Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai.
Lazdauskas Steponas-Žydas gimė 1909 m. spalio 6 d. Šiaulių apskrities Akmenės valsčiaus Kanteikių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Genio (Voverės) Vinkšnos būriui, nuo 1949 m. - Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būriui. Žuvo 1951 m. rugsėjo 28 d. Žagarės rajono Ližikų kaime kartu su bendražygiu E. Putnevičiumi-Adomu.
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Rugsėjo 28 d. žuvę partizanai
1920 09 20–1949 09 28
Aleksandras Antanas Grybinas gimė 1920 m. rugsėjo 20 d. Šakių aps. Lukšių vls. Lukšių k. pradžios mokyklos mokytojo Antano Grybino ir Onos Naujokaitės-Grybinienės šeimoje. Kartu augo seserys Zofija (g. 1913 m.) ir Stasė (g. 1914 m.), broliai Vytautas (g. 1919 m.) ir Zigmas (g. 1923 m.).
1931 m. birželio 20 d. A. A. Grybinas įstojo mokytis į privačią Šakių „Žiburio“ gimnaziją, kurią baigė 1939 m. Tų pačių metų rugsėjo 1 d. jis įstojo į Marijampolės mokytojų seminarijos trečiąjį kursą. Buvo Skautų organizacijos ir Lietuvos šaulių sąjungos narys. 1940 m. lapkričio 6 d., pirmosios sovietų okupacijos metu, Marijampolėje buvo suimtas, tačiau netrukus paleistas. 1941 m. baigus Marijampolės mokytojų seminariją, rugpjūčio 21 d. jam išduotas atestatas, suteikiantis pradžios mokyklos jaunesniojo mokytojo vardą.
Pietų Lietuvos (Nemuno) ir Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sričių vadovybės susitikimas. 1949 m. vasario mėn. Pirmoje eilėje trečias iš kairės – Nemuno srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Antroje eilėje iš kairės ketvirtas – Urbantas Dailidė-Tauras, penktas – Tauro apygardos vadas Aleksandras Antanas Grybinas-Faustas, septintas – Jūros srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas. Kiti neatpažinti. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Aleksandras Antanas Grybinas-Faustas
1945 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos pasienyje esančiuose Raudinės-Šarlotės miškuose kautynėse su NKVD kariuomene žuvo Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas Antanas Streikus-Tamošiukas (dengęs besitraukiančius partizanus, kol baigėsi šoviniai, nenorėdamas pasiduoti gyvas, susisprogdino) ir 10 Žalgirio būrio partizanų (kol kas jų pavardės nėra išaiškintos).
Antanas Streikus gimė 1897 m. sausio 2 d. Zarasų aps. Antazavės vls. Maniuliškių k. Tamošiaus ir Elžbietos Streikų šeimoje. 1919 m. birželio 15 d. įstojo į Lietuvos kariuomenės savanorių 2-ąjį pėstininkų pulką. Tais pačiais metais dalyvavo kautynėse su bolševikais Zarasų krašte. 1920 m. kovėsi su lenkais Kruonio (dabartinio Kaišiadorių r.), Druskininkų ir Krosnos (dabartinio Lazdijų r.) apylinkėse. Buvo sužeistas, todėl 1921 m. gruodžio 24 d. išėjo į atsargą. Apdovanotas Vyčio kryžiaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.
Skaityti daugiau: Antanas Streikus-Tamošiukas
Juozas Gegužis (dešinėje) ir S. Staniškis (slapyvardis Litas) Šaltinis: https://www.vle.lt/Straipsnis/Juozas-Geguzis-43100
JUOZAS GEGUŽS-DIEMEDIS gimė 1923 m. balandžio 17 d. Alytaus aps. Seirijų vls. Gervėnų k. Baigė Seirijų pradžios mokyklą, Alytaus mokytojų seminariją. Nacių okupacijos metu dirbo Seirijų valsčiaus sekretoriumi.
Nuo 1945 m. vasaros A. Juozapavičiaus grupės partizanas, Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio adjutantas ir štabo darbuotojas: lydėdavo srities vadą kelionėse, mašinėle spausdino aplinkraščius, įsakymus ir kitus dokumentus.
Šarūno rinktinės partizanai.
Pirmas iš kairės - Juozas Gegužis-Diemedis, trečias (priekyje) - Bernardas Navickas-Girinis, penktas - Julius Makorevičius-Varpas. 1949 m. vasara. (Genocido aukų muziejus)
1946 m. liepos pradžioje, vengiant rusų persekiojimo, Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadavietė buvo perkelta į Žaliamiškį. Į ją kartu su J. Vitkumi-Kazimieraičiu, srities štabo viršininku Sergijumi Staniškiu-Antanaičiu, štabo nariu Antanu Kulikausku-Daktaru persikėlė ir J. Gegužis-Diemedis. 1946 m. liepos 2 d. Kazimieraitį su Diemedžiu, išėjusius iš bunkerio į pamiškę, prie Janavo kaimo užklupo MVD kariuomenės būrys. J. Gegužiui pavyko pasitraukti, o srities vadas J. Vitkus, sunkiai sužeistas, mirė vežamas į Guobinių kaimą.
Skaityti daugiau: Juozas Gegužis-Diemedis
1912 04 21–1950 09 27
1950 m. rugsėjo 27 d. Kazlų Rūdos r. Ardzijauskų k. (dabar – Kazlų Rūdos r. sav.) partizanų rėmėjos Laurinaitienės sodyboje per karinę čekistų operaciją žuvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas ltn. Feliksas Žindžius-Tigras.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 150.
Feliksas Žindžius gimė 1912 m. balandžio 21 d. Šakių aps. Jankų vls. Tamošbūdžio k. Stasio Žindžiaus šeimoje. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje augo 8 vaikai.
Feliksas buvo iš jų pats vyriausias. Jis baigė Jankų pradžios mokyklą. Labai norėjo mokytis toliau, tačiau tam nebuvo lėšų, reikėjo padėti tėvams ūkyje.
1933–1935 m. F. Žindžius tarnavo LR kariuomenės 7-ajame artilerijos pulke Vilkaviškyje. Baigus tarnybą jam buvo suteiktas puskarininkio laipsnis.
1937 m. vedė Marcelę Grybauskaitę. Šeima įsikūrė ūkyje, esančiame Šakių aps. Jankų vls., nes tėvai jauniesiems skyrė 6 ha žemės. F. Žindžius buvo Lietuvos šaulių sąjungos Jankų būrio vadas. Vokiečių okupacijos metais dirbo Jankų seniūnu.
Partizanas nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. Tauro apygardos Stirnos (nuo 1946 m. sausio 31 d. pervadintos Žalgirio) rinktinės partizanas, slapyvardžiu Tigras.
1947 m. pavasarį F. Žindžius buvo paskirtas Žalgirio rinktinės J. Basanavičiaus (36-osios) kuopos 1-ojo būrio, metų pabaigoje – šios kuopos vadu. 1948 m. pabaigoje tapo Žalgirio rinktinės Organizacinio skyriaus, o 1949 m. rugsėjo 16 d. – Žalgirio rinktinės štabo viršininku. 1949 m. vasarą jam suteiktas partizanų leitenanto laipsnis. 1950 m. sausio–vasario mėn. Tigras buvo paskirtas Žalgirio rinktinės vadu.
Žuvo 1950 09 26 Ardzijauskų k. Jankų vlsč. besitraukiant iš partizanų rėmėjo, Petro Laurinaičio sodybos, į kurią tą vakarą jis su apygardos vado adjutantu Kiečiu buvo užėję, pateko į pasalą. Sužeistam Kiečiui pasisekė atsišaudant pasitraukti.
Skaityti daugiau: Feliksas Žindžius - Dėdė, Tigras
1951 m. rugsėjo 26 d. Molėtų r. Ažumakių miške (dabar – Molėtų r. sav.) MGB vidaus apsaugos būrio kareivių ir MGB Molėtų r. skyriaus stribų grupė vykdė karinę operaciją prieš Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės partizanus.
Šukuojant mišką buvo aptikti keturi partizanai. Kilus susišaudymui žuvo rinktinės vadas Kazys Puodžiūnas-Titnagas, kuopos vadas Pranas Kiaušinis-Kiaunė, grupės vadas Rapolas Purlys-Slapūnas ir partizanas Vincas Miškinis-Vienuolis.
Žuvusių partizanų palaikai buvo atvežti į Želvos miestelį ir užkasti jo žvyrduobėse.
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis, Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 106
Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės partizanai, veikę Alantos ir Balninkų apylinkėse. 1948 m. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Jonas Žygelis-Ilgūnas, Steponas Matelionis-Agronomas ir Stasys Mikelevičius-Bijūnas. Antroje eilėje iš kairės: Juozas Petrauskas-Laimutis, Kazys Puodžiūnas-Titnagas, Steponas Sabaliauskas-Šarkis, neatpažintas ir Juozas Šmigelskas-Smidras. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės vadas Kazys Puodžiūnas-Titnagas (sėdi) su bendražygiu. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Rugsėjo 26 d. žuvę partizanai
Pilėnų tėvūnijos partizanai Jonas Baltušis-Trimitas (kairėje) ir Steponas Giedrikas-Girietis (dešinėje). Iš Genocido aukų muziejaus fondų
STEPONAS GIEDRIKAS- STEPAS, GIRIETIS
1925 10 03–1954 09 25
Steponas Giedrikas gimė 1925 m. spalio 3 d. Biržų aps. Biržų m. Gyveno Dvareckienės gatvėje. 1939 m. baigė penkias Biržų „Aušros“ pradžios mokyklos klases. 1941 m. rudenį padavė prašymą priimti į pirmą Biržų Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos gimnazijos klasę. Kadangi laiku nepadavė prašymo Švietimo valdybai, 1941 m. rugsėjo 25 d. buvo išbrauktas iš gimnazijos mokinių sąrašo.
1944 m. įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą. Buvo aktyvus Biržų gimnazijoje veikusios pogrindinės organizacijos narys.
Gerai mokėdamas lenkų, latvių ir vokiečių kalbas dalyvavo šios organizacijos informacinėje veikloje. 1948 m. vykstant buvusios Biržų gimnazijos pogrindinės organizacijos grupės narių areštams pasislėpė ir pasitraukė į mišką.
1951 m. vasaros pabaigoje Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės vadovybės iniciatyva Biržų apskrityje įkūrus Sierakausko (nuo 1951 m. rugsėjo mėn. – Pilėnų) tėvūniją, kuri veikė Biržų, Pasvalio, Pandėlio ir dalies Rokiškio bei Kupiškio rajonų teritorijoje, S. Giedrikas paskirtas jos vadu.
Žuvo S. Giedrikas 1954 m. rugsėjo 25 d. bunkeryje, įrengtame Biržų girioje, ties Kūginių k. Palaikų užkasimo vieta neišaiškinta.
Skaityti daugiau: Giedrikas Steponas-Girietis
Povilas Samuolis-Juodas Ponas, Subačiaus vls., Bagdoviškių k., J.Pono b.vadas, desantininkas. Ž.1947 09 25.
Šaltinis: https://www.partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm
Kuzinevičius Mykolas (slapyvardis Serbentas). (1917 m. rugpjūčio mėn. Burbiškių kaime, Žiežmarių valsčiuje - 1946 m. rugsėjo 26 d. Naujosios Slabados kaime) - partizanų bataliono vadas.
Tai itin dramatiško likimo šeima. Kuzinevičiai paliko ryškią žymę Kaišiadorių krašto pokario istorijoje. Ignas Kuzinevičius (g. 1880 m.) turėjo penkis sūnus (Mykolą, Antaną, Joną, Igną ir Stasį) ir vieną dukrą Eleonorą, kuri buvo vyriausia šeimoje. Visi jo penki sūnūs žuvo: keturi partizaninėje kovoje, vienas įkalintas lageryje.
M. Kuzinevičius tarpukariu buvo Lietuvos kariuomenės husaru, vėliau tapo policijos jaunesniuoju karininku. Vokiečių okupacijos metais nurodė priešiškai nusiteikusius komunistus Baraduliną, Kuznecovą, Semenkovą, Terentjevą, Karengą, Loginovą, tačiau jų buvo pasigailėta. Po karo daugelis jų tapo stribais.
Skaityti daugiau: Rugsėjo 25 d. žuvę partizanai
GRUMBINAS Povilas, Antano-Ąžuolas, gim. 1924 m. Pavarių k., Anykščių vls., motina buvo našlė, turėjo 1 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanas, vėliau Užugirio būrio vadas. Žuvo 1949 m. rugsėjo 24 d. Ažuožerių k., Anykščių vls. Palaikai buvo užkasti Popo šilelyje, Janydžiuose, vėliau seserys slapta palaidojo Andrioniškio mstl. kapinėse.
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Užugirio būrio vadas Povilas Grumbinas-Ąžuolas sveikinasi su seserimi ryšininke Domicėle Grumbinaite-Žibute (VŽM)
Skaityti daugiau: Rugsėjo 24 d. žuvę partizanai
Kazimieras Pyplys-Audronis, Mažytis gimė 1923 m. sausio 21 d. Prienų rajono Pakuonio valsčiaus Kebliškių kaime. Mokėsi Kauno „Aušros" berniukų ir Jėzuitų gimnazijose. 1943 m. baigė Kauno aukštesniąją politechnikos mokyklą ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. 1944 m. išėjo partizanauti.
Laisvės kovų sąjūdyje K. Pyplys-Mažytis pirmiausia išgarsėjo kaip kovotojas: dalyvavo daugelyje rizikingų akcijų, aštuoniolikoje kautynių, buvo keturis kartus sužeistas. Ne kartą, patekęs į pavojingas situacijas, dėl savo drąsos, šaltakraujiškumo, greitos reakcijos laimėdavo. Buvo labai aukšto ūgio, garsėjo kaip geras sportininkas (boksininkas, Rytų kovos menų žinovas, šaulys), sugebėjo vairuoti visų rūšių automobilius, puikiai valdė ginklą.
„Kai 1945 m. vasarą Skardupių k. Tauro apygardos štabe pasirodė aukštas šviesiaplaukis mėlynakis vaikinas, štabo viršininkas, nustebintas jo ūgio, šūktelėjo: „Oho, koks mažytis".
Taip ir atsirado Kazimiero Pyplio slapyvardis. Susipažinus su jo gyvenimu ir kova, irgi norisi su nuostaba sušukti: „Oho, koks Mažytis!" Ir tenka pataisyti tuos, kurie sako, kad Kazimieras Pyplys-Mažytis, Gintautas, Audronis buvo vienas žymiausių Pietų Lietuvos partizanų – jis yra vienas žymiausių visos Lietuvos partizanų, partizanas-legenda" (Bonifacas Ulevičius ir Kęstutis Kasparas, LKA, t. 26, p. 175).
Skaityti daugiau: Kazimieras Pyplys-Mažytis
1927 01 06–1949 09 23
Juozas Makarevičius gimė 1927 m. sausio 6 d. Alytaus aps. Merkinės vls. Panedzingio k. Tarpukariu Makarevičių (Makaravičių) šeima norėjo savo pavardę sulietuvinti ir tapti Makaraičiais.
1945 m. J. Makarevičius tapo Merkio rinktinės Adolfo Ramanausko-Vanago grupės partizanu. Vėliau priklausė Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko būriui. Buvo Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės štabo narys. Nuo 1946 m. dirbo Dainavos apygardos štabe: buvo atsakingas už ryšius tarp Dainavos ir Tauro apygardų. Tais pačiais 1946 m. Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanu tapo ir J. Makarevičiaus brolis Julius Makaravičius (Makaraitis)-Varpas, gimęs 1928 m. gruodžio 8 d.
Žuvo J. Makarevičius-Žilvitis 1949 m. rugsėjo 23 d. Alytaus aps. Kalesninkų miške įrengtoje partizanų slėptuvėje kartu su Tauro apygardos štabo nariu, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įgaliotiniu užsieniui Kazimieru Pypliu-Mažyčiu, Audroniu. Užkasimo vieta neišaiškinta.
Skaityti daugiau: Juozas Makarevičius (Makaraitis)-Žilvitis
1947 m. rugsėjo 22 d. Alytaus aps. Daugų vls. (dabar – Varėnos r. sav.) Lesagūrų k., gyventojo Kazio Marčiulevičiaus sodyboje, MGB vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko kareivių grupė aptiko bunkerį. Per susišaudymą žuvo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės vadas Konstantinas Šimelevičius-Gandras, Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko tėvūnijos skyriaus vadas Vladas Karpuška-Šmitas, partizanai Pranas Baranauskas-Liūtas ir Adolfas Truncė-Vilkas, Margio tėvūnijos skyriaus vadas Jonas Cibulskis-Ąžuolaitis ir Kazimieraičio rinktinės Vanago tėvūnijos partizanas Juozas Miškinis-Žiedas.
Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti Dauguose. Vėliau jie galėjo būti sumesti į Daugų valsčiaus stribų būstinės kieme buvusį šulinį. 1990 m. rugsėjo mėn., atkasant šulinį, tikėtina, kad šių partizanų palaikai buvo rasti ir rugsėjo 29 d. palaidoti Daugų mstl. kapinėse.
Dainavos apygardos vadų sąskrydis. Alytaus aps. Punios šilas, 1947 m. balandžio 22–24 d. Pirmoje eilėje iš kairės: Dzūkų rinktinės Margio grupės būrio vadas Stasys Raklevičius-Myslinčius ir Merkio rinktinės vado pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas. Antroje eilėje iš kairės: Merkio rinktinės 3-iojo bataliono vado pavaduotojas Jonas Jakubavičius-Rugys, Margio grupės vadas Vytautas Subačius-Klevas, Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės štabo viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, neatpažintas partizanas. Trečioje eilėje iš kairės: Margio grupės štabo viršininkas Mykolas Petrauskas-Aras, Geležinio Vilko grupės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, Dzūkų rinktinės Spaudos ir švietimo skyriaus viršininko pavaduotojas Juozas Puškorius-Girinis, Dainavos apygardos ir Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadas Dominykas Jėčys-Ąžuolis, apygardos vado pavaduotojas ir Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, apygardos vado įgaliotinis Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis, Dzūkų rinktinės Vaidoto grupės būrio vado pavaduotojas Jonas Kučinskas-Spyruoklis, Dzūkų rinktinės Žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininkas Kostas Šimelevičius-Gandras. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Rugsėjo 22 d. žuvę partizanai
BRONIUS KRIVICKAS- BŪTVYDIS, KLAIDATIKIS, RIVAIŠAS, VILNIUS, GINTARAS
1919 11 17–1952 09 21
Bronius Krivickas gimė 1919 m. lapkričio 17 d. Biržų aps. Pasvalio vls. Pervalkų k. Antano Krivicko ir Onos Čingaitės šeimoje. Turėjo seseris Oną, Veroniką, Stasę ir brolius Antaną, Joną, Juozą. 1929 m. šeima persikraustė į Biržų aps. Nemunėlio Radviliškio vls. Kiauliškių vienkiemį. Bronius baigė Suosto pradžios mokyklą, 1938 m. – Biržų Antano Smetonos gimnaziją. Tais pačiais metais pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakultete. 1938–1940 m. B. Krivickas rašė noveles, kurios buvo spausdinamos leidiniuose „Ateitis“, „Studentų dienos“ ir „Darbininkas“. Be jau minėtų leidinių, kaip kritikas bendradarbiavo „Naujojoje Romuvoje“ ir „XX amžiuje“. Per „Šatrijos“ meno kuopą susipažino ir bendravo su iš visos Lietuvos susirinkusiais literatais, kurie vėliau buvo pavadinti žemininkų karta. Atostogų metu grįždavo tėviškėn. Tėvas sugrįžusį sūnų neužmiršdavo ir prie ūkio darbų spustelėti. 1940 m., vairuodamas traktorių, žuvo brolis Antanas.
Lietuvai atgavus Vilnių, B. Krivickas su kolegomis persikėlė sostinėn tęsti studijų Stepono Batoro universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje. Dalyvavo visuomeninėje veikloje. Tačiau džiaugsmą aptemdė pirma bolševikų, paskui nacių okupacijos. Pastarosios metu B. Krivickas ėmė reikštis ir kaip teatro kritikas, išspausdino keletą svarių rašinių apie Panevėžio ir Vilniaus teatrų spektaklius. 1943 m. vasario 15 d. baigė studijas ir tapo diplomuotu lituanistu. Tais pačiais metais naciai uždarė universitetą. Kad kaip nors apsisaugotų nuo išvežimo darbams į Vokietiją, gal ir markę kitą užsidirbtų, nuo 1944 m. B. Krivickas pradėjo talkinti „Kūrybos“ žurnalo redaktoriui Juozui Keliuočiui. Karo metų periodikoje paskelbė keletą apsakymų, liudijančių bręstantį beletristo talentą. 1944 m. vasarą jis praleido pas seserį Oną. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, nuo 1944 m. spalio 1 d. pradėjo dirbti mokytoju Biržų gimnazijoje. NKVD iškvietimai į savo būstinę galėjo reikšti tik areštą ar verbavimą, todėl jis pradėjo slapstytis, dažnai apsilankydavo pas partizanus, kurių gretose kovojo ir du jo broliai. 1945 m. vasario mėn. pasitraukė iš legalaus gyvenimo.
1945 m. rugpjūčio 12 d. Biržų aps. Biržų vls. Tylinavos k. Dagio sodyboje žuvo brolis Juozas, tėvai buvo išvaryti iš namų, jų sodyba sudeginta. 1947–1948 m. B. Krivickas dažniausiai apsistodavo pas žmones ir tik vasarą praleisdavo miške. 1948 m. vedė Smilgių pradžios mokyklos mokytoją Marytę Ziemelytę. Saugumui ėmus įtarti ir sekti žmoną, 1949 m. pasitraukė pas Biržų girios partizanus. 1948 ir 1949-ieji B. Krivickui buvo kūrybingiausi: parašyta daug sonetų, išversta per 70 Goethe‘s eilėraščių (1949 m. visas pasaulis minėjo didžiojo poeto 200-ąsiais gimimo metines).
Skaityti daugiau: Bronius Krivickas-Vilnius
Fortūnatas Ašoklis gimė 1907 m. gegužės 3 d. Kauno gub. Telšių aps. Ylakių vls. Raudonių k., ten ir gyveno. Baigė Klaipėdos prekybos institutą. 1942–1944 m. dirbo Ylakių valsčiaus viršaičiu. Dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. 1944 m. pabaigoje pradėjo telkti partizanus kovai prieš sovietų okupaciją ir vadovavo vienam iš Žemaičių legiono partizanų būrių. Nuo 1945 m. spalio 5 d. – LLA Žemaičių legiono štabo viršininkas. Tų pačių metų spalio 18 d. jam patikėtos ir štabo Žvalgybos ir aprūpinimo viršininko pareigos.
1946 m. kovo pradžioje pagal Lietuvos Tautinės Tarybos (LTT) vadovo kpt. Jono Noreikos-Generolo Vėtros instrukciją LLA turėjo būti reorganizuota ir pavadinta Lietuvos ginkluotosiomis pajėgomis (LGP). Lietuva suskirstyta į keturias apygardas:
Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių. Žemaičiu legiono vadas mjr. Jonas Semaška-Liepa paskirtas Šiaulių apygardos kovojančių būrių ir pogrindžio organizacijų vyriausiuoju vadu.
Skaityti daugiau: Fortūnatas Ašoklis-Pelėda
Vyčio apygardos Algio būrio partizanai (iš kairės) Vytautas Reklickas-Liočys, ginkluotas čekoslovakišku kulkosvaidžiu ZB-26, būrio vadas Benediktas Narkevičius-Algis, ginkluotas 1940 m. modelio Dekteriovo pistoletu-kulkosvaidžiu, ant kurio dėtuvės išpieštas Jogailaičių kryžius, ir Adolfas Baureika-Hitleris, ginkluotas čekoslovakišku kulkosvaidžiu ZB-26. (Genocido aukų muziejus)
Reklickas Vytautas-Liočys gimė Ukmergės apskrities Jakutiškių kaime. Vyčio apygardos partizanas. 1947 m. liepos 23 d. žuvus Algio būrio vadui B. Narkevičiui-Algiui, ėjo būrio vado pareigas. Žuvo 1947 m. rugsėjo 20 d.: kartu su kovos draugais Vytautu Pinkevičiumi-Povaru ir Juliumi Belicku-Klevu, nenorėdamas pasiduoti gyvas, susisprogdino priešų apsuptame bunkeryje
Aldona Elena PUIŠYTĖ
Mariaus Ivaškevičiaus kūrinys „Žali“ yra tas pats žuvusiųjų spardymas – tik literatūrinėmis priemonėmis.
Kun. Robertas Grigas
Kritiškai įvertinęs M.Ivaškevičiaus romaną „Šiaurės Atėnuose“ Vytautas Landsbergis sako, kad „diskutuoti su teisiniu ir politiniu mažaraščiu neverta“. Ir toliau tęsia: „Žiūrėkime į tai kaip į simptomą, gal per pasąmonę ateinantį stribų kerštą“. O gal – ne tik per pasąmonę? Kieno iniciatyva taip dosniai mestelėti pinigai šios knygos leidybai? Gal ieškoma naujų būdų žlugdyti tautos dvasią? Ar ne cinizmo viršūnė – sulyginti aukas ir budelius? Senaisiais kompartijos „šaukliais“, kurpiančiais „durnių laivus“, jau niekas nebetiki. Kas kita, jei pavyks nupirkti jauną žmogų. Jei dar ir talentingą – tikslas pasiektas! O mūsų ar neliečia, kai tyčiojamasi iš tų, kurių aukos kaina šiandien esame laisvi?
Kai žinomas sovietmečio poetas pasityčiojo iš tautos dainiaus Bernardo Brazdžionio, partizanų „Laisvės balso“ 5-ame (163) numeryje (1953 05 20) atsiliepta Aušrės slapyvardžiu pasirašytu eilėraščiu „Paskui Kremlių lapnoja žmogus“:
Ne, ne baltas kaip vyšnios viršūnė
Ir ne žydras kaip žydras dangus,
Kaip šuva, kaip šuva pataikūnas
Laižo Kremliaus „padelkas“ žmogus.
Skaityti daugiau: Paskutinis Kęstučio apygardos partizanų vadas
1930 02 23–1953 09 19
Jonas Vilčinskas gimė 1930 m. vasario 23 d. Raseinių aps. Jurbarko vls. Paantvardžio k. Kazimiero Vilčinsko ir Pranciškos Barčytės-Vilčinskienės šeimoje. Baigė Jurbarko gimnaziją ir dirbo Šakių rajono laikraščio redakcijoje. Buvo padavęs pareiškimą mokytojauti. 1949 m. kovo mėn. ištrėmus tėvus, tapo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanu. Tais pačiais metais buvo paskirtas Vaidoto rinktinės vadu, taip pat ėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto ryšininko pareigas. 1951 m. birželio mėn. kartu su bendražygiu Juozu Palubecku-Simu Šimkaičių miške (Jurbarko r.) netoli bunkerio užkasė Mindaugo tėvūnijos dokumentus. Kęstučio apygardos štabo narys. 1951 m. gruodžio 6 d. paskirtas apygardos štabo viršininku. Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo narys.
1953 m. sausio 17 d. žuvus Vakarų Lietuvos (Jū ros) partizanų sri ties vadui Antanui Bakšiui-Seniui, visi reikalai gulė ant jauno, energingo idealisto J. Vilčinsko pečių. Jis kartu su Kęstučio apygardos vadu Povilu Morkūnu-Rimantu toliau leido apygardos laikraštį „Laisvės varpas“, turėjo atnaujinti per žiemą nutrūkusius ryšius, pirmiausia per Nemuną su Tauro apygarda.
Skaityti daugiau: Jonas Vilčinskas-Algirdas
1950 m. rugsėjo 17 d. į Ramygalos r. Likėnų (Naujasodės) k. (dabar – Kėdainių r. sav.), pasislėpę šiaudų vežime, sunaikinti partizanų atvyko ir Onos Žižiūnienės sodybą apsupo MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai.
Mėgindami ištrūkti iš apsupties, gyvenamojo namo palėpėje slėpęsi 3 partizanai buvo nušauti. Žuvo Vyčio apygardos Briedžio rinktinės vadas Jonas Kalvaitis-Pažįstamas, jo adjutantas Antanas Valikonis-Slyvka ir partizanas Antanas Kadžys-Šešiapūdis.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Ramygalos miestelio aikštėje.
Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta.
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 173–174.
Vyčio apygardos vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas (antras iš kairės) su Vytenio būrio partizanais. Iš kairės pirmas – Vladas Drąsutis-Vytenis, trečias – Jonas Kalvaitis-Pažįstamas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Rugsėjo 17 d. žuvę partizanai
Jakubónis Bronius (slap. Stiklas) * 1916 Skabeikiai (Taujėnų vlsč.) †1949 10 10 Skabeikiai, vienas antisovietinių partizanų Ukmergės krašte vadų. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje; puskarininkis. 1944–45 SSRS reokupavus Lietuvą, įsitraukė į partizaninį judėjimą. 1945–1946 pavasarį buvo partizanų būrio, nuo 1946 vasaros – Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės 5 bataliono (veikė Taujėnų ir Kavarsko valsčiuose) vadas. Žuvo per susišaudymą. Palaikai buvo užkasti Pašilės miške, prie Ukmergės, 1990 palaidoti Ukmergės Dukstynos kapinėse, partizanų panteone. Karys savanoris (1999, po mirties). Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius (2012, po mirties). B. Jakubonio buvusios tėviškės vietoje, automagistralės Panevėžys–Vilnius 54 kilometre, pastatytas kryžius.
Partizanė Albina Bunevičiūtė – Aušrelė
1945 m. birželio 15 d. Utenos aps. Utenos vls. Biliakiemio k. sušauktame partizanų vadų posėdyje buvo įkurta Šarūno rinktinė, kurios vadu paskirtas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentas Vladas Algirdas Mikulėnas-Lubinas, Liepa. Štabo viršininku jis paskyrė Utenos gimnazijos mokytoją Vytautą Pakštą-Vaidilą, štabo Žvalgybos ryšių ir kontržvalgybos skyriaus viršininku – Bronislovą Zinkevičių-Artoją. V. A. Mikulėnas suvienijo išblaškytus Utenos apskrities partizanus, redagavo rinktinės laikraštį „Pogrindžio žinios“.
