Partizanai: istorija ir dabartis

Gruodžio 31 d. žuvę partizanai

1948 m. Gruodžio 31 d. Alytaus aps. Alovės vil. (dabar - Alytaus r. sav.) Pocelonių k., gyventojo E. Čečetos sodybos kieme, 10 m nuo namo, MGB Alovės vls. poskyrio darbuotojų ir MGB vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko kareivių grupė aptiko bunkerį. Per susišaudymą žuvo 3 Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės partizanai: Danielius Dobrovolskas-Žvalgas, Vladas Gavelis-Benadas (skyriaus vadas) ir Bronius Paulauskas-Klevas.

Dainavos apygardos vadas plk. Adolfas Ramanauskas-Vanagas (antroje eilėje viduryje) su Šarūno rinktinės partizanais.

Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. p. 55

Juozas Gailiušis-Kęstutis iš Nausodės k., Raguvos vls., žuvo 1945 m. gruodžio 31 d.;

https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

 Grabliauskas Kazys, Kazio s., - Vaidilutis iš Amalinų k. Pažaislio vlsč. 1929-1947.12.31.

Janulevičius Algimantas iš Važatkiemio k. Prienų vlsč. 1921-1945.12.31 Važatkiemyje, tėviškėje, sužeistą stribai kankino, paskui uždegė prie namų kūgį ir tempė Algimantą sudeginti. Tas įsikirto į maniežą ir buvo nušautas. Palaidotas Prienų kapinėse.

Vaičiulaitis(?)-Stružo Vaikas. 1947.12.31 Varnupiuose kartu su Maryte žuvęs partizanas. Buvo niekinamas Liudvinave.

https://partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm

Ryšininkės Marytė Ivanauskaitė ir Stasė Ulozaitė

Ulozaitė Stasė, Jurgio iš Milžinų km. Rumšiškių valsč., ryšininkė, g. 1928m., ž. 1947 12 31 savo namuose.

https://partizanai.org/failai/html/zalio-velnio-takais.htm

Skaityti daugiau: Gruodžio 31 d. žuvę partizanai

Gruodžio 29-30 d. žuvę partizanai

Medelskas Bronius-Krienas gimė 1927 m. Ukmergės apskrities Pabaisko valsčiaus Nuotekų kaime. Partizanas nuo 1945 m. Vadovavo būriui, vėliau — kuopai. Žuvo 1949 m. gruodžio 30 d. Ukmergės apskrities Pabaisko valsčiaus Juodkiškių kaime kartu su Didžiosios Kovos apygardos vadu A. Morkūnu-Plienu, vado pavaduotoju VI. Ališausku-Puškinu, rinktinės vadu J. Grigu-Geniuku ir būrio vadu Br. Dūda (Dudavičiumi)-Naručiu.

Dūda (kitur Dudavičius) Bronius-Narutis gimė 1912 m. Ukmergės apskrities Žemaitkiemio valsčiaus Kezių kaime. Žuvo 1949 m. gruodžio 30 d. Ukmergės apskrities Pabaisko valsčiaus Juodkiškių kaime kartu su Didžiosios Kovos apygardos vadu A. Morkūnu-Plienu, vado pavaduotoju VI. Ališausku-Puškinu, rinktinės vadu J. Grigu-Geniuku ir kuopos vadu Br. Medelsku-Krienu

Grigas Pranas-Genelis, Kombainas gimė 1916 m. rugsėjo 9 d. Ukmergės apskrities Vaitkuškio valsčiaus Bartkeliškių kaime. Šaulių sąjungos narys. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės Plieno būriui. Nuo 1949 m. pavasario — Plieno rinktinės vadas. Žuvo 1949 m. gruodžio 30 d. Ukmergės apskrities Pabaisko valsčiaus Juodkiškių kaime kartu su Didžiosios Kovos apygardos vadu A. Morkūnu-Plienu, vado pavaduotoju Vl. Ališausku-Puškinu, kuopos vadu Br. Medelsku-Krienu ir būrio vadu Br. Dūda (Dudavičiumi)-Naručiu 

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Skaityti daugiau: Gruodžio 29-30 d. žuvę partizanai

Alfonsas Morkūnas-Plienas (1908 01 27–1949 12 30)

Didžiosios Kovos apygardos vadas, partizanų kapitonas A. Morkūnas-Plienas.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Alfonsas Morkūnas gimė 1908 m. sausio 27 d. Ukmergės aps. Žemaitkiemio vls. Juodžiūnų k. Jono Morkūno ir Veronikos Šerelytės-Morkūnienės šeimoje. Kartu augo du broliai. Baigė dvi gimnazijos klases. 1930–1931 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1935 m. vedė Oną Kazlauskaitę. Augino dukrą Elvidą ir sūnų Teisutį. Iki 1940 m. spalio 19 d. tarnavo liktiniu 1-ojo inžinerijos pulko bataliono 2-ojoje kuopoje. Turėjo vyr. puskarininkio laipsnį. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, iš karinės tarnybos buvo atleistas ir grįžo į tėviškę.

