TYLA Kazys, Antano-Tarzanas, gim. 1915 m. Bičionių k., Anykščių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 36 ha žemės. Baigė gimnaziją. Lietuvos kariuomenės vyr. puskarininkis, šaulys, 1941 m. sukilimo dalyvis. Žaliosios rinktinės vadas. Rinktinė po 1944 m. gruodžio 26 d. kautynių pasitraukė į Pavarių bei Ramuldavos miškus ir išsisklaidė. Slapstėsi, suimtas Rubikių k., Anykščių vls. 1945 m. balandžio 28 d. NKVD kareiviai įvarė į Rubikių ežerą ir sušaudė. Palaidotas Rubikių k. senosiose kapinėse, vėliau palaikai perlaidoti Burbiškio k. kapinėse.
Plieno rinktinės partizanai, veikę Aluntos ir Balninkų apylinkėse. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Jonas Žygelis-Ilgūnas, Steponas Matelionis-Agronomas ir Stasys Mikelevičius-Bijūnas. Antroje eilėje iš kairės: Juozas Petrauskas-Laimutis, Kazys Puodžiūnas-Titnagas, Steponas Sabaliauskas-Šarkis, neatpažintas ir Juozas Šmigelskas-Smidras. Apie 1948 m. (Genocido aukų muziejus)
Petrauskas Juozas-Laimutis gimė 1921 m. Utenos apskrities Alantos valsčiaus Padegsnio kaime. 1944 m. — Vietinės rinktinės kariūnas. Partizanas nuo 1944 m. rudens. Vadovavo Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 3-iajai kuopai, kuri bazavosi Aluntos-Balninkų apylinkėse. Žuvo 1949 m. balandžio 30 d. kartu su kovos draugu J. Rubiku-Kotu patekę į okupantų pasalą
Rubikas Jurgis-Kotas gimė 1925 m. Partizanas nuo 1944 m. Žuvo 1949 m. balandžio 30 d. kartu su Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 3-iosios kuopos būrio vadu J. Petrausku-Laimučiu patekę į okupantų pasalą
Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų ir ryšininkų priesaika. 1947 m. Iš Genocido aukų muziejaus fondų.
1949 m. balandžio 28 d. Kuršėnų aps. Tryškių vls. Birbiliškės mišką (dabar-Mažeikių r. sav.) šukavo MGB Tryškių vls. poskyrio 16 stribų grupė ir aptiko Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės štabo bunkerį. Per susišaudymą žuvo 2 jame buvę partizanai: Gureckas ir Ignas Šapkūnas-Buržujus, Meistras (rinktinės vadas).
Ignas Šapkūnas gimė 1918 m. sausio 19 d. Kretingos aps. Palangoje Prano ir Scholastikos Vilkaitės Šapkūnų šeimoje. Be jo čia augo dar trys vaikai. Baigė Palangos pradžios mokyklą, progimnaziją ir įstojo į Kretingos Pranciškonų gimnaziją. Kadangi mokėsi labai gerai, buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. Baigęs gimnaziją, mokėsi pradžios mokyklų mokytojų kursuose. Mokytojavo Seinų aps. Leipalingio pradžios mokykloje. Tarnavo LR kariuomenėje. 1940 m. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Vokiečių okupacijos metais dirbo Telšių aps. Nevarėnų pradžios mokykloje. Dirbo Lietuvos laisvės armijos (LLA) Telšių rinktinės štabe. Prasidėjus 2-ajai sovietų okupacijai subūrė partizanų grupę, veikusią Mažeikių aps. Sedos, Šiaulių aps. Tryškių ir Telšių aps. Nevarėnų valsčiuose. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Operatyvinio skyriaus viršininkas.
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Beržo kuopos Aro būrio partizanai. Iš kairės: Bronius Morkūnas-Diemedis,Bronius Mozūra-Kunotas, Vytautas Guobužas-Viesulas. 1952 04 29, Anykščiai (GAM)
Vytauto apygardos partizanas Vytautas Guobužas-Viesulas. (Lietuvos ypatingasis archyvas)
Vincas Strimas1 gimė 1921 m. sausio 15 d. Šakių aps. Barzdų vis. Vėdarų k. ūkininkų Vinco Strimo ir Petronėlės Stureikytės-Strimaitienės šeimoje2. Lankė Barzdų pradžios mokyklų. 1934 m. įstojo mokytis į Kauno jėzuitų gimnaziją. Mirus motinai iš gimnazijos pasitraukė gavęs trijų klasių pažymėjimą. Grįžo į tėviškę ir dirbo tėvo, kuris netrukus vedė antrą kartą, ūkyje. Šeimoje augo ir du Vinco broliai Jonas (g. 1937 m. kovo 10 d.) ir Kazimieras (g. 1942 m. sausio 31 d.)3.
1951 m. balandžio 29 d. Ramygalos r. Steponavos k. apylinkių miške MGB Ramygalos r. skyriaus karinė grupė nukovė Vyčio apygardos vadą Mykolą Šemežį-Putiną.
Žuvusiojo palaikai atvežti į Pagirių miestelį ir numesti kolūkio daržinėje. Užkasimo vieta neišaiškinta, tačiau manoma, kad ji yra Pagiriuose.
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 181.
Mykolas Šemežys, Jono, gimė 1918 m. Ukmergės aps. Pagirių vls. Steponavos k.
Partizanas nuo 1944 m. rudens. Nuo 1946 m. pabaigos Vyčio apygardos partizanų būrio, veikusio Ukmergės aps. Pagirių ir Panevėžio aps. Ramygalos valsčiuose, vadas. Nuo 1948 m. lapkričio mėn. šios apygardos rajono, veikusio Ukmergės apskrityje, vadas.
1949 m. balandžio 20 d. Vyčio apygardos vado Alfonso Smetonos - Žygaudo įsakymu Nr. 12 paskirtas Briedžio rinktinės, vienos iš dviejų apygardoje suformuotų rinktinių, vadu.
1950 m. liepos 5 d. žuvus apygardos vadui A. Smetonai-Žygaudui, tų pačių metų rugpjūčio 17 d. M. Šemežys-Putinas perėmė apygardos vado pareigas. 1951 m. sausio mėn. jis iš Panevėžio ir Ukmergės apskrityse veikusių rinktinių įkūrė Gedimino rinktinę, o iš Biržų apskrityje veikusių partizanų būrių – Pilėnų tėvūniją.
1999 m. gegužės 12 d. M. Šemežiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Res pub li kos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), o 1999 m. gegužės 27 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).
Anelė Julija Senkutė Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus
Senkùtė Anelė Julija (slap. Pušelė) 1922 Kazliškiai (Šunskų vlsč.) 1947 04 27 Gulbiniškiai, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė. Leitenantė (2003, po mirties). 1946 pavasarį broliui J. Senkui išėjus partizanauti, tapo Tauro apygardos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rinktinės (Vytauto rinktinė) ryšininke. 1946 rudenį rinktinės štabo pavesta apsigyveno Marijampolėje, dirbo miesto vykdomojo komiteto socialinio aprūpinimo skyriuje vyriausiąja buhaltere. Kartu vykdė Tauro apygardos vadovybės užduotį užmegzti ryšius su aktyviais sovietiniais pareigūnais. Susidraugavo su vienu žiauriausių LSSR Valstybės saugumo ministerijos Marijampolės skyriaus tardytoju A. Greisu.
1947 02 18, per Užgavėnes, Vytauto rinktinės vado V. Gavėno (slapyvardis Vampyras) įsakymu inscenizavo tariamų sužadėtuvių (blynų; buvo vaišinama blynais) balių; numatyta nukauti itin uolius Marijampolės partinio aktyvo ir saugumo darbuotojus. A. J. Senkutė kartu su tariamu sužadėtiniu Vytauto rinktinės štabo kovotoju K. Pypliu (slapyvardis Mažytis) baliaus įkarštyje nušovė 5 pareigūnus. Lengvai sužeista pasitraukė į mišką pas partizanus. Buvo paskirta Vytauto rinktinės iždo poskyrio viršininke, tapo rinktinės štabo nare. Už sėkmingai atliktą užduotį 1947 03 22 Tauro apygardos vado A. Baltūsio (slapyvardis Žvejys) jai pareikšta tarnybinė padėka su pagyrimo raštu.
Žuvo (susisprogdino) kartu su Vytauto rinktinės štabo viršininku V. Vabalu (slapyvardis Kunigaikštis) ir štabo globos poskyrio viršininku A. Pečiuliu (slapyvardis Baritonas) vidaus kariuomenei netikėtai užpuolus rinktinės štabo bunkerį Seklyčia (A. Štreimikienės sodyboje); prieš žūdami jie sunaikino dokumentus. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Marijampolėje ir užkasti žvyrduobėse (čia užkasta ir daugiau laisvės kovotojų), už miesto senųjų kapinių. Toje teritorijoje įkurtame Ramybės parke A. J. Senkutės atminimui pastatytas baltas ąžuolinis kryžius Saulutė, prie kurio pasodinta pušelė. Partizanų juostelė Už narsumą (1947, po mirties). Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius (2007, po mirties).
Vytauto ir Algimanto apygardų partizanai Ramuldavos girioje. 1950 09 16. I eilėje iš kairės: Albertas Pakenis-Jūreivis, Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Antanas Matuliauskas-Adaska. II eilėje iš kairės: Kazimieras Ivanauskas-Aras, Povilas Budreika-Debesis, Algirdas Varnas-Gaidelis, Povilas Jankauskas-Alksnis, Teodoras Kviklys-Klajūnas, Povilas Tunkevičius-Kastantas, neatpažintas. III eilėje iš kairės: Bronius Puodžiūnas-Garsas, Balys Žukauskas-Žaibas, Vytautas Guobužas-Viesulas, Jonas Baltakys-Prancūzas, Teofilis Limba-Sakalas,Janina Valevičiūtė-Astra, Bronius Morkūnas-Diemedis, Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Antanas Morkūnas-Jaunutis, Vladas Matuliauskas-Riešutas, Vytautas Pačinskas-Audra, neatpažintas (GAM)
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanų šeima: Ona Talantaitė-Katinienė-Jonukas ir Juozas Katinas-Šernas (VŽM)
Algimanto apygardos partizanai Šimonių girioje 1947 m. I eilėje sėdi iš kairės: Juozas Katinas-Šernas, Antanas Matuliauskas-Adaska, Vytautas Česnakavičius-Daujotas. II eilėje stovi iš kairės: Balys Žukauskas-Princas, Birutė Kiaulevičiūtė-Neužmirštuolė, Ona Talantaitė-Jonukas, Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa, Balys Ramanauskas-Narutis, III eilėje stovi iš kairės: Antanas Starkus-Montė, Antanas Slučka-Šarūnas, Pranas Levandavičius-Vyturys, neatpažintas (GAM)
BALTAKYS Jonas, Jurgio-Vilkas, Prancūzas, gim. 1920 m. Zabelynės k., Andrioniškio vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 12 ha žemės. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanas. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
KATINAS Juozas-Šernas, gim. Sedeikių k., Šimonių vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanas. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti netoli Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
KIAULEVIČIŪTĖ Birutė, Vlado-Neužmirštuolė, gim. 1927 m. Andrioniškio mstl., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 25 ha žemės, tėvas buvo pašto tarnautojas. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanė. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Zliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
RAILAITĖ Zuzana, Antano-Lakštingala, gim. 1927 m. Čerelių k., Pagirių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 30 ha žemės. Baigė gimnaziją, buvo Sedeikių pradžios m-klos mokytoja. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanė. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
TALANTAITĖ-KATINIENĖOna, Kazio-Jonu-kas, gim. Kaupiniškių k., Troškūnų vls., mokytoja. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Jauniaus būrio partizanė. Žuvo 1949 m. balandžio 27 d. Šimonių girioje, netoli Žliobiškių k., Viešintų vls. Palaikai buvo užkasti prie Viešintų mstl. žydų kapinių, 1994 m. perlaidoti Viešintų mstl. kapinėse.
Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanai. Pirmoje eilėje (priklaupę) iš kairės: Vytautas Rusakevičius-Tigras, Jonas Dūdėnas-Vynas, Petras Pošius-Gediminas. Antroje eilėje iš kairės: Alfonsas Dambravo-Aidas, Edvardas Juodvalkis-Aras, Vytautas Miškinis-Viesulas ir Povilas Lukošius-Žilvytis. (Lietuvos ypatingasis archyvas)
Miškinis Vytautas-Viesulas gimė 1928 m. Zarasų apskrities Salako valsčiaus Trinkuškių kaime. Nuo 1947 m. palaikė ryšius su Vytauto apygardos Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanais. 1948 m., gresiant suėmimui, nuginklavo valsčiaus partinį aktyvistą ir įstojo į Laisvės partizanų būrį. 1950 m., reorganizavus Laisvės būrį į Žalgirio kuopą, paskirtas žvalgybos skyriaus viršininku, vėliau Sartų rajono štabo viršininku. 1953 m., žuvus visiems bendražygiams, partizanauti liko dviese su P. Pošiumi-Gluosniu. 1957 m. rudenį legalizavosi ir išvyko į Krasnojarsko sritį pas ištremtus tėvus. 1961 m. pavasarį kartu su tėvais grįžo į Lietuvą ir greitai buvo suimtas. 1962 m. kovo 14 d. nuteistas mirties bausme ir balandžio 23 d. Vilniuje sušaudytas
1947m. balandžio 23 d. išduoti būrio eilinio Rudolfo Ottingo (būryje žinomas kaip Ostinas) (partizaniškas slapyvardis Romas) Žaliosios (Buktos ) miške nelygioje kovoje su enkavedistais žuvo būrio vadas Juozas Vaičiulis – Audra, gimęs 1918m. Tūriškių k. Krosnos vls., Pranas Svetlauskas – Kelmas ,gimęs 1922 m. Pėdiškių k. Krosnos vls. ir vokietis Hernas.
Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Audros būrio vadas „Audra“ pasiuntė kovotojus Romą - Rūdolfą Ostiną ir Kiaunę - Juozą Prabulį su užduotimi pas Kalniškėje dislokuojančio „ Ateities“ būrio vadą Antaną Aleškevičių (slap.Ateitis). Susitikimo vieta Krasenkos kaime pas rėmėją Antaną Bubnį. Po susitikimo Audros būrio vyrai liko dienavoti. Pagal rėmėjo A. Bubnio pasakojimą, anksti rytą jo sodyba buvo apsupta enkavedistų ir Krosnos stribų. Besitraukdamas iš apsupties J. Prabulis žuvo. Ostinas iškėlęs rankas išėjo iš pašiūrės ir ne tik pasidavė, bet paklaustas „kodėl pasidavei ? atsakė „Noriu gyvent“ ir kitos dienos ankstų rytą nuvedė čekistus prie savo kovos draugų, su kuriais kartu gyveno, Audros būrio bunkerio. Partizanai, nenujausdami pavojaus, ramiai ilsėjosi, nes bunkeris buvo pastatytas neprieinamoj vietoj. Netrukus užvirė įnirtingas mūšis, tačiau jėgos buvo nelygios, visi trys: būrio vadas Juozas Vaičiulis Audra, Liudvikas Svetlauskas – Kelmas ir vokietis Hernas žuvo. Žuvusiųjų lavonus stribai užkabinę už kojų tempė daugiau kilometrą per balas, kupstus, kemsynus į Buktos (Žaliosios) miško pakraštį. Iš ten nuvežė į Krosną ir išmetė prie stribelnyčios niekinimui, kur jau gulėjo išniekintas žuvusio Krasenkoj pas A. Bubnį Juozo Prabuliio – Kiaunės, Negro lavonas. Po kelių dienų niekinimo visus naktį sumetė į klebonijos durpines. Tiesa, stribas Vladas Budrevičius prasitarė, kad būrio vadą Juozą Vaičiulį nuo gatvės kažkas pavogė. Kas, kur palaidojo, taip ir nesužinojom.
Štai ką pasakojo apie šį įvykį partizanų ryšininkė Albina Lakickienė – Pušelė:
- Krosnoje balandžio 23 būna šv. Jurgio atlaidai. Tai tą naktį vokietis Romas, suimtas pas Bubnį Krasenkos kaime iš sekmadienio į pirmadienį, į savo būrio bunkerį Žaliojoj prie Vartų kaimo atvedė rusus. Bunkeris buvo įrengtas sunkiai prieinamoj vietoj, už didelės pelkės.
Aš tada buvau Krosnoj atlaiduose, o nakvojau Vartuose pas pusseserę. Girdėjome šūvius. Ėjom pažiūrėti. Mes žinojome, kad ten yra slėptuvė, bet nemanėm, kad ten bus pilna rusų ir stribų. Mus tuoj sučiupo. Sako: „ Eikit, pažiūrėkit, jūsų draugus nudėjom...“ Mes pasakėm, kad einam uogauti. Nepatikėjo, nepaleido. Suėmę laikė. Žiūrim atvelka per tą balą tris... Rankos surištos virš galvos. Užkabino kažkokiu lynu ar virve ir velka per balą. Visi dumblini, purvini baisu žiūrėti. Po kokių dviejų valandų atėjo kitos dvi uogautojos (spanguoles rinkdavom ir pavasarį) ir tas suėmė. Žuvusius sumetė į vežimą ir išvežė į Krosną. Tada mus paleido.
Šiaurės Rytų srities vadovybė 1948-1949 m. žiemą. I eilėje iš kairės: Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa, srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, Žaliosios rinktinės vadas Vytautas Česnakavičius-Valas, neatpažintas. II eilėje iš kairės: srities vado pavaduotojas Vincas Kaulinis-Miškinis, neatpažintas, Žaliosios rinktinės vado adjutantas Algirdas Meškauskas-Vanagaitis (VŽM)
ČESNAKAVIČIUS Vytautas-Valas, Žemaičių apygardos Žaliosios rinktinės vadas. Žuvo 1949 m. balandžio 19 d. Laipuškių k., Pakruojo vls. Palaikai buvo nuvežti ir užkasti Pakruojo mst.
MEŠKAUSKAS Algirdas, Antano-Raitvytis, Vanagaitis, gim. 1927 m. Padaugyvenės vnk., Smilgių vls. Algimanto apygardos Žaliosios rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1949 m. balandžio 19 d. Laipuškių k., Pakruojo vls. Palaikai buvo nuvežti ir užkasti Pakruojo mst
Velykos yra džiaugsmo šventė, - džiaugsmo dėl tiesos pergalės, dėl tamsiųjų jėgų nugalėjimo, dėl Kristaus įkūnyto žmonijos prisikėlimo naujam, šviesesniam ir laimingesniam gyvenimui. Bet kartu tai yra šventė pasiryžimo, susikaupimo, jėgų sutelkimo kovai su piktu ir nedorybėmis, kurie, Kristaus pasiaukojimo, kančių ir kraujo kaina atpirkti, didingu jo prisikėlimu pražūčiai pasmerkti, vis dėlto tebeegzistuoja pasaulyj.
Mūsų Tėvynės išsivadavimo diena irgi bus tokia džiaugsmo šventė, bet tik tiems, kurie dėl to išsivadavimo kovojo, jam aukojo savo jėgas ir išteklius, jo visa širdimi troško ir darbais, ne vien tik žodžiais, siekė; ji taip pat bus džiaugsmo šventė tiems, kurie, nors anksčiau ir suklydę, kaip tas žmogžudys, nukryžiuotas dešinėje Kristaus pusėje, gailėjosi, atpirko savo kaltes Tėvynei ir savo darbais įrodė, kad yra verti atleidimo ir laimės džiaugtis gyvenimu laisvoje Tėvynėje. Bet ta jau nebetolima diena neatneš džiaugsmo tiems, kurie ėjo prieš savo Tėvynę, kurie užsimaskavę, paslapčiomis išdavinėjo ją ir savo tautiečius kiekviename žingsnyje, laisvės valandai atėjus, išvertę kailį, norės tęsti savo chameleonišką gyvenimą. Tokie žmonės blogesni už tuos, kurie žiauriai, bet atvirai kovoja prieš mūsų tautą, ir kurie, žinoma, nelauks jos išsivadavimo momento, bet, kiek tik kojos neša, stengsis bėgti, ieškodami prieglobsčio pas „tėvą ir mokytoją". Tokie žmonės niekšingiausi iš niekšingiausių, ir ne veltui Dantė savo „Dieviškojoje komedijoje" juos patalpino paskutiniame pragaro rate, kur nuogi, įšalę iki kaklo leduose jie kandžioja vienas kitam savo pamišusias nuo sąžinės graužimo galvas. Tėvynės išsilaisvinimo diena bus jiems rūstaus teismo ir pasmerkimo diena. Nuo užpelnytos bausmės jie niekur neišbėgs, niekur nepasislėps, kaip ir tie, kurie „plačiojoje tėvynėje" ieškos išsigelbėjimo: Niurnbergo teismas akivaizdžiai parodė, kaip kariniai nusikaltėliai ar nusikaltėliai prieš žmoniškumą surandami tolimiausiuose pasaulio užkampiuose.
Gimė 1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose, Viktorijos ir Pranciškaus Slučkų šeimoje. Mokydamasis to paties miestelio progimnazijoje, artimai bendravo su vienuoliais pranciškonais. Anksti jaunystėje jis mėgino pasirinkti vienuolio kelią, bet vėliau pasuko į pasauliečio gyvenimą ir išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.
Antanas Slučka-Šarūnas, Atlantas. Genocido aukų muziejus
Tarnavo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Algirdo 2-ajame pėstininkų pulke. Vokiečių okupacijos metais studijavo mediciną, 1944 m. išėjo savanoriu į Vietinę rinktinę. Čia jam suteiktas leitenanto laipsnis.
Grįžęs į gimtinę, Troškūnų apylinkėse suformavo pirmąjį partizanų būrį. 1945 m. įkūrė Šarūno rinktinę ir jai vadovavo. 1947 m. balandžio 19 d. Šiaurės rytų Lietuvos srities vado įsakymu jis paskirtas naujai kuriamos Algimanto apygardos vadu. Nuo 1949 m. gegužės buvo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas.
Iš slaptuose saugumo dokumentuose esančių aprašymų matyti, kad Antanas Slučka buvo vidutinio ūgio, rudais plaukais, vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformą su šaulių herbu ant rankovės ir užrašu „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui".
1947 m. rugpjūtį drauge su Vytauto apygardos vadu Vincu Kauliniu-Miškiniu jis sėkmingai išvengė MGB pinklių ir sužeistas (stiklo šukė supjaustė veidą) grįžo iš Vilniaus į savo apygardą. Po šio įvykio paaiškėjo, kad BDPS vadovas Juozas Markulis-Erelis yra MGB bendradarbis.
Kadangi buvo mokęsis medicinos, Šarūnas operuodavo sužeistus kovos draugus. Dėl drąsos susiremiant su priešu ne kartą buvo sužeistas ir pats. Ypač sunkiai - 1947 m. lapkritį per susidūrimą su MGB kareiviais prie Troškūnų-Viešintų valsčių ribos.
Antanas Slučka daug rašė į pogrindinę spaudą, aktyviai palaikė ginkluoto pogrindžio centralizacijos idėją, prisidėjo kuriant vyriausiąją partizanų vadovybę.
1946 m. balandžio 19 d. Šakių aps. Jankų vls. (dabar – Kazlų Rūdos sav.) Valių k. apylinkėse per kautynes su MGB Jankų vls. poskyrio stribais žuvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas Jonas Kleiza-Siaubas, Žalvarinis.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 111.
1917 (1918)–1946 04 19
Jonas Kleiza gimė 1917 (1918) m. Marijampolės aps. Veiverių vls. Kikiriškių k.
Partizanas nuo 1945 m. rudens. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas. 1945 m. lapkričio 21 d. žuvus Tauro apygardos Stirnos rinktinės vadui Broniui Abramavičiui-Abramaičiui-Spygliui, 1945 m. gruodžio 10 d. Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono įsakymu Nr. 5 J. Kleiza-Siaubas nuo 1945 m. lapkričio 22 d. buvo paskirtas šios rinktinės (1946 m. sausio 31 d. pervadintos Žalgirio) vadu.
J. Kleizos palaikai buvo palaidoti Šakių aps. Jankų vls. Paskarlupių k. 1947 m. jie perlaidoti Višakio Rūdos mstl. kapinėse (dabar Kazlų Rūdos sav.).
1947 m. lapkričio 26 d. Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo įsakymu Nr. 40 J. Kleiza-Žalvaris už dalyvavimą Vierčiškių k. Jankų vls. su NKVD pajėgomis kautynėse, kuriose pasižymėjo ypatingu narsumu, sumaniu vadovavimu kautynėms, taiklia ugnimi, atkaklumu, pasiryžimu, rodydamas visam daliniui gerą pavyzdį ir įtraukdamas visus į kautynes, pareikštas tarnybinis pagyrimas ir tarnybinė padėka (po mirties).
Edvardas Daučiūnas-Jokeris, Rimantas, Nemunėlis gimė 1922 m. Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiuje. 1944 m. pasitraukė į mišką. Priklausė Prano Pakščio-Mokytojo, Jono Vepšto-Paukštelio partizanų būriams. Vėliau paskirtas Vyčio apygardos Gedimino būrio vado pavaduotoju. 1950 m. sausio mėn. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo nario J. Kimšto-Žalgirio įsakymu Nr. 103 iš Vyčio apygardos Krištaponio ir Briedžio rinktinių sudarius Gedimino rinktinę, 1951 m. kovo 14 d. E. Daučiūnas paskirtas šios rinktinės vadu. Rinktinę sudarė Varpo, Aušros ir Trimito tėvūnijos, veikusios Ramygalos – Kėdainių, Panevėžio – Troškūnų rajonuose.
Stovi iš kairės: Edvardas Daučiūnas-Jokeris, Grigalius Štarolis-Plienas, Vytautas Zulumskis-Lūšis
„Edvardas Daučiūnas labai narsus partizanas buvo. Kai pas Juozapavičius jis iššoko iš gryčios, rusams puolant, nebespėdamas atsigult, ant rankos pasidėjo kulkosvaidį ir kaip duoda – net pats visas šokinėja. Tik jo dėka mes keliese likome gyvi ir ištrūkom iš rusų apsupimo“, – prisimena buvęs partizanas A. Vaitelis-Rimtutis.
E. Daučiūnas žuvo 1953 m. balandžio 18 d. Rodų Pušyno miške (Panevėžio aps. Ramygalos vlsč.) kartu su trimis partizanais MGB organizuotos karinės čekistinės operacijos metu.
Žuvimo aplinkybės nurodomos LSSR MVD 1-osios valdybos viršininko majoro Snakino telefonogramoje LSSR MVD 1-osios valdybos viršininkui papulkininkiui Župikovui: „1953 m. balandžio mėn. iš 17 į 18-tą nakties metu agentūrinė grupė, susidedanti iš 4-rių spec. agentų ir objektų “Plieno“ ir „Šnekučio", buvo išlaipinta Rodų Pušyno miške Ramygalos rajone, kad susitiktų su „Rimanto" būriu pagal iš „Rimanto“ gautą laišką-pakvietimą atvykti į susitikimą.
24.00 grupė, „tamsiai“ panaudodama ryšininką Antanaitį, susitiko su keturių banditų grupe: „Rimantu“, „Mėnesėliu“, „Klevu“ ir „Kiškiu“.
…Agentai su banditais pas Antanaitį išbuvo iki ketvirtos valandos ryto, po to visi kartu išėjo į miško gilumą, kur įsirengė laikiną stovyklavietę. Atsargus banditų elgesys ir didelė nakties tamsa labai apsunkino grupės veiksmus. Atlikti priemones iki auštant nebuvo galimybės. Banditai, laikydamiesi atsargumo, reikalavo, kad ilsėtis gultų visi kartu, be to, šalia savęs pasiguldė mūsų agentus ir objektus.
Išėjus iš spaudos II-os dalies pirmai ir antrai knygoms, susilaukiau nemažai prieštaringų vertinimų bei pastabų. Dėl to negaliu labai kaltinti ir tų žmonių, kurie pateikė tokius savo prisiminimus, juk viskas vyko maždaug prieš penkiasdešimt metų. Laikas daug ką ištrynė iš atminties, todėl kartais teko pasiremti archyvuose esančia medžiaga arba tą patį klausimą užduoti keliems, tik po to daryti išvadas. Toks anų įvykių aiškinimo būdas ne visiems tiko, daugiau ar mažiau įsipainioję į KGB agentūrinius tinklus ėmė kaltinti neobjektyvumu, įvykių iškraipymu. Kiekvienas tuos įvykius suprato ir išgyveno savaip, bet archyvinė medžiaga padeda skaitytojui objektyviau vertinti pateiktą informaciją. Visus įvykius stengiausi atskleisti tiesos šviesoje, kad neliktų abejonių. Kaip man tai pasisekė, tegu sprendžia pats skaitytojas. Be abejo, nebuvo taip lengva ir paprasta, bet tik tokiu keliu galėjau priartėti arčiau tiesos.
Teko išgirsti priekaištų ir dėl paties knygos turinio, kad ne vien partizanų, bet ir ryšininkų, rėmėjų prisiminimai užrašyti, ne visi iš jų vertingi. Tačiau ne vienas buvęs partizanas, prieš pasakodamas apie save, pirmiau siūlė pašnekėti su ryšininkais, rėmėjais, nes tik jų dėka taip ilgai išsilaikė partizaninės kovos fronte mūsų miško broliai. Taigi neužrašyti jų prisiminimų būtų neteisinga, jeigu kam šiandien tie prisiminimai neįdomūs, aš tikiu, kad rytoj jie turės savo vertę.
Tigro rinktinės štabo pareigūnas Leonardas Basys-Švyturys (kairėje) ir Tigro rinktinės vadas Vincentas Žaliaduonis-Rokas. (V. Striužo asmeninė kolekcija)
Basys Leonardas-Švyturys gimė 1914 m. Rusijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo su tėvais grįžo į Lietuvą. 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. 1944 m. pasitraukė į Rytų Prūsiją, ten baigė žvalgybos mokyklą ir 1944 m. gruodį desantu grąžintas į Lietuvą. Nusileido su grupe Linkmenų apylinkėse. Nuo 1945 m. pradžios buvo Vytauto apygardos Tigro rinktinės vado pavaduotojas, Tigro rinktinės štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas. Redagavo partizanų leidinius „Kelias į Laisvę", „Rytų Lietuva". Žuvo 1950 m. balandžio 16 d. https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
I eilėje stovi iš kairės: Albinas Milčiukas-Tigras, Juozas Valonis-Merkys, Pranas Petronis-Alksnis, Bronius Labakojis-Vilkas. II eilėje iš kairės: Vincas Peslikas-Griausmas, Mykolas Šileika-Kaimynas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)
KARVELIS Antanas, Igno-Vachmistras, gim. 1922 m. Survilų k., Troškūnų vls., ūkininkų šeimoje. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Traidenio būrio, vėliau Butageidžio kuopos partizanas. Žuvo 1950 m. balandžio 16 d. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse, dabartinių Troškūnų mstl. kapinių teritorijoje.
LABAKOJIS Bronius, Jurgio-Vilkas, gim. Žavadiškio k., Troškūnų vls., gyveno Umėnų vnk., Troškūnų vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Kęstučio būrio partizanas. Žuvo 1947 m. balandžio 16 d.
Pranute, kad galėtumėt geriau kartu su mumis jausti, mąstyti ir garbinti Viešpatį, siunčiame šią knygutę Lionė G. padarė ją, Valė Ber. piešė, Levutė Viz. įklijavo, o aš rašiau. 1953 II 16 Ad.
Dangau, palaiminki vargo diena.
Išaušo sunki darbo diena. Šv. Trejybe, noriu Tave pagarbinti kantrybe ir pagarba savo bendradarbiams. Duoki mums išminties ir jėgos ramiai iškęsti visus nesusipratimus, panieką ir neapykantą, palaiminki mano mylimuosius ir visą mano Tautą, o ypač Tėvynės gynėjus, našlaičius ir visus kenčiančius už Tiesą. Sujunki mus visus vienybėn gyvu tikėjimu, nepalaužiama viltimi ir nežinančia ribų meile. Amen.
Mūsų Tautos Kankiniai, išmelskite stiprybės, sumanumo ir vienybės mūsų Tautos darbuotojams, išmelskite tikrai šviesų amžinąjį poilsį galvą paguldžiusiems už savo žemę. Amen.
Angele Sarge, Šv. Globėja, Šv. Antanai ir visos palaimintosios Dvasios, saugokite, lydėkite ir išlaikykite mane šiandieną laisvą nuo viso pikto. Amen.
Šv. Dvasia, nušvieski mano ir mano Tautos kelius į laimingą ateitį, Šv. Dvasia, laiminki mūsų pasiryžimus. Amen.
Šv. Teresėle, misijų Globėja, suteiki mums apaštališkos dvasios, padėki man savo gražiu elgesiu laimėti Viešpačiui sielų. Amen.
Viešpatie, laiminki mano miegą
Diena užsimerkė, mano akis nuovargis merkia, jausmai išblėso, jėgos išseko... Viešpatie, dėkoju už visas šios dienos malones: už sveikatą, jėgas, už sielos ir kūno maistą, už kiekvieną gerą žodį, už kiekvieną malonumą, už viltį, už savo gimtąją kalbą, kurią svečioj šaly girdžiu... Dėkoju ir už skausmą, neapykantą, už visus trūkumus, kuriais mane bandei. Viešpatie, maldauju ramaus poilsio sau ir saviškiams. Amen.
Šv. Šeima, saugoki ir globoki mūsų namų skaistumą ir globoki mūsų veržimąsi į tikrąją Tiesą, apsaugoki mūsų Tautos rūmą nuo visokio blogio, o mums, vargo vaikams, leiski nors sapne pabuvoti Tėvynės žemėje su savaisiais. Amen.
Marija, Tavo gailestingumo šaukiuos... Marija, nuliūdusiųjų linksmintoja, paguoski krauju ir ašaromis apšlakstytos žemės vaikus, paguoski tremtinius, paguoski ir mūsų širdis, pilnas ilgesio, kančios ir vargo. Marija, maldauju pagalbos Tėvynės gynėjams, maldauju tikro poilsio gyvybę paguldžiusiems už savo žemę, maldauju taikos ir ramybės savo kraštui ir išvargusiam pasauliui.
Marija, keliu savo nuvargusias rankas į Tave ir maldauju atleidimo savo ir saviškių ydų, klaidų, netobulumų ir nuodėmių. Amen. Viskas Jėzui diena ir naktis
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos partizanai. Iš kairės: Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Albertas Pakenis-Jūreivis, Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas, Vytautas Pačinskas-Audra, ryšininkės Emilija Mieliauskaitė, Ona Mieliauskaitė. 1951 04 14, Anykščiai (GAM)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas Albertas Pakenis-Jūreivis (VŽM) PAKENIS Albertas, Juozo-Jūreivis, Žvejys, gim. 1929 m. Ramaškonių k., Andrioniškio vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 8 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas. Žuvo 1951 m. balandžio 14 d. Niūronių k., Anykščių vls. Palaikai buvo užkasti Anykščių stribų būstinės kieme, J. Biliūno g. 86, Anykščių mst.
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos partizanai. 1950 08 29. Sėdi iš kairės: Vladas Matuliauskas-Riešutas, Povilas Budreika-Debesis, Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas, Alfonsas Augutis-Vėjas,Juozas Banys-Šūvis. Stovi iš kairės: Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Bronius Puodžiūnas-Garsas, Antanas Bagočiūnas-Dūmas (VŽM)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai. Iš kairės: Bronius Morkūnas-Strausas, Gasparas Baronas,Zofija Tylaitė-Gulbė, Ferdinandas Mikėnas-Ežys. 1951 04 12, Užpaliai (GAM)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai. Iš kairės: rinktinės ryšininkė Zofija Tylaitė-Gulbė ir Šmėklos būrio vadas Bronius Morkūnas-Strausas (GAM)
Bronislovas Kazickas gimė 1923 m. rugsėjo 9 d. Utenos aps. Utenos vls. Pakigio vnk. Kazio Kazicko ir Julijonos Kalytytės-Kazickienės šeimoje. Baigė Utenos „Saulės“ gimnaziją.
1945 m., nors ir buvo invalidas, tapo partizanu. Iš pradžių ėjo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Spaudos ir švietimo skyriaus viršininko pareigas, buvo partizanų laikraščio „Laisvės šauklys“ vyriausiasis redaktorius ir leidėjas. Taip pat rengė partizanų dokumentus ir atsišaukimus, rašė eilėraščius.
Vienas iš ideologinių Šiaurės rytų Lietuvos partizaninio judėjimo įkvėpėjų ir organizatorių.
1948 m. gegužės 1 d. B. Kazickas-Saulius dalyvavo Šiaurės rytų Lietuvos partizanų srities kovinių dalinių vadų ir vadovybės narių sąskrydyje, kurį galima laikyti srities (pavadintos Karaliaus Mindaugo vardu) vadovybės darbo pradžia. Kartu su kitais sąskrydžio dalyviais priėmė nutarimą, kuriame konstatuota, kad Lietuvos partizanų sąjūdį vienijantis veiksnys yra bendra kova dėl tautos laisvės ir nepriklausomybės, pasmerkta MGB agento Juozo Markulio-Erelio išdavikiška veikla, pripažinta, kad kolūkinė sistema yra krašto ūkio naikinimas.
Tų pačių metų rugpjūčio 4 d. dalyvavo Karaliaus Mindaugo srities Algimanto ir Vytauto apygardų vadų sąskrydyje, kuriame buvo išrinkta nauja srities vadovybė (vadu paskirtas Antanas Slučka-Šarūnas), patvirtinta jos sudėtis, taip pat nustatyta srities, apygardų ir rinktinių vadų rinkimo tvarka. Po sąskrydžio protokolu B. Kazickas jau pasirašė Krivaičio slapyvardžiu. Netrukus jis buvo paskirtas ir Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities oficiozo „Aukštaičių kova“ redaktoriumi, o 1949 m. liepos 1 d. – dar ir Karaliaus Mindaugo srities Visuomeninės dalies viršininku.
1949 m. pabaiga ir 1950-ųjų pradžia buvo kupina netekčių.
Mykolas Šemežys, Jono, gimė 1918 m. Ukmergės aps. Pagirių vls. Steponavos k.
Anelė Julija Senkutė
1947m. balandžio 23 d. išduoti būrio eilinio Rudolfo Ottingo (būryje žinomas kaip Ostinas) (partizaniškas slapyvardis Romas) Žaliosios (Buktos ) miške nelygioje kovoje su enkavedistais žuvo būrio vadas Juozas Vaičiulis – Audra, gimęs 1918m. Tūriškių k. Krosnos vls., Pranas Svetlauskas – Kelmas ,gimęs 1922 m. Pėdiškių k. Krosnos vls. ir vokietis Hernas.
Antanas Slučka-
1917 (1918)–1946 04 19
Stovi iš kairės: Edvardas Daučiūnas-Jokeris, Grigalius Štarolis-Plienas, Vytautas Zulumskis-Lūšis
1923 09 09–1950 04 12
