jo ir stengiausi kaip skubiau pasitraukt į priedangą nuo kulkų, nors iš to atstumo, kur aš buvau, galima buvo atpažinti žmogų. Štai viskas, kas man žinoma apie Pocių Bronių.

Iš liudininkės Navickaitės Jadvygos, Petro, apklausos protokolo. Gim.1928 m. Pesių k., Kaltinėnų vlsč. Apklausą vykdo Tauragės apskr. MGB sk. vyr. tardytojas kap. GLAZOV per vertėją BIELIAUSKĄ PETRĄ, MYKOLO. 1948 m. vasario 27 d.

<...> Pocių Bronių aš pažįstu nuo 1946 m. pradžios, kada jis mane priėmė dirbti pas save į ūkį 1946 m. vasarą, kadangi jis buvo „buožė“ ir laikė nemažą darbo jėgą. Pas jį dirbo Bronius Kelpša, aš ir kiti padieniai darbininkai.

Santykiai tarp mūsų buvo normalūs ir pas jį aš dirbau iki jo išėjimo į partizanų būrį ir kai jis 1946 m. rugsėjo mėn. paliko savo ūkį. Apie jo ryšį su ginkluotu prtz. būriu man žinoma, jog nuo 1946 m. pavasario, kada aš pradėjau pas jį dirbti ūkyje, pas jį tankiai ateidavo nepažįstami žmonės po 6-7 asmenis, nakvodavo, maitinosi, kartais gerdavo.

Po jo motinos mirties, pas Pocių pradėjo dirbti Kelpša Bronius, kuris taip pat susitikinėjo su man nepažįstamais žmonėmis.

Kartais vakarais pas Pocių Bronių ateidavo ginkluoti žmonės, pagal jų elgesį ir pagal Pociaus elgesį buvo matyti, jog tai buvo partizanai, kadangi jie visada įeidavo į atskirą kambarį, kur manęs neįsileisdavo.

Pocius Bronius tankiai išeidavo iš namų su man nepažįstamais žmonėmis, kartais išvažiuodavo su arkliu su man nepažįstamais žmonėmis.

1946 m. rudenį Kelpša Bronius buvo areštuotas, po to labai greitai, maždaug po 4-5 dienų, Pocius Bronius vieną vakarą išėjo iš namų, o po to grįžo maždaug po pusantros valandos. Pasikinkė porą arklių ir pasakė, jog išvažiuoja motoro javams kulti ir išvažiavo. Prieš išvažiuodamas pasakė, kad ūkyje be jo niekas nieko neliestų. Išvažiavęs Pocius daugiau negrįžo. Maždaug po 3-4 dienų naktį į namus pas Pocių atvažiavo 3 pastotės pakinkytos poromis arklių ir laike 3-4 valandų Pocius Bronius su juo atvažiavusiais trimis vyrais susikrovė visą turtą, išsivedė galvijus ir išvažiavo man nežinoma kryptimi.

Prieš išvažiuodamas Pocius man pasakė, jog jis visai išvažiuoja, o aš kur noriu galiu eiti. Dvi pastotės man buvo nežinomos, o trečioje - Pocius. Be to, aš pastebėjau, jog anie du man nepažįstamieji buvo ginkluoti: vienas su automatu, kitas su šautuvu. Po to, kada Pocius paliko ūkį ir išėjo į partizanų būrį, aš taip pat išėjau ir pradėjau dirbti pas kitus ūkininkus. Daugiau aš Pociaus nemačiau.

Kada partizanai lankėsi Pociaus namuose, jis visuomet laikėsi nuošalėje ir nieko daugiau į namą neįsileisdavo, taip pat ir manęs.

Baigdamas galiu pridurti, jog 1946 m. rugpjūčio mėn. gale, kada Pocius Bronius šventė savo gimtadienį, tą dieną visą naktį girtuokliavo apie 10 ginkluotų partizanų.

Iš liudininko Noreikos Prano, Povilo, apklausos protokolo. Gim. 1928 m. Girdiškės k., Skaudvilės vlsč., gyvena Kaltinėnuose Tarvydaitės Bronės, Jono, ūkyje. Apklausą vykdo Tauragės MGB sk. vyr. tardytojas kap. GLAZOV. 1948 m. vasario 28 d.

<...> Pocių Bronių aš pažįstu gerai, mūsų tarpusavio santykiai normalūs. Pocius Bronius iki 1946 m. rugsėjo mėn. gyveno Nuomininkų k, o po to išėjo į „gaują“, 1947 m. sausio mėn. buvo areštuotas.

Apie pil. Pocių Bronių man žinoma, jog jis savo ūkyje naudojo samdomąją jėgą, pas jį dirbo samdiniai Kelpša Bronius ir Navickaitė Jadvyga. 1946 m. rugsėjo mėn. susikrovė savo turtą ir pasislėpė, t. y. perėjo į nelegalią padėtį.

1946 m. gale ar 1947 m. pradžioje, gerai nebepamenu, aš buvau pakviestas kartu su sovietinių-partinių aktyvistų grupe bei „liaudies gynėjais“ („l. g.“) eiti po apylinkes ir tikrinti kaip vykdomas miško medienos paruošų pristatymas. Praeinant nuomininkų apylinke, nuomininkų k. mūsų grupė, vadovaujama ltn. KoLESNIČENKO, pastebėjo iš miško išeinant žmogų, kuris, mus pastebėjęs, puolė bėgti. Tai buvo apie 5-6 val. vakaro. Mus lydintieji kareiviai į bėglį atidengė ugnį ir suriko: „Stoj!“ Tada bėglys nusimetė paltą ir nusirengęs toliau ėmė bėgti, bet mūsų grupė ėmė jį toliau persekioti ir už 2-3 km bėglys buvo pagautas. Bėglį aš iškart pažinau. Tai buvo Pocius Bronius, kuris pradžioje bandė neigti savo pavardę, parodė padarytą-suklastotą pasą, bet mano ir kitų buvo atpažintas ir buvo priverstas prisipažinti, jog yra „banditas“.

Kada mūsų vyresnysis ėmė klausinėti kur jo ginklas ir kiti „banditai“, pastarasis atsakė, jog jis iš „gaujos“ prieš dvi dienas išėjęs ir dabar vaikštantis vienas, turi ginklą-automatą, kuris paslėptas Višpulskio namuose, kuriuose šeimininkas negyvena.

Pocius Bronius nusivedė mūsų visą grupę ir parodė, jog prie Višpulskio išorinės namo sienos po bulvienojais paslėptas automatas su apvaliu disku ir baltos spalvos maišelis su šoviniais. Po to Pocius mus lydinčių „l. g.“ (stribų) buvo areštuotas.

Tai ir viskas, kas man žinoma apie Pocių Bronių, kurį sulaikant dalyvavo ltn. KOLESNIČENKO ir MGB kariuomenės kareiviai.

R. K. pastaba: toliau Pociaus Broniaus akistatos su keletu liudininkų: Noreika Pranu, Povilo; Navickaite Jadvyga, Petro; Mikniu Broniumi, Domo; Kasmausku Juozu, Juozo; Kasmausku Petru, Juozo; Višpulskaite-Kasmauskiene Mikalina, Simo.

Tenka pažymėti, jog visų liudininkų duodamus parodymus prieš Pocių jis kategoriškai paneigia, kaip ir anksčiau duotų parodymų jis atsisako motyvuodamas tuo, jog buvo mušamas ir todėl buvęs priverstas duoti klaidingus parodymus.

Iš Šneiderio Jono, Juozo, apklausos protokolo. Apklausą vykdo Tauragės MGB vyr. tardytojas kap. GLAZOV per vertėją STASEVIČIŲ. 1948 m. kovo 4 d. Tauragė.

<...> Aš buvau sulaikytas 1947 m. sausio 28 ar 30 d. po pietų pil. Kinderienės namuose, gyvenančios Antininkų k., Skaudvilės vlsč. Kartu su manimi buvo sulaikytas ir Kmita Antanas- Uosis, Šarūnas. Mes abu su Kmita ryte dar saulei tekant atėjome pas Kinderienę į namus perdienavoti ir pailsėti. Toliau norėjome eiti, kad mūsų nepastebėtų gyventojai. Kada atėjome į namą, viduje buvo vieni vaikai, mes su Kmita nutarėme pasilikti ir laukti šeimininkų. Bebūnant kambaryje pas Kinderienę, apie antrą valandą atėjo pil. Vaitkus, kuris pradėjo šerti galvijus, ruošė malkas ir kitus namų darbus dirbo.

Kadangi šeimininkės Kinderienės nebuvo namuose, mes jos nematėme ir nežinau kur ji buvo. Kada Vaitkus užsiiminėjo namų ruošos darbais ir išėjo į lauką, paskui jį, kad nepabėgtų, išėjo pažiūrėti ir Kmita Antanas. Tuo pačiu Kmita privalėjo sekti ir kareivius, kad mūsų neareštuotų arba nenušautų.

Apie pirmą val. dienos į kambarį įbėgo Kmita ir pasakė, jog eina kareiviai, reikia bėgti. Kada jis išbėgo į lauką, į jį tuo metu pasipylė šūviai, čia pat į kambarį su malkomis įėjo ir Vaitkus, o jam iš paskos įėjo ir kareivis. Aš išėjau į lauką, kieme pamačiau jau sulaikytą Kmitą. Taip pat ir aš buvau sulaikytas.

Kada mane suėmė, kambaryje buvo rasti ir paimti šaunamieji ginklai - rusiškas automatas bei šoviniai, kurie buvo paslėpti po lova. Prie automato buvo dar du diskai, paslėpti su 105 šoviniais, diskas su 71 šoviniu buvo prie automato, buvo ir automato ragelis.

Per kratą ūkyje dar buvo rastas rusiškas šautuvas be durklo, kurį aš pats asmeniškai nešiau iki Kaltinėnų kartu su automatu. Kito ginklo kareiviai nerado ir man neaišku ar buvo name daugiau ginklų ar ne. Automatas priklausė Kmitai Antanui, o kam šautuvas, nežinau.

Tardytojas teigia: „Jūs kalbate ne tiesą. Artinantis kareiviams, jūs ruošėtės pasipriešinti ir ruošėtės atidengti ugnį iš automato.“

<...> Aš neigiu, jog ruošiausi atidengti ugnį į kareivius, kadangi tuo metu ginklo neturėjau. Automatas, paimtas iš Kinderienės kambario, buvo ne mano, o Kmitos Antano.

Tardytojas paaiškina: „Automatas priklausė jums, su kuriuo jūs buvote „gaujoje“, o Kmita turėjo šautuvą. Tardymas reikalauja iš jūsų teisingų parodymų.“

<...> Aš jau sakiau, jog automato neturėjau ir prtz. Kmitos būryje nebuvau. Kada aš su juo buvau pas Kinderienę, buvo vienas automatas, šautuvo nemačiau. Daugiau neturiu ką pasakyti.

Apklausa baigta 2-ą val. nakties.

R. K. pastaba: manau, jog tolimesnis Šneiderio Jono apklausos protokolų publikavimas neturi prasmės, kadangi tardomasis visus jam metamus kaltinimus kategoriškai neigia. Kaip beįrodinėtų čekistas-tardytojas prieš tai per parengtinį tardymą duotus Šneiderio parodymus, dabar - per pakartotinį tardymą jis absoliučiai viską neigia. Akivaizdžiai žmogus suprato, jog, kalbėdamas tiesą, tik pablogins savo padėtį, o gindamasis gal dar ką nors išsikovos savo naudai. Nors vargu ar tokia jo įžūli gynybos taktika jam ką nors pagelbės, kadangi tardytojas vadovausis liudininkų parodymais, nesvarbu, kad jis jų parodymus ir kategoriškai paneigia. Jam vis vien surašytas NUTARIMAS dėl pateikto kaltinimo pagal RSFSR BK str. 193-7„b“; 58-1„b“ ir 58-11, kuriame jis prisipažįsta tik tai, jog pabėgo iš sovietinės armijos, o visa kita jis paneigia: kaltinimus, jog dalyvavo partizanų būryje, kad turėjo slapyvardžius ir kad dalyvavo ginkluotuose apiplėšimuose.

Iš Kelpšos Bronislovo, Broniaus, apklausos protokolo. Gim. 1929 m. Rezgalių k., Kaltinėnų vlsč., išsilavinimas 5 kl. Apklausą vykdo Kaltinėnų vlsč. MVD sk. vrš. ltn. KULIK per vertėją ŠAJEV. 1948 m. rugsėjo 4 d.

<...> Aš buvau sulaikytas 1946 m. rugsėjo 3 d. savo namuose. Kur šiuo metu yra mano tėvas Kelpša Bronius, aš nežinau, kadangi jis maždaug prieš mėnesį iš namų išėjo ir, kada aš motinai pasakiau, kad važiuoja į Tauragę stoti į tarnybą, bet kur - nepasakė ir tėvas namo negrįžo.

Iš artimųjų giminių aš turiu motiną, jaunesnįjį brolį ir seserį su kūdikiu, kuri gyvena Rezgalių k. Taip pat turiu giminaitį vyrą mirusios vyresniosios sesers - Dobrovolskį Bronių iš Kilonių k., Kražių vlsč., kuris prie vokiečių tarnavo baudžiamajame batalione. Vokiečiams traukiantis, 1944 m. pasitraukė kartu su jais ir kur jis yra šiuo metu, aš nežinau. Sesers Zosės vyras Šileikis Jurgis, g. 1924 m. Giralių k., Kražių vlsč., šiuo metu tarnauja Raudonojoje armijoje.

Taip, aš pažįstu Jašinską Juozą, jis dirbo Nuomininkų k. pas Jakštą Petrą, o aš pas jo kaimyną Pocių Bronių.

<...> Kiek man žinoma, Jašinskas Juozas 1946 m. liepos mėn. buvo nužudytas partizanų Rezgalių k. 1946 m. liepos mėn. 21 d. sekmadienį aš buvau namuose ir miegojau. Ryte man motina pasakė, jog girdėjusi septynis šūvius netoli namų Antininkų k. pusėje, o kada pirmadienį aš nuėjau dirbti pas savo šeimininką Pocių Bronių, jis man papasakojo viską smulkiai apie Jašinsko nužudymą.

Jašinsko šeimininkas Jakštas Petras apsirengė savo kostiumą ir abu išėjo pas Miknių Praną apsikirpti. Tuo metu pas Miknių buvo Višpulskis Vytautas, Meleckis Stasys, Ka-smauskas Petras, Miknius Vytas, Jašinskas Juozas ir Ežerskis Kazys. Jie važiavo į pieno priėmimo punktą Určiniškių kaiman ir pakeliui sutiko du partizanus. Partizanai juos sumušė ir grąžino atgal, o Jašinską sumušę pasiėmė kartu su savimi. Kada partizanai mušė Jašinską, matė Kasmauskas Vincas, kuris ėjo iš pieno punkto.

Po Jašinsko sušaudymo partizanai nuėjo į mišką, o kada prie Jašinsko lavono priėjo Kasmauskas Petras ir Norgaila, tada partizanai grįžo, juos nuo lavono pravijo, o lavoną Jašinsko užkasė toje pačioje vietoje, kur nušovė ir grįžo į mišką.

Iš kur žinoma Pociui Broniui visos smulkmenos apie Jašinsko sušaudymą? Man žinoma, jog Pocius Bronius palaiko ryšį su partizanais, nes pas jį atvažiuoja nepažįstami vyrai dviračiais, taip pat jis man pasakojo, jog Jašinską sušaudė prtz. Bagdonas Juozas-Akis.

Pocius man pasakojo, jog Jašinskas lankosi NKVD būstinėje, taip pat dar ir už tai, jog žino apie partizanų apsilankymą pas Jakštą. Gal bijojo, kad jis apie tai nepraneštų, už tai jį ir sušaudė...

<...> Pas mano šeimininką Pocių Bronių partizanai ateidavo grupėmis po 10-15 vyrų, o kartais ir 27 vyrai. Pas Pocių gyvena nelegaliai viena moteris - Rudaitienė ir jos dukra Ona. Jos sūnus Rudaitis Kostantas - partizanas.

<...> Partizanai dar užeina pas Jakštą Petrą, pas Janušą Petrą (pastarasis areštuotas), pas Vasiliauską Juozą Nuomininkų k.

<...> Partizanų rėmėjai partizanams suteikia nakvynę, gamina maistą, taip pat suteikia ir kitą visapusišką pagalbą. Pavyzdžiui, 1946 m. birželio mėn. pas Vasiliauską Juozą namuose lankėsi partizanai. Tuo metu į Nuomininkų k. atvyko „pravesti“ susirinkimo milicija (stribai). Apie tai partizanams pranešė Vasiliausko žmona Vasiliauskienė ir partizanai išėjo į mišką. o kada susirinkimas baigėsi, partizanai vėl sugrįžo pas Vasiliauską. Partizanai taip pat kalba apie greitą anglų ir amerikiečių armijos atėjimą, o jų rėmėjai Pocius ir Vasiliauskas tą patį aiškina kaimo gyventojams.

Man taip pat žinoma, jog partizanai 4 kartus apiplėšė valdiškas pastotes su sviestu, kuris buvo vežamas iš Kražių sviesto gamyklos į Kaltinėnus. 1946 m. balandžio mėn. sumušė ir atėmė šautuvą iš apyl. tarybos pirmininko Bartkaus ir sekretoriaus Martinkaus, taip pat iš Martinkaus paėmė ir turtą.

<...> Partizanai daugiausia laikosi Radiškės miške, Kražių vlsč. ir kitose vietose. Jie taip pat slepiasi ir pas rėmėjus. Pas Pocių Bronių 1946 m. rugpjūčio viduryje buvo atėję 27 partizanai, tarpe kurių buvo daug nepažįstamų. Jie buvo ginkluoti automatais, šautuvais, granatomis ir septyniais rankiniais kulkosvaidžiais.

<...> Aš taip pat turiu ginklą-rusišką automatą ir naganą. Šiuos ginklus man davė Žiauberis Pranas 1946 m. gegužės mėn. ir liepė juos man paslėpti ir saugoti iki jam jų prireiks. Jie paslėpti prie mano namų Rezgalių k.

KALTINAMOJOJE IŠVADOJE, kuri surašyta 1948 m. birželio 9 d. pagal tardymo bylą Nr. 13691, kaltinamiesiems LSSR Valstybės saugumo ministerija siūlo nuteisti PDL (pataisos darbų lageriu):

Pocių Bronių, Juozo, g. 1929 m. - 10 m.;

Šneiderį Joną, Juozo, g. 1923 m. - 25 m.;

Vasiliauską Juozą, Jurgio, g. 1891 m. - 10 m.;

Vasiliauskaitę Juzę, Juozo, g. 1923 m. - 10 m.;

Juškį Stasį, Prano, g. 1907 m. - 10 m.

PAŽYMA dėl bylos Nr. 13691 motyvų kaltinamųjų nukreipimo: Pociaus, Šneiderio ir kt. - iš viso 5-ių žmonių peržiūrėjimui Ypatingojo pasitarimo prie SSSR Valstybės saugumo ministerijos.

<...> Ryšium su tuo, jog iškviesti liudytojus į Lietuvos pasienio apygardos MVD Karo tribunolą šioje byloje - netikslinga, kadangi tai gali sukelti jiems teroro aktus iš „banditų“ pusės, todėl ši byla persiunčiama peržiūrai Ypatingojo pasitarimo (Maskvos trojkai) prie SSSR Valst. saugumo ministerijos.

Pasirašo: LSSR Valst. saugumo ministro pavad. plk. LEONOV

R. K. pastaba: vadinamoji „Maskvos trojka“ ne teisdavo, o paskirdavo bausmę be jokių liudytojų, teisėjų ir prokurorų. Tai buvo aukščiausio rango trijų čekistų sudaryta kolegija ir, kiek savo nuožiūra vietinė MGB pasiūlydavo, tiek metų ir duodavo „paatostogauti“ SSSR MVD Ypatingojo režimo lageryje.

LYA (KGB arch.) Kalvaičio Juozo, Vinco, ir kt. iš viso 4-ių asmenų baudž. byla Nr. 132, arch. Nr. 21914/3. Pradėta 1950 m. spalio 20 d.

NUTARIMAS - priimti bylą savo žinion. Tvirtina LSSR MGB Tardymo dalies sk. vrš. pplk. FRAIMOVIČ. 1950 m. lapkričio 15 d.

Tauragės miestas 1950 m. lapkričio 13 d. LSSR MGB Tardymo dalies vyr. tardytojas kap. ŽIDKICH, peržiūrėjęs tardymo bylos medžiagą kaltinamųjų: Kalvaičio J. V.; Mockaus B. o.; Butkaus V. J. ir Kalvaitienės J. J., RADAu: už nusikalstamą ryšį su nac. „gauja“ ir dalyvavimą teroro akte prieš LSSR žemės ūkio ministro pavaduotoją 1950 m. spalio mėn. pabaigoje ir lapkričio pradžioje, areštuoti „praeinantys“ pagal šią bylą:

Kalvaitis Juozas, Vinco;

Mockus Bronius, Antano;

Butkus Vaclovas, Igno;

Kalvaitienė Joana (Jugana), Jono.

Atsižvelgiant į tai, jog byloje būtina atlikti paruošiamąjį tardymą vadovaujantis RS-FSR UPK 110 str. NUTARIAu: Tardymo bylą Nr. 132 minėtų kaltinamųjų priimti savo žinion apie ką pranešti MVD LPO kariuomenės karo prokurorui.

Pasirašo: LSSR MGB Tardymo sk. vyr. tardytojas kap. ŽIDKICH

Sutinka: LSSR MGB Tardymo sk. vrš. pavad. vyr. ltn. MALIAKOV

Iš NUTARIMo Kalvaičio Juozo, Vinco, areštui 1950 m. lapkričio 9 d. Tauragė.

NUTARIMĄ surašė Tauragės MGB Tardymo dalies vyr. tardytojas mjr. PYRIKOV

Tvirtina: Klaipėdos srities MGB Pasienio apygardos valdybos vrš. plk. SENIN. 1950 11 09.

Areštą sankcionuoja: LSSR Pasienio apygardos MVD kariuomenės karo prokuroro pavad. justicijos pplk. (tik parašas, pavardės nėra). 1950 m. lapkričio 12 d.

Kalvaitis Juozas, Vinco, g. 1922 m. Milžavėnų k., Skaudvilės r., gyv. Pabalčių k., Skaudvilės r.

Kalvaitis nuo 1947 m. užmezgė nusikalstamą ryšį su ginkluotos nac. Maršalio „gaujos“ vadovaujamos Milkinto-Dovydo nariais.

„Banditus“ slėpė savo ūkyje specialiai tam įrengtame bunkeryje, sistemingai perdavinėjo jiems duomenis apie „l. g.“ (stribų) bei kariuomenės dislokacijos buvimo vietas, palaikė Milkinto ryšį su kitais šio būrio ryšininkais, teikė maisto produktus.

1950 m. spalio 19 d. kartu su „banditų“ vadu Milkintu ir kitais „banditais“ 6-iese girtuokliavo savo ūkyje. Tuo metu lengvąja mašina į ūkį atvyko LSSR žemės ūkio ministro pavaduotojas TRYČIUS. Apžiūrint Kalvaičio ūkinius pastatus, „banditai“ atidengė ugnį ir nušovė TRYČIŲ, sužeidė „l. g.“ (stribą) EIMUTĮ. Po teroro akto įvykdymo Kalvaitis pabėgo ir pasislėpė iki sulaikymo (remiamasi ir išaiškinta Mockaus, Butkaus, Kalvaitienės parodymais).

Pasirašo: LSSR MGB sk. vyr. tardytojas mjr. PYRIKOV

Suderinta: LSSR MGB Tardymo dalies vrš. pavad. plk. GULIAJEV

Pagal anketą areštuotojo

Kalvaitis Juozas, Vinco, g. 1922 m. Milžuvėnų k., Skaudvilės r. Gyvena Pabalčių k., Skaudvilės r., Klaipėdos srityje. Duondirbys (rus. - chleborob), dirba kolchoze „Naujoji Sodyba“, išsilavinimas 4 kl. pradž. m-los, kilęs iš neturtingų valstiečių.

Nuo 1941 m. iki 1942 m. gyveno Pabalčių k., 1942 m. buvo išvežtas į Vokietiją darbams ir ten prabuvo iki (m.?) lapkričio mėn.

Tėvas - Kalvaitis Vincas, Jono, g. 1889 m. Milžuvėnų k., dirbo kolchoze;

Motina - Kalvaitienė Juzefa, Jono, 56 m. amž., g. Milžuvėnų k., dirba kolchoze;

Žmona - Kalvaitienė-Sungailaitė Joana, Jono, g. 1925 m. Gudų k., Skaudvilės r., gyvena Pabalčių k., Skaudvilės r. Areštuota;

Vaikai - Kalvaitytė Birutė, Juozo, g. 1949 m. Pabalčių k., Skaudvilės vlsč.;

Broliai, seserys: Kalvaitytė Zofija, Vinco, g. 1920 m. Milžuvėnų k., dirba kolchoze;

Kalvaitytė-Reizienė Jadvyga, Vinco, g. 1925 m. Nuteista 2 metams už spekuliaciją, ištremta; Kalvaitytė Marytė, Vinco, g. 1938 m. Milžuvėnų k., moksleivė.

Kalvaitis Juozas, Vinco, areštuotas 1950 m. lapkričio 12 d.

Anketa paskelbta areštuotajam lietuvių kalba per vertėją DAMBRAUSKĄ

Anketą užpildė LSSR MGB vyr. tardytojas kap. ŽIDKICH

A K T A S
Kauno miestas 1950 m. gruodžio 10 d.

Mes, toliau pasirašiusieji: LSSR MGB Tardymo sk. vrš. pplk. FRAIMOVIČ, vyr. tardytojas MGB kap. ŽIDKICH, dalyvaujant Tauragės r. MGB sk. vertėjui DAMBRAUSKUI ir dalyvaujant areštuotajam Kalvaičiui Juozui, Vinco, šiandien įvykdėme bonkės atidarymą, rastos netoli Kalvaičio Juozo, Vinco, namų. Pagal pastarojo parodymus nuo 1950 m. lapkričio 20 d. ir pristatytos kartu su aktu išimtos 1950 m. lapkričio 28 d., Kalvaitis patvirtino, jog šioje bonkėje jis laikė dokumentą, gautą iš partizanų patvirtinantį jo paramą partizanams.

Nuo bonkės, turinčios 200 kub/cm talpą, buvo nuimta 1 mm skersmens viela, ryzgalis rudos spalvos, pašalintas vaškas, kuriuo buvo užlietas kamštis ir kamštis ištrauktas.

Iš bonkės buvo išimtas dokumentas su užrašu ant balto popieriaus, užrašytu rašymo mašinėle lietuvišku šriftu, matmenys - 21x15 cm. Dokumentas perlenktas keturis kartus ir suvyniotas į laikraščio skiautę. Dokumentas išverstas į rusų kalbą, turi tokį turinį:

Laisvės kovotojui

Talkininkui PYRAGIUI

Už pasiaukojantį prisidėjimą prie Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vedamos kovos, išlaikant laisvės kovotojus partizanus nuo 1949 m. sausio 1 d. iki 1950 m. kovo 20 d. ir tuo įgalinant, nežiūrint stipraus priešo, LLKS tęsti žūtbūtinę kovą už Lietuvos Nepriklausomybę, reiškiu PADĖKĄ. Tegul ir toliau jūsų jėgos ir darbas būna skirti Tėvynės Laisvės Labui!

1950 05 08. BIRUTĖS Rinktinės Vadas /KMITAS/    (Apvalus antspaudas)

Iš Kalvaičio Juozo, Vinco-Pyragiaus, apklausos protokolo. Apklausą vykdo Tauragės MGB sk. Tardymo dalies vyr. tardytojas mjr. PYRIKOV per vertėją KUDRIAŠOV’ą. 1950 m. lapkričio 7 d. Tauragė.

<...> Nuo 1947 m. rugsėjo mėn. iki 1948 m. aš gyvenau žmonos motinos Sungailienės Zosės ūkyje Gudų k., Skaudvilės r. Per tą laiką pas mus partizanai lankėsi du kartus: Milkintas Juozas-Dovydas, Dobilas, Riteris, Maršalis, 27-28 m. amž., buvęs Kelmės vlsč. gyventojas; Karpas Antanas-Sakalas iš Pužų k., Skaudvilės r. (žuvo 1949 02 06); Jucius Aleksas, Antano-Gylys, Ulanas, 25 m. amž., buvęs Balandžių k., Skaudvilės r. gyventojas (žuvo 1949 02 06) ir vienas dar partizanas, bet man nepažįstamas...

Tada prtz. Milkintas paprašė manęs užvalgyti. Aš jiems daviau pieno ir duonos. Jie pavalgė ir greit išėjo. Kitą kartą 1947 m. rudenį vėl buvo užėję naktį: Milkintas Juozas su žmona Milkintiene-Janušaite Jadvyga, Povilo-Ieva, Smilga, Ramune; Milkintas Stasys-Alksnis, Andrius, Vasaris, Liepa (Juozo brolis); Karpas Antanas ir Jucius Aleksas.

Prtz. Milkintas paprašė valgyti, aš jiems daviau sriubos ir duonos, jie pavalgė ir netrukus išėjo.

Tada Milkintas perspėjo mane, kad aš niekam nepasakočiau apie jų apsilankymą.

1948 m. gruodžio mėn. tie patys prtz. ir vėl buvo atėję pas mus į namus. tada aš jiems daviau sviesto, pieno, duonos. Pokalbio metu broliai Milkintai teiravosi apie kareivių bei „l. g.“ buvimo vietas.

1949 m. lapkričio 22-23 d. apie pirmą val. nakties pas mane į kambarį atėjo partizanai broliai Milkintai, Juozo Milkinto žmona Jadvyga, Šležas Steponas, 27 m. amž., iš Žalpių k., Skaudvilės r., jo brolis Šležas Aleksas, 30 m. amž. (sušaudytas 1950 m. žiemą MGB kareivių Pabalčių k.). Tada Milkintas pasakė man, jog jie mano namuose numatę pasislėpimui įsirengt bunkerį ir aš sutikau.

Po to jie atvyko su arkline pastote ir atsivežė lentų bunkeriui statyti. Tą pačią naktį Milkintas nuvarė arklį atgal iš kur jį buvo paėmęs, bet iš kur jie ėmė lentas bunkeriui, man nesakė, o aš jų ir neklausiau. Po to Milkintas vėl grįžo į mano sodybą ir tą pačią naktį partizanai ėmėsi bunkerio statybos ir statė jį tris dienas. Bunkerio statybai aš jiems parūpinau medžio rąstų ir reikalingus instrumentus, be to, juos ir maitinau.

Kada jie galutinai įrengė bunkerį, kažkur išėjo, bet kur, man nesakė. Bunkeris buvo įrengtas už trijų metrų nuo daržinės, o įėjimas į jį buvo iš daržinės vidaus ir praėjimas iki bunkerio daržinėje buvo iki 5-6 metrų. Bunkerio matmenys buvo: plotis 2 m, ilgis 3 m, aukštis maždaug 1,5 m.

Kada partizanai pradėjo statyti bunkerį, aš visą laiką stovėjau sargyboje netoli namo ir daržinės. Daugiau prie bunkerio statybos nieks iš pašalinių nedalyvavo. Žmona Joana Kalvaitienė statant bunkerį nedalyvavo, ji partizanams ruošė maistą tuo metu, bet ji žinojo, jog mūsų ūkyje yra bunkeris.

Nuo 1950 m. sausio mėn. iki kovo mėn. imtinai šiame bunkeryje slėpėsi šie partizanai:

Milkintas Juozas-Dovydas, Dobilas, Riteris, Maršalis;

Milkintienė-Janušaitė Jadvyga-Ieva, Smilga, Ramunė;

Milkintas Stasys-Alksnis, Andrius, Vasaris, Liepa;

Šležas Steponas, Petro- Urvelis, Žaislelis, Žvangutis;

Šležas Aleksas, Petro.

1950 m. sausio mėn. antroje pusėje pagal Zaronaitės Antaninos (35 m. amž.), gyv. Pabalčių k., žodžius, man žinoma apie tai, jog jų ūkyje laikėsi partizanai Milkintas Stasys ir Šležas Aleksas, kuriuos susekė kareiviai ir, jiems bandant išbėgti, kareivių buvo nušauti.

Pirmąsias 6-7 dienas mano žmona Kalvaitienė Joana partizanams gamino maistą ir nešė jiems į bunkerį. Prieš savaitę naktį jie išėjo iš bunkerio ir kitą naktį arkliu jie į mano ūkį atvežė 6 cnt rugių, 80-100 kg kiaulienos, žmona iš šių produktų partizanams gamino maistą ir nešė jiems į bunkerį, o kartais nešdavau ir aš pats. Iš kur jie visa tai atvežė, man nesakė ir aš jų neklausiau. Rugius aš sumaliau malūne ir iš miltų kepėm duoną.

Per tą visą laiką, kada partizanai gyveno bunkeryje, pas juos ką nors ateinant nemačiau, o ir aš pats į namus pas save nieko nekviečiau ateit, bet norėčiau priminti, jog kada prtz. buvo bunkeryje, pokalbio metu Milkintas man pareiškė, jog Mockus Bronius (50 m. amž.), Milžavėnų k. gyventojas, su jais palaiko ryšį ir teikia jiems pagalbą. Be to, Milkintas pasakė, jeigu kada Mockus ateis į mano namus, pranešt jam - Milkintui, kad jis pas jį ateitų į susitikimą. Tokius jo nurodymus aš privalau vykdyti.

1950 m. birželio mėn. maždaug 12 val. dienos pas mane atėjo prtz. ryšininkas Mockus Bronius-Padangė, su kuriuo kartu mes nuėjome į susitikimą su partizanais.

Atvykus į sutartą vietą, maždaug už 200-300 metrų nuo mano namų krūmuose laukė partizanai: Milkintas Juozas, jo žmona Milkintienė, Šležas Steponas ir dar keturi man nepažįstami partizanai, kurie buvo ginkluoti automatais ir šautuvais.

Pokalbio metu Milkintas teiravosi apie rusų kareivių bei „l. g.“ (stribų) buvimo vietą. Aš jam pasakiau, jog Pabalčių k. ir kituose kaimuose, išsidėsčiusiuose šalia šio kaimo, jokių kareivių bei „l. g.“ (stribų) nėra. Po to aš išėjau, o Mockus pasiliko kartu su partizanais, bet kokią iš jų jis gavo užduotį, aš nežinau.

1950 m. liepos mėn. naktį pas mane į namus atėjo sužeisti partizanai: Milkintas Juozas sužeistas į kairį šoną ir Šležas Steponas - į petį, o kartu su jais atėjo ir Milkintienė Jadvyga. Jie atsinešė medikamentų, kuriais gydėsi žaizdas dvi savaites, gyvendami šiame bunkeryje prie mano namų, o mano žmona Joana jiems gamino maistą iš savo produktų ir nešė į bunkerį. Pagiję jie kažkur išėjo, bet kur, mums nesakė.

1950 m. rugpjūčio mėn. apie 10-12 val. ryte pas mane vėl atėjo ryšininkas Mockus ir mes abu nuėjome į susitikimą su partizanais. Atėjus į susitikimo vietą už 200 m krūmuose nuo mano namų, mūsų ten laukė prtz. Milkintas Juozas, jo žmona Milkintienė-Janu-šaitė Jadvyga, Šležas Steponas-Žaislelis ir dar keturi man nepažįstami prtz. Tada kartu su partizanais aš sutikau Jonaitienę (55 m. amž) ir Jonaitytę Bronę, Milžavėnų k. gyventojas, kurios buvo atnešusios partizanams valgyti, bet kai mes atėjome, jie jau buvo pavalgę. Vėliau Mockus man pasakojo, jog jis dar iki mano atėjimo buvo atnešęs pusę litro sama-gono ir kartu su partizanais išgėrė.

Pokalbio metu Milkintas, dalyvaujant visiems mano išvardytiems asmenims, klausinėjo manęs apie rusų kareivių bei „l. g.“ buvimo vietas. Po to aš išėjau kartu su Jonaitiene ir Jonaityte, o Mockus pasiliko su partizanais.

Tos pačios dienos vakare pas mane į namus atėjo Briedelis Stasys (28-29 m. amž.), Milvyčių k., Skaudvilės r. gyventojas, kuris man pareiškė, jog Mockaus pavedimu aš privalau jam parodyti partizanų buvimo vietą. Tada Briedeliui aš ir parodžiau prtz. buvimo vietą, pats grįžau į namus, o Briedelis nuėjo pas partizanus. Kokią užduotį jis gavo iš partizanų, aš nežinau.

1950 m. rugsėjo mėn. naktį pas mane į namus atėjo prtz.: Milkintas Juozas, jo žmona Jadvyga, Šležas Steponas ir tie patys keturi man nepažįstami prtz., kurie pasiėmė šieno ir už 200 m nuo mano namų nakvojo krūmuose. Milkintas perspėjo mane, kad ryte jiems atneščiau valgyti.

Kitos dienos ryte į nurodytą vietą aš jiems atnešiau sriubos, mėsos ir duonos. Kada jie pavalgė, Milkintas man davė užduotį - nueiti į Butkaus Vacio (30 m. amž.) ūkį Milvyčių k., Skaudvilės r. ir paimti iš jo paliktus jų patalinius skalbinius.

Atėjęs pas Butkų, aš pasakiau, jog atėjau Milkinto pavedimu paimti paliktus patalinius skalbinius. Tada Butkus man padavė dvejus patalinius (apatinius) marškinius ir vienus kalsonus, kuriuos aš pristačiau į prtz. stovėjimo vietą ir perdaviau Milkintui. Po to greit išėjau į namus, o prtz. palikau krūmuose, bet kur jie išėjo iš krūmų, aš nežinau.

1950 m. spalio mėn. naktį iš 18-os į 19-ą pas mane į namus atėjo partizanai: Milkintas Juozas, jo žmona Jadvyga, Šležas Steponas ir keturi man nepažįstami partizanai. Visi jie buvo ginkluoti automatais, o kai kurie šautuvais. Milkintas pasakė, jog jie numatę apsistoti mano ūkyje ir jie išėjo į daržinę ir ten pasislėpė ant šieno.

Ryte, 1950 m. spalio 19 d. aš jiems į daržinę nunešiau valgyti: barščių, mėsos ir duonos. Tada Milkintas man davė užduotį: iškviesti pas juos į susitikimą ryšininkus Butkų Vacį ir Mockų Bronių.

Maždaug apie 8 val. ryte aš nuvykau pas Butkų į namus ir perdaviau jam, kad jis atvyktų pas mane į susitikimą su prtz. būrio vadu Milkintu. Be to, aš dar perdaviau Butkui, kad jis pakviestų pas partizanus ir mockų ir aš iš Butkaus grįžau į namus.

Už pusantros-dviejų valandų pas partizanus atėjo Mockus ir Butkus, atsinešė 1,5 l samagono, lašinių ir duonos. Po to aš, Butkus, Mockus kartu su partizanais mano daržinėje ėmėm gerti samagoną. Be to, Milkinto nurodymu Butkus ir aš iš mockaus kiekvienas atnešėm dar po litrą samagono ir vėl toliau gėrėm su partizanais.

Maždaug 15 val. ant kelio už 150 m nuo mano namų atvažiavo ir sustojo lengvasis automobilis, iš kurio išlipo trys žmonės ir atėjo į mano kiemą. Kaip vėliau sužinojau - LSSR žemės ūkio ministro pavaduotojas ir du „liaudies gynėjai“ (stribai).

Po to, kada pamatėme ant kelio sustojusį automobilį, aš išėjau iš daržinės ir nuėjau gryčion į kambarį, o kada lauke pamačiau atėjusius ginkluotus vyrus, išėjau iš kambario į kiemą ir ministro pavaduotojas paprašė manęs prieit prie jo arčiau. Jis paklausė, kodėl nenukastos bulvės ir nuo lauko nenuimti žirniai. Aš jam paaiškinau, jog nespėjome dėl prasto oro. Po to ministro pavaduotojas „l. g.“ (stribus) pasiuntė užeiti pas mane į kambarį, o aš su jo leidimu nuėjau nuo daržo varyt arklių.

Po kambarių apžiūros ministro pavaduotojas kartu su „l. g.“ (stribais) nuėjo į daržinę, kur buvo partizanai ir tuo metu iš daržinės jie atidengė ugnį, dėl to buvo nušautas ministro pavaduotojas ir sužeistas vienas Skaudvilės MGB „l. g.“ (stribas) Eimutis.

Tuo metu, kada partizanai atidengė ugnį, aš variau arklius iš daržo, nuo daržinės buvau maždaug už 150 metrų.

Po šio teroro akto aš išbėgau iš savo namų ir nubėgau į Gudų k., Skaudvilės r., kur Kvietkauskaitės Onos daržinėje prabuvau iki kitos dienos pietų, t. y. iki 1950 m. spalio 20 d. Po to nuėjau pas savo pažįstamą Sungailienę Eleną (28 m. amž.), gyvenančią Gudų k., ir jai papasakojau priežastį dėl ko slėpiausi nuo sovietinės valdžios organų. Paprašiau Sungailienės, kad ji užeitų ir sužinotų ar mano namuose nebėra kareivių. Be to, aš ją dar paprašiau, kad ji nueitų ir pas mano pažįstamus Žilį Petrą (25 m. amž.) ir Jonaitį Stasį (27 m. amž.) Milžavėnų k. ir kad pasakytų mano žmonai Kalvaitienei apie tai, kad ji ateitų į Sungailos Alekso (30 m. amž.) namus Gudų k., kur aš lauksiu.

1950 m. spalio 20 d. aš užėjau pas Sungailą Aleksą - mano žmonos pusbrolį, kur radau Kalvaitienę, kuri papasakojo, jog ji 1950 m. spalio 19 d. po minėto teroro akto įvykdymo ministro pavaduotojui ir vieno „l. g.“ (stribo) sužeidimo pabėgo iš savo namų ir pasislėpė pas Žilį, o kitos dienos ryte perėjo į Jonaičio Stasio ūkį, kur susitiko su Sungailiene Elena ir perdavė jai mano prašymą ir po to pranešė, jog mūsų ūkyje yra kareivių. Tada aš Kalvaitienę pasiunčiau į savo ūkį perspėjęs, kad po sulaikymo ji nepasakotų tardymo organams tiesos apie teroro aktą ir neišdavinėtų žmonių, pas kuriuos slapstėsi.

1950 m. spalio 20 d. vakare aš išėjau iš Sungailos Alekso namų ir užėjau pas Mockų Bronių, pas kurį pavalgiau, po to mockus man davė adijalą, aš išėjau iš jo ir tris dienas slapsčiausi krūmuose už 200-300 m nuo Mockaus namų. Čia Mockus mane maitino. Vakarop iš Mockaus ūkio atėjau į Jonaičio Stasio (27 m. amž.) ūkį Milžavėnų k. Jonaičio namų kieme aš sutikau civiliais drabužiais apsirengusį nepažįstamą vyrą, su kuriuo pasisveikinau. Tada maždaug už 50 metrų pastebėjau du vyrus taip pat civiliais drabužiais, kurie prie savęs turėjo užsikabinę automatus. Kada aš pamačiau juos artėjant prie manęs, iš Jonaičio namų kiemo šokau bėgti, o anie du į mane atidengė ugnį iš automatų.

Atbėgęs į Žalpių k., Skaudvilės r., visą savaitę slapsčiausi įvairiuose ūkiuose. Po to iš Žalpių atėjau į savo pažįstamo Vasiliausko Antano (29 m. amž.) ūkį upainių k. Pas jį pavalgiau ir papasakojau jam kodėl slapstausi nuo sovietų valdžios organų. Po valandos nuo mano atėjimo, pas Vasiliauską į kambarį užėjo kareiviai ir pareikalavo iš manęs dokumentų, bet kadangi aš jų neturėjau, pasakiau jiems, jog esu Sungaila adomas iš Gudų k., Skaudvilės r. ir pas Vasiliauską atvykau pirkti avino, bet buvau sulaikytas ir pristatytas į Kelmės r. MGB skyrių.

Partizanų slapstymosi vietos man nežinomos, kadangi būrio vadas Milkintas man apie tai nepasakojo, o aš jo neklausinėjau.

Iš Kalvaičio Juozo, Vinco-Pyragiaus, apklausos protokolo. apklausą vykdo LSSR MGB vyr. tardytojas kap. ŽIDKICH per Tauragės r. MGB sk. vertėją DAMBRAUSKĄ. 1950 m. lapkričio 14 d. Tauragė. Apklausa pradėta 20.00 val. - baigta 2 val. 30 min. (naktį) 1950 11 15.

<...> Aš tiksliai nežinau kur Milkinto vadovaujami partizanai turėjo bunkerius, kadangi tikslios jų vietos jie niekada man nenurodė. iš jų pokalbių 1950 m. sausio-kovo mėn. man susidarė nuomonė, jog jie turėjo du bunkerius, kuriuose iš jų viename gyveno pas mane, o kitas buvo pas vieną iš gyventojų Žalpių k. už 7-8 km nuo mūsų kaimo. To gyventojo pavardės prtz. man nesakė. Bunkerio laikytojai buvo vyras ir žmona, turintys du ar tris vaikus iki 10-ies metų amžiaus. Vyras - ramus žmogus, žmona - atvirkščiai; pastaroji ir valdė ūkį. Ūkis išsidėstęs ant upelio kranto. Bunkeris yra darže, netoliese auga smulkūs krūmai, įėjimas į bunkerį yra šiuose krūmuose netoli keliuko, vedančio link namų. Partizanai žadėjo padaryti kitą įėjimą į tą bunkerį, kad jis vestų į daržinę, taip kaip buvo padaryta mano daržinėje. Kaip supratau iš jų tarpusavio pokalbių, Velykas jie sutiko Žalpių k. pas šio bunkerio laikytoją.

<...> Tai, kas man žinoma apie prtz. įvykdytus teroro aktus, plėšimus, aš galiu pasakyti štai ką: iš jų tarpusavio pokalbių, kuriuos girdėjau kartu su jais būdamas įvairiu laiku, daugiausia 1950 m., man žinoma, jog 1948-1949 m. Milkinto vadovaujamas prtz. būrys nužudė pil. Bartašiūtę Zofiją, Juozo (1929-1949 11 25 Raseinių r., Užpelkių k. - R. K.), gyvenančią netoli Žalpių. Apie ją, kiek girdėjau iš pačių partizanų, jiems pranešė buvęs Nemakščių milicininkas (stribas?) Leškys, jog ji pranešinėjanti į MGB apie partizanus.

Partizanai: Milkintas Juozas, Milkintas Stasys, Šležas Aleksas, Šležas Steponas ir Janušaitė Jadvyga atėję pas Bartašiūtę, privertė ją išdoroti kiaulių mėsą, kurias jie nušovė jos ūkyje. Baigus darbą, prtz. Šležas Steponas Bartašiūtę sušaudė.

Kaip pasakoja patys partizanai, 1947 m. gale ar 1948 m. pradžioje jie sušaudė partorgą. Sušaudyme dalyvavo trys prtz.: Jucius Aleksas, Antano-Gylys, Ulanas; Karpas Antanas, Prano-Sakalas ir dar vienas, kurio pavardės nežinau.

Jucius norėjo apsiauti partorgo batais, bet jie jam buvo per maži ir jis juos numetė į šalį. Kas nurodė partorgą sušaudyti, aš nežinau.

1949 m. Milkinto partizanų grupė užpuolė Viduklės kooperatyvą; paėmė cukraus, drabužių... Jie buvo atvykę dvikinke pastote. Po kooperatyvo rekvizicijos partizanai pasislėpė pas vieną iš kaimo gyventojų arba miške, tiksliai nepamenu, bet pamenu prtz. žodžius, jog iš Viduklės jie važiavo į Žalpių pusę. Kooperatyvo rekvizicijoje dalyvavo: Milkintas Juozas, Milkintas Stasys, Šležas Steponas, Šležas Aleksas ir kt. - iš viso 7 partizanai. Kas paskatino partizanus įvykdyti šią rekviziciją, jie nepasakojo.

1947 m. prtz. nužudė du brolius: Mėlynį Povilą ir Mėlynį Joną, gyvenančius Pabalčių k. Milkintas Juozas pasakojo, jog jie užsiiminėjo žudynėmis ir plėšimais be jokio politinio motyvo ir pateikė kaip pavyzdį, jog Mėlyniai vien apiplėšimo tikslu nužudė Gudų k. gyventoją Urboną ir Pabalčių k. gyventoją Žėką.

Butkus Vacys, gyv. Milvyčių k. (rus. - Milovytės k.), 1950 m. spalio 18 d. pasakojo, jog jis partizanų nurodymu pardavė 3 cnt rugių po 190 rub. už centnerį (pas mus 1 cnt = 50 kg) ir visus pinigus atidavęs partizanams.

1950 m. sausio mėn. Milkinto būrio prtz. pas mane atvežė 300 kg rugių ir 80-100 kg kiaulienos, apie ką aš jau minėjau anksčiau. Jie man nesakė, iš kur paėmė tuos grūdus ir mėsą. Įtariu, jog visa tai buvo gauta ne kaip savanoriška auka iš geradarių rėmėjų.

Iš Mockaus Broniaus, Antano, apklausos protokolo. Apklausą vykdo LSSR MGB Tardymo dalies vrš. pavad. vyr. ltn. MOLAKOV per Tauragės MGB vertėją DAMBRAUSKĄ. 1950 m. lapkričio 1 d. Tauragė. Apklausa pradėta 23 val. 45 min. - baigta 2 val. (naktį).

Tardytojas prašo papasakoti apie Grybo Stepono, Vinco, nusikalstamą ryšį su „gaujos“ nariais.

<...> Grybą Steponą, Vinco, aš pažįstu nuo 1949 m. Man yra žinoma, jog Grybas Steponas palaiko nusikalstamą ryšį su partizanų būrio nariais. 1949 ir 1950 metais aš asmeniškai iš Grybo gaudavau laiškus, ateinančius iš būrio vado Kmitos Andriaus-Audros, Aušros vadovaujamo Dovydo-Milkinto Juozo. Iš Grybo Stepono iš viso aš buvau gavęs du laiškus, o nuo Grybo būrio vadui Milkintui perdaviau per Obrikaitę, kuriai laiškus įteikinėjau asmeniškai.

Keletą kartų aš su Grybu Steponu buvome susitikę su partizanais. 1950 m. vasarą tuo metu Grybas Steponas pas mane mokėsi siuvėjo amato. Pas mane į kambarį atėjo Pabalčių k. gyventojas Stasevičius Mykolas ir pasakė, jog mane kviečia partizanai į susitikimą, kurie stovyklauja krūmuose prie Stasevičiaus namų. Į susitikimą su partizanais aš ėjau kartu su Grybu Steponu ir ten stovykloje radome penkis ar šešis žmones, nors tiksliai pasakyti kiek jų ten buvo dabar nepamenu. Iš jų pažinau: Grybą Joną-Kariūną, Stepono Grybo pusbrolį, Kmitą Andrių-Audrą, Aušrą, buvo dar prtz, Ramutis (Šarauskas Edmundas, Stasio, g. 1930 m.), su kuriuo tada susitikau pirmą kartą, kitų nepažinau. Ramutis paprašė pataisyti jam kitelį (uniforminė striukė). Mes paėmėm tą kitelį, namuose aš jį pataisiau ir atnešiau vėl atgal į stovyklą ir grąžinau Ramučiui.

Kada buvome stovykloje, Grybas Steponas kalbėjosi su pusbroliu Grybu Jonu-Kariūnu, bet apie ką jie kalbėjosi, aš nežinau.

1950 m. liepos mėn. pas mane į namus atėjo Kariūnas. Tuo metu pas mane dirbo Grybas Steponas ir pasiūlė man eiti į susitikimą su partizanais, kurie tada stovyklavo Milžavėnų k. ganyklų krūmuose. Grybas Jonas-Kariūnas buvo neilgai ir išėjo. Netrukus po to mes su Stepu pasiėmėm puslitrį samagono ir išėjome pas partizanus į stovyklą.

Stovykloje radome 6 ar 7 partizanus, iš kurių pažinau Grybą Joną-Kariūną, Kmitą Andrių-Audrą ir Milkintą Juozą-Dovydą, kitų nepažinau.

Netrukus po mūsų atėjimo, į stovyklą atėjo Jonaitytė Bronė ir Jonaitienė Stasė, Mil-žavėnų k. gyventojos, kurios partizanams atnešė maisto produktų ir bonkę samagono. Kada mes su Grybu Steponu atėjome į stovyklą, stovykloje taip pat buvo ir Kalvaitis Juozas iš Milžavėnų k. Stovykloje mes išbuvome virš valandos, išėjome kartu su Jonaitiene Stase ir jos dukra Brone, o Kalvaitis pasiliko (apklausa pertraukta).

Mockaus Broniaus, Antano, apklausos tęsinys. 1950 m. lapkričio 2 d.

<...> 1949 m. rudenį pas mane atėjo Grybas Zigmas (30 m. amž.) iš Raudgirių k., Skaudvilės r. (ištremtas į Sibirą 1950 m.), atsinešė su savimi 3 m juodos medžiagos ir paprašė iš jos pasiūti partizanui Audrai lietpaltį. Tuo metu pas mane siuvėjo amato mokėsi Briedelis Stasys, Antano. Aš jam pasakiau, jog partizanui reikia pasiūti lietpaltį. Jis neprieštaravo ir mes abu siuvome tą lietpaltį.

Atsiimt lietpalčio atvažiavo du vyrai. Briedelis buvo pas mane, tų vyrų pavardžių aš nežinojau. Vienam iš jų buvo apie 40 m., vidutinio ūgio, o kitam apie 20 m., žemiau vidutinio ūgio, ant galvos labai juodi plaukai, jie man prisistatė kaip Milžavėnų k. Skaudvilės r. gyventojai.

1950 m. vasarą atėjo pas mane į namus Briedelis ir pareiškė, jog mane kviečia į susitikimą būrio vadas Dovydas, kuris šiuo metu yra krūmuose už 200 m nuo Butkaus Vacio ūkio milvyčių k. Tokiu pat atstumu ir nuo Briedelio ūkio.

Mes tuoj pat su Briedeliu nuėjome į minėtą prtz. stovyklavimo vietą, kur radome apie 7 partizanus. Čia jau buvo atėjęs ir Butkus Vacys. Būrio vadas Milkintas Juozas-Do-vydas priėjo prie manęs ir Briedelio ir pareiškė: „Jeigu gausite laiškus iš ryšininko arba iš Audros, skirtus man, tuomet perduokite juos per Stasį Briedelį.“ Po to aš, Briedelis ir Milkintas priėjome prie pagrindinės prtz. grupės. Aš pasišnekėjau su partizanais buitine tema ir išėjau į namus, o stovykloje dar pasiliko Butkus ir Briedelis. Kada aš buvau stovykloje, Briedelis Izidorius - brolis Stasio Briedelio partizanams atnešė maisto produktų: sriubos, mėsos, bulvių.

1950 m. rugsėjo pradžioje pas mane į namus atėjo Briedelis Stasys ir pareiškė, jog mane kviečia į susitikimą Milkinto būrio partizanai, kurie apsistoję krūmuose netoli Butkaus ir Briedelio ūkių ir mes tuoj pat su Briedeliu nuėjome pas partizanus, kur radome tuos pačius kaip ir praėjusį sykį. Čia buvo ir Butkus Vacys. Būrio vadas Milkintas manęs paklausė ar aš neturiu jam laiškų ir ar mūsų kaimo apylinkėje nėra kareivių. Po to, man dalyvaujant, ėmė kalbinti Briedelį, jį klausinėjo ar jis neatsinešė antisovietinių laikraščių. Iš Briedelio paaiškinimų aš supratau, jog jis turi tų laikraščių ir iš kažkur juos gauna.

Kada aš kalbėjau su Milkintu, prie mūsų priėjo partizanas, bet man jis nepažįstamas ir, kreipdamasis į mane, parodė diginalo medžiagos gabalą ir pasakė, jog jam reiktų pasiūti iš tos medžiagos mundurą, paaiškinęs, jog pamušalo neturi. Aš jam paaiškinau, jog mundurą pasiūti iš jo galima, bet aš dabar negaliu, kadangi neturiu laiko. Tuomet šis partizanas ėmė prašyti Briedelio, kad šis jam pasiūtų mundurą. Briedelis apsiėmė pasiūti tą mundurą su mano pagalba.

Briedelis pasiėmė tą medžiagą ar paliko pas partizaną, aš nežinau, kadangi aš pirmas išėjau iš stovyklos, o Briedelis ir Butkus dar pasiliko.

1950 m. rugsėjo gale Briedelis Stasys man atnešė tą diginalo gabalą ir pasakė, jog jis pasiūti munduro negali, kadangi namuose neturi siuvamosios mašinos, taip pat pamušalo bei šerių mundurui - partizanas dar neatnešė ir medžiagą Stasys paliko pas mane, pasakęs, kada partizanas atneš pamušalui medžiagos, tada abu kartu pasiūsime mundurą. Šios medžiagos gabalas, žalsvos spalvos - 1,5 m, dar ir dabar tebėra pas mane namuose.

Po savaitės pas mane atėjo į namus Briedelis Stasys ir atsinešė antisovietinį laikraštį „Laisvės varpas“, davė jį man paskaityti ir pasakė, jog jį reiks perduoti Kalvaičiui Juozui. Briedelis man nesakė kur jis gavo tą laikraštį, bet aš ir nesidomėjau. Trečią dieną aš sutikau laukuose Kalvaitį, jis tuomet nuiminėjo vasarojų ir įteikiau jam tą antisovietinį laikraštį.

Iš Mockaus Broniaus, Antano, apklausos protokolo. Apklausa vykdoma per Tauragės MGB sk. vertėją j. ltn. RUČĮ. 1950 m. lapkričio 3 d. Tauragė.

Apklausa pradėta 19 val. 30 min. - baigta 2.00 val. (naktį).

Tardytojas MOLAKOV prašo papasakoti apie ryšininkės Obrikaitės nusikalstamą ryšį su nac. „gauja“.

<...> 1949 m. liepos mėn. Skaudvilės turguje susitikau Obrikaitę (17-18 m. amž.) iš Būdų k., Skaudvilės r. Ją ir jos tėvus aš pažįstu jau 5-6 metus, keletą kartų tai šeimai siuvau drabužius. Obrikaitė priėjo prie manęs, pasisveikino ir, pasikvietusi į nuošalę, pareiškė: „Aš turiu paketą nuo prtz. būrio vado Dovydo partizanui Audrai, prašau jį perduoti pagal paskirtį.“ Aš paėmiau tą paketą ir tą pačią dieną turguje perdaviau Grybui Zigmui (26 m. amž.), Raudgirių k. gyventojui, kad perduotų Audrai. Ant voko buvo užrašyta: Audrai ir užklijuotas lipdukas su mano pseudonimu Baltapūkis.

1949 m. gegužės mėn. pas mane į namus dienos metu atėjo Kaučikaitė Zosė (apie 20 m. amž., žemiau vidutinio ūgio, tamsiai rusvų plaukų) iš Lygių k., Skaudvilės r. ir pareiškė: „Aš atėjau su partizanų užduotimi. Atnešiau paketą nuo partizanų būrio vado Žeimelio-Laurinaičio Antano partizanui Dovydui.“ Aš priėmiau paketą ir trečią dieną perdaviau Obrikaitei, su kuria susitikau jos namų kieme.

1949 m. birželio mėn. dienos metu pas mane į namus atėjo Obrikaitė ir perdavė laišką paaiškinusi, jog laiškas - nuo būrio vado Dovydo partizanui Žeimeliui ir paprašė jį perduoti Kaučikaitei Zosei. Ant paketo buvo užrašyta: Žeimeliui. Po dviejų dienų aš važiavau į Skaudvilės turgų, ten sutikau Kaučikaitę ir perdaviau jai tą paketą Žeimeliui.

1949 m. kovo mėn. Skaudvilėje sutikau Grybą Steponą (20-25 m. amž.) iš Raudgirių k. - Grybo Jono-Kariūno pusbrolį. Pokalbio metu jis man pareiškė, jog turi laišką nuo prtz. Audros būrio vadui Dovydui.

Kas jam papasakojo, jog aš palaikau ryšį su partizanais, aš nežinau, o tik pagalvojau, kad apie mano ryšį su partizanais jam, ko gero, papasakojo pusbroliai Grybas Zigmas arba Grybas Jonas.

Kitą dieną aš užėjau į namus pas Obrikaitę ir perdaviau jai tą laišką.

<...> 1950 m. birželio mėn. dienos metu pas mane į namus atėjo Stasevičius Mykolas iš Pabalčių k. (apie 65 m. amž.) ir pasakė, jog netoli jo ūkio yra atėję partizanai ir prašė mane ateiti.

Aš kartu su Stasevičiumi nuėjome pas partizanus. Jie buvo šešiese: Grybas Jonas-Kariūnas, Kmita Andrius-Audra, kitų nepažinau. Audra ir Kariūnas paprašė manęs juos apkirpti. Jie man davė kirpimo mašinėlę ir aš juos apkirpau.

<...> Su Grybu Zigmu mes sutarėme susitikinėti Skaudvilėje turguje. Jis užsiiminėjo spekuliacija ir beveik kiekvieną turgaus dieną būdavo turguje, taip pat ir aš tankiai eidavau į turgų, todėl visi mūsų susitikimai ir vykdavo turguje Skaudvilėje.

Pirmą kartą Kaučikaitė atnešė paketą nuo partizano Žeimelio 1949 m. gegužės mėn., o ne 1950 m. pavasarį, kaip aš parodžiau apklausoje 1950 m. spalio 29 d., o su Grybu pirmą kartą užmezgiau ryšį 1949 m. kovo mėn., kai pas mane jis ėmė mokytis siuvėjo amato.

Iš Mockaus Broniaus, Antano, apklausos protokolo. Apklausa vykdoma 1950 m. lapkričio 4 d. Tauragėje. Apklausa pradėta 20 val. 30 min. - baigta 1 val. 20 min. (naktį).

<...> Jonaitytę Bronę ir Milašiutę Kunigundą aš pažįstu gerai.

Jonaitytė Bronė (20-22 m. amž.) gyvena Milžavėnų k., Skaudvilės r., ji yra mano žmonos sesuo.

Milašiutė Kunigunda (18-20 m. amž.) gyvena Gudų k., Skaudvilės r. Iki vedybų su Milašiute mes gyvenome viename Gudų k.

<...> 1950 m. rugpjūčio mėn. dienos metu pas mane atėjo Grybas Jonas-Kariūnas ir paklausė ar nėra laiškų Milkintui ir kaime kareivių, o po to pareiškė, jog mane kviečia į susitikimą Milkintas, pasakė, jog prtz. stovyklauja Milžavėnų k. ganyklų krūmuose už pusės kilometro nuo mano namų. Be to, jis dar perspėjo; jei turiu, kad su savimi pasiimčiau ir degtinės.

Aš pasiėmiau bonkę samagono ir nuėjau pas partizanus. Stovykloje buvo Kariūnas, Audra, Dovydas ir kiti trys man nepažįstami.

Milkintas čia pat pasiteiravo apie padėtį kaime ir paklausė ar yra laiškų jam, ar neareštuoti asmenys, kurie palaiko ryšį su partizanais.

Po 10-15 min. po mano atėjimo į stovyklą, atėjo Jonaitytė Bronė ir atnešė partizanams valgyti: lašinių, duonos, sūrį ir puslitrį degtinės. Stovykloje Grybas, Jonaitytė ir aš pabuvome apie 2-3 val. ir grįžome į namus, o partizanai pasiliko stovykloje.

1949 m. vasarą pas mane į namus atėjo Milašiutė Kunigunda ir pareiškė: „Aš atėjau nuo Dovydo dėl Audros laiško. Įsitikinęs, kad ji tikrai atėjo su Dovydo pavedimu, aš jai pasakiau, kad laiško nėra ir ji išėjo.

Milašiutė Kunigunda 1950 m. pavasarį atėjo pas mane į namus ir perdavė man raštelį nuo būrio vado Milkinto. Pastaboje Milkintas parašė, kad aš ateičiau į susitikimą į krūmus netoli Milašiutės namų.

Maždaug po poros valandų nuo Milašiutės išėjimo iš mano namų, aš nuėjau pas ją ir ji mane nuvedė į krūmus, kur stovyklavo 7-8 partizanai. Kartu su jais buvo ir prtz. Šležas Steponas, Petro-Urvelis, Žaislelis (iš Pažaltkaimio? k., Raseinių r.). Milkintas teiravosi apie padėtį kaime, ar nėra jam laiškų, o po to parodė gabalą žalsvos spalvos flanelės ir prašė gauti jam tokios medžiagos kelnėms. Aš bandžiau Milkintui nupirkti tokios medžiagos, bet negavau kokios jis prašė.

1950 m. lapkričio 5 d. Mockui Broniui, Antano, buvo surašytas NUTARIMAS dėl apkaltos pateikimo. NUTARIMĄ surašė LSSR MGB Tardymo dalies vrš. pavad. vyr. ltn. MOLIAKOV, patvirtino Klaipėdos srities MGB Valdybos vrš. pavad. VUKOLOV.

Kaltinimai pateikti pagal RSFSR BK str. 58-1„a“; 17-58-8; 58-10; 58-11.

Iš Mockaus Broniaus, Antano, apklausos protokolo. Apklausą vykdo LSSR MGB Tardymo dalies vyr. tardytojas kap. ŽIDKICH per Tauragės r. MGB sk. vertėją DAMBRAUSKĄ. 1950 m. lapkričio 21 d. Klaipėda.

<...> 1950 m. spalio 19 d. 11 val. dienos pas mane atėjo Milvyčių k. gyventojas Butkus Vacys ir pasakė, jog pas Kalvaitį Juozą namuose yra atėję partizanai, kurie prašė, kad aš ateičiau. Butkus man papasakojo, jog jis gavęs ir jų nurodymą parduoti 10 cnt (500 kg) kolchozo rugių. Dalį jis jau pardavęs turguje ir pinigus neša partizanams. Šia proga, kaip pasakė Butkus, partizanai turi su mumis išgerti. Iš savo turimų samagono atsargų aš pripyliau kelias bonkes maždaug iki litro ir kartu su Butkumi atėjome pas Kalvaitį į daržinę, kur susitikome su 7-iais partizanais: Milkintu Juozu, Šležu Steponu, Janušaite Jadvyga ir kt. 4-iais prtz., kurių aš nepažinau. Partizanai klausinėjo manęs apie gautus jiems laiškus, apie kariuomenės pasirodymą, o po to, kada į daržinę atėjo Kalvaitis Juozas, pradėjome išgėrinėti mano ir Butkaus atsineštą samagoną. Dėl to samagono atsinešt ėjo dar kartą pas mane į namus Butkus, tik nepamenu ar ėjo samagono atsinešt Kalvaitis.

Gerdamas samagoną, prtz. Šležas čia dalyvaujantiems bandė skaityti antisovietinį laikraštį, bet greit metė skaitymą. Daržinėje, kur buvome su partizanais, Kalvaičio žmona Joana atnešė blynų ir padažo. Partizanų pasiūlymu išgėrė truputį samagono ir po to išėjo iš daržinės.

Maždaug apie 17-ą val. kažkuris iš partizanų pastebėjo lengvąjį automobilį, kuris važiavo keliu link Nemakščių maždaug už 100-120 m nuo daržinės.

Vienas iš partizanų, taip pat ir Kalvaitis, per pusiau atidarytas daržinės duris pamatė, jog mašina sustojo prieš Kalvaičio namus ir iš jos išlipo trys ar keturi žmonės. Apie tai kažkas iš jų pasakė likusiems kas buvo daržinėje. Prie durų priėjo keli partizanai ir apie kažką tai kalbėjosi tarpusavyje ir su Kalvaičiu. Po to Kalvaitis išėjo iš daržinės. Aš negirdėjau jų pokalbio, kadangi stovėjau priešingoje daržinės sienos pusėje.

Po Kalvaičio išėjimo partizanai per plyšį stebėjo atvykusius ir aš girdėjau kaip jie šnekėjo apie tai, kad anie neis į daržinę. Bet netrukus aš išgirdau, kaip kažkuris tai iš jų pasakė, jog atvykusieji eina į daržinę. Po to Milkintas, Šležas ir dar kažkas atidengė ugnį į besiartinančius prie daržinės. Aš iškart išbėgau iš daržinės per skylę šiaurinėje sienos pusėje ir parbėgau į namus.

Kitą dieną iš kareivių, kurie atvyko ieškoti partizanų, sužinojau, jog Kalvaičio ūkyje partizanai nušovė LSSR žemės ūkio ministro pavaduotoją Tryčių Povilą ir sužeidė vieną „l. g.“ (stribą) Eimutį.

<...> 1950 m. spalio 23 d. pirmadienį Kalvaitis vakare atėjo pas mane į namus ir pasakė, jog jis slapstosi. Papasakojo, jog su savo žmonos Kalvaitienės Joanos pagalba tikisi nuslėpti savo prisidėjimą prie žemės ūkio ministro pavaduotojo žūties. Žmona tardymui turėtų parodyti, jog jis neva nežinojęs apie partizanų buvimą jo ūkyje, jis neva tuo metu buvęs Kelmėje. Pasakė, jog pas jį buvo partizanų bunkeris. Aš irgi pritariau jo tokiai minčiai. Daviau jam adijalą ir jis dar kartą buvo užėjęs pas mane pavalgyti, teiravosi ar jo namuose dar tebėra kareivių ir ar negrįžo žmona. Ryšium su mano areštu, aš daugiau Kalvaičio nebemačiau. 1950 m. spalio 25 d. buvau areštuotas.

Iš Mockaus Broniaus apklausos protokolo. apklausą vykdo LSSR MGB Tardymo dalies vrš. pavad. vyr. ltn. MOLIAKOV per Tauragės MGB sk. vertėją DAMBRAUSKĄ.

1950 m. lapkričio 23 d. Klaipėda.

Tardytojas klausia: „Jūs tardymo metu būnate ne atviras. apklausoje nuo 1950 10 27 ir 1950 10 28, 1950 m. lapkričio 5 d. parodėte: Nusikalstamą ryšį su Grybu Steponu jūs užmezgėt 1947 m. vasarą, Grybui Stasiui perdavėte laišką nuo Milkinto „banditui“ Audrai. 1947 m. per Grybą perdavėt į Audros būrį kulkosvaidį. Nuo 1950 10 31 iki 1950 11 03 apklausose parodėte, jog nusikalstamą ryšį su Grybu St. užmezgėte 1949 m. Paaiškinkite teisingai, kada jūs užmezgėte nusikalstamą ryšį su Grybu Steponu, Vinco, ir koks jūsų buvo vaidmuo?“

<...> Ryšį su Grybu Steponu, Vinco, aš užmezgiau 1944 m., apie ką minėjau ir savo parodymuose 1950 10 31. Apklausose nuo 1950 m. spalio 27-28 d. aš apsišnekėjau (pasakiau ne tiesą), jog ryšį su Grybu Steponu aš užmezgiau 1947 m. ir kad 1947 m. laišką nuo būrio vado Milkinto-Dovydo perdaviau prtz. Kmitai-Audrai per Grybą Steponą, taip pat per Grybą Steponą 1947 m. Audrai perdaviau ir kulkosvaidį.

Laiškų 1947 m. iš partizanų aš negavau ir niekam neperdaviau. 1947 m. aš tikrai per partizaną Grybą Joną-Kariūną į Audros būrį perdaviau kulkosvaidį, o ne per Grybą Steponą, kaip tai buvo užrašyta praėjusioje apklausoje 1950 m. spalio 27 d.

Apie pas mane esantį kulkosvaidį aš papasakojau 1947 m. Grybui Zigmui, Raudgirių k. gyventojui. Jis 1950 m. iš Lietuvos buvo ištremtas ir, kada Grybas Jonas-Kariūnas atėjo pas mane kulkosvaidžio, jis man papasakojo, jog apie esantį pas mane kulkosvaidį partizanams pasakė Grybas Zigmas, kuris yra Jono brolis, o Grybas Steponas - jų pusbrolis.

<...> 1948 m. rugsėjo mėn. anksti ryte aš miške grybavau ir mane sulaikė ginkluotas vyras ir atsivedė į partizanų stovyklą, kurioje buvo 10 partizanų. Prtz. Milkintas Juozas priėjo prie manęs ir ėmė domėtis, kodėl aš atėjau į mišką, ar nėra kaime kareivių, kokia kaime gyventojų nuotaika. Kartu įtikino mane, jog jis apie mane yra gerai informuotas. Į visus jo klausimus aš atsakiau teisingai. Pokalbio pabaigoje Milkintas pasiūlė man būti jo būrio ryšininku. Aš sutikau ir jis mane paleido į namus.

1948 m. gruodžio mėn. naktį pas mane į namus atėjo 10 partizanų. Tarp jų buvo:

Milkintas Juozas-Dovydas, Dobilas, Riteris, Maršalis;

Kmita Andrius-Audra, Aušra;

Šležas Steponas- Urvelis, Žaislelis, Žvangutis;

Labanauskas Krizostomas-Justas.

Jų prašymu aš jiems organizavau maitinimą. Prtz. Milkintas-Dovydas per pokalbį įtikino mane apie būtiną pagalbą partizanams. Po to pasiūlė man būti ryšio punkto laikytoju, paaiškino, jog į mano funkcijas įeis ryšio organizavimas tarp Maršalio būrio grupių (Dovydo, Aušros, Justo). Laiškus, kaip aiškino Milkintas, pas mane neš Grybas Zigmas, obrikaitė ir šiuos laiškus, kaip bus nurodyta, perduoti pagal paskirtį. Milkintas man pasakė, jog dėl mano konspiracijos palaikant ryšį su partizanais, aš vadinsiuos Baltapukiu. Nuo to laiko aš pradėjau dirbti partizanų ryšio punkto laikytoju.

Iš areštuotojo Butkaus Vaclovo, Igno, anketos. Gim. 1919 m. Žalpių k., Skaudvilės r., gyvena Milvyčių k., Skaudvilės r., Klaipėdos srityje. Siuvėjas. Dirbo kolchozo „Naujoji Sodyba“ sandėlininku. Išsilavinimas - 4 kl. Kilęs iš amatininko-staliaus šeimos. Tėvai valdė 4 ha žemės.

Tėvas - Butkus Ignas, miręs 1947 m.

Motina - Butkuvienė Elzbieta, 65 m. amž., gyv. Milvyčių k.

Žmona - Butkuvienė Petrė, Petro, g. 1928 m. Milvyčių k., dirba kolchoze. Vaikų neturi.

Butkus Vaclovas, Igno, areštuotas - 1950 m. spalio 30 d.

Iš Butkaus Vacio (Vaclovo), Igno, apklausos protokolo. Apklausą vykdo Tauragės r. MGB sk. vrš. pavad. vyr. ltn. KRAINEV per Tauragės MGB sk. vertėją KOJALĮ. 1950 m. spalio 27 d. Tauragė.

<...> Praėjusios apklausos metu aš nuslėpiau nuo tardymo savo ryšius su nac. „gaujos“ nariais, vadovaujamais Milkinto Juozo-Maršalio. Nuo šio momento duosiu teisingus parodymus.

1950 m. spalio 18 d., pagal susitarimą su prtz. būrio vadu Milkintu, aš iš kolchozo grūdų sandėlio paėmiau 150 kg rugių ir, nuvažiavęs į Skaudvilės turgų, pardaviau po 180 rublių už centnerį - bendra suma 540 rublių.

1950 m. spalio 19 d. pas mane į namus atėjo Pabalčių k. gyventojas Kalvaitis Juozas, kuris pranešė, jog pas jį namuose manęs laukia partizanai su vadu Milkintu. Aš kartu su Kalvaičiu nuėjau pas jį į namus. Atėjus pas jį, Kalvaitis man pasiūlė nueit pas Pabalčių k. gyventoją Mockų Bronių. Kalvaičio prašymą aš įvykdžiau ir mes visi nuėjome į Kalvaičio daržinę susitikti su partizanais pagal jų iškvietimą. Įėjus į daržinę, aš pamačiau ant šiaudų besiilsinčius šešis partizanus, tarp jų ir partizanę Janušaitę Jadvygą ir būrio vadą Milkintą Juozą. Čia pat aš Milkintui perdaviau 540 rublių, kuriuos buvau gavęs už parduotus rugius.

Milkintas paėmė iš manęs pinigus ir pasiūlė Mockui Broniui kartu su juo užlipti ant prėslo šiaudų slapto pokalbio. Atsiskyrę nuo mūsų, jie kažką tyliai kalbėjosi. Mockus, gavęs iš Milkinto kokią tai sumą pinigų, pasiūlė man nueiti pas jo uošvį ir atnešti samagono.

Iš Mockaus žmonos Mockienės Jadvygos aš atnešiau du litrus samagono ir pristačiau partizanams į Kalvaičio daržinę. Partizanai su Kalvaičiu ir Mockumi pasiliko gerti samagono, o aš Milkinto leidimu išėjau į kolchozo sandėlį išduoti kolchoznykams sėjai grūdų.

Milkinto nurodymu aš netrukus grįžau pas partizanus į daržinę, kurie tuo metu dar papildomai buvo nusipirkę samagono ir mane pakvietė gerti su jais kartu. Gėrimo metu

Milkintas man apgailestavo, kad aš mažai pardaviau kolchozo grūdų ir čia pat nurodė, jog šį vakarą jie-partizanai važiuos kartu su manimi į kolchozo grūdų sandėlį, iš kur papildomai paims 5-6 cnt rugių ir saugojimui pristatys į Kalvaičio Juozo ūkį. Aš dėl to neprieštaravau.

Tuo metu ant plento Kaunas-Klaipėda, prieš pat Kalvaičio ūkį, kur mes buvome, sustojo lengvasis automobilis, iš kurio išlipo trys vyrai, vieną iš jų aš pastebėjau su šautuvu. Jie visi trys išėjo ant kalniuko, o po to patraukė link Kalvaičio namų.

Kaip ten toliau buvo, aš nežinau, kadangi aš išsigandau ir nuo partizanų persikėliau į kitą daržinės pusę. Tuo momentu, kada persikėliau, išgirdau automato šūvius partizanų pusėje.

Šaudymo metu per kitą galą aš išbėgau iš daržinės ir parbėgau į namus. Šio susidūrimo metu, kaip vėliau sužinojau, buvo nušautas LSSR žemės ūkio ministro pavaduotojas, sužeistas vienas „l. g.“, o partizanams pasisekė pasitraukti.

<...> Maždaug 1950 m. rugsėjo mėn. pas mane su grupe partizanų atėjo būrio vadas Milkintas Juozas, kuris įsakė man iš kolchozo fondo parduoti 10 cnt rugių ir gautus pinigus atiduoti jam - Milkintui. Milkinto nurodymą pažadėjau įvykdyti. Kitos dienos ryte susitikau kolchozo „Naujoji Sodyba“ pirmininką Žukauską Joną, gyvenantį Kinčalių k., Skaudvilės r., kuriam papasakojau apie tai, jog prtz. būrio vadas Milkintas įsakė man iš kolchozo sandėlio parduoti 10 cnt rugių, o pinigus atiduoti jam. Žukauskas man paaiškino: jeigu neįvykdysi jų įsakymo, pastarieji gali sudeginti arba paimti visus kolchozo grūdus ir čia Žukauskas pasiūlė vykdyti partizanų nurodymą. Dėl šio tikslo Žukauskas man pareiškė, jog jis kokiu nors būdu kūlimo metu pabandys praleisti be pasvėrimo 10 cnt rugių ir pristatyti man į grūdų sandėlį, o aš savo ruožtu privalėsiu juos realizuoti, t. y. parduoti. Tokiu būdu mano parduoti rugiai nueis į mano sąskaitą, be to, šiuo metu sandėlyje yra šie atliekami nepajamuoti rugiai.

<...> Aš pareiškiu, jog partizanų ryšininku nebuvau, bet periodiškai susitikinėjau su Milkinto vadovaujamo būrio partizanais, kurie lankėsi mano ūkyje, siekdami gauti maisto produktų.

Nuo 1949 m. vasaros iki 1950 m. rugsėjo mėn. partizanai pas mane buvo užėję 5-6 kartus. Paskutinį kartą buvo užėję 1950 m. rugsėjo mėn., kada davė nurodymą paskirti jiems 10 cnt grūdų iš kolchozo fondo, apie ką aš jau minėjau.

Dėl Kalvaičio Juozo nusikalstamų ryšių palaikymo su Milkinto būrio partizanais aš jau parodžiau prieš tai. Kitų faktų apie jo „išdavikišką“ veiklą aš neturiu.

Kas liečia Mockaus Broniaus „nusikalstamą“ ryšį su partizanais, man žinomas faktas: 1950 m. rugpjūčio mėn. Milkinto 6-ių partizanų grupė stovyklavo krūmuose maždaug už 400-500 m nuo mano namų. Naktį, atėjęs pas mane į namus, būrio vadas Milkintas pasiūlė kitos dienos ryte nueiti pas Mockų Bronių ir pakviesti jį į susitikimą su partizanais. Kadangi aš ryte neturėjau laiko jį pakviesti, ateidamas pas partizanus, pamačiau Mockų Bronių stovintį šalia kartu su b. v. Milkintu. Be to, tarp partizanų buvo ir mano žmonos brolis Briedelis Stasys, Petro, kuris gyvena Milvyčių k. Kokiais reikalais jie buvo atėję pas partizanus, aš nežinau. Tačiau aš asmeniškai mačiau, kaip Milkintas užrašė kažkam tai laišką ir perdavė jį Briedeliui Stasiui. Briedelis - siuvėjas, tankiai vaikšto po viensėdžius.

Tą patį vakarą lankiausi pas Briedelį namuose ir jo paklausiau, kur nuėjo partizanai.

Briedelis man atsakė, jog jie nuėjo į Kripso rajoną. Kas tas Kripsas ir kur jis gyvena, aš nežinau...

Maždaug 1950 m. liepos mėn. ta pati Milkinto prtz. grupė stovyklavo netoli mano namų. Dieną pas mane atėjo Kaučiukaitė Zosė (22 m. amž.) iš Lygių k., Skaudvilės r., kuri man pareiškė, jog jai žinoma apie partizanus, kurie yra mano ūkyje, nes jai būtina susitikti su jais ir paprašė ją pas juos nuvesti. Pradžioje aš pabijojau ją vesti, bet kada ji paaiškino, jog jai viskas žinoma, tuomet pastarąją nuvedžiau pas partizanus, kur ji susitiko su Milkintu ir abu pasitraukė į šalį slapto pokalbio.

<...> Prieš tai apklausoje aš parodžiau ne visai tiksliai dėl grūdų paėmimo ir jų pardavimo. Iš tikrųjų buvo taip: Gavęs nurodymą iš prtz. b. v. ir pasitaręs su kolchozo pirmininku, 1950 m. spalio 17 d. iš kolchozo sandėlio paėmiau 150 kg rugių ir perdaviau juos Šiugždiniui Juozui, Kinčalių k. gyventojui, kad parduotų turguje. Spalio 18 d. su kolchozo arkliu Šiugždinis grūdus nuvežė į Skaudvilę ir pardavė turguje už 540 rublių. Aš tą pačią dieną pakeleivine mašina nuvažiavau į turgų, kur jis man perdavė tuos pinigus.

iš NUTARIMo areštui
1950 m. spalio 23 d. Tauragė

NUTARIMĄ surašė Tauragės MGB sk. vyr. oper. įgaliotinis mjr. TERECHIN. Patvirtino: LSSR Klaipėdos srities MGB sk. vrš. plk. SENIN. areštą sankcionavo: LSSR Pasienio apygardos MVD kariuomenės karo prokuroro pavaduotojas justicijos pplk. VLADIMIROV. 1950 m. spalio 24 d.

Peržiūrėjęs Tauragės r. MGB sk. gautą medžiagą apie nusikalstamą veiklą Kalvaitienės Joanos, Jono, g. 1925 m. Gudų k., Balčių apyl., Skaudvilės r., Klaipėdos srityje. Išsilavinimas - 2 pradžios m-klos klasės, ištekėjusi, gyvena Pabalčių k., kolūkietė.

RADAU, jog Kalvaitienė nuo 1949 m. lapkričio mėn. užmezgė nusikalstamą ryšį su nac. „gaujos“ vadovaujamos Milkinto Juozo nariais, kuriuos slėpė specialiai įrengtame bunkeryje, aprūpino juos maisto produktais ir skalbė jų drabužius.

1950 m. spalio 19 d. Kalvaitienės ūkyje „banditai“ įvykdė teroro aktą, per kurį buvo nušautas LSSR žemės ūkio ministro pavaduotojas TRYČIUS POVILAS ir sunkiai sužeistas Skaudvilės r. MGB sk. kovotojas (stribas).

Po teroro akto įvykdymo Kalvaitienė su savo vyru Kalvaičiu Juozu, Vinco, ir „banditais“ pabėgo iš namų, o 1950 m. spalio 20 d. buvo sulaikyta.

Iš Kalvaitienės Joanos, Jono, apklausos protokolo. Apklausą vykdo Skaudvilės r. MGB sk. vrš. pavad. vyr. ltn. ANULČIK per vertėją GOFMANĄ. 1950 m. spalio 20 d. Nemakščiuose.

Kalvaitienė Joana, Jono, kilusi iš valstiečių vidutiniokų, tėvai turėjo 4 ha žemės, namai su kiemo priestatais, 2 arkliai, 1-2 karvės ir kiti smulkūs galvijai. SSSR pilietė, „litovka“, ištekėjusi, turi 9-ių mėnesių kūdikį, kolchozo „Naujoji Sodyba“ eilinė kolūkietė.

Tardytojas reikalauja smulkiai papasakoti prie kokių aplinkybių 1950 m. spalio 19 d. jų ūkyje įvyko „banditų“ ir „l. g.“ (stribų) susišaudymas.

<...> 1950 m. spalio 19 d. anksti ryte mano vyras Kalvaitis Juozas, Vinco, pėsčiomis išėjo ant Jauniškių kelio sankryžos, tikėdamasis sustabdyti kokią nors pakeleivingą mašiną, važiuojančią į Kelmę atvežti man iš vaistinės vaistų, taip pat ką nors nupirkti vaikui iš drabužėlių.

Aštuntą valandą ryte aš pasiėmiau iš kambario vieną tuščią kibirą melžti karvei, o kitą kibirą ėdalui liuobti dviem kiaulėms ir išėjau į daržinę. Kada priėjau prie daržinės ir bandžiau atidaryti duris, kur yra gyvuliai, tuo metu atsidarė kitos gretimos daržinės durys, kur sukrautas kolchozo šienas ir aš pamačiau man pažįstamus partizanus - Milkintą Juozą, jo žmoną-partizanę Jadvygą, partizaną Kazį, prtz. Antaną Karpą-Sakalą ir tris man nepažįstamus partizanus. Vienas iš jų buvo visai jaunas, apie 20 m. amž., kitas buvo maždaug 40 m. amž., trečias buvo apsirengęs civiliškais drabužiais, aukšto ūgio, apie 30 m. amž.

Milkintas paprašė, kad aš jiems paruoščiau ką nors pavalgyti. Aš jiems pažadėjau ir, pamelžusi karvę, paliuobusi kiaules, grįžau į kambarį ir pradėjau ruošt valgyt. Po kurio laiko į kambarį atėjo Jadvyga ir pasakė, jog vyrai labai nori valgyti, kol dar ruoši, duok kai ką nors dabar... Aš daviau jai duonos, lašinių ir ji grįžo į daržinę.

Kada prikepiau blynų iš baltų miltų, paruošiau dažinio, vėl atėjo Jadvyga. Aš jos paklausiau kur tie partizanai buvo, kodėl neatėjo pas mus. Jadvyga atsakė: „Mums pasaulis platus. Šiandien vienoje - ryt kitoje vietoje...“

Saulei leidžiantis, į namus grįžo gerokai išgėręs mano vyras Juozas, kuris man atvežė vaistų, o vaikui nieko nenupirko. Pasakė, jog Kelmėje sutikęs Sungailą Aleksą ir su juo išgėrę, todėl nieko daugiau ir nenupirkęs.

Po keleto minučių netoli mūsų namų ant kelio sustojo juodos spalvos lengvasis automobilis, iš kurio išlipo trys piliečiai. Vienas jų su juodu paltu - be ginklo, o kiti du buvo apsirengę kareiviškais drabužiais, turėjo ginklų ir visi ėjo į pilies kalno pusę, 200 m nuo mūsų namų.

Mano vyras taip pat buvo kambaryje ir, pamatęs jog į daržą suėjo gyvuliai, išėjo iš kambario.

R. K. pastaba: čia Joana Kalvaitienė esamą situaciją kažkiek pakreipia kita linkme, bando savo vyrą Juozą Kalvaitį teisinti, bando sudaryti nuomonę, tarsi jis daržinėje nebuvo ir nežino, jog ten yra pasislėpę partizanai, nors paties Kalvaičio ir kitų liudininkų parodymai akivaizdžiai skiriasi ir tai situacijos visai nekeičia.

Po to į kambarį užėjo du ginkluoti Nemakščių „l. g.“ (stribai). Apžiūrėję kambarį, išėjo. Vienas iš jų nuėjo prie daržinės, kur buvo sukrauti dobilai ir nekulti žirniai. Paėmė keletą šakelių nekultų žirnių ir grįžo atgal, nuėjo už namo prie mano vyro, su kuriuo kalbėjosi pilietis, apsirengęs civiliškai - juodu paltu.

Partizanai tuo metu buvo kitoje daržinės pusėje, kur buvo dobilų ir žirnių. Apie ką jie kalbėjosi, aš nežinau, bet kada „l. g.“ (stribai) pakartotinai pradėjo iš dviejų pusių artintis prie daržinės, tuo metu partizanai į juos atidengė ugnį. Susišaudymo metu bijodama, kad manęs neareštuotų, aš išbėgau iš namo ir nubėgau į Pabalčių k. pas gyventoją Kulišauską Petrą. Iš Kulišausko perbridau upę ir nuėjau pas Žilių Juozą tame pačiame Pabalčių k., kur pernakvojau, o kitą rytą nuėjau pas vyro tėvą Kalvaitį Vincą, gyvenantį Milžavėnų k., iš kur norėjau nueit apžiūrėt savo namus ir ten buvau kareivių sulaikyta ir pristatyta į Nemakščių MGB sk., kur iš „l. g.“ (stribų) kalbų išgirdau, jog susišaudymo metu mano namuose „banditų“ buvo nušautas (?), bet jo nei pavardės, nei kas jis toks buvo, nepaminėjo, o kitas „l. g.“ (stribas) buvo sužeistas.

<...> Mūsų ūkyje, kur mes gyvenome su vyru Juozu Kalvaičiu, MGB organai žemėse, kur buvo sukrautas kolchozo šienas, rado slaptai įrengtą partizanų bunkerį. Jame 1950 m. vasario ir kovo mėn. gyveno keturi partizanai: Milkintas Juozas, jo žmona Jadvyga, Antanas Karpas-Sakalas ir Steponas Šležas- Urvelis.

1950 m. lapkričio mėn. pas mus į namus naktį atėjo keturi partizanai: Milkintas Juozas, jo žmona Jadvyga, Steponas ir Antanas. užėjęs į kambarį, Milkintas pasakė, jog mūsų ūkis pagal vietos sąlygas labai tinkamas įsirengt bunkerį, todėl jie tai ir numatę įsirengt ir jame gyvent. nesulaukę iš mūsų prieštaravimų, mus perspėjo, kad apie tai niekam neprasitartume, t. y. laikytume liežuvį už dantų, ir tą pačią naktį ėmėsi darbo ir per tris ar keturias naktis pastatė bunkerį. Žemes užmaskavimui išnešė į duobę, kuri buvo netoli namo ir dalį supylė ant suarto mano daržo. Bunkerį partizanai statėsi patys. nei aš, nei mano vyras jiems nepadėjo. Lentas taip pat vežėsi patys. Iš mūsų išėjo pėsčiomis, o naktį atvažiavo su arkliais. Iš kur jie gavo arklius ir lentas, mums nesakė.

Kada pastatė bunkerį, iš mūsų ūkio jie išėjo ir vėl grįžo gyventi jau jų įrengtame bunkeryje 1950 m. sausio mėn. ir pragyveno jame iki kovo mėn., o po to vėl išėjo ir daugiau bunkeryje nebegyveno. Tiesa, du kartus po to dar buvo atėję: pirmą kartą tų pačių metų rugpjūčio mėn. vakare, kada jau buvo tamsu - Milkintas Juozas, Jadvyga, Steponas ir Antanas. Pabuvo 3-4 val. ir išėjo.

Būdami pas mus, kalbėjo įvairiomis temomis. Po to Milkintas pakėlė marškinius ir parodė, jog jis buvo sužeistas į pilvą per susišaudymą su kareiviais. Kazys taip pat sakė, jog jis buvo sužeistas į petį, kulka dar ir dabar tebesanti neišimta. Milkintas pasakojo, jog kautynių metu jauni partizanai pabėgo, o kautynes vedė jie keturiese: Milkintas, Jadvyga, Antanas ir Steponas. Antrą kartą jie buvo atėję š. m. lapkričio 19 d. septyniese, apie ką aš jau pasakojau.

Kada šie partizanai pas mus gyveno bunkeryje, maistą gaminau aš pati iš savo produktų. Dalį buvo davę ir partizanai - 5 cnt grūdų ir nedidelį bekoną, apie 50 kg svorio. Daugiau jokių produktų nebuvo atnešę.

Iš Kalvaitienės Joanos, Jono, apklausos protokolo. Apklausą vykdo Tauragės r. MGB sk. vyr. oper. įgaliotinis TERECHIN per vertėją GERULĮ. 1950 m. spalio 26 d.

<...> Mano dukra Kalvaitytė Birutė, Juozo, gimė 1949 m. gruodžio 21 d. Pabalčių k., Skaudvilės r. Šiuo metu jai 10 mėnesių.

Mano sulaikymo metu 1950 m. spalio 20 d. aš dukrą Birutę turėjau prie savęs, o kitą dieną ją perdaviau Kalvaičiui Pranui (50 m. amž.), gyvenančiam Nemakščiuose, Skaudvilės r. Kalvaitis Pranas yra mano vyro Juozo dėdė - tėvo brolis.

Iš Kalvaitienės Joanos, Jono, apklausos protokolo. Apklausą vykdo LSSR MGB Tardymo dalies vyr. tardytojas kap. ŽIDKICH per Tauragės r. MGB sk. vertėją SNIEGĮ. 1950 m. lapkričio 22 d.

<...> Prie savo anksčiau pateiktų parodymų galiu dar papildyti: 1949 m. gale ar 1950 m. pradžioje, kada partizanai pradėjo gyventi mūsų ūkyje pastatytame bunkeryje, jie pasiūlė mano vyrui nuvažiuoti atsivežt grūdų, kurie, jų žodžiais tariant, yra pas Gegužių k. gyventoją Mockų. Naktį vyras pakinkė arklį ir su prtz. išvažiavo į Gegužių k., iš kur atsivežė apie 5 cnt (250 kg) rugių. Tokiu būdu rugiai buvo paimti iš Mockaus.

1950 m. sausio ar vasario mėn. partizanai, pas mus gyvenantieji bunkeryje, pasiūlė nuvažiuoti į Pavarnio k. pas mano seserį Sungailaitę Antaniną atsivežt mėsos (nuo mūsų namų apie 2-3 km) - pas Vaičikauską, pas kurį tos mėsos yra. Mūsų pastote Sungailaitė važiavo du kartus tos mėsos ir atsivežė apie 50 kg. Be to, 1950 m. pradžioje partizanai pas mus atnešė apie 10 kg cukraus. Iš kur jie jį paėmė, aš nežinau. Atvežti į mūsų namus rugiai, mėsa ir cukrus buvo panaudoti partizanams maitinti, kurie slėpėsi mūsų ūkyje.

Prtz. Milkintas Juozas man ir mano vyrui davė du gabalus medžiagos: vieną man prastos medžiagos - suknutei ir pusvilnės medžiagos - vyro kostiumui.

Tardytojas klausia: „Ar jūs žinote apie tai, jog „banditai“ apiplėšė parduotuvę Viduklėje ir dalį pagrobto cukraus bei manufaktūros atnešė jums?“

<...> Aš nežinau iš kur partizanai visa tai gavo, kadangi jie apie tai mums nesakė.

LYA (KGB arch.), Kalvaičio Juozo, Vinco, ir kt. - iš viso 4-ių žmonių baudž. byla Nr. 132, arch. Nr. 21914/3, Il-as tomas. Pradėta 1950 10 20.

Iš liudininko Samoilovo Nikolajaus Aleksandrovičiaus apklausos protokolo. Gim. 1920 m. Novo-Semenkino kaime, Bilebievsko r., Baškirijos ASSR. Tautybė - čiuvašas, kilęs iš valstiečių vidutiniokų, VKPS-b narys, vedęs, dirba Skaudvilės r. MGB sk. „l. g.“ (stribas) būrio vadu, gyvena Nemakščiuose.

Apklausą vykdo Tauragės r. MGB sk. vyr. tardytojas vyr. ltn. NIKITIN. 1950 m. spalio 28 d. Tauragė.

<...> 1950 m. spalio 19 d., 16 val. Skaudvilės r. MGB oper. įgaliotinio ltn. JAKUBONIO įsakymu kartu su „l. g.“ (stribu) Eimučiu išvykome iš Nemakščių į „Kalinino“ vardo kolchozą už 7-ių km nuo Nemakščių, lydėdami su apsauga LSSR žemės ūkio ministro pavaduotoją Tryčių, kuris buvo komandiruotėje ir važiavo savo lengvuoju automobiliu kartu su mumis į minėtą kolchozą.

Eimutis Antanas, Juliaus, g. 1931 m. Gudų k., Skaudvilės vlsč. VLKSM narys (komjaunuolis), išsilavinimas 4 klasės ir traktoristų kursai. Gyvena Nemakščiuose, dirba Nemakščių MGB „l. g.“ (stribu).

MLT enciklopedijoje (t. III, p. 573) nurodyta - Tryčius Povilas, g. 1907 04 01 Gailioniuose, Ukmergės r. - žuvo 1950 10 19 netoli Skaudvilės. Revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš kumečių. 1924 m., mokydamasis Ukmergės gimnazijoje, įstojo į LKJS. 1926-1928 m. LKP narys. 1927 m. LKP Ukmergės parajonio komiteto sekretorius. Bendradarbiavo LKP spaudoje slapyvardžiu Bronka. Už komunistinę veiklą 1927 -1928 m. kalintas. 1931-1940 m. dirbo įvairiose vietose matininku. 1940-1941 m. Panevėžio apskrities vykdomojo komiteto žemės ūkio skyriaus vedėjas. Nuo 1947 m. Lietuvos TSR žemės ūkio ministro pavaduotojas.

Leidinyje „Aitvarai“ (1998 m., Nr. 6, p. 151) pažymėta: Nemažai sumaišties okupantams sukėlė visai nenumatytas įvykis - 1950 m. spalio 19 d. Birutės rinktinės apsaugos būrys Žemčiūgas, vadovaujamas J. Milkinto-Maršalio, susidūrė su sovietinio aktyvo grupe, kurioje buvo žemės ūkio ministro pavaduotojas Povilas Tryčius.

Apie 18 val. tą pačią dieną, grįžtant atgal į Nemakščius, Pabalčių k. ribose, ministro pavaduotojas Tryčius savo vairuotojui įsakė sustabdyti automobilį.

Kada ant kelio sustabdėme automobilį, visi išlipome ir nuėjome pasižvalgyti ant kalno, kuris buvo už 100 m. Tryčius pasakė, jog šis kalnas, matyt, turi istorinę reikšmę. Apžiūrėję kalną, pradėjome grįžinėti prie mašinos, bet Tryčius pastebėjo ir pašaukė prie savęs vyrą, kuris stovėjo prie savo namo maždaug už 40-50 m nuo mūsų. Kada šis vyriškis priėjo prie mūsų, Tryčius paklausė jo pavardės, kuris pasakė savo pavardę - Kalvaitis ir pasakė, jog tai jo ūkis. Pokalbio metu Tryčius pasidomėjo Kalvaičio, kur jis dirba ir, kada Kalvaitis atsakė, jog jis dirba kolchoze, tada Tryčius jo paklausė, - tai kodėl jis girtas ir nedirba kolchoze? Kaip Kalvaitis paaiškino Tryčiui, aš negirdėjau, kadangi Tryčius man ir Eimučiui pasiūlė eiti ir patikrinti, kas ten Kalvaičio namuose pijokauja.

Kada mes su Eimučiu užėjome į kambarį, ten radome Kalvaitienę (apie 26 m. amž.), kurios aš paklausiau, kas dar yra jų namuose. Ji atsakė, jog nieko daugiau, pašalinių asmenų nėra. Po to aš patikrinau visus namo kambarius, bet daugiau nieko iš pašalinių neradau. Po to mes su Eimučiu nuėjome ir patikrinome vieną pusę daržinės - iš rytų pusės, kur buvo sukrauti nekulti žirniai, o į kitą pusę nėjome tikrinti, grįžome atgal prie namo, kur sutikome Tryčių, kuris savo vairuotojui liepė grįžti į mašiną, o Kalvaitis nuėjo išvaryt arklių iš kolchozo lauko, kuriame augo kopūstai. Po to Kalvaitis daugiau prie namų nebegrįžo. Kur jis nuėjo, aš nemačiau.

Po namo ir vieno galo daržinės apžiūros, aš Tryčiui paaiškinau, jog kambaryje yra viena Kalvaičio žmona - daugiau nieko nėra, o daržinėje sukrauti nekulti žirniai. Tada Tryčius pasakė, jog tie žirniai, matyt, buvo pavogti iš kolchozo fondo ir pridūrė: „Šių žirnių likučius dabar mes patikrinsime daržinėje.“ Po to mes kartu su Eimučiu grįžome atgal prie daržinės, o Tryčius pasiliko vienas prie namo. Aš nuo namo pusės iš dešinės ėjau prie daržinės, kur buvo žirniai, o Eimutis ėjo iš kairės pusės į kitą daržinės pusę ir į jį iš daržinės per vartus pasigirdo trys trumpos serijos iš automatinio ginklo, per kurias Eimutis buvo sužeistas į dešinę ranką ir parkrito ant žemės. Jo karabinas pasiliko sužeidimo vietoje, o jis pats prišliaužė prie manęs ir aš jį pasiunčiau, apeinant krūmus, prie namo.

Kada „banditai“ atidengė ugnį į Eimutį iš daržinės, aš taip pat atidengiau ugnį iš turimo PPŠ automato į daržinės vartus (duris). Tuo metu Tryčius su pistoletu rankoje nuo namo bėgo prie manęs, bet iš daržinės ir vėl pasipylė kita serija iš automato, dėl ko Tryčius buvo sunkiai sužeistas į krūtinę, iki manęs jau nebepribėgo, tik susiėmė už krūtinės rankomis ir grįžo atgal prie Kalvaičio namo, kur parkrito ant žemės ir nusibaigė (rus. skončalsia). Po to aš atsargiai priėjau prie daržinės ir pamačiau ten gulintį Eimutį. Bijodamas „banditų“ apsupimo iš kitos daržinės pusės, iškart užbėgau už daržinės iš šiaurės rytų pusės, kur bėgantys 4 „banditai“, matyt, pastebėjo mane ir atidengė ugnį į mano pusę, o po to jie pasislėpė slėnyje ir nuėjo į krūmus.

Nusprendęs iš savo pusės, jog vienam netikslinga persekioti „banditus“ krūmuose, čia pat nuėjau prie sunkiai sužeisto Tryčiaus, kuris buvo jau be sąmonės. Tada aš pasikviečiau vairuotoją nuo mašinos ir pasakiau jam, jog ministro pavaduotojas nušautas, o „l. g.“ (stribas) „banditų“ sunkiai sužeistas ir įsakiau jam su mašina važiuoti į Nemakščius ir pranešti oper. įgaliotiniui Jakuboniui, kad į įvykusio teroro akto vietą atvyktų karinė-operatyvinė grupė.

Po to aš sužeistą Eimutį nusivedžiau į kambarį, kur padariau jam perrišimą ir paguldžiau į lovą, o pats išėjau į kiemą ir atsiguliau su paruoštu automatu prie Tryčiaus lavono, kurį saugojau iki atvyko karinė-operatyvinė grupė.

Kiek buvo „banditų“ Kalvaičio daržinėje teroro įvykdymo metu, aš nežinau, mačiau tik 4 ginkluotus „banditus“, kurių nei vieno neatpažinau, taip pat nežinau, kokių jie turėjo ginklų, kadangi išbėgančius juos iš daržinės mačiau maždaug iš 60 metrų.

Namų šeimininkė Kalvaitienė mūsų susidūrimo momentu su „banditais“ buvo savo namuose, o po to ji namus paliko ir pasislėpė krūmuose, taip pat išėjo ir pasislėpė jos vyras Kalvaitis.

Kitą dieną po teroro akto įvykdymo, t. y. 1950 m. spalio 20 d., man dalyvaujant kartu su MGB organų darbuotojais, apžiūrėjome Kalvaičio daržinę, kur buvo aptiktas ir specialiai žemėse įrengtas bunkeris, kurio aprašymas išdėstytas apžiūros protokole.

Iš liudininko Lauryno Antano, Petro, apklausos protokolo. Gim. 1916 m. Pušynės k. (orig. Peštynės k.), išsilavinimas 2 kl. gimnazijos, dirba Skaudvilės bufeto vedėju. Apklausą vykdo Skaudvilės r. MGB sk. oper. įgaliotinis vyr. ltn. PoRTIANKIN per MGB vertėją PATAPĄ. 1950 m. spalio 20 d.

<...> Pilietį Butkų Vacį (28 m. amž.) aš pažįstu maždaug prieš tris mėnesius. Kadangi aš dirbu bufeto vedėju, o Butkus Vacys tankiai pas mane užeina į bufetą, kur tankiai išgeria. Jo vardą ir pavardę aš sužinojau iš Nemakščių miestelio gyventojo Boso Juozo, kuris dirba bufeto sargu.

<...> MGB organams aš pageidauju pranešti apie Butkų Vacį taip: Dirbdamas bufeto vedėju Nemakščiuose nuo š. m. kovo mėn. ir anksčiau aš Butkaus Vacio išvis nepažinojau, bet kada jis tankiai pradėjo lankytis bufete ir išgėrinėti su įvairiais žmonėmis, tada atkreipiau į jį dėmesį. Be to, Butkus pas mane bufete apsipirkinėjo ir anksčiau, dabar tiksliai negaliu pasakyti nuo kada jis pirko didelį kiekį cigarečių. Prieš tris savaites Butkus pas mane pirko iškart 40 pakelių cigarečių, o po savaitės atėjo ir pirko dar 5 pakelius. Anksčiau jis irgi pirkdavo 20 pakelių cigarečių. Praėjusį sekmadienį Butkus Vacys atėjo į bufetą, nusipirko keturias dėžutes žuvies konservų ir paprašė sąskaitos už pirkinį. Aš pagalvojau: kam tau už keturias dėžutes konservų ta sąskaita reikalinga? Jis man atsakė, jog jam būtinai sąskaita reikalinga, kurią aš jam ir išrašiau.

Iki to laiko Butkus taip pat pirko keturias dėžutes konservų, kurias išsinešė su savimi, praėjusį penktadienį. Dabar dienos nepamenu, Butkus taip pat pirko 3 dėžutes konservų, iš kurių vieną atidarė ir suvalgė, o dvi likusias išsinešė su savimi. Be to, aš pastebėjau, kada Butkus ateina į Nemakščių miestelį, labai domisi žmonėmis; kas atvažiuoja į Nemakščius, jeigu aktyvas, tai kas iš kur, tankiai sėdi bufete ir pasiklauso pašalinių, kas ką kalba ir ilgą laiką prasėdi prie vieno bokalo alaus. Visi šie faktai kelia įtarimą ir leidžia pagalvoti, jog Butkus Vacys ne eilinis, o galimai palaikantis ryšį su „banditais“, žmogus.

Po to, kada aš susidomėjau Butkumi ir pasiteiravau „l. g.“ (stribo) Kvietkaus, kas tas žmogus Butkus galėtų būti, nes jis man toks įtartinas, Kvietkus man atsakė, jog Butkus yra „banditų“ ryšininkas, bet iš kur jam tai žinoma, apie tai jis man nepasakė. Butkus beveik kasdien ateidavo į Nemakščius ir kokiu tikslu, man - nežinoma.

Aš dar norėčiau papildyti, jog Nemakščių miestelyje gyvena pilietis pavarde Bardaus-kas, kuris berods anksčiau buvo „gaujoje“, o dabar gal jau ir žuvęs, o gal dar tebėra „gaujoje“, aš nežinau. Be to, iš Bardausko jau anksčiau buvo išimtas ginklas, apie tai man pasakojo Bosas Juozas, jog Butkus Vacys, kada ateina į Nemakščius, tankiai susitinka su Bardausku ir su juo kalbasi, tankiai vienas kitą vaišina degtine, alumi, ką aš ir pats esu ne kartą matęs. Todėl aš galvoju, jog Butkus palaiko ryšį su „banditais“.

Iš liudininko Grybo Stepono, Vinco, apklausos protokolo. Gim. 1922 m. Raudgirių k., Skaudvilės r., raštingas, dirba siuvėju Kelmės r. pramkombinate. Apklausą vykdo Klaipėdos MGB tardymo sk. vrš. pplk. ČERTKOV ir LSST MGB tardymo dalies 6-to sk. vyr. tardytojas vyr. ltn. ZYKOV. 1950 m. spalio 31 d. tauragė.

<...> Po kai kurių mano spyriojimųsi, turiu prisipažinti, jog tikrai nuo 1946 m. aš palaikiau „nusikalstamą“ ryšį su nac. „gaujų“ dalyviais.

1946 m., tai buvo po demobilizacijos iš sovietų armijos, savo namuose aš susitikau su Rudaičio Kajetono-Kaziuko partizanais. Pastarasis po klausimų apie mano tarnybą sovietinėje armijoje manęs paklausė, kam aš dabar tarnausiu ir kam padėsiu: sovietų valdžiai ar jiems, t. y. partizanams, į ką aš nedaviau tikslaus atsakymo. tada Rudaitis-Kaziukas (žuvęs) pasiūlė man su juo kartu nueiti pas Balų k., Skaudvilės r. gyventoją Kasputį, kurio namuose buvo partizanai.

Kada atėjome į Kaspučio namus, ten be Rudaičio buvo dar penki partizanai:

Kmita Andrius-Audra, Aušra, Aidas;

Kmita Edmundas-Evaldas;

Mažeikis Leonas-Papaša;

Grybas Jonas-Kariūnas (mano dėdė);

Daktaras - vokietis (pavardės nežinau).

Partizanai pas Kasputį kambaryje sėdėjo ir vaišinosi samagonu. Jie pakvietė ir mane prisidėt prie jų. Pokalbio metu jie ėmė manęs klausinėti, kam aš dabar padėsiu; sovietų valdžiai ar jiems-partizanams. Man sunku buvo atsakyti į jų klausimą. Po to jie pasiūlė man padėti jiems. Mano dėdės Grybo Jono (mano tėvo brolis) buvimas partizanų eilėse stumtelėjo ir mane tapti jų ryšininku ir duoti sutikimą teikti jiems pagalbą.

Nuo to laiko aš ir ėmiau palaikyti ryšį su partizanų būriu, kuriam tada vadovavo Kmita Andrius-Audra.

<...> Nuo 1946 m. pradėjau retkarčiais su jais susitikinėti, teikiau jiems juos dominančią informaciją, tankiausiai apie sovietinių karių pasirodymą, kaip siuvėjas siuvau jiems mundurus, perdavinėjau laiškus bei paketus susirašinėjimo tarp partizanų ir jų ryšininkų.

<...> Po to susitikimo su partizanais, apie kurį aš ką tik pasakojau, su šitais šešiais partizanais aš susitikau 1947 m. pavasarį savo dėdės Grybo Zigmo namuose, kuris gyveno Žirnainių k., Skaudvilės r. Grybas Zigmas varė samagoną partizanams ir tada pas jį namuose vyko pobūvis, kur dalyvavau ir aš ir visa Grybo Zigmo šeima.

1947 m. vasarą ir rudenį su šitais pačiais partizanais aš du kartus buvau susitikęs miške netoli savo namų. Tada aš jiems nešiau valgyti į mišką (duonos, sviesto ir kitų produktų) ir informavau juos apie kareivių nebuvimą mūsų kaime. Nuo mano namų jie buvo maždaug už 200 m. Kada jie priartėjo, iš miško išlindo mano dėdė prtz. Jonas

Grybas-Kariūnas ir skardžiu švilpuku pasikvietė mane. Tai buvo dienos metu. Pamatęs jį, aš išėjau iš namų ir nuėjau pas partizanus į mišką, o po to jau grįžau į namus paimt produktų ir nunešiau jiems į mišką.

1948 m. sausio mėn. aš ėjau savo asmeniniais reikalais į Stulgius, Skaudvilės r. ir pakeliui užsukau pas Grybą Zigmą ir čia radau šešis Audros būrio partizanus, kurie sėdėjo už stalo, valgė ir gėrė samagoną. Prie jų prisėdau ir aš ir prabuvau kartu su jais iki pusiaudienio, o po to išėjau.

1948 m. vasarą pas mane į namus atėjo Žirnainių k. gyventojas Blankis Antanas (58 m. amž., 1948 m. rudenį išvežtas į Sibirą), kuris man pranešė, jog mane kviečia partizanai, kurie yra jo namuose. Kada mes atėjome į jo namus, ten radome šešis Audros būrio partizanus. Prtz. Jonas Grybas paprašė manęs, kad aš jam nupirkčiau baltinius. Po kurio laiko pirktus baltinius Grybui Jonui aš perdaviau per ryšininką Grybą Zigmą.

1949 m. vasario mėn. pas mane atėjo Grybo Zigmo žmona Grybienė Ona ir pranešė, jog pas juos namuose manęs laukia Audros būrio partizanai. Kada aš nuėjau pas Grybą Zigmą, maždaug po pusvalandžio atėjo ir mano sesuo Grybaitė Marcelė. Tą kartą prtz. Grybas Jonas paprašė manęs duoti jam savo čebatus, bet kadangi jie buvo kiauri, jis jų neėmė. Iš Grybo Jono-Kariūno aš tada gavau laišką-paketą, kurį jo nurodymu perdaviau prtz. ryšininkui Mockui Broniui-Padangei.

Tada Grybo Zigmo namuose buvo ir Leškys Vladas iš Vaidatonių k., Skaudvilės r. Kokiu tikslu jis tada buvo susitikęs su partizanais, aš nežinau, nes pas Grybą Zigmą jis atėjo dar prieš mane.

1949 m. vasarą su Audros būrio partizanais buvau susitikęs miške netoli savo namų, nešiau partizanams maisto produktus.

1950 m. su partizanais buvau susitikęs 4 kartus.

1950 m. vasarą ėjau mokytis pas siuvėją Mockų Bronių į Balčių k. Kartą, būnant pas jį, jis man pasakė, jog netoli jo namų krūmuose stovyklauja partizanai. Pakvietė jis mane nueiti pas juos ir aš sutikau. Kada atėjome į krūmus, ten buvo susirinkę tie patys šeši partizanai. Kiek pamenu, tai buvo sekmadienis ir mes tada su mockumi ir partizanais prapijokavome visą dieną.

Į stovyklą krūmuose dar buvo atėjusi Jonaitytė Bronė, kuri atnešė partizanams pietus ir puslitrį samagono. Tada prtz. Ramūnas-Globys Vladas perdavė man maskuojančios spalvos medžiagos gabalą ir paprašė pasiūti jam karišką „gimnastiorką“ (palaidinę), kurią mes siuvome kartu su Mockumi. Mockus man pasakojo, jog jis partizanams yra siuvęs ir kepures. Aš jokio slapyvardžio neturėjau.

Iš įvykio vietos PROTOKOLO aprašymo
1950 m. spalio 19-20 d., Pabalčių k., Skaudvilės r.

Toliau pasirašę: Klaipėdos srities UMGB Tardymo sk. vrš. pplk. ČERTKOV, Skaudvilės r. MGB sk. vrš. mjr. DEMIDENKO, LSSR MGB Tardymo dalies vyr. tardytojas kap. ŽIDKICH ir SSSR MGB Kariuomenės 273-io pulko būrio vadas j. ltn. ŠČIUKIN, dalyvaujant „l. g. “ (stribui) vado pavaduotojui SAMOILOV’ui, atliko LSSR žemės ūkio ministro pavaduotojo Tryčiaus Povilo, Kazimiero, g. 1907 m., nužudymo apžiūros vietą.

Nužudymas įvykdytas 1950 m. spalio 19 d., apie 17 val. Maskvos laiku nac. „gaujos“ dalyvių, Pabalčių k. gyventojo Kalvaičio Juozo, Vinco, ūkyje. Be nužudymo Tryčiaus, buvo sužeistas „l. g.“ (stribas) Eimutis.

<...> Apžiūros metu nustatyta, jog nac. „gaujos“ dalyviai slėpėsi vakarinėje daržinės pusėje, kur šaudydami iš šaunamųjų ginklų nužudė Tryčių ir sužeidė Eimutį.

<...> Daržinės grindinys - žemių laitas. Pusė jo užkrauta šienu. Kita pusė, kuri remiasi į tvartą, iš dalies užpilta bulvėmis, o dalis laisva. Toje grindinio dalyje aptikta užmaskuota dėžė su pjuvenomis įėjimui į bunkerį, kuris, jį atidarius, pasirodė - pastatytas daržinės išorėje už poros metrų nuo šiaurinės sienos gylyje iki 3-jų metrų (iki bunkerio dugno).

Bunkerio plotas - 2,5x2 m, aukštis - 1,7 m. Bunkeris turi ir kitą išėjimą, išeinantis į velėninio dirvožemio raguvą ir užmaskuotas dėže su juodžemiu. Bunkerio sienos, grindys ir lubos, taip pat ir įėjimai į bunkerį iškloti lentomis. Bunkeryje yra stalas, du suoleliai, žibalinė lempa, pritvirtintos lentynos prie sienos, rasta 17 tolo „šaškių“ po 200 g svorio.

Parašai: (visų dalyvavusių protokolo sudaryme)

NUTARIMAS dėl tardymo medžiagų atskyrimo

Tvirtina: LSSR MGB Tardymo sk. vrš. pplk. FRAiMOViČ. 1950 m. gruodžio 13 d. Klaipėda

LSSR MGB vyr. tardytojas kap. ŽIDKYCH, peržiūrėjęs tardymo bylos Nr. 132 medžiagą, kurioje kaltinami Kalvaitis J. V., Mockus B. A., Butkus V. J. ir Kalvaitienė, RADO:

Parodymais areštuoti pagal bylą sukompromituoti kaip nac. „gaujos“ rėmėjai, šie asmenys:

1.    Grybas Zigmas;

2.    Stasevičius Mykolas;

3.    Slušinskas izidorius;

4.    Vasiliauskas Antanas;

5.    Sungaila Aleksas;

6.    Briedelis izidorius;

7.    Sungailaitė Antanina;

8.    Jonaitytė Bronė;

9.    Jonaitienė Stanislava;

10.    Žilius Vincas, ipolito;

11.    Mockienė Jadvyga;

12.    Žukauskas Jonas;

13.    Šėgžda Jonas;

14.    Jonaitis Stasys;

15.    Sungailaitė Elena;

16.    Bartašius Vincas iš Balandžių k.

Be to, pagal areštuotųjų parodymus, „praeina“ šie nac. „gaujos“ dalyviai:

1.    Milkintas Juozas;

2.    Šležas Steponas;

3.    Janušaitė Jadvyga.

Turint omenyje, jog anksčiau nurodytų „banditų“ rėmėjų atžvilgiu būtina skirti papildomą tyrimą, o tris paskutiniuosius, kurie yra „gaujoje“, nutariau: Tardymo bylos Nr. 132 medžiagą pirmiau išvardytiems asmenims atskirti į ypatingą tyrimą ir nukreipti į MGB organus pagal teritorijas.

Pasirašo: LSSR MGB tardymo dalies vyr. tardytojas kap. ŽIDKYCH

Išrašas iš NUOSPRENDŽIO
1951 m.

Kalvaitis Juozas, Vinco, pagal RSFSR BK str. 58-1„a“, nuteisiamas 25 m. PDL ir 5 metams tremties su turto konfiskavimu.

Mockus Bronius, Antano, pagal RSFSR BK str. 58-1„a“, nuteisiamas 25 m. PDL ir 5 metams tremties su turto konfiskavimu.

Kalvaitienė Joana, Jono, pagal RSFSR BK str. 17-58-1„a“, nuteisiama 25 metams PDL ir 5 metams su turto konfiskavimu.

Butkus Vaclovas, Igno, pagal RSFSR BK str. 58-1„a“, nuteisiamas 25 metams PDL ir 5 metams tremties su turto konfiskavimu.

Pasirašo: pirmininkaujantis teisme justicijos mjr. ŽELEZNOV. 1951 m. sausio 26 d. Klaipėda.

LYA (KGB arch.), Jakubausko Antano, Antano, baudž. byla Nr. P-4297, f. K-1, ap. 58.

Pradėta 1945 04 07.

Iš areštuotojo ANKETOS

Jakubauskas Antanas, Antano, g. 1918 m. Tukių k., Raseinių apskr. Gyvena Deksnių k., Viduklės vlsč. Išsilavinimas - 4 kl. liaudies m-klos. Tėvas - miręs 1937 m.; motina - Jakubauskienė Ona, 55 m. amž.; brolis - Jakubauskas Stasys, Antano, g. 1923 m., tarnauja Raudonojoje armijoje nuo 1945 m. sausio mėn.; sesuo - Jakubauskaitė Ona, Antano, 14 m. amž.

Iš Jakubausko Antano, Antano, apklausos protokolo. Iki sulaikymo balandžio 7 d. dalyvavo „gaujoje“. 1945 m. balandžio 29 d., 19 val. 15 min. Apklausą vykdo Viduklės vlsč. NKVD sk. vrš. GEBRIK per vertėją MORKŪNĄ.

<...> Aš priklausiau Vailabų k. (orig. - Vilbesų k.) gyventojo Kisnieriaus Petro vadovaujamam partizanų būriui. Į jo būrį įstojau, kada prasidėjo šaukiamųjų karo prievolininkų mobilizacija į Raudonąją armiją. Tai buvo 1945 m. sausio pabaigoje.

Kada įstojau į Kisnieriaus būrį, jis pažadėjo mane aprūpinti ginklais ir mes žiemą slapstysimės Viduklės vlsč. kaimuose, po to pavasarį išeisime į didelius Paupio miškus ir ten slapstysimės.

Kisnieriaus vadovaujamą būrį sudarė trys asmenys: aš-Jakubauskas; Kisnierius Petras ir Gailius Viktoras iš Nemarčionių k., Viduklės vlsč.

Kisnierius Petras buvo ginkluotas pistoletu su 20-čia šovinių ir keturiomis vokiškomis granatomis. Aš turėjau tiktai dvi granatas, iš kurių per stribų apsupimą 1945 m. balandžio 7 d., 8 val. ryte vieną mečiau į stribus. Gailius Viktoras taip pat turėjo pistoletą su 40 šovinių ir keturias granatas, iš kurių taip pat metė į NKVD darbuotojus, bandant prasiveržti iš apsupimo Užumedžio k. netoli Berežinskio Viktoro namų, kur mes visi trys slėpėmės.

Mes visi trys visą laiką slėpėmės pas mane namuose daržinėje, kur buvome išsikasę bunkerį, taip pat gyvenome ir Užumedžio k. pas Berežinskį Viktorą, kuris mus maitino. Be to, aš maitinau savo produktų sąskaita.

Balandžio mėn. pradžioje Kisnierius mums pasakojo, jog dėl maitinimo rūpesčių neturėsime, kadangi jo giminaičiai, gyvenantys Raseinių vlsč., atvežė paskerstą meitelį 50-ies kg, o mėsa laikoma pas Berežinskį Viktorą, iš kurio mums ruošia maistą.

Slapstytis pas kitus gyventojus mes nebandėme, kadangi bijojome, kad mūsų neišduotų sovietinės valdžios organams.

Dėl mūsų grupės nedidelės sudėties į mišką mes eiti vengėme ir daugiau jokių bunkerių aš nežinau. Slapstėmės tik pas mane namuose ir pas Berežinskį. Be to, mūsų grupė jokio pavadinimo neturėjo ir ryšių su kitais būriais nepalaikėme.

Jakubausko Antano, Antano, apklausos protokolo tęsinys. 1945 m. balandžio 20 d. Apklausa vykdoma per vertėją J. PRANAITYTĘ.

<...> Maždaug 1945 m. kovo viduryje, būdamas miške, atsitiktinai susitikau pažįstamus: Kisnierių Petrą ir Gailių Viktorą. Po to, kada mes pasikalbėjome, jie pasisakė, jog taip pat, kaip ir aš, slapstosi nuo sovietinės valdžios organų. Kisnieriaus pasiūlymu nutarėme, jog slapstysimės kartu ir kovosime su NKVD bei milicija (stribais), kurie mūsų ieškos ir mus gaudys. Mūsų grupės vyresnysis buvo Kisnierius, kurio nurodymu mes privalėjome ieškoti kas dar slapstosi nuo sovietų valdžios organų; miške ar namuose ir radus juos pasikviesti pas save į būrį.

Aš nieko neužverbavau, taip pat Kisnierius ir Gailius nieko neužverbavo į mūsų grupę. Šioje grupėje aš buvau nuo 1945 m. kovo mėn. vidurio iki savo arešto dienos, t. y. iki 1945 m. balandžio 7 d.

Mes tik vieną kartą šaudėme į milicijos (stribų) bei NKVD atstovus kada Viduklės milicija (stribai) vykdė siautimą Puišių miške.

1945 m. balandžio 7 d., maždaug 7 val. ryte, būnant Berežinskio Viktoro pirtyje, kuri nuo jo namų stovėjo maždaug už 200 metrų, kur mes buvome susirinkę ir pasiruošę išeiti į mišką, pastebėjome, jog prie mūsų pirties artėja keturi ginkluoti milicininkai (stribai). Kada jie priartėjo iki dešimties metrų, jie mus pastebėjo ir įsakė išeiti iš pirties į lauką, bet mes nei vienas šito jų įsakymo nevykdėme. Kisnieriaus nurodymu pasiruošėme ginkluotam pasipriešinimui. Milicininkai (stribai) į mus atidengė automatų ugnį. Tada aš Kisnieriui ir Gailiui pasiūliau palikti ginklus pirtyje, o patiems pasiduoti, bet Kisnierius ir Gailius su tuo nesutiko ir pareiškė: „Mes verčiau žūsim, bet stribams nepasiduosim...“ -ir jis man padavė granatą ir pasiruošė šaudyti, bet tuo metu Kisnierius pareiškė, jog jį sužeidė į koją, todėl jis išeis iš pirties ir bėgs į mišką. Tą patį turėtume daryti ir mes. Kada Kisnierius ir Gailius atidengė ugnį iš pistoletų į stribus, aš nešaudžiau, kadangi neturėjau ginklo. Kisnierius nubėgo į mišką, o jam iš paskos nusivijo stribai. Kiek jų ten buvo - nepamenu, kadangi labai išsigandau.

Pasinaudodamas stribų sumišimu, Gailius metė granatą, kuri sprogo bet nieko nesužeidė, jis irgi pabėgo į mišką, o aš pasilikau vietoje, po to mane ir suėmė.

Ta pirtis yra miško pakraštyje, apie 200 metrų nuo namų, kuriuose gyvena Berežinskis Viktoras su savo šeima. Mes joje nakvojome jau keturias naktis. Berežinskis nežinojo apie tai, jog mes naktimis būname jo pirtyje, kadangi mes stengėmės, kad aplinkiniai žmonės nežinotų mūsų buvimo vietos.

Iki balandžio 7 d. apie 6-8 val. nakties mes gyvenome Gailiaus Viktoro daržinėje, bet apie tai jo tėvai nežinojo arba jis tik prie mūsų neužeidinėjo pas save į namus. Didžiąją laiko dalį aš nakvodavau savo namuose, o kur tuo metu nakvodavo Kisnierius ir Gailius, aš nežinau.

1.    Kisnierius Petras, Petro, 22-23 m. amž., gyvena Vailabų k., Raseinių vlsč.;

2.    Gailius Viktoras, Petro, 23-24 m. amž., gyvena Nemarčionių k., Viduklės vlsč.

Išrašas iš PROTOKOLO Nr. 72
1955 m. gruodžio 7 d.

Baudž. byla Nr. 28472/3 nuteistojo LSSR NKVD kariuomenės Karo tribunolo pagal RSFSR BK str. 58-1„a“ 10-čiai metų PDL Jakubausko Antano, Antano, g. 1918 m. Šiuo metu yra tremtyje. Pasirašo: KGB 4-os Valdybos prie LSSR Ministrų tarybos vyr. oper. įgaliotinis kap. TAŠLANOV.

Nuosprendį byloje palikti be pakeitimų. Prašymą Jakubausko Antano, Antano, dėl paleidimo iš tremties netenkinti.

Pasirašo: Sekretoriato komisijos vrš. pplk. MYLNIKOV

1945 m. liepos 26 d. LSSR NKVD Karo tribunolas Jakubauską Antaną, Antano, nuteisė pagal RSFSR BK str. 58-1„a“ 10 metų PDL ir 5 metus tremties su turto konfiskavimu. Nuosprendis buvo galutinis ir neskundžiamas. Teismo išvadoje pažymėta, jog Jakubausko kaltė įrodyta jo paties prisipažinimu bei liudininkės Jakubauskaitės Onos parodymais.

1956 m. spalio 26 d. Pabaltijo karinės apygardos karo prokuroro ŠARKOV’o pasirašytame priežiūros PROTESTE dėl Jakubausko Antano, Antano, nuteisimo, kuris 1945 m. liepos 26 d. buvo nuteistas LSSR NKVD kariuomenės Karo tribunolo 10 metų PDL ir 5 metus tremties su turto konfiskacija, nuosprendis kasacine tvarka neapskundžiamas, dabar prašoma nuosprendį pakeisti, o bylą dėl nusikaltimų nebuvimo sudėties nutraukti.

Jakubauskas po bausmės atlikimo iš įkalinimo vietos paleistas ir gyvena pagal adresą: Komi ASSR, miestas Inta - 4, gatvė Predšachtnaja-24.

LYA (KGB arch.) LSSR Klaipėdos srities MGB Tardymo skyrius. Petravičiaus Vytauto, g. 1923 m. Kėdainių apskr., ir kitų (iš viso 6 žmonės) baudžiamoji byla Nr. 144, t.1. Pradėta 1950 11 12.

Asmenys šioje byloje pašaukti kaltinamaisiais:

1.    Petravičius Vytautas, Jono;

2.    Milaknis Vincas, Prano;

3.    Tolius Vladas, Vlado;

4.    Briedelis Stasys, Petro;

5.    Kaučikaitė Zofija, Juozo;

6.    Grybas Stasys, Vinco.

PAŽYMOJE, išduotoje 1950 m. Kauno srities, Raseinių rajono Vykdomojo komiteto darbininkų deputatų tarybos pirmininko Bačiuko, pažymėta, jog Petravičius Vytautas, Jono, g. 1923 m. sausio 28 d., gyvenantis Malavėnų k., Raseinių r., „praeina“ iš valstiečių-buožių. Tėvas turėjo 31 ha žemės, 4 arklius, 6 karves ir vieną javų kuliamąją mašiną. Ūkis iškonfiskuotas.

Petravičiaus V. J. šeima kartu su motina, trimis vaikais buvo paskirti ištrėmimui 1949 m. kovo mėn., bet nuo trėmimo pasislėpė.

Iš Petravičiaus Vytauto, Jono, apklausos protokolo. 1950 m. lapkričio 5 d. Tauragė

Apklausą vykdo Klaipėdos sr. MGB Valdybos tardymo sk. tardytojas vyr. ltn. RIEŠTA per vertėją MGB m-klos kursantą MAČIEKŲ.

Aš, Petravičius Vytautas, Jono, g. 1923 m. Malavėnų k., Raseinių r., nuo mažų dienų auklėjausi pas savo tėvus: Petravičių Joną, Vinco, 90 m. amž. ir motiną Petravičienę-Miniotaitę Zosę, 70 m. amž., kurie šiuo metu gyvena Malavėnų k.

Apie 1931 m. pradėjau mokytis Graužų pradžios mokykloje, kur baigiau 4-ias klases, o po to pradėjau dirbti savo tėvų ūkyje, kurie valdė 26 ha žemės, ir dirbau iki 1945 m., o po to pradėjau dirbti Raseinių MTS (Mašinų traktorių stotis) Raseinių mieste mašinistu ir dirbau iki 1947 m. Po to pasiliuosavau ir išėjau dirbti pas valstiečius.

Iš pačių artimiausių giminaičių turiu brolį Petravičių Mečislovą, Jono, 40 m. amž., kuris gyvena Žaiginio k., Raseinių r. ir dirba kolchoze sąskaitininku. Sesuo Juščienė Jadvyga, Jono, 35 m. amž., gyvena kartu su broliu Žaiginio k. Jos vyras Juščius Vincas mirė 1938 m.

Antra sesuo - Petravičiūtė Genė, Jono, g. 1914 m., gyvena Malavėnų k. ir dirba tėvų ūkyje. Daugiau iš artimų giminaičių nieko neturiu.

<...> Raseinių MTS-e nuo 1945 m. dirbau mašinistu iki 1947 m. vasaros ir buvau atleistas iš darbo kaip buožės sūnus. Po atleidimo iš darbo dirbau padieniu darbininku pas valstietį Balsį Antaną, Jarmošką Izidorių ir Jaraitį Igną Malavėnų k., pas kuriuos ir gyvenau, o 1948 m. gegužės mėn. perėjau į nelegalią padėtį ir slapsčiausi iki sulaikymo -1948 m. lapkričio mėn.

<...> Nelegaliai gyvenau dėl to, kad 1948 m. gegužės mėn. pasislėpiau nuo ištrėmimo iš Lietuvos. Būdamas nelegalioje padėtyje, visą tą laiką slėpiausi tėvų daržinėje, šiene, Malavėnų k.

<...> Ištrėmimui iš Lietuvos SSR buvau paskirtas kaip buožės sūnus. Apie tai aš sužinojau: 1948 m. gegužės mėn. trėmimo dieną į mūsų tėvų ūkį atėjo MGB organų darbuotojai, kurie atliko mūsų namuose kratą ir pasiteiravo tėvų, kur aš esu. Tėvai atsakė, jog aš esu pasilinksminimo vakarėlyje kitame kaime, o iš tikrųjų tuo metu aš miegojau daržinėje ir MGB darbuotojai manęs kratos metu nerado.

Kitos dienos ryte tėvai man pranešė, jog manęs ieškojo ir nuo tos dienos aš pradėjau slapstytis nuo sovietinės valdžios organų, bijodamas arešto arba ištrėmimo.

Kadangi mano tėvai nusenę ir nedarbingi (aš slapsčiausi), todėl jie nebuvo ištremti.

R. K. pastaba: čia, matyt, jau paties tardytojo pakišta mintis, kad sovietai vaikų ir nusenusių žmonių į Sibirą netrėmė. Tokia čekistų pasaka niekada nepatikėčiau. Iš mano gimtojo Buivydžių kaimo, Pandėlio vlsč. 1949 m. buvo ištremta vieniša senutė Jurevičienė, 80-ties metų amž., ištremtas Vėbros Balio protiškai neįgalus sūnus Algis, ištremtas mano broliukas Bronius Kaunietis, pusantrų metukų amž. Sovietai kaip po tokios sąžinės ir gailesčio jausmo ne tik svetimų tautų žmonėms neturėjo, bet lygiai taip pat jie elgėsi ir su savo tautiečiais.

<...> Kad aš savo tėvų namuose slapsčiausi nuo ištrėmimo, mūsų Malavėnų kaime žinojo Balsys Antanas, Jaraitis ignas ir Grybienė Marytė, su kuriais man teko matytis, kada jie lankėsi mano tėvų namuose.

<...> 1948 m. lapkričio mėn. aš buvau sulaikytas MGB darbuotojų Jaraičio igno namuose ir pristatytas į Viduklės vlsč. MGB skyrių, kur buvau laikomas penkias paras, po to buvau paleistas ir grįžau pas tėvus į Malavėnų k., kur gyvenau iki šio laiko ir dirbau pas valstiečius padieniu darbininku.

Sovietinėje armijoje netarnavau. 1945 m. Šilalės kariniame komisariate praėjau komisiją ir buvau pripažintas kaip netinkamas tarnauti kariuomenėje dėl širdies ligos. Jokių paliuosavimo nuo karo tarnybos dokumentų man neišdavė, tik pasakė, jog dėl širdies ligos aš karo tarnybai netinkamas.

<...> Man yra žinoma, jog „nacionalistinėje gaujoje“ yra:

Kiulkys Juozas, Antano-Linelis, g. 1926 m., Malavėnų k. gyventojas;

Tamošaitis Jonas, Vinco-Valteris, g. 1928 m., Tukių k. gyv.;

Dirmeikis Juozas-Diemedis, 23 m. amž., Tukių k. gyv.;

Petraitis Jonas, Jono-Patrimpa, Šiaurys, Našlaitis, g. 1927 m. Graužų k., gyv. Viduklės vlsč.

Šiuos žmones aš pažinojau, dar prieš jiems išeinant į partizanų būrį. Aš su ginkluotos „gaujos“ nariais nepalaikiau jokio ryšio ir su jais niekada nesusitikinėjau.

Iš Petravičiaus Vytauto, Jono, apklausos protokolo. 1950 m. lapkričio 9 d. Tauragė.

Apklausą vykdo Klaipėdos sr. MGB Valdybos tardymo sk. tardytojas vyr. ltn. RIEŠ-TA per vertėją DAMBRAUSKĄ.

<...> Pirmą kartą su ginkluotos „nac. gaujos“ dalyviais susitikau 1947 m. vasarą Mala-vėnų k. krūmuose šiomis aplinkybėmis: Vakare ėjau iš igno Jaraičio ir pakeliui krūmuose mane sustabdė penki man nepažįstami vyrai, pagal kurių aprangą ir ginkluotę aš įtariau, jog nepažįstamieji yra partizanai, bet jų nei vieno nepažinau. Jie manęs paklausė, kas aš toks, patikrino dokumentus ir leido grįžti į namus, perspėję, kad apie šį susitikimą niekam nepasakočiau.

Kitą kartą 1948 m. rugsėjo mėn. ėjau pas savo pažįstamą Barauską Zigmą, gyvenantį Graužų k., Raseinių r., ir pas jį namuose susitikau tris ginkluotus partizanus: Karpą Joną-Tūbelį, anksčiau gyvenusį Viduklės vlsč., Živatkauską Joną-Skylių, Balandį, anksčiau gyvenusį Nemakščių vlsč., ir trečio nepažinau, bet prtz. jį vadino Viliumi.

Su partizanais aš pasisveikinau, po to jie mane pakvietė prie stalo ir aš kartu su jais valgiau ir gėriau. Pokalbio metu pastarieji manęs paklausė, kur gyvena apylinkės tarybos pirmininkas Šličkys (kitur - Šličkus) Jonas. Aš jiems atsakiau, jog žinau kur jis gyvena. Po to jie paprašė manęs, kad aš juos nuvesčiau į Šličkio namus į Tukių k. Kartu su prtz. ėjo ir Barauskas Zigmas. Atėjus pas Šličkį, paprašė juos pavalgydinti ir duoti samagono. Šličkys jiems davė apie litrą samagono ir pavalgyti ir taip mes visi pas Šličkį prasivaišino-me iki pusiaunakčio. Po to aš grįžau į namus, o prtz. ir Barauskas pasiliko nakvoti Šličkio daržinėje. Pas Šličkį prtz. užėjo pavalgyti, išgerti ir perspėti jį, kad jis neteiktų jokios pagalbos sovietų valdžiai kaip apylinkės tarybos pirmininkas, o dirbtų pagal partizanų nurodymą.

Daugiau su partizanais man niekada neteko susitikti.

<...> Tardytojas aiškina, jog tardomasis Petravičius meluoja, su partizanais jis susitikinėjęs sistemingai, bet Petravičius kategoriškai neigia. Tardytojas įrodinėja, jog Petravičius dar ir ginkluotas buvo, kada lankėsi pas Dambrauską, bet Petravičius irgi neigia, jog jis jokio ginklo neturėjęs. Tardytojas paaiškino, jog tai netiesa, kadangi yra medžiaga, jog pastarasis laiko ginklą ir susitikimo metu su partizanais jis buvęs ginkluotas. Tardytojas reikalauja sakyti tiesą.

<...> 1947 m. rudenį krūmuose prie Skirtino upės maždaug už kilometro nuo savo namų radau vokišką šautuvą su 50 šovinių. Šautuvas ir šoviniai buvo padėti po krūmu, apdėti lapais. Visa tai aptikau atsitiktinai. Po to tą šautuvą ir šovinius persinešiau į kitą vietą ir paslėpiau netoli savo namų.

Maždaug po mėnesio papasakojau Barauskui Zigmui, jog radau šautuvą su šoviniais ir nurodžiau krūmus ir vietą kuriuose paslėpiau tą šautuvą. Kito susitikimo metu Barauskas man pasakė, jog jis rado tą šautuvą ir perslėpė į kitą vietą.

1948 m. vasarą aš nuėjau pas Barauską Zigmą ir pasiūliau jam atnešti tą šautuvą. Barauskas atnešė tą šautuvą ir mes kartu su juo nuėjome pas Mėlynį Kazį į Graužų k. tame pačiame ūkyje gyveno ir mano sesuo Juščienė Jadvyga, kuri prieš tai manęs prašė, kad aš ateičiau pas ją ir pasaugočiau avis, kurias gainioja šunys. Atėję pas Mėlynį su Barausku, išvaliau šautuvą ir, išėję su tuo šautuvu į lauką, pamatėme, jog krūmuose avis drasko Mėlynio šuo. Aš dviem šūviais nušoviau Mėlynio šunį, po to šautuvą perdaviau Barauskui Zigmui ir liepiau jį paslėpti patikimoje vietoje. Kur jis paslėpė tą šautuvą, aš nepasidomėjau, o kadangi Barauskas netrukus įstojo į partizanų būrį, man su juo taip ir nebeteko susitikti ir paklausti, kur jis paslėpė šautuvą.

Susitikimo metu su partizanais 1948 m. rugsėjo mėn. Barausko namuose aš prie savęs šautuvo neturėjau ir pas Šličkį su partizanais ėjau be šautuvo. Barauskas Zigmas tuo metu šautuvo taip pat neturėjo.

<...> Barauskas Zigmas-Kelmutis - apie 20 m. amž., iš Graužų k., Raseinių r. Iki 1948 m. gyveno su savo tėvais, o 1949 m. pradžioje įstojo į prtz. būrį. Iki jo įstojimo į būrį, apie jo ryšius su prtz. aš nieko nežinojau.

1949 m. rudens pradžioje, maždaug rugpjūčio mėn. iš paties Barausko tėvų aš sužinojau, jog jų sūnus Zigmas sužeistas, o netrukus susitikau ir su juo pačiu, kuris pasakė, jog jis gyvena legaliai, kadangi jį mGB organai išlaisvino. Apie partizanus ir apie tą šautuvą jis man nieko nepasakojo, o aš jo apie tai ir neklausiau. Šiuo metu Barauskas Zigmas gyvena Viduklės miestelyje.

Iš Petravičiaus Vytauto, Jono, apklausos protokolo. 1950 m. lapkričio 11 d. Tauragė. Apklausą vykdo Klaipėdos srities MGB Valdybos Tardymo sk. vrš. pplk. ČERDKOV ir Tauragės r. MGB sk. vrš. pavaduotojas vyr. ltn. MICHEJEV, per Tauragės r. MGB sk. vertėją RUČĮ.

<...> Nuo 1949 m. lapkričio mėn. iki mano sulaikymo aš periodiškai susitikinėjau su Milkinto Juozo-Dovydo, buvusio Nemakščių apyl. gyventojo, prtz. būrio nariais. Kartu su prtz. dalyvavau grobstant kolchozinį turtą, siuntinėjau partizaninę korespondenciją ir stačiau partizanams bunkerius. Apie visa tai galiu smulkiau papasakoti.

<...> 1949 m. lapkričio mėn. (dienos nepamenu) aš atėjau į Paskirstinio k., Raseinių r.

pas Milkintą Vincą, 28 m. amž. gyventoją, pas kurį atsitiktinai susitikau su penkiais partizanais, tarp kurių buvo Milkintas Juozas-Dovydas; Milkintas Stasys-Andrius, Vasaris, Liepa, 35 m. amž. - Dovydo brolis (kažkodėl rusiškame originale jo slapyvardis - Ripkinas? - R. K.); Šležas Steponas- Urvelis, apie 30 m. amž., iš Karkasių k., Kelmės r.; Šležas Oliesius (Aleksas), 29 m. amž. - Stepono brolis; Janušaitė Jadvyga-Ieva, Smilga, Ramunė, 30 m. amž., buvusi Kalniškių k. Skaudvilės r. gyventoja.

Man atėjus, minėtieji prtz. užbaiginėjo požeminio bunkerio statybą. Man dalyvaujant, prtz. paprašė ir manęs padėti užbaigti jų bunkerio statybą. Vykdydamas jų nurodymą, aš padėjau jiems nešti lentas bunkeriui statyti. Pastatę bunkerį, prtz. tą pačią naktį iš Milkinto ūkio išėjo man nežinoma kryptimi, o aš grįžau į namus.

1950 m. vasarą (datos tikslios nepamenu), partizanų pavedimu persiunčiau tris laiškus, gautus iš ryšininkų: Toliaus Vlado, gyv. Tukių k., Raseinių r.; Jankausko Jono, gyv. Smukėnų k., Skaudvilės r., ir trečio - Sprauniaus, gyv. Vainiškių k.

Laiškus, gautus iš Toliaus ir Jankausko, aš perdaviau ryšininkui Margiui Vytautui-Mėnuliui, gyv. Bargailių k., Kelmės r., o laišką gautą iš Sprauniaus perdaviau prtz. Šležui Steponui- Urveliui.

1950 m. rugsėjo mėn. prtz. ryšininko Toliaus Vlado nurodymu aš susitikau su Dovydo būriu Trako miško masyve. Susitikimo metu Milkintas davė man užduotį: nueiti pas prtz. ryšininką Spraunių ir gauti iš jo antisovietinių laikraščių. Tą pačią dieną aš nuėjau pas prtz. ryšininką Spraunių, kurį radau namuose ir, gavęs iš jo 15 egzempliorių antisovietinių laikraščių, pristačiau juos į būrio dislokacijos vietą.

Tos pačios dienos vakare, pradėjus temti, aš kartu su prtz. Milkintu-Dovydu; Šležu Steponu- Urveliu; Narbutu Antanu-Arūnu; Janušaitė Jadvyga-Ramune; Bakaičiu Kaziu-Ąžuoliuku; Milkintu Jonu-Bijūnu ir vienu man nepažįstamu dalyvavome apiplėšiant Kelmės r. „Miežučių“ kolchozą. Šiame kolchoze iš sandėlio buvo paimti septyni maišai rugių, kuriuos aš kolchozo arkliais išvežiau ir palikau saugoti Toliaus Vlado ūkyje, kurie ir šiuo metu tikriausiai dar tebėra pas jį.

Maždaug po savaitės po „Miežučių“ kolchozo apiplėšimo aš iškart su pirmiau minėtais partizanais nakties metu dalyvavau apiplėšiant Raseinių r. „Tukių“ kolchozą. Iš šio kolchozo grūdų sandėlio buvo paimti 6 maišai rugių, kuriuos aš kolchozo arkliais atvežiau į Milkinto Vinco ūkį.

Paskutinį kartą su būrio vado Milkinto partizanais aš buvau susitikęs Skaudvilės r. Smukėnų miške 1950 m. spalio pabaigoje. Į šį susitikimą aš buvau pakviestas per Smukė-nų k. gyventoją Jankauskaitę Bronę, 30 m amž. Susitikimo metu vadas Milkintas pasiūlė man anksčiau dar gautą medieną naujam bunkeriui statyti pristatyti į Milkinto Vinco ūkį. Milkinto nurodymą aš pažadėjau įvykdyti ir paaiškinau jam, jog medienos dalis bunkeriui statyti mano asmeniškai atvežta jau gerokai anksčiau ir saugoma Milkinto Vinco daržinėje.

<...> Šio būrio ryšininkai ir rėmėjai yra:

1.    Margis Vytautas-Mėnulis, 18-20 m. amž., gyv. Bargailių k., Kelmės r. Jis yra Dovydo būrio ryšininkas;

2.    Margis Ignas-Pieperis, 35 m. amž., gyv. Malavėnų k.;

3.    Tolius Vladas-Pirmininkas, 18-19 m. amž., gyv. Tukių k.;

4.    Spraunius-Spirgas, 40 m. amž., gyv. Vainiškių k.;

5.    Jankauskaitė Bronė, 30 m. amž., gyv. Smukėnų k.;

6.    Mačionis Kazys, 30 m. amž., gyv. Graužų k;

7.    Tolius Antanas, 35 m. amž., gyv. Tukių k. - Vlado brolis;

8.    Milkintas Vincas-Asilas, 29 m. amž., gyv. Paskirstnio k.

Milkinto Vinco namuose buvo pastatytas prtz. bunkeris, kuriame periodiškai slapstėsi Dovydo būrio partizanai. Bunkeris buvo pastatytas už 20-ties metrų nuo ūkio po takeliu, einančiu nuo gryčios link šulinio. Aš šiame bunkeryje lankiausi tik vieną kartą, kada jis nebuvo dar visiškai įrengtas.

1950 m. lapkričio 12 d. apklausoje Petravičius Vytautas atskleidžia vis daugiau naujų savo gyvenimo versijų. Dalyvaujant Tauragės MGB Tardymo dalies vrš. pavaduotojui MOLIAKOV’ui, dalyvaujant Tauragės r. MGB sk. vertėjui STONIUI, Petravičiaus (kaip liudininko) apklausos metu nustatė:

<...> Nuo 1943 m. iki 1944 m. rudens aš dirbau bažnyčioje zakristijonu. Iki 1945 m. gegužės mėn. dirbau autokolonoje; pradžioje ta kolona buvo įsikūrusi Orkių k., po to Gudų k., Pagėgių r. ir Sovietske (Tilžėje). 1945 m. gegužės mėn. autokolona persidislokavo į rytinę Sovietų Sąjungos dalį ir persikėlimo metu aš iš Viduklės gelež. stoties pabėgau. Bijodamas arešto dėl pabėgimo, kurį laiką slapsčiausi namuose. Nuo 1945 m. rugpjūčio mėn. iki 1947 m. pavasario dirbau Raseinių MTS-e prikabinėtoju bei svėrėju. Iš MTS-o pasiliuosavau vien dėl to, kadangi bijojau ištrėmimo už ryšį su partizanais ir 1948 m. perėjau į nelegalią padėtį.

<...> Kada Milkinto Vinco ūkyje bunkerio statyba buvo užbaigta, Milkintas-Dovydas mane pasivedė į šalį, paklupdė ant kelių ir priėmė iš manęs priesaiką tarnauti partizanams. Priesaikos tekste buvo sakoma, jog aš pasižadu neišduoti partizanų bet kuriomis aplinkybėmis, o jeigu sulaužysiu šią priesaiką, būsiu sušaudytas. Tokį priesaikos tekstą man skaitė Dovydas, o aš kartojau jo žodžius. Po priesaikos priėmimo prtz. mane paleido į namus.

<...> 1949 m. gruodžio mėn. aš ėjau iš Pužų k. - iš siuvėjo Petro Karpo ir pakeliui užėjau pas Milkintą Vincą. Kada užėjau į kambarį, ten buvo jo žmona Monika, taip pat būrio vadas Dovydas, jo brolis Stasys Milkintas-Andrius, broliai Šležai Aleksas ir Stepas ir Janušaitė Jadvyga. Milkintas Stasys manęs paklausė, kur aš buvau, ar nėra kaime kareivių, kas naujo kaime... Kažkiek dar pašnekėjome ir aš išėjau į namus.

Iš NUTARIMO Milkinto Vinco, Prano, areštui. Nutarimą surašė Tauragės r. MGB sk. vyr. tardytojas vyr. ltn. ZYKOV 1950 m. liepos 17 d. Patvirtino: Klaipėdos sr. MGB Valdybos vrš. plk. SENIN. Areštą sankcionavo: Lietuvos pasienio apygardos MVD kariuomenės karo prokuroro pavad. justicijos pplk. VLADIMIROV.

Milkintas Vincas, g. 1922 m. Žalpių k., Skaudvilės vlsč., Klaipėdos sr., išsilavinimas -2 klasės, vedęs, gyvena Pašešuvio k., Raseinių r., Kauno srityje.

<...> Milkintas Vincas-Asilas nuo 1949 m. palaikė nusikalstamą ryšį su „nac. gaujos“ dalyviais, vadovaujamais Milkinto-Dovydo, aprūpino „banditus“ maisto produktais ir teikė jiems kitokią pagalbą.

1949 m. spalio mėn. jo ūkyje buvo įrengtas bunkeris, kuriame periodiškai slapstėsi „nac. gaujos“ dalyviai.

Nusikalstama Milkinto Vinco veikla patvirtinta areštuotojo Petravičiaus V. parodymais, bunkerio radimo aktu ir jo asmeniniu prisipažinimu.

ŠEIMOS SUDĖTIS

Tėvas - Milkintas Pranas, Silvestro, 60 m. amž., gyv. Žalpių k.;

Motina - Milkintienė Monika, Tamošiaus, 68 m. amž., gyv. Žalpių k.;

Žmona - Milkintienė Veronika, Antano, g. 1921 m., gyv. Pašešuvio k.;

Vaikai: Milkintaitė Zosė, g. 1948 m., gyv. Pašešuvio k.;

Milkintaitė Salomėja, g. 1949 m., gyv. Pašešuvio k.

Broliai, seserys: Milkintas Vytautas, g. 1927 m. Tarnauja sovietų armijoje Murmanske;

Milkintas Stasys, g. 1919 m., gyv. Žalpių k.;

Macaitienė Ona, g. 1920 m., gyv. Žalpių k.

A K T A S
1950 m. lapkričio 14 d. Pašešuvio k.

Mes, toliau pasirašę, Skaudvilės r. MGB sk. vrš. mjr. DEMIDENKO, karinės dalies Nr. 273 i-ojo pionierių bataliono vadas mjr. KRIVORUČNO, 273 k. d. i-os rikiuotės kuopos vadas vyr. ltn. KORIJANOV ir 273 k. d. kareiviai: NOVIKOV, KUŠPAREV ir GOROCHOV, šiandien surašėme šį aktą, jog 1950 m. lapkričio 14 d. vykdant čekisti-nę-karinę operaciją Pašešuvio k., Raseinių r., Kauno sr. Milkinto Vinco, Prano, ūkyje, dalyvaujant jo žmonai Milkintienei Veronikai, Antano, ir Malavėnų k., Raseinių r. gyventojai Viseckytei Bronei, Juozo, šiandien buvo aptiktas požeminis „banditų“ bunkeris 15-os metrų atstume šiaurinėje gyvenamojo namo pusėje ant skardžio. Bunkeris tarnauja kaip slėptuvė 2 x 3 m matmenų, aukštis 1,5 m ir dviem „liukais“ įėjimui ir išėjimui. Vienas iš jų skirtas išėjimui į žemės paviršių kieme, o antras - su įėjimu į daubą. Bunkerio vidus išmuštas lentomis, „liukai“ uždaromi specialiai tam padarytomis slaptomis dėžėmis su specialiu įtaisu jiems atidaryti. Vienas „liukas“ užmaskuotas kelmu, kitas „liukas“ užmaskuotas krūva daržovių, užverstas šiaudais ir žemėmis. Be to, bunkerio viduje yra pakaba dešimčiai daiktų, pakreigta šiaudų, kėdės ir ginklų valymo priemonės - šampalai. „Banditų“ lankymosi laikotarpis bunkeryje galėtų būti 1-1,5 mėn. Patikrinus gyvenamąjį namą ir daržinę, priklausančius Milkintui Vincui, Prano, daugiau nieko nebuvo rasta. Parašai: (visų dalyvavusių kratos metu)

Iš Milkinto Vinco, Prano, apklausos protokolo. 1950 m. lapkričio 16 d. Apklausą vykdo LSSR MGB Tardymo dalies vyr. tardytojas vyr. ltn. ZYKOV per Tauragės r. MGB sk. vertėją SNiEGĮ. Apklausa pradėta 20.00 val. - baigta 3.00 val. (naktį)

<...> 1948 m. lapkričio mėn., kada Milkinto-Dovydo prtz. atėjo pas mane statyti bunkerio, prieš tai būrio vadas man paaiškino, jog konspiracijos tikslu toliau jie mane, kaip savą žmogų, vadins slapyvardžiu Asilas.

<...> Apie Petravičių Vytautą aš galiu pasakyti, jog 1950 m. balandžio mėn. vakare, prieš išeinant partizanams iš mano namų, į kiemą atėjo Petravičius Vytautas, kuris pasišaukė partizanus ir apie kažką tai su jais kalbėjosi, o po to su jais kažkur tai išėjo.

1950 m. gegužės 2 ar 3 dienos vakare 5 prtz., ateidami pas mane į kiemą, pasakė, kad aš pririščiau savo šunį, kadangi palaidas jis gali paskui juos bėgti ir loti. Tuo metu į kiemą atėjo Petravičius Vytautas, kuris kažką tai pasitarė su partizanais ir visi nuėjo į Malavėnų k. pusę.

<...> man yra žinomi šie asmenys, kurie palaiko ryšį su partizanais: mūsų „Dauguvos“ kolchozo pirmininkas Umantas Jonas, gyvenantis Pašešuvio k., kolchozo brigadininkas Dirmeikis Juozas, gyv. Tukių k. ir sandėlininkas Trakšelis Jonas, gyv. Pašešuvio k.

1950 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. aš naktį Paskirstinio k. saugojau sandėlį, kuriame buvo laikomi kolchozo grūdai - apie 5 tonas rugių ir 370 kg kviečių. Ir štai vieną naktį rugpjūčio mėn. gale ar rugsėjo mėn. pradžioje, kada aš buvau sargyboje, prie manęs su dviem ginkluotais partizanais priėjo sandėlininkas Trakšelis Jonas, kuris pasakė, jog partizanams reiks duoti grūdų. Tuo metu aš pastebėjau, jog netoliese prie sandėlio stovėjo dar keletas ginkluotų partizanų.

Kada sandėlininkas Trakšelis atidarė sandėlį, tuo metu priėjo arčiau kol. pirmininkas Umantas Jonas ir kol. brigadininkas Dirmeikis Juozas, kurie ką tik buvo grįžę iš javų kūlimo iš Malavėnų k. Jie abu buvo išgėrę ir su jais kažką tai partizanai kalbėjosi.

Aš girdėjau, kaip kol. pirmininkas Umantas pasakė, būdamas sandėlyje, dviem partizanams, jog dabar imkite kol kas 5 centnerius (cnt) rugių, o po to, kada Malavėnuose bus baigti kulti javai, tuomet dar galėsite paimti ir kviečių ir mes visi kartu su partizanais ėmėme rugius pilti į maišus. Buvo pripilti 7 maišai rugių - apie 350-400 kg.

Kada buvo pripilti maišai, prie sandėlio privažiavo pastotė, bet kas ją atvarė, aš nežinau, kadangi nemačiau to žmogaus. Kada pastotė buvo pakrauta, tuomet netoli sandėlio partizanai kartu su pirmininku Umantu ir brigadininku Dirmeikiu išgėrė dvejose „ketvertukėse“ atsineštą Dirmeikio ir Umanto samagoną. Po to partizanai išvažiavo su pastote. Pirmininkas Umantas perspėjo mane, kad apie tai aš niekam nepasakočiau ir dar priminė, jog paimtus grūdus iš sandėlio jie papildys vėliau, kai baigs iškulti javus Malavėnuose.

<...> 1945 m. lapkričio mėn. Umanto sūnus Alfonsas Umantas, g. 1926 m., grįžęs iš sovietinės kariuomenės, man pasakojo, jog pas juos ūkyje slapstosi partizanai, su kuriais yra kartu ir kažkokia tai moteris Soročkienė ir kad jos tėvas partizanams perdavė kokį tai karišką radijo aparatą, kurį jis rado karo metu.

1950 m. rugpjūčio mėn. aš ėjau į Žalpių k. pas gimines ir Tukių k. prie miško susitikau su šio kaimo gyventoja Vizgirdiene Alberta, kuri nešėsi krepšį. Aš paklausiau, kur ji eina, ji man atsakė, jog eina į mišką pas partizanus. Tada ji man ir pasakė, jog kol. brigadininkas Dirmeikis partizanams atidavė aviną, o šio avino mėsą partizanai atidavė jai, iš kurios ji ir ruošianti partizanams valgyti.

1950 m. lapkričio 17 d. apklausos protokole Milkintas Vincas papildomai tardymo metu dar papasakojo, jog Kuzokų k., Kelmės r. gyvenantis Klimas Jonas jam sakęs, jog jo ūkyje kažkur tai darže esantis partizanų bunkeris.

<...> 1950 m. rugsėjo mėn. kolchozo pirmininko nurodymu aš ėjau į Viduklės geležinkelio stotį į grūdų paruošų priėmimo punktą iš ten paimti tuščių maišų. Grįžtant iš ten pėsčiomis vakare, paėjus maždaug kilometrą nuo stoties, pora arklių pastote mane pasivijo Klimas Jonas, kuris buvo nuvežęs grūdus į grūdų paruošų punktą. Klimas buvo gerokai apgirtęs. Aš paprašiau, kad jis mane pavėžėtų.

Važiuojant jis dainavo antisovietines ir partizaniškas dainas. Kada aš jam pasakiau, kad tokių dainų nedainuotų, o tai dar gali už tai areštuoti, jis man atsakė, jog jis nieko nebijantis, kadangi palaikantis ryšį su partizanais, o be to jo ūkyje esantis darže ir partizanų bunkeris, kuriame vasarą, kada būna kariuomenės siautimai, jame tankiai slapstosi partizanai. Kokio būrio partizanai slapstosi jo bunkeryje ir kurioje tiksliai vietoje jis yra, apie tai nepasakojo. Klimas Jonas gyvena su motina Klimiene ir seserimi Alberta. Jam jau 40 metų amž., bet jis dar nevedęs.

<...> 1950 m. pavasarį vieną vakarą pas mane atėjo partizanas Šležas Steponas ir perdavė man bonkę, į kurią buvo įdėtas į ritinėlį susuktas popieriaus lapas. Šležas man paaiškino, jog ten esanti rekomendacija-charakteristika mano atžvilgiu, kur parašyta, jog aš palaikiau ryšį su partizanais ir jiems padėjau. Ši charakteristika man bus reikalinga tuo atveju, jeigu jie žus ir ateis kiti partizanai, kad jie žinotų, kas aš toks, kad jie manimi pasitikėtų ir kad su manimi kaip nors negerai nepasielgtų.

Priimdamas iš Šležo šią bonkę, kuri buvo užkimšta mediniu kamščiu, jis pasakė, kad aš ją paslėpčiau po žemėmis ir niekada bet kokiomis aplinkybėmis apie tai niekam nepasakočiau. Po to Šležas išėjo pas kitus partizanus, kurie tada buvo apsistoję pas kažkokį tai valstietį, o tą bonkę aš tą patį vakarą užkasiau žemėse darže po kairiu obels kelmu, kuris yra prie kelio kairėje namo pusėje. Žmonai apie tai nepasakojau, ta bonkė turėtų būti ir dabar toje pačioje vietoje.

Iš NUTARIMO Toliaus Vlado, Vlado, areštui

Nutarimą surašė Tauragės MGB sk. vyr. tardytojas vyr. ltn. ZYKOV 1950 m. lapkričio 9 d. Patvirtino: Klaipėdos sr. MGB Valdybos vrš. pavad. pplk. VUKOLOV. Areštą sankcionavo - Lietuvos pasienio apygardos MVD kariuomenės karo prokuroro pavad. justicijos pplk. VLADIMOROV.

Tolius Vladas, g. 1931 m. sausio 1 d. Tukių k., Raseinių r., Kauno sr., raštingas, dirba kolchoze.

Tolius Vladas-Pirmininkas, Arklys nuo 1948 m. palaikė nusikalstamą ryšį su nac. ginkluota „gauja“, vadovaujama Milkinto ir kt., perdavinėjo paketus su „banditų“ laiškais. Nuo 1948 m. nelegaliai laikė 3 šautuvus, kuriuos buvo paslėpęs miške netoli savo namų.

Nusikalstama antisovietinė Toliaus veikla patvirtinta Briedelio parodymais, ginklų radimo ir išėmimo aktu bei asmeniniu prisipažinimu.

Iš Toliaus Vlado, Vlado, apklausos protokolo. 1950 m. lapkričio 1 d. Tauragė. Apklausą vykdo LSSR MGB Tardymo dalies vyr. tard. kap. ŽIDKICH per Tauragės r. MGB sk. vertėją DAMBRAUSKĄ.

<...> 1950 m. rugsėjo mėn. viduryje, antroje dienos pusėje aš akėjau lauką, kuriame buvo pasėti rugiai. Kada su arkliais buvau netoli savo namų, mane pasikvietė pas save Briedelis Stasys, 30 m. amž., kuris stovėjo prie namų. Sustabdęs arklius, aš priėjau prie jo.

Briedelis pasiūlė man nueiti į Bargailių k., 3-4 km nuo mūsų kaimo ir atiduoti laišką to kaimo gyventojo Margio sūnui.

Briedelis pasakė, jog jis neturi laiko ir todėl prašo manęs nueiti į tą kaimą. Jis man padavė labai mažą laiškutį, ant kurio buvo užrašytas adresas - keletas raidžių, kurių dabar nepamenu.

Aš užbaigiau darbą ir maždaug po pusvalandžio išėjau į Bargailių k. Pakeliui pasiklausdamas sutiktų žmonių, suradau Margio viensėdį. Kieme pamačiau vaikinuką maždaug 20-ies metų amžiaus ir jo paklausiau, ar tik ne jis Margio sūnus. Jis atsakė, jog tai tas pats. Aš perdaviau jam tą laišką, jis jį paėmė, atplėšė ir, kada perskaitė, įsidėjo į kišenę ir pasiteiravo, kas man tą laišką perdavė. Aš atsakiau, jog šį laišką gavau iš siuvėjo, bet pavardės nenurodžiau, o jis jos manęs ir neklausė. Jis taip pat neklausė ir mano pavardės, jokių kitų pavedimų jis man nedavė ir aš grįžau į namus.

<...> Briedelį aš apie tris kartus buvau sutikęs savo giminaičio Kripo Petro namuose, pas kurį jis 1950 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. siuvo drabužius ir apie mėnesį gyveno pas Kripą. Iki to aš Briedelio nepažinojau, taip pat nežinau ir kur jo nuolatinė gyvenamoji vieta. Briedelis manęs neinstruktavo ir nenurodė, kaip man elgtis, jeigu mane kas sulaikytų nešant tą laišką.

Iš Toliaus Vlado, Vlado, apklausos protokolo. 1950 m. lapkričio 5 d.

<...> 1948 m. vasarą kartu su savo kaimynu Dirmeikiu Juozu, su kuriuo aš kartu mokiausi mokykloje, atėjau pas jį į namus. Netoli jo namų susitikome su dviem partizanais, kurie poilsiavo krūmuose netoli namų. Aš su jais nekalbėjau, o kalbėjo Dirmeikis. Su partizanais tuo metu mes bendravome apie pusvalandį, o po to su Dirmeikiu nuėjome pas jį į namus.

Tų pačių metų rudenį Dirmeikis man pasigyrė, jog turi daug ginklų ir parodė man vietą, kur jis juos laiko paslėpęs. Tai maždaug už kilometro nuo mano namų miške: klevo drevėje buvo paslėpti du šautuvai, o po eglių šakomis buvo paslėptas dar vienas šautuvas ir pistoletas dėžėje, apdengtoje lapais.

1948 m. gale - 1949 m. pradžioje Dirmeikis Juozas, kuris už mane buvo trimis metais vyresnis, išėjo į partizanų būrį. Prieš išeinant į partizanų būrį, jis mažai bendravo su manimi, o draugavo su mūsų kaimo gyventoju Mašalaičiu (pavardė gali būti netiksli - R. K.) Jonu. Jis su juo ir išėjo į būrį.

Maždaug prieš metus iš Dirmeikio Juozo brolio Antano Dirmeikio, gyvenančio Tukių k., sužinojau, jog Juozas žuvo kaip partizanas.

Pistoletą, kurio laikymo vietą parodė Juozas Dirmeikis kartu su kitais ginklais, aš atidaviau laikyti kitam Dirmeikio broliui - Zigmui Dirmeikiui (4-iais metais vyresnis už mane), maždaug prieš mėnesį. Aš Zigmui pasakiau, jog turiu pistoletą ir jis paprašė manęs jį jam parodyti. Aš jį nusivedžiau į tą vietą, kur buvo paslėptas tas pistoletas ir parodžiau jam. Zigmas pasiėmė tą pistoletą ir pareiškė norą jį paslėpti kur nors kviečiuose. Kur jis jį paslėpė, aš nežinau.

1949 m. vasarą aš turėjau susitikimą su partizanais. Ėjau kirptis plaukų į Paskirstinio k. pas Šimkūną Juozą. Pastarasis paprašė manęs atnešti samagono. Aš grįžau į namus, radau dvi bonkes samagono ir, kada grįžau pas Šimkūną, pakeliui sutikau grupę partizanų - 4-6 žmones. Vienas iš jų mane sustabdė, kiti pasiliko miške. Partizanas paėmė iš manęs samagoną, palaikė iki sutemos, o po to grąžino bonkes ir mane paleido. Pas Šimkūną aš nebėjau, o grįžau į namus.

Iš tų partizanų, kurie buvo mane sulaikę, aš atpažinau Karpą Joną-Tūbelį, buvusį siuvėją ir gyvenantį už dviejų kilometrų nuo mano namų. Kitų partizanų nepažinau.

1950 m. rugpjūčio mėn. mūsų namuose apsilankė 6 ar 7 partizanai. Vienas iš jų buvo Milkintas, kitą taip pat pažinau, tai buvo prtz. Šležas, bet jo vardo nežinau. Anksčiau jis gyveno Karkasių k. už 7 km nuo mūsų. Aš tankiai vaikščiojau į šį kaimą pas savo dėdę Mickų Praną. Šležas gyveno netoli jo namų. Tarp partizanų buvo ir viena moteriškė. Nei vardo, nei pavardės aš jos nežinau. Jų prašymu mano motina juos pavalgydino - davė sviesto, pieno, duonos... Pas mus jie pabuvo apie pusvalandį ir išėjo.

Iš Toliaus Vlado, Vlado, apklausos protokolo. 1950 m. lapkričio 10 d. Apklausą vykdo LSSR MGB Tardymo dalies vyr. tard. kap. ŽIDKICH per Tauragės r. MGB sk. vertėją ORLOV’ą.

Tardytojas klausia: Šiandien akistatos metu su liudininku Barausku išryškino jus palaikiusį nusikalstamą ryšį su „nac. gaujos“ dalyviais. Ar dabar jūs linkęs duoti teisingus parodymus?

Toliaus atsakymas: Barausko parodymai akistatos metu su manimi atžvilgiu dėl mano ryšių palaikymo su GRANITO „gaujos“ vadu neatitinka tiesos. 1948 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. aš neturėjau susitikimų su „gauja“, kaip aiškina Barauskas. Buvo tik vienas susitikimas, apie kurį aš jau papasakojau praėjusiose apklausose ir Pirmininko slapyvardžio man partizanai nesuteikė.

Tardytojas klausia: Kad nuslėptumėte nusikalstamą veiklą su „banditais“, jūs sąmoningai pakeitėte savo gimimo metus: iš 1931-mų į 1935 m. Faktiškai jūs gimėte 1931 m.

Toliaus atsakymas: Pagal tėvų žodžius man žinoma, jog aš gimęs 1935 m., todėl aš savo gimimo metus laikau 1935.

Tardytojas klausia: Iš metrikinių knygų žinoma, jog jūs gimęs 1931 m. Koks jūsų tikslas sumažinti savo amžių?

Toliaus atsakymas: Aš manau, jog esu gimęs 1935 m. ir sumažinti savo faktinį amžių jokio tikslo neturiu. Apie visus susitikimus su „banditais“ aš nieko neslepiu ir apie tai jau papasakojau. Sisteminių susitikimų su „banditais“ neturėjau, jokio slapyvardžio taip pat neturėjau.

Iš NUTARIMO dėl Toliaus Vlado, Vlado, apkaltos pateikimo. 1950 m. lapkričio 15 d. Nutarimą surašė LSSR MGB Tardymo dalies vyr. tard. vyr. ltn. ZYKOV. Patvirtino Tauragės r. MGB sk. vrš. pplk. POPOV.

<...> Užtektinai išaiškinta, jog Tolius Vladas nuo 1948 m. palaiko nusikalstamą ryšį su „nac. gaujos“ dalyviais, vadovaujamos Milkinto-Dovydo, turėjo Pirmininko slapyvardį, buvo „gaujos“ ryšininkas, vykdė „banditinės“ spaudos paketų perdavinėjimą. Nuo 1948 m. nelegaliai laikė šautuvus, kurie jo buvo paslėpti miške netoli savo namų.

Iš NUTARIMO Briedelio Stasio, Petro, areštui. Nutarimą surašė Tauragės r. MGB Tardymo dalies vrš. pavad. vyr. ltn. MOLEKOV - 1950 m. lapkričio 2 d.

Patvirtino: Klaipėdos sr. MGB Valdybos vrš. plk. SENIN. Areštą sankcionavo: Lietuvos pasienio apygardos MVD kariuomenės karo prokuroro pavad. justicijos pplk. VLADIMIROV.

<...> Briedelis Stasys, Petro, g. 1920 m. Milvyčių k. Nuo 1950 m. vasaros palaikė nusikalstamą ryšį su Maršalio „nac. gaujos“ nariais, vadovaujamais Milkinto-Dovydo, lankėsi „banditų“ slapstymosi vietose, perdavinėjo „banditų“ paketus jų ryšininkams, siuvo „banditams“ drabužius.

Jo nusikalstama veikla patvirtinama asmeniniu prisipažinimu bei „gaujos“ ryšininkų parodymais: Butkaus, Mockaus ir Toliaus.

Iš Briedelio Stasio, Petro, apklausos protokolo. 1950 m. spalio 31 d. tauragė. apklausą vykdo LSSR MGB tardymo dalies vrš. pavad. vyr. ltn. MOLEKOV per Tauragės MGB sk. vertėją j. ltn. RUČĮ.

<...> Gimiau valstiečio vidutinioko ūkyje. tėvai turėjo 8 ha žemės, vieną arklį, vieną karvę. 1936 m. baigiau 4-ias pradžios m-klos klases, nuo 1947 m. iki 1948 m. metus mokiausi pas siuvėją Butkų Vaclovą, gyvenantį Gelgaudiškių k., Skaudvilės r.

1948 m. įstojau į kolchozą „naujoji Sodyba“, kur dirbau iki šio laiko. Mūsų šeimos sudėtis:

Tėvas - Briedelis Petras, Prano, 80 m. amž.;

Motina - Briedelienė Ona, Simo, 78 m. amž.;

Sūnus - Briedelis Izidorius, Petro, g. 1922 m.;

Sūnus - Briedelis Antanas, Petro, g. 1924 m.;

Dukra - Briedelytė-Butkienė Petrė, Petro, g. 1928 m.

Sesuo Petrė Butkienė gyvena Gelgaudiškių k. Jos vyras Butkus Vacys, Igno, areštuotas MGB organų, bet už ką, aš nežinau.

<...> 1950 m. pirmomis rugsėjo dienomis pas mus atėjo Butkus Vacys, Igno, kreipėsi jis į mane, kaip į svainį ir paprašė nueiti į Milžavėnų k. pas Mockų Bronių. Jis pasakė, jog Mockus reikalingas jam pasitarti, kaip teisingai pasiūti mundurą, pridurdamas, jog mundurą jis siuvantis dėl savęs. Butkus po to, kada manęs paprašė nueiti pas Mockų, netrukus iš mūsų išėjo, o aš pasiėmiau pieną ir nunešiau priduoti valstybei į pieninę. Pakeliui užėjau pas Mockų ir pasakiau, jog jo prašė Butkus pas jį užeiti.

Kada grįžau į namus, netrukus atėjo Butkus ir pareiškė, jog mane kviečia partizanai, kurie dabar yra arti jo namų krūmuose. Kada Butkaus paklausiau kam aš ten jiems reikalingas, Butkus atsakė, jog nežinantis. tuomet mes kartu su Butkumi išėjome į susitikimą su partizanais, kurie nuo jo namų buvo už 300-400 metrų.

Kada atėjome, Bronius Mockus ten buvo su partizanais ir apie kažką tai jie kalbėjosi. Stovykloje buvo trys partizanai. Du iš jų buvo su kariškais kiteliais, o vienas civiliais drabužiais, kuris priėjo prie manęs. Jo ūgis - aukščiau vidutinio ir pasidomėjo, kas aš toks. Aš jam papasakojau apie save, o po to jis pasakė, jog reiktų jiems-partizanams padėti ir pareiškė, jog šiandien jūs nueisite pas Kripo dukrą. Iš kur jis žino, jog aš pažįstamas su Kripo dukra, aš nežinau. Jis pareiškė, kad iš jų nuneščiau paketą tukių k. gyventojui Toliui Vladui-Arkliui, Pirmininkui. Aš ėmiau atsisakinėti jam padėti, tuomet jis man pagrasino, jog sušaudysiąs. tuo metu iš kišenės jis išsitraukė paketą, įteikė man ir pareiškė nedelsiant jį nunešti toliui. Aš partizanui pasakiau, kaip aš jį jam paduosiu, jis jo iš manęs nepriims, bet partizanas pasakė, kad priims, o jeigu nepriims, tuomet pasakyk, kad perdavė Darius.

Pas partizanus stovykloje aš prabuvau apie penkias minutes, po to iš karto su paketu nuėjau pas Tolių. Ant paketo buvo užrašyta: „T. A. Mienulis“.

Tolių radau namuose, įteikiau jam tą paketą ir, man dalyvaujant, jis atplėšė voką. Laiškas buvo įdėtas dar į kitą voką. Apie partizanus daugiau jokios kalbos nebuvo.

Iš NUTARIMo dėl Kaučikaitės Zofijos, Juozo, arešto. Nutarimą surašė: Tauragės r. MGB sk. tardymo dalies vyr. tard. kap. ŽiDKiCH. 1950 m. spalio 28 d. Tauragė.

Patvirtino: LSSR Valstybės saugumo ministro pavad. plk. LEONOV.

Areštą sankcionavo: Lietuvos pasienio apygardos MVD kariuomenės karo prokuroro pavad. justicijos pplk. VLADIMIROV.

<...> Kaučikaitė Zofija, Juozo, g. 1928 m. Gilvyčių k., gyveno Lygių k. Išsilavinimas -4 klasės ir 2 metai Žemės ūkio mokykloje. Dirba Skaudvilės r., Nemakščiuose Vykdomajame komitete mokesčių inspektore.

Kaučikaitė 1947 m. vasarą užmezgė nusikalstamą ryšį su „nac. gaujos“ dalyviais ir vykdė „gaujos“ ryšininkės pareigas, turėjo slapyvardžius: Rasa ir Vasara.

Būdama ryšininke, Kaučikaitė palaikė ryšį tarp „banditų“ vado Kilpos ir BIRUTĖS rinktinės narių, pristatydama jiems paketus su „banditiniais“ raštais. Visa tai patvirtinama areštuotųjų „banditų“ Gedvilos, „banditų“ rėmėjo Butkaus ir „banditų“ ryšininko Mockaus parodymais.

Šeimos sudėtis:

Tėvas - Kaučikas Juozas, Jono, miręs 1941 m.

Motina - Kaučikienė ona, Juozo, 50 m. amž., gyvena Lygių k.

Brolis - Kaučikas Juozas, Juozo, g. 1922 m., dirba Kelių valdyboje remontininku.

Brolis - Kaučikas Petras, Juozo, g. 1933 m., mokosi gimnazijoje Viduklėje.

Iš Kaučikaitės Zofijos, Juozo, apklausos protokolo. 1950 m. spalio 22 d. Tauragė. Apklausą vykdo: LSSR MGB Tardymo dalies vyr. tard. kap. ŽIDKICH per Tauragės r. MGB sk. vertėją GERULĮ.

<...> Mokesčių agente Nemakščiuose aš dirbu nuo 1950 m. rugsėjo 1 d. 1940 m. aš baigiau namų šeimininkių mokyklą, po to iki 1948 m. rugsėjo mėn. dirbau savo ūkyje. Nuo 1948 m. rugsėjo mėn. pradėjau dirbti pradžioje praktikante, o po to buhalterio pavaduotoja Kelmės Vykd. k-te Komunalinio aptarnavimo skyriuje. Dėl ligos 1948 m. gruodžio 28 d. buvau paguldyta į Tauragės ligoninę. Po išėjimo iš ligoninės, dėl blogos sveikatos, pasilikau dirbti savo ūkyje. Nuo 1948 m. birželio mėn. dirbau kolchoze. Nuo 1950 m. sausio mėn. pradėjau dirbti klubo-skaityklos vedėja Lygių k. ir šias pareigas ėjau iki 1950 m. birželio 1 d. 1950 m. birželio-rugpjūčio mėn. dirbau eiline kolchoznyke, o nuo rugsėjo 1-os, kaip jau minėjau, dirbau mokesčių inspektore.

Dėl pasiliuosavimo iš klubo-skaityklos vedėjos pareigų pareiškime pažymėjau, jog privalau pasiliuosuoti, kadangi privalau praeiti gydymo kursą Kaune dėl skrandžio ligos, nors tikroji pasiliuosavimo priežastis buvo kita.

1950 m. gegužės mėn. aš gavau tokio turinio laišką: „Įsakau jums per 15 dienų pasiliuosuoti iš klubo-skaityklos vedėjos pareigų. Jeigu nepasiliuosuosite, atsakysite savo gyvybe. Taip pat atsakysite ir savo gyvybe, jeigu kam nors parodysite šį laišką.“

Laiškas buvo parašytas rašymo mašinėle, be datos ir parašo ant nedidelio popieriaus lapo. Ant laiško jokio adreso nebuvo, adresas buvo užrašytas ant voko ranka mėlynu rašalu. Kas man parašė šį laišką, aš nežinau. Jį man įteikė Nemakščių pašto viršininkas Zarumskas, iš kurio aš paprastai gaudavau laikraščius klubui-skaityklai. Vokas buvo mėlynos spalvos, tokie vokai buvo parduodami pašte. Ant voko toje vietoje, kur priklijuotas ženklas, buvo uždėtas Nemakščių pašto skyriaus antspaudas. Datos ant štampo aš nemačiau. Laišką aš parodžiau valsčiaus komsorgui Malakauskui Pranui (1950 m. pavasarį pakviestas tarnauti į sov. armiją), kuris man pasiūlė sunaikinti laišką. Aš jo paklausiau, ką man dabar daryti dėl darbo klube-skaitykloje, Malakauskas man nedavė konkretaus patarimo. Tada tiesiog prie Malakausko akių aš sunaikinau tą laišką. Bijodama „banditų“, aš po dviejų savaičių nuo to laiško gavimo, klubą-skaityklą perdaviau Šležaitei Albinai. Laiško MGB organams neparodžiau todėl, kad kas nors nesužinotų ir nepraneštų „banditams“.

<...> Nuo 1948 m. aš tapau apylinkės tarybos deputate. Kada sužinojau, jog Viduklės vlsč. per vieną naktį 1948 m. pavasarį „banditai“ nužudė keturis apylinkės deputatus, aš įsigandau, kad ir manęs neištiktų toks pat likimas ir todėl išvažiavau į Kelmę, kur įstojau dirbti į Vykdomojo k-to Komunalinio aptarnavimo skyrių.

<...> 1949 m. lapkričio 6 d. prieš Spalio revoliucijos šventes aš mačiau du „gaujos“ dalyvius, kurie įvykdė užpuolimą prieš mokyklą, kur vyko Lygių k. gyventojų iškilmingas susirinkimas. „Banditai“ tada sumušė mokytoją Stankevičių Julių, skaityklos vedėją Marcinkų Antaną, sudraskė portretus, plakatus, knygas.

Tardytojas klausia: Yra duomenų, jog jūs palaikote nusikalstamą ryšį su „banditais“. Papasakokite apie tai.

<...> Jokio nusikalstamo ryšio su „banditais“ aš niekada neturėjau. Aš juos mačiau tik tą vienintelį kartą. „Banditai“ niekada nesilankė mūsų namuose ir niekur aš su jais nesusitikinėjau.

Iš Kaučikaitės Zofijos, Juozo, apklausos protokolo. 1950 m. spalio 23 d. Tauragė. Apklausą vykdo: LSSR MGB tardymo dalies vyr. tard. kap. ŽIDKICH per Tauragės r. MGB sk. vertėją ORLOV’ą.

Tardytojas klausia: Iš kaltinamojo Gedvilo parodymų akistatos metu jums žinoma, jog jūs esate „nac. gaujos“ ryšininkė. todėl duokite, prašau, teisingų parodymų apie savo darbą „banditų“ naudai.

<...> Jokio darbo „banditų“ naudai aš nedirbau, Gedvilo parodymai, kurį aš matau pirmą kartą akistatos metu, laikau išgalvotais nuo pradžios iki galo. Su „gaujos“ dalyviais aš niekada nesusitikinėjau ir nepalaikiau ryšio su jais ir per kitus asmenis.

Tardytojas klausia: Iš Gedvilo parodymų matyti, jog jūs susitikinėjote su „banditais“ ūkyje už dviejų kilometrų nuo Lygių k. į Adakavo pusę. Kas gyvena tame ūkyje?

<...> už dviejų kilometrų nuo Lygių k. į Adakavo pusę yra Prišginų ir Žalpių kaimai. Apie kokį būtent ūkį kalbėjo Gedvilas akistatos metu, aš nežinau.

Tardytojas klausia: Pagal Gedvilo parodymus žinoma, jog su „banditais“ jūs palaikote ryšį per Rutkauskaitę Stasę ir per ryšininkę slapyvardžiu Liepsna. Papasakokite apie savo susitikimus su šiomis ryšininkėmis.

<...> Aš iš viso nežinau, kas tokia Rutkauskaitė ir Liepsna. Niekas man nenešė jokių paketų iš „banditų“ ar antisovietinių laikraščių, kaip apie tai parodė Gedvilas.

Iš Kaučikaitės Zofijos, Juozo, apklausos protokolo. 1950 m. spalio 29 d. Tauragė. Apklausą vykdo: LSSR MGB tardymo dalies vyr. tard. kap. ŽIDKICH per LSSR MGB k/d 164 kursantą vertėją MOČIEKŲ.

<...> Mano susitikimo su „nac. gaujos“ dalyviais aplinkybės buvo tokios: Maždaug po savaitės po mano išrinkimo apylinkės tarybos deputate 1948 m. vasario mėn. pas mus naktį atvyko grupė partizanų, apie 10 žmonių. Jie visi buvo ginkluoti, pas kai kuriuos ant rankovių aš pastebėjau trispalvius antsiuvus (geltona-žalia-raudona). Jie visų šeimos narių ėmė klausinėti - kur deputatas? Iš pradžių į jų klausimą nieks nieko neatsakė, o po to, kada vienas partizanas manęs paklausė: „Tu deputatė?“ Aš atsakiau - taip. partizanai ėmė klausinėti manęs, kaip aš buvau išrinkta apylinkės tarybos deputate, kas mane išrinko, t. y. kas iškėlė mano kandidatūrą. Partizanai pasakė, jog jie į mūsų namus atėjo dėl to, kad sušaudytų mane kaip komunistę. Aš jų prašiau manęs nežudyti. Jie pažadėjo manęs nežudyti tik su ta sąlyga, jeigu aš jiems padėsiu visur ir visada ir darysiu tai, ką jie man nurodys. Jie pasakė, jog jie patikrins, kaip aš jiems dirbu ir, jeigu pastebės, kad aš juos apgaudinėju - mane nužudys.

Su manimi jie kalbėjo keliese. Vienas iš jų - aukšto ūgio, man pasakė, kad aš laukčiau žmogaus, kuris pasakys, ką man daryti. Po to jie išėjo, įspėję mane ir šeimos narius apie juos niekam nepasakoti.

Namuose tuo metu buvo mano motina ona ir brolis Petras. Brolio Juozo tada nebuvo, kadangi jis gulėjo ligoninėje, gydėsi koją.

<...> Tuo metu jie jokio slapyvardžio man nesuteikė. Vėliau man buvo suteiktas Rasos slapyvardis. Kitų slapyvardžių aš neturėjau.

Po 3-4 savaičių pas mane atėjo Ylių k. gyventoja Bobelaitė-Liepsna (ištremta), apie 25 m. amž., ir pasiūlė man nueiti pas Rezgalių k. gyventoją Šatkutę Eleną, 20 m. amž. (šiuo metu - prtz. būryje), ir perduoti jai laišką, kurį ji-Bobelaitė man įteikė. Laiškas buvo adresuotas Algimantui-Zinkevičiui Stasiui.

Aš nuėjau pas Šatkutę, kuri mane pasikvietė į atskirą kambarį ir paklausė, ko aš pas ją atėjau. Aš pasakiau, jog Bobelaitės pavedimu atnešiau jai laišką ir, atidavusi jį jai, grįžau į namus. Tokiu būdu Šatkutei aš nešiau du ar tris laiškus, kuriuos man buvo perdavusi Bobelaitė.

1948 m. gegužės mėn. gale iš Klaipėdos ligoninės po keturių mėnesių grįžo mano brolis Juozas Kaučikas. Dar anksčiau, prieš važiuojant į Klaipėdą pas jį, taip pat po jo grįžimo į namus iš ligoninės, aš jam pasakojau apie susitikimą su partizanais ir jų pavedimus man. Brolis man sakė, kad ryšius su partizanais reiktų nutraukti ir dėl to aš turėčiau išvažiuoti iš kaimo.

1948 m. liepos pradžioje aš išvykau į Kelmę, kur įsidarbinau Vykdomojo k-to Komunaliniame skyriuje sąskaitininke.

1948 m. gruodžio mėn. dėl ligos išvykau į Kauną ir dėl to iš pradžių gydžiausi Tauragėje, o po to namuose pusmetį.

1949 m. rugpjūčio mėn. apie tris savaites gydžiausi Šiauliuose, o grįžusi į namus, dirbau kolchoze.

1949 m. rugsėjo 8 d. pas mane atėjo Paupynio k. gyventoja Liubancaitė Antanina, Jono, 24 m. amž., kuri pasiūlė man nueiti į Balandžių k. pas gyventoją Milašių Romaną, 21 m. amž. (dabar sovietinėje armijoje) ir paimti iš jo „tai kas pas jį bus“, bet kas - nepasakė. Aš nuėjau pas Milašių, kuris paklausė, kas aš, ir į mano klausimą kokiu tikslu pas jį apsilankiau, jis atsakė, jog „pas jį nieko nėra“.

Po keturių dienų pas mane vėl atėjo Liubancaitė, kuriai aš paaiškinau apie savo apsilankymą pas Milašių.

Pas Liubancaitę aš ėjau du ar tris kartus po šio atvejo. Pamenu, jog vieną kartą jai nešiau laišką, gautą iš Šatkutės ar Milašiaus, dabar neatmenu...

Vieną kartą, nuėjus pas Liubancaitę, ji mane nusivedė pas partizanus, kurie stovyklavo krūmuose už kilometro nuo jos namų. Stovykloje mes sutikome keturis partizanus, kuriuos atpažinau pagal slapyvardžius:

1.    Žeimelis-Laurinaitis Antanas;

2.    Ulanas-Jocius Aleksas;

3.    Rambynas-Rutkauskas Vincas;

4.    Gailutis, Sakalas-Karpas Antanas.

Jie pasakė, jog pavarde manęs nevadins, o vadins Rasa.

1950 m. vasario mėn. Liubancaitė, atėjusi pas mane į namus, pasiūlė nueiti į Milvyčių k. pas Briedelį Stasį, 30 m. amž., ir jo paklausti ar jis nepasiuvo kokių nors daiktų. Aš nuėjau pas Briedelį ir jis atsakė, jog siuvimas dar neužbaigtas. Aš turėjau nueiti pas Liubancaitę ir jai pranešti apie tai, bet nenuėjau, nes brolis Juozas nepatarė pas ją eiti. Po keleto dienų atėjo pati Liubancaitė pas mane ir aš jai pasakiau, ką man sakė Briedelis.

1949 m., mėnesio nebeatmenu, pas mane atėjo moteris iš Smulkių k. Gaižauskaitė Zosė (Zofija), 26 m. amž., partizanų ryšio reikalais, bet kokiais - dabar nepamenu.

Apie tris kartus aš buvau susitikusi su partizanų rėmėju Mockumi Broniumi, gyvenančiu Milžavėnų k.

1949 m., mėnesio nebeatmenu, atėjo pas mane Monstvilas Jonas, gyvenantis Žvirgždės k., ir pasiūlė nunešti paketą Mockui Broniui, kuris turėjo vietinių gyventojų pravardę Baltapukis.

Taip pat 1949 m. kažkurį tai mėnesį pas mane atėjo Papušynio k. gyventoja Laurinaitytė Liudmila, 24 m. amž. (ištremta), kuri paprašė manęs sužinoti iš Mockaus Broniaus, ar jis dar nepasiuvo kepurių. Kam jis jas siuvo, aš nežinau, bet dėl to aš pas Mockų nėjau ir Laurinaitytė pas mane daugiau nebeatėjo.

1950 m. vasarą pas mane atėjo Butkus Vaclovas, gyvenantis Milvyčių k., ir pasakė, kad aš eičiau kartu su juo. Butkus atvedė mane į partizanų stovyklavietę, kuri buvo krūmuose maždaug už puskilometrio nuo jo namų. Mes ten radome šešis partizanus ir tarp jų vieną merginą. Iš jų man buvo pažįstamas Žeimelis, kuris norėjo man pavesti nupirkti žalsvos spalvos medžiagą siūti drabužiams, bet aš pasakiau, jog apie medžiagas nieko nenusimanau ir todėl atsisakiau nuo pasiūlymo.

Pabuvusi stovykloje ne daugiau kaip 20 minučių, išėjau į namus. Daugiau susitikimų su partizanais aš neturėjau ir nieko daugiau jiems nedariau.

Iš Griniaus Antano, Prano, apklausos protokolo. Apklausą vykdo Kelmės apskr. MGB 2N sk. vrš. pavad. ltn. JUDIN per vertėją RUBINSKĄ.

<...> Gimiau 1931 m. Kušleikių k., Skaudvilės vlsč. 1940 m. pradėjau mokytis mokykloje, bet pasimokęs du mėnesius, nutraukiau mokslą ir pradėjau dirbti tėvo ūkyje. Pastarasis mirė 1934 m., motina mirė 1946 m. Turiu 4-ias seseris:

1.    Griniutė Stefanija, g. 1939 m. 1948 m. pavasarį areštuota sovietinių organų už ryšį su partizanais;

2.    Griniutė Stasė, g. 1925 m., gyvenanti Kušleikių k., dirba samdoma darbininke pas pil. Rulinską Stasį;

3.    Griniutė Marijona, g. 1921 m. Kur šiuo metu, nežinau;

4.    Griniutė Pranė, g. 1919 m., gyvena Kaune;

5.    Barauskaitė-Zeidenienė Zosė, 27 m. amž. (sesuo pagal motiną).

Pasitraukti į nelegalią padėtį man susiklostė tokios aplinkybės: 1947 m. kovo 3 ar 4 d. naktį mūsų namuose slapstėsi 4 partizanai, iš kurių aš atpažinau du: Šneideris Stasys-Varguolis, anksčiau gyvenęs Adomaičių k., Kražių vlsč. (iš Kasčiukų k.), su kuriuo mes pažįstami nuo 1940 m., ir Kybartas iš Elenavos k., Liolių vlsč.

1947 m. kovo 4 d. į mūsų namus užėjo 3 sovietų kareiviai, iš kurių partizanai du nukovė, o trečias pabėgo. Bijodamas arešto už partizanų slėpimą savo namuose, aš ir keturios mano seserys pabėgome iš savo namų.

Du mėnesius gyvenau pas savo giminaičius iš tėvo pusės: pas dėdę Grinių Joną užpelkių k., Skaudvilės vlsč. ir pas Grinių Valerką (Valerijoną?) Šimaičių k., Liolių vlsč.

1947 m. gegužės pirmomis dienomis perėjau gyventi pas Petrauską Antaną, gyvenantį Vainiškių k., Nemakščių vlsč., pas kurį išgyvenau iki 1948 m. vasario mėn. Vasario mėn. perėjau gyventi į Kušleikių k., Skaudvilės vlsč. pas Laurinaitį Juozą, vėliau pas Rulinską Juozą, pas kurį pragyvenau keturis mėnesius. Iš Kušleikių k. persikėliau gyventi pas Burbą Julių, 23 m. amž., gyvenantį Tabalių k., Kražių vlsč., Kelmės apskrityje, pas kurį išgyvenau septynis mėnesius.

Gyvendamas pas pirmiau paminėtus gyventojus, dirbau ūkio darbus, už ką maitinausi ir gavau drabužius.

1948 m. balandžio mėn. antrą Velykų dieną, eidamas iš Vainiškių k., Nemakščių vlsč. į Kirileikių k. (?), Skaudvilės vlsč. per Žalpių mišką, susitikau ginkluotus partizanus, tarp kurių, kaip pažinau jau iš kitų susitikimų, buvo:

1.    Veida Aleksas, Vincento-Šilas, Daukantas, g. 1916 m. Lenkvičių k., Kražių vlsč. Ginkluotas automatu, naganu. Būrio vado pavaduotojas. Jo brolis vedęs mano motinos seserį;

2. Milkintas Juozas, Kazio-Dobilas, Riteris, Maršalis, Dovydas, 27-28 m. amž., iš Smulkių k., Nemakščių vlsč. Ginkluotas stambaus kalibro vokišku automatu;

3.    Milkintas Stasys-Alksnis, Andrius, Vasaris, Liepa, 22-23 m. amž. (Juozo brolis). Ginkluotas stambaus kalibro vokišku automatu;

4.    Grybas Juozas-Šermukšnis, 24 m. amž., iš Kražių vlsč.;

5.    Kiulkis Juozas, Antano-Linas, Linelis, g. 1926 m. Malavėnuose, Viduklės vlsč.;

6.    Živatkauskas Jonas, Prano-Balandis, g. 1924 m. Smulkių k.;

7.    Šatkutė Elena, 24-25 m. amž., iš Rezgalių k.;

8. Daktaras (vokiečių tautybės) - partizanas, 38-40 m. amž.

<...> Man dalyvaujant, partizanai vokietį Daktarą vadino vadu, o Veida Aleksas-Daukantas buvo būrio vado pavaduotojas.

<...> antrą kartą su partizanais susitikau 1948 m. pavasarį Sungailos Juozo namuose upainių k., Kražių vlsč., Kelmės apskr., kur buvau nuėjęs būrio ryšininko Elsbergo Vlado, gyvenančio Upainių k., nurodymu. Ten nunešiau paketą, adresuotą Daukantui, o iš partizanų atnešiau paketą Marijonai Elsbergaitei, Vlado.

Trečią kartą su partizanais susitikau Petrausko Antano namuose, kuris gyvena Vainiškių k., Nemakščių vlsč., kur tuo metu gyvenau ir dirbau. Pas Petrauską su partizanais buvau susitikęs du kartus. Vieną kartą jie nakvojo ir buvo per visą dieną. Kitą kartą buvo užėję trumpai, tik praeidami.

Du kartus su partizanais buvau susitikęs Kačiušienės Lekaitės namuose Vainiškių k.

Ketvirtą kartą su Daukanto būrio partizanais buvau susitikęs Kražių vlsč., Pušimžemių balų rajone.

<...> Ginkluotėje aš turiu vokišką karabiną ir jam 6 šovinius. 14 šovinių iššaudžiau būdamas neblaivus. Šiuo metu karabinas paslėptas šiene Burbos Juliaus ūkyje Tabalių k., Kražių vlsč.

<...> Plėšimuose aš nedalyvavau, tik 1948 m. birželio mėn. per Antanines iš Buzinauskienės, gyvenančios Turavos k., Liolių vlsč., atėmiau 100 rublių.

Žinau šiuos partizanų ryšininkus:

1.    Bacytė Jadzė (Jadvyga)-Rožė, gyvena upainių k., Kražių vlsč. mačiau asmeniškai, kada ji buvo atėjusi į būrį, kada būrys slapstėsi Pušimžemių balose;

2.    Bacytė Ona-Regina, 22 m. amž., iš mažučių k., Liolių vlsč.;

3.    Milašauskas Antanas-Ąžuolas iš Bargailių k., Liolių vlsč;

4.    Kliknaitė Elena, gyvena Žilių k., Liolių vlsč. Ji buvo atėjusi susitikti su partizanais, kurie tada slapstėsi Lekaitės namuose Vainiškių k., Nemakščių vlsč.;

5.    Bužinskaitė Stasė-Rūta, apie 25 m. amž., gyvena Nemakščiuose, Raseinių r.;

6.    Kaučikaitė Zosė (Zofija)-Vasara, Rasa, g. 1928 m. Lygių k., Skaudvilės r. Aš ją mačiau du kartus partizanų stovykloje. Iš Milkinto Stasio, Daukanto būrio partizano, kalbos man žinoma, jog Kaučikaitė renka žvalgybinius duomenis apie Nemakščius ir perduoda juos partizanams.

<...> Kur šiuo metu yra Daukanto būrys, aš nežinau. Artimiausiomis dienomis galėčiau sužinoti ir susirišti per būrio ryšininkus: Milašauską Antaną-Ąžuolą ir Bacytę Jadvygą-Rožę.

<...> 1948 m. lapkričio mėn. aš buvau susitikęs su partizanu Milkintu Stasiu, kuris man siūlė stoti į partizanų būrį, bet aš atsisakiau, pasakiau, jog mirti nenoriu ir tuo mūsų pokalbis baigėsi.

<...> Legalizuotis nutariau dėl to, kad norėjau gauti dokumentus ir gyventi laisvai.

Apie mano atėjimą į mGB organus ir norą legalizuotis žino tik vienas Burba Julius, pas kurį aš gyvenau Tabalių k., Kražių vlsč. Su Burba J. aš šiandien, t. y. 1948 m. gruodžio 9 d., atvykau į Kelmę.

P A Ž Y M A

Grinius Antanas, Prano, g. 1931 m. Skaudvilės vlsč., Tauragės apskr., 1949 m. rugpjūčio mėn. LSSR aukščiausiojo teismo nuteistas už ginkluotą apiplėšimą 20-čiai metų laisvės atėmimu.

Pasirašo: Kelmės r. MGB sk. vrš. kap. Vilemas

Iš Lioniko Jono, Stasio, apklausos protokolo. 1950 m. kovo 16 d. Lionikas Jonas, g. 1929 m. Žvirzdalių k., Kražių vlsč., gyvena Kruopių k., Kelmės apskr., 11-os klasės moksleivis. Apklausą vykdo Skaudvilės vlsč. MGB sk. vyr. ltn. KULAŽENKOV per vertėją KIAULEIKĮ.

<...> Į antisovietinę organizaciją, veikusią Kražių gimnazijoje, aš buvau užverbuotas šios organizacijos vadovo Lukšio Juozo (g. 1928 m.), 1949 m. rugsėjo mėn.

Organizacijos uždavinys buvo gyventojų agitacija priešintis sovietinės partijos bei vyriausybės veiklai, platinti antisovietinius atsišaukimus ir laikraščius „Laisvės varpas“, kuriuos leidžia partizanų KĘSTUČIO apygarda ir t. t.

1949 m. pavasarį po mokslo metų pabaigos atostogų metu Stulgiuose, Skaudvilės vlsč. prie bažnyčios aš susipažinau su Grybu Steponu. Tą dieną Grybas mane pasikvietė pas save į balių, kuris buvo jo organizuotas pas jį namuose Raudgirių k., Skaudvilės vlsč., kur nuvykau aš vienas ir vakare mes pradėjome baliavoti. Dalyvavo apie 10 žmonių, kur be Grybo ir jo sesers, man buvo dar pažįstami Kmita Pranas, 60 m. amž., jo du sūnūs buvo partizanai; Grybas Zigmas, 39 m. amž., ir jo žmona Grybienė...

Kadangi buvo šeštadieninis vakaras, visą vakarą baliavojome, sekmadienį taip pat baliavojome ir aš pas Grybą pasilikau iki pirmadienio ryto. Pirmadienį anksti ryte aš pastebėjau, kaip Grybo Stepono mažasis brolis (Mečys?), 14 m. amž., kažkam tai į mišką nešė valgyti.

„Išsipachmielinęs“ nutariau eiti į namus, bet Grybas pasiūlė man eiti su juo aplankyti jo „brolių“, kurie, jo žodžiais tariant, turėtų ateiti į mišką. Aš sutikau su Grybo pasiūlymu ir jis mane nusivedė į mišką nuo jo namų maždaug už 800 metrų ir ten mes susitikome su trimis partizanais. Iš jų aš pažinau Kmitą Edmundą. Šiame susitikime su partizanais supratau, jog Grybo jie jau laukė ir sutiko jį džiaugsmingai, kaip seną pažįstamą. Grybas pristatė mane partizanams ir mes užmezgėm pokalbį.

Netrukus atėjo Kmitos tėvas Kmita Pranas, Grybaitė Marcelė ir Grybo Stepono brolis Mečys Grybas. Visi įsitraukėme į pokalbį. Po to partizanas Kmita Edmundas Steponą Grybą pasiuntė nueiti ir atnešti batus. Maždaug po 20-ties min. Steponas grįžo su batais, kuriuos Kmita apsiavė, o senus atidavė Grybui. Po to partizanai man leido eiti į namus.

Vakar aš atėjau į Stulgių k., Skaudvilės vlsč. pas Grybaitę Marcelę, gyvenančią Jakutienės namuose. Kadangi Grybaitė žinojo apie tai, jog aš slepiuosi nuo MGB organų arešto už dalyvavimą antisovietinėje organizacijoje, kurios nariai jau areštuoti, Grybaitė man pasiūlė stoti į partizanų eiles, dėl ko patarė susitikti su jos broliu Steponu, kuris šiuo metu mokosi siūti drabužius pas siuvėją Mockų Bronių, gyvenantį Pabalčių k., Nemakščių vlsč.

Grybaitė taip pat pasakė, jog pas jos giminaitį Grybą Zigmą, gyvenantį Žirnainių k., Skaudvilės vlsč., visada galima sutikti partizanus, kuriuos galėtų man pristatyti.

Po pokalbio su Grybaite, aš tą pačią š. m. kovo 15 d. nuėjau pas Grybą Steponą, kuris į mano prašymą susitikti su partizanais ir dėl mano siekio tapti partizanu man pasakė: „Sekmadienį aš būsiu laisvas ir nueisiu į Raudgirių k. į namus, o tu ateik pas mano seserį Marcelę į Stulgius, iš kur kartu su ja ateisite į Žirnainių k. pas Grybą Zigmą. Per tą laiką pasitarsiu dėl tavęs su partizanais ir tuomet pas Grybą Zigmą pasistengsiu tave jiems pristatyti.“

Šią naktį aš pernakvojau pas Mockaus Broniaus kaimyną Mockų Antaną, 36 m. amž., gyvenantį tame pačiame Pabalčių k., o šiandien ryte 1950 m. kovo 16 d. aš atėjau į Stulgių k. pas Grybaitę Marcelę, numatęs pas ją laukti sekmadienio, bet buvau sulaikytas MGB organų.

Iš Gedvilo (Kelmėje - Gedvilas - R. K.) Roberto, Antano, apklausos protokolo. Gimęs 1922 m. Kelmėje, Šiaulių srityje. išsilavinimas - 10 gimnazijos klasių. Nuo 1947 m. spalio mėn. iki 1949 m. birželio 8 d. dalyvavo nac. ginkluotoje „gaujoje“. Areštuotas 1949 m. birželio mėn. Laikomas Tauragės r. MGB sk. vidaus kalėjime. Tardymo byla užbaigta ir persiųsta teismui.

Apklausą vykdo Skaudvilės r. MGB sk. oper. įgaliotinis vyr. ltn. PORTENKIN, dalyvaujant LSSR MGB sk. vrš. pplk. PEŠČERSK’ui, apklausė kaip liudininką. 1950 m. spalio 16 d. Skaudvilė.

<...> Parodymus duosiu rusų kalba, kadangi ją suprantu.

<...> Man yra žinomi šie partizanų ryšininkai, gyvenantys buvusioje Nemakščių vlsč. Skaudvilės r. teritorijoje.

1. Ryšininkė Kaučikaitė Zosė, Jono-Vasara, 20-22 m. amž., gyvenanti Lygių k., Nemakščių vlsč., Skaudvilės r., šeimoje turi brolį, kuris mokosi gimnazijoje. Su Kaučikaite susipažinau 1948 m. vasario mėn. viduryje, kada BIRUTĖS rinktinės štabas bazavosi kaimyniniame Lygių k., buvusiame Nemakščių vlsč. už dviejų km nuo ryšininkės Vasaros namų viename iš valstiečio ūkių, kur, t. y. pas mus-partizanus ryšininkę Vasarą atsivedė kita BIRUTĖS rnkt. štabo ryšininkė Rutkauskaitė Stasė-Regina - nelegalė ir kuri šiuo metu yra veikiančiame partizanų būryje. Šį kartą Vasara pas mus buvo atėjusi dienos metu po pietų, kur su ja kalbėjosi BIRUTĖS rnkt. štabo viršininkas Kilpa-Vaitkevičius Romas. Šio pokalbio su Vasara metu partizanai Šalčius ir Kilpa domėjosi ir apie tai, ar tankiai šiame rajone vaikštinėja MGB kareiviai bei sovietinis partinis aktyvas, po ko jai-Kaučikaitei buvo pakeistas slapyvardis. Anksčiau ji turėjo kitą slapyvardį, kurio aš dabar nepamenu. Šio pokalbio metu BIRUTĖS rnkt. štabo viršininkas Šalčius pasakė Vasarai, jog jos namuose bus partizanų susitikimų kambarys-punktas, ten bus keičiamasi partizanine korespondencija, gaunama iš BIRUTĖS rnkt. štabo. Ryšininkai į jos namus atneš korespondenciją, o pastaroji šias pašto siuntas turės perduoti partizanų rajono ryšininkams, kuriam vadovauja partizanas Kilpa-Vaitkevičius Romas (žuvęs) ir atvirkščiai - iš partizanų rajono, kuriam vadovauja Kilpa, į BiRUTĖS rnkt. štabą. Partizanas Šalčius instruktavo ryšininkę Vasarą, kaip turėtų būti perduodami partizanų paketai ir gaunami, kad ji nesumaišytų partizaninių slapyvardžių perduodant paketus. Šis pokalbis vyko apie valandą kambaryje, kuriame buvau ir aš. Sėdėjau už stalo ir spausdinau rašomąja mašinėle partizaninius dokumentus, o partizanai Šalčius ir Kilpa su ryšininke kalbėjosi tame pačiame kambaryje viename iš kampų. Baigus pokalbį, Vasara viena išėjo iš mūsų į namus.

Kitą kartą su ryšininke Vasara aš susitikau jos namuose 1948 m. vasario mėn. Tada mes-partizanai naktį apie 23-24 val. užėjome apie 15-20 žmonių, tarp jų ir BIRUTĖS rnkt. štabo vrš. Šalčius bei rnkt. vadas Kilpa, bet apie ką jie tada kalbėjosi, aš dabar nepamenu, nors ir buvau kartu su jais tame pačiame kambaryje.

Pabuvę Vasaros namuose apie 15-20 minučių, visi išėjome. Užėjome pas Vasaros kaimyną buožę Barkauską, Lygių k. gyventoją, pas kurį vietiniai partizanai suorganizavo vakarienę. Barkauskas vaišino medumi, atnešė du krepšius obuolių, duonos, sviesto, lašinių bei kiaušinių. Kada pavalgėme, į kelionę jis dar įdėjo obuolių ir mes patraukėme į Gudų k. pusę pas ryšininkę Marytę-Milašiutę Zosę.

Buožė Barkauskas turėjo giminaitį partizaną Jucių Aleksą- Ulaną, kuris tada ir buvo suorganizavęs vaišes pas Barkauską.

Buožė Barkauskas iš Lygių k. po apibuožinimo pabėgo iš savo namų ir šiuo metu gyvena Palabaukščių k., buvusiame Eržvilko vlsč., Skaudvilės r. viename iš ištremtųjų ūkyje.

Dar būdamas veikiančiame būryje, aš ne kartą lankiausi Palabaukščių k. pas Barkauską ir pats asmeniškai iš jo pirkau chrominius batus, už kuriuos sumokėjau 500 ar 600 rublių. Pas Barkauską tankiai užeidinėjo partizanai. Daugiausia užeidinėdavo Mišeikis Vladas- Tarzanas.

Nuo 1948 m. kovo mėn. iki 1948 m. birželio mėn. BIRUTĖS rnkt. štabo partizanų ryšininkės Rutkauskaitė Stasė-Regina ir ryšininkė Liepsna-Bobelaitė 2-3 kartus per mėnesį nešė partizanų korespondenciją iš BIRUTĖS rnkt. štabo pas ryšininkę Vasarą partizanų rajono vadui Kilpai-Vaitkevičiui Romui, taip pat iš ryšininkės Vasaros korespondenciją gaudavo - iš partizanų rajono štabo, kuriam vadovavo Kilpa ir nešė į rinktinės štabą.

Be to, ryšininkės Regina ir Liepsna atnešdavo Vasarai pogrindinius antisovietinius laikraščius „Laisvės varpas“, kad ji skaitytų ir perdavinėtų skaityti patikimiems žmonėms.

Korespondencija, ateinanti iš rajono štabo į BIRUTĖS rnkt. štabą, buvo žvalgybinio pobūdžio ir partizanų rajono mėnesinė ataskaita ateinanti į BIRUTĖS rnkt. štabą iš ryšininkės Vasaros, o iš BIRUTĖS rnkt. štabo korespondencija buvo gaunama instrukcinio pobūdžio, kurią ryšininkė Vasara perduodavo į partizanų rajono štabą vadui Kilpai.

R. K. pastaba: Apie Robertą Gedvilą-Remigijų - MGB agentą Aleksandrą plačiau aprašyta Nijolės Žemaitienės-Gaškaitės knygoje „Žuvusiųjų prezidentas“, p. 144, 153, 158, 159, 165, 178, 179, 186, 190, 193, 199, 220, 221, 242, 256, 266, 332, 339, 341, 342, 360, 361.

Iš Barausko Zigmo, Stasio, apklausos protokolo. 1950 m. lapkričio 6 d. Gimęs 1931 m. Graužų k., Raseinių r., gyvena Viduklėje. Išsilavinimas - 4 klasės. Apklausą vykdo Klaipėdos srities MGB Tardymo sk. vrš. pplk. ČERTKOV per Tauragės r. MGB sk. vertėją „l. g.“ (stribą) STOPĮ STASĮ, JUOZO.

<...> Iki įstojimo į partizanų būrį aš palaikiau ryšį su partizanais ir buvau jų ryšininkas. 1948 m. rudenį už samagono varymą buvau areštuotas Viduklės milicijos ir „išlaikytas po areštu“ 10 parų, o po to buvau paleistas. Grįžęs į namus, gyvenau su savo motina.

1949 m. balandžio mėn. gale pas mane į namus atėjo partizanai Kiulkys Juozas, Anta-no-Linelis ir Petraitis Jonas-Patrimpa, kurie mane sumušė apkaltinę, jog aš, atseit, milicijoje papasakojęs viską apie juos-partizanus. Po to jie paėmė mane su savimi ir nusivedė į būrį, kuris tą dieną stovyklavo Graužų k. gyventojo Lembučio sodyboje.

Kada jie mane atsivedė į būrio bazavimosi vietą, šio būrio vadas (Lopė?) su manimi kalbėjosi ir pagaliau pareiškė: „Kadangi tu milicijoje per daug išsiplepėjai, aš tavęs nepaleisiu, o pasiliksiu būryje.“ ir tikrai (Lopė?) manęs į namus nebeišleido, o pasiliko prie savęs būryje ir aš tame būryje pasilikau iki pat mano sužeidimo dienos. (Lopė?) maždaug po mėnesio man išdavė ginklą - vokišką šautuvą ir suteikė man Kelmučio slapyvardį, kuriuo aš ir veikiau jo būryje.

1949 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėn. (Lopė?) mane ir partizaną Jasulaitį Vytautą iš savo būrio pasiuntė į kitą būrį, kuris veikė buvusioje Kražių vlsč. teritorijoje. Eidami iš (Lo-pės?) būrio į kitą būrį, į kurį mes buvome pasiųsti, pakelyje susidūrėme su kareivių grupe, kurie iš šautuvų atidengė į mus ugnį. Susišaudymo metu aš buvau sužeistas į krūtinę ir pasitraukiau į mišką, bet netekęs jėgų, miške nugriuvau ir ten pragulėjau dvi paras. Kada aš gulėjau miške, į tą mišką atėjo moteris rinkti grybų ir, kada ją pamačiau, pasakiau kas aš toks, paprašiau jos, kad praneštų mano motinai. Tą pačią dieną ta moteris su mano motina atvažiavo į mišką arkliu, mane paėmė ir atvežė į Viduklės miliciją. Milicijoje mane apklausė, o po to pasiuntė į Kauną, į ligoninę, kur aš pragulėjau visą savaitę ir grįžau į namus.

<...> Kada buvau partizanų ryšininku, pas mus partizanai lankydavosi labai dažnai. Ateidavo du broliai Karpai: Jonas- Tūbelis ir Antanas-Sakalas, Gailutis; Živatkauskas Jonas-Balandis, Skylius; Dervinskas Juozas-Ąžuolas; Kiulkis Jonas ir kt.

Jie ateidavo pas mus dėl maisto produktų ir pailsėti mūsų namuose. Šie partizanai priklausė Jūreivio-Naruševičiaus Stasio (1919-1948 03 04) būriui, kuris buvo nužudytas MGB kareivių. Šis būrys veikė Viduklės vlsč. teritorijoje.

<...> iš vietinių gyventojų mano namuose su partizanais lankydavosi ir Malavėnų k. gyventojas Petravičius Vytautas, 27 m. amž. 1948 m. rugsėjo ar spalio mėn. mūsų namuose buvo Karpas Jonas, Živatkauskas Jonas ir Dervinskas Juozas. Tuo metu pas mus atėjo ir Petravičius Vytautas, kuris su esančiais partizanais pasisveikino ir įsitraukė su jais į pokalbį. Pas mus jis tada pabuvo apie valandą laiko, o po to kartu su partizanais išėjo į Tukių k. pas Šlickį Joną. Kartu su jais ėjau ir aš gerti samagono. Petravičių Vytautą su partizanais miške aš mačiau tris kartus.

<...> 1948 m. rugpjūčio mėn. pas mane atėjo Dirmeikis Juozas-Diemedis, vėliau įstojęs į partizanų būrį ir 1949 m. rugpjūčio mėn. žuvęs, kuris man pasakė, jog Tukių miške yra partizanų, kurie kviečia ateiti mane ir aš kartu su Dirmeikiu nuėjome į mišką, kur susitikome su partizanais dviem broliais Karpais, su partizanu Viliumi, Petraičiu, Kiulkiu ir Ulanu. Kartu su partizanais buvo Petravičius Vytautas ir Tolius Vladas, kurie gėrė samagoną.

Po to, kada samagonas buvo išgertas, partizanas Karpas Jonas pasiuntė Tolių Vladą dar atnešti samagono. Su partizanais aš pabuvau apie valandą ir grįžau į namus.

1948 m. apie rugsėjo mėn. partizanų pasiūlymu nuėjau į krūmus netoli Malavėnų k. Kada ten nuėjau, sutikau partizanus Karpus, Petraitį ir kt. Kartu su jais ten buvo ir išgėrinėjo samagoną Tolius Vladas, Petravičius Vytautas ir Dirmeikis Juozas. Kas atsinešė samagono, aš nežinau. Su jais prabuvau apie dvi valandas ir po to grįžau į namus.

Petravičius Vytautas turėjo vokišką šautuvą. 1948 m. rugpjūčio mėn. pas mane atėjo Petravičius ir pasakė: „Einam pašaudysim.“ Aš sutikau ir mes nuėjome į krūmus netoli Petravičiaus namų. iš krūmų Petravičius išsitraukė vokišką šautuvą ir mes iš jo keletą kartų iššovėme į taikinį. Po to Petravičius tą šautuvą vėl paslėpė tuose pačiuose krūmuose.

Iš Grybo Stepono, Vinco, apklausos protokolo. 1950 m. lapkričio 21 d. Klaipėda. apklausą vykdo LSSR MGB tardymo dalies vyr. tardytojas vyr. ltn. ZYKOV.

Apklausa pradėta 21.00 val. - baigta 00.15 val. (naktį)

<...> Slaptuoju MGB bendradarbiu aš esu nuo 1949 m. Mano pseudonimas buvo -Udar (Smūgis). Slaptam bendradarbiavimui su MGB organais buvau įtrauktas buvusio Skaudvilės vlsč. MGB sk. j. ltn. KIAULEIKiO. Pas jį aš buvau ir ryšyje.

<...> Man, kaip slaptam MGB bendradarbiui, buvo pateikta užduotis išaiškinti „nac. gaujų“, vadovaujamų Kmitos Andriaus-Audros, pasirodymo vietas, taip pat išaiškinti jų rėmėjus bei ryšininkus. Šių nurodymų aš nevykdžiau. Palaikydamas nusikalstamą ryšį su „nac. gaujos“ vadu Kmita Andriumi-Audra nuo 1946 m. ir turėdamas visas galimybes išduoti šią nac. ginkluotą „gaują“ MGB organams, taip pat išduoti jų ryšininkus bei rėmėjus. Tačiau, būdamas slaptu MGB organų bendradarbiu, aš to nepadariau. Priežastis yra ta, jog aš per toli buvau nuėjęs į ryšį su partizanais bei jų ryšininkais ir rėmėjais, kaip su Mockumi, Grybu Zigmu ir kt., o, be to, ir nenorėjau jau jų išduoti. Be to, ir dėl baimės neišdaviau Audros būrio partizanų ir jų ryšininkų. Aš maniau, jeigu sužinos partizanai, kad aš padedu MGB organams, tuomet gali nužudyti ir mane, ir visą mano šeimą.

Kiek tik kartų aš susitikinėjau su MGB darbuotoju j. ltn. KIAULEIKiu, aš slėpiau jam apie savo nusikalstamą ryšį su Audros būrio partizanais ir jokios medžiagos jam apie juos nedaviau.

Nenorėdamas bendradarbiauti su MGB organais, 1950 m. aš stengiausi nusišalinti nuo susitikimų su MGB darbuotoju KIAULEIKIU ir dėl to tikslingai nustatytu laiku nenuvykdavau į susitikimus.

Iš KALTINAMOSIOS IŠVADOS pagal tardymo bylą Nr. 144

<...> Grybas Stepas, Vinco, nuo 1946 m. rudens palaikė nusikalstamą ryšį su ginkluotos „gaujos“ nariais, vadovaujamais Kmitos Andriaus-Audros, su kuriuo sistemingai susitikinėjo jų slapstymosi vietose, teikė jiems žvalgybinio pobūdžio informaciją, aprūpino juos maisto produktais ir kartu su jais gėrė samagoną.

Toliau surašyta ir daugiau kaltinimų: Grybui Jonui-Kariūnui pirko marškinius; Grybui ir Ramukui siuvo drabužius; Audrai ir Žeimeliui perdavinėjo paketus; Lionikui Jonui ieškojo kelių įstoti į partizanų būrį; ryšininko Mockus Br. namuose susitikinėjo su Dovydo ir Žeimelio vadovaujamais partizanais.

<...> Nuo 1949 m. spalio mėn. Grybas Steponas, būdamas MGB organų slaptu bendradarbiu pseudonimu Udar, slėpė nuo MGB organų savo nusikalstamą veiklą su Audros būrio dalyviais ir jokios medžiagos apie šią „gaują“ ir jos ryšininkus nepateikė.

P A S I Ž A D Ė J I M A S

Aš, pilietis Grybas Stepas, Vinco, g. 1922 m., gyvenu Raudgirių k., Skaudvilės vlsč., Tauragės apskr., pasirašau šį tikrą pasižadėjimą Valstybės Saugumo organams, jog aš savo valia pareiškiu pageidavimą padėti MGB organams išaiškinti „banditus“, jų aktyvius rėmėjus bei ryšininkus.

Visas man skiriamas užduotis iš MGB organų pusės vykdysiu tiksliai ir užtikrintai. Jokiomis aplinkybėmis niekam apie tai nepasakoti. Išsišifravimo atveju prisiimu pačią griežčiausią atsakomybę, kaip už valstybinės paslapties pagarsinimą prieš MGB organus teismine tvarka. Visus savo duodamus pranešimus pasirašysiu pseudonimu Udar (Smūgis), po ko ir pasirašau. Pasirašo: //Grybas S. V.//

Pasižadėjimą priėmė Skaudvilės vlsč. MGB sk. j. ltn. KIAULEIKIS (parašas - 1949 10 07)

Kopija tikra: LSSR MGB Tardymo dalies vyr. tardytojas ltn. SAIGAK

Pažyma: Pasižadėjimo originalas yra asmeninėje agento Udar byloje Nr. 47552

Pasirašo: ltn. SAIGAK

Baudžiamoji byla Nr. 144 pagal kaltinamojo Petravičiaus ir kt., iš viso 6 žmonės, nukreipti SSSR prie Valstybės saugumo ministerijos Ypatingojo pasitarimo („Maskvos trojka“) peržiūrai. Lietuvos SSR Valst. saugumo ministerija siūlo pagal nusikaltimo lygį skirti (nustatyti) bausmę:

Petravičiui Vytautui, Jono - 25 m. PDL;

Milkintui Vincui, Prano - 25 m. PDL;

Toliui Vladui, Vlado - 10 m. PDL;

Briedeliui Stasiui, Petro - 10 m. PDL;

Kaučikaitei Zofijai, Juozo - 10 m. PDL;

Grybui Steponui, Vinco - 10 m. PDL.

Kaltinamoji išvada surašyta 1951 m. sausio 5 d.

Pasirašo: LSSR MGB Tardymo dalies vyr. tardytojas vyr. ltn. ZYKOV
Sutinka: LSSR MGB Tardymo dalies vrš. pplk. FRAIMOVIČ 
LSSR MGB Tardymo sk. vrš. plk. SOLOID

Išrašai iš protokolo Nr. 12

1.    Petravičius Vytautas, Jono, 1951 m. kovo 17 d. pagal RSFSR BK str. 58-1„a“, 58-11 ir 182 d., RSFSR įsako 4 str. Aukšč. Tarybos prezidiumo nuo 1947 06 04 nuteistas 15 m. PDL;

2.    Milkintas Vincas, Prano, pagal tuos pačius RSFSR BK str. nuteistas 15 m. PDL;

3.    Tolius Vladas, Vlado, pagal tuos pačius RSFSR BK str. nuteistas 10 m. PDL;

4.    Briedelis Stasys, Petro, pagal tuos pačius RSFSR BK str. nuteistas 10 m. PDL;

5.    Kaučikaitė Zofija, Juozo, pagal tuos pačius RSFSR BK str. nuteista 10 m. PDL;

6.    Grybas Steponas, Vinco, pagal tuos pačius RSFSR BK str. nuteistas 10 m. PDL.

<...> Nuteistiesiems Kaučikaitei ir Briedeliui 1953 m. kovo 27 d. vadovaujantis SSSR

Aukšč. Tarybos prezidiumo įsaku „dėl amnestijos“ bausmė sumažinta 5 m. ir jie paleisti iš po sargybos.

<...> Briedelis Stasys, Petro, SSSR Aukšč. Tarybos prezidiumo nutarimu „dėl amnestijos“ sumažinta 5 m. ir jis 1953 m. kovo 27 d. paleistas iš po sargybos;

<...> Grybas Steponas, Vinco, jo prašymu peržiūrėti jo bylą dėl SSSR MGB Ypatingojo pasitarimo nuo 1951 m. kovo 17 d. pagal jo bylą Nr. P-359134 - netenkinti.

<...> Tolius Vladas, Vlado. Atsižvelgiant į jo teigiamą charakteristiką, išduotą PDL administracijos, sutrumpinamas jo bausmės laikas ir 1956 m. birželio 26 d. paleistas iš po sargybos;

<...> Petravičiui Vytautui, Jono, 1956 m. birželio 6 d. bausmė sumažinta iki 9-erių metų;

<...> Milkintas Vincas, Prano, 1956 m. rugpjūčio 18 d. dėl jo sąžiningo požiūrio į darbą lageryje, bausmę sumažinti iki faktinio atbūto ir paleisti iš po sargybos.

LYA (KGB arch.), f. K-1, ap. 58, Jagmino Broniaus, Juozo, baudž. byla Nr. 34179/3. Pradėta 1948 11 27.

Iš NUTARIMO areštui Jagmino Broniaus, Juozo, g. 1919 m. Žalpių k., Nemakščių vlsč., Raseinių apskr. Išsilavinimas - 2 liaudies m-klos klasės. Nutarimą surašė Kelmės MGB sk. vyr. oper. įgaliotinis vyr. ltn. VOLKOV. 1948 m. lapkričio 26 d.

Tvirtina: LSSR Kelmės apskr. MGB sk. vrš. vyr. ltn. VILEMAS.

Areštą sankcionavo: Lietuvos pasienio apygardos MVD kariuomenės karo prokuroro pavaduotojas justicijos mjr. (tik parašas, pavardės nėra).

NUSTATYTA, jog Jagminas 1944 m., siekdamas išvengti tarnybos Sovietų Sąjungos armijoje, perėjo į nelegalią padėtį ir 1945 m. sausio mėn. įstojo į „buržuazinę-naciona-listinę“ ginkluotą „gaują“, vadovaujamą Gražio-Janušo Antano, kuri veikė Kražių, Liolių vlsč., Kelmės apskr.; Nemakščių vlsč., Raseinių apskr.

Būdamas „gaujoje“, turėjo slapyvardžius: Meilutis, Inkaras, Švitras.

1947 m. dalyvavo nužudant Žalpių k. gyventoją Stanį Juozą.

1948 m. birželio mėn. būrio vado Gražio nurodymu Jagminas dėl ligos rudens-žiemos laikotarpiu buvo apgyvendintas Frankpalio k., Kražių vlsč. Sankausko Mykolo, Tado, ūkyje, kur slėpėsi iki sulaikymo.

Sulaikymo metu iš Jagmino buvo paimtas pistoletas „Walther“, prie jo 7 šoviniai ir dvi granatos.

<...> Jagmino Broniaus brolis Vladas Jagminas, Juozo, g. 1928 m., ir jo sesuo Elena Serapinienė, Juozo, g. 1913 m., 1945 m. ištremti už Lietuvos ribų (Sibiran).

Iš Jagmino Broniaus, Juozo, apklausos protokolo. 1948 m. lapkričio 25 d. Kelmė. Apklausą vykdo Kelmės apskr. MGB sk. vyr. oper. įgaliotinis vyr. ltn. VOLKOV per vertėją INDRIŪNĄ.

<...> 1944 m., kada sovietinės armijos daliniai „išvadavo“ Raseinių apskritį nuo vokiečių, aš buvau šaukiamojo amžiaus ir turėjau būti pakviestas tarnauti į sovietinę kariuomenę, bet bijodamas, jog galiu būti pasiųstas į frontą, nuo šaukimo pasislėpiau ir perėjau į nelegalią padėtį.

1945 m. sausio mėn. aš kartu su Janušu Antanu, Kalniškių k., Nemakščių vlsč. gyventoju, Veida Aleksu-Šilu, Vainiškių k., Nemakščių vlsč. gyventoju, ir dar vienu žmogumi iš Raseinių miesto, apsitarę tarpusavyje, sudarėme ginkluotą partizanų grupę iš 4-ių žmonių. Mes turėjome kiekvienas po šautuvą dar iki grupės sukūrimo.

Sudarę šią grupę, mes Žalpių miške priedangai pasistatėme bunkerį - išsirausėme žemėse ir šiame bunkeryje praleidome visą žiemą.

1945 m. pavasarį, kada į bunkerį pradėjo sunktis vanduo, mes iš jo pasitraukėme.

1945 m. balandžio mėn. Žalpių miške mūsų ginkluota grupė susitikome dar du brolius partizanus: Milkintą Stasį ir Milkintą Joną, kurie įsiliejo į mūsų grupę. Vadu tapo Janušas Antanas-Gražys (Grafas?); Milkintas Stasys-Liepa, o jo brolis Milkintas Jonas-Erelis; partizanas Veida Aleksas-Daukantas; aš-Jagminas Bronius-Meilutis.

1946 m. rudenį prie mūsų grupės prisijungė buvęs vokiečių kariuomenės kariškis, pabėgęs iš Šiaulių belaisvių lagerio. Jo pavardės nežinau, slapyvardžiu - Baronas ir šiuo metu jis tebeveikia Liolių, Nemakščių ir Kražių vlsč. teritorijose.

<...> Janušo Antano-Gražio vadovaujamame būryje šiuo metu yra 7 partizanai:

1.    Janušas Antanas-Gražys, Skudutis, g. 1920 m. Kalniškių k., Nemakščių vlsč., Raseinių apskr.;

2.    Veida Aleksas-Daukantas, Šilas, g. 1916 m. Nuo 1946 m. pavasario turi Šilo slapyv. (kitur yra pastaba, jog 1949 m. atleistas iš būrio vado pareigų už amoralų elgesį - R. K.)

3.    Milkintas Stasys-Liepa, Andrius, g. 1921 m. Smulkių k., Nemakščių vlsč.;

4.    Milkintas Juozas-Maršalis, Dobilas, Riteris, Dovydas, g. 1919 m.;

5.    Baronas - vokietis, gydytojas, buvęs vokiečių armijos kariškis, 37 m. amž. Prieš tai turėjo Daktaro slapyvardį;

6.    Milkintas Jonas-Bijūnas, žuvęs 1946 m.;

7.    Aš-Jagminas Bronius-Švyturys. Anksčiau turėjau Meilučio ir Inkaro slapyvardžius.

Ginkluotėje būrys turi vieną vokišką rankinį kulkosvaidį, tris automatus, šautuvus, pistoletus ir granatas. Aš turėjau rusišką šautuvą ir 85 šovinius, pistoletą „Walther“ 7,65 kalibro, jam 7 šovinius ir dvi granatas.

<...> Dėl artėjančių šalčių, man, kaip sergančiam kojų reumatizmu, būrio vadas Gražys leido pasiieškoti vietą, kad rudens bei žiemos laikotarpiu galėčiau būti ne būryje.

1948 m. birželio mėn. mūsų būrys stovyklavo Žalpių miške. Tuo metu šalia miško laukuose dirbo Lendrių k., Liolių vlsč. gyventojas Burba Stasys. Kada pamačiau aš jį, priėjau prie jo ir paprašiau nueiti pas Frankpalio k. gyventoją Sankauskaitę Marytę ir paprašyti jos, kad ji ateitų pas mane pasikalbėti, ką Burba ir padarė.

Sankauskaitė su Burba atėjo pas mane. Aš tuo metu buvau miško pakraštyje. Kiti partizanai nuo manęs buvo maždaug už 100 metrų miške. Kai tik Sankauskaitė priėjo prie manęs, aš iškart nukreipiau kalbą prie reikalo ir čia pat prie Burbos akių paprašiau jos, kad ji man rudens ir žiemos laikotarpiu savo namuose įrengtų bunkerį, kuriame aš galėčiau slėptis. Pradžioje ji man pasakė, jog bijanti, bet netrukus aš ją įtikinau ir ji sutiko savo tėvo Sankausko namuose įrengti man bunkerį. Po to ji grįžo į namus, o aš atėjau prie partizanų - Burba ir toliau dirbo laukuose.

Maždaug po mėnesio mes ir vėl buvome apsistoję tame pačiame Žalpių miške. Tada netoli miško atėjo Burba Stasys, aš jį pasišaukiau, jis atėjo prie manęs ir pareiškė, jog bunkeris man paruoštas. Ir taip aš su būrio vado Gražio leidimu, Burbai Stasiui atidaviau savo šautuvą su 15 šovinių, o likusius perdaviau Gražiui.

1948 m. liepos mėn. gale ar tai rugpjūčio pradžioje aš kartu su partizanais atėjome pas Frankpalio k. gyventoją Sankauską Mykolą. Jo namuose prabuvome apie dvi valandas. Po to visi partizanai išėjo, o aš pasilikau pas Sankauską, kur ir apsigyvenau daržinės pastogėje specialiai įrengtoje slėptuvėje iki pat mano sulaikymo.

Maisto produktais mane aprūpindavo Sankauskas Mykolas, jo žmona Zosė ir dukra Marytė Sankauskaitė. Marytė buvo mano mergina (rusiškai pažymėta - „liubovnica“), ji plovė mano drabužius, nešė valgyti.

Slapstydamasis Sankausko ūkyje, jokio ryšio su partizanais nepalaikiau, kadangi bijojau išsišifruoti savo buvimo vietą.

<...> Man yra žinomi šie Gražio būrio ryšininkai bei rėmėjai:

1.    Elzbergas Vladas-Siaubas, 45 m. amž., ryšininkas. Šiuo metu slapstosi. Gyveno Frankpalio k. Ryšį su būriu palaiko nuo 1946 m. Ne kartą pranešė apie kariuomenės, „l. g.“ (stribų) pasirodymą, aprūpino partizanus maisto produktais;

2.    Jucius Aleksas-Balandis, 25 m. amž. Šiuo metu slapstosi. Gyveno Balandžių k., Nemakščių vlsč. Su partizanais ryšį palaiko nuo 1947 m. Ne kartą lankėsi partizanų būrio dislokacijos vietoje Žalpių miške, informavo apie MGB kariuomenės pasirodymą;

3.    Burba Stasys, g. 1919 m., gyvena Lendrių k., Liolių vlsč. Ryšį su partizanais palaiko nuo 1947 m. 7 kartus lankėsi partizanų stovykloje Žalpių miške, aprūpino prtz. samago-nu, maisto produktais, papirosais, būrio vadui Gražiui pranešinėjo žvalgybinio pobūdžio duomenis. Burba Stasys turi šautuvą, perduotą jam mano 1948 m.

4.    Sungaila Juozas, 50 m. amž., Upainių k., Kražių vlsč. gyventojas, partizanų rėmėjas, partizanams suteikia savo namus poilsiui, aprūpina juos maisto produktais. Ryšį su partizanų būriu palaiko nuo 1947 m.;

5.    Gerlikas gyvena upainių k., partizanų rėmėjas. 10 kartų lankėsi prtz. stovykloje Pušynpelkio miške, nešė maisto produktus, be to, pranešinėjo apie MGB kariuomenės pasirodymą. Partizanai ne kartą lankėsi jo ūkyje.

Iš Jagmino Broniaus, Juozo, apklausos protokolo. 1948 m. lapkričio 26 d. Kelmė. Apklausą vykdo Kelmės apskr. MGB sk. vyr. oper. įgaliotinis vyr. ltn. VOLKOV per vertėją K. V. ŠILEIKĮ.

<...> 1946 m. rudenį būrio vadas Gražys iš rinktinės vado Algimanto gavo įsakymą nužudyti Vainiškių k., Nemakščių vlsč. gyventoją Makarą Antaną už tai, kad jis pranešė apie to kaimo gyventoją Šilą Algirdą ar Aleksą MGB organams, jog Šilas palaiko ryšį su partizanais. Už ryšį su partizanais Šilas 1945 m. liepos mėn. buvo išvežtas į Sibirą. Tą pačią naktį pas mus iš rinktinės atėjo 6 kovotojai. Būrio vadas Gražys ir jo pavaduotojas Veida-Šilas pasiėmė šiuos 6 kovotojus ir nuėjo pas Makarą. Po kurio laiko Gražys su partizanais grįžo pas mus į būrį ir su savimi atsivedė Makarą Antaną ir jo sūnų Makarą Joną, kuriuos partizanai iš rinktinės išsivedė su savimi. Makaras Antanas ir jo sūnus Jonas buvo sušaudyti.

1947 m. spalio ar lapkričio mėn. taip pat iš rinktinės buvo gautas įsakymas sunaikinti Žalpių k. gyventoją - mano pusbrolį Stonį Juozą, Jokūbo, g. 1922 m. Butiškių k., Liolių vlsč., kaip Liolių MGB sk. „l. g.“ (stribą), ir jo žmoną Stonienę. Vykdydamas rinktinės įsakymą, būrio vadas Gražys mus paskirstė į dvi grupes: I-oji grupė, vadovaujama Gražio, ir su juo iš rinktinės atvykę penki partizanai išėjo į Butkiškių k., Liolių vlsč. nužudyti Stonio žmonos Stonienės Anastazijos, kuri tuo metu gyveno atskirai nuo vyro. II-ajai grupei vadovavo būrio vado pavaduotojas Šilas, kurioje buvome: aš-Jagminas, Maršalis, Andrius, Baronas, Vaidotas, taip pat ir du partizanai iš rinktinės. Mes nuėjome į Stonio namus.

Priėję prie Stonio namų: aš-Jagminas, Maršalis, Andrius, Baronas ir Vaidotas, nepriėję visai arti namų ant kelio Žalpiai-Nemakščiai, pasilikome pasaloje tuo atveju, jeigu pasirodytų kariuomenė arba „l. g.“ (stribai).

Būrio vado pavad. Šilas ir su juo buvę du partizanai iš rinktinės nuėjo į Stonio namą. Maždaug už pusvalandžio Šilas grįžo pas mus ir pranešė, jog įsakymas įvykdytas - Stonys Juozas sušaudytas. Po to mes grįžome į Žalpių mišką, kur netrukus atėjo ir būrio vadas Gražys, kuris mums pranešė, jog jie nužudė Stonienę Anastaziją. Atvykusieji partizanai iš rinktinės pas mus prabuvo per dieną ir vakare išėjo.

<...> Gražio-Janušo Antano būrio partizanai, tarp kurių ir aš buvau, atėjus rudeniui ir žiemai, slapstėmės tam specialiai įrengtuose bunkeriuose, o vasarą gyvenome miške palapinėse.

1946 m. rudenį ir žiemą mūsų grupė gyvenome pirtyje ant lubų pas Vainiškių k. gyventoją Spraunių Juozą, kuris 1947 m. paliko savo ūkį ir pasislėpė.

1947 m. žiemą gyvenome specialiai įrengtame bunkeryje daržinėje ant lubų šiauduose Kalniškių k. gyventojo Janušio Povilo namuose. Janušis 1948 m. gegužės mėn. ištremtas iš Lietuvos į Sibirą už ryšius su partizanais. Pavasarį ir vasarą mūsų būrys slapstėsi Žalpių, Pušynpelkio ir Vainiškių miškuose.

<...> Man asmeniškai žinoma, jog Gražio būrys palaiko ryšį su partizanų būriu, veikiančiu Kražių vlsč. teritorijoje. Šio būrio pavadinimo aš nežinau.

1947 m. vasarą į mūsų būrį Pušynpelkio miške atėjo du partizanai. Vienas iš jų - Ai-tvaras-Bagdonas Kazys (žuvęs 1949 09 21), kito slapyvardžio ir pavardės nežinau ir jie apie kažką tai kalbėjosi su būrio vadu Gražiu. Kada tik šie partizanai išėjo, būrio vadas Gražys mums pasakė, jog šie du partizanai iš partizanų būrio, veikiančio Kražių vlsč. teritorijoje.

Gražio būrys įeina į Algimanto rinktinės sudėtį ir priklauso KĘSTUČIO apygardai.

PAŽYMA, išduota Nemakščių vlsč. MGB sk. grupei „liaudies gynėjų“
1946 m. rugsėjo 5 d.

1.    Vrš. MGB vlsč. įgaliotinis - Bubulas;

2.    „l. g.“ - Bakutis;

3.    „l. g.“ - Tamošaitis;

4.    „l. g.“ - Rūkas;

5.    „l. g.“ - Danukas

Buvo pasiųsti į Žalpių k., kur Nacio-Petručio sodyboje pateko į „banditų“ pasalą ir visi žuvo. Kartu su jais žuvo piliečiai: vežėjas - Rocius Rapolas ir pil. Jakutis Rapolas, Mažučių k., Liolių vlsč. gyventojas.

Pasirašo: Nemakščių vlsč. MGB sk. ltn. ORŠVILA    1949 02 08

LYA (KGB arch.) Raseinių MGB sk. Laurinaičio Petro, Juozo, baudž. byla Nr. 25296/3, It.

Pradėta 1951 m. rugsėjo 24 d.

A K T A S

1951 m. rugsėjo 24 d. Ižiniškių k.

Mes, Raseinių r. MGB sk. vrš. pavad. kap. PAŠIN, to paties rajono sk. oper. įgaliotinis ltn. BLUCH ir Viduklės „l. g.“ būrio politrukas PUKINAS, šiandien surašėme šį aktą.

Rugsėjo 24 d. Viduklės „l. g.“ būrys oper. punkte blokavo Ižiniškių k., Raseinių r. eilę viensėdžių, o po valandos MGB kariuomenės karių grupė pradėjo viensėdžių tikrinimą.

Po eilės viensėdžių patikrinimo, pastebėjome išbėgant nežinomą žmogų ir čia pat organizavome jo persekiojimą.

Nežinomasis buvo sulaikytas būrio politruko PUKIN’o ir „l. g.“ JUODŽIO.

Sulaikytasis atpažintas: Laurinaitis Petras, Juozo, g. 1906 m. Ižiniškių k., Raseinių r., Kauno srityje, nuo 1950 m. rugpjūčio mėn. yra veikiančios ginkluotos „nac. gaujos“ narys, kuriai vadovauja Milkintas.

Kratos metu išimta: karinis bilietas, pasas Laurinaičio Petro vardu ir kišeninis laikrodis balto metalo be Nr.

Pasirašo: PAŠIN, BLUCH, PUKINAS

iš NUTARIMo areštui Laurinaičio Petro, Juozo, g. 1906 m. Ižiniškių k., Raseinių r. Išsilavinimas - 3 klasės. Nutarimą surašė Raseinių r. MGB Tardymo sk. vrš. vyr. ltn. POČITAJEV.

Užtvirtino: Kauno sr. MGB Valdybos vrš. plk. SINICYN. 1951 09 25.

Areštą sankcionavo: Lietuvos pasienio apygardos MGB kariuomenės karo prokuroro pavaduotojas justicijos pplk. MICKIEVIČ.

Laurinaitis Petras, Juozo, būdamas nelegalioje padėtyje, 1950 m. rudenį įstojo į ginkluotą „nac. gaują“, vadovaujamą Milkinto-Maršalio. Kaip „banditas“, buvo ginkluotas šautuvu, turėjo slapyvardžius: Labutis ir Balandis, dalyvavo plėšiant valstybinį turtą, ėjo sargybą „banditų“ stovykloje.

Visa tai patvirtinta karinės operacijos išdėstytame akte, asmeniškais prisipažinimais ir kt. dokumentais.

Šeimos sudėtis:

Tėvas - Laurinaitis Juozas, g. 1865 m., miręs 1943 m.;

Motina - Kačiušytė-Laurinaitienė Bronė, Jono, g. 1920 m. Žuvo 1944 m. bombardavimo metu;

Broliai ir seserys:

Laurinaitis Izidorius, Juozo, g. 1899 m.;

Laurinaitis Antanas, Juozo, g. 1903 m.;

Laurinaitis Juozas, Juozo, g. 1915 m.;

Bambalienė Apolonija, Juozo, g. 1910 m.;

Sorienė Veronika, Juozo, g. 1902 m.

Iš Laurinaičio Petro, Juozo, apklausos protokolo. Apklausą vykdo Raseinių r. MGB Tardymo sk. vrš. vyr. ltn. PoČITAJEV per Raseinių r. MGB sk. vertėją ltn. BICON.

Apklausa pradėta 22.00 val. - baigta 10.00 val. (kitos dienos ryte)

<...> Iki stojant į partizanų būrį, aš nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjau, taip pat neturėjau ir darbo, ėjau po įvairius viensėdžius ir taisiau valstiečiams laikrodžius.

1950 m. rugpjūčio mėn. gale ar rugsėjo pradžioje aš ėjau per krūmus link Stulgių, siekdamas kur nors įsidarbinti. Tuo metu krūmuose mane sulaikė du ginkluoti partizanai: Laurinaitis Antanas-Žeimelis, kurį aš pažinojau nuo vokiečių okupacijos metų, jis gyveno Skaudvilėje, kur tarnavo pagalbinėje policijoje, o aš užsiėmiau spekuliacija, važinėjau pas jį ir per jį sužinodavau kam reikia nupirkt prekių. Antras partizanas buvo Vilius. Pokalbio metu aš jam pasakiau, jog neturiu nuolatinės gyvenamosios vietos ir darbo, slapstausi nuo sovietų valdžios organų, todėl kad 1947 m. rudenį pabėgau iš po sargybos Lauksargyje, Pagėgių r. Tada mane buvo sulaikę, kadangi nestovėjau karinėje įskaitoje ir gyvenau neprisiregistravęs. Žeimeliui aš skundžiausi, jog slapstytis labai sunku. Po tokio pokalbio Žeimelis pasiūlė man stoti į jų partizanų būrį, kuriam vadovauja Milkintas-Maršalis ir aš sutikau ir taip su šitais vyrais kartu aš atėjau į būrio bazavimosi vietą į krūmus šalia Žalpių miško, kur tada ten buvo Milkintas-Maršalis, Nerijus; buvęs Nemakščių vlsč. gyventojas prtz. Arūnas--Narbutas Antanas; Remigijus, Greitutis-Skačkauskas Vincas; Bjūnas-Milkintas Jonas; Ąžuoliukas-Bakaitis Kazys; Sodeika-Šležas Stepas ir būrio vado Milkinto žmona Jadvyga Janušaitė.

Žeimelis papasakojo Milkintui, kas aš toks ir kad pageidauju būti jų būrio nariu. Milkintas užsirašė mano biografinius duomenis ir pareiškė, jog jis sutinka mane priimti į būrį.

Kitą dieną Milkinto įsakymu Žeimelis iš kažkur tai atnešė rusišką šautuvą, 30 šovinių ir perdavė man. Ir taip nuo 1950 m. rudens aš tapau Milkinto-Maršalio vadovaujamo prtz. būrio nariu. Pastarasis man iškart suteikė Labučio slapyvardį, o kitą slapyvardį davė Balandžio ir priminė, jog šį slapyvardį jis žinos tik vienas.

Priesaiką, stodamas į partizanų būrį, aš priėmiau po dviejų mėnesių po įstojimo. Priesaiką iš manęs priėmė kažkoks tai vyresnis iš partizanų slapyvardžiu Apolinaras. Pastarasis tada atėjo į mūsų būrį iš DUBYSOS rajono su savo žmona ir su kitu partizanu Jaunučiu-Lukošiumi Napoleonu.

Milkinto Juozo-Maršalio būryje aš buvau eiliniu partizanu nuo 1950 m. rugsėjo mėn. iki 1951 m. kovo mėn. 1951 m. kovo mėn. mūsų būrys Žalpių miške buvo išblaškytas MGB kariuomenės; vieni žuvo, kiti išsibėgiojo. Nuo to laiko būryje aš jau nebebuvau. Šautuvą ir šovinius palikau miške ir gyvenau iki sulaikymo - 1951 m. rugsėjo 24 d.

Būrys, kuriame aš buvau, veikė Viduklės, Nemakščių ir Liolių vlsč. teritorijose.

A K T A S
1951 m. rugsėjo 25 d. Raseiniai

Mes, toliau pasirašę, Raseinių r. MGB sk. vrš. pavad. kap. PAŠIN, Raseinių MGB sk. vyr. tardytojas ltn. KOKLIN ir Raseinių r. MGB sk. komendantas ltn. STAROSTIN, šiandien surašėme šį aktą dėl:

1951 m. rugsėjo 25 d. 14 val. sulaikytasis ginkluotas „nac. gaujos“ dalyvis Laurinaitis

Petras, Juozo, buvo apklausiamas tardymo kabinete pas Raseinių r. MGB vyr. tardytoją kap. PANČENKo. Pasirinkęs momentą, kada buvo šiame kabinete, Kauno sr. MGB vyr. tardytojas kap. VINOCHODOV ir Raseinių r. MGB vyr. tardytojas vyr. ltn. KoKLIN išėjo iš kabineto tarnybos reikalais, jis-Laurinaitis puolė ant kap. PANČENKo, spėjo pagriebti atlenkiamą peilį ir bandė jam įdurti, o tada kap. PANČENKo, sutelkęs savyje visas jėgas, iššoko iš antro aukšto balkono. Sulaikomas Laurinaitis tuomet peiliu dūrė sau į pilvą ir metėsi paskui kapitoną PANČENKo. Dėl to PANČENKo sunkiai susižeidė. Laurinaitis buvo išgabentas į ligoninę. Apie ką ir surašytas šis aktas.

Pasirašo: PAŠIN, KOKLIN, STAROSTIN

NUTARIMAS dėl Laurinaičio Petro, Juozo, nukreipimo gydymui
1951 m. spalio 5 d. Kaunas

Aš, Kauno sr. MGB Valdybos Tardymo sk. vrš. pavad. ltn. KARPOV, peržiūrėjęs kaltinamojo Laurinaičio Petro, Juozo, tardymo bylą kaltinimų pagal RSFSR BK. str. 58-1„a“; 58-8 ir 58-11, radau: Laurinaitis 1951 m. rugsėjo 25 d. tardymo metu smogė sau į pilvą ir dėl to pastarajam reikalingas ilgas stacionarus gydymas. Nutariau Laurinaitį Petrą, Juozo, pasiųsti stacionariam gydymui į Kauno MVD kalėjimą Nr. 3.

Pasirašo: MGB Valdybos Tardymo sk. vrš. pavad. ltn. KARPOV

R. K. pastaba: po gydymo Laurinaičio Petro tardymas buvo tęsiamas iki 1951 m. lapkričio 2 d. Sužeistas jis buvo 1951 m. rugsėjo 25 d., o dėl gydymo Kauno MVD kalėjimo ligoninėje buvo surašytas nutarimas tik 1951 m. spalio 7 d., t. y. tik po 12-os dienų. Iki to praktiškai jis nebuvo gydomas, matyt, čekistai manė, kad pats nusibaigs, bet jaunas organizmas išlaikė ir teko jiems jį gabenti į Kauną rimtai gydyti.

Iš Laurinaičio Petro, Juozo, apklausos protokolo. 1951 m. lapkričio 1 d. Kaunas. Apklausą vykdo Raseinių r. MGB Tardymo sk. vrš. vyr. ltn. POČITAJEV per Raseinių MGB sk. vertėją ANIULĮ.

<...> Žinodamas, jog partizanai vykdo ginkluotą kovą prieš sovietų valdžią, aš taip pat sąmoningai stojau į kovos kelią prieš veikiančią sovietinę tvarką Lietuvoje. Įstojau į ginkluotą partizanų būrį, iš prtz. Žeimelio gavau rusišką dešimtšūvį šautuvą ir 30 šovinių. Milkintas įteikė revolverį „Nagan“, priėmiau priesaiką ištikimai kovai prieš sovietų valdžią. Su DUBYSOS rajono vadu Apolinaru-Narbutu Stasiu kartu tada buvo atėję:

1.    Živatkauskas Bronius-Keršys, Vėjas;

2.    Lukošius Napoleonas-Jaunutis;

3.    Rutkauskaitė-Narbutienė Stanislava-Aldona, Regina (Apolinaro žmona);

Iš mūsų būrio tada dalyvavo:

1.    Milkintas Juozas-Nerijus, Maršalis, Dovydas;

2.    Šležas Steponas-Sodeika, Urvelis, Žaislelis, Žvangutis;

3.    Bakaitis Kazys-Ąžuoliukas;

4.    Milkintas Jonas-Bijūnas;

5.    Milkintienė-Janušaitė Jadvyga, Povilo-Jaunutė (Nerijaus žmona).

Priesaikos tekstą skaitė Apolinaras, o aš su pakelta aukštyn dešine ranka kartojau jo sakomus žodžius. Dabar visos priesaikos nepamenu, išskyrus tik kai kuriuos žodžius: „Stodamas į partizanų eiles, aš aktyviai kovosiu prieš Lietuvoje veikiančią sovietinę santvarką dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo...“

Po priesaikos vadas Apolinaras davė man pabučiuoti kryžių, po to suteikė antrą -Labučio slapyvardį.

<...> 1951 m. pradžioje Milkintas man pasakė, jog aš būsiu Ūkio dalies viršininku, bet įsakymo negavau, taip ir neteko užimti šių pareigų.

Mūsų būrys lankėsi pas įvairius Kelmės, Viduklės, Šidlavos vlsč. gyventojus, iš jų gaudavo maisto produktų, kai kurie aukodavo pinigų.

1950 m. rugsėjo mėn. su būrio vadu Milkintu Juozu-Dovydu, partizanais: Šležu Steponu-Sodeika, Bakaičiu Kaziu-Ąžuoliuku, Laurinaičiu Antanu-Žeimeliu, partizane Jadvyga Janušaite-Jaunute, partizanu Viliumi naktį Kerkasių k., Kelmės r. įvykdėme ginkluotą kolchozo sandėlio apiplėšimą - išsivežėme 10 cnt rugių. Šiame apiplėšime mums tarpininkavo mūsų būrio ryšininkas Petraitis Vytautas. Jis atvažiavo su pora arklių ir būrio vado įsakymu jis tuos grūdus parsivežė pas save į namus. Be Petraičio, mes dar buvome pasikvietę ir sandėlininką, kurį privertėme mums padėti grūdus supilstyti į maišus.

1950 m. spalio pradžioje ar rugsėjo gale, dabar gerai nepamenu, aš-Laurinaitis, būdamas ginkluoto partizanų būrio sudėtyje, Nemakščių vlsč., Skaudvilės r. teritorijoje dalyvavau įvykdant teroro aktą prieš LSSR žemės ūkio ministro pavaduotoją. Jo pavardės aš nežinau. Visa tai įvyko šiomis aplinkybėmis: Naktį, nurodytu laiku, pasiūlius Milkintui-Maršaliui, aš kartu su partizanais Šležu Steponu-Sodeika, Narbutu Antanu-Arūnu, Bakaičiu Kaziu-Ąžuoliuku, Milkintu Jonu-Bjūnu, Janušaite-Milkintiene Jadvyga-Jaunute atėjome pas vieną iš gyventojų į Pabalčių k., siekdami pas jį pernakvoti, o po to pas jį praleidome dieną jo ūkyje. Naktį mes praleidome šio valstiečio (Kalvaičio Juozo) daržinėje. Ryte ir per pietus į daržinę jis mums atnešė pavalgyti. Dieną pas mus atėjo du ryšininkai, vienas iš jų buvo slapyvardžiu Baltapukis.

Jie abu su savimi atsinešė samagono ir užkandos. Iš pradžių pašnekėję su būrio vadu Milkintu, jie suorganizavo „pjanką“. Tada su mumis buvo ir namų šeimininkas (Kalvaitis). „Pjankos“ metu daržinėje kažkuris iš partizanų pasakė: „Važiuoja lengvoji mašina.“ Bet į kurią pusę važiavo mašina - į Nemakščių ar į Kražių pusę, aš pats nepažiūrėjau. Nepastebėjau ir kurioje vietoje ta mašina sustojo. Aš tik pamačiau kaip keturi vyrai pasikėlė į aukštumą, kuri buvo maždaug už 150 m nuo vienkiemio ir kažko tai ant tos aukštumos užlipę dairėsi.

Tuo metu namų šeimininkas pasakė - jis nueisiąs ant aukštumos prie tų vyrų, kurie ten stovėjo išlipę iš mašinos ir galbūt įkalbėsiąs juos, kad jie kaip greičiau iš čia išvažiuotų.

Tuomet Milkinto įsakymu mes visi pasiėmėme į rankas savo ginklus, nuėmėme apsaugas ir laukėme tolimesnių nurodymų. Netrukus du vyrai, kurie apžiūrinėjo aukštumą, susitikę su namų šeimininku, apie kažką tai pasikalbėjo, o po to pasuko link vienkiemio, kuriame mes buvome.

Pradžioje jie įėjo į gyvenamąjį namą, o po to, apžiūrėję tvartą, ėmė artintis prie daržinės. Tuo kartu prie daržinės durų stovėję Milkintas, Ąžuoliukas ir Arūnas, į tuos du nepažįstamus vyrus atidengė ugnį, dėl ko vienas civilis su paltu, kaip vėliau sužinojau, -ministro pavaduotojas, krito vietoje, o kitas, ėjęs su juo (stribas), buvo sužeistas.

Mums likusiems šaudyti jau neteko. Visi mes, pasiėmę savo ginklus, nepradėję apžiūrinėti nušautojo ir sužeistojo, išlindome per plyšį iš daržinės ir pasitraukėme į Žalpių miško gilumą.

Kartu su mumis kurį laiką traukėsi ir anie du pas mus atėję ryšininkai, o po to jie grįžo į savo namus.

Daugiau aš jokiuose kituose teroro aktuose nedalyvavau, išskyrus susišaudymus su MGB kareivių grupėmis.

1951 m. kovo pabaigoje aš-Laurinaitis kartu su būrio vadu Milkintu, partizanais Šležu, Ąžuoliuku, Bijūnu, Skrajūnu, Jadvyga buvome bunkeryje Žalpių miške aptikti MGB kareivių. Susišaudymo metu su kareiviais mes atsitraukdami išsilakstėme kas kur be jokios tvarkos. Numetęs savo šautuvą miške, aš sugebėjau išeiti iš apsupimo. Kas buvo su likusiais partizanais, aš nežinau, kadangi po šio susišaudymo man nei su vienu iš jų daugiau susitikti neteko.

Iki sulaikymo aš, gyvendamas nelegaliai, vaikščiojau pas įvairius gyventojus ir, kad gaučiau pavalgyti, taisiau jiems laikrodžius. Naganą iš manęs atėmė Milkintas ir perdavė partizanui Skrajūnui.

Tardymo metu 1951 m. rugsėjo 25 d. Raseinių MGB sk. aš neturėjau jokio tikslo nužudyti tardytoją PANČENKo. Pagriebęs ant stalo šalia tardytojo gulėjusį sulankstomą peilį, aš bandžiau nusižudyti, siekdamas nuslėpti nuo tardymo savo įvykdytus nusikaltimus.

Iš Laurinaičio Petro, Juozo, apklausos protokolo. Apklausą vykdo Kauno sr. MGB valdybos tardymo dalies vrš. pavad. vyr. ltn. KARPOV per Kauno sr. MGB Valdybos vertėją j. ltn. ŠUPŠINSKĄ. Apklausa pradėta 14.00 val. - baigta 17.00 val.

<...> Aš nuo 1929 m. iki 1940 m., t. y. iki sovietų valdžios atėjimo, dirbau prižiūrėtoju („nadzirateliu“) smetoniniuose kalėjimuose Biržuose, Ukmergėje ir Raseiniuose, o po to iš šios tarnybos buvau atleistas ir iki vokiečių okupacijos pradžios buvau be darbo.

1941 m. taip pat Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo pradžioje, maždaug po dešimties dienų po vokiečių okupacijos Lietuvoje, per radiją buvo paskelbta, kad visi buvę tarnautojai ir darbininkai grįžtų į darbus į prieš tai buvusias darbovietes. Taip pat vienas policininkas, sužinojęs, jog aš dirbau smetoninės Lietuvos kalėjime, sutikęs mane, pasiūlė grįžti į tarnybą Raseinių kalėjiman. Be jokios prievartos aš daviau sutikimą tam policininkui ir nuo to laiko mane paskyrė Raseinių kalėjimo vyresniuoju prižiūrėtoju ir šias pareigas aš ėjau iki 1944 m. liepos mėn., iki vokiečių išėjimo.

<...> Smetonos „režimo“ metais Biržų kalėjime aš dirbau nuo 1929 m. pavasario iki 1934 m. liepos mėn. visą laiką prižiūrėtoju.

Būdamas prižiūrėtoju Biržų kalėjime, aš visą laiką buvau prie kalėjimo išorės tarnybos, stovėjau poste kalėjimo išorėje, saugojau kad nepabėgtų areštuotieji iš kalėjimo. Taip pat saugojau areštuotuosius jų pasivaikščiojimų metu kalėjimo kieme.

<...> Areštuotųjų apsaugoje ir jų konvojavime aš nedalyvavau. Mano tarnybos metu Biržų kalėjime daugiausia buvo laikomi areštuotieji už įvairius kriminalinius nusikaltimus. Kartais buvo ir politinių, kurie buvo areštuoti už raudonų vėliavų iškėlimą gatvėse gegužės 1-osios švenčių proga.

Į areštuotuosius visi prižiūrėtojai atsižvelgė taip, kad pastarieji laikytųsi tik kalėjimo režimo. Kokių nors mušimų bei išsityčiojimų iš kalinių nebuvo.

<...> Mano tarnybos metu Biržų kalėjime pasikeitė trys kalėjimo viršininkai. Pradžioje buvo Radzevičius ir Kaučikas Jonas, o paskutiniu metu buvo kapitonas Milkevičius. Kalėjimo prižiūrėtojais buvo: Piešelis, Kotra Jurgis, Sakelis Antanas, Londeris Petras, Zabarauskas Liudas. Kur jie šiuo metu, aš nežinau, kadangi aš jų nuo 1934 m. nebuvau sutikęs.

Iš Laurinaičio Petro, Juozo, apklausos protokolo. 1951 m. lapkričio 30 d. Kaunas. Apklausą vykdo Kauno sr. MGB Valdybos Tardymo dalies vrš. pavad. vyr. ltn. KARPOV per Kauno sr. MGB Valdybos vertėją POCIŪNĄ. Apklausa pradėta 20.30 val. - baigta 3.20 val. (1951 12 01)

<...> Apie mano tarnybą Biržų kalėjime galėtų paliudyti kalvis Balceris, gyvenantis Dvarų g.; Levinas - žydų tautybės laikrodžių meistras, pas kurį aš gėriau bute; Pipinis, gyvenantis Pasvalio g., dviaukščiame name, pas kurį aš taip pat gėriau. Šie žmonės mane gerai pažįsta ir jiems buvo gerai žinoma apie mano tarnybą kalėjime.

<...> Ukmergės kalėjime Smetonos laikotarpiu aš dirbau tik du mėnesius - 1934 m. liepą ir rugpjūtį.

<...> Raseinių kalėjime Smetonos valdymo metais dirbau nuo 1934 m. iki 1940 m. Šiame kalėjime, dirbant 6 metus, teko eiti įvairias pareigas. Pradžioje saugojau kalėjimą išorėje, po to dirbau korpuso budėtoju prie kamerų, kur buvo laikomi kaliniai, vežiojau areštuotuosius į apklausas, dalyvavau konvojavimuose į įvairius darbus. Paskutiniu metu dirbau Ūkio skyriuje.

Raseinių kalėjime buvo laikomi įvairios kategorijos kaliniai: politiniai, taip pat ir kriminaliniai.

Raseinių kalėjime tiek politiniams, tiek kriminaliniams kaliniams gyvenimo ir darbo sąlygos buvo vienodos, buvo griežtas kalėjimo režimas. Kokių nors išsityčiojimų iš kalinių ar mušimų tikrai nebuvo. Kalėjimo valdžia ir prižiūrėtojai su kaliniais elgėsi kultūringai. Buvo atvejų kada politinius kalinius varė į įvairius darbus: pjauti malkas bei gaminti durpes kurui, bet tuo atveju jiems buvo padidintas maisto davinys.

Per visą mano darbo laikotarpį smetoniniame kalėjime nebuvo nė vieno atvejo nei iš politinių, nei iš kriminalinių, kurie būtų buvę nuteisti mirties nuosprendžiu arba įvykdyti mirties nuosprendžiai.

<...> Per visą mano tarnybą smetoniniame Raseinių kalėjime dirbo šie žmonės: Kalėjimo viršininku buvo 60-ties m. amž. kapitonas Viederis Česlovas. Viršininko pavaduotoju dirbo kariuomenės ltn. Kavaliauskas. Iš prižiūrėtojų man žinomi:

1.    Galbuogis Jurgis;

2.    Skarbalius Antanas;

3.    Kubeckas Liudas;

4.    Vaickus Jonas;

5.    Tamašauskas Juozas;

6.    Dobrovolskis Jonas;

7.    Gustas Antanas;

8.    Laucaitis Petras;

9.    Vilūnas Jonas;

10.    Rimkus Antanas;

11.    Minelga Jonas;

12.    Pocius Jonas;

13.    Goruckas Kazys.

Iš politinių kalinių, kurie buvo Raseinių kalėjime, man žinomi šie:

1.    Zenkus;

2.    Matulevičius;

3.    Sabolevičius;

4.    Perskis;

5.    Mankovas.

Šie asmenys sėdėjo už pogrindinę-revoliucinę veiklą.

<...> Vokiečių okupacijos laikotarpiu, kada aš buvau vyresniuoju prižiūrėtoju Raseinių kalėjime, pagal tarnybos liniją vykdžiau šias pareigas: priiminėjau ir apieškojau naujai atvykusius kalinius į kalėjimą, išvedžiodavau juos po kameras, išdavinėjau prižiūrėtojams ginklus, kada jie eidavo į postus. Tikrinau prižiūrėtojų tarnybą, kaip ją atlieką tiek kalėjimo viduje, tiek išorėje, išleidinėjau iš kalėjimo pastato ir priiminėjau atgal į pastatą nuteistuosius, kai kuriuos konvojavau į darbus arba į apklausas, bet aš pats asmeniškai konvojavime nedalyvavau, kadangi tie darbai neįėjo į vyresniojo prižiūrėtojo pareigas.

<...> Vokiečių okupacijos laikotarpiu Raseinių kalėjimu viršininku buvo Karnauskas, kuris karininko laipsnio neturėjo ir šias pareigas teėjo tris mėnesius. Po jo viršininko pareigas perėmė kap. Miselis Antanas ir šias pareigas ėjo apie metus. Po jo buvo kap. Vepštas Julius, kuris kalėjimo viršininko pareigas ėjo iki vokiečių išvijimo.

Jackūnas Petras buvo vrš. pavaduotojas apsaugai, ltn. Kupsikevičius Antanas buvo kalėjimo vrš. pavaduotojas ūkio reikalams. Kur šiuo metu yra šie asmenys, aš nežinau. matyt, pasitraukė kartu su vokiečiais į Vokietiją.

Garuckas Kazys, Skyrius Jonas ir Vaickus Jonas buvo korpusų viršininkai.

Iš Laurinaičio Petro, Juozo, apklausos protokolo. 1951 m. gruodžio 1d. Kaunas. Apklausą vykdo Kauno sr. MGB Valdybos tardymo dalies vrš. pavad. vyr. ltn. KARPOV per Kauno sr. MGB Valdybos vertėją POCIŪNĄ.

<...> 1944 m. liepos mėn. išėjau iš tarnybos Raseinių kalėjime vyresniojo prižiūrėtojo pareigų, perėjau į nelegalią veiklą ir slapsčiausi nuo sovietinės valdžios organų įvairiose apskrityse iki 1946 m. rugsėjo mėn.

<...> 1946 m. rugsėjo mėn. einant keliu viename kaime Pagėgių apskr. buvau sulaikytas Lauksargių MVD ar MGB ir buvau pristatytas į Lauksargių MVD pastatą ir ten uždarytas į KPZ, kuris buvo rūsyje. Mano sulaikymo motyvas buvo, jog aš buvau be nuolatinės gyvenamosios vietos ir užsiėmimo. KPZ rūsyje mane išlaikė 7-ias paras, kur buvo labai blogos gyvenimo sąlygos, retai davė valgyti, o daugiausia tai aš bijojau, jog mane išaiškins kaip vokiečių-fašistų rėmėją, todėl nutariau bėgti. Septintą parą išlaužiau KPZ langą ir per jį pabėgau.

Po pabėgimo kurį laiką basčiausi po kaimus, po to atvykau į Kauną, nusipirkau instrumentus laikrodžiams taisyti ir vėl grįžau į kaimą, ėjau per viensėdžius Kauno, Kėdainių, Tauragės, Klaipėdos ir kitose apskrityse ir remontavau valstiečiams laikrodžius.

Tardytojo klausimas: Jums pateikiamas „banditinis“ dokumentas su „gaujos“ vado Maršalio parašu nuo 1950 10 30, kuriame išvardyti 7 jo būrio dalyviai, dalyvavę teroristiniame akte prieš žemės ūkio ministro pavaduotoją ir čia 6-uoju numeriu pažymėtas jūsų slapyvardis - Balandis, kur nurodyta, jog jūs nuo 1945 m. kovo 20 d. buvote antisovietinės organizacijos narys. Dabar jūs apie tai kalbėsite tiesą?

<...> Išaiškinus mane meluojant, privalau prisipažinti, jog aš nuo 1945 m. esu antiso-vietinės organizacijos dalyvis, kuri vadinosi LIETUVOS LAISVĖS ORGANIZACIJA.

<...> 1945 m. pavasarį aš užėjau į savo pažįstamų Juškio Jono, Juškio Povilo ir Juškio Juozo ūkį ir pas kuriuos prabuvau dvi paras. Povilas ir Juozas Juškiai tuo metu gyveno nelegaliai, slapstėsi nuo paėmimo į sovietinę armiją, bet tada jie buvo namuose. Pavakare pas Juškius dviračiais atvažiavo Viduklės gimnazijos mokytojas Juozas Mocius ir buvęs gimnazijos gimnazistas Jakutukas Jonas, kuris tuo metu gyveno irgi nelegaliai, vengė tarnauti sovietinėje armijoje.

Dalyvaujant man, trims broliams Juškiams ir Mociui, Jakutukas pradėjo kalbą apie kovą prieš sovietų valdžią, o Mocius iškart palaikė Jakutuko kalbą ir ėmė mane ir brolius agituoti dėl stojimo į antisovietinę organizaciją, pavadinęs ją LIETUVOS LAISVėS ORGANIZACIJA.

Pagal tikimybę, ji jau veikė ir iš Mociaus žodžių buvo matyti, jog jis yra šios organizacijos vadovas.

R. K. pastaba: knygoje „Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai“, išleistoje 2006 m. Vilniuje, V dalis, psl. 822, publikuoti Juozo Mociaus prisiminimai: Mocius Juozas-Alfa, Kabaila, Paulius, Rainys, Šviedrys, ryš. V 382, 409, 483, 485, 560, 715, 780, 822, 829, 830, 832, 839, 842, nuotr. 551.

Mocius aiškino mums, jog sovietinės valdžios Lietuvoje greit neliks, Lietuvai vadovaus amerikiečiai ir tada tiems, kurie kovos prieš sovietų valdžią, gaus paaukštinimus ir tie asmenys prie kitos valdžios gaus geras vietas. Paaiškino uždavinius antisovietinės organizacijos, jog jos nariai turės platinti tarp gyventojų atsišaukimus, nukreiptus prieš sovietinę partiją ir jų vyriausybę. Be to, kiekvienas organizacijos narys privalės teikti pagalbą nacionalinės kovos nariams, kurie ves ginkluotą kovą prieš sovietų valdžią, turės daryti piniginius įnašus.

Visi dalyvavusieji pasidalijome nuomonėmis ir pritarėme šiam Mociaus pasiūlymui stoti į šią organizaciją - davėme sutikimą. Tada šiai organizacijai vadovauti išrinkome Ja-kutuką Joną. oficialiai šio stojimo į šią antisovietinę organizaciją niekuo neįtvirtinome, nepriėmėme jokios priesaikos ir pogrindinių slapyvardžių nepasirinkome.

Tokiu būdu nuo to laiko ir iki 1947 m. aš esu šios antisovietinės organizacijos narys. 1947 m. mūsų organizacija, galima sakyti, iširo, kadangi du broliai Juškiai: Povilas ir Juozas, taip pat Jakutukas Jonas įstojo į veikiantį partizanų būrį, o Mocius kažkur tai išvyko. Juškys Jonas 1948 m. pavasarį kartu su savo motina ir seserimi dėl brolių, kurie buvo partizanų būryje, buvo ištremti į Sibirą, o aš nuo to laiko su jais jau nebesusitikinėjau. Bet noriu pasakyti, jog manęs iš tos antisovietinės organizacijos niekas neišmetė ir iki pat mano išėjimo į partizanų būrį aš laikiau save šios organizacijos nariu.

Būdamas šios antisovietinės organizacijos nariu per visą jos egzistavimo laikotarpį, keletą kartų aukojau savo asmeninius pinigus organizacijos vadams - Jakutukui partizanų būrio reikmėms. Bendra mano paaukota suma buvo apie 300 rublių. Man žinoma, jog Jakutukas platino antisovietinius atsišaukimus tarp gyventojų, apie tai pasakojo man jis pats.

<...> Aš nekenčiu sovietų valdžios ir todėl stojau į kovą prieš šitą valdžią. 1944 m. aš negalėjau kaip normalus žmogus gyventi, privalėjau slapstytis nuo sovietinės valdžios organų persekiojimo, bijojau jų keršto...

Iš Laurinaičio Petro, Juozo, apklausos protokolo. 1951 m. gruodžio 4 d. Kaunas. apklausą vykdo Kauno sr. MGB Valdybos Tardymo dalies vrš. pavad. vyr. ltn. KARPOV per Kauno sr. MGB Valdybos vertėją ŠUPŠINSKĄ. Apklausa pradėta 20.00 val. - baigta 2.40 val. (naktį)

<...> Į antisovietinį nac. partizanų būrį aš įstojau 1950 m. vasarą, maždaug liepos-rugpjūčio mėn. Mūsų partizanų būrys vadinosi ŽEM. Tai reiškia brangakmenio pavadinimą ŽEMČIŪGAS. Būrio vadas - Milkintas Juozas-Nerijus, Riteris, Maršalis, Dovydas. Būryje aš buvau eilinis partizanas.

Mūsų būrys ŽEM, kuriam vadovavo Maršalis, priklauso DUBYSOS tėvūnijai (rajonui), kurios vadas yra Apolinaras-Narbutas Stasys.

R. K. pastaba: Narbutas Stasys, Povilo-Saturnas, Rytas, Apolinaras, g. 1926 m. Galkaičiuose, Viduklės vlsč., BIRUTĖS rinktinės štabo narys. Nuo 1950 m. birželio mėn. tėvūnijos vadas. Suimtas 1952 06 20. Nuteistas ir sušaudytas Vilniaus MGB Vidaus kalėjime. Plačiau apie Narbutą Stasį aprašyta partizanės Narbutienės-Rutkauskaitės Stanislavos (Stasės)-Reginos prisiminimuose, kurie publikuoti knygoje „Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai“ V dalis, išleistoje 2006 m. Vilniuje, psl. 664.

<...> Man taip pat žinoma, jog DUBYSOS tėvūnija įeina į BIRUTĖS rnkt. sudėtį, kuriai vadovauja Justas-Labanauskas Krizostomas.

R. K. pastaba: buvęs partizanas Labanauskas Krizostomas, Antano-Justas, Kunotas, Ladyga ir kaip MGB agentas Kalinauskas - plačiau aprašomas toje pačioje knygoje „Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai“ V dalis, psl. 456, 459, 565, 568, 569, 570, 581-584, 591-593, 600, 762, 890, 891, 894, 895, 899, nuotr. 548, 557

Man žinomi šie partizanų ŽEM būrio nariai:

1.    Milkintas Juozas, Kazio-Nerijus, Maršalis, Dovydas - būrio vadas (g. 1920 m. Pamarkupyje, Nemakščių vlsč.);

2.    Šležas Steponas-Sodeika, Darius, Žvangutis - būrio vado pavad., g. 1920 m. Ker-kasių k., Kelmės r.;

3.    Narbutas Antanas, Povilo-Arūnas, Vytis. 1950 m. buvo pervestas į DUBYSOS tėv. štabą;

4.    Bakaitis Kazys-Ąžuoliukas, Vyturys, g. 1929 m. Talkininkų k., Viduklės vlsč. (žuvo 1951 m.);

5.    Danusas Petras, Petro-Bijūnas, g. 1928 m. Vejukų k., Viduklės vlsč. (žuvo 1951 03 28);

6.    Dervinskas Juozas, Antano-Vilius, Merkys, g. 1915 m. Šeštokynės k., Viduklės vlsč.;

7.    Skačkauskas Vincas-Regimantas, Trimitas, Greitutis, g. Kražiuose (žuvo 1951 10 05);

8.    Laurinaitis Antanas-Žeimelis;

9.    Janušaitė-Milkintienė Jadvyga, Povilo-Ramunė, Ieva, Smilga, Jaunutė (g. 1922 m. Žalpiuose. Žuvo 1951 m. pavasarį su vyru Juozu ir jo broliu Stasiu);

10.    Laurinaitis Petras, Juozo-Labutis, Balandis.

Man žinomi šie DUBYSOS štabo darbuotojai:

Tėvūnijos vadas - Apolinaras, Saturnas, Rytas-Narbutas Stasys; Jaunutis, Uosis-Lukošius Napoleonas, apie 22 m. amž.; Keršys-Živatkauskas Bronius, apie 21 m. amž., ir Rutkauskaitė-Narbutienė Stanislava-Aldona, Regina (Apolinaro žmona)

<...> 1951 m. kovo pabaigoje mūsų būrys - 7 partizanai - stovyklavome palapinėje Žalpių miške: Maršalis, Sodeika, Ąžuoliukas, Bijūnas, Skrajūnas, Jaunutė, Labutis. Apie 7 val. ryte mus apsupo MGB kareivių garnizonas ir atidengė į mus ugnį. Visi partizanai, tarp jų ir aš, atsišaudydami stengėmės išbėgti, o kareiviai mus persekiojo. Bėgdamas aš labai pavargau ir nukritau už krūmo, o po to mečiau savo šautuvą, atsilikau nuo kitų partizanų ir iš paskutiniųjų jėgų įlipau į eglę, kur ir prasėdėjau apie pusę paros. Po to išlipau iš eglės, išėjau ant vieškelio, sėdau į pakeleivingą mašiną ir atvažiavau į Kaltinėnus, kur nepažįstamo valstiečio daržinėje pernakvojau, o po to išvažiavau į Klaipėdą. Klaipėdoje nusipirkau batus, nakvojau pas nepažįstamą pilietį, po to iš Klaipėdos išėjau ir basčiausi iki arešto.

Nuo mūsų būrio sunaikinimo dienos iki paskutinio laiko su partizanais niekur nebuvau susitikęs ir jokio ryšio su jais nebeturėjau.

1951 m. gruodžio 7 d. Kaune Laurinaičio Petro apklausoje tardytojas vyr. ltn. KARPOV kategoriškai teigia, jog yra „gaujos“ vado Maršalio pranešimas, rašytas 1950 10 30, kuriame pažymėta, jog Maršalio būrys vykdė iš anksto paruošiamąjį darbą nužudyti ministro pavaduotoją ir specialiai tuo tikslu suruošė pasalą.

Laurinaitis Petras atsako, jog jis neatmeta galimybės, jog b. v. Maršalis galėjo žinoti, jog ministro pavad. gali atvykti į šį rajoną ir šiuo tikslu mus atvesti į šią partizanų rėmėjo sodybą, bet jam-Laurinaičiui tikrai apie tai nebuvo žinoma.

<...> 1951 m. rugsėjo mėn. iš 24 d į 25 d. aš buvau tardomas Raseinių r. MGB skyriuje tardytojo leitenanto. Tada aš buvau labai pavargęs, kadangi man neleisdavo miegoti, nedavė atsigerti vandens, o reikalavo man prisipažinti dalyvavus nužudant žemės ūkio ministro pavaduotoją, bet aš neprisipažinau. 1951 m. rugsėjo 25 d. tardytojas mane pasodino kitame kabinete, kur dirbo tardytojas kapitonas, jo pavardės aš nežinau. Šis kapitonas siuvo kokią tai bylą. Ant kito stalo ten gulėjo atlenkiamas peilis. Aš pamačiau jį ir nutariau jį pagriebęs perpjauti sau pilvą ir taip pribaigti save, kadangi aš jau ilgiau nebenorėjau gyventi.

Akimirksniu pagriebiau nuo stalo tą peilį, pakėliau savo apatinius marškinius ir prie pat kabineto durų ėmiau pjaustyti sau pilvą. Tai pamatęs, kapitonas išsigando, suriko, viršutinę stalo dalį, prie kurio jis sėdėjo, nuvertė ant grindų su visais popieriais, rašalu ir priemonėmis ir priėjo prie durų, kurios buvo į balkoną. Tuo metu kabineto duris pravėrė kažkoks tai MGB darbuotojas. Pamatęs, kad aš pjaustau sau pilvą ir visas kruvinas, vėl uždarė duris.

Po to kapitonas atsidarė balkono duris ir išbėgo į balkoną, o aš... Jie mato, kad plūstu kraujuose, bet dar nekrentu. Tuomet ranka iš žaizdos ištraukiau žarną ir perpjoviau ją, bet ir toliau dar stovėjau. Negalėdamas savęs pribaigti, nutariau šokti iš balkono ir užsimušti. Priėjau prie balkono durų, kapitonas, pamatęs, kad aš einu į balkoną, persigando ir per balkoną iš antro aukšto iššoko ant žemės.

Būdamas balkone, aš pamačiau, jog kapitonas jau guli ant žemės. Tuomet ir aš iš kitos pusės balkono taip pat galva žemyn virtau iš balkono ant žemės. Kai nukritau, buvau jau be sąmonės ir sąmonę atgavau tik būdamas ligoninėje.

Čia tardytojas KARPOV’as vėl įrodinėja, jog Laurinaitis sako ne tiesą, teigdamas, jog jis, pagriebęs peilį, kėsinosi nužudyti kapitoną PANČENKO ir reikalauja Laurinaitį kalbėti tiesą, bet Laurinaitis kategoriškai neigia tardytojo teiginius, aiškina, jog jis sakantis tiesą ir nieko daugiau prie to papildyti negalintis.

Iš Narbuto Stasio, Povilo, apklausos protokolo. 1951 m. lapkričio 22 d. Raseiniai. Narbutas g. 1926 m. Galkaičių k., Raseinių r. Baigęs 5 gimnazijos klases, vedęs. areštuotas 1951 m. kovo mėn. Klaipėdos MGB kaip partizanų rajono DUBYSA vadas. Laikomas po sargyba Raseiniuose MVD kalėjime Nr. 9.

Apklausą vykdo Raseinių r. MGB tardymo sk. vrš. vyr. ltn. POČITAJEV per Raseinių r. MGB vertėją j. ltn. ANIULĮ.

<...> Ginkluotame partizanų būryje aš buvau nuo 1948 m. gegužės mėn. iki arešto dienos 1951 m. kovo mėn. iš pradžių aš buvau eilinis partizanas, po to dirbau prie BIRUTĖS rinktinės štabo Organizacinio skyriaus viršininku, o nuo 1950 m. vasaros -partizanų rajono (tėvūnijos) DUBYSA vadu. Turėjau slapyvardžius: Saturnas, Rytas ir Apolinaras.

Laurinaitį Petrą aš pradėjau pažinti nuo 1950 m. vasaros, kaip partizano Maršalio vadovaujamo būrio partizaną. Man asmeniškai žinoma, jog Petras Laurinaitis įstojo į Milkinto vadovaujamą partizanų būrį 1950 m. rudens pradžioje, buvo eilinis partizanas, turėjo Labučio ir Balandžio slapyvardžius. Buvo ginkluotas rusišku pusiau automatiniu 10-ties šūvių šautuvu.

Kadangi Milkinto-Maršalio vadovaujamas būrys priklausė mano - DUBYSOS rajonui, aš pagal susitarimą su Milkintu 1950 m. gale: aš-Narbutas Stasys-Apolinaras, lydimas partizano Živatkausko Broniaus-Keršio, savo žmonos-partizanės Rutkauskaitės Stasės, Vinco-Aldonos ir Lukošiaus Napoleono-Jaunučio, atėjome į jo būrio dislokacijos vietą krūmuose, kurie buvo netoli Žalpių miško, kur dalyvaujant būrio partizanams, aš priėmiau iš Laurinaičio Petro priesaiką ištikimai tarnauti partizanų būriui.

Aš asmeniškai skaičiau priesaikos tekstą, o Laurinaitis su pakelta aukštyn dešine ranka kartojo mano sakomus žodžius. Po priesaikos aš Laurinaičiui suteikiau antrą slapyvardį, bet kokį, dabar tiksliai nepamenu - Labutis ar Balandis...

Man asmeniškai žinoma, jog 1950 m. rudenį Milkinto būrio partizanai Nemakščių vlsč. rajone įvykdė teroro aktą prieš žemės ūkio ministro pavaduotoją. Šiame teroro akte dalyvavo Laurinaitis Petras ar ne, aš nežinau, nes būrio vadas Milkintas man apie tai nepranešė.

Aš, kaip DUBYSOS rajono vadas, po šio teroro akto padariau pastabą Milkintui už tai, kad jis su savo partizanais nepaėmė nušautojo dokumentų ir ginklo.

Iš Narbuto Stasio, Povilo, apklausos protokolo. 1951 m. gruodžio 10 d. Raseiniai. Apklausą vykdo Kauno srities MGB Valdybos Tardymo sk. vrš. pavad. vyr. ltn. KARPOV per vertėją ANiULĮ.

Apklausa pradėta 21.20 val. - baigta 24.00 val.

<...> 1950 m. Maršalio būrio partizanų, tarpininkaujant BIRUTĖS rinktinės štabo nariams, buvo pakartas partizanas Laurinaitis Antanas-Žeimelis, kadangi pas jį buvo rastas laiškas kažkokio tai MGB majoro ir jis buvo įtartas partizanų, kad palaiko ryšį su MGB. Bet kur ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo pakartas, aš nežinau, kadangi aš ten nedalyvavau. AApie patį faktą man pasakojo BIRUTĖS rnkt. vadas Justas-Labanauskas Krizostomas.

Kiek man žinoma, Maršalio partizanai jokio pasiruošimo nužudyti ministro pavaduotoją nevykdė, o nužudė jį paprasčiausiai dėl to, kad jis kažkokiu tai klausimu buvo atvykęs į tą vietą, kur buvo partizanai.

<...> Raidėmis ŽEM pranešime man buvo pažymėtas Maršalio vadovaujamo būrio pavadinimas. Sutrumpintai tai reiškė ŽEMČIŪGĄ - brangakmenį.

Iš liudininko PANČENKO ALEKSANDR KUZMIČ apklausos protokolo. Apklausą vykdo Kauno sr. MGB Valdybos Tardymo sk. vrš. pavad. vyr. ltn. KARPOV. 1951 12 10 Raseiniai.

PANČENKO ALEKSANDR KUZMIČ g. 1923 m. Žitomiro srityje, Volodarsko r., Malyje Goriški k., ukrainos SSR, iš valstiečių, tautybė - ukrainietis, SSSR pilietis, VKP (b) narys nuo 1944 m., išsilavinimas - 7 žemesnės mokyklos klasės, vedęs, gyvena Raseiniuose, Pergalės g. Nr. 87, dirba Raseinių MGB vyr. tardytoju, turi karinį kapitono laipsnį.

Klausimas: 1951 m. rugsėjo 25 d. į jus buvo įvykdytas pasikėsinimas iš areštuotojo ginkluotos „nac. gaujos“ dalyvio Laurinaičio Petro, Juozo, pusės. Kokiomis aplinkybėmis įvyko šis faktas?

<...> 1951 m. rugsėjo 24 d. Raseinių r. MGB sk. sulaikė nac. ginkluotos „gaujos“ dalyvį Laurinaitį Petrą, Juozo. Apie jo dalyvavimą „nac. gaujoje“ ir apie jo įvykdytus nusikaltimus 1951 m. rugsėjo mėn. naktį iš 24 d. į 25 d. jį apklausinėjo Raseinių r. MGB Tardymo sk. vrš. vyr. ltn. (dabar kapitonas) drg. POČITAJEV.

1951 09 25 apie 12-ą val. drg. POČITAJEV pasiūlė man pasiimti sau į kabinetą areštuotąjį Laurinaitį ir jį apklausti, o jis pats išėjo pailsėti. Aš tuo metu užsiiminėjau baudžiamosios bylos siuvimu, o Laurinaitį pasodinau kampe prie durų į kabinetą. Taip pat, siūdamas bylą, uždavinėjau Laurinaičiui klausimus apie jo nusikalstamą veiklą ir siūliau sakyti tiesą. Tuo momentu pastebėjau, jog Laurinaičio veidas labai pasikeitė ir paklausiau jo, kodėl jis taip jaudinasi. Laurinaitis atsakė, jog jis nori valgyti. Aš paėmiau iš stalčiaus tris obuolius, kuriuos jis suvalgė.

Žinodamas, jog mano kabinete yra rimtas valstybinis nusikaltėlis ir, stebėdamas jį, jog jis elgiasi labai keistai ir nesuprantamai, tada aš per atidarytas duris su atsarga, kad nebandytų bėgti, pasikviečiau pas save dirbantį vyr. tardytoją vyr. ltn. drg. KOKLIN, kuris tuo metu dirbo savo gretimame kabinete.

Man paprašius, KOKLIN man atnešė savo atlenkiamą peilį, kuris man buvo reikalingas bylos kampui užsiūti. KOKLIN atsisėdo mano kabinete už pristatomo stalo ir taip pat, kaip ir aš, ėmė siūti savo baudžiamąją bylą. Atlenkiamu peiliu naudojomės abu paeiliui.

Mūsų darbo metu į mūsų kabinetą užėjo viršininko pavaduotojas drg. PAŠIN, kuris, mums dalyvaujant, keletą minučių apklausinėjo Laurinaitį, taip pat į kabinetą užėjo

Kauno apskr. MGB sk. kap. drg. VINOCHODOV, bet kaip PAŠIN, taip pat ir VINOCHODOV netrukus iš kabineto išėjo.

Drg. KOKLIN taip pat iš kabineto kažkur išėjo, o atlenktas peilis pasiliko gulėti ant pristatomo stalo ir aš į tai neatkreipiau dėmesio, o toliau užsiėmiau savo darbu.

Po keleto minučių, kada visi išėjo iš mano kabineto, Laurinaitis staiga pasikėlė nuo taburetės, griebė nuo pristatomo stalo peilį ir per stalą užsimojo man smogti peiliu. Gelbėdamas save aš nuo stalo pasitraukiau į kampą, bet Laurinaitis nenusiramino, puolė mane persekioti, t. y. užlindo už stalo, kur aš buvau. Saugodamas save, aš palindau po stalu, dėl ko visi mano dokumentai, rašaliniai prietaisai nukrito ant grindų.

Tačiau man pasisekė išlįsti iš po stalo ir bandžiau bėgti prie durų, bet Laurinaitis manęs prie jų neprileido, jis pats puolė prie durų. Po to aš pribėgau prie balkono durų, Laurinaitis irgi pribėgo prie manęs. Bėgdamas nuo jo aš ir vėl prišokau prie kabineto durų, o Laurinaitis irgi vėl puolė prie manęs. Aš vėl nepatekau jam į rankas, pribėgau prie balkono durų ir spėjau atidaryti antrąsias balkono duris ir išeiti į balkoną ir užtrenkti už savęs duris.

Noriu pasakyti: kada Laurinaitis metėsi prie manęs ir kada aš jau išsiveržiau į balkoną, smarkiai rėkiau ir kviečiau darbuotojus į pagalbą, bet nieks iš darbuotojų tuo momentu neatėjo.

Kada aš buvau balkone, per langą ir per stiklines balkono duris mačiau, kaip Laurinaitis ištraukė apatinius marškinius, kurie buvo sukišti į kelnes, perplėšė juos dantimis ir ėmė pjaustyti sau pilvą, o po to su perpjautu pilvu pribėgo prie balkono durų, atidarė jas ir išėjo į balkoną. Man jau nebebuvo kur dėtis. Aš norėjau nusileisti iš balkono, bet Laurinaitis iš užpakalio mane pagriebė už kitelio ir aš tada iš antro aukšto balkono nukritau ant žemės. Kada nukritau, jau buvau be sąmonės, susilaužiau dešinę ranką.

Ką po to darė Laurinaitis, aš nežinau, bet iš MGB bendradarbių sužinojau, jog Laurinaitis taip pat iššoko iš balkono, bet buvo sulaikytas, o peilį paliko balkone.

Taip pat buvo apklausiami dėl minėto įvykio:

1.    KOKLIN IVAN VAŠLEVIČA, g. 1921 m. Nikolskoje k., Černuchinskij r., Gorkio sr. Kilęs iš valstiečių vidutiniokų, rusų tautybės, išsilavinimas - 8 klasės, VKP(b) narys nuo 1943 m., gyvena Raseiniuose, Keturių Komunarų g., namo Nr. 11. Dirba Raseinių r. MGB sk. vyresniuoju tardytoju, turi karinį vyr. ltn. laipsnį.

2.    VINOCHODOV VASILIJ JAKOVLEVIČ, g. 1923 m. Kmišino k., Michailovsko r., Kursko sr., rusų tautybės, VKP(b) narys nuo 1943 m. Gyvena Kaune, Trakų g., namo Nr. 12, bt. 4. Dirba MGB tarnyboje Kauno sr. vyr. tardytoju, turi kapitono laipsnį.

A K T A S
1951 m. kovo 27 d.

Mes, toliau pasirašę, Klaipėdos sr. MGB Valdybos vrš. pavad. pplk. VUKOLOV; MGB Valdybos 5-o sk. pplk. DUSI; 2N sk. vrš. pavad. pplk. VORONA; 273-io šaulių „grenadierių“ pulko vadas pplk. SAMARIN ir 32-o pionierių pulko MGB Vidaus kariuomenės vadas pplk. PJATAKOV, šiandien surašėme šį aktą, kadangi 1951 m. kovo 27 d. miško masyve, netoli Blinstrubo Petro, Benedikto, ūkio Švendrų k., Raseinių r. čekistinės-kari-nės operacijos metu buvo aptiktas „banditų“ bunkeris, kuriame buvo DUBYSOS „gauja“, vadovaujama Narbuto Stasio-Apolinaro, įeinanti į BIRUTĖS rnkt. sudėtį su jame čia esamais 8-uoniais „banditais“. iš jų 7 likviduoti, vienas paimtas gyvas. tarp žuvusiųjų:

1.    Lušauskas Vincas-Aras, Valteris, BIRUTĖS rnkt. štabo vrš. Ginkluotas šautuvu SVT ir pistoletu;

2.    Lukošius Napoleonas-Jaunutis, DUBYSOS rajono Ūkio ir Administracijos sk. vrš. Ginkluotas šautuvu;

3.    Janušas Antanas-Skudutis, Tautvydas, 28 m. amž., DUBYSOS rajono skyriaus vadas. Ginkluotas šautuvu SVT ir pistoletu TT;

4.    Narbutas Antanas, Povilo-Arūnas, g. 1927 m. Galkaičių k., Viduklės vlsč. Eilinis partizanas, ginkluotas automatu ir pistoletu;

5.    Narbutas Jonas, Povilo-Andrius, g. 1925 m. (Antano brolis). Ginkluotas automatu PPŠ ir pistoletu TT;

6.    Lukošius Simas, Juozo-Jurgutis, g. 1927 m. Pikelių k., Eržvilko vlsč. Ginkluotas šautuvu;

7.    Žalkauskas Bronius, Petro-Beržas, Vasmontas, g. 1928 m. Vailabų k., Viduklės vlsč. eilinis partizanas. Ginkluotas šautuvu ir pistoletu.

Gyvas paimtas Barauskas Vytautas, Mariaus-Teisutis, g. 1930 m. Talkininkų k., Raseinių r. Būryje nuo 1951 01 05. Ginkluotas šautuvu.

Likviduojant „gaują“ išimta ginklų: automatai MP - 2 vnt.; automatas PPŠ - 1 vnt.; vokiškas automatas - 1 vnt.; šautuvai SVT - 3 vnt.; įvairių šautuvų - 4 vnt.; įvairių pistoletų - 6 vnt.; įvairių šovinių - 526 vnt.; radijo aparatas su baterijomis „Elektrosignal-1“.

A K T A S

1951 m. kovo 28 d. Skaudvilė

Mes, toliau pasirašę, Skaudvilės r. MGB sk. vrš. mjr. DEMIDENKO; 273-io pionierių pulko SD VV MGB pplk. SAMARIN; Klaipėdos sr. MGB Valdybos 2N sk. vrš. pavad. ltn. ŽUKOV; Skaudvilės MGB sk. oper. įgaliotinis ltn. PORTIANKIN, surašėme šį aktą, jog pagal gautus operatyvinius duomenis iš Skaudvilės r. MGB sk. ir pagal asmeninius prisipažinimus paimto „bandito“, Klaipėdos sr. MGB Valdybai likviduojant BIRUTĖS rnkt. „banditų“ apsaugos štabą, 1951 m. kovo 28 d., 273-io pionierių pulko, 32-o MGB pionierių pulko ir Skaudvilės r. MGB sk. „l. g.“ (stribų) pajėgomis buvo įvykdyta čekis-tinė-karinė operacija, kurios metu Žalpių miško 7-ame kvartale buvo aptikta ir visiškai likviduota Maršalio ginkluota „gauja“, vadovaujama Milkinto Juozo-Dovydo.

Atlikus atpažinimo procedūrą, nustatyti šie žuvusieji:

1.    Milkintas Juozas, Kazio-Maršalis, Dovydas, g. 1918 m. Smulkių k., Nemakščių vlsč., Skaudvilės r. Būryje nuo 1944 m.;

2.    Šležas Steponas, Petro-Žvangutis, g. 1917 m. Karkasių k., Liolių vlsč., Kelmės r. Būryje nuo 1948 m.;

3.    Janušaitė Jadvyga, Povilo-Rūta, Ieva, Smilga, Ramunė, g. 1919 m. Kalniškių k., Nemakščių vlsč., Skaudvilės r. Būryje nuo 1947 m.;

4.    Bakaitis Kazys-Ąžuoliukas, Vyturys, g. 1928 m. Jukainių k. (kitur - Talkininkų k.), Viduklės vlsč., Raseinių r.. Būryje nuo 1950 m.;

5.    Janušas Petras-Bijūnas, g. 1924 m. Raseinių vlsč. Būryje nuo 1950 m.;

6.    Nacas Jonas, Antano-Skrajūnas, g. 1929 m. Mažučių k., Liolių vlsč., Kelmės r. Būryje nuo 1950 m.

Likvidacijos metu išimta: pistolmašinė MP-43 (čekoslovakų) - 2 vnt.; šautuvas AVT -1 vnt.; vokiškas šautuvas - 1 vnt.; automatas PPS - 1 vnt.; pistoletai - 2 vnt.; revolveris „Nagan“ - 1 vnt.; šovinių įvairių - 360 vnt.; įvairūs susirašinėjimo dokumentai.

Pasirašo: (visi dalyvavusieji AKTO surašyme)

P A Ž Y M A

Laurinaitis Antanas-Žeimelis tikrai buvo ginkluotos „nac. gaujos“, vadovaujamos Milkinto, narys. 1950 m. rudenį BIRUTĖS rnkt. štabo įsakymu likviduotas pačių „banditų“.

Pasirašo: Skaudvilės r. MGB sk. vrš. pavad. DEMIDENKO, 1951 11 20.

1952 m. kovo 5 d. Kauno sr. MGB Karo tribunolas uždarame posėdyje Kauno mieste Laurinaitį Petrą, Juozo, g. 1906 m., už padarytus nusikaltimus pagal RSFSR BK str. 58-1„a“ nuteisė 25 metams PDL ir 5-eriems metams tremties su viso turto konfiskavimu.

Kalėjimo laiką skaičiuoti nuo 1951 m. rugsėjo 26 d. NUOSPRENDIS pagal RSFSR UPK str. 469 pagrindu - galutinis ir neskundžiamas.

Pasirašo: Karo tribunolo teismui pirmininkaujantis justicijos mjr. KUZIN

Išraše iš protokolo Nr. 41-a; 1956 m. liepos 31 d. pažymėta pripažinti Laurinaičiui Petrui, Juozo, teismo nutarimą pagrįstu, bet nepamatuotai dideliu nuosprendžiu, todėl bausmės laiką PDL nutarta sumažinti iki 8-erių metų.

Pasirašo: DUBRAVLAGO MVD Valdybos vrš. pavad. plk. KOTOV

A T A S K A I T A
LLKS ŽEM    Už spalio mėn. 1950 m.
1950 10 01    F-/2

Pasirašo: ŽEM vadas /Maršalis/

P A Ž Y M A

Kauno sr., Raseinių r. ir Tytuvėnų r., Šiaulių sr. šiuo metu veikia ginkluota „nac. gauja“, vadovaujama Narbuto Stasio, Povilo-Apolinaro.

„Gauja“ įeina į BIRUTĖS rnkt. sudėtį, kuriai vadovauja Labanauskas Krizostomas-Justas ir priklauso KĘSTuČIo apygardai, vadovaujamai Bakšio Antano-Klajūno.

Narbuto vadovaujama „gauja“ vadinama DUBYSOS rajonu, kurio sudėtyje priskaičiuojama daugiau kaip 25 nac. pogrindžio „banditai“.

Dėl čekistinių-karinių operacijų dalis „gaujos“ dalyvių buvo „užmušti“, tarp jų „užmuštas“ pačių „banditų“ „banditas“ Laurinaitis Antanas-Žeimelis.

Šiuo metu „banditinėje“ formuotėje veikia:

1.    Budginas Antanas-Žvainys, Audronis;

2.    Žukauskas Antanas-Ryklys;

3.    Navickas Alfonsas-Genutis;

4.    Antanavičius Antanas-Lino Žiedas, Jogas;

5.    Laurinaitis Petras-Balandis, Labutis;

6.    Barauskas Vytautas-Teisutis;

7.    Jakštaitis Juozas-Kėkštas;

8.    Bakaitis Kazys- Viturys;

9.    Lomsargis Antanas-Šarvas;

10.    Kybartas Ignas-Saulius;

11.    Vaitkus Stasys-Gediminas;

12.    Keža Stasys-Žaibas;

13.    Šležas Steponas-Darius;

„Gaujos“ nariai kelia sau uždavinį tęsti kovą prieš sovietų valdžią, vykdo teroro aktus prieš sovietinį-partinį aktyvą, platina antisovietinę literatūrą ir vykdo ginkluotus sovietinių įstaigų bei piliečių plėšimus.

Pasirašo: Kauno srities, Raseinių r. MGB sk. vrš. pplk. ISAIČEV 1951 09 26

NUOSPRENDIS Nr. 00323/P

Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos vardu 1951 m. gruodžio 14-17 d.

Pabaltijo Karinės apygardos Karo tribunolas uždarame posėdyje Raseinių mieste, sudėtyje:

Pirmininkaujančio - justic. plk. URICKIO;

Narių: pplk. KOZLOV ir virštarnybinio „staršinos“ (viršilos) IVANČIN;

Sekretoriaujant: justic. kap. KISLICIN, peržiūrėjo bylą kaltinamųjų:

Narbuto Stasio, Povilo, g. 1926 m. Galkaičių k., Raseinių r. Išsilavinimas - 8 kl.

Živatkausko Broniaus, Juozo, g. 1926 m. Didvėjos k., Raseinių r. Išsilavinimas - 4 kl.

Rutkauskaitė Stasė, Vinco, g. 1926 m. Jonušių k., Kelmės r. Išsilavinimas - 4 kl. (netekėjusi).

Visų trijų nusikaltimai numatyti RSFSR BK straipsniuose: 58-1„a“; 58-8; 58-10, d.1 ir 58-11.

Mažeikis Antanas, Juozo, g. 1921 m. Virgainių k., Raseinių r. Išsilavinimas - 4 kl., nusikaltimai numatyti pagal RSFSR UK str. 17-50-1„a“ (UK - pagal kriminalinį straipsn^į).

<...> Nusikalstamą ryšį su nac. pogrindžiu Narbutas užmezgė ir nuo 1944 m. iki 1948 m. buvo „banditų“ ryšininkas ir veikė slapyvardžiu Žalgiris.

Būdamas priešiškai nusiteikęs prieš sovietų valdžią, Narbutas 1948 m. gegužės mėn. įstojo į veikiančią nac. ginkluotą „gaują“, kurios veiklos rajonas buvo Kauno srities teritorijoje.

<...> Kaip šios „gaujos“ dalyvis Narbutas įvykdė šiuos nusikaltimus:

1948 m. spalio mėn. Narbutas dalyvavo operacijose, naikinant sovietinius aktyvistus Varnelių ir Gineikių kaimuose, Kelmės rajone.

Vieną naktį „banditai“ - 13-16 narių, šiuose kaimuose areštavo 4 sovietinius aktyvistus: Rimkų, Baurą, Šerėną ir Andriulį, pagrobdami ir jiems priklausantį turtą. Areštuotuosius aktyvistus „banditai“ nusivedė į mišką, kur žvėriškai juos kankino, po to kiekvieną atskirai užsmaugė virve. Visų 4-ių nukankintųjų kūnus paskandino pelkėje, iš kur po 7-ių mėnesių jie buvo ištraukti ir giminaičių palaidoti. Narbutui buvo pavesta nužudyti Rimkų, ką jis ir įvykdė, t. y. Narbutas areštavo Rimkų, atvedė jį į mišką kartu su kitais, išbandė virvės stiprumą, po to Rimkus buvo pakartas.

Po teroro akto įvykdymo Narbutas buvo paskirtas DUBYSOS r. Informacijos skyriaus viršininku, užsiiminėjo žvalgybinės informacijos rinkimu, tarp „banditų“ platino antisovietinę literatūrą.

1949 m. rudenį Narbutas „banditinės“ grupės sudėtyje, dalyvaujant teisiamajai Rutkauskaitei, Raseinių r. įvykdė kolchozo „Tarybinis Kelias“ užpuolimą. Nuėmė kolchozo sargybą, „banditai“ ėmė grobti kolchozo gėrybes, grūdus bei kiaulių fermą, iš kur buvo išvežta 809 kg kviečių ir 10 kiaulių: iš viso už 10 987 rublius.

Po to Narbutas buvo paskirtas „banditų“ rajono DUBYSA vadu, savo dispozicijoje turėjo keturis savarankiškai veikiančius būrius.

1950 m. spalio mėn. kartu su teisiamuoju Živatkausku, gavę duomenis apie pil. Laurinaitienės bendradarbiavimą su MGB organais, nuteisė ją mirties bausme ir šį fariziejišką nuosprendį įvykdė.

Naktį atėję į butą, kur gyveno Laurinaitienė, Narbutas ir Živatkauskas, išsivedė ją į mišką, kur ji buvo apklausiama, o po to virve pasmaugta.

Dėl Laurinaitienės nužudymo Narbutas surašė nuosprendį. Prieš nužudant Laurinaitienę, Narbutas apklausė ją, o po to nurengė. Nuvilktą nuo nužudytosios paltą, Narbutas perdavė jį nešioti savo sugyventinei „banditei“ Rutkauskaitei, kitus drabužius pasidalijo likusieji „banditai“.

1950 m. spalio mėn. Maršalio „gauja“, pavaldi Narbutui, įvykdė žiaurų nusikaltimą nužudydami LSSR žemės ūkio ministro pavaduotoją. Apie nurodytą nužudymą Maršalis raštu informavo Narbutą.

1950 m. lapkričio mėn. Marupo (gali būti netiksliai - R. K.) „gauja“, pavaldi Narbutui, įvykdė žvėrišką sovietinio patrioto šeimos išžudymą. Per vieną naktį „banditai“ nužudė šūviais į nugarą Mačenską Juozą, jo žmoną, du sūnus ir dukrą, apie ką Marupas taip pat raštu informavo Narbutą.

1950 m. gale Narbutas, gavęs duomenis apie pil. Žagmanio ryšį su MGB organais, atėjo pas jį į butą, siekdamas jį nužudyti. Surengęs Žagmanio apklausą, Narbutas tuo kartu apsiribojo tik tuo, jog paėmė iš Žagmanio dvi kiaules, 20 kg cukraus ir nešiojamus daiktus.

Apie savo „gaujos“ veiklą Narbutas pranešinėjo apygardos vadui Justui, pasirašinėdamas savo pranešimus slapyvardžiais - Rytis, Apolinaras, Saturnas ir kt.

Už aktyvią „banditinę“ veiklą Narbutas buvo atžymėtas „banditiniame“ įsakyme ir jam 1951 m. vasario mėn. buvo suteiktas viršilos laipsnis.

1950 m. vasarą ir 1951 m. pavasarį Narbutas savo „banditinę“ dokumentaciją paslėpė pas teisiamąjį Mažeikį, pas kurį ji buvo rasta ir išimta.

1951 m. pavasarį Narbutas dėl pablogėjusios sveikatos iš miško išėjo ir su fiktyviais dokumentais Lukošiaus pavarde gyveno Klaipėdoje, kur kovo 24 d. buvo areštuotas.

Arešto metu iš Narbuto buvo paimta: pistoletas TT ir 19 vnt. šovinių bei fiktyvūs dokumentai Lukošiaus pavarde.

Živatkauskas su „banditais“ užmezgė ryšį nuo 1945 m. ir buvo jų užverbuotas ryšininku slapyvardžiu Žanas (gal Šamas?). Kaip ryšininkas Živatkauskas tuo metu palaikė ryšį su veikiančios „gaujos“ vadu Kurtinaičiu Edmundu-Kalniumi.

1947 m. Živatkauskas, slapstydamasis nuo sovietų valdžios organų, dėl ryšių su „banditais“, išvažiavo į Kauno rajoną, kur mokėsi traktoristų kursuose, o po to vairuotoju.

1948  m. Živatkauskas užmezgė ryšį su „glavariaus“ Justo „gauja“ ir 1950 m. gegužės mėn. buvo paskirtas DUBYSOS rajono Informacijos bei Organizacinio sk. viršininku, vadovaujant Narbutui.

Živatkauskui būnant Justo „gaujoje“, buvo įvykdytas teroro aktas prieš „l. g.“ (stribus), kurie buvo nušauti kautynėse su „banditais“, veikusiais iš pasalų Panemunės k. Nušauti buvo „l. g.“ Šimaitis ir Baltaduonis.

1950 m. rudenį Živatkauskas kartu su Narbutu areštavo ir atsivedė į miško „banditų“ stovyklą pilietę Laurinaitienę Juzę, įtariamą palaikant ryšį su MGB organais. Po Narbuto apklausos Laurinaitienę „banditai“ pakorė.

Kaip DUBYSOS rajono Organizacinio bei Informacijos skyriaus viršininkas Živatkauskas vedė asmeninės sudėties įskaitą, gaudavo ir platindavo „banditinius“ laikraščius, padirbinėjo „banditams“ ir kitiems pašaliniams asmenims fiktyvius dokumentus.

1950 m. gruodžio mėn. Živatkauskas dėl širdies ligos išėjo iš miško ir apsigyveno Klaipėdoje su fiktyviais dokumentais Valančiaus pavarde. Būdamas Klaipėdoje, Živatkauskas palaikė ryšį su Narbutu ir Rutkauskaite ir kitais „banditais“, gaudavo iš jų nurodymus ir antisovietinę literatūrą, kurią duodavo skaityti jį supantiems asmenims.

1951 m. kovo 23 d. Živatkauskas buvo areštuotas. Arešto metu iš jo buvo išimta: užsieninės markės pistoletas ir 11 šovinių; fiktyvūs dokumentai ir blankai, taip pat ir priemonės šiems dokumentams gaminti. Be to, pas jį buvo rastas ir raštiškas nurodymas jam atvykti į „gaują“.

Rutkauskaitė palaikė ryšį su „banditais“ kaip ryšininkė nuo 1947 m. 1948 m. gegužės mėn. Rutkauskaitė įstojo į veikiančią „gaują“ ir kaip „banditka“ turėjo Aldonos slapyvardį, buvo apginkluota pistoletu.

1948 m. rudenį Rutkauskaitė buvo kartu su Narbutu grupėje, kuri vykdė teroro aktą keturiems sovietiniams Kelmės r. aktyvistams Rimkams. Apie įvykdytą teroro aktą Rutkauskaitė sužinojo tik po to, kada „banditai“ išėjo iš kaimo, kur Rutkauskaitė vieno gyventojo namuose jiems ruošė vakarienę.

Apie nužudytosios Laurinaitytės jai perduotą paltą ji sužinojo tik tardymo procese, po to, kai Narbutas apie tai davė parodymus.

Rutkauskaitė taip pat skaitė kartu su kitais „banditais“ antisovietinius „banditinius“ laikraščius. kurie buvo spausdinti mašinėle.

Mažeikis 1950 m. vasarą savo namuose priiminėjo „banditus“: Narbutą, Živatkauską, Rutkauskaitę ir kt., suteikė jiems priedangą ir aprūpino maisto produktais.

1950 m. rugpjūčio mėn. Mažeikis savo namuose priėmė iš „gaujos“ vado Narbuto 3 dėžes „banditų“ susirašinėjimo ir kitų dokumentų, kuriuos laikė iki arešto, t. y. iki 1951 m. liepos 18 d.

Visų teisiamųjų kaltė įrodoma, remiantis jų pačių prisipažinimais, jog jie dalyvavo veikiančioje nac. ginkluotoje „gaujoje“, buvo ginkluoti ir kovojo prieš sovietų valdžią, tikėdamiesi pagalbos iš vienos užsienio valstybių, apie ką pareiškė teismui: Narbutas, Živatkauskas ir Rutkauskaitė.

Iš NUOSPRENDŽIO

Narbutas Stasys, Povilo, ir Živatkauskas Bronius, Juozo, vadovaujantis RSFSR BK str. 58-1„a“ pagrindu ir kitais str., nuteisti aukščiausia bausme SUŠAUDYTI su turto konfiskacija.

Rutkauskaitė Stasė, Vinco, pagal RSFSR BK str. 58-1„a“ ir kitais str. nuteista 25 m. PDL ir 5 m. tremties su turto konfiskacija.

Mažeikis Antanas, Juozo, pagal RSFSR BK str. 17-58-1„a“ nuteistas PDL 25 m. su turto konfiskacija.

Pasirašo: pirmininkaujantis byloje justic. pplk. URICKIJ

Iš STANISLAVOS NARBUTIENĖS-RUTKAUSKAITĖS-REGINOS,
ALDONOS prisiminimų

užrašyta Šiauliuose 2002 02 17

Gimiau 1926 metų lapkričio 15 dieną Jonušių kaime, Kelmės rajone, Raseinių apskrityje. Šeimoje buvome aštuoni vaikai - penki broliai ir trys seserys. Benediktas, gimęs 1911 metais, baigė kunigų seminariją, buvo dominikonas brolis Albertas. 1944 metais jis pasitraukė į Vakarus. Labai ilgai ryšiai buvo nutrūkę. Jis atsiliepė, kai aš jau buvau Sibire, tada gavau nuo jo labai didelį siuntinį. Giminės nusiuntė jam adresą. Buvo didelis įvykis. Jonas, gimęs 1913 metais, su šeima iš Raseinių buvo ištremtas į Igarką. Juozas gimęs 1915 metais. Šiuo metu gyvena Pagėgiuose. Teresė, gimusi 1917 metais, su mažais vaikais buvo ištremta į Sibirą, o jos vyras Šapalas, buvęs KĘSTUČIO apygardos ryšininkas, pateko į kalėjimą. Šiuo metu gyvena Kauno r., Sargėnuose. Elena, gimusi 1919 metais, po kautynių su NKVD kariuomene pasitraukė į Žalpius kartu su vyru Broniumi Leščiausku (mirė 22-ejų metų). Vincentas, gimęs 1928 metais, buvo pats jauniausias. 1948 m. vežimo metu pabėgo ir išėjo partizanauti į mišką. Tada jam buvo 20 metų. išėjo į KĘSTUČIO apygardos Dubysos būrį, kuris veikė Liolių, Nemakščių, Viduklės, Alėjų valsčių teritorijose. turėjo slapyvardį Rambynas. Dar metus partizanavo, o 1950 metų vasario 6 dieną kautynėse Mosteikių kaime, Urbono sodyboje, netoli Nemakščių žuvo keturiese: Antanas Gedvilas-Gediminas, Gegužis, Aleksas Jucius- Ulonas, Antanas Karpas-Sakalas ir Vincas, kurio pavardė nežinoma. Po to Nemakščiuose ant grindinio buvo išniekinti jų kūnai. Kiek man žinoma, partizanus tada išdavė dvi merginos.

Mūsų krašte veikė partizanų grupė, kuriai vadovavo Vytautas Eisinas-Žygaudas, Daugirdas. Šis būrys veikė Kražių, Liolių apylinkėse.

Eisinas iš gimnazijos suolo išėjo į mišką. Nors buvo jaunas, bet labai santūrus, rimtas vyras, tad greit vadovybės pastebėtas ir paskirtas būrio vadu, vėliau pasiųstas į apygardos štabą. Jis mane ir užverbavo tapti ryšininke. Tada jie kaip tik mūsų krašte laikėsi, užėjo pas mūsų kaimyną ir paklausė, gal žino kokį žmogų, per kurį galėtų „nutiest“ ryšio liniją į tolimesnes apylinkes. Kaimynas ir pasiūlė mane. Jie užėjo pas mus į namus, pasišnekėjom ir aš sutikau. Tada man buvo 19 metų. Taigi metus teko ryšininkauti.

Kartą Eisinas su keliais vyrais išėjo vykdyt užduoties. nuėjo iki Legotės kaimo, 5 kilometrai nuo Kryžkalnio, ir apsistojo vienoje sodyboje. Ten gyveno Kybartai, Ona Kybar-taitė buvo mūsų ryšininkė. Matyt, kažkas pastebėjo ir pranešė enkavedistams. Apsupo sodybą, įvyko susišaudymas, žuvo vienintelis Eisinas. Kadangi jam pakirto kojas, vyrai dar bandė nešti, bet jis įsakė visiems gelbėtis, o pats nusišovė.

Prasidėjo areštai, išdavystės. tėvelis man ir sako:

-    Atrodo, jums geruoju nesibaigs, valdžios ant kelmo nesukursit...

Kartą dirbdamas laukuose pamatė, kad rusai siaučia kaimą. Greitai parėjo namo ir sako:

-    Žiūrėk, ateina tavęs...

O rusai jau jo įkandin ėjo. Pasižiūriu pro langą - ogi čia pat, visai nebetoli pulkas rusų. Prasidariau langą, iššokau ir nubėgau tiesiai pas partizanus, pasakiau, kad tikriausiai jau manęs buvo atėję išsivest.

Po kurio laiko susisiekiau su tėvuku, jis pasakė, kad rusai labai manęs ieškojo, visur kratė, net mano slapyvardį pasakė. Supratau, kad esu išduota. Ką nors įtart sunku, nes buvo areštuota jau per dešimt žmonių. Tėvukas mane perspėjo, kad į namus negrįžčiau, laukčiau, kaip toliau įvykiai klostysis. Buvo 1947 metų vasara.

Kai žuvo Eisinas, mūsų būrį išformavo. Aš patekau į Antano Bakšio būrį, kuris veikė netoli Viduklės. 1948 metų pavasarį teko su korespondencija dviese važiuoti į paskirtą ryšių punktą. Nutarėm apsistoti pas mano seserį Eleną, kadangi ten nuošali vieta, tuomet nežinojom, kad ką tik pas juos buvo įvykusios kautynės. Mes vežėm du pilnus krepšius atsišaukimų. Paprašėm tokį vyruką, kad mus su arkliu pavežtų. nuvažiavom tiesiai čekistams į nagus, mat sesers ūkį buvo apsupę rusai. Tik įvažiavom į kiemą, iš kambario išeina rusų kareiviai. aš sėdėjau šalia vežėjo, kurio pavardė buvo Antanas Pisanka, jis iš Sujeinių kaimo. Dabar ir aš pati negaliu savęs suprasti, kaip man tada šovė mintis bėgti. aš rusams sakau:

-    Man reikia atidaryt duris ir įvažiuot į daržinę.

Tas rusas lietuviškai sako:

-    Gerai. Atidarykit.

Išlipau iš vežimo, priėjau prie daržinės ir pro pastato galą pabėgau tiesiai miškan. Kaimynės, kuri šalia mano sesers gyveno, šuo buvo palaidas. Pasivijo jis mane, puola, drasko, vos spėjau pribėgt prie eglių. Tuo metu nuo sodybos pusės pasipylė šūviai. Taip šaudė, kad net šakos krito ant žemės, mano sijoną sukapojo, bet man nekliuvo. Dar kiek pabėgau. Miške dar buvo ledo, nusiaviau batus ir vienomis kojinėmis pasileidau bėgte per mišką. išlindau laukymėje ties eigulio nameliu, nuo Žalpių, Pakražančio link. Čia susiorientavau, kur man eiti, išėjau į pakraštį, susiradau pažįstamus ūkininkus, kurie pasakė, kur yra partizanai. Mano draugę ir vežėją areštavo ir nuteisė, o už mano galvą čekistai paskyrė dvidešimt tūkstančių rublių premiją. Nuo to laiko manęs iš būrio jau niekur nebeišleido.

1949 metais prie Paupio buvom apsistoję tokiam eglynėly, čia mums pranešė, kad mus jau supa rusai. Matyt, kažkas pamatė ir įskundė. Apsupo iš ryto. Žmonės pranešinėjo, kad niekur neitume. Vyrai sugalvojo laukti nakties. Gulėdami po eglutėmis ir meldėmės, ir mirčiai ruošėmės, kadangi aplinkui visur girdėjosi praeinančių rusų žingsniai. Buvome čia mudvi su Joana Dijokaite ir penki vyrai.

Pavakary vyrai pasakė, kad rusai jau ateina. Prisileidom juos visai arti ir atidengėm ugnį. Susišaudymo metu aš atsiskyriau nuo grupės, kiek pabėgusi nusirengiau ir numečiau po egle karišką švarkelį, pistoletą užkasiau ir išėjau į lauko pusę. Beeidama pastebėjau kareivį, stovintį prie medžio, aš einu tiesiai į jį tarsi suakmenėjusi. Taip ir praėjau. Ar jis manęs nematė, ar dėmesio į mane nekreipė, nežinau. išėjau į miško pakraštį, kur gyveno mūsų ryšininkės, visai prie Paupio. Atėjau pas tas merginas, jos sako:

-    Kur tu eini? Visur aplink rusai...

-    O miške jų dar daugiau, - atsakiau.

Nutarėm, kad aš lįsiu į šieną daržinėje. Jos išpešė šiene skylę, įlindau į ją. Šaudant girdėjosi visai čia pat. Pralindėjau šiene per naktį, o paryčiais rusai ėjo per kaimus ir krėtė sodybas. Atėjo ir pas tas mergaites, visa laimė, kad neatsivedė šuns. Užlipo ant prėslo ir metaliniais virbais smaigstė šieną. Dūrė tiesiai palei petį. Persižegnojau, galvoju - jau galas. Išgirdau, kaip kažką rusiškai suburbuliavo ir išėjo. Prasėdėjau šiene iki kitos dienos pavakario. Atėjo tos mergaitės ir tyliai sako:

-    Rusai išvažiavo, gali išlįsti.

Bet aš išlįst jau nebegalėjau, kojos buvo tarsi paralyžiuotos. Jos man padėjo, nuėjom į kambarį, pavalgydino. Tą naktį dar pernakvojau, o kitą dieną išėjau ieškoti savo vyrų. Tuo metu jie telkėsi ties Galkaičiais, prie mano vyro tėviškės.

Mūsų susitikimas buvo nepaprastai džiaugsmingas, kadangi visi susitikom laimingai ištrūkę iš mirties nagų.

Į mišką išėjau 1947 metų vasarą ir partizanavau beveik 3,5 metų. Mano pagrindinis darbas miške buvo maisto ruošimas, tekdavo kiaurus drabužius lopyt. Kartais po mėnesį, po du slapstydavausi pas žmones, ištisai miške negyvenau. Daugiausia mūsų vyrai apsistodavo stovyklose, bunkerius rečiau naudojo. Žiemą pasiskirstydavom mažesnėmis grupėmis, tada daugiausia pas žmones laikydavomės. Vieną žiemą praleidom pas žmogų bunkeryje tarp Nemakščių ir Viduklės. Bunkeris buvo iškastas daržinėje po žemėmis.

Mano vyras Stasys Narbutas-Saturnas, Apolinaras, Rytis dar besimokydamas gimnazijoje dirbo partizanų ryšininku. Jis daug rašė į partizanų spaudą. Vėliau tiesiai iš gimnazijos išėjo į mišką. Paskutiniu metu buvo paskirtas KĘSTUČIO apygardos DUBYSOS tėvūnijos vadu.

Buvo išdavysčių. Čekistai, pamenu, užverbavo partizano Antano Laurinaičio-Žeimelio žmoną, kuri į išdavystes įtraukė ir savo vyrą. Kai jis miegojo, vyrai patikrino jo batus ir ten rado jo žmonos rašytą laiškelį. Tas laiškelis jį labai sukompromitavo. Taigi partizanai Laurinaitį ir jo žmoną sušaudė.

R. K. pastaba: didelė tikimybė, kad Laurinaitis su žmona buvo čekistų provokacijos aukos. Apie tai plačiau aprašyta J. Kalvaičio prisiminimuose.

1950 metais pasiėmiau ryšininkės Grubliauskaitės pasą ir išvažiavau į Klaipėdą gimdyti.

Apolonija Šimkevičiūtė (MGB ag. Milda) iš Raseinių taip pat buvo partizanų būryje. Iš pradžių ji irgi dirbo ryšininke, o kai ją išaiškino, pasitraukė į mišką. Jos pusseserė Elena Šimkevičiūtė (MGB agentė Valė) gyveno Klaipėdoje. Ji pas ją buvo nuvažiavusi, apsižiūrėjo, kad tikrai čia galima apsistoti. Taigi ji mane palydėjo, abi nuvažiavome į Klaipėdą. Paguldė mane į ligoninę, pagimdžiau dukrytę ir netrukus sužinojau, kad mes atvažiavom tiesiai į čekistų nagus. Pasirodo, ta pusseserė buvo užverbuota. Ji gyveno kartu su mama Tilžės gatvėje. Elena surado man ir kūmą, kuris dirbo „Silvos“ fabrike meistru ar viršininku, ji irgi dirbo tame fabrike. Kaip supratau, tas kūmas - Adolfas Janulis (Jonyla) -irgi buvo užverbuotas. Ji pakvietė tokį, kokio reikėjo čekistams. Kūma buvo Apolonija.

Po krikštynų jie visi mus palydėjo. Išvykau traukiniu per Pagėgius. Kurį laiką tas kūmas su mumis palaikė ryšį, atveždavo mums rašomosios medžiagos. Po to Apolonija persikėlė į Klaipėdą, Janulis jai gavo darbą „Silvos“ fabrike. Jis mums aiškino, kad yra klaipėdiškis, pabėgęs iš Sibiro tremties.

Apolonija, kai tik susitikdavom, ėmė kalbint mane keist gyvenimo būdą, miške su vaikeliu ant rankų vargu ar išgyvensiu. Ji man pasakė:

-    Atvažiuok į Klaipėdą, aš pakalbėjau su Januliu, tave pažadėjo priimt į darbą.

Nuvažiavau į Klaipėdą, apsistojau pas Šimkevičiūtę. Ji man nurodė nedidelį butuką,

kurį išsinuomojau. Kurį laiką jame gyvenau niekur nedirbdama, kadangi Janulis neskubėjo manęs įdarbinti. Aš jau nebeturėjau iš ko mokėt už butą, baigėsi mano santaupos, o jis mane ramino:

-    Tu nesirūpink, už butą mes sumokėsim.

O mano vyras paskutiniu metu labai blogai jautėsi, matyt, kas nors su plaučiais buvo negerai, nes labai prakaituodavo, skaudėjo šoną. Tada su tuo pačiu Januliu pasitarėm ir nutarėm, kad geriausia jam būtų pasitikrint sveikatą. O Bronius Živatkauskas-Keršys, mūsų būrio kovotojas, irgi buvo su užduotim atvažiavęs į Klaipėdą.

Čia tyku, ramu, tokie saugūs jaučiamės. Kaip buvo sutarta, atvažiavo mano vyras. Atvažiavo iš vakaro, o iš ryto ėjom į polikliniką. Tik išėjus iš buto, jis prisiminė, kad kažką užmiršo pasiimti, ir sugrįžo atgal. Aš palengva einu tolyn ir laukiu, kada jis mane pasivys. Tik staiga čiupo mane kažkas, prieš akis pamačiau tik sunkvežimio kėbulą, mane svieste į tą sunkvežimį įsviedė. Uždarė duris, ir viskas. Stasį irgi tuo pačiu metu paėmė. Turėjau pasą, žinoma, fiktyvų, kurį tas pats Janulis buvo parūpinęs. Per vieną valandą surinko visus keturis: mane, vyrą Stasį, Apoloniją Šimkevičiūtę-Audronę ir Keršį, kadangi Janulis gerai žinojo, kur mes visi esame, jis buvo mūsų patikėtinis. Taip mes buvom čekistų atvilioti į Klaipėdą ir supakuoti. Atvežė mane į Klaipėdos saugumą, įmetė į rūsį ir prasidėjo tardymai.

Labai nebenoriu prisiminti šito tarpsnio, nes kankinimo būdai buvo patys sadistiškiausi. Mano krauju sienas ir grindis aptaškė. Kaip vėliau sužinojau, mano vyras buvo taip sumuštas, kad ant sėdmenų odos neliko, tiesiog gyva mėsa. Kankino panašiai kaip ir Ramanauską, išdraskė lytinius organus. Po mėnesio mus nuvežė į Kauną. Kai mane Kaune įmetė į kamerą, ten buvusios merginos paklausė, iš kur aš ir kokia mano pavardė. Pasakiau, kad Rutkauskaitė, ir visos nuo manęs nusisuko. Kaip čia yra, kodėl jos nusisuko? Praeina diena, dvi - jos su manim nesišneka. Paskui viena drąsesnė tiesiai šviesiai pasakė:

-    Neapsimetinėk! Pas mus Rutkauskaitė jau buvo, tik vakar ją išleido. Pasakyk, kas iš tiesų tokia esi.

Kai joms išaiškinau, įrodžiau, tik tada jos suprato, kad ne su manim šnekėjo, o su apsišaukėle. Iš Kauno nuvežė į Raseinius.

Klaipėdos saugume mane ypač kankino vienas žydas. Spardė kojomis, galvą daužė, pasodindavo ant kėdės krašto ir liepdavo išsėdėt ištisą parą. Ypač kamavo nemiga, nes dažniausiai tardydavo naktimis. Raseiniuose išlaikė iki pat teismo.

Su Januliu teko dar susitikti apie 1977 metus. Tuo metu aš dirbau Šiaulių oro uosto kasoje. Matau - ateina du žmonės: vyras ir moteris. Vyras kažkur matytas, bet per daug į jį nekreipiu dėmesio. Paprašė bilietų į Sočį, aš paprašiau pasų, rašau išrašą, žiūriu -Janulis Adolfas. Man tik karšta pasidarė, pasižiūriu į jį - tas pats. Tik pasakiau, kad už poros valandų ateitų atsiimti bilietų. Pietų pertraukos metu parėjau į namus pavalgyti ir pasakiau savo vyrui (antram), kad kasoje pirko bilietus Janulis. Klausiu jo, ką man daryti, kaip pasielgti, nes po pietų ateis pasiimt bilietų.

-    Nieko, visai nieko jam nesakyk, - pasakė vyras.

Bet bilietų atsiimt jis jau nebeatėjo, atsiuntė savo draugę ar žmoną, kaip šiandien pamenu, - Severova. Matyt, jis mane irgi pažino. Janulis Klaipėdos saugume dalyvavo mano tardymo metu. Jis sėdėjo šalia tardytojo ir liepdavo man prisipažinti viską, kaip buvo. Jei aš ką nuslėpdavau, tai jis primindavo. Toks buvo mano dukros krikštatėvis. Žinoma, gal ne savo valia...

Teisė mus visus keturis Pabaltijo karinis tribunolas, man davė 25-erius metus. Teismas tęsėsi tris dienas. Kai mano vyrui leido tart paskutinį žodį, jis pasakė:

-    Aš noriu su žmona atsisveikint...

Teisėjas pasakė, kad leis, bet... Kai baigėsi teismas, jam skyrė mirties bausmę, čia pat salėje uždėjo antrankius ir jokių atsisveikinimų nebebuvo. Mirties bausme nuteisė ir Živatkauską. Mano vyrą ir Živatkauską vežė iš Raseinių kartu. Tuo pačiu etapu vežė ir Apoloniją, o mane paliko. Apolonija gavo 10 metų. Mus areštavo 1951 metais, rudenį buvo teismas, o sušaudė mūsų vyrus tik 1952 metų birželio 20 dieną Vilniuje.

Pirmiausia patekau į Taišeto lagerį, o ten jau mėtė iš vieno lagerio į kitą. Tarp Taišeto ir Irkutsko buvo daug lagerių, beveik visuose man teko pabuvot.

Kai nuvežė į lagerį, pirmus du mėnesius valiau tualetus, teko laužtuvu kapot sušalusias išmatas. Jau tiek prisiuosčiau tos smarvės, kad valgyt nebegalėdavau. Toks buvo pats pirmas „krikštas“. Prieš mus toje zonoje gyveno vyrai, o po jų atvežė mus, todėl pirmiausia ir reikėjo išvalyti jų paliktą mėšlą. Po to dvi vasaras šieną pjoviau, bulves kasiau, teko žėručio fabrike dirbti.

Į Lietuvą grįžau 1958 metais.

Dar lageryje būdama parašiau į Aukščiausiąją tarybą Maskvoje, kad praneštų apie vyro likimą. Po kurio laiko gavau atsakymą, kad žuvo fronte prie Baikalo ežero. Tiesiog pasityčiojo iš manęs. O mano seseriai dar didesnę šunybę parašė.

Kai mane areštavo, mano dukrytei buvo aštuoni mėnesiai. Pradžioje ją buvau palikusi tokiai invalidei močiutei, o vėliau apie ją sužinojo mano tėvelio sesuo, kuri buvo netekėjusi ir gyveno Lioliuose. Ji nuvažiavo ir parsivežė tą mano kūdikėlį. Čekistai iškart apie tai suuodė, kvietė ją pasiaiškint, kodėl ji „banditų“ vaiką pasiėmė, visaip ją gąsdino, grasino. Ji mano dukrytę užaugino iki devynerių metų, kol grįžau iš lagerio.

Kai ką tik grįžusi iš Rusijos atėjau pas seserį, ji mus visas tris sustatė, atvedė mano dukrytę ir liepė jai pasirinkt tikrąją mamą. Reginutė net nesuglumusi iškart priėjo prie manęs. Atpažino iš nuotraukų, kurias jai siunčiau iš lagerio.

Iš N. Žemaitienės-Gaškaitės knygos „Žuvusiųjų prezidentas“
1950 m. KĘSTUČIo apygarda bandė išplėsti organizacijos tinklą į Klaipėdą. Tuo tikslu taip pat gydytis į Klaipėdą išvyko Birutės rinktinės Dubysos tėvūnijos štabo Organizacinio skyriaus viršininkas B. Živatkauskas-Keršys ir tėvūnijos vado S. Narbuto-Apolinaro žmona Stasė Rutkauskaitė, kuri laukėsi kūdikio. Ši kelionė buvo nesėkminga: MGB jiems „pakišo“ Adolfą Jonylą - agentą Naikauską. 1950 m. gruodžio mėn. nieko blogo neįtardami partizanai priėmė agentą į savo tarpą: jis tapo OS nariu slapyvardžiu Radvila. Be šio agento, S. Narbuto žmoną sekė ir ją priėmusi gyventi Elena Šimkevičiūtė -MGB agentė Valė. Tai buvo partizanų ryšininkės A. Šimkevičiūtės pusseserė. Apolonijos likimas buvo nelengvas: trėmimo metu jai pasisekė pasislėpti ir likti Lietuvoje, o jos tėvai buvo ištremti. Merginai pavyko nuslėpti savo kilmę ir įsitaisyti dirbti tarnaite Kaune pas čekistą D. Todesą. Tačiau 1949 m. ji buvo susekta ir užverbuota. Nebeturėdama išeities, Apolonija pradėjo slapstytis. Pussesere ji pasitikėjo. Čekistams pavyko įgyvendinti savo planus: 1951 m. kovo mėn. buvo suimti S. Narbutas, B. Živatkauskas, S. Rutkauskaitė, A. Šimkevičiūtė. Sumaniai manipuliuodami Dubysos tėvūnijos vado žmona ir ką tik gimusia dukrele, čekistai privertė S. Narbutą parodyti DUBYSOS tėvūnijos bunkerius Paupynės miške.
1951 m. kovo 27 d. buvo sunaikinti du bunkeriai, žuvo dvylika partizanų, tarp jų - du Narbuto broliai. „Pamatėme liūdną vaizdą. Bunkeris sudegintas. Tik dar tebestovi apdegę kampiniai stulpai ir aplink dar yra po dvi pusiau apdegusias lentas, kurios iš šonų apipiltos žemėmis ir ant kurių buvo padėti narai, kaladės. <...> Bunkeris nedidelis - trys ant trijų metrų. Kieme irgi matosi sulaužytų ir sudaužytų jų gyvenimui reikalingų daiktų. Ir krūva pripjaustytų malkų. Tokios trumpos, per sprinduką. Matyt, kad dar ilgai galvoję gyventi“, - rašė įvykio vietą apžiūrėję kovos draugai. (1998, p. 244-245).

LYA (KGB arch.) Kauno MGB Valdyba 2N sk. Raseinių rajono agentūrinė byla Nr. 201; T. 1; „ZELIONYJE“. F. K-30; ap. 1; b. 636. Pradėta 1950 m. rugpjūčio 18 d. Adaptuoti protokolų variantai.

R. K. pastaba: Minimos vietovės - pagal minimo laikotarpio administracinį suskirstymą. Kaimų bei kitų vietovių pavadinimai, vardai, pavardės, slapyvardžiai tikslinti pagal kitus šaltinius.

N U T A R I M A S
(apie agentūrinės bylos sudarymą)

Nutarimą surašė Kauno srities, Raseinių rajono MGB 2N sk. oper. įgaliotinis, vyr. ltn. NOVOŽENOV, tvirtino Kauno MGB Valdybos vrš. plk. SINICYN, 1950 m. rugpjūčio 18 d.

Peržiūrint agentūrinę medžiagą: Narbuto Stasio, Povilo; Petraičio Jono, Jono; Živatkausko Broniaus, Juozo, ir Rutkauskaitės Stasės, Vinco.

<...> 1949 m. vasarą Raseinių r. teritorijoje, Kauno sr. susiorganizavo ir veikė ginkluota nacionalistinė „gauja“, vadovaujama „bandito“ Narbuto-Saturno.

„Gaują“ sudaro penki nariai: Narbutas, Petraitis, Živatkauskas, Rutkauskaitė ir „banditas“ slapyvardžiu Sniegis (vokietis gydytojas).

Visi pirmiau išvardytieji „banditai“ - ginkluoti šaunamaisiais ginklais, veda ginkluotą kovą prieš sovietų valdžią teroro aktų keliu prieš sovietinį-partinį aktyvą (stribus) ir vietinius gyventojus, lojaliai nusiteikusius sovietų valdžiai, vykdo sovietinių įstaigų bei vietinių gyventojų plėšimus.

Agentūrinė byla užvesta pseudonimu „ZELIONYJE“.

Pasirašo: Raseinių r. MGB 2N sk. vyr. oper. įgaliotinis vyr. ltn. NOVOŽENOV

Raseinių r. MGB 2N sk. vrš. pavad. kap. PAŠIN
MGB „P“ sk. vrš. kap. ISAIČIEV 
MGB Valdybos 2N sk. vrš. mjr. OLEINIKOV

P A Ž Y M A
(naujai užvestai ag. bylai „ZELIONYJE“)

Agentūrinė byla užvesta nac. ginkluotai „gaujai“, vadovaujamai Narbuto-Saturno. „Gauja“ pavaldi BIRUTĖS rinktinės štabui, o pastaroji įeina į KĘSTUČIO apygardos sudėtį. Nurodytoji „gauja“ veikia Kauno sr., Raseinių r. teritorijoje, daugiausia buvusiame Viduklės vlsč. ir apyl. teritorijoje: Nemarčionių, Alaviniškių, Užumedžio, Jūkainių, Graužų, Lauksminiškės ir Paliepių kaimuose.

„Gaują“ sudaro šie „banditai“:

1.    Narbutas Stasys, Povilo-Saturnas, g. 1929 m. (kitur - 1926 m.) Galkaičių k., Raseinių r. Tėvai ištremti, būryje nuo 1949 m. Ginkluotas automatu PPŠ, pistoletu ir granatomis. Tiriamas pagal bylą-formuliarą Nr. 23343. Pradėta 1949 m. birželio 13 d.;

2.    Petraitis Jonas, Jono-Našlaitis, g. 1927 m. Graužų k., Viduklės vlsč., Raseinių r. BIRUTĖS rnkt. štabo narys. Būryje nuo 1948 m. kovo mėn. Ginkluotas automatu, pistoletu ir granatomis. Tiriamas pagal bylą-formuliarą Nr. 20124, pradėta 1948 m. gruodžio 14 d.;

3.    Živatkauskas Bronius, Juozo-Keršys, g. 1928 m. Didvėjų k., Raseinių r. Išsilavinimas - 6 kl. gimnazijos. Iki 1950 m. buvo šio būrio ryšininkas, po to pasislėpė nuo ėmimo į sov. armiją ir įsiliejo į partizanų būrį. Ginkluotas šautuvu, pistoletu ir granatomis. Tiriamas pagal bylą-formuliarą Nr. 30328, pradėta 1950 m. gegužės 29 d.;

4.    Rutkauskaitė Stasė, Vinco-Aldona, g. 1927 m. (kitur - 1926 m.) Jonušių k., Kelmės r. „Gaujos“ vado Narbuto žmona. Būryje nuo 1948 m. Ginkluota pistoletu ir granata. Šiuo metu dėl nėštumo išėjo iš būrio. Tiriama pagal bylą-formuliarą Nr. 21238, pradėta 1949 m. vasario 18 d.;

5. Sniegis (vokiečių tautybės). Apie jį kitų duomenų nėra. Ginkluotas automatu, pistoletu ir granatomis. Tiriamosios medžiagos nėra, kadangi neturime jokių kitų asmenybę nustatančių duomenų.

Pagal turimus agentūrinius-tardymo duomenis, Narbuto-Saturno vadovaujama „gauja“ savo veiklos rajone turi gausią žvalgybinę rėmėjų bazę. Išaiškinti ir sekami šie ryšininkai:

1.    Sabonaitė Marcelė, Antano, 23 m. amž. Gimusi Sujainių k, Raseinių r.;

2.    Venclovaitė Ona - ryšininkė tarp būrio ir rnkt. štabo. Gyvena nelegaliai;

3.    Terečkaitė Jadvyga, gyv. Viduklėje, Raseinių r.;

4.    Šartkus Bronius, gyv. Šeštokynės k., Raseinių r.;

5.    Braniauskaitė Petrė-Subata, Žarkytė, 28 m. amž. iš Paalsio k., Raseinių r.;

6.    Lubaneckaitė Antanina-Aksininė, gyv. buv. Nemakščių vlsč., Skaudvilės r.;

7.    Grakulskis Kostas-Žvangutis, 25 m. amž. Gimimo vieta nenustatyta;

8.    Banytė Ona, 30 m. amž., gyv. Didvėjų k., Raseinių r.;

9.    Barauskas Vytautas, 27 m. amž., gyv. Graužų k., Raseinių r. Jo brolis areštuotas kaip „banditas“;

10.    Klikna Leonas-Kalis, gyv. Viduklėje, dirba kooperatyve, nepatvirtintais duomenimis yra pogrindinės antisovietinės OS organizacijos vadovas;

11.    Jasiulytė Eugenija, Petro-Rūta, g. 1930 m. Jūkainių k., Raseinių r. (kitų tėvų dukra, ne Antaninos sesuo, buvo užverbuota - J. A.);

12.    Jasiulytė Antanina-Žebenkštėlė, g. 1930 m. Užumedžio k.;

13.    Marcinkaitė Ona, Stasio, 21 m. amž., gyv. Trakiškių k., Raseinių r. („banditų“ sugyventinė);

14.    Mockus Antanas, Stasio, g. 1927 m. Tervainių k.;

15.    Lisanka-Narūnas, gyv. Sujainių k., Raseinių r.;

16.    Gedvilaitė-Ramutė, gyv. Blinstrubiškių k., Raseinių r.;

17.    Damavičius-Beržas, gyv. Graužų k., Raseinių r.;

18.    Bakaitis Kazys-Erškėtis, gyv. Jūkainių k.

R Ė M Ė J A I

1.    Barčas Bronius, gyv. Paliepių k., Raseinių r.;

2.    Žečiubauskas Bronius, gyv. Paverybio k., Raseinių r.;

3.    Maračiauskas Antanas, gyv. Paliepių k.;

4.    Maračiauskas Pranas ir jo žmona Elena, gyv. Paliepių k.;

5.    Antanavičius Ignas, gyv. Lakštyčių k., kolchozo „Nacės Statyba“ (taip originale) pirmininkas;

6.    Klikna Vincas, gyv. Jūkainių k.;

7.    Jasiulis Jonas, 20 m. amž., gyv. Jūkainių k.;

8.    Bucius Izidorius, 30 m. amž., gyv. Jūkainių k.;

9.    Petrokas Adomas, 60 m. amž., gyv. Bagamolų k.;

10.    Marcinkus Stasys, gyv. Talkininkų k.;

11.    Starožinskis (turi sūnų Stasį, g. 1932 m.), gyv. Bagamolų k., savo namuose laiko „banditų“ bunkerį;

12.    Kymantas Stepas, 43 m. amž., gyv. Nemarčionių k.;

13.    Petraitis Jonas, 40 m. amž., gyv. Paliepių k.;

14.    Šiškutė Bronė, 30 m. amž., gyv. Anžilių k.;

15.    Truskauskas Povilas, 39 m. amž., gyv. Burgaičių k.;

16.    Jakubauskas Jonas (siuvėjas), siuva „banditams“ drabužius, gyv. nemarčionių k.

<...> „Gauja“ kelia sau tikslą - tiesioginę ginkluotą kovą prieš sovietų valdžią, terorizuoja vietinius gyventojus, lojaliai nusiteikusius sovietų valdžiai, užsiima sovietinių įstaigų plėšimu. Tokiu būdu Narbuto „gauja“ įvykdė šiuos teroro aktus:

1949 m. birželio 23 d. „gaujos“ dalyviai Blinstrubiškių k. nužudė valstietę, buvusio Viduklės vlsč., Raseinių r. gyventoją Kučmonienę Veroniką.

1949 m. liepos 5 d. buvo nužudytas kolchoznykas Bardauskas Petras, Izidoriaus, gyv. Didvėjų k.

1949 m. rugsėjo 22 d. Viduklėje išplėšta krautuvė.

1949 m. rugsėjo 18 d. Paliepių k. apiplėštas kolchozas „Puti Sovetov“ (sovietų kelias).

1950 m. sausio 9 d. Rimkiškių k. sunkiai sužeista gyventoja Stirbienė Stasė, Jono, ir apiplėštas jos ūkis.

1950 m. gegužės 15 d. iš pasalų nužudyti du Viduklės vlsč. MGB sk. „l. g.“ (stribai): Šimaitis ir Baltaduonis iš Pašešuvio k., Rasenių r.

Šios grupės sekime dirba šie agentai ir informatoriai: Nevėžis, Dobilas, Yla, Dagilis, Jakubauskas, Kristina, Nėman, Galinskij, Degtukas.

Sekimas vyksta „banditų“ slapstymosi vietų nustatymo kryptimi, siekiant juos likviduoti ir išaiškinti jų žvalgybos bei rėmėjų bazę.

Būrio vado Narbuto-Saturno išaiškinimą vykdo Raseinių r. MGB sk. vyr. oper. įgaliotinis, vyr. ltn. NOVOŽIONOV.

Pasirašo: LSSR Raseinių r. MGB sk. vrš. pplk. ISAIČEV

Raseinių r. MGB sk. vyr. oper. įgaliotinis vyr. ltn. NOVOŽENOV
1950 m. rugpjūčio 2 d.

P L A N A S
Agentūrinių-operatyvinių priemonių Narbuto vadovaujamai „gaujai“

1950 m. rugpjūčio mėnesiui Tvirtina: LSSR Raseinių r. MGB sk. vrš. ISAIČEV Nemarčionių, Alaviniškių, Užumedžio, Jūkainių, Graužų, Lauksminiškės kaimų teritorijoje, buvusiame Viduklės vlsč., Raseinių r., LSSR veikia nac. ginkluota „gauja“, vadovaujama Narbuto, kuri pavaldi BIRUTĖS rnkt. štabui. „Gaują“ sudaro šie asmenys:

1.    Narbutas Stasys, Povilo-Saturnas - būrio vadas;

2.    Petraitis Jonas, Jono-Našlaitis - BIRUTĖS rnkt. štabo narys;

3.    Živatkauskas Bronius, Juozo-Keršys, eilinis partizanas;

4.    Rutkauskaitė Stasė, Vinco-Aldona, eilinė partizanė;

5. Sniegis, eilinis prtz. (vokietis).

<...> Šios grupės tyrimui būtina atlikti šias priemones:

1.    Agentūrą, dirbančią išaiškinant Narbuto grupę, pasiųsti į: „gaujos“ slapstymosi bei dislokacijos vietą, į grupės žvalgybos bei rėmimo bazę, į grupės judėjimo maršrutus ir į jos veikimo rajoną.

Vykdo: vyr. ltn. NOVOŽENOV

2.    Surinkti pilnus nustatomuosius duomenis visų „gaujos“ dalyvių ir užvesti „gaujai“ agentūrinę bylą.

Vykdo: vyr. ltn. NOVOŽENOV, duotas laikas iki 1950 08 10.

3.    Pagal turimus duomenis, „banditka“ Rutkauskaitė yra „gaujos“ sudėtyje, pastojusi nuo „bandito“ Narbuto, po ko iš „gaujos“ pasitraukė ir šiuo metu slapstosi Klaipėdoje. Būtina surinkti visus turimus parodymus ir medžiagą dėl jos arešto įforminimo. Gavus sankciją jos areštui, važiuoti į Klaipėdą dėl jos neakivaizdaus suėmimo. Davus išskleistus parodymus ir jų užtvirtinimą, spręsti klausimą dėl jos verbavimo, siekiant išaiškinti Narbuto-Saturno grupę bei BIRUTĖS rnkt. štabą.

Vykdo: kap. PAŠIN; vyr. ltn. NOVOŽENOV

4.    Išsiaiškinti kur ištremti „gaujos“ vado Narbuto tėvai ir visą jų gaunamą bei išeinančią korespondenciją paimti į PK (pašto kontrolė), kadangi tikėtina, jog Narbutas per ryšininkus savo šeimai siunčia materialinę pagalbą, kas būtina dėl Narbuto asmeninių ryšių išaiškinimo.

Vykdo: vyr. ltn. NOVOŽENOV

5.    Per agentūrą, dirbančią pagal šią „gaują“, nustatyti iš kur kilęs „banditas“ slapyvardžiu Sniegis, jo ir jo artimųjų duomenis, kad galima būtų užvesti operatyvinę įskaitą.

Vykdo: vyr. ltn. NOVOŽENOV

6.    „Banditas“ Živatkauskas-Keršys, bijodamas šaukimo į sov. armiją, 1950 m. pavasarį išėjo į Narbuto „gaują“. Jo tėvai šiuo metu gyvena Didvėjų k., buvusiame Viduklės vlsč.

Iškviesti Živatkausko tėvą ir per jį palenkti „banditą“ Živatkauską neakivaizdžiam susitikimui su oper. darbuotoju dėl jo įterpimo į Narbuto „gaują“, kaip vidinį agentą su užduotimi „gaujos“ „užvedimui ant operatyvinio-karinio smūgio“.

Nepasisekus įvykdyti šios priemonės, apgalvoti klausimą dėl „bandito“ Živatkausko sukompromitavimo ir jo „užvedimo ant pačių „banditų“ smūgio“, kaip neva „mūsų informatoriaus“.

Vykdo: vyr. ltn. NOVOŽENOV

7.    turimais duomenimis, Tervainių k., Raseinių r. gyvena Mockus Antanas, g. 1927 m., anksčiau buvo šioje „gaujoje“, o šiuo metu su ja palaiko ryšį.

Atlikti Mockaus stebėseną, surinkti apie jį visą turimą medžiagą ir spręsti klausimą dėl jo verbavimo Narbuto „gaujai“ sekti.

Vykdo: vyr. ltn. NOVOŽENOV

8.    Neakivaizdžiai suimti Nateckaitę Bronę, Antano, g. 1931 m., gyvenančią Keidžių k., buvusiame Viduklės vlsč., apklausti ir spręsti klausimą dėl jos užverbavimo, kadangi, pagal mūsų turimą medžiagą, ji yra Narbuto ryšininkė ir ne kartą lankėsi jo „gaujos“ slapstymosi vietose.

Vykdo: vyr. ltn. NOVOŽENOV

9.    Areštuotas „banditas“ - KĘSTUČIO apyg. štabo vrš. Gedvilas parodė, jog jam žinoma asmeniškai apie buvusią Viduklės vlsč. pogrindinę antisovietinę organizaciją OS, kurios vadas yra 27-28 m. amž. vyriškis, dirbantis Viduklės parduotuvėje, akordeonistas, turi slapyvardį Kaplys ar Kailis.

Per šaltinius: Aldona, Pšenica, Aleksandrova ir kt. gyvenančius Viduklėje pasiteirauti, kas iš kooperatyvo darbuotojų groja akordeonu (atitinkamo amžiaus) ir paimti tokį aktyviam agentūriniam tyrimui, siekiant nustatyti jo priklausymą OS organizacijai ir spręsti jo verbavimo klausimą.

Vykdo: NOVOŽENOV, STAROSTIN

10.    Areštuotasis „banditas“ Gedvilas apklausos metu parodė, jog Viduklės vlsč. gyvena „gaujos“ ryšininkai:

1.    Pisanka-Narūnas, gyv. Sujainių k. ar Naukaimio k.;

2.    Gedvilaitė-Ramutė, gyv. Blinstrubiškių k.;

3.    Domavičius-Beržas, gyv. Graužų k. Jis yra ryšių punkto laikytojas tarp štabų apygardos bei rinktinių.

Nustatyti nurodytuosius asmenis, surinkti jų asmeninius ir juos charakterizuojančius duomenis ir per patikrintą agentūrą paimti aktyviam tyrimui, siekiant išaiškinti jų praktinę veiklą.

Vykdo: vyr. ltn. NOVOŽENOV

11.    Pagal turimą agentūrinę-tardymo medžiagą „praeina“ kaip aktyvi Narbuto ryšininkė Jasiulytė Antanina, gyv. Jūkainių k., buvusiame Viduklės vlsč., kuri buvo sulaikyta Raseinių apskr. MGB sk., davė smulkius parodymus, bet dėl blogos sveikatos buvo paleista.

Organizuoti neakivaizdų susitikimą su Jasiulyte Antanina, pertardyti ją, ištraukti iš jos pilnai prisipažįstamus parodymus, po to užverbuoti dėl Narbuto-Saturno „gaujos“ sekimo.

Vykdo: vyr. ltn. NOVOŽENOV

12.    Taip pat vykdyti operatyvines-karines priemones. 1. Šaltinių duomenis: Dobilo, Ylos, Kristinos ir Nemuno, Narbuto „gauja“ tankiai slapstosi miškuose: Jūkainių (koord. 2246, 2247) ir Puišių (koord. 2645). Šiuose miškų masyvuose bei slaptaviečių vietose, kur tikimasi „banditų“ judėjimo, periodiškai praktikuoti pasalų išdėstymą.

Pasirašo: Raseinių r. MGB 2N sk. vyr. oper. įgaliotinis vyr. ltn. NOVOŽENOV

Sutinka: Raseinių r. MGB vrš. pavad. kap. PAŠIN

P A Ž Y M A

Raseinių apskr. teritorijoje veikia prtz. BIRUTĖS rnkt. štabas, kurį sudaro 5 prtz. ir kurie sekami pagal agentūrinę bylą „ZVERAG“ Nr. 698.

1949 m. birželio 27 d. čekistinės-karinės operacijos metu ši rinktinė buvo likviduota.

1949 m. rugpjūčio mėn. KĘSTUČIO apyg. vado įsakymu buvo sudarytas naujas rnkt. štabas iš 9-ių partizanų:

1. BIRUTĖS rnkt. vadas - Labanauskas Krizostomas, g. 1924 m. Kelmės gimnazijos mokytojas, slapyv. Justas (vokiečių kalbos dėstytojas). 1949 m. įstojo į prtz. būrį. 1949 m. pervestas į rnkt. štabą, kur dirba rnkt. štabo viršininku;

2.    Petraitis Jonas-Patrimpas, Graužų k. gyv.;

3.    Dervinskas Juozas, Antano-Vilius, g. 1915 m. Šeštokynės k., Viduklės vlsč.;

4.    Vaitkevičius Bolius (Boleslovas)-Tėtušis, g. 1880 m. Viduklėje (žuvęs). Jo sūnus -Vaitkevičius Romas, Boleslovo-Dangutis, Kilpa, g. 1927 m. Viduklėje;

5.    Antanavičius Antanas-Žemaitis, gyv. Alėjų k., Raseinių vlsč. ir apskr.;

6.    Narbutas Stasys, Povilo-Saturnas, Apolinaras, Rytas, g. 1926 m. Galkaičių k., Viduklės vlsč., partizanų Rajono vadas;

7.    Janušas Antanas-Skudutis, g. 1925 m. Kalniškių k., Nemakščių vlsč.;

8.    Laurinaitis Antanas, Kazio-Žeimelis, g. 1916 m. Legotiškės k., Nemakščių vlsč.;

9.    Navickas Alfonsas-Genutis, g. 1929 m. Alaviniškių k., Viduklės vlsč.

BIRUTĖS rnkt. sudaro 3 prtz. grupės.

I- oji grupė - Milerio-Aliaus, kurią sudaro 10 prtz., veikia Raseinių r. teritorijoje:

1.    Grupės vadas - Mileris Benadas, Antano-Tomas, Alius, g. 1918 m. Ražaičių k., Girkalnio k. apylinkėje, Raseinių r. Būryje nuo 1946 m.;

2.    Tverkus Ipolitas, Vinco-Vidas, g. 1927 m. Žuveliškės k., Raseinių r. Būryje nuo 1946 m.;

3.    Laurinaitis Antanas, Jono-Algimantas, g. 1924 m. Žuveliškės k. Būryje nuo 1949 m.;

4.    Karpis Juozas, Stepono-Uosis, g. 1907 m. Kniečių k., Šimkaičių vlsč., Raseinių r.;

5.    Armonas Antanas, Antano-Zubrys, g. 1927 m. Girkalnio vlsč. (Norvėnų k.?), Raseinių r. Būryje nuo 1947 m.;

6.    Pluščiauskas Leonas, Silvestro-Zaunys, g. 1927 m. Gervinių k., Raseinių r. Būryje nuo 1947 m.:

7.    Šabliauskas Jonas, Jeronimo-Aras, g. 1925 m. Diekaimio k., Betygalos vlsč.;

8.    Vasaris - eilinis partizanas;

9.    Sadykov Šakir-Vargūnas. Areštuotas Raseinių apskr. MGB sk. 1950 m. balandžio mėn.;

10.    Bagaslauskas Antanas-Žilvitis. Areštuotas Raseinių apskr. MGB sk. 1950 m. gegužės mėn.

II- oji grupė - Narbuto-Saturno. Veiklos rajonas - Viduklės vlsč., Raseinių apskr. Ją sudaro šie partizanai:

1.    Narbutas Stasys-Saturnas;

2.    Petraitis Jonas-Našlaitis;

3.    Živatkauskas Jonas-Balandis;

4.    Rutkauskaitė-Narbutienė Stasė-Aldona;

5.    Sniegis (vokietis).

III-ioji grupė - Milkinto Juozo-Maršalio. Veiklos r. - buvęs Nemakščių vlsč., Raseinių apskr. teritorija. Šiuo metu - Skaudvilės r., Klaipėdos sritis.

1.    Milkintas Juozas-Maršalis;

2.    Šležas Steponas-Žvangutis;

3.    Janušaitė-Milkintienė Jadvyga-Ramunė;

4.    Grakulskis Kazys-Gusaras;

5.    Šležas Aleksas, Petro;

6.    Milkintas Stasys-Liepa.

Be to, Viduklės vlsč. teritorijoje dislokuojasi du partizanai-vienišiai iš likviduotos Rukštelio grupės:

1.    Jucius Zenonas, Viktoro-Kalvis, g. 1919 m. Peldžiūnų k., Girkalnio vlsč., Raseinių r.;

2.    Julius - eilinis partizanas.

P L A N A S
Agento Neman įterpimui į Narbuto-Saturno būrį

I.    Įterpimo tikslas. Į Saturno „gaują“ įterpti agentą Neman, siekiant ją išaiškinti, nustatyti jos dislokacijos vietą bei pasislėpti dėl pilno jos sunaikinimo, taip pat išaiškinant ryšininkus, rėmėjus ir pagrindinę antisovietinę organizaciją.

II.    P. Parengtinės priemonės ir perėjimas į nelegalią padėtį. Agentas Neman yra šaukiamojo amžiaus, 1950 m. pavasarį jis turėjo būti pašauktas į sov. armijos eiles, bet dėl ligos (dėl apendicito) jam šaukimas atidėtas, kas gali būti priežastimi dėl jo pasitraukimo į partizanų būrį, jam pakartotinai gavus šaukimą į sov. armiją. Tam tikslui būtina jam paruošti šaukimą į armiją.

Ag. Neman rugpjūčio mėn. pranešė, jog Kutninkų k. gyvenantis Lisauskas Andrius pasiūlė jam pirkti pistoletą su šoviniais. Ag. Neman iš anksto būtina pagarsinti tarp ryšininkų: Jasiuliui, Jasiulytei Antaninai, Soročkai ir kitiems, po to kartu su Jasiuliu B. nueiti pas Lisauską įsigyti tą pistoletą taip, kad apie tai sužinotų „banditai“.

Netrukus, agentui įsigijus pistoletą, per karinį komisariatą ir sov. organus agentui Neman įteikti šaukimą į sov. armiją, po ko agentas pereina į nelegalią padėtį ir ima slapstytis pas ryšininkus Jasiulį Bronių ir Soročką.

Vykdo: Raseinių r. MGB sk. vrš. pavad. kap. PAŠIN ir vyr. oper. įgaliotinis vyr. ltn. NOVOŽENOV

III.    Įterpimas į būrį. Po ag. Neman perėjimo į nelegalią padėtį, pradėti jo aktyvią paiešką, ruošti pasalas prie jo namų MGB kariuomenės pajėgomis ir nustatytu laiku agentas turi prieiti prie namo su ryšininku Jasiuliu, kur gyvena jo žmona ir patekti į pasalą.

Agentas turi bėgti ir atsišaudyti, o pasalaujantys kareiviai turi atidengti ugnį ir jį persekioti, bet agentas su ryšininku Jasiuliu spėja pasislėpti.

Susišaudymo metu agentas Neman „sužeidžia“ vieną kareivį („sužeistąjį“ kareivį tiksliai prainstruktuoti, kaip jis turėtų elgtis po „sužeidimo“).

Po kareivio „sužeidimo“, tarp gyventojų sukelti triukšmą, mobilizuoti arklį „sužeistajam“ kareiviui pristatyti į Viduklę, bet pristatymą uždelsti, iššauti seriją raketų, siekiant iškviesti mašiną „sužeistajam“ kareiviui, likusiems tęsti paiešką.

Po šios kombinacijos įvykdymo, agentas Neman privalo pranešti Jasiuliui, jog dabar laisvai jis gyventi negali, jam belieka tik stoti į partizanų būrį, prašo Jasiulio surengti jam susitikimą su būrio vadu Narbutu, kad jis galėtų jį priimti į savo būrį.

Gavęs sutikimą, ag. Neman išeina kartu su „banditais“ (apie ag. Neman elgesį su „gaujos“ vadu Narbutu, jo buvimo metu „gaujoje“, prainstruktuoti).

Vykdo: MGB sk. vrš. pavad. kap. PAŠIN ir to paties rajono MGB vyr. oper. įgaliotinis vyr. ltn. NOVOŽENOV

IV. Ryšys su ag. Neman. Kaip nustatyta iš asmeninio pokalbio su ag. Neman, pastarasis visiškai pasitiki savo žmona. Iki ag. Neman pervedant į nelegalią padėtį, būtina atlikti neakivaizdų susitikimą su jo žmona ir, dalyvaujant pačiam ag. Neman, užverbuoti ją kaip agentę-ryšininkę.

Pats geriausias būdas, organizuojant agento ryšį su žmona, panaudoti ryšininką Jasiulį Bronių.

Ag. Neman, prieš išeidamas į partizanų būrį, susitars su Jasiuliu, kad jis padėtų žmonai ūkiniuose darbuose. Mūsų užduotimi ag. Neman vykdys susitikimus su Broniumi Jasiuliu ir per jį su savo žmona.

Ryšį ag. Neman su žmona atidirbinėti susitikus atskirai. Be asmeninių ryšių, parinkti 2-3 slaptavietes, apie kurias privalo žinoti ag. Neman ir jo žmona.

Vykdo: rajono MGB sk. vrš. pavaduotojas kap. PAŠIN ir to paties rajono MGB sk. oper. įgaliotinis vyr. ltn. NOVOŽENOV

Gavus duomenis iš agento Neman ir jo ryšininkės žmonos, numatyti tolimesnes priemones.

Pasirašo: Raseinių r. MGB 2N sk. vyr. oper. įgaliotinis vyr. ltn. NOVOŽENOV

Sutinka: Raseinių r. MGB sk. vrš. pplk. ISAIČEV

Kauno sr. MGB Valdybos 2N sk. vrš. mjr. OLEINIK

CHARAKTERISTIKA
Informatoriaus Neman asmens byla Nr. 44650

Informatorius Neman P užverbuotas 1949 m. kovo 10 d.

1948 m. liepos 17 d. ag. Neman P buvo išvestas į neakivaizdų susitikimą su oper. darbuotoju ir apklaustas. Apklausos metu ag. Neman P davė parodymus apie eilę „gaujos“ ryšininkų bei rėmėjų, pavyzdžiui, apie ryšininką Tolių Vladą-Pirmininką, Jasiulį Bronių ir kt.

Toliau Neman P davė reikšmingos medžiagos apie ryšininkus bei rėmėjus, dėl ko jis ir buvo mūsų užverbuotas informatoriumi Neman P.

Per visą darbo laiką su MGB organais, ag. Neman išaiškino eilę „banditų“ ryšininkų ir rėmėjų. Patikrinimo keliu per kitą agentūrą bei duomenis gautus tardymų metu viskas pilnai pasitvirtino.

Pagal informatoriaus Neman duomenis buvo užverbuotas agentas Vėjas, užvesta by-la-formuliaras Saturno ryšininkei Jasiulytei Antaninai.

Užvestas parengtinis agentūrinis tyrimas „gaujos“ ryšininkei Jasiulytei Eugenijai ir agentūrinė byla „ZELIONYJE“ Narbuto-Saturno „gaujai“.

Darbe su MGB organais ag. Neman parodė save iš teigiamos pusės. Darbą supranta, dirba noriai, rodo iniciatyvą, išradingumą, laikosi konspiracijos, į susitikimus atvyksta sąžiningai ir sistemingai pristato turimą medžiagą, rodo operatyvinį dėmesį.

Toliau gali būti naudojamas kaip agentas.

Pasirašo: Raseinių r. MGB sk. vrš. pplk. ISAČEV

Raseinių r. MGB sk. oper. įgaliotinis vyr. ltn. PRIŠČENOV

P A Ž Y M A

Pagal agentūrinę medžiagą, gautą iš informatoriaus Neman P, darbinė byla Nr. 44650

Informatorius Neman P užverbuotas 1949 m. kovo 10 d. Per visą bendradarbiavimo laiką su MGB organais informatorius Neman P pristatė šiuos nedidelius charakteringus pranešimus:

1949 m. vasario 7 d., dar iki užverbavimo Neman P pranešė, jog jis aplankė Užrūdžio k., Viduklės vlsč. gyvenantį Sabaliauską Joną. Pas Sabaliauską dirba darbininkas, su kuriuo kalbėdamas šaltinis nustatė, jog pas Sabaliauską lankosi Petraičio „gauja“, kuriam jis teikia materialinę pagalbą. Šaltinis (ag. Neman) nustatė, jog Sabaliauskas pas save ilgai laikė sužeistą partizaną. Šis darbininkas vardu Jonas papasakojo, jog partizanai jam davė užduotį nustatyti kada į Viduklę atvažiuoja kareiviai, kiek ir kokia kryptimi jie juda ir nedelsiant jiems-partizanams apie tai pranešti.

1949 m. kovo 16 d. Neman P pranešė: Tolius Romas - Tukių k. gyventojas šaltiniui papasakojo, jog Viduklės miestelyje yra „l. g.“ (stribas), kuris palaiko ryšį su partizanais ir prtz. perduoda visą reikalingą informaciją. Šis stribas informaciją perduoda per savo brolį, kuris gyvena Tukių k.

1949 m. gegužės 31 d. šaltinis pranešė, jog Bagamolų k. gyvenantis Jasiulis Bronius yra „gaujos“ ryšininkas, iš kurio jis gavo pasitikėjimą ir per jį nustatė, jog Jūkainių k., Viduklės vlsč. apylinkės pirmininkas Rubrinas yra aktyvus „gaujos“ rėmėjas.

1949 m. balandžio 25 d. šaltinis pranešė, jog užmezgė gerus santykius su Talkininkų k. gyventoju Globiu Pranu, kuris papasakojo, jog jo pusbrolis Globys, susidūrimo metu su kareiviais, buvo sužeistas, o vėliau mirė. Anžilių k., Viduklės vlsč. partizanui Globiui buvo suorganizuotos laidotuvės, laidojo jį su Viduklės kunigo palaiminimu kapinėse.

Pasinaudodamas gerais santykiais su ryšininku Jasiuliu Broniumi, ag. Neman išaiškino eilę „banditų“ rėmėjų, pavyzdžiui: Jasiulį iš Jūkainių k.; Globį; Pocių; Sabaliauską ir kt. Per Jasiulį Br. ag. Neman nustatė „gaujos“ judėjimo kelius bei orientacines jų slapstymosi vietas.

1949 m. liepos mėn. Jasiulis Br. šaltiniui papasakojo, jog „banditas“ Petraitis domisi šaltiniu ir davė Jasiuliui užduotį - stebėti šaltinį, kas jis per žmogus, ir kad Jasiulis apie šaltinį pareiškė gerus atsiliepimus. Tai šaltiniui žinoma iš paties Jasiulio ir iš „bandito“ Petraičio.

1950 m. ag. Neman pranešė, jog 1950 01 25 pas šaltinį į butą atėjo „banditas“ Petraitis ir pasakė šaltiniui, kad jis apsirengtų ir kartu su Petraičiu važiuotų arkliu. Kieme stovėjo pakinkytas arklys. Šaltiniui su „banditu“ Petraičiu nuvažiavus pas Rimkiškių mokyklos viršininką, ten susitiko „banditą“ Pluščiauską Praną-Altorą. Šaltinis stovėjo sargyboje, o „banditai“ suėjo į mokyklą, kur vyko šokiai ir ten jie šoko su savo ryšininkėmis: Jasiulyte Antanina (Antose) ir Marcinkaite Ona iki 5 val. ryto. Po to su šiomis ryšininkėmis išvažiavo į Jūkainių k., o šaltinį paleido į namus.

1950 m. vasario 17 d. ag. Neman pranešė, jog susitikimo metu su „gaujos“ vadu Petraičiu, pastarasis pareiškė, jog jie ruošia Rimkiškių rinkiminio punkto užpuolimą, bet užpuolimas buvo sulaikytas iš mūsų pusės priimtomis priemonėmis.

Netrukus pas šaltinį ir vėl arkliu atvyko trys „banditai“: Petraitis, Altoras ir Sniegis ir beveik visą naktį pas šaltinį pijokavo.

1950 m. liepos 10 d. šaltinis pranešė, jog Raudondvario k., Raseinių r. pradinės m-klos patalpose yra pogrindinis „banditų“ bunkeris. Įėjimas į tą bunkerį iš indų spintos, bet šiuo metu „banditų“ ten nėra.

Ag. Neman turi pranešti kada šiame bunkeryje bus „banditai“ ir tik tada šis bunkeris bus atidarytas.

1950 m. rugpjūčio 31 d. ag. Neman pranešė, jog šiuo metu „gaujos“, veikiančios buv. Viduklės vlsč., sudėtis tokia:

Vadas „gaujos“ - Petraitis Jonas-Našlaitis; Pluščiauskas Pranas-Altoras; „banditas“ -vokietis gydytojas Sniegis; Danusas Petras-Bijūnas; Bakaitis Kazys-Ąžuoliukas.

Agento Neman žinomi šie ryšininkai: Saročkaitė Antanina (Antosė); Saročka; Globienė Stasė; Jasiulis Bronius; Stonys Jonas.

Jasiulis Bronius ir Globys 1950 m. liepos mėn. šaltiniui pasakojo, jog Jūkainių miške, Raseinių r., arti eigulio Jasiulio namų yra požeminis bunkeris 8-iems „banditams“. Ant bunkerio dangčio pasodinta eglutė.

1950 08 25 Jasiulis Bronius perspėjo ag. Neman, jog artimiausiu metu pas šaltinį ateis būrio vadas Petraitis Jonas ir bus pokalbis dėl šaltinio galimybės stoti į prtz. būrį, kadangi jis dabar turi būti pašauktas į sov. armiją.

Susitikimo metu šaltinis pareiškė, jog jam Kutininkų k. Lisauskas Andrius pasiūlė pirkti pistoletą ir šovinių. Toliau šaltinis praneša, jog „gaujos“ vadas Petraitis jau anksčiau per ryšininkus siūlė šaltiniui neiti į armiją, o stoti į partizanų būrį.

Pažymą surašė: Raseinių r. MGB 2N sk. vyr. oper. įgaliotinis vyr. ltn. NOVOŽENOV

P L A N A S

Agentūrinių-operatyvinių priemonių paieškai ir likvidavimui KĘSTUČIO apyg. BIRUTĖS rnkt. štabo ir jo apsaugos būrio, vadovaujamo Saturno, 1950 m. spalio ir lapkričio mėn.

Agentūrinės bylos: „SARANČA“ Nr. 927 ir „ZELIONYJE“ Nr. 205

Tvirtina: Kauno sr. MGB Valdybos vrš. plk. SINICYN, 1950 m. spalio 20 d.

<...> Ag. Neman, sutinkamai pagal MGB Valdybos patvirtintą planą, pervestas į nelegalią padėtį dėl įterpimo į BIRUTĖS rnkt. apsaugos būrį, vadovaujamą Saturno.

Ag. Vėjo duomenimis nustatyta, jog ag. Neman į prtz. būrį jau įsiterpė. Sutinkamai su pažymėtomis priemonėmis plane dėl Neman užšifravimo, atlikti jo aktyvią paiešką tarp giminaičių, ryšininkų bei rėmėjų.

Tuo pačiu metu per agentą-ryšininką (jo žmoną) ag. Leliją nustatyti jo padėtį „gaujoje“ ir galimybes dėl jos užvedimo operatyviniam sunaikinimui.

<...> 1949 m. rugsėjo mėn. agento statusu užverbuota Antanavičiaus būrio vidine agente Milda.

Ag. Milda (Šimkevičiūtė Apolonija-Audronė) 1948 m. pasislėpė nuo ištrėmimo ir išėjo į prtz. būrį, kuriame išbuvo iki 1948 m. rudens. Sulaikyta Kaune, Milda prisipažino apie savo „banditinę“ veiklą ir noriai sutiko užsiverbuoti. Jai buvo duota užduotis grįžti į partizanų apsaugos grupę BIRUTĖS rnkt., nustatyti štabinių slapstymosi vietas, apie ką vėliau pranešti mums dėl karinės operacijos vykdymo.

Ag. Milda sutiko grįžti į „gaują“, pareiškusi, jog jai nesunku bus įvykdyti šią užduotį, kadangi turinti artimus ryšius su BIRuTĖS rnkt. štabo nariu Antanavičiumi.

Po verbavimo ag. Milda neilgai buvo Narbuto-Saturno būryje, o po to su Narbuto žmona Rutkauskaite iš būrio išėjo ir slapstėsi Klaipėdoje.

Š. m. rugpjūčio mėn. buvo gauta sankcija Rutkauskaitės areštui, bet jos sulaikymas, vadovaujantis Klaipėdos MGB Valdybos įsakymu, buvo uždraustas dėl operatyvinių išskaičiavimų.

Šiuo metu „banditka“ Rutkauskaitė ir vėl yra Narbuto „gaujoje“ ir palaiko ryšį su mūsų ag. Milda, kuri iki šio laiko tebegyvena Klaipėdoje.

Ag. Mildą gerai žino rajono sk. oper. darbuotojai. Paskutiniu metu būtina nuvažiuoti į Klaipėdą, neakivaizdžiai suimti ag. Mildą ir pristatyti į Kauną, demaskuoti ją, kaip išdavikę, perverbuoti, verbavimą užtvirtinti areštais ir iš naujo pasiųsti sekimui BIRUTĖS rnkt. štabo dalyvių: Antanavičiaus ir apsaugos būrio viršininko Narbuto-Saturno.

Vykdo: MGB Valdybos 2N sk. 2-ro poskyrio vrš. pavad. vyr. ltn. PODKOMENSKIJ ir MGB sk. oper. įgaliotinis ltn. BICON. Laikas vykdymui iki 1950 11 05.

<...> Ag. Vėjas yra BIRUTĖS rnkt. vado Kurtinaičio meilužė, apie ką žino ir rnkt. štabo „banditai“. Ag. Vėjas pranešė, jog BIRUTĖS rnkt. štabo narys Janušas-Skudutis jai davė užduotį surasti sūnų žuvusio 1949 m. rinktinės vado Kurtinaičio ir laikinai jį paimti pas save auklėjimui.

Kurtinaičio Edmundo-Kalniaus sūnus Algis, 8 m. amž., yra pas mūsų agentą Žibutę.

Organizuoti Kurtinaičio sūnaus perdavimą agentei Vėjas. Sūnaus perdavimo planą sudaryti atskirai. Per ag. Vėjas Kurtinaičio sūnų panaudoti kaip masalą štabo „banditams“, turint tikslą nustatyti „banditų“ slapstymosi vietas ir juos likviduoti.

Vykdo: PAŠIN ir DANIUKOV. Laikas vykdymui iki 1950 10 30.

<...> Ag. Smelyj pranešė, jog po jo „naparniko“ agento Lakštingalos išėjimo į sov. armiją, jis užėmė ryšį su BIRUTĖS rnkt. štabo ryšininku Margiu Vytautu-Mėnuliu.

Ryšium su paeiliniu Margio Vytauto šaukimu į sov. armiją, pastarasis papasakojo, jog jis susitarė su BIRUTĖS rnkt. štabo vadovybe, tuo atveju, jeigu jį netikėtai pakviestų į armiją, vietoje savęs jis ryšininku paliktų Milašauską Antaną, g. 1929 m., o vietoje ryšininko Steponaičio-Švogerio - Ališauską Vladą, g. 1927 m., gyvenantį Mažučių k., Kelmės r.

Pokalbio metu su Margiu ag. Smelyj turi išsakyti pageidavimą pasilikti rinktinės ryšininku. Pokalbiui paprašyti Margį kartu su juo susitikti su BIRUTĖS rnkt. štabo vadovybe. Tuo pačiu metu per Margį agentui Smelyj palengva susipažinti su naujai paskirtais ryšininkais Milašausku ir Ališausku, per kuriuos nustatyti BIRUTĖS rnkt. štabo dalyvių slaptavietę dėl karinės operacijos vykdymo ir dėl jų likvidacijos.

Vykdo: PAŠIN ir BICON. Laikas vykdymui iki 1950 11 20.

<...> 1950 m. gegužės mėn., slėpdamasis nuo šaukimo į sov. armiją, į ginkluotą „gaują“ dengiančią BIRUTĖS rnkt. štabą, vadovaujamą Saturno, įstojo Danusas Petras, Povilo-Bijūnas, g. 1928 m. Iki išėjimo į „gaują“ gyveno Kutininkų k., Raseinių r.

Iš agentų Neman ir Dagilis žinoma, jog „banditai“ Danusui siūlė legalizuotis. Danuso žmona turi du vaikus, materialiai gyvena sunkiai.

Atlikti neakivaizdų susitikimą su Danuso žmona ir jai pasiūlyti išvesti savo vyrą į neakivaizdų susitikimą su oper. darbuotoju, įspėjant ją, jog vyro atsisakymas atvykti į pokalbį su juo, užtrauks jai ir visai šeimai rimtų pasekmių. Žmonos pasiūlymas dėl nea-kivaizdaus susitikimo su MGB darbuotoju, taip pat „banditų“ pasiūlymas dėl jo legalizacijos, gali būti jo priimtas ir jis sutiks eiti neakivaizdinio pokalbio su MGB darbuotoju. Tuo atveju įforminti jo verbavimą ir palikti „gaujoje“ kaip vidinį agentą, o jo ryšiui su MGB organais užverbuoti jo žmoną.

Vykdo: PAŠIN ir NOVOŽENOV. Laikas vykdymui iki 1950 11 20.

<...> iš agentūrinės-tardymo medžiagos žinoma, jog Soročkaitė Jadvyga (Jadzė), Mataušo, pagal vyrą - Šatkienė (originale - Šartkienė). Jos vyras tarnauja sov. armijoje, palaiko ryšį su „banditu“ Grakulskiu Kaziu-Gusaru (žuvęs 1950 m. rugsėjo mėn.), gydė jį, aprūpino maisto produktais, susitikinėjo su kitais Narbuto „gaujos“ dalyviais. Po to, kai žuvo Grakulskis, areštuoti ryšininkai: Šimonis, Radavičius, Jocius ir kt. davė parodymus prieš Soročkaitę-Šartkienę apie jos ryšius su Narbuto-Saturno „gauja“.

Neakivaizdžiai suimti Soročkaitę-Šartkienę, ištardyti ir, gavus atvirus parodymus, užverbuoti, verbavimą užtvirtinti areštais pagal jos parodymus, priešingu atveju įforminti medžiagą areštui.

Vykdo: PAŠIN ir NOVOŽENOV. Laikas vykdymui iki 1950 11 10.

Pasirašo: Raseinių r. MGB sk. vrš. pavad. kap. PAŠIN

Sutinka: Raseinių r., MGB sk. vrš. pplkn. ISAČEV

Kauno sr. MGB Valdybos 2N sk. vrš. mjr. OLEINIKOV

A K T A S

1951 m. spalio 6 d. Raseiniai

Mes, toliau pasirašę, Raseinių r. MGB sk. vrš. pavad. kap. PAŠIN, to paties MGB sk. oper. įgaliotinis ltn. BICON, 2-o diviziono 6-os komandos vadas vyr. ltn. EVSEENKO, „l. g.“ (stribų) būrio vadas KABANOV, šiandien sudarėme šį aktą:

1951 m. spalio 5 d. pagal gautus duomenis iš Raseinių r. MGB sk., Linkių miške, šalia Anusinėlių k. (gal Anulyno k.?), buv. Viduklės vlsč., Raseinių r., Kauno sr. MGB kariuomenės pajėgomis, Raseinių r. MGB „l. g.“ (stribų) pajėgomis buvo atlikta čekistinė-kari-nė operacija, kurios metu nušauti du „banditai“.

Atpažinimo metu nustatyti abu žuvusieji:

1.    Skačkauskas Vincas-Regimantas, BIRUTĖS rnkt. štabo narys ir KĘSTUČIO apyg. vado pavaduotojas;

2.    Janušas Antanas-Skudutis, buvęs BIRUTĖS rnkt. štabo narys, DUBYSOS rajono vadas, paskutiniu metu buvo vedlys-ryšininkas tarp KĘSTUČIO apyg. ir BIRUTĖS rnkt.

Iš žuvusiųjų išimta:

1.    Rusiški šautuvai - 2 vnt.

2.    Pistoletas TT - 1 vnt.

3.    Šoviniai įvairūs - 75 vnt.

4.    Kompasas - 1 vnt.

5.    Žiūronai - 1 vnt.

6.    „Banditų“ dokumentai.

Iš mūsų pusės - žuvęs Raseinių r. MGB „l. g.“ (stribas) Karpius Leonas, Jono; sužeistas „l. g.“ (stribas) Šveitys Zigmas. Pastarajam vietoje suteikta medicininė pagalba, po ko pasiųstas į Raseinių ligoninę. Žuvusiųjų „banditų“ lavonai, išimti ginklai pristatyti į Raseinių MGB skyrių.

Pasirašo: (visi sudarę šį aktą) PAŠIN, BICON, EVSEENKO, KABANOV

A K T A S
1949 m. birželio 27 d. Raseiniai

Mes, toliau pasirašę, Raseinių apskr. MGB sk. vrš. pavad. ISAIČEV; MGB SGP štabo 2/273 kariuomenės vyr. ltn. TALIŠEVSKIJ; MGB SGP štabo 2/273 kariuomenės vyr. felčeris vyr. ltn. KONIANIN; Raseinių apskr. MGB sk. vyr. oper. įgaliotinis ltn. VOLKOV; Raseinių vlsč. MGB sk. vrš. ltn. DANIUKOV; MGB 2/273 kariuomenės eilinis BURILIN; „l. g.“ (stribas) ARNASTAS, sudarėme šį aktą apie tai, jog 1949 m. birželio 27 d. pagal Raseinių apskr. MGB sk. gautus duomenis, buvo atlikta čekistinė-karinė operacija Raseinių vlsč. ir apskr. Pakapurnio k. MGB SGP kariuomenės 2/273 garnizono, „l. g.“ ir kareivių -iš viso 30 pajėgomis, vadovaujant Raseinių apskr. MGB sk. vrš. pavad. ISAIČEV’ui ir MGB SGP 2/273 kariuomenės štabo vrš. pavad. vyr. ltn. TALIŠEVSK’iui.

Operacija buvo atliekama „gaujos“ buvimo vietos blokavimu ir tuo pačiu metu blokuojamos teritorijos prašukavimu. Operacija pradėta 1949 m. birželio 27 d. 18 val.

19 val. šukuojančioji grupė prie Paulausko namų susidūrė su 6-ių „banditų“ grupe. Susidūrimo metu ir persekiojant atsitraukiančius „banditus“, nušauti keturi ir vienas „banditas“ paimtas gyvas.

Tarp žuvusiųjų:

1.    Neverdauskas Bronius, Juozo-Rūkas, Beržas, g. 1924 m., anksčiau gyveno Knebionių k., Girkalnio vlsč., Raseinių apskr. GINTARO rnkt. Žvalgybos štabo vrš., o nuo 1949 m. birželio mėn. paskirtas GINTARO rnkt. vadu;

2.    Pakarklis Petras, Jono-Kilpa, Puta, g. 1922 m., gyv. Beržytės k., Raseinių vlsč. Buvęs mokytojas. OS organizacijos vrš.;

3.    Dirmeikis Juozas, Jono-Diemedis, Lunukas, Tukių k., Viduklės vlsč. gyventojas;

4.    Vaitkevičius Romas, Boliaus-Dangutis, g. 1925 m. Viduklėje, Raseinių apskr. GINTARO-BIRUTĖS rnkt. štabo narys;

5.    Barčas Edvardas, Jono-Adius, g. 1929 m. Šauklių k., Šimkaičių vlsč. Sužeistas ir suimtas gyvas.

<...> Iš mūsų pusės nesunkiai sužeisti du „l. g.“ (stribai), kuriems suteikta med. pagalba vietoje.

Pasirašo: (visi MGB pareigūnai paminėti šiame akte)

A K T A S

Mes, toliau pasirašę, Raseinių apskr. MGB sk. vrš. pavad. PEREKRESTOV; MGB Valdybos SGP 2/273 kariuomenės bataliono vado pavad. kap. KAZININ; LSSR Raseinių apskr. MGB 2N Valdybos bendradarbis vyr. oper. įgaliotinis MGB sk. ltn. GAVRILOV; „l. g.“ (stribas) ŽILINSKAS, surašėme šį aktą dėl šio, kadangi 1950 m. sausio 24 d. pagal gautus duomenis iš Raseinių apskr. MGB sk. buvo atlikta čekistinė-karinė operacija Balčių apyl., Nemakščių vlsč., Raseinių apskr. MGB SGP 2/273 kariuomenės garnizono pajėgomis 120 žmonių (kareivių) ir „l. g.“ (stribų) 25 žmonių pajėgomis, vadovaujant Raseinių apskr. MGB sk. vrš. pavad. kap. PEREKRESTOV’ui ir MGB SGP 2/273 kariuomenės bataliono vado pavad. kap. KAZININ.

Operacija įvykdyta atitinkamos teritorijos blokavimo keliu. Operacija pradėta 1950 m. sausio 24 d. 9 val. 14 val. kareivių grupė susidūrė su dviejų žmonių grupe Masiulienės Antaninos (Antosės) ūkyje. Susidūrimo metu nušauti du „banditai“:

1.    Milkintas Stasys-Alksnis, Andrius, Vasaris, Liepa, Ritenis, gyv. Smulkių k., Nemakščių vlsč. Būrio vadas;

2.    Šležas Antanas-Bevardis, g. Kerkasių k., Kelmės apskr.

<...> Paimti trofėjai, dokumentai, kurie perduoti į Raseinių apskr. MGB sk.

iš mūsų pusės sužeistas felčeris ALIMOV.

Pasirašo: (visi surašę šį aktą)

SPEC. PRANEŠIMAS

LSSR MGB 5-to sk. vrš. pplk. drg. ODONCOV’ui. 1951 m. kovo mėn. Vilnius (pagal agentūrinę bylą „FANATIKI“)

Pagal ag. bylą „FANATiKi“ atliekamas tyrimas grupės „banditų“ DUBYSOS rajono, BiRUTĖS rnkt., KĘSTYČio apyg,. priklausančios LLKS VAKARŲ SRIČIAI - JŪRA, kuri veikia Rasenių r., Kauno sr. ir Skaudvilės r., Klaipėdos sr., kuri pagal „banditinio“ pogrindžio vadovybės užduotį bando Klaipėdos mieste įkurti žvalgybinę organizaciją, siekdama rinkti šnipinėjimo duomenis ir išsiaiškinti galimybes ryšiui nustatyti su užsienyje veikiančiais nacionaliniais lietuvių centrais.

Dėl agentūrinių-operatyvinių priemonių dalis šios grupės „banditų“ išleista gyventi Klaipėdoje. Daliniu šios bylos realizavimu areštuota:

1.    Narbutas Stasys, Povilo-Apolinaras, g. 1926 m., „gaujos“ ryšininkas nuo 1945 m. slapyvardžiu Žalgiris, o nuo 1947 m. prtz. DUBYSOS rajono vadas;

2.    Živatkauskas Bronius, Juozo-Keršys, g. 1926 m. DUBYSOS rajono organizacinio skyriaus viršininkas, „gaujos“ ryšininkas nuo 1945 m. Būryje nuo 1950 m.;

3.    Rutkauskaitė Stasė, Vinco-Aldona, g. 1926 m., būryje nuo 1947 m.;

4.    Šimkevičiūtė Liudvika Apolonija, Alekso-Audronė, g. 1931 m. Būryje nuo 1948 m;

5.    Kačiušis Benediktas, Jurgio, g. 1920 m. Klaipėdos valstybinės prekybos pagalbinio ūkio direktorius. iš Keršio gavo antisovietinių laikraščių ir verbavosi pas jį kaip pogrindinės spaudos korespondentas;

6.    Bliudsukis (taip originale) Pranas, Prano, g. 1932 m. Gyveno nelegaliai. Keršiui pardavė pistoletą ir verbavosi pas jį kaip pogrindinės spaudos korespondentas.

Areštuojant šiuos pirmiau nurodytus asmenis, išimta: 2 pistoletai (iš Narbuto ir Živatkausko), 83 įvairūs šoviniai bei dokumentai, turintys operatyvinę vertę.

Realizuojant suimto DUBYSOS rajono vado Narbuto parodymus, paeiliui vykdžius vieną po kitos dvi čekistines-karines operacijas, likviduojant DUBYSOS rajono BIRUTĖS rnkt. dalyvius, nušauti 12 ir 1 suimtas gyvas dalyvis. Žuvo:

R. K. pastaba: visi kiti žuvusieji išvardyti pirmiau pateiktuose aktuose (1951 03 27-28)

<...> Per čekistines-karines operacijas išimta:

1.    Rankinių kulkosvaidžių (užsieninių) - 4 vnt.

2.    Automatų - 3 vnt.

3.    Šautuvų - 9 vnt.

4.    Pistoletų - 9 vnt.

5.    Šovinių - 526 vnt.

6.    Rašomųjų mašinėlių - 2 vnt.

7.    Radijo imtuvas - 1 vnt.

Kopija tikra. Pasirašo: plk. SENIN ir ltn. PRICEPOV

Ag. bylos Nr. 205 „ZELIONYJE“ užbaigimas
(sutrumpintas variantas - R. K.)
1952 m. birželio 6 d.

<...> Bylos užbaigimo raštą surašė Raseinių r. MGB sk. oper. įgaliotinis vyr. ltn. PRICEPOV, patvirtino Kauno sr. MGB Valdybos vrš. plk. SINICYN, 1952 m. birželio 19 d.

<...> Dėl agentūrinių-operatyvinių priemonių 1951 m. kovo mėn. „gaujos“ dalyviai: Narbutas-Saturnas; Živatkauskas-Keršys ir Rutkauskaitė-Aldona buvo areštuoti ir nuteisti. Jų bylos-formuliarai perduoti į MGB Valdybos „A“ skyrių Kauno sr. laikyti archyve.

1952 m. sausio mėn. „gaujos“ dalyvis Petraitis-Našlaitis taip pat buvo areštuotas, bet iš po sargybos pabėgo ir šiuo metu veikia Raseinių r. teritorijoje ir aiškinamas Raseinių r. MGB sk. pagal bylą-formuliarą Nr. 5515.

Asmenys, praeinantys pagal agentūrinę bylą „ZELIONYJE“ - „banditai“: Dervinskas Juozas; Antanavičius Antanas, Antano; Mileris Benodas sekami Raseinių r. MGB sk.

pagal bylas-formuliarus Nr. 5510, 13487, 5522.

Armonas Antanas, Antano, ir Šabliauskas sekami pagal bylas-formuliarus Ariogalos r. MGB sk.

Labanauskas-Justas sekamas pagal agentūrinę bylą „OCHVAT“ Kauno sr. MGB Valdybos, kaip KĘSTUČIO apyg. vadas.

Laucius-Paukštis sekamas Tytuvėnų r. MGB sk.

Įvairiu laiku likviduoti-nužudyti: Bakaitis Kazys; Danusas; Vaitkevičius Romas; Janušas Antanas; Laurinavičius Antanas; Tverkus Ipolitas; Karpius Juozas; Pluščiauskas Leonas; Milkintas Juozas; Šležas Stasys; Janušaitė Jadvyga; Grakulskis Kazys; Jocius Zanas; Žukauskaitė Veronika.

Įvairiu metu areštuoti ir nuteisti: Barauskas Vytautas; Vaitkevičius Bolius; Navickas Alfonsas, Jono; Sadykov Šakir ir Bagaslauskas Antanas.

„Banditas“ Barauskas Zigmas 1949 m. legalizavosi ir 1952 m. pašauktas į sov. armiją, byla-formuliaras pasiųsta į jo tarnybos vietą.

„Banditų“ ryšininkai ir rėmėjai: Jasiulytė Eugenija tiriama Raseinių r. MGB sk. pagal bylą-formuliarą Nr. 8715.

Areštuoti ir nuteisti ryšininkai ir rėmėjai 1950-1951 m.: Venclovaitė Ona; Braniauskaitė Petrė; Biliutė Ona; Jasiulytė Antosė; Gedvilaitė; Domavičius; Antanavičius Ignas; Petrokas adomas; Lembutis Bronius, Vinco; Navickas Jonas; Petrokas Jonas, Adomo; Urbanas Pranas; Steponaitytė Janina, Antano; ir Petrokaitė Antosė.

Pisanka tarnauja sov. armijoje ir tiria pagal bylą-formuliarą karinio dalinio kontržvalgyba.

Buzius Izidorius yra agentas Dūmas Klaipėdos sr. MGB apsaugos sk., o Žukauskas Kazys, Steponaitytė Ona ir Steponaitis Antanas 1951 m. rugsėjo 20 d. ištremti iš LSSR teritorijos į Krasnojarsko kraštą.

NUTARTA tyrimą pagal ag. bylą Nr. 205 „ZELIONYJE“ nutraukti kaip realizuotą.

Medžiagą veikiančiam „banditui“ Petraičiui-Našlaičiui ir ryšininkei Jasiulytei Eugenijai iš agentūrinės bylos atskirti ir prijungti prie jų turimų bylų-formuliarų Nr 5515, 8715.

Agentūrinę bylą Nr. 205 „ZELIONYJE“ grąžinti į Kauno sr. MGB Valdybą „a“ skyrių laikyti archyve.

Pasirašo: Raseinių r. MGB sk. oper. įgaliotinis vyr. ltn. PRICEPOV

Sutinka: Raseinių r. MGB Valdybos 2N sk. vrš. pplk. OLEINIK

Agentūrinis PRANEŠIMAS
Šaltinis: Nevėžis

1952 m. vasario 12 d. šaltinis Viduklėje susitiko su „bandito“ Petraičio Jono-Našlaičio dėde Petraičiu Antanu, gyvenančiu Stungurių k., Raseinių r. Pokalbio metu Petraitis Antanas pasakojo, jog pas jį prieš tris dienas buvo atėjęs „banditas“ Petraitis Jonas-Našlaitis, kuris pasakė, jog jį ir „banditą“ Navicką, dėl kokios tai ampulės, kurią davė gydytojas (?), paėmė gyvus. Bet Petraičiui pasisekė - jis pradėjo vaikščioti su MGB darbuotojais. Žilių k. pas vieną šeimininką užėjo Petraitis ir vienas MGB darbuotojas. Kada pradėjo išgėrinėti, „banditas“ Petraitis iš automato nušovė MGB darbuotoją, o kada išbėgo į lauką, jam pasisekė nušauti dar 3 ar 4 rusų kareivius ir pabėgo.

Šaltinis Antano Petraičio paklausė, kaip jis dabar toliau gyvens, ar neprisijungė prie „banditų“?

Petraitis Antanas atsakė, jog kol kas vaikšto vienas ginkluotas automatu. Šaltinis, kalbėdamas su Petraičiu Antanu, pasidomėjo, kokios nuomonės Petraitis-Našlaitis apie šaltinį (agentą Nevėžį)?

Petraitis Antanas atsakė, jog Jono Petraičio-Našlaičio nuomonė apie šaltinį (agentą Nevėžį) gera ir šaltinio niekuo neįtarinėja. Ir kaip pareiškė Petraitis Antanas, kada Našlaitis pas jį apsilankys kitą kartą, jis šaltiniui praneš arba kartu su juo ateis. Šaltinis išreiškė padėką už jam visa tai pasakytą ir pasakė „banditui“ Petraičiui-Našlaičiui, jog jo drabužiai paruošti, tegu užeina, arba, kai ateis pas tave, man pranešk.

Be to, šaltinio žmona papasakojo, jog ji buvusi Rimkiškių k. pas Jasiulytę (mezga iš vilnonių siūlų), kuri gyvena prie ištremto Petroko ūkio, kuri žmonai pranešė, jog neseniai pas juos buvo „banditas“ Petraitis-Našlaitis. Jis atėjo vienas ir vis šoko. Jasiulytė įtaria, jog jis išprotėjo.

Pasirašo: ag. Nevėžis, 1952 m. vasario 18 d.

UŽDUOTIS: Kada pas jus atsilankys „banditas“ Petraitis, veikite pagal jums duotą instruktažą, t. y. „banditą“ Petraitį nušaukite.

Jeigu ateis „banditas“ Petraitis pas dėdę Petraitį Antaną ir jus ten pasikvies, pažadėkite nueiti, bet be mūsų suderinimo neiti - apie tai nedelsiant pranešti mums asmeniška, arba per žmoną, po ko bus priimtas sprendimas.

Tęsti per giminiškus ryšius ir žinomus jums ryšininkus, nustatyti „bandito“ slapstymosi vietą. Gavus informaciją, nedelsiant mums pranešti.

P A Ž Y M A

Ag. Žemaitis yra „ant ryšio“ pas LSSR MGB 2N Valdybos darbuotojus. Per pastarąjį „banditai“ Petraitis ir Navickas buvo suimti gyvi.

1952 m. sausio mėn. iš 26 d. į 27 d. „banditui“ Petraičiui iš (?) pasisekė pabėgti.

Visa medžiaga apie Petraitį, t. y. jo suėmimą per ag. Žemaitį, darbas su MGB bendradarbiais ir jo pabėgimą pakartota.

Pasirašo: Raseinių r. MGB vrš. pavad. kap. PAŠIN

Ištraukos iš knygos „Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai“
V dalis. Išleista 2006 m. Vilniuje

590 psl. Iš Antaninos Valeikienės-Jasiulytės-Žebenkštėlės prisiminimų:

1951 m. vėlai rudenį jau po teismo Raseiniuose prižiūrėtojas pravėrė kameros durų langelį ir, kaip buvo priimta kalėjime, iškvietė pagal pirmąją pavardės raidę „J“. Supratau, kad mane šaukia į tardymą, tik nesupratau kodėl... Einu ir kalbu poterius. Nuveda į tardymo kabinetą ir sako tardytojas:

-    Ar nori pasimatyti su „banditu“ Petraičiu?

Kiek patylėjusi aš jam sakau:

-    Pirmiausia, aš žinau, kad jo niekas nepagaus, o antra, jis geriau žus, bet niekada gyvas nepasiduos. Jis jau kartą buvo suimtas ir žino, ką reiškia pakliūti į jūsų rankas... Na, jeigu jūs jį pagavot gyvą, žinoma, labai norėčiau pamatyti jį.

Sėdim ir laukiam. Sėdim per visą kiaurą naktelę iki paryčių, o paryčiais nuveda vėl atgal į kamerą. Tik gerokai vėliau viskas išaiškėjo. Pasirodo, juos apnuodijo Alėjų gydytojas Levickas, čekistai paėmė gyvus Joną Petraitį-Našlaitį ir Alfonsą Navicką-Genutį. Mes laukėm laukėm, o Petraitis pabėgo. Kai jiems neliko ką parodyti, mane nuvedė atgal į kamerą. Ateinu į kamerą, pradedu merginoms pasakoti šitą „pasaką“, o jos man sako, ką tu čia „švilpauji“, čia kažkas ne taip... Joms iškart kilo įtarimas, kad mane užverbavo.

Stasį Narbutą, Bronių Živatkauską, Stanislavą Narbutienę-Rutkauskaitę ir Apoloniją Šimkevičiūtę teisė maždaug po mėnesio. Kaip žinia, Narbutas neišlaikė sunkių fizinių kankinimų, išdavė du savo brolius, kurie žuvo bunkeryje. Vėliau kažkas pasakojo: „Kai parvežė tuos lavonus, vienas čekistas paklausė: „Ar tau dabar negaila, kad tavo broliai žuvo?“. Narbutas atsakęs: „Geriau jie žuvo, negu būtų patekę į jūsų rankas...“. Kai juos vedė sušaudyti, Narbutas sušuko: „Einam mirti už Tėvynę!“ Kažką panašaus sušuko ir Živatkauskas, bet jam sargybiniai burną spėjo užspausti. Visas kalėjimas sujudo, pasigirdo smarkus beldimas į kamerų duris, prasidėjo šauksmai kamerose. O kai vedė pro mūsų kamerą, Narbutas pasakė žmonai: „Sudie, Stasele, mane veda šaudyti...“. Atgimimo metais KGB archyve radome pažymą apie šituos vyrus, nuteistus sušaudyti. Jie dar apie mėnesį buvo laikomi Lukiškių kalėjime, tik tada atėjo nutarimas iš Rygos karinės apygardos, kad jau galima juos sušaudyti.

455 psl. Iš KĘSTUČIO apyg. partizanų archyvų. Jono Petraičio-Šiaurio, Našlaičio
parodymai.

1952 05 02

1952 01 03 aš, partizanas Šiaurys, nuvykau kartu su partizanu Alfonsu (Alfonsas Navickas-Genutis) pas daktarą Levicką, gyvenantį Alėjų bažnytkaimy, pasitikrinti sveikatos ir vaistų, be to, K. V. buvo prašęs pasikalbėti dėl buvusios organizacijos „Tėvynės sargai“, kuriai jis priklausė, kad sausio 6 d. jis norįs vykti į Rygą parsivežti vaistų sau ir mums, todėl patarė atvykti sausio 7 d. Mes nuėjome. Radome jį belaukiantį.

Suėjus į kambarį, jis mus pakvietė prie stalo užkąsti. Stalas iš anksto buvo paruoštas, apkrautas gerais užkandžiais, pastatytas likerio butelis. Visi susėdome prie stalo. aš tuojau išgėriau du vyno stiklus ir paprašiau suleisti vaistus. Jis pradėjo sakyti, kad labai siaučia šiltinė, ir patarė pasiskiepyti, tai esą apsaugos vidurius. Mes sutikome, jis mus paskiepijo. Kai skiepijo, tai pasakė, kad jeigu pradėtų imti miegas arba pykinti, tai reikia nusivilkti aprangą, tada per kelias minutes viskas praeis.

Po tų jo paskiepijimų aš pasijutau besėdįs Vilniuje. Kaip surakino ir nuvežė, nežinau.

Kai atsigavau, tuojau pradėjo tardyti ir mušti, bet, matydami, kad nieko nelaimės, visi išėjo lauk, paliko tik sargybinius. Kai jie išėjo, man kilo mintis pradėt ieškoti laimės pabėgti, bet tam juk reikia kai ką išduoti. Greitai pergalvojau viską ir nutariau ieškoti progos.

Atėjo majoras Jurgavojus ir Blochas, kuris gerai kalbėjo lietuviškai. Jis pradėjo man žadėti visokių gėrybių, kas silpnavalį galėjo tikrai suvilioti. Jis prašė išduoti partizanus, bet aš jam paaiškinau, kad partizanų nežinau, bet sutikčiau eiti jų paieškoti. Jis mano pasiūlymą priėmė ir nuvedė į kitą kabinetą, kur buvo majoras Poškus ir leitenantai Šabeldinas ir Belovas. Jie man davė pavalgyt ir išgert, ko tik aš paprašiau, be to, klausė, kur ir kada eisime ieškoti partizanų. Nurodžiau vieną RV, iš kur man lengviausia pabėgti, bet jie reikalavo nurodyti, pas ką reiktų pasirodyti, kad nekiltų įtarimas dėl mūsų dingimo. Nurodžiau partizanams įtartinus žmones - Miniotienę ir Andrių Lisauskį. Be to, jie klausė, kur turiu susitikti partizanus sausio 24 d., nes rado šią datą, pažymėtą mano užrašų knygelėje. Aš nurodžiau vietą netoli mūsų pervažos, kur niekas iš partizanų neturi ateiti. Prieš sausio 24 d. turėjome vykti pas jų žmones pasirodyti. Ten nuvykau su šešiais provokatoriais sausio 16-17 d., sausio 24 d. laukėme vyrų, partizanų, bet aš žinojau, kad jie neateis. Taigi laukiau visai ramiai. Kai nesulaukėme, privertė eiti ieškoti partizanų, mes nuėjome pas Grumauskus. Norėdamas įspėti, kad nekalbėtų ko nereikia, šeimininką tris kartus papurčiau už rankos, bet jis nesuprato. Man paklausus, ar nebuvo partizanai, jis atsakė, kad buvo. Nepasakė jokio slapyvardžio nei kada buvo. Provokatoriai liko labai nepatenkinti.

Sausio 25 d. išvykau su keturiais provokatoriais į KV (toliau neįskaitoma), perdaviau jo žinią - Keleiviui laiškas nuo Ladygos ir Budrio. Ladygos laišką suvalgiau, o Budrio paėmė provokatoriai. Kai jį perskaitė, tuoj paklausė, kur Keleivis. Pasakiau, kad aš nežinau, bet yra žmogus, per kurį galima jį surasti, pasiūliau sausio 26 d. važiuoti ieškoti. Jie sutiko. Sausio 26 d. su keturiais provokatoriais nuvykau pas pil. Lukmoną, kuris apie partizanus visai nieko nežinojo. Išvažiuodami provokatoriai pamiršo ūkininką, kuris man labai daug padėjo. Į kambarį įėjome dviese, o trise pasislėpė. Kambaryje išgėrėme po puodelį šnapso, pavalgėme. Provokatorius gėrė daugiau. Kai atsisveikinome su šeimininku ir ėjome lauk, daviau provokatoriui į galvą. Jis parkrito, bet kai aš norėjau paimti iš jo šautuvą, jis atsikėlė, mudu susikibome. Jis norėjo į mane šauti, bet aš nusukau į šalį vamzdį. Jis paleido šūvius pro šalį. Bešaudant išėmiau apkabą, šėriau ja per veidą ir pabėgau. Šiaurys

R. K. pastaba:
1.    Juozas Kačiušis-Piršlys, paimtas gyvas 1952 m. rudenį.
2.    Aloyzas Stumbrys (Stumbras)-Keleivis, g. 1928 m. Kelmės vlsč., Viduklės apyl.. Žuvo 1951 m.
3.    Jonas Petraitis-Šiaurys, Našlaitis, žuvo 1952 m. liepos mėn. Žilių k.
4.    Krizostomas Labanauskas, Antano-Ladyga, Justas, g. 1927 m. Kelmės r. Fiktyvi pavardė Zenonas Rimkus, agentas Kalinauskas. Veikė SG iki 1956 m. liepos mėn. Nušovė tris brolius Kybartus. Šaltinis: LVA F.3, b. 68/9, p. 203; b. 66/3, p. 46.
5.    Juozas Čeponis-Budrys.
6.    Jaunutis.

457 psl. Iš Antaninos Linkienės-Určinauskaitė parodymų:

Tuo laiku gyvenau Raseinių rajone, Pryšmančių apylinkėje, Kutninkų kaime pas savo seserį Juzę Narbutienę. Levickas buvo kilęs iš Kelmės rajono, Pakražančio apylinkės, Kerkasių kaimo. Dar prieškariniais metais įgijęs gydytojo specialybę, po to įstojo į Pagryžuvio vienuolyną. Antrą kartą grįžus rusų okupantams, vienuolynas buvo sunaikintas, o vienuoliai išsiskirstė. Apie 1948-1949 m. Levickas buvo paskirtas dirbti į Raseinių rajoną, Viduklės ambulatoriją gydytoju. Ten dirbdamas susipažino su partizanais ir stengėsi jiems padėti, ypač medikamentais. Kadangi jis gyveno netoli Viduklės stribyno, tai su partizanais susitikti eidavo į kaimą. Viena tokia susitikimo vieta man buvo žinoma - tai Gylių dvaras Raseinių rajone. Ten gyveno jo giminaitė Bronė Anankienė, pas kurią jis atvažiuodavo. Atvažiavęs sakydavo, kad jis galįs ateiti ir į bunkerį, jei atsirastų koks sužeistasis, bet į bunkerį vyrai nė karto jo nekvietė.

1951 m. jį perkėlė į Alėjų ambulatoriją. Ten jam vienam davė didelį namą, kuris buvo atimtas iš bažnyčios. Viename gale buvo įrengta ambulatorija, o kitame gale apsigyveno gydytojas Levickas su savo sesers dukra, kuri jam šeimininkavo ir aptarnavo ambulatoriją. Gyvendamas vienas tame name, jis pradėjo kviestis partizanus.

1952 m. sausio 5 d. išvakarėse partizanai Jonas Petraitis-Našlaitis ir Alfonsas Navickas-Genutis, susitarę su minėtu gydytoju, išėjo pas jį į namus ir nebegrįžo. Šaltropių kaime, Pryšmančių apylinkėje, Raseinių rajone pas Danielių Šadulskį bunkeryje buvo likęs sužeistas partizanas Aloyzas Stumbrys-Keleivis, kuris, nesulaukdamas grįžtančių draugų, pradėjo nerimauti. Atėjęs pas mane, jis ėmė teirautis, ką jam daryti, kaip sužinoti, ar vyrai nuėjo tą vakarą pas Levicką. Nutarėm prašyt Anankienės, kad ji nueitų pas Levicką. Keleivis Levickui parašė laiškelį, kad jis pasakytų šitai moteriškei, ar buvo atėję vyrai pas jį. Rytą aš nuėjau pas Anankienę ir viską papasakojau. Ji sutiko nueit pas Levicką, dar sutarėm, kad reiktų užsakyti mišias - kad Dievas padėtų sužinoti, ar gyvi jie, ar jau mirę. Sudėjom abi pinigų mišioms, ir Anankienė išėjo. Vėliau Anankienė man štai ką papasakojo: „Kai paklausiau apie vyrus ir padaviau Levickui laiškelį, tai jis atsakė, kad tie vyrai buvo pas jį užėję, viską pasiėmė ir greit išėjo. Daugiau apie juos jis nieko nežinąs. Tada padaviau jam pinigus ir paprašiau, kad užsakytų mišias pas Alėjų kleboną, nes, kiek žinau, jie buvo geri draugai. Man bebūnant pas Levicką, atėjo ir klebonas. Tada Levickas man grąžino pinigus ir liepė pačiai pasikalbėti su klebonu. Aš pasakiau, už ką užsakau mišias. Klebonas pažadėjo kitą dieną mišias atlaikyti“.

1952 01 26 čekistai Našlaitį atvežė į Kelmės rajoną, Liolių apylinkę, Žilių kaimą pas Lukminą. Našlaitis iš ten pabėgo. Ištrūkęs iš provokatorių, jis nuėjo pas Danielių Šadulskį, bet čia Keleivio jau neberado, šis buvo išėjęs, nes bijojo, kad kankinami draugai neišlaikys ir jį išduos. Našlaitis priprašė Šadulskio, kad jį įleistų į slėptuvę. Taip ir pasiliko jis toje slėptuvėje, nes daug vaikščioti negalėjo, nors ir turėjo automatą, bet neturėjo šovinių.

Rytojaus dieną pas mus atvažiavo Danielius ir viską papasakojo, perdavė, kad Našlaitis prašęs kuo greičiau ateiti pas jį. Mudu su svainiu sekmadienį nuėjom į susitikimą. Štai ką jis mums papasakojo: „Kai nuėjom pas Levicką, buvo apie vienuolikta valanda nakties, radom vaišėmis apkrautą stalą. Levickas mus maloniai priėmė, pirmiausia pridėjo visokiausių medikamentų, užsegė man laikrodį ant rankos, žiūronus ant kaklo užkabino. Kitą kartą pažadėjo ir Genučiui parvežti laikrodį. Po apdovanojimo pakvietė prie stalo. Valgyt neatsisakėm, labai ragino išgerti po taurelę vyno, bet vyno kategoriškai atsisakėm. Pavalgius Levickas pasiūlė pasiskiepyt nuo gripo, atseit, visur siaučia gripas, o mes visur vaikštom - būtinai reikia pasiskiepyt. Mes nieko blogo nepagalvojom ir sutikom. O kai paskiepijo, atsibudome saugume. Atsimerkęs ant kitos kanapos pamačiau Genutį - tapo aišku, kokiais skiepais Levickas mus paskiepijo. Prasidėjo tardymas, reikalavo išduoti bunkerius, kitus partizanus. Pasakiau, kad mūsiškių jau nieko nelikę, tik mes dviese. Bunkerių irgi neturime. Kur nueinam, pagrasinam ginklu, gaunam pavalgyt, nakvynę -taip ir gyvenam. Po to čekistai ėmė aiškint, kad mūsų ieško dar vienas draugas, atseit, yra Keleivio parašytas laiškas (Keleivio laiškas, kurį perdavė Anankienė Levickui). Tada aš sugalvojau, kad čekistams reikėtų pakišti mintį apie susitikimą su Keleiviu pas Lukminą. Čekistai labai greit užkibo už tos minties, sutiko mane nuvest pas Lukminą, kad susitikčiau su Keleiviu. Tuomet man ir pasisekė ištrūkt iš jų nagų...“.

Iki Našlaičio pabėgimo, tarsi nieko nebūtų atsitikę, Levickas sau ramiai gyveno Alė-juose. Nuo Našlaičio pabėgimo nakties abu su šeimininke dingo kaip į vandenį, viską paliko. Žmonės įvairiai šnekėjo: kad jiedu pabėgo, kad partizanai jiems atkeršijo. Taip ir liko neaišku, bet jei yra veiksmas, yra ir atpildas.

Apie 1960 m. pas mano seserį Juzę Narbutienę apsigyveno mokytoja Ada Abraitienė.

Jos tėviškė buvo Gudelių miestelis Marijampolės rajone. Kartą mano sesuo Juzė, bevartydama mokytojos Ados nuotraukų albumą, netikėtai pamatė nuotrauką, kurioje buvo su Ados šeima nusifotografavęs Levickas. Ji paklausė, kaip Levickas tose nuotraukose atsiradęs. Ada nustebusi paaiškino, kad čia joks Levickas, čia Vyšniauskas, jos brolio draugas, labai geras gydytojas. Tada Juzė papasakojo Adai apie tikrąjį Vyšniauską - Levicką, liepė perspėti brolį, kad būtų atsargesnis ir mažiau su juo bendrautų. Vėliau Levicką iškėlė į Gargždus.

Apie 1978-1979 m. Žalpiuose vyko atlaidai. Žmonės matė Levicką vaikštant su kažkokiu vyru, paskui abu pietavo atsisėdę ant pievelės. Po to žmonės rado Levicką negyvą, šalia dar stovėjo butelis neišgerto vyno. Taip užbaigė savo gyvenimą Levickas-Vyšniauskas.

Na, o Našlaitis vėl susirado draugų, kurie dar buvo likę gyvi, vėl įsigijo ginklų. Kaip ir anksčiau užeidavo pas mus Keleivis, Justas, Piršlys, Budrys, Jaunutis.

Tais pačiais metais žuvo Jaunutis, 1952 m. gegužės 30 d. žuvo Keleivis, o liepos mėnesį - ir Našlaitis. Tų pačių metų rudenį gyvą paėmė Piršlį kartu su žmona. Atsėdėję lageriuose, jiedu grįžo į Lietuvą. Abu jau mirę. Genutis saugume surado pažįstamą kalėjimo prižiūrėtoją ir paprašė jo, kad pasakytų mums, kur jis yra. Prašė rūbų, maisto. Keletą kartų nešiau jam maistą ir rūbus, kol pati atsidūriau už grotų.

Praėjom visus kryžiaus kelius, praėjom Sibiro taigas ir vėl sugrįžom į Tėvynę. Kai grįžau po lagerių, dar buvo likę keli gyvi partizanai, buvau sutikusi Genutį. Jis taip pat viską papasakojo apie paėmimą.

LYA (KGB arch.) LSSR Kauno sr. MGB Valdybos, Raseinių r. sk. Agentūrinė byla „ZELIONYJE“; T. 2; Pradėta 1950 08 18. F. Nr. 30; ap. Nr. 1; b. Nr. 637.

P A Ž Y M A
Pagal naujai sudaromą agentūrinę bylą pseudonimu „FANATIKI“
pagal atspalvį „Lietuviški nacionalistai“

1.    Rutkauskaitė, ji ta pati - Grubliauskaitė Stasė, Petrės (kitur - d. Vinco), g. 1926 m. Alaviniškių k., Viduklės vlsč. (gimimo metai ir vieta įvairuoja MGB-istų dokumentuose, prieš tai buvo „duktė Vinco, g. 1927 m. Jonušių k., Kelmės r. - R. K.);

2.    Šimkevičiūtė Apolonija, Alekso, g. 1931 m. Raseinių mieste, išsilavinimas 6 kl. Gyvena Klaipėdoje, Vilniaus g. 28;

3.    Kačiušytė Stasė, Prano, g. 1916 m., Raseinių apskr., „gramatna“ (raštinga). Dirba jūrininkų mokykloje, gyv. Klaipėdoje, Baltikalnių g. 3;

4.    Čiukauskas Petras, Kazio, g. 1914 m. Raseinių apskr., raštingas. Dirba laivų remonto g-je, gyv. Klaipėdoje;

5.    Mockutė Elzbieta, Jono, g. 1924 m. Viduklės vlsč., raštinga. Gyv. gimimo vietoje, yra kolchozo narė.

Agentūrinė byla buvo sudaryta (užvesta) MGB agentų Valės, Naikausko ir PK medž. gautų duomenų pagrindu, jog pirmiau minėti asmenys savo antisovietinėje veikloje buvo įsitikinimais susiję tarpusavyje, vykdė aktyvią antisovietinę veiklą. Grubliuskaitė ir Šimkevičiūtė yra „gaujos“ dalyvės.

1950 06 14 MGB ag. Valė (Elena Šimkevičiūtė) pranešė apie tai, jog pas ją iš Raseinių apskr. atvyko giminaitė Šimkevičiūtė ir su ja kartu atvyko viena nėščia jauna moteris -Šimkevičiūtės draugė (Rutkauskaitė Stasė).

Šaltiniui asmeniškai žinoma, jog Šimkevičiūtė (Apolonija) iki 1947 m. buvo nac. pogrindžio dalyvė, palaikė ryšį su buvusiu dvarininku - dabar „gaujos“ vadu Antanavičiumi. Jos tėvai 1947 m. buvo ištremti į tolimuosius SSSR rajonus (Sibiran), o Šimkevičiūtė (Apolonija) nuo tremties pasislėpė.

Šaltiniui buvo duota užduotis pokalbio metu su Šimkevičiūte (Apolonija) išsiaiškinti, kur ji gyveno ir kuo užsiėmė po jos tėvų ištrėmimo, kas tokia su ja atvažiavusi moteris ir kokiu tikslu jos atvažiavo?

Vykdydama mūsų užduotį, agentė Valia 1950 06 20 pranešė, jog ji šnekėjosi su Šimkevičiūte (Apolonija), kuri papasakojo, jog po tėvų ištrėmimo jinai kurį laiką buvo veikiančioje „gaujoje“, o po to „banditų“ nurodymu iš „gaujos“ išėjo ir išvažiavo gyventi į Kauną. Kaune gyveno iki 1950 m. ir veikė ten kaip veikiančios „gaujos“ ryšininkė. 1950 m. pradžioje buvo sulaikyta ir užverbuota MGB organų. iš MGB organų gavo nurodymą grįžti į „gaują“, išvesti iš „gaujos“ vadą Antanavičių ir „banditą“ Šimkų. Po verbavimo Šimkevičiūtė (Apolonija) dar keletą dienų neva gyveno Kaune, o po to išėjo į „gaują“, kurioje buvo iki š. m. birželio 10 d.

Apie savo draugę Šimkevičiūtė (Apolonija) papasakojo, jog jos pavardė - Rutkauskaitė Aldona (čia slapyvardis - Aldona), gimusi ir gyvenusi Viduklės vlsč. Nuo 1947 m. iki 1950 06 10 ji buvo veikiančioje „gaujoje“ kartu su savo vyru, kuris yra partizanų rajono vadas, nuo jo pastojusi.

1950 06 10, kadangi jai buvo jau paskutinės nėštumo dienos, „banditai“ leido jai važiuot į Klaipėdą gimdyti, o Šimkevičiūtei davė užduotį suteikti jai pagalbą per Klaipėdoje pas Šimkevičiūtę esančius giminaičius ir pažįstamus.

Tęsiant pokalbį, Šimkevičiūtė šaltiniui papasakojo, jog Rutkauskaitės tėvai ištremti į tolimuosius SSSR rajonus ir šiuo metu Rutkauskaitė gyvenanti kita pavarde.

1950 06 26 ag. Valė pranešė, jog Rutkauskaitė ir Šimkevičiūtė (Apolonija) jai papasakojo, jog jos 1950 06 25 važiavo į Girulius, kur su stoties viršininko pagalba susitiko su vienu savo pažįstamu iš Raseinių apskrities, kuris vokiečių okupacijos metu dirbo gestape Raseiniuose, jis pažadėjo priregistruoti Šimkevičiūtę ir Rutkauskaitę Klaipėdos mieste, taip pat padėti joms įsidarbinti per savo pažįstamą gydytoją.

Po to, kada Rutkauskaitė išėjo iš buto pas savo pažįstamą draugę Stasę Kačiušytę, Prano, gyv. Baltikalnių g. 3, Šimkevičiūtė (Apolonija) šaltiniui papasakojo, jog Rutkauskaitė šiuo metu gyvena Grubliauskaitės pavarde.

Tas pats šaltinis (MGB ag. Valė-Elena Šimkevičiūtė) pranešė, jog į šaltinio butą, kur gyvena Šimkevičiūtė, atėjo G. (Grubliauskaitė-Rutkauskaitė).

Pokalbio metu jos parodė susirūpinimą dėl to, jog jos pasiuntė vieno Raseinių apskr. gyventojo adresu du laiškus „banditams“, bet kažkodėl ilgai vis dar negauna atsakymo, gyvi jie dar ten ar jau gyvų nebėra. Grubliauskaitė susitarė su Šimkevičiūte, jei per artimiausias dvi dienas nebus laiško, tada Šimkevičiūtė pati važiuos į Raseinių apskritį, siekdama susitikti su „banditais“ ir pranešti jiems apie tai, jog Klaipėdoje įsikūrė kol kas gerai, taip pat išsiaiškinti klausimą, kodėl jie neduoda atsakymo į paskutiniuosius du laiškus ir telegramą.

Tęsdama pokalbį, Šimkevičiūtė šaltiniui papasakojo, jog Kačiušytė Stasė, pas kurią gyvena Grubliauskaitė, praeityje buvusi Raseinių apskr. „gaujos“ narė, o po to iš „gaujos“ išėjo ir atvažiavo gyventi į Klaipėdą.

1950 07 07 tas pats šaltinis pranešė, jog š. m. liepos 6 d. iš Raseinių apskr. į jos butą atvažiavo šaltiniui nepažįstama mergina, kuri užeidama į butą, paklausė, ar čia gyvena šaltinis. Nepažįstamoji mergina paklausė, kur Šimkevičiūtė? Šaltinis atsakė, jog Šimkevičiūtė išvažiavo į Raseinių apskritį.

Nepažįstamoji šaltinio paprašė pakviesti draugę Šimkevičiūtės. Šaltinis paklausė, o kas bus nepažįstamoji, kad perduotų G. (Grubliauskaitei)? Nepažįstamoji šaltinio paprašė perduoti G. (Grubliauskaitei), nes šaltinio bute jos laukia iš Raseinių apskr. atvykusi Mockutė (Mockutė Elzbieta, Jono).

Atėjusi į G. (Grubliauskaitės) butą, šaltinis pasakė, jog jos šaltinio bute laukia Mockutė, atvykusi iš Raseinių apskrities. G. (Grubliauskaitė) ilgai galvojo, kas ta Mockutė, o po to prisiminė ir pasakė šaltiniui, jog tai Mockutė Elzbieta, kurią, matyt, atsiuntė vyras. Mockutė atvežė iš „banditų“ G. (Grubliauskaitei) pinigų bei maisto produktų.

Pokalbio metu su G. (Grubliauskaite) ir M. (Mockute), papasakojo, jog „banditai“ labai nerimauja dėl to, kodėl Š. Šimkevičiūtė ir G. (Grubliauskaitė) negauna iš „banditų“ laiškų, taip pat papasakojo, jog „gauja“, kurioje yra jos vyras, šiuo metu pasipildė 6-iais (šešiais) žmonėmis - sąskaita tų, kurie slėpėsi nuo šaukimo į sov. armiją.

M. (Mockutė) pasakė, kai tik G. (Grubliauskaitė) pagimdys, tada M. atvažiuos į Klaipėdą, siekdama paimti vaiką. Gali būti, jog kartu su ja į Klaipėdą atvažiuos ir G. (Gru-bliauskaitės) vyras.

1950 07 10 tas pats šaltinis-Valė pranešė, jog šiandien iš Raseinių apskr. grįžo Š. (Šimkevičiūtė), kuri papasakojo, jog ji per partizanų ryšininką Vaišnorą, gyvenantį Varlaukio gelež. stoties rajone, norėjo susitikti su „banditais“, bet jie tuo metu išėjo į kitą veiklos rajoną, todėl Š. (Šimkevičiūtei) pakalbėti su „banditais“ nebuvo galimybės. Tačiau Š. (Šimkevičiūtė) susitiko su vienu „banditu“, kuris šiuo metu guli pas vieną valstietį ir gydosi, jis taip pat kol kas ryšio su būriu nepalaiko.

Pokalbio pabaigoje Š. (Šimkevičiūtė) kreipėsi su prašymu į šaltinį - ar ji negalėtų paieškoti ko nors iš savo draugų pabūti kūmu gero jauno žmogaus, t. y. Š. (Šimkevičiūtė) su G. (Grubliauskaite) susitarė vaikelį krikštyti Klaipėdoje, o po to jį auklėti (auginti), nuvežus į vieną iš kaimų Raseinių apskrityje. Šaltinis pažadėjo, kai tik ateis jos pažįstamas, su juo pakalbės, o po to supažindins su Š. (Šimkevičiūte).

1950 07 12 per agentę Valę kūmu buvo pristatytas MGB agentas Naikauskas (Adolfas Janulis-Jonyla), kuris 1950 07 13 pranešė, jog susipažino su Š. (Šimkevičiūte), kuri buvo patenkinta šaltiniu - ag. Naikausku ir prašė jo duoti sutikimą būti naujagimio krikštatėviu. Šaltinis davė sutikimą ir pasiteiravo, kas naujagimio tėvai. Š. (Šimkevičiūtė) atsakė, jog šaltiniui ji viską papasakos tada, kada naujagimio motina išeis iš ligoninės.

1950 07 15 ag. Valė pranešė, jog G. (Grubliauskaitė) pagimdė dukrą ir parašė laišką, kuris buvo adresuotas į Raseinių apskr. Mockutės Agotos vardu, kuriame ji rašo:

„Mielas vyre, aš pagimdžiau dukrą. Mergaitę nutariau krikštyti Reginos vardu. Au-dronė-Šimkevičiūtė bus krikšto motina, o mūsų globėjai surado kūmą. Šie globėjai pažadėjo vaikelį užregistruoti, po to aš dukrelę atvešiu. Išsiųsk kaip greičiau pinigus, kadangi atsiųstuosius aš jau išleidau.“

Dėl gautos medžiagos iš ag. Valės pertikrinimo, mes išsiuntėme užklausimą į Raseinių r. MGB sk. ir Kauno MGB Valdybą, iš kur buvo gauti atsakymai, patvirtinantys Š. (Šimkevičiūtės) priklausymą „gaujai“.

1950 07 17 ag. Naikauskas pranešė, jog, pagal suderintą užduotį, jis apsilankė Vilniaus g. 28, kur ag. Valė atitinkamai šaltinį supažindino su Šimkevičiūte ir parekomendavo jai būti kūmu, į ką Š. (Šimkevičiūtė) davė sutikimą ir po neilgo pokalbio Š. (Šimkevičiūtė) pakvietė šaltinį eiti kartu su ja aplankyti sergančiąją ir perduoti jai maisto produktų.

Einant pakeliui, Š. (Šimkevičiūtė) šaltiniui papasakojo, jog naujagimio motina šiuo metu gyvena svetima Grubliauskaitės pavarde, o tikroji jos pavardė - Rutkauskaitė. Jos tėvai 1948 m. buvo ištremti į tolimuosius SSSR rajonus, o Grubliauskaitė nuo tremties pabėgo. Š. (Šimkevičiūtė) šaltiniui papasakojo, jog jos-Grubliauskaitės vyras gyvena nelegaliai ir atvykti į krikštynas negali, o Apolonijai ir Grubliauskaitei po gimdymo pavesta vaiką pakrikštyti, užregistruoti jį „ZAKSE“, po to vaiką nuvežti į vieną iš kaimų Raseinių r. ir perduoti jį auginti vienai pilietei ir ten susitikti su naujagimio tėvu. Pokalbio pabaigoje Apolonija kreipėsi su prašymu į šaltinį, ar jis negalėtų jų priregistruoti Klaipėdoje po to, kai atneš vaiką.

Šaltinis tikro atsakymo į šį klausimą nedavė, bet pažadėjo tuo klausimu pakalbėti su savo pažįstamu.

1950 07 26 agentas Naikauskas pranešė, jog jis su Š. (Šimkevičiūte) važiavo į Girulius, kur ji jam papasakojo, jog jos tikras brolis taip pat, kaip ir ji, buvo veikiančioje „gaujoje“ ir žuvo, jog jų tėvai ištremti, o jai nuo tremties pasisekė pasislėpti, bet 1949 m. gale Kaune ji buvusi sulaikyta MGB organų, užverbuota, po to paleista ir gavusi užduotį iš MGB išduoti „banditus“, su kuriais ji palaikė ryšį. Po paleidimo Š. (Šimkevičiūtė) dar keletą mėnesių gyvenusi Kaune ir dirbusi namų tvarkytoja pas vieną viršininką žydą (MGB pplk. Danielius Todesas, g. 1910 m. Rygoje), iš kurio pavogusi pistoletą ir išėjusi į būrį, kur „banditams“ perdavusi pistoletą ir papasakojusi apie jos užverbavimą dirbti MGB organams. „Gaujoje“ Š. (Šimkevičiūtė) buvusi kartu su Grubliauskaite, kurios vyras buvo šios „gaujos“ vadas.

Giruliuose Š. (Šimkevičiūtė) susitiko savo pažįstamą, kuriam pasiūlė susipažinti su šaltiniu. Susipažinimo metu jis save pavadino - Čiužauskas Stepas, dirbantis laivų remonto gamykloje.

Po to, kada Čiužauskas nuėjo, šaltinis paklausė Š. (Šimkevičiūtės), kas tas Čiužauskas? Ji atsakė, jog tai patikimas žmogus, toks kaip jinai, kuriuo galima pasitikėti.

Į mūsų užklausimą Raseinių r. MGB sk. pranešė, jog Čiužauskas vokiečių okupacijos metu gyveno Raseiniuose ir dirbo policininku.

1950 07 27 ag. Valė pranešė, jog Grubliauskaitė šiandien paštu gavo 4 laiškus nuo savo vyro Narbuto iš „gaujos“, kuris labai nerimauja dėl G. (Grubliauskaitės) sveikatos ir prašė kuo greičiau grįžti į Viduklę.

Grubliauskaitė išsirašė iš ligoninės ir šiandien šaltinio bute suruošė naujagimio krikšto apeigas, kuriose dalyvavo šaltinis-Adolfas (kūmas), Apolonija ir Kačiušytė Stasė, pas kurią Grubliauskaitė gyveno iki gimdymo.

Pokalbio metu išgėrinėjant Kačiušytė apie save šaltiniui papasakojo, jog ji su savo tėvais nepriklausomoje („buržuazinėje“) Lietuvoje gerai gyveno, taip pat ir prie vokiečių gyveno Kelmės valsčiuje ir gyveno labai gerai. Jos brolis buvo veikiančioje „gaujoje“, 1950 m. pradžioje žuvo, o tėvai 1948 m. ištremti į SSSR gilumą, bet jai dabar, gyvenančiai kartu su broliu Klaipėdoje, pasisekė pasislėpti ir ji keletą mėnesių slapstėsi Raseinių apskr. ir palaikė ryšį su vienu iš „banditų“, kuris buvo jos kavalierius, o Grubliauskaitę ji pažįsta kaip gerą kaimynę pagal anksčiau gyvenamąją vietą.

Per vakaronę šaltiniui teko asmeniškai pasikalbėti ir su Grubliauskaite, kuri papasakojo, jog kada jos tėvą ir brolį ištrėmė, jai pasisekė pasislėpti ir išeiti į „gaują“, kur ji išbuvusi keletą mėnesių, o po to su „banditų“ rekomendacija iš „gaujos“ išėjusi ir išvažiavusi gyventi į Švenčionių rajoną pas kunigą Grigaitį, bet netrukus kng. Grigaitis buvo pervestas tarnauti į Kauną ir jai teko persikelti į Raseinių apskritį ir išeiti į „gaują“, kurioje ji išbuvusi iki atvažiavimo į Klaipėdą.

Tęsiant pokalbį, Grubliauskaitė kreipėsi į šaltinį su prašymu, kad šaltinis 1950 07 28 kartu su Grubliauskaite ir Šimkevičiūte važiuotų į Viduklės vlsč., Raseinių apskr., kur Grubliauskaitė jį supažindintų su savo vyru ir kitais „banditais“, kurie, sprendžiant iš telegramos, gautos iš Mockutės, jie lauks atvykstant Kazimiero ūkyje. Šaltinis sutiko važiuoti kartu su jomis su sąlyga, jeigu atleis iš darbo.

Į mūsų užklausimą Kelmės r. MGB sk. pranešė, jog Kačiušytė kilusi iš buožių, jos tėvai 1948 m. ištremti į tolimuosius SSSR rajonus, kaip „buožinė-banditų“ šeima, o Kačiušytė kartu su broliu nuo tremties pasislėpė. Jos tikras brolis buvo „gaujoje“ ir š. m. vasario mėn. čekistinės-karinės operacijos metu buvo nušautas.

1950 07 28 ag. Naikauskas pranešė, jog pagal užduotį jis susitiko su Grubliauskaite ir Šimkevičiūte, su kuriomis sutarė dėl nuolatinio ryšio palaikymo su jomis po jų išvykimo į „gaują“ ir dėl atsiuntimo jam antisovietinės literatūros. Grubliauskaitė ir Šimkevičiūtė dėl to davė savo sutikimą ir pažadėjo laiškus siųsti paštu, o antisovietinę literatūrą persiųs per savo patikimus žmones.

Be to, Grubliauskaitė ir Šimkevičiūtė prašė šaltinio, ar jis negalėtų joms suteikti pagalbos dėl prisiregistravimo ir įsidarbinimo Klaipėdos mieste, kadangi jos norėtų gyventi legaliai. Į tai šaltinis atsakė, jog už pinigus jis galintis jas priregistruoti ir prašė atvažiuoti.

Suderinus pagal užduotis, ag. Valė š. m. liepos 28 d. kartu su Grubliauskaite ir Šimkevičiūte išvyko į Raseinių r. ir, grįžusi š. m. rugpjūčio 8 d., pranešė, jog ji kartu su Šimkevičiūte ir Rutkauskaite iš Klaipėdos išvyko traukiniu Pagėgių kryptimi, Varlaukio gelež. stotyje išlipo iš traukinio, kur jų laukė valstietis, kuris arkliu nežymiais aplinkiniais keliais jas visas atvežė į Palaukėlių k., netoli Viduklės, kur užsuko pas Vaičekauską ir pernakvojo. Kitą dieną Vaičekauskas arkliu visas nuvežė pas giminaitį Kibauską į Paupių k. Pokalbio metu išaiškėjo, jog Vaičekauskas dirba kaimo dešimtininku, smarkiai nusistatęs prieš sovietų valdžią ir palaiko ryšį su ginkluota „gauja“.

Kibausko šeima visus sutiko, kaip artimai pažįstamus. Į Rutkauskaitės klausimą, kur jos vyras, Kibauskienė patarė kreiptis į jos kaimyną Urniežių.

Šimkevičiūtė nuėjo pas Urniežių ir maždaug po 30 min. grįžo su vienu jaunu žmogumi, kurį pristatė šaltiniui. Pasirodo, Narbutas, „gaujos“ vadas.

Po keleto valandų pas Kibauską atėjo „gaujos“ vado pavad. Keršys-Bronius Živatkauskas. Po susipažinimo Šimkevičiūtė, Rutkauskaitė, Narbutas, Keršys ir ag. Valė iš Kibausko išėjo į mišką už 3-jų kilometrų nuo viensėdžio, kur šaltinis susipažino su Narbuto „gauja“ ir 6-iais „banditais“, kurie prisistatė kaip: Skudutis, Traktoristas, jo brolis Jaknutis (gal Jaunutis?), brolis Narbutas Jonas ir Kazimieras.

Ag. Valė „gaujoje“ išbuvo iki vakaro. Būnant „gaujoje“, Narbutas „apdorojo“ mūsų agentą, davė jai užduotį, kad ji gyventų Klaipėdoje, suteiktų visapusišką pagalbą, į ką ag. davė sutikimą.

Keršio lydima, ag. Valė grįžo pas Kibauską, kur ją pamaitino ir suteikė nakvynę. Einant pakeliui, Keršys papasakojo, jog jis iki išėjimo į „gaują“ gyvenęs Klaipėdoje ir dirbęs vairuotoju laivų remonto gamykloje.

Kibausko namuose pas agentę atėjo Urniežius, kuris, įsitikinęs agento asmenybe, pareiškė, jog su agentu norėtų pasimatyti Mockutė Elzbieta. Gavęs šaltinio sutikimą, Urniežius išėjo ir po 15-os min. atėjo Mockutė. Įsišnekėjo apie kelionės įspūdžius. Pokalbio metu atėjo Keršys ir Šimkevičiūtė.

Mockutė ir Keršys tuoj pat išėjo, o šaltinis pasiliko su Šimkevičiūte. Pokalbio metu Šimkevičiūtė susitarė su šaltiniu kartu važiuoti į Klaipėdą ir ten apsistoti.

Greit grįžo Keršys, kuris šaltiniui pasiūlė su Mockute nuvažiuoti į Raseinių apskritį pas savo gimines.

Urniežiaus namuose surado Mockutę ir kartu išvyko Viduklės kryptimi. Pakeliui Mockutė agentei papasakojo, jog ji esanti Narbuto ryšininkė ir visas smulkmenas apie jų pogrindžio veiklą, taip pat ir apie tai, jog ji buvusi sulaikyta MGB ir išsipirkusi už 2000 rublių. Mockutė išsiskyrė su šaltiniu, sutarę ryšį palaikyti laiškais.

Grįžusi į Klaipėdą, Varlaukio gelež. stotyje ag. Valė susitiko su Šimkevičiūte ir kartu atvyko į Klaipėdą.

Agentas Naikauskas 1950 08 08 pranešė, jog į darbą pas šaltinį atėjo grįžusi iš Raseinių apskr. Šimkevičiūtė Apolonija, kuri pokalbio metu šaltiniui papasakojo, jog ji buvo susitikusi su „banditais“. Pastarajai Grubliauskaitė ir Apolonija neva papasakojusios apie tą rūpestį, kurį parodė šaltinis Grubliauskaitei, taip pat ir kiti „banditai“ buvę labai patenkinti šaltiniu ir todėl Narbutas šaltiniui atsiuntęs laišką, kuriame dėkojo šaltiniui už rūpestį ir prašo palaikyti su juo ryšį, taip pat ji atvežė pagal prašymą ir perdavė šaltiniui antisovietinę literatūrą.

Tęsiant pokalbį, šaltinis paklausė apolonijos, kaip jaučiasi Grubliauskaitė? Apolonija atsakė, jog Grubliauskaitė truputį susirgo, todėl ji, pagal visą tikimybę, pirmiausia važiuos į Kauną gydytis, o po to žadėjo atvažiuot gyventi į Klaipėdą, kadangi šiuo metu „banditai“ gavo naują įsakymą moterų atžvilgiu, kuriame nurodyta, jog moterų veikiančiuose būriuose neturėtų būti. Jos turėtų sėdėti bunkeriuose arba su fiktyviais dokumentais turėtų legaliai gyventi miestuose. Po to Apolonija pakartotinai kreipėsi į šaltinį su prašymu dėl prisiregistravimo ir įsidarbinimo.

Suderintai pagal užduotį ag, Naikauskas paėmė Apolonijos pasą ir mes ją priregistravome, šiuo metu jau įsidarbina.

1950 08 14 ag. Valė pranešė, jog kalbėjosi su Šimkevičiūte, kuri pasakojo, jog per jos buvimo laiką veikiančioje „gaujoje“ jai ne kartą kartu su Grubliauskaite teko dalyvauti vykdant teroro aktus prieš sovietinį partinį aktyvą, o dabar Apolonija galvoja, kai tik įsidarbins, teks nutraukti ryšius su „banditais“ ir ypač su Grubliauskaite, kurią ji laiko didele plepe ir per ją gali patekti į kalėjimą, o palaikytų ryšį tik su vienu „banditu“ Keršiu, kuriam, kaip ir Šimkevičiūtei, tapo liūdna būti „gaujoje“. Todėl artimiausiu metu ji galvoja, kai tik gaus iš Š. (Šimkevičiūtės) laišką apie jos įsikūrimą Klaipėdoje, pasistengs ir sau gauti dokumentus ir persikels gyventi į Klaipėdą ir apsistos bute pas Čiužauską.

tęsiant mums sekimą per ag. Naikauską, ginkluotos „gaujos“ narė Šimkevičiūtė buvo priregistruota ir įdarbinta, kuo ji liko patenkinta, taip pat pareikšdama, jog jos kavalieriui „banditui“ Keršiui taip pat jau atsibodo vaikštinėti po miškus ir jis pasiruošęs kreiptis į „banditų“ vadovybę, kad jam leistų išeiti iš miško, gauti dokumentus ir įsikurti gyventi legaliai.

Siekiant nustatyti dalykiškus kontaktus su ginkluota Narbuto „gauja“ ir jų dislokacijos vietai nustatyti, buvo duota užduotis agentui Naikauskui parašyti atsakomąjį laišką „gaujos“ vadui Narbutui, dėl kurio perdavimo pasiųsti Eleną (ag. Valę).

Pagal gautą užduotį ag. Valė išvyko į Raseinių r. į susitikimą su Narbutu. Atvykus į vietą, šaltiniui susitikti su Narbuto „gauja“ nebuvo galimybės, kadangi „banditai“, pagal Mockutės žodžius, išėjo į kitą veiklos rajoną. Šaltinis (ag. Valė) laišką perdavė ryšininkei Mockutei nuo kūmo (agento Naikausko) Narbutui ir „banditkai“ Šimkevičiūtei, kuriame prašo ryšininkę Mockutę suorganizuoti šaltinio susitikimą su Narbuto „gauja“.

Po to Mockutė šaltiniui papasakojo, jog Narbutas labai laukė šaltinio atvažiuojant, bet nesulaukę išėjo. todėl Narbutas prašė, kad Mockutė perduotų šaltiniui, kad į susitikimą pas Narbutą būtinai atvyktų nuo rugsėjo 12 d. iki 16 d. - jie tuomet jau bus tame rajone, kur gyvena Mockutė.

1950 09 14, kad gautume atsakymą į kūmo (ag. Naikausko) laišką, mes pasiuntėme į susitikimą pas „banditus“ ag. Valę, kuri grįžusi 1950 09 21, praneštų, jog 1950 09 15 ji atvažiavo pas Mockutę, kuri papasakojo, jog Narbuto „gauja“ jos laukė, bet nesulaukusi išėjo ir čia pat Mockutė kreipėsi į šaltinį su prašymu, kad ji pas ją pagyventų keletą dienų, kadangi Narbutas turi greitai grįžti.

10-tą val. vakaro pas Mockutę į namus atėjo keturi ginkluoti „banditai“, vienas iš jų buvo sovietinės armijos kapitonas, kurį šaltinis pažino, jog tai buvo Antanavičius.

Mockutė jiems davė samagono ir užvalgyti. Pastarieji pakvietė šaltinį už stalo. Antanavičius pasidomėjo šaltinio apie padėtį Klaipėdoje, į ką šaltinis atsakė, jog Klaipėdoje gyventi ramu.

Po to Antanavičius paklausė šaltinio - ar jinai jį pažįsta? Šaltinis atsakė, jog asmenybė pažįstama, bet negalinti prisiminti, kur matė. Tada jis pasakė savo pavardę, jog jis Antanavičius. tuo pokalbis ir baigėsi, „banditai“ išėjo.

Kitą dieną pas Mockutę į namus atėjo Narbutas su savo „gauja“, kuris buvo labai patenkintas šaltinio atvykimu.

Narbutas, sutikęs su kūmo prašymu, parašė atsakomąjį laišką, kuriame prašo kūmą Klaipėdoje sukurti „nacionalistinę“ organizaciją ir siūlo jam būti tos organizacijos grandies vadu. Tuo pačiu metu su laišku Narbutas per ag. Valę atsiuntė kūmui antisovietinę apžvalgą, štabo instrukciją dėl nac. organizacijos sukūrimo ir priesaiką stojantiems į šią organizaciją. Be to, Narbutas prašė šaltinio (ag. Valės) suteikti jiems pagalbą dėl medikamentų gavimo, bintų ir šovinių, į ką šaltinis pažadėjo Narbutui gauti būtiniausių medikamentų, bintų, bet kas liečia šovinius, šaltinis jų gauti atsisakė.

Planas dėl tolimesnių priemonių pridedamas.

Pasirašo: Klaipėdos apskr. MGB 3-io paskyrio, 5-o sk. vrš. pavad. vyr. ltn. VASILJEV

Ištraukos iš agentūrinių pranešimų

Praneša: ag. Naikauskas

1950 11 13

<...> Apolonija (Šimkevičiūtė) pasakė, jog Narbutas kūmui (ag. Naikauskui) suteikė Radvilos slapyvardį.

Praneša: ag. Naikauskas

1950 11 27

<...> Narbutas ėmė aiškinti: Jis ir jo organizacija prašo šaltinio (ag. Naikausko) materialinės pagalbos partizaniniam judėjimui: pas patikimus lietuvius mieste rinkti pinigus bei daiktus, reikalingus partizanams; rinkti tikslius duomenis apie priešo judėjimą ir jo veiksmus; padėti šeimoms, nukentėjusioms nuo okupantų ir dargi labai prašė, jeigu šaltinis gali, rašyti eilėraščius bei apsakymus į jų literatūrą. Jeigu ne, rinkti pas pažįstamus ir persiųsti jiems, kadangi partizanų eilėse daugiausia dalyvauja kaimo jaunimas, kurie silpnai susigaudo literatūroje.

<...> Į šaltinio klausimą „ar jiems neatsibodo toks gyvenimas visą laiką surištas su pavojais“? Narbutas atsakė: „nieko nepadarysi, bet viską mesti nėra galimybės ir duotą priesaiką būtų nesąžininga laužyti. Todėl teks kovoti iki galutinės pergalės arba mirti.“

<...> Šaltinis paklausė: „Kaip organizuoti jų judėjimą?“

Jis atsakė: „Aukščiausia vadovybė, tai - Aukščiausioji Taryba, toliau seka tėvūnijos, rajoniniai kariniai junginiai... Dabar svarbiausia išsaugoti gyvąją jėgą būsimai kovai.“ Todėl pas juos viskas ruošiama būsimai mobilizacijai, dabar eina karininkijos sudėties bei jaunesniųjų vadų atrinkimas. Jie turi ginklų ir šaudmenų, kurie šiuo metu nenaudojami.

<...> Narbutas paaiškino, jog pas juos žmonių baudimas mirtimi yra atšauktas, galioja tik sušaudymas ir bauda pinigais. Jų uždavinys šiuo metu - išsiaiškinti šnipus bei kitokius Lietuvos liaudies išdavikus, išaiškinti gyventojams jų būsimas užduotis išsivadavimo kovų metu, kad pakeltų gyventojų dvasią.

<...> Narbutas pasakojo - tada, kada atvažiavo šaltinis (ag. Naikauskas), jie buvo suėmę vieną moterį (vieno partizano žmona), kuri buvo užverbuota MGB organų ir paveikė savo vyrą, kuris taip pat turėjo ryšių su MGB organais ir pas jį rado laišką iš vieno MGB majoro. Jo žmona tada niekuo neprisipažino, bet tik pasakė: „Aš išdavikė ir užsidirbau tik sušaudymo.“ Prašė, kad jie ją kaip greičiau sušaudytų.

Narbutas pasakė, jog jie turi ryšių su MGB ir ten yra savų žmonių, kurie jam praneša, kas būtent praneša į MGB apie vietas, kur buvo ir šiuo metu yra „banditai“, kas jam palengvina išaiškinti šnipus. Priešas metė gausias pajėgas kovai su partizanais, bet jiems nepasiseks jų sugauti, kareiviai praeina pro šalį ir jų „nepastebi“.

<...> „Banditai“ buvo visi jauni (pacanai), Narbutas taip pat jaunas, bet raštingas ir labai juslus, tik per daug atviras ir patenkintas, kad neatsisakome padėti ir sutikome atvažiuoti į susitikimą.

<...> Šaltinis paklausė, ar pas juos nėra kitų tautybių žmonių? Narbutas atsakė, jog pas juos buvo vienas vokietis gydytojas ir vienas rusas, bet jie šią vasarą žuvo, kituose būriuose dar yra.

<...> Į šaltinio klausimą apie „banditų“ kiekį ir kaip jie aprūpinami ginklais bei šaudmenimis, Narbutas atsakė, jog ginklų pas juos yra užtektinai, kuriuos gauna iš gyventojų, turi dar ir savo atsargų. Apie „banditų“ kiekį neatsakė, tik nusišypsojo ir pasakė, jog tai jam nežinoma...

<...> Narbutas papasakojo, jog jis su savo būriu veikia pagal savo vadovybės įsakymą ir yra šio būrio vadas.

<.... Į klausimą, kaip jie praleis žiemą, Narbutas atsakė: Žiemą jie persikelia gyventi į bunkerius, bet bunkerius nepraktiška statyti miškuose. Daugiausia jie statosi viensėdžiuose, patikimose vietose, bet skundėsi, jog dabar sunkiau rasti vietą dėl bunkerio, kadangi ne visur žmonės sutinka juos priimti. Pabaigoje jis priminė, jog dar negavęs įsakymo pereiti į bunkerius.

<...> Šaltinis pajuto iš Narbuto veido išraiškos, kaip atvirą žmogų, kuris šaltiniu neabejoja ir šaltinį laiko patikimu žmogumi, kuriuo galima pasitikėti.

<...> Atsisveikinant Narbutas patarė kol kas formaliai - kurti organizacijos nereikia, kad nebūtų sugriauta, kadangi mums brangus kiekvienas žmogus, o be to, Klaipėdoje dar yra sukurta legenduota pogrindinė organizacija, kuriai vadovauja MGB, ir ji gali vesti prie suklaidinimo, o kol kas jūsų uždavinys - teikti materialinę paramą partizanams. Jis dar pridūrė, jog šiuo metu jam reikalingi patikimi žmonės įvairiose Lietuvos vietose ir, kada bus pareikalauta, kad jie galėtų vykdyti jų nurodymus.

<...> Taip pat Narbutas priminė, jog Elena - šaltinio ryšininkė, jo manymu, - labai nepastovaus charakterio ir apskritai jis visas moteris laiko plepėmis ir mano, kad ryšį geriau palaikyti per vyrą, kurį jis atsiųs. Bet kad jis galėtų įtarti Eleną (ag. Valę), šaltinis (ag. Naikauskas) nemano.

Praneša: ag. rezidentas Morozov

1950 11 29

Agentas rezidentas Morozov vakare pranešė, jog pas jį atėjo ag. Valė, kuri prašė perduoti, jog traukiniu iš Tauragės šiandien vakare atvyko „banditas“ Keršys, šiuo metu yra pas ją bute. Atvykimo tikslą aiškina, jog atvyko gydytis. niekur negali prisiregistruoti, nes neturi atitinkamų dokumentų ir pažymų. Keršys pažadėjo nakvoti pas ag. Valę.

Praneša: ag. Naikauskas

1950 12 03

<...> Pagal nurodytą laiką 19.00 val. šaltinis (ag. Naikauskas) atėjo į Apolonijos butą dėl susitikimo su Keršiu. Trumpai pasėdėjo ir dviese išėjo pasikalbėti link gelež. stoties. Priėjus iki autobusų stotelės „Žuvėdra“, sėdo į autobusą ir atvažiavo į gelež. stotį.

<...> Šaltinis pasiūlė užeiti į bufetą atsigerti alaus. Jis nuo šio pasiūlymo neatsisakė ir užėję atsisėdo prie staliuko. Pradėjo šnekėtis ir Keršys ėmė domėtis šaltinio praėjusiu gyvenimu, apie kurį jis jam papasakojo. Po to jie pradėjo kalbėti apie pirmąją kelionę su šaltiniu į susitikimą su Narbutu, Keršys pareiškė: Kada šaltinis (ag. Naikauskas) su Elena (ag. Vale) ėjo pas Mockutę, „banditai“ juos sekė ir nutarė šaltinio ant kelio nesustabdyti, kadangi nežinojo kas eina. Jie tada ėjo paimti vienos moters, kurią paėmė netoli Viduklės stoties ir kitą naktį atsivedė su savimi. Kada apsupo šios moters namą, Narbutas davė komandą laukti dvi valandas, kol jis grįš, o pats kažkur tai išėjo. Mes jo pralaukėm tris valandas ir negalėjome sulaukti, o vėliau sužinojome, jog Narbutas grįžo atgal pas žmoną.

Keršys pasakojo, jog jis tada ginčijęsis su Narbutu, kad tos moters nereiktų žudyti, juk tai beprasmiška ir tik vien dėl to susibarę, bet tą moterį vis vien nužudę.

Keršys pasakojo, jog jam pačiam Plungėje yra tekę patekti į „banditų“ rankas, kur jis galėjęs nukentėti, bet susišnekėjęs geruoju ir juos įtikinęs.

Keršys pasakojo, jog jis gyvenęs Plungėje, Šateikiuose, Plateliuose, jam visas šis kraštas esąs žinomas. Man Keršys pasakojo, dar kai mokęsis gimnazijoje, pateko į sovietinių organų rankas Raseiniuose ir nors jį mušė, bet nieko iš jo neišgavo ir tada, sako jis, - aš buvau priverstas išeiti į mišką.

Toliau Keršys pasakojo, jog jis sirgęs ir gulėjęs, turėjęs daug laiko visą šitą gyvenimą ir tą kovą apgalvoti ir atėjusi jam mintis: jeigu ir kaltas žmogus, tai kodėl gi už tai jį reiktų žudyti, jei jis galvoja kitaip negu aš. Juk kiekvieno žmogaus protas veikia skirtingai ir apie viską vienodai galvoti negali. Jis aiškino, jog apie visa tai jis apmąstęs ir pamatęs labai daug neteisybės tarp partizanų. Jis sako, jog partizaninis judėjimas prieš okupantus gal ir teisingas tik prieš pačią karo pradžią ir karo metu. O šiuo atveju ši kova bereikšmė ir be naudos, o kai kuriais atvejais ir kenksminga, kadangi šiais veiksmais sukeliama gyventojų neapykanta ir jiems daroma žala. Ir tik tokiu būdu patys į save įšaukiame stiprius užpuolimus iš priešo pusės, dėl ko kenčia nekalti žmonės.

Keršys pareiškė, jog jis asmeniškai nepatenkintas Narbutu ir klausė šaltinio ar jam patiko Narbutas?

Šaltinis jam atsakė, jog Narbutas pirmą kartą šaltiniui pasirodęs pakankamai taktiškas ir savimi pasitikintis.

Atsakydamas į tai, Keršys pareiškė, jog gaila, kad šiandien nėra laiko daugiau pasikalbėti ir pasiūlė šaltiniui susitikti ryt - 1950 12 02 ir pasakė, jog jis ateis 15.30 į Apolonijos butą.

Šaltinis sutiko su pasiūlymu susitikti ir pažadėjo užeiti ne anksčiau kaip 17.30 val. Keršys pažadėjo laukti ir jie išsiskyrė. Keršys pasakė, jog šiandien jis važiuos nakvoti pas Steponą Živatkauską, jis ten turi vieną reikalą...

Kitą dieną - 1950 12 02 17.30 val. šaltinis užėjo į butą, bet Keršio jau nebebuvo ir Elena atsakė, jog jis pasiėmė savo krepšį, parašė Apolonijai laišką ir 16.00 val. išėjo, pasakęs, jog išvažiuoja, pridūręs, jog neturįs daugiau laiko laukti - netgi pasakyti sudie savo žmonai...

1950 12 19 šaltinis atėjo į darbą, kur susitiko Šimkevičiūtę Apoloniją, kuri jam pasakė, jog šiandien atvažiavo žmogus nuo Narbuto, kurį Apolonija pakvietė ateiti į fabriką 23.00 val., iš kur kartu grįš į namus.

<...> Atstovas pasisakė savo pavardę - Popendikas Jonas, atvykęs iš kolchozo „Tarybinis kelias“, Viduklės apyl., kur dirba sandėlininku.

Praneša: šaltinis Naikauskas

1950 12 28

Pagal duotą užduotį šaltinis (ag. Naikauskas) apsilankė Apolonijos Šimkevičiūtės bute, kuriai įteikė laišką, užantspauduotą surgučio spaudu „banditų“ „gaujos“ vadui Narbutui ir davė jai pavedimą važiuoti į Raseinių r. susitikti su „banditais“, perduoti šį laišką Narbutui ir atvežti atsakymą.

Be to, šaltinis Narbuto dukrytei perdavė 2 kg manų kruopų, o Apolonijai į kelionę įteikė 100 rublių.

<...> Šiuo metu pas apoloniją bute gyvena laikinai viena moteris, apie kurią apolonija šaltiniui papasakojo, jog ji esanti vieno „bandito“ giminaitė slapyvardžiu Tėveliukas, kuris veikia Narbuto „gaujoje“, atvažiavo į Klaipėdą pas gydytojus ir 1950 12 30 24.00 val. ruošiasi išvažiuoti į Pagėgius, ji ten gyvena.

<...> Šaltinis Narbuto paklausė, kas tas profesorius Komunovskij, kadangi šaltinis apie jį nieko negirdėjęs, į ką Narbutas pasižiūrėjo į Justą, abu nusišypsojo ir Narbutas atsakė: „Jeigu nežinai, tai ir nereikia.“

Praneša: šaltinis Valė

1951 02 06

<...> Š. m. vasario 4 d. šaltinis (ag. Valė) pagal susitarimą gavo užduotį nuvažiuoti į Tarvainių k., Viduklės vlsč. į susitikimą su Justo „gaujos“ „banditais“. Iškart po atvykimo šaltinis užsuko pas Keršio svainį Petroką. namuose buvo Petrokas ir jo žmona - Ona Petrokienė - Keršio sesuo.

<...> Vasario 5 d. pas Mockutę atėjo Norkutė Stasė. Visi susiruošė važiuoti į Viduklę ir pasikvietė šaltinį (ag. Valę). Pakeliui užsuko pas Smaidrių Juozą, kad per jį surastų vyrus (partizanus), bet nieko nerado ir nuvažiavo į Viduklę.

Apsistojo batsiuvio Urniežiaus Jono bute. Mockutė nuėjo į kooperatyvą, o Norkutė į vaistinę ir greit abi grįžo. Norkutė atnešė paketą su vaistais „banditams“ ir pareiškė, jog gavo visus medikamentus, kurių „banditai“ prašė. Mockutė papasakojo, jog ji užsakiusi prekių. Po dienos kitos kooperatyvo vairuotojas turėtų važiuoti į Kauną ir viską atveš.

Grįždami į namus, pasilikome vakarienei pas Norkų. Vakarienės metu Norkus labai blogai atsiliepė apie kūmą (ag. Naikausko). Pirma tai, jog jis prieš valgydamas nesižegnoja, o išgėręs reikalauja mergų nakvynei. Čia pat kūmą (ag. Naikauską) jis pavadino chuliganu ir perėjūnu. Mockutė kūmą ėmė ginti ir pareiškė, jog jis ne tik jai, bet ir vyrams (partizanams) patinka.

Praneša: šaltinis Naikauskas

1951 02 16

<...> Kalba pasuko apie bunkerių statybą ir jų įrengimą. Keršys papasakojo, jog jis praėjusią vasarą pastatęs tris bunkerius, taip pat vieną skardinį, kuris yra baloje, vandenyje, ir ši skarda jiems kainavusi 500 rublių. Keršys paaiškino, jog įėjimą ir išėjimą iš bunkerio žino tik vienas ryšininkas, bet jis būtinai gyvena toliau nuo bunkerio, ne jo apylinkėje. Įlindimas ir išlindimas pas juos praktiškai - vienintelis nedideliu atstumu nuo bunkerio. Aplink padaromi apkasėliai ir jie užminuojami, o laidai nuo minų pravedami į bunkerį ir priešo užpuolimo metu arba išdavystės atveju priešas stengiasi užimti pozicijas šiuose apkasėliuose. Tuomet minos susprogdinamos ir, pasinaudojant tuo sprogdinimu bei dūmų uždanga, vyrai iššoka iš bunkerio ir bėga.

Keršys aiškino, jog šiuo metu yra daug aukų ir „banditų“ žūčių Klaipėdos apskr., kadangi jie buvo blogai pasiruošę žiemojimui ir pasimeta, o priešas dėl to sumaniai pasinaudoja jų siaura vieta.

<...> Urniežiūtė teiraujasi Audronės-Šimkevičiūtės Apolonijos, kokia padėtis dėl paso, į ką pastaroji atsakė, jog viskas bus gerai. Maždaug 20.00 val. vakaro išsiskyrė.

1951 02 19 Audronė atėjo pas šaltinį (ag. Valę) ir pareiškė, jog 18 d. atėjo Keršys pas šaltinį dėl paso, norėjo pasakyti, kad šaltinis atneštų jo dokumentus į miliciją pasui pakeisti. Šaltinis sutiko atnešti dokumentus ir perduoti jam, bet Audronė atsakė, kad jis neturi, jie yra pas kūmą (ag. Naikauską) ir atrodo, jog Keršys nepatenkintas labai kūmu, kodėl jis taip ilgai tempia su įforminimu dėl jo paso pakeitimo ir, jeigu jis būtų žinojęs, jog taip ilgai tas reikalas tęsis, jis su kūmu nebūtų susidėjęs. Paprašė šaltinio užeiti pas ją, paimti dokumentus ir nunešti į miliciją. Ji dar priminė, jog kūmo jau seniai nematė. Fabrike jis tik pasirodo ir tuoj pat išeina, o pas ją į butą retai užeina. Šaltinis pažadėjo po dienos kitos pas ją užeiti.

Šaltiniui Naikauskui

1951 02 16

UŽDUOTIS agentui: 1951 02 19 nueiti į susitikimą su Keršiu ir jam pareikšti, jog ryšium su rinkimais į LSSR Aukšč. Tarybą, negalima uždėti štampo ant paso, t. y. UTO neveikia, kadangi tame pastate įrengta rinkiminė apylinkė, pažadėti artimiausiu metu tą štampą jam uždėti ant paso darbo vietoje.

Atvykus atstovui iš „gaujos“, perduoti laišką su žvalgybiniais dokumentais.

Per rezidentą OPENSKIJ padaryti atžymą ant Keršio paso apie jo priėmimą į darbą į UTF, kad būtų suteikta jam galimybė perduoti visus dokumentus į miliciją pasui pakeisti. Bet po dokumentų perdavimo į miliciją, juos „užkonservuoti“ paso išdavimui iki nustatyto laiko. Sudaryti planą tolimesnėms agentūrinėms operatyvinėms priemonėms vykdyti pagal agentūrinę bylą „FANATIKI“.

Praneša: šaltinis Valė

1951 03 13

1951 03 10 nuo pat ryto šaltinis (ag. Valė) nunešė Keršio dokumentus į III-iąjį milicijos skyrių. Mergina, priiminėjanti dokumentus, pareiškė, jog viskas gerai, ir pasiūlė 1951 03 16 ateiti atsiimti paruošto paso.