1941 m. birželio 23–24 d. vadovavo Birželio sukilėliams užimant Lyduokių mstl. (Ukmergės aps.), saugojo jį bei jo apylinkes nuo besitraukiančios Raudonosios armijos savivalės ir plėšikavimų. Palaikė ryšius su sukilimo organizatoriais Kaune.

1944 m. vasario mėn. kartu su vietiniais vyrais įstojo į gen. Povilo Plechavičiaus įkurtą Lietuvos vietinę rinktinę. Prieš pat antrąją sovietų okupaciją ėmė rengtis partizaniniam karui: Juodžiūnų kaimo apylinkėse rinko ginklus ir kareivišką aprangą. Nuo birželio mėn. kartu su Kaziu Ališausku vadovavo iš 12–20 vyrų sudarytam savisaugos būriui, kuris gynė vietinius žmones nuo raudonųjų partizanų ir plėšikų.

1944 m., sovietų kariuomenei antrą kartą okupavus kraštą, A. Morkūnas, pasivadinęs Plieno slapyvardžiu, gimtojo ir aplinkinių kaimų vyrus ėmė telkti į partizanų būrį. Jo būryje, veikusiame Ukmergės aps. Pabaisko, Šešuolių ir Žemaitkiemio valsčiuose, buvo apie 20 vyrų, tarp jų ir abu A. Morkūno broliai – Stanislovas ir Karolis, iki tol dirbę tėvų ūkyje. 1944 m. rugsėjo mėn. šie vyrai, vadovaujami A. Morkūno, pasitraukė į Balninkų miškus ir įsijungė į Juozo Šibailos-Dieduko suburtą Balninkiečių laisvės (BLR) rinktinę, sudarydami atskirą kuopą.

Gruodžio 27-28 d. žuvę partizanai

Kryžius partizanų žuvimo vietoje Guptelčių kaime, Krakių seniūnijoje. Čia 1950-12-28 žuvo Mykolas Valaitis, Vincas Štuikys ir Alfonsas Mankauskas. Paminklo projekto autorė B. Kundrotienė.

https://partizanai.org/failai/html/amzinai-gyvi.htm

Žuvę Žemaičiu apygardos partizanai.
Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Pranas Kačinskas-Ūkvedys, antras - Urahas Šliteris-Kaizeris, trečias - Jeronimas Kačinskas-Taifūnas. (Genocido aukų muziejus)

Kačinskas Jeronimas-Taifūnas. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Navarėnų kuopos vadas. Žuvo 1949 m. gruodžio 28 d. Tirkšlių ir Gaurelių kaimų apylinkėse kartu su broliu Pranu-Ukvedžiu ir vokiečiu partizanu U. Šliteriu-Kaizeriu

Salyklis Vytautas-Eimutis gimė 1930 m. Seinų apskrities Staiderių kaime. Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanas. Žuvo išduotas 1951 m. gruodžio 28 d. Lazdijų rajono Giraitės kaime kartu su dar keturiais bendražygiais

Šliteris Urahas-Kaizeris. Manytina, kad tai atsilikęs nuo fronto vokiečių karys, vėliau tapęs Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanu. Žuvo 1949 m. gruodžio 28 d. Tirkšlių ir Gaurelių kaimų apylinkėse kartu su broliais Kačinskais

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Skaityti daugiau: Gruodžio 27-28 d. žuvę partizanai

Kazys Veverskis - Senis

Kazys Veverskis gimė 1913 m. gruodžio 9 d. Kauno aps. Veliuonos vls. Kalvių k. ūkininkų Stasio ir Uršulės Veverskių šeimoje. Be Kazio, dar augo Natalija (g. 1915 m.), Pranas (g. 1916 m.), Bronius (g. 1918 m.), Albinas (g. 1919 m.), Vytas (g. 1920 m.), Domicėlė (g. 1922 m.), Aleksandras (g. 1923 m.), Aldona (g. 1925 m.) ir Stasys (g. 1928 m.) K. Veverskis buvo valingas ir užsispyręs žmogus, savarankiškai siekęs mokslo ir įgijęs išsilavinimą: baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją, vėliau mokėsi Kauno karo mokykloje, bet nebaigė, nes jam nepatiko jos tvarka, ir įstojo į Vilniaus universitetą – studijavo Teisės fakultete. Buvo studentų ateitininkų korporacijos „Kęstutis“ pirmininkas.

1940 m. K. Veverