LIETUVOS KAVALERIJA SENOVĖJE
O. URBONAS
Praeito šimtmečio gale rusų Didysis kunigaikštis Nikalojus Nikolajevičius paskyrė stambią premiją už geriausiai parašytą veikalą iš kavalerijos istorijos. Premiją laimėjo amerikietis plk. ltn. Denison’as. Denisono veikalas buvo parašytas angliškai ir remiantis angių ir prancūzų istoriniais šaltiniais. Veikalą papildė Briks’as, kuris panaudojo ir rytų Europos istorinius šaltinius ir išleido 1897 m. Briks’o pastabose yra žinių ir apie senosios Lietuvos kavaleriją. Nors yra kai kurių istorinių nukrypimų, tačiau jos vertos dėmesio. Laisvą vertimą iš šio veikalo, kiek liečia Lietuvos-Lenkijos kavaleriją, čia duodu.
Pradžioje pagrindinę lenkų kariuomenės jėgą sudarė kavalerija, tai galima tvirtinti iš karų vedimo metodo ir iš tuometinių rašytojų veikalų. Iš pat pradžių kavalerija buvo papildoma vien bajorų, kurių privilegija ir vienintelė prievolė buvo tarnauti kariuomenėje. Bajorai patys privalėjo stoti kariuomenėn ginkluoti, su savo arkliu ir turėti su savim tam tikrą kiekį raitelių, kurių skaičius priklausė nuo jų dvarų didumo. Pagrindinį apginklavimą sudarė iš pat pradžių lankas ir strėlė. Pėstininkai ilgą laiką buvo gerokai pamiršti ir tik XIV šimtm. į pėstininkus buvo pradėta kreipti tam tikro dėmesio. Lietuviai atsiskyrę nuo kitų tautų didžiojo tautų kilnojimosi metu apsigyveno didžiausiuose miškuose prie Nemuno krantų ir juos istorija pradeda minėti tik X šimtmetyje. Pradžioje lietuvių karinė organizacija buvo gan primityvi, tačiau greit tobulėjo, ginklai ir apšarvavimas susidėjo iš lankų su strėlėmis, ugny apdeginant nusmailintų lazdų ir balnų; kardus turėjo tik vyresnieji vadai. Vieton šarvų jie nešiojo stumbrų, briedžių, meškų ir vilkų kailius. XIV-me šimtm. Lietuvos kariuomenė buvo sudaryta iš maždaug lygaus kiekio kavalerijos ir pėstininkų.
Kavalerija iki XVI-to šimtm. buvo ginkluota jietimis (nuodintomis) ir “mačugomis”, buožė su rutuliu, pritvirtintu prie grandinės ir naudojamu pramušti priešo šarvą. Vienintelė apsauga buvo mažas skydas; kūną pridengdavo kaip ir anksčiau kailiai, galvą— vailokinė arba kailinė kepurė.
Vytauto Didžiojo laikais Lietuvos kavalerija buvo sustiprinta apsigyvenusiais Lietuvoje totoriais. Šie sudarė, nežinomą dar Vakarų Europoje, lengvąją kavaleriją, kuri nešdavo visą žvalgybos tarnybą žygyje ir postovyje ir nuolat puldinėdavo netikėtai priešą.
Po Lenkijos su Lietuva sujungimo, Jogailos laikais (1386—1434) nežiūrint to, kad kiekvienoje valstybėje užsiliko buvusi forma ir tam tikra savistovybė, jų karinė organizacija kiek įgavo bendrą charakterį, nors pagrinde ir išsilaikė buvusioji organizacija. Kavalerijos tarnyba Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, tapo be galo garbinga. Ir Lenkijoje kavalerija buvo padalinta į sunkiąja ir lengvąja. Sunkiąją kavaleriją sudarė šarvuotininkai, lengvąją kavaleriją Lietuvoje sudarė totoriai. Be to, lenkų ir lietuvių kariuomenėse laikui bėgant buvo sugalvota keletas jos šaukimo būdų: kavalerijos dalys, pagal vokiečių pavyzdį, gavo reitarų ir dragūnų vardą.
Gusarai buvo komplektuojami iš turtingųjų bajorų; šie tarnybon atvykdavo ant puikių arklių, geros veislės.
Kiekvienas gusaras turėjo su savimi dar 4 raitelius ir kiekvieni 20 gusarų sudarydavo eskadroną, (100 arklių); gusarai eskadrone sudarydavo pirmą eilę, kiti — antrą.