Pusiaudienį į šaltinio butą atėjo Keršys. Sužinojęs, jog viskas gerai ir gavęs talonėlį atsiimti pasui, labai apsidžiaugė. Padėkos ženklan šaltiniui papasakojo paskutines politines naujienas iš užsienio; jas neva sužinantis per radiją kiekvieną dieną, jog greit bus karas ir Lietuvos išlaisvinimas nuo bolševikų. Po to jis parekomendavo šaltiniui susipažinti su Petru iš pagalbinio Valstybinės prekybos ūkio, kur jis gyveno. Petras - geras žmogus ir sunkią minutę galėtų šaltiniui padėti. Skundėsi, jog dabar jam labai sunku, kadangi neturintis kur gyventi. Giruliuose bijantis gyventi, pas Audronę nepatogu - ji mergina, o pas Petrą pavojinga, kadangi jį visi žino kaip žmogų anksčiau palaikiusį artimus ryšius su partizanais.

Netrukus atėjo šaltinio motina ir atviras pokalbis nutrūko. Prieš išeidamas jis pareiškė, jog keletui dienų išvažiuojantis į Žemaitiją, bet greit grįšiąs.

Praneša: šaltinis Valė

1951 03 11

Maždaug 5.00 val. į butą atėjo Aldona, neva ką tik atvykusi į Klaipėdą iš „gaujos“. Pasisveikino. Šaltinis šaltai ją sutiko. Ji nusirengė ir pradėjo pasakoti, jog turėjusi atvažiuoti 3.07 val., bet dėl to, jog labai daug kariuomenės privažiavo į jų veiklos rajoną, teko su atvažiavimu uždelsti ir atidėti patogesniam momentui.

Šeštadienį vakare jos vyras Narbutas ir jo broliai: Antanas Narbutas-Arūnas ir Jonas Narbutas-Andrius palydėjo ją iki plento. Ryte ji pakeleivinga mašina nuvažiavo iki Kryž-kalnio, o iš ten autobusu į Klaipėdą.

Pasakojo, jog šią žiemą jai teko daug padirbėti; ruošti maistą 20-30 partizanų. Be to, „aš vykdžiau ir kitas įvairias užduotis - gaminau ir platinau spaudą. Vyrams (partizanams) buvo taip pat daug darbo, įvairūs reikalai, tai žiūrėk, ką nors „padubasinti“ reikia ir kitus pavedimus vykdyti.“

Po to Aldona daug kalbėjo apie savo ir vyro sveikatą ir taip pat kaip auga jų vaikas. Skundėsi, jog jos vyro sveikata labai nekokia, didelė mažakraujystė, kas gali pereiti į tuberkuliozę, be to, jai būtina pasirodyti moterų gydytojui. Domėjosi kur Keršys, su kuriuo jai būtina susitikti.

Pasakodama apie savo gyvenimą miške, Aldona kalbėjo, jog partizanai gyvena bunkeryje (name). Dabar jiems uždrausta gerti spiritinius gėrimus, išskyrus atskirus atvejus ir tai nestipresnius kaip 18 laipsnių.

Sudarytas specialus štabas kovai su alkoholinių gėrimų vartojimu. Labai sunku miške, kadangi partizanus tankiai vaiko kariuomenė.

Domėjosi ar ji galėtų gyventi bute, kur gyvena Audronė, kadangi ji numačiusi apsistoti Klaipėdoje ilgam laikui ir dargi jos vyras ko gero atvažiuos gyventi pas ją, kur ir jam reiktų pasigydyti.

Domėjosi kaip gyvena jos pažįstama Kačiušytė Stasė iš jūreivių mokyklos, Gedminaitė Bronė ir Urniežiūtė Stasė iš „Aušros“ fabriko ir Kačiušis, kuris dirba Žaliųjų kultūrų dauginimo treste.

Vakare kartu su šaltiniu ėjo į butą pas Audronę, bet nerado jos namuose. Aldona pasiliko nakvoti pas šaltinį, perdavė širdingiausius linkėjimus nuo Kubauskienės, Norkutės Stasės ir Mockutės Elzbietos.

Praneša: šaltinis Valė

1951 03 12

Ryte, kada šaltinis (ag. Valė) ėjo į darbą, Aldona išėjo pas Audronę į butą ir pas šaltinį iš ten negrįžo.

Šiandien - 1951 03 13 Audronės gimtadienis, kur, matyt, susirinks pas ją bute jos artimieji, gyvenantys Klaipėdoje.

PAŽYMA: Petras tai yra Simonavičius, pas kurį slapstosi Keršys. Visi minimi agentūriniame pranešime asmenys, išskyrus Kačiušį, Kibauskienę, Gedminaitę ir Urniežiūtę, yra agentūrinės bylos „FANATIKI“ objektai.

Urniežiūtė, Kibauskienė, Gedminaitė ir Kačiušis anksčiau „praėjo“ kaip ryšininkai objektų operatyvinės bylos „FANATIKI“, bet medžiagos dėl jų įtraukimo į įskaitą neužtenka.

UŽDUOTIS: Agentei Valei duota užduotis - prisiderinant priežastimi pasveikinti Audronę su gimimo diena, paimti vyno bonkę ir šiandien nueiti pas ją į butą ir sudalyvauti tariamoje vakaronėje.

Priemonės: suderinta pagal agentūrinių-operatyvinių priemonių planą.

Tvirtina: Valstybės saugumo ministro pavad. drg. LEONOV

Tikra: Klaipėdos sr. MGB 5- sk., 3-io poskyrio vrš. kap. GLIEZERIS

Praneša: šaltinis Naikauskas

1951 03 15

Š. m. kovo 12 d. darbo metu dieną Audronė pranešė šaltiniui (ag. Naikauskui), jog 1951 03 11 į Klaipėdą atvyko Aldona.

<...> Kaip didelę paslaptį Audronė šaltiniui papasakojo, jog Aldona atvežė laišką-įsakymą Keršiui iš Justo, kad jis š. m. kovo 25 d. grįžtų į „gaują“ ir perimtų vadovavimą būriui, kuriam vadovauja Narbutas. Jeigu jis iki to laiko negrįš, bus laikoma kaip dezertyravimą ir jis bus sunaikintas. Čia pat ji perdavė Aldonos prašymą, kad šaltinis (ag. Naikauskas) užeitų pas ją.

Vakare šaltinis užsuko į butą pas Audronę, kur susitiko su Aldona. Ji šaltiniui papasakojo, jog iš „gaujos“ ji išėjo visai - pastoviam gyvenimui Klaipėdoje, atvežė laišką Keršiui nuo Justo, jog jis privalo grįžti į „gaują“.

Po to, kai Keršys grįš į „gaują“ maždaug apie balandžio pirmą ar antrą dieną, atvažiuos jos vyras Narbutas. Jis turėtų atvykti kovo 7 d. Bet, kadangi jam nebuvo kam perduoti vadovavimą būriui, jis pagal Justo įsakymą privalėjo pasilikti vietoje. Į jo vietą turėjo atvykti kažkoks tai būrio vadas iš Nemuno upės rajono, bet jis po susidūrimo su rusų kareiviais žuvo.

Su Narbutu yra sutarta jį pasitikti 1951 m. balandžio 1-ą ar 2-ą dieną nustatytoje vietoje, kur reiks nuvažiuot jį atsivežti.

Jos vyras atvyks tik pasigydyti, greičiausiai mėnesiui-pusantro. Jis serga širdies liga, tokia pat kokia anksčiau sirgo Keršys. Dabar jis netgi sparčiau eiti negali.

Visi „banditai“ lankėsi pas gydytoją (kur ir pas ką nepasakė) ir tikrinosi savo sveikatą.

Aldona prašė šaltinio padėti jai prisiregistruoti. Šaltinis jai pažadėjo. Ji sakė, jog ji turi pasą ištekėjusios moters pavarde, tačiau pavardės nepasakė ir paso neparodė.

<...> Šaltinis atsisveikindamas pažadėjo pas ją užeiti š. m. kovo 13 d., kadangi ruošėsi atšvęsti Audronės 20-metį.

Kalbėdamas su Aldona šaltinis, matydamas, jog jinai nieko neduodanti suprasti apie paskutinio laiško gavimą su „informacija“ šaltinio pasiųsto Narbutui ir Justui per Popendiką, pasiteiravo, ar gavo „banditai“ jo laišką ir siuntinuką. Ji atsakė, jog gavo, bet jai nieko nežinoma apie to laiško turinį.

<...> Į Narbuto „gaują“ atvyko du nauji „banditai“, vienas - pabėgęs iš sov. armijos atvyko su ginklu, o kitas - buvęs jų ryšininkas, prie kurio ėmė kibti MGB organai. Jį ėmė tampyti į apklausas ir jis nutarė išeiti į būrį.

Toliau ji kalbėjo, jog nežiūrint į tai, kad būrio žmonių skaičius stipriai sumažėjęs, dar yra daug „banditų“, galima imti pavyzdį vien iš vieno Viduklės valsčiaus - būryje yra 15 žmonių. Jų veiklos rajone yra trys merginos - viena būrio vado žmona (kokio nesakė), kuri taip pat išvyko į vieną miestą nelegaliai.

PAŽYMA: Elena yra mūsų agentas Valė, kuri apie Aldonos atvykimą pranešė savo laiku.

UŽDUOTIS: Priimti Audronės kvietimą ir apsilankyti jos bute. Pokalbio metu su Aldona sutikti ją priregistruoti. Daugiau dėmesio apie vokiečių (?) išvykimą neparodyti, jeigu Aldona pati apie tai neprasikalbės.

PRIEMONĖS: Nustatyti (pradėti) Keršio operatyvinį sekimą, atkreipiant dėmesį į tai, jog anksčiau jis neigiamai atsiliepė apie jo buvimą „gaujoje“ ir „banditų“ veiksmus, jo bandymą išvykti į „gaują“ - neakivaizdžiai suimti jį ir areštuoti. Keršio paėmimo planą sudaryti atskirai.

Pasirašo: Klaipėdos sr. MGB Valdybos 5-o sk 3-io poskyrio vrš. kap. GLIEZERIS

Praneša: šaltinis Naikauskas

1951 03 17

1951 03 16 šaltinis (ag. Naikauskas) sutiko Keršį netoli turgaus ir jie kartu nuėjo pas Audronę į butą, kur rado Aldoną. Pakeliui Keršys šaltiniui papasakojo, jog gavo įsakymą iš Justo grįžti į būrį ir Keršys pasakė, jog greit išvažiuos, tik kovo 17 d. eis į miliciją pasiimti paso.

Šaltinis jo paklausė, kokia nuotaika jis grįžta į būrį, kadangi Keršys anksčiau kalbėjo, jog daugiau jis negalvoja grįžti atgal. Keršys paaiškino, jog nuotaika tokia, kai kareivis po atostogų grįžta į savo dalinį. Dėl to, kad daugiau nevažiuos, jis paaiškino, jog tik turėjo atostogas pasigydyti ir kiekvienam nebuvo galima sakyti ir aiškinti, kad jis išėjo iš „gaujos“ laikinai tik dėl sveikatos, bet galvojo grįžti vėliau balandžio gale. Keršys pasakojo šaltiniui, jog jau nusipirkęs sau diržą, kelnes, reikia dar nusipirkt mundurą ir ruoštis žygiui.

Bute Aldona parodė šaltiniui savo pasą, kuriame buvo matyti ištaisyti gimimo metai: iš 1908 m. į 1928 m. Pasas priregistruotas Šiluvos NKVD ir neišregistruotas, todėl Aldona kreipėsi į šaltinį, kad jis ją priregistruotų. Šaltinis pažadėjo tai padaryti po sekmadienio.

<...> Belaukiant Audronės kol ji grįš iš darbo, Keršys bandė iš kišenės išsiimti lenktinį peiliuką, bet nei kaip negalėjo jo pasiekti ir buvo priverstas išsitraukti pistoletą, kurį parodė šaltiniui. Tai lenkiškas pistoletas, pagamintas 1939 m., 9-o kalibro. Keršys kreipėsi į šaltinį, ar jis neturi 9-o kalibro šovinių arba gal žino kur jų būtų galima gauti.

Šaltinis atsakė, jog šovinių neturi ir nežino kur jų gauti. Keršys paaiškino, jog 1951 03 17 jis važiuos pas Čiužauską, iš ten grįš apie kovo 19 d. ir trečiadienį - kovo 21 d. išvyks jau į „gaują“.

Taip belaukiant, iš darbo grįžo Audronė ir visi ėmė vaišintis jos gimtadienio proga. „Prapijokavo“ iki 4.30 val. nakties ir šaltinis pasiliko pas juos nakvoti, o ryte atsikėlė ir išėjo kartu su Keršiu.

Keršys nuėjo į miliciją atsiimt paso, o šaltinis - į darbą. Kada šaltinis sutiko Audronę, ji pasakė, jog Keršys paso negavo, jam liepė ateiti 21 d.

<...> Aldona dar papasakojo apie savo brolį kaip žuvo, apie Justą, jog jo pavardė - Labanauskas iš Kelmės. Šaltinis pažadėjo ateiti pas Aldoną pirmadienį - kovo 19 d.

UŽDUOTIS: agentui (ag. Naikauskui) pateikta raštu.

Praneša: šaltinis Valė

1951 03 19

Kovo 15 d. šaltinis (ag. Valė) po darbo rado pas save raštelį nuo Aldonos ir Audronės, kuriame šaltinį kviečia kovo 18 d. ateiti pas jas svarbiu reikalu.

Sekmadienį šaltinis atėjo į butą pas Audronę, kur rado ją-Aldoną, Gedminaitę Stasę, „Aušros“ fabriko darbininkę. Pasirodo, susirinko kad atšvęstų Audronės gimtadienį. Ji pastatė litrą vyno, išgėrė ir išsikalbėjo apie ankstesnius pažįstamus. Aldona papasakojo, jog jos ir šaltinio pažįstamas Bakšys, buvęs Raseinių miesto gyventojas, dabar - „banditų“ Srities komiteto narys slapyvardžiu Dūdėnas - vyresnis negu Justas, o mokytojas Bakutis Leonas, buvęs Raseinių miesto gyventojas, dabar vedęs dantų gydytoją, yra „gaujos“ ryšininkas.

Kovo 19 d. šaltinis, atėjusi iš darbo, bute rado tokio turinio telegramą: „Viduklė, 1951 03 19 Žaibas. Atvažiuokite kovo 21 d. pas Moniką į krikštynas, duokite atsakymą telegrama. Mockutė.“

Šaltinis paėmė telegramą ir nusinešė pas Audronę į butą. Šaltinį labai svetingai sutiko Aldona ir Audronė. Perskaitę telegramą, abi susijaudino, sunerimo. Čia pat Aldona kaip didžiulę paslaptį paaiškino jų susirūpinimą ir paaiškino (užšifruotą) telegramos tekstą. Telegramos turinys toks: „Kovo 21 d. būtina su „Pobieda“ atvažiuoti pas Moniką, kuri gyvena už 9 km nuo Raseinių pagal kelią į Viduklę ir paimti iš ten jos vyrą Narbutą ir atsivežti jį į Klaipėdą.“

Susirūpinusi ji dėl to, jog anksčiau jis privalėjo parašyti apie savo būsimą atvykimą ir nesuprantama, kodėl dabar toks skubėjimas. Taip pat susirūpinusi dar ir tuo, jog nežino ką dabar pasiimt jį atvežt. Kūmas šiandien išvyko į Kauną, o Keršio pasiųsti negalima, jis šiandien nakvoja Valstybinės prekybos pagalbiniame ūkyje pas direktorių Kačiušį. Jį būtų galima pasiimti, bet jis surištas su vienu dalyku (kokiu nepasakė) ir išvažiuoti atvežti Narbutą nespės.

<...> Aldona ir Audronė pokalbio metu su šaltiniu išsakė apgailestavimą dėl Kačiušytės Stasės, nes jos šiandien ėjo pas ją ir pasakė joms apie tai, jog neseniai būryje žuvo jos brolis. Jinai jas sutiko šaltai ir pokalbio metu visai šios temos nepalietė.

Atsisveikinant Aldona dar kartą perspėjo šaltinį, kad niekas iš jos giminaičių nesužinotų apie Narbuto atvykimą, prašė, kad kaip tankiau šaltinis užeitų pas jas. Prašė rasti butą, nes teks dabar mieste gyventi su vyru.

Praneša: šaltinis Valė

1951 03 22

Pagal gautą užduotį (iš MGB) šaltinis (ag. Valė) 1951 03 20 atėjo į Audronės butą susitarti kartu su ja važiuoti atvežti į miestą iš „gaujos“ Apolinarą-Narbutą, bet jos ir Aldonos nebuvo namuose.

Kovo 21 d. vakare, šaltinis, grįždama iš darbo, eidama Montės gatve, matė „Pobiedą“, kurioje važiavo Apolinaras ir Audronė.

Namuose šaltinio motina pranešė, jog maždaug 11 val. ryte su „Pobieda“ atvažiavo Audronė, Aldona ir Keršys. Neradę šaltinio, jie išvažiavo.

Žinodama, jog Apolinaras atvažiavo, šaltinis specialiai nėjo pas Audronę, laukė pakvietimo.

1951 03 22 vakare po darbo į šaltinio butą užėjo Audronė ir Aldona, kurios, kaip pasirodo, laukė ateinant šaltinio. Pavakarieniavus, jos leido suprasti šaltiniui, jog reikia išeiti į gatvę. Ten jų visų laukė Apolinaras.

Susitikimo metu Apolinaras papasakojo šaltiniui, jog pas juos įvyko didelis nemalonumas: Keršys 1951 03 21 nuėjo į miliciją paso, jam pasakė, jog pasas dar neparuoštas ir paprašė ateiti kovo 22 d. Šiandien jis nuėjo paso, mergina, kuri išduoda pasus, pradėjo jam atidavinėti pasą, tuo metu priėjo pasų stalo viršininkas, ištraukė iš merginos rankų Keršio pasą ir ėmė jį apžiūrinėti. Keršys, įtardamas, jog jį nori sulaikyti, tuo pasinaudodamas, pabėgo iš milicijos.

Dėl to Apolinaras priėmė sprendimą į Audronės butą Šerbergerio g. negrįžti, kadangi laiko šį butą užblokuotu, nes čia Keršys priregistruotas.

Šaltinio motina papasakojo, jog savo daiktus Keršys atsinešė į šaltinio butą ir paliko juos po „divinu“. Audronė ir Aldona visas savo nuotraukas nunešė į Gedminaitės Bronės ir urniežiūtės Stasės butą Lenino g.

Apolinaras paprašė šaltinio leidimo laikinai apsistoti pas ją bute ir taip pat paprašė kaip galima greičiau surasti butą už bet kokius pinigus.

Taip bekalbant, į butą atėjo Audronė. Bute Apolinaras, Aldona ir Audronė dar kartą peržiūrėjo paliktus daiktus. Apolinaras sudegino vieną pasą, o kitą pasiėmė su savimi į kišenę. Bute ilgiau neužsibuvo, atnešė daiktus į šaltinio butą, po to Apolinaras ir Aldona išvažiavo susitikti su Keršiu į galinę autobusų stotelę (žiede), Audronė išėjo pas pažįstamą į turgaus aikštę ieškoti buto Apolinarui, o šaltinis, prisimetęs, jog eina į namų valdybą dėl buto, išėjo į susitikimą (su čekistu).

Prieš tai, kaip išsiskyrė, Apolinaras daug kartų apgailestavo, kad kūmas (ag. Naikauskas) išvažiavęs, taip supranta, jog tik jis galėtų ištaisyti susidariusią situaciją. Audronė jį ramino, jog šiandien vakare kūmas tikriausiai ateis.

Apolinaras ir Aldona griežtai nusiteikę nedelsiant Keršį pasiųsti į „gaują“. Dėl šiandieninio jo poelgio stipriai jį barė. Aldona siūlė Apolinarui važiuoti iš miesto kartu su Keršiu pas Valstybinės prekybos pagalbinio ūkio direktorių Kačiušį ir pas jį apsistoti, bet Apolinaras atsisakė, pareiškęs, jog mieste gyvenimas mažiau pavojingas. Apolinaras prašė Aldonos laikinai pasilikti Kačiušytės Stasės bute ir žadėjo eiti pas jį. Susitarė susitikti vakare šaltinio bute.

Audronė prieš tai, kada išsiskyrė, pasakojo, jog kažkoks tai jaunas žmogus į juos visą laiką žiūrėjo. Ji tai pastebėjusi tada, kada jie laukė autobuso kartu su Apolinaru ir Aldona. Jie praleido autobusą ir jis praleido. Kada visi sėdo į autobusą ir paėmė bilietus iki „Žuvėdros“ stotelės, jis taip pat paėmė bilietą iki „Žuvėdros“. Kada jie sustojo pasikalbėti, jis stengėsi klausytis jų pokalbio.

UŽDUOTIS: Susitikę su Apolinaru ir Aldona, pareiškite, jog triukšmas pakeltas dėl Keršio bailaus elgesio, reikėjo pertikrinti ir tuo pasiremti, jog kada Audronė gavo pasą, aplinkybės buvo dar blogesnės, viskas baigėsi sėkmingai (jai liepė palaukti 10 minučių ir po to išdavė pasą). Pasakykite, jog milicija taip daro, matyt, tikisi „dovanos“.

Todėl iš pradžių reikia pertikrinti. Prie to dar pasakykite, jeigu milicija būtų norėjusi sulaikyti Keršį, nebūtų jam atidavusi paso.

Pasiūlykite dėl patikrinimo pasilikti nakvoti kartu su Audrone jos bute, o ryte eikite į miliciją ir sužinokite ar jau paruoštas pasas. iš tikrųjų nueikite į miliciją, nieko neklausiant, susitikus su Apolinaru, išdėstykite gautą užduotį (raštu), kurią gausite kovo 23 d. 12 val.

PRiEMoNĖS: Keršiui ir Apolinarui surengti sustiprintą operatyvinį sekimą. išvykstant jiems iš miesto, neakivaizdžiai suimti ir pristatyti į MGB Valdybą.

Agentui Naikauskui paruošti raštišką užduotį lemiantiems jo veiksmams, tiriant bylos „FANATIKAI“ objektus.

Pasirašo: kap. GLEIZERIS

Praneša: šaltinis Valė

1951 03 24

Kovo 23 d. į šaltinio (ag. Valės) butą atėjo Keršys. Po jo atėjimo Apolinaras ir Aldona pasikėlė iš patalo. Aldona ir Apolinaras apie kažką tai tyliai pasikalbėjo su Keršiu ir išėjo į miestą. Šaltinis taip pat greit išėjo. Bute pasiliko vienas Keršys. Po grįžimo iš miesto Keršys padėjo šaltiniui paskaldyti malkų, po to jis išėjo Priekulės kryptimi.

Vakare į butą atėjo Aldona ir Audronė. Pastaroji pasidomėjo kur Keršys. Jis greičiausiai po jų atėjimo grįžo į šaltinio butą, po to atėjo Apolinaras.

Audronė, Keršys, Apolinaras ir Aldona apie ką tai pasikalbėjo tarpusavyje, po to pasitarė kaip atšvęsti Velykas.

Aldona išsakė nuomonę apsistot gyventi pas Kačiušytę Stasę (raiša).

Keršys išėjo nakvoti į Valstybinės prekybos pagalbinį ūkį pas Petrą ar Kačiušį.

Audronė išėjo į darbą, o Aldona su vyru pasiliko nakvoti pas šaltinį.

Kovo 24 d. ryte Aldona ir Apolinaras laukė ateinant Keršio, bet nesulaukę, susiruošė eiti į susitikimą su kūmu (ag. Naikausku).

Aldona su šaltiniu išėjo anksčiau, kad dar spėtų į turgų, Apolinaras turėjo eiti vienas į susitikimą su kūmu.

Vilniaus g. Aldona buvo sulaikyta kapitono GLEIZERIO.

Apolinaras, Keršys ir Audronė šaltinio bute nepasirodė iki šio laiko.

Pasirašo: ag. Valė

PAŽYMA: Aldona, Audronė, Apolinaras ir Keršys buvo mūsų neakivaizdžiai areštuoti.

Tikra: Klaipėdos sr. MGB Valdybos 5-o sk. 3-io poskyrio vrš. kap. GLEIZERIS

P A Ž Y M A
(pagal bylas-formuliarus)

Narbutas Stasys, Povilo, g. 1926 m.

Rutkauskaitė Stasė, Vinco, g. 1926 m.

Živatkauskas Bronius, Juozo, g. 1926 m.

Norkutė Stasė, Kazio, g. 1901 m.

Šių žmonių sekimas pradėtas spalio mėn. 1950 m. - kovo mėn. 1951 m. pagal agentūrinę bylą „FANATIKI“, agentų Valės ir Naikausko agentūrinių pranešimų pagrindu, apie tai, jog Narbutas, Živatkauskas ir Rutkauskaitė yra ginkluotos nac. „gaujos“ nariai, vykdo aktyvią priešišką veiklą prieš sovietų valdžią. Norkutė yra jų ryšininkė ir vykdo jų nusikalstamus pavedimus.

Narbutas ir jo nusikalstami ryšiai turėjo tikslą Klaipėdos mieste sukurti žvalgybinę organizaciją. Agentų Valės ir Naikausko teikiami duomenys mūsų buvo patikrinti literinėmis priemonėmis.

Per agentūrą, panaudojant agentūrinės bylos „FANATIKI“ objektus: Šimkevičiūtę -„tamsiai“, Živatkauską, po to Rutkauskaitę ir Narbutą, - mūsų buvo „atvesti“ į miestą.

1951 m. kovo mėn. buvo įvykdyta „gaujos“ dalyvių suėmimo ir likvidacijos operacija, kuriems vadovavo Narbutas, ir kurios rezultatas: buvo nužudyta 12 „gaujos“ narių, areštuoti 6 „banditai“ ir 9 ryšininkai bei rėmėjai, išimta daug ginklų bei daiktinių parodymų.

Narbutas, Živatkauskas, Rutkauskaitė ir Norkutė nuteisti Kauno sr. Karo tribunolo.

Pasirašo: MGB Valdybos 3-io poskyrio vrš. kap. GLEIZERIS

Iš LYA (KGB arch.) b. b. Slapšinsko-Slapšiūno Vyto, Prano, Nr. 608; arch. Nr. 20979/3, I tomas, f. K-1, ap. 58., Klaipėdos MGB Valdybos Tardymo skyrius. Pradėta 1952 01 25.

NUTARIMAS areštui
1952 m. sausio 28 d. Tauragė

Nutarimą surašė Klaipėdos sr., Skaudvilės r. MGB sk. vrš. pavad. vyr. ltn. AKULČIK.

Tvirtina: Klaipėdos sr. MGB Valdybos plk. SENIN.

Areštą sankcionuoja: Klaipėdos sr. MGB karo prokuroras justic. mjr. SMIRNOV

<...> Slapšinskas Vytas, Prano, g. 1921 m. Kaune. Išsilavinimas - 4 klasės. 1944 m. įstojo į „nac. gaują“, kurioje būdamas, kovojo su ginklu prieš Lietuvoje veikiančią sovietinę tvarką, turėjo konspiracinį slapyvardį Vytas, ginkluotas buvo užsieninės markės pistoletu, šautuvu ir granata.

1952 m. sausio 25 d. čekistinės-karinės operacijos metu Slapšinskas buvo sužeistas ir paimtas. Suėmimo metu parodė ginkluotą pasipriešinimą, šūviu iš pistoleto sužeidė kareivį ŠALAŠOV’ą

Išdėstytame patvirtinami aktu čekistinės-karinės operacijos metu liudininkų parodymai: Švelnio V. K.; Rupšaičio P. P.; Matusevičiaus J. F; Peikoičio (taip originale) Ju. P.; Slapšinsko P. V. ir asmeniniais Slapšinsko Vyto, Prano, prisipažinimais.

Šeimos sudėtis

Tėvas - Slapšinskas Pranas, 70 m. amž.;

Motina - Slapšinskienė Agota, 60 m. amž.;

Broliai ir seserys:

Slapšinskas Jonas, Prano, 14 m. amž.;

Slapšinskaitė Antanina, Prano, 25 m. amž.;

Slapšinskaitė-Biknienė Verutė, Prano, 33 m. amž.

A K T A S
(pravestos čekistinės-karinės operacijos)
1952 m. sausio 25 d. Kubiliškiai

Mes, toliau pasirašę: Klaipėdos srities MGB Valdybos 2N sk. vrš. mjr. ILJIN; Skaudvilės r. MGB sk. vyr. ltn. AKULČIK, vyresnysis oper. įgaliotinis to paties rajono MGB sk. ltn. KOSTIUKOV ir Vidaus apsaugos MGB diviziono kariuomenės vado pavad. kap. BEZRUK, sudarėme šį aktą apie tai, jog pagal Skaudvilės r. MGB, Klaipėdos sr. sudaryto plano pagrindu 1952 m. sausio 25 d. buvo atlikta čekistinė-karinė operacija suimti ir likviduoti „banditus“ Šlegerinės miške (09-35), žemėlapis 34-22 išleistas 1946 m. Operacija vyko apsupimo (blokavimo) būdu ir Šlegerinės miško šukavimu.

Šlegerinės miško blokavimo metu rytų pusėje iš miško į laukymę išėjo du žmonės: vyras ir moteris, apsirengusi civiline suknute, ginklų pas juos nebuvo matyti.

Pastebėję grupę kareivių, šukuojančių mišką, nežinomieji vyras ir moteris metėsi bėgti į rytinę juos supančių kareivių pusę ir, nekreipiant dėmesio į šūksnius „Stoj!“ ir į įspėjamuosius šūvius, nepažįstamieji bėgo ir bandė slėptis. Nepažįstamasis vyras bėgdamas iš pistoleto atidengė ugnį į jį persekiojančius kareivius ir sunkiai sužeidė tarnybinių šunų instruktorių ŠALAŠOV’ą, o antru šūviu sužeidė tarnybinį šunį.

Susišaudymo metu moteris buvo nušauta, o nepažįstamasis vyras buvo sunkiai sužeistas ir suimtas atvirame lauke atstumu: 00-210 metrų nuo nurodyto jų bunkerio. Suimtas sužeistasis, pasirodė, jog tai „banditas“ - Slapšinskas Vytas, Prano-Vytas, g. 1921 m., „gaujoje“ nuo 1944 m.

Žuvusioji „banditka“ - Šegždaitė Leontina (Leosija), Jono-Pinavija, g. 1926 m. (fiktyvi pavardė - Žičkutė, Slapšinsko Vyto žmona - R. K.) ir gyvenusi Smaidrių k., Skaudvilės r., „gaujoje“ nuo 1949 m.

Suėmimo metu iš „bandito“ Slapšinsko buvo išimtas užsieninės markės pistoletas „Walther“ Nr. 6550 su apkaboje (dėtuvėje) trimis šoviniais ir viena granata RG-42.

Apklausiamas vietoje „banditas“ Slapšinskas pareiškė, jog Šlegerinės miške yra požeminis bunkeris, kuriame jis su „banditka“ Šegždaite slapstėsi ir parodė bunkerio vietą. Bunkeris buvo įrengtas už 200 m nuo Kubiliškių k. gyventojos Šlėgerienės ūkio pietų kryptimi nuo miško pakraščio - 150 m atstumu.

Bunkerio matmenys: ilgis - 3 m, plotis - 2 m, aukštis - 1,5 m. Sienos iš vidaus išklotos lentomis, grindys - žemių, narai dviem žmonėms. Bunkeryje yra metalinė krosnelė, ant įlindimo angos (liuko) paberta žemių, o viršuje ant pačios angos pasodinta eglutė.

Apžiūrint bunkerio vidų, buvo rasta ir išimta:

1. Šautuvas automatinis užsieninės markės - AB-896-40 - 1 vnt.;

2.    Kovinių šovinių - 5 vnt.;

3.    Įvairi antisovietinė literatūra lietuvių kalba;

Po bunkerio apžiūros, pastarasis kareivių buvo sugriautas. Sužeistasis „banditas“ Slapšinskas ir žuvusioji „banditka“ Šegždaitė buvo pristatyti į Tauragės r. MGB sk.

Pasirašo: visi sudariusieji šį aktą ir Tauragės r. MGB sk. vertėja j. ltn. MALAKAUSKIENĖ

Medicininė Pažyma
1952 m. sausio 25 d. Tauragės r. MGB sk.

Buvo apžiūrėtas sužeistasis Slapšinskas Vytas, Prano, g. 1921 m. Apžiūros metu nustatyta:

1.    Kiauryminiai kulkiniai mašnelės sužeidimai ir abiejų kiaušinėlių pakenkimai;

2.    Kiauryminiai kulkiniai sužeidimai minkštųjų audinių kairės šlaunies vidurinės trečios dalies;

3.    Akli kulkiniai sužeidimai minkštųjų audinių dešinės šlaunies vidurinės trečios dalies;

4.    Kiauryminiai kulkiniai sužeidimai kairės blauzdos be kaulo pažeidimo apatinės trečios dalies. Bendra sužeistojo padėtis sunki, blyški oda.

Pasirašo: Tauragės r. MGB sk. karinis felčeris KAZARCEVA. 1952 01 26

Iš Vytauto Slapšinsko prisiminimų knygos „Laisvės Vytis“

išleista 1999 m. Kaune.

<...> 1951-1952 metų žiema buvo beveik be sniego. Tai labai gerai, nes po susišaudymo nelieka pėdsakų. O jei yra sužeistų, tai ir kraujo dėmės neraudonuoja iš toli. 1952 m. sausio mėnesį vado buvau išsiųstas ūkiniais reikalais. Sutartu laiku niekaip negalėjau sugrįžti, nes labai suaktyvėjo čekistų siautėjimas. Turėjau slėptis vienoje iš atsarginių slėptuvių, kurias vadinome „kareivinėmis“. Tokių slėptuvių turėjome ir miškuose, ir pas ūkininkus ūkiuose, ir gyvenamosiose trobose.

1952 m. sausio 24 d. vakare nuėjau į ryšio punktą susitikti su Geniumi ir Klajūnu. Ryšininkui perdaviau, kad jų lauksiu Šlegerinės miško kairiajame kampe nuo kelio. Iš ten turėjome visi kartu keliauti toliau. Grįžęs į slėptuvę Šlegerinės miške, radau savo žmoną Levutę. Ji buvo KĘSTUČIO apygardos štabo ryšininkė Pinavija. Pinavija palaikė ryšius su Pranute Juškyte iš Paupio kaimo ir Brone Macijauskaite iš Šveisčių kaimo. 1951 m. liepos pabaigoje anksti ryte Levutės tėvų Šegždų sodybą apsupo stribai iš Nemakščių. Jie tikrino visos šeimos dokumentus. Mano žmona turėjo padirbtus dokumentus Žičkutės pavarde. Iki tol jai pavyko išsisukti, bet tą kartą, išduota Vlado Švelnio, įkliuvo. Stribai tuoj pasakė, kad ji esanti ne Žičkutė, bet Šegždaitė. Levutę suėmė, o Šegždos sodyboje pradėjo kratą. Nutaikiusi progą, Levutė pasiprašė gamtiniam reikalui. Sargybinis ją palydėjo ant upelio kranto prie sodybos. Pastebėjusi, kad sargybinis kažką pasilenkęs veikia, pabėgo.

Tada prasidėjo nauji vargai, nes negalėjo legaliai gyventi. Reikėjo gauti naujus dokumentus. Parašiau prašymą į Prisikėlimo apygardą. Žmona kas dieną ėjo vis pas kitus žmones. Čekistai siautė kaip pragaro velniai, ieškodami partizanų ir jų pagalbininkų. Šlegerinės mišką Levutė pasiekė žiemą, kur sausio 24 d. aš ją sutikau.

Susitikimas su srities vadu Klajūnu ir Geniumi neįvyko. Visas Šlegerinės miškas buvo apsuptas. Savo akimis mačiau, kaip prie upės kareivis šalia kareivio gulėjo. Buvome išduoti, vadinasi, žinoma ir mūsų slėptuvė. Supratome, kad reikia veržtis. Pasirinkom vietą, kur mažiau priešų - ties Murauskų sodyba. Tikėjomės išlindę iš miško pasiekti Taučelių kaimą. Bet miške priešas jau pradėjo spausti ir iš miško išstūmė ant Antano Parnarausko žemės. Prasidėjo žūtbūtinė kova. Jos metu žuvo mano žmona Levutė. Mane sužeidė, dar pajutau, kaip priešas iš manęs išlupo ginklą ir netekau sąmonės. Per tardymą man sakė, kad mūšyje nukoviau keletą čekistų ir jų šunį. Čekistai mane pradėjo tardyti jau A. Parnarausko ūkyje. Tardymo metu net keletą kartų netekau sąmonės. Po to įmetė į mašiną, apdengė šiaudais. Prilipo kareivių ir mes nuo Šlegerinės miško pajudėjome Skaudvilės link. Sustojome Tauragėje prie Šubartinės. Tardant daugiausia klausinėjo, kur yra Klajūnas. Šubartinėje greitai pajutau, kad visai nebeturiu jėgų.

Buvau taip sumuštas ir nukamuotas, kad nebepaėjau. Troškau numirti. Tada mane nunešę numetė Šubartinės palėpėje ir, užmetę kruviną skarmalą, paliko gulėti...

Gal po pusvalandžio atvedė Valantiejų iš Vėžaičių k. Šis patarė viską pasakyti, nes neatsilaikysim. Buvau visiškai nuogas, numečiau nuo savęs skudurą ir sakau Valantiejui: „Aš jau viską pasakiau, matai, kaip atrodau.“ Buvau visas sudaužytas, mano kūnas tamsiai mėlynos spalvos. Tuoj pat čekistas Valantiejų išvedė.

Po dienos ar dviejų pradėjo tardyti toks rusas-sadistas. Man pasidarė labai bloga ir paprašiau vandens. Davė atsigerti, bet vandens skonis pasirodė kažkoks keistas. Pajutau norą kalbėti, bet susivaldžiau ir pradėjau vemti. Noras kalbėti praėjo, supratau, kad vietoj vandens buvau gavęs kažkokių nuodų.

Kelioms dienoms mane paguldė į Tauragės ligoninę. Gulėjau vienutėje, saugomas dviejų sargybinių: stribo ir čekisto. Vienas stovėjo prie galvos, o kitas prie kojų. Į palatą ateidavo ligoninės sesutės, bet aš neturėjau teisės jų kalbinti, galėjau pasakyti būtiniausią reikalą. Visą laiką galvojau apie mirtį. Seselės Macijauskaitės (tuokart jos pavardės nežinojau) paprašiau, kad ji mane truputį pakeltų. Apkabinau jos kaklą ir tyliai pasakiau: nunuodyk mane. Jinai man tyliai atsakė: „Sąžinė neleidžia...“

Tardymai vyko ir ligoninėje - dienomis ir vakarais, vidurnakty netardė.

Po poros dienų vakare privirto į palatą čekistų kapitonų ir pulkininkų. Atnešę mano kruvinus drabužius, suveltus dirvono purvais. Liepė rengtis - teks kažkur važiuoti. Čekistai įkišo mane į „varanoką“, šalia susėdo trys ar keturi kareiviai. Laukiau provokacijos, nes žinojau, kad čekistai suorganizuoja susišaudymą: neva partizanai išvaduoja sužeistąjį. Suimtasis - „išlaisvintas partizanas“ viską papasakoja atvirai - jį atgal į kalėjimą. Supranti, kad esi apgautas, bet jau per vėlu. Tokių įvykių yra buvę ne vienas.

Tą naktį mane atvežė į Klaipėdos kalėjimą. Patalpino į vagių ir provokatorių (vienas jų buvo Rinčius nuo Šilutės ar Šilalės, kitas - Teikertas iš Klaipėdos) kamerą. Šitai aš greitai supratau iš man užduodamų klausimų.

Surengė akistatą su Umantu iš Lenkčių kaimo, Eržvilko vlsč. Reikalas su Umantu buvo toks: mūsų dalis atsarginių ginklų buvo ištepti ir sukelti į sėklines egles Paupio miške už kelių kvartalų nuo Umanto ūkio. Esant reikalui, galėjome pasiimti juos ir naudoti. Umanto sūnus, slampinėdamas po mišką, rado mūsų paslėptus ginklus ir juos pasiėmė. Umanto paprašėme, kad grąžintų. Lyg ir prižadėjo... Senis Umantas nudūmė į Eržvilką ir pranešė čekistams.

Šių privažiavo pilnas miškas, siautė po apylinkes kelias dienas. Žinodami, kad tai Umanto darbas ir kad jis komunistas, mes jam apkaitinom ausis.

Akistatoje umantas viską papasakojo ir siūlė čekistams man duoti į kaulus. Nepaisant mušimų, vis tiek neprisipažinau. Rodos, 1952 m. balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje į tardymą sugužėjo aukšto laipsnio čekistai ir prokuroras. Vienas jų paklausė, ar tikiu Dievą. Atsakiau - taip. Tada kirto į veidą. Klausė, kur Klajūnas; atsakiau, kad nežinau. Prokuroras sako: „Nacistų ir fanatikų neištardysi, kiek jų per tardymą yra užmušta - jokios naudos. Reikia baigti jo bylą.“ Paklausė, ar pasirašysiu, kad tardomoji byla būtų baigta. Pasirašiau. Čekistas pranešė, kad mano teismas bus 1952 m. gegužės 29 d. Baigus tardymą, pervedė į politinių kalinių kamerą. Kai pakliuvau pas politinius kalinius, vieno likimo draugus, jaučiausi lyg būčiau laisvėje. Labai jau įkyrėjo būti kartu su vagimis ir įvairaus plauko provokatoriais.

Kameroje buvo Snepkus - jaunas partizanas iš Kardo rinktinės. Jis turėjo 13 žaizdų. Prisimenu partizaną Dargį nuo Laukuvos, kitų vyrų pavardes pamiršau. Tiesa, buvo mūsų kameroje dar policininkas Latakas, su kuriuo kartu važiavome iki Vilniaus. Latakas buvo labai narsus vyras, bandė bėgti iš Klaipėdos kalėjimo, nors jį saugojo septyni sargybiniai. Jis vienu smūgiu juos pargriovė ir pasileido bėgti pro kalėjimo vartus, tačiau nubėgo tik kokius 300 m, kai jį pašovė jūrininkai. Ir vėl Latakas pakliuvo čekistams į nagus...

Iš Slapšinsko Vyto, Prano, apklausos protokolo. 1952 m. sausio 25 d. Apklausą vykdo Skaudvilės r. MGB sk. vrš. pavad. vyr. ltn. AKULČIK per vertėją TAMOŠAITĮ.

<...> Man yra žinoma, jog buvusiame Eržvilko vlsč. ir Skaudvilės r. Paparty-nės miške yra partizanų bunkeris, kuriame slepiasi partizanas Rubšaitis Jonas-Žilius; jo žmona Marijona ir prtz. Kisielius Juozas-Genius. Jie periodiškai slapstosi minėtame bunkeryje. Šiame bunkeryje yra spausdinimo technika: rotatorius, rašomoji mašinėlė, radijo imtuvas. Apie tai, jog tame miške yra bunkeris ir jame spausdinimo technika, man asmeniškai pasakojo partizanai Genius ir Žilius. Aš tikslios to bunkerio vietos nežinau, kadangi jame nesu buvęs. Tiksliai to bunkerio vietą žino Rubšaičio Jono pusbrolis Rub-šaitis, gyvenantis Pavisčiuvio k. Jo vardo nežinau, ant vienos iš rankų neturi kaulo. Ar jis turi kokį slapyvardį aš nežinau, bet jį visi partizanai vadina Berankiu.

Antras bunkeris, kaip man pasakojo Kisielius Juozas-Genius, yra Šimkaitynės miške, kuriame taip pat periodiškai slapstosi pats Kisielius Juozas kartu su kitais partizanais, dažniausiai su Palubecku Juozu-Simu; Žagaru Juozu, Prano-Girdeniu, Zuikiu (g. 1926 m. Tūjainių k., Skaudvilės vlsč., suimamas 1952 m. bandė nusišauti, persišovė galvą ir mirė tardomas 1952 08 02). Kitų bunkerių aš nežinau.

<...> Mūsų bunkerį, kuriame mes slėpėmės su Šegždaite Leosia (Leontina), žinojo tik vienas mūsų ryšininkas Kaminskas Petras-Aušra, 50 m. amž., Smaidrų k., Skaudvilės r. gyventojas. Daugiau nieks nežinojo.

<...> Kartu su manimi tame pačiame bunkeryje gyveno ir partizanė Šegždaitė Leosia-Pinavija, anksčiau ji turėjo Gražuolės slapyvardį, kada prieš pereinant į nelegalią padėtį gyveno Smaidrų k.

Apklausa pertraukta.

Apklausą tą pačią dieną tęsia Tauragės r. MGB vrš. pavad. kap. MICHEJEV per Tauragės MGB vertėją JEMELJANOV’ą. 1952 01 25.

<...> VAKARŲ SRITIES arba vadinamosios JŪROS srities partizanų štabo vrš. Germanto-Bakšio Antano ir taip pat Ūkio dalies vrš. Geniaus-Kisieliaus Juozo, esančių Šimkaičių miške bunkeryje, vietos aš nežinau. apie tai man žinoma iš Geniaus, kuris apie tai man pasakojo. Taip pat ten slapstosi ir Žagaras Juozas-Zuikis.

<...> Būdamas eiliniu partizanu, su kitais partizanais lankiausi ryšininko Rubšaičio ūkyje, jis mus priiminėjo ir slėpė savo ūkyje, maitino ir palaikė ryšį su kitais partizanais. Jis nuolat slėpė savo pusbrolį Rubšaitį-Žilių paskutiniuosius trejus metus, taip pat slėpė ir mane.

Paskutinį kartą ryšininkas Rubšaitis mane, būrio vadą Nuobarą Joną-Lyrą ir trečią partizaną, kurio pavardės nežinau, surišo su vadu Germantu ir kitais partizanais 1951 m. balandžio mėn.

1951 m. balandžio mėn. Kisielius-Genius, susitikimo metu su manimi, man perdavė nurodymą, jog aš turėsiu nueiti į Pamakščių k., Skaudvilės r. į ryšių punktą pas šio ryšių punkto laikytoją urbutį, kur susitiksiu su Nuobaru Jonu-Lyru, kurį turėsiu atvesti į susitikimą su Germantu.

Po susitikimo su Lyru ryšių punkto laikytojo namuose, aš kartu su juo susitikome kaip su man nepažįstamu partizanu ir atėjome į ryšininko Rubšaičio ūkį. Rubšaitis tą pačią naktį mus nuvedė pas partizanus. kurie laukė mus atvykstant Pavidaujo miškan, esančiame už dviejų kilometrų nuo Rubšaičio namų.

<...> Kur šiuo metu slapstosi KĘSTuČIO apygardos vadas Justas, kas jis toks aš nežinau. Dar prieš išeinant į būrį, mokytojas ir štabo narys Skudutis-Janušas Antanas ir Ramojus (manoma, jog tai tas pats Ramūnas?) slapstėsi bunkeryje Drebulynės miške, buvusio Viduklės vlsč. teritorijoje, Raseinių apskrityje.

Bunkerį, kuriame aš gyvenau iki sulaikymo dienos, man padėjo įrengti Ruibys Kazys-Eiva, Inžinierius 1949 m. vasarą.

Iš Slapšinsko Vyto, Prano, apklausos protokolo. Apklausą vykdo Tauragės r. MGB sk. vyr. oper. įgaliotinis vyr. ltn. KULIK per Tauragės r. MGB sk. vertėją j. ltn. VALIAUGĄ.

<...> aš-Slapšinskas Vytas-Vytas kartu su prtz. Ruibiu Kaziu-Inžinieriumi turėjome šiuos ryšininkus:

1.    Kaminskas Petras-Aušra, užverbuotas 1951 m. ryšininku. Aušra žinojo kur mūsų bunkeris, kur anksčiau aš gyvenau su prtz. Ruibiu, o kada Ruibys žuvo (žuvo 1946 07 18 Ruibys Petras-Žigas, Garbštas - Kazio brolis), tuomet šiame bunkeryje aš gyvenau su savo sugyventine partizane Šegždaite Leontina-Pinavija.

Kaminskas, kaip ryšininkas, tik jis vienas žinojo mūsų bunkerio vietą Šlegerinės miške, jis sistemingai lankėsi šiame bunkeryje, nešė mums maisto produktus ir visa kita, kas mums buvo būtina, ėmė skalbimui nešvarius drabužius, kuriuos skalbė kažkas tai iš jo šeimos. Rinko man žvalgybinio pobūdžio duomenis apie karinių grupių, ginkluoto aktyvo pasirodymą kaime. Apie kitus bunkerius Kaminskas, kiek man žinoma, nežinojo.

2.    Rubšaitis (kitur - Rupšaitis)-Berankis, apie 50 m. amž., gyvena Dūdlaukio k., Skaudvilės vlsč. Savo ūkio neturi, gyvena Žičkaus name. Jis turi Berankio slapyvardį, kadangi neturi vienos rankos ir yra Rubšaičio Juozo-Žiliaus kažkoks tai giminaitis. Ryšininkas Rubšaitis mūsų bunkerio vietos nežinojo, o tą bunkerį, kuriame slėpėsi Rubšaitis-

Žilius su savo žmona, kuri taip pat su juo kartu būryje, turėtų žinoti, kadangi jis yra jo giminaitis ir ryšininkas tarp Slapšinsko- Vyto ir Rubšaičio-Žiliaus. Anksčiau ryšininkas Rubšaitis gyveno partizano Žiliaus namuose Paparčių k., kur mes su prtz. Ruibiu-Inžinieriumi ėjome ir ten susitikome su Žiliu ir VAKARŲ SRITIES vadu Bakšiu-Klajūnu bei Kisieliumi-Geniumi. Pranešė mums apie pasirodymą, kur mes buvome, ginkluotos kareivių grupės ir ginkluotą aktyvą. Lankantis jo namuose, aprūpino mus maisto produktais. Rubšaičio dukra Rubšaitytė (Stefa?) buvo taip pat Žiliaus ryšininkė, kuri už ryšį su partizanais 1948 m. buvo areštuota.

3.    Augaitis-Šešuvis, 45 m. amž., gyvena Skliausčių k., Skaudvilės r. Aš su prtz. Inžinieriumi jį užverbavau būrio ryšininku 1949 m. ir suteikiau jam Šešuvio slapyvardį.

Augaitis, kaip ryšininkas, vieną kartą per mėnesį ar per du mėnesius važiavo į Vilnių pas savo žmonos giminaitį Navakauską su VAKARŲ SRITIES vado Klajūno-Bakšio Antano užduotimi, vežė nuo jo paketus, kaip man aiškino pats Klajūnas, kažkokiam tai žvalgybos vadui. Pavardės nei slapyvardžio nesakė, taip pat atvežinėjo paketus iš Vilniaus ir perdavinėjo Klajūnui. Kas tuose paketuose buvo, man asmeniškai nebuvo žinoma. Be to, nuo 1949 m. iki 1951 m. Augutis man buvo atvežęs pinigus penkis-šešis kartus po 500 ir po 1000 rublių kiekvieną kartą. Kas jam perdavinėjo tuos pinigus, aš nežinau. Aš juos leidau savo asmeniniams reikalams.

Aš- Vytas, Klajūnas ir Genius sistemingai lankėmės ryšininko Augučio-Šešuvio namuose, kadangi jis labai gerai gyveno, mus visus aprūpino maisto produktais, iš parduotuvių pirko mums rūkalus, medžiagas baltiniams ir kitus būtinus daiktus, pranešinėjo mums žvalgybinius duomenis.

4.    Steponaitis Zenius (Zenonas)-Pabėgėlis, 25 m. amž., gyvena Varlaukio k., Skaudvilės r. Mes su Inžinieriumi 1949 m. užverbavome jį būrio ryšininku, suteikėme jam Pabėgėlio konspiracinį slapyvardį. Steponaitis pranešinėjo mums žvalgybinius duomenis apie kareivių pasirodymą, kur ir ką jie veikia, jų judėjimą, tuo tikslu, kad mes nepatektume po jų „smūgiu“.

Augaitis ir Steponaitis žinojo vienas kitą, jog jie yra ryšininkai ir žinojo vienas kito slapyvardžius. Steponaitis apie mūsų bunkerių išsidėstymą nežinojo. Kitų ryšininkų aš nežinau, kadangi kai kurie jau ištremti arba areštuoti.

Iš Slapšinsko Vyto, Prano, apklausos protokolo. 1952 m. sausio 27 d. Tauragė. Apklausą vykdo Skaudvilės r. MGB sk. vyr. oper. įgaliotinis vyr. ltn. PORTIANKIN per Skaudvilės r. MGB sk. vertėją ŠČEPANOV JEGOR ANIKIEJEVIČ.

Tardytojo pastaba: Slapšinskas Vytas nuo 1944 m., būdamas Lietuvos „buržuazi-nėje-nacionalistinėje gaujoje“, turėjo konspiracinį slapyvardį Vytas - būdamas eiliniu „banditu“, tuo pačiu metu vykdė VAKARŲ SRITIES ryšininko pareigas slapyvardžiu Žuvėdra.

<...> Man dar žinomi šie ryšininkai bei rėmėjai:

1. Mačiulis Kazys, 40 m. amž., Paviščiuvio k., Skaudvilės r. gyventojas. 1951 m. balandžio 15 d. aš-Vytas ir prtz. Lyras-Nuobaras Jonas, buvęs Ožnugario k., Batakių vlsč. gyventojas; prtz. Globys Vladas- Vainauskas, Ramūnas; Ruibys Kazys-Inžinierius; Bakšys Antanas-Klajūnas; taip pat ir kiti partizanai: Algirdas-Berušnis Kazys; Gruodis-Stankus Petras; Justas-Labanauskas Krizostomas; Ramojus; Skudutis-Janušas Antanas, partizanų vadovybės nurodymu turėjo būti pravestas partizanų pasitarimas ir visi atvyko į Mačiulio namus, kur išbuvome visą parą. Mačiulis mus aprūpino maisto produktais, virė kopūstų sriubą, mėsą, bulves ir davė duonos. Tokiu būdu Mačiulis mums-partizanams ruošė ir davė du kartus karštą maistą.

1951 m. balandžio 16 d. iš Mačiulio namų mes išėjome į mišką, kuris buvo už 200 metrų nuo Paviščiuvio k. gyventojo Simonavičiaus namų, kuris turi žmoną ir mažus vaikus.

2.    Simonavičius, 40 m. amž., Paviščiuvio k. gyventojas. Simonavičius žinojo mūsų-partizanų buvimo vietą ir 1945 m. balandžio 16 d., mums būnant miške netoli jo ūkio, du kartus atnešė mums maisto produktų: virtų kiaušinių, duonos ir bulvių sriubos.

Aš-Slapšinskas Vytas kartu su kitais partizanais naktį buvome užėję į Mačiulio Kazio ir Simonavičiaus namus apie 10 kartų. Jie mus slėpė ir aprūpino maisto produktais.

3.    Gaidamavičius, 60 m. amž., Fermų k., Skaudvilės r. gyventojas. Šeimoje turi vedusį sūnų ir seną tėvą. 1951 m. gegužės 15 d. aš- Vytas, Justas, Inžinierius, Klajūnas, Žilius, Genius - iš viso 7 partizanai paryčiais atėjome į Gaidamavičiaus namus, iš kurio paėmėm patalynę: keletą adijalų bei pagalvių, po to pastarąjį mes perspėjome, jog mes būsime miške maždaug už 300 m nuo jo ūkio ir netrukus išėjome. Dieną Gaidamavičius tris kartus buvo atėjęs pas mus ir atnešė valgyti: barščių, duonos, bulvių ir kt. Be to aš-Slapšinskas Vytas kartu su kitais partizanais įvairiu metu užeidavome pas Gaidamavičių, jis mus aprūpindavo maisto produktais, slėpė mus ištisomis paromis.

4.    Adomaitis Simas-Putinas, 30 m. amž., siuvėjas, mūsų partizanų ryšininkas, gyvenantis Pužiškių k., Skaudvilės r. Pastaruoju metu be nuolatinės gyvenamosios vietos. Partizanų ryšininku dirba nuo 1946 ar 1947 m. Apie jį man žinoma iš partizano Starkaus Jono-Maželio (žuvęs 1948 m.), g. 1918 m. Pagiriuose, Eržvilko apylinkėje.

1945    ar 1946 m. būrio vadas (b. v.) Starkus Jonas man pasakojo, jog ryšininkas Adomaitis Simas priiminėjo paketus su partizanų raštais iš ryšininkų ir perdavinėjo kitiems ryšininkams, kad pastarieji perduotų partizanams, susitikinėjo su partizanais, jo namuose lankėsi partizanai, kuriuos jis aprūpindavo maisto produktais.

5.    Kumpikas Stasys-Garsas, 26 m. amž., buvęs Šveiščių k., Skaudvilės r. gyventojas. Kiek man žinoma, Kumpikas iki 1951 m. pavasario gyveno Šveiščių k. Apie 1946 ar 1947 m. mes: aš-Slapšinskas, Kumpikas Stasys ir kt. turėjome susidūrimą su mGB kareiviais Palabaukščių k., Skaudvilės r., iš kur mums pasisekė pasitraukti be nuostolių.

1946    ar 1947 m. rudenį aš-Slapšinskas buvau apsistojęs Remeikio Jono ūkyje (vardas netikslus), 40 m. amž., Šveiščių k. (kaimo pavadinimas gali būti kitas - R. K.), kur su manimi kartu buvo partizanas Eimutis-Stoškus Jonas, Antano, g. 1910 m. Rudžiuose ir kt. partizanai, kur Eimutis man papasakojo, jog kautynių metu su MGB kariuomene Kumpiką Stasį sužeidė į vieną ar abi rankas, dabar tiksliai nepamenu. Tuo pačiu metu buvo sužeistas ir partizanas Rūkas Stepas, Simo-Darius, g. 1927 m. (suimtas 1951 06 05 ir sušaudytas). Būdamas būryje Kumpikas Stasys turėjo AVT rusišką dešimtšūvį šautuvą.

6.    Jucius Jonas, 27 m. amž. Kur jis šiuo metu gyvena, aš nežinau. Anksčiau dirbo Skaudvilėje, Lybiškių geležinkelio stotyje. 1945 m. vasarį Jucius buvo Strainio Jono, Juozo-Saturno, g. 1908 m. (žuvo 1945 m.), vadovaujamame būryje. Tų pačių metų rudenį Jucius Jonas iš partizanų būrio pasitraukė.

Iš Slapšinsko Vyto, Prano, apklausos protokolo. 1952 m. sausio 28 d. Tauragė. Apklausą vykdo Skaudvilės r. MGB sk. vyr. oper. įgaliotinis vyr. ltn. PORTIANKIN per Skaudvilės r. MGB sk. vertėją ŠČEPANOV JEGOR ANIKIEJEVIČ.

<...> Aš-Slapšinskas Vytas, Prano, gimiau 1921 m. Kauno mieste geležinkeliečio darbininko šeimoje. Būdamas mažas su tėvais iš Kauno išvažiavome ir daugiau Kaune nebegyvenome.

Tėvas-Slapšinskas Pranas dirbo prie geležinkelio iešmininku ir kontrolieriumi. 1933 m. nusipirko žemės sklypą 15-os ha openiškių k., Skaudvilės r., bet jos nedirbo, ją arendavo kitiems valstiečiams.

1940 m. mano tėvas išėjo į pensiją ir tada mes visi persikėlėm į openiškių k, kur pragyvenome iki 1944 m., o lapkričio ar gruodžio mėn. aš iš sovietinio karinio komisariato gavau šaukimą atvykti tarnybon į sovietų armiją. Nenorėdamas tarnauti sovietų armijoje, 1945 m. sausio mėn. su Starkumi Jonu, buvusiu Pagirių k., Skaudvilės vlsč. gyventoju (Starkus Jonas, Stasio-Maželis, g. 1918 m. PAuPIo b. v. Žuvo 1948 m. Žukaičiuose pas Žičkų), perėjome į nelegalią padėtį ir įstojome į Lietuvos partizanų būrį.

1.    Slušinskaitė Stasė, 20-25 m. amž., anksčiau gyveno Polų k., Eržvilko vlsč. 1948 ar 1949 m. vasarą jinai kartu su manimi buvo veikiančiame partizanų būryje, kuriam vadovavo Švelnys Vladas- Vaidila, Putinas (suimtas 1948 12). Būdama būryje, Slušinskaitė slapyvardžio neturėjo, ją vadino tiesiog Stase. Tų pačių metų gale Slušinskaitė iš būrio išėjo ir apsigyveno legaliai Polų kaime.

2.    Karaliūtė Renė - partizanų rėmėja, aprūpino mus maisto produktais, patalynės reikmenimis, žinojo mūsų stovyklavimo vietas, gaudavo iš mūsų užduotis sekti kur vaikšto MGB kareiviai. Karaliutė mums suteikdavo poilsiui prieglobstį. Paskutinį kartą aš kartu su prtz. Kisieliumi-Geniumi, Bakšiu-Klajūnu pas Karaliutę buvom atėję 1951 m. pavasarį. Tada ji namuose buvo su motina ir davė mums adijalą ir pagalvę. Po to mes išėjome į mišką ir apsistojome miške nuo jos namų už 300 metrų.

3.    Butkus Petras, 60 m. amž. Šeimoje turi žmoną, dvi dukteris: Bronė - 20-25 m. amž., Ona - 25-27 m. amž. ir vieną 17-os metų sūnų, gyvena Lenkčių k., Skaudvilės r. Kartu su kitais partizanais Butkaus Petro namuose aš lankiausi apie 20 kartų. Jo žmona Bronė ir dukra Ona mums tris kartus ruošė karštą maistą. 1950 m. mes su Inžinieriumi slapstėmės Lenkčių k. ir, kada tik užeidavome pas Butkų, mus visada pamaitindavo.

4.    Juškytė Pranė, 28-29 m. amž. Šeimoje turi motiną, vieną jaunesnę seserį, gyvena Paupių k., Skaudvilės r. 1951 m. vasarą mes su partizanu Inžinieriumi vakare atėjome į Juškytės Pranės namus ir paprašėme truputį užvalgyt. Tada Pranė mums davė šviežio pieno. Pabuvę apie 30 min., mes išėjome. Pas Juškytę mes buvome apie 3-4 kartus užėję ir visada ji mus pamaitindavo.

<...> 1944 m. gruodžio mėn. aš-Slapšinskas Vytas ėmiau slapstytis nuo sovietų valdžios organų ir 1945 m. sausio mėn. įstojau į partizanų būrį, kuris tuo metu vadinosi RUDŽIŲ BŪRYS, kuriam vadovavo Starkus Jonas-Maželis. 1947 m. vasarą mane perkėlė į PAUPio partizanų būrį eiliniu partizanu.

1949 ar 1950 m. mane ir partizaną Žilių-Rubšaitį Joną po PAUPio būrio išsklaidymo pervedė į KĘSTUČio apygardos štabą, kurio vadu tada buvo Bakšys-Klajūnas.

Būdamas KĘSTUČIO apyg. štabe, aš - Slapšinskas ir prtz. Žilius vykdėme ryšininkų pareigas KĘSTUČIO apyg. vado Bakšio-Klajūno dispozicijoje.

Kada 1951 m. Bakšį-Klajūną paskyrė VAKARŲ SRITIES partizanų štabo pavadinimu ŽUVĖDRA viršininku, tada mane-Slapšinską ir Žilių Bakšys-Klajūnas pervedė į VAKARŲ SRITIES vadovaujamas ŽUVĖDROS štabo ryšininkų pareigas, kuriose aš ištarnavau iki arešto dienos - 1951 m. sausio 25 d. Kiek man žinoma, šiuo metu VAKARŲ SRITIES partizanų štabui ŽUVĖDRA priklauso šie partizanai:

1.    Bakšys Antanas, Antano-Arvydas, Klajūnas, Germantas. Anksčiau dirbo Raseiniuose gimnazijos direktoriumi. Šiuo metu - VAKARŲ SRITIES partizanų štabo ŽUVĖDRA vadas;

2.    Kisielius Juozas, Jono-Genius, g. 1917 m. Pavidaujo k., Skaudvilės r. VAKARŲ SRITIES prtz. štabo ŽUVĖDRA vado pavaduotojas ūkio reikalams;

3.    Rubšaitis Jonas, Petro-Žilius, g. 1900 m. Paparčių k., Šimkaičių vlsč. Klajūno ryšininkas (suimtas 1953 m., mirė lageryje 1963 m.);

4.    Aš-Slapšinskas Vytas (Vytautas)-Vytas. Bakšio Antano-Klajūno ryšininkas;

5.    Labanauskas Krizostomas-Justas, g. 1921 m., KĘSTUČIO apygardos štabo viršininkas;

6.    Janušas Antanas-Skudutis, g. 1925 m. Kalniškiuose, Nemakščių vlsč., KĘSTUČIO apygardos štabo ryšininkas (žuvo 1951 10 06);

7.    Ramojus, 26 m. amž., KĘSTUČIO apyg. štabo vrš. pavaduotojas (ar viršininkas?)

<...> Ryšys tarp VAKARŲ SRITIES štabo ŽUVĖDRA ir KĘSTUČIO apyg, štabo buvo

palaikomas per specialiai įrengtas pašto dėžutes (toliau - PD), į kurias patikimi partizanai atneša paketus su partizanine spauda ir nukreipia į šias PD, o kiti partizanai, žinantys šių PD išdėstymą, nueina ir išsiima ten jiems atneštus paketus ir po to juos nukreipia adresatams jau per kitas PD.

Be to, ryšys palaikomas ir per patikimus partizanų ryšininkus. Pavyzdžiui, man žinoma PD - metalinė dėžė tokių matmenų: 30x20x15 cm, paslėpta Petkaitynės miške, 100-150 m nuo Skaudvilės r., Bukintlaukio k. gyventojo Dapkaus Antano (areštuotas) mažame eglynėlyje užkasta žemėse.

1950 m. ir iki vasario mėn. 1951 m. aš-Slapšinskas per nurodytą PD palaikiau ryšį su KĘSTUČIO apygardos štabo darbuotoju Tarzanu-Mišeikiu Vladu, tiksliau, aš-Slapšinskas gavau paketus su partizanine spauda iš partizano Kisieliaus Juozo-Geniaus ir pristačiau šiuos paketus į nurodytą PD pastarųjų perdavimui partizanui Tarzanui, taip pat išėmiau paketus su partizanine spauda, rastus pas partizaną Tarzaną ir perdaviau partizanui Geniui.

1951 m. maždaug vasario mėn. po partizano Tarzano žūties aš-Slapšinskas išėmiau iš Petkaitynės miško anksčiau nurodytą PD ir perdaviau ją partizanui Geniui, į kur pastarasis ir kur ją - PD padėjo, aš nežinau.

Antras ryšio punktas - per kurį buvo palaikomas mano ryšys nuo VAKARŲ SRITIES partizanų štabo nario Geniaus su BUTEGEIDŽIO rinktinės štabo nariu partizanu Lyru-Nuobaru Jonu. Šis ryšio punktas buvo pas ryšininką Urbutį (šiuo metu areštuotas) Palabaukščių k., Skaudvilės r.

Aš-Slapšinskas Vytas per 1951 m., gavęs paketus su partizanine spauda iš partizano Geniaus, nunešiau ir perdaviau šiuos paketus partizanų ryšininkui urbučiui, kad perduotų juos partizanui Lyrui, taip pat iš partizanų ryšininko urbučio aš gavau paketus su partizanine spauda, gauta iš partizano Lyro, ir perdaviau juos partizanui Geniui.

Kaip ir per ką vykdomas ryšys šiuo metu tarp VAKARŲ SRITIES partizanų štabo vado partizano Klajūno ir KĘSTuČIo apygardos štabo vado Justo, man nežinomi jų ryšio punktai ir aš jų nežinau.

Iš Slapšinsko Vyto, Prano, apklausos protokolo. 1952 m. sausio 30 d. Tauragė. Apklausą vykdo Skaudvilės r. MGB sk. vyr. oper. įgaliotinis vyr. ltn. PORTIANKIN per Skaudvilės r. MGB sk. vertėją ŠČEPANOV JEGOR ANIKIEJEVIČ.