Eskadrono vadas buvo rotmistras, kuris savo žinioje, pagal 1590 ir 1593 metų įstatymą, turėjo leitenantą ir 4 pavaduotojus — visi iš aukštesniųjų bajorų.
Gusarai dėvėjo pilnais šarvais; jie turėjo šalmą, kirasą, papilvės ir pašonės šarvus ir pirštines. Svarbiausias ginklas — j ietis 19 pėdų ilgio su dviejų spalvų vėliavėle (4—5 alkūnių ilgio), kad baidytų priešo arklius. Nešiojo kreivą kardą ir pritvirtintą prie balno tiesų kalaviją (palas) su keturkampiu smaigaliu, kad galėtų perdurti gulinti ant žemės priešą; jojant, tas palas buvo prie kairio kelio; be to buvo dar kirvis, kad pramuštų priešo šalmą ar šarvą.
Rotmistras arba jo pavaduotojas (kada ėjo rotmistro pareigas) be to nešiojo ant pečių karabiną ir odinį šovinyną, parakinę, kai kada lanką su strėlėmis ir pistoletą už diržo; prie diržo jis turėjo maišiuką iš safijano su šakute, peiliu ir 6 sidabriniais šaukščiukais, titnagą, odos maišą vandeniui, 4—6 metrus šilkinės virvelės belaisviams surišti ir, galų gale, įrankį kad nuleistų kraują; iš dešinės balno pusės kabojo didelis kibiras arklius girdyti ir 3 odiniai viržiai.
Verbuojamoji kariuomenė būdavo šaukiama tada, kai bajorų išstatytos kariuomenės nepakakdavo; buvo verbuojami žmonės, kurie normaliose sąlygose neprivalėjo tarnauti, arba buvo samdomi svetimšaliai. Pradžioje šie užverbuoti žmonės ėjo tik visai nustumtos pėstijos papildymui (Jogailos ir Stepono Batoro laikais), vė'iau ir į kavaleriją. Verbuojamoji kariuomenė buvo organizuota, apginkluota ir maitinama taip, kaip tas buvo daroma Vakarų Europoje. Reikalinga atminti, kad šitos dalys nebuvo nuolatinės. Jos buvo šaukiamos karo metui ir po karo paleidžiamos. Tikra prasme, nuolatinės kariuomenės Lietuvoje ilgą laiką nebuvo visai, išskyrus kai kurias nedideles pasienio įgulas. Pirmas žingsnis įvesti nuolatinę miliciją buvo padarytas 1505 metais, kada Mažosios Lenkijos gyventojai, kurie daug kentėjo nuo nuolatinių totorių užpuolimų, sutiko mokėti šiam tikslui po 12 grašių. Didžiosios Lenkijos gyventojai su tuo nesutiko, ir tik 1562 met. ten buvo suformuotas pirmas šios rūšies kariuomenės dalinys, šis dalinys gavo “kvarcyjan” pavadinimą, dėl to, kad jo išlaikymui ėjo 1/4 dalis pajamų iš karališkų dvarų, šita milicija, suformuota daugumoje iš Vitebsko ir Smolensko kunigaikštysčių (dėlto kai kada buvo vadinama Vitebsko kazokais) buvo iš pradžių sudaryta iš 10.000 pėstininkų ir 2000 raitelių, bet laikui bėgant išaugo į 60.000 žmonių jėgą.
Lietuvoje tokia milicija buvo suformuota 1588 metais ir turėjo “tautinės apsaugos’” pavadinimą.
Prie nuolatinės kariuomenės dalių tenka dar priskirti asmenišką karaliaus kariuomenę, kurią jis iš-
Lietuvos gusarai Jono Sobieskio laikais (1683)
Lietuvos Tautinės Gvardijos karininkas (raitas) ir kareiviai T. Kosciuškos laikais (1794).
laikydavo savo lėšomis ir didikų kariuomenę “Chorugves”, magnatų, (nadvorne hufce i chorogwie możniejszych Panów), kuri kai kada siekdavo keletą tūkstančių žmonių.
Kas liečia karaliaus kariuomenę, ją sudarė tikros reguliarės kariuomenės dalys, suformuotos pagal Vakarų Europos pavyzdį. Ji gavo didelę pagelbą iš Saksonijos, kai Saksonijos kurfiurstai virto Lenkijos karaliais.
Didikų kariuomenės pradžios reikia jieškoti toje tvarkoje, kuri viešpatavo Lietuvoje jau XV ir XVI šimtm. Tada būta taip vadinamų rotmistrų, pėstininkuose ir raiteliuose, kuriuos tvirtindavo hetmanai ir kurie būdavo įtraukiami į tam tikrus sąrašus. Jie būdavo įpareigoti reikalui esant, pagal karaliaus įsakymą pristatyti tam tikrą kiekį žmonių, jau apginkluotų ir apmokytų, šie bajorai, kurie priklausė patiems kilniesiems, buvo labai turtingi, nuolat laikydavo savo dvaruose bei pilyse reikalinga kiekį arklių, ginklų ir apšarvavimo ir dar taikos metu darydavo visokius kariškus pratimus; tuo būdu jų kontingentai faktiškai sudarydavo nuolatinę kariuomenę.
Kas liečia Lenkijos ir Lietuvos karo pajėgų stiprumą, tai šis stiprumas buvo įvairus įvairiais laikais. Bajorai, kurių prievolė buvo karo tarnyba ir kurie iki paskutinių respublikos dienų sudarė daugumą, paprastai nebūdavo šaukiami. Tik dideliam reikalui esant būdavo skelbiamas bendras šaukimas (pospolite, ruszenie) ir tada bajorai su savo žmonėmis sudarydavo iki 150.000 žmonių.
Verbuotos kariuomenės kiekis būdavo nustatomas kiekvieną kartą pagal reikalą. Steponas Batoras prieš turkus turėjo savosios 85.000 kariuomenės tarpe 10.000 verbuotų žmonių. Zigmantas Vaza (1588—1632) kare su rusais turėjo 30.000, o kare su turkais 35.000 užverbuotos kariuomenės. Prieš Karolį XII buvo pašaukta 58.000 tautinės kariuomenės ir santykis tarp lenkų ir lietuvių paprastai būdavo 2/3 lenkų ir 1/3 lietuvių.
Taikos metu Lietuvoje ir Lenkijoje buvo laikoma tik tiek kariuomenės, kad pakaktų nešti vidaus apsaugą; Lenkijoje 16.000—18.000 žmonių ir Lietuvoje 6—8.000 žmonių.
1776 metais Lenkijoje reguliarės kariuomenės buvo 12.439 žmonės, Lietuvoje 4.770 žmonių. Iš jų kavalerijos: Lenkijoje 3 brigados, teritoriniai komplektuotos, po 735 žm. (24 vėliavos), 2 pusbrigadės po 369 žm. (12 vėliavų) ir raitoji gvardija — 5 pulkai (2 po 390 ir 3 po 257 žm.).
L;etuvoje: 2 brigados (gusarų ir šarvuotininkų) po 478 žm. Raitoji gvardija 318 žm. ir 5 pulkai įvairaus stiprumo (1—395, 1—374, 1—327 ir 2—po 150 žm.).
1788—1792 metais buvo nutarta kariuomenės dydį nustatyti 100.000 žmonių, iš kurių turėjo būti 67 000 lenkų ir 33.000 lietuvių. Lietuvos kavalerija faktiškai buvo nustatyta 10.650 žm. 2 tautinės brigados po 2.421 žm., 1 gvardijos pulkas iš 318 žm. ir 5 pulkai po 1.098 žm.
Tai tiek kas liečia Denison-Briks knygą. Dabar dar keletas žodžių apie gusarus. Gusarai atsirado Lietuvoje karaliaus Stepono Batoro laikais (1576—1586). Pirmieji gusarai atsirado Vengrijoje, kaipo pasienio apsauga. Su gusarais ten susipažino ir Steponas Batoras, būdamas Vengrijoje Septynpilio kunigaikščiu. Tapęs Lenkijos karalium ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, jisai gusarų tarnybą įvedė ir Lietuvos-Lenkijos respublikoje. Gusaruose galėjo tarnauti tik kilmingieji bajorai. Jų apdaras ir apginklavimas būdavo puošnūs, įdomiausia, kad jie būdavo ginkluoti ilgomis jietimis ir nešiojo didelius sparnus, pritvirtintus prie šarvų. Sparnai sudarydavo neįprastą vaizdą, sparnų plunksnos, greitai jojant, smarkiai judėjo, sukeldamos neįprastą, keistą garsą. Arkliai nepripratę išsigąsdavo, šokinėdavo ir bėgdavo. Nutaikinti smūgį su jietimi arba kardu, arkliui šokinėjant, nebuvo įmanoma. Todėl anais laikais susidūrimai su gusarais visada baigdavosi gusarų laimėjimu. Tokia buvo šių sparnų paskirtis. Vėlesniais laikais ginklų technikai tobulėjant, sparnai iš gusarų apginklavimo bei aprangos buvo išmesti, kaip atgyvenę savo amžių.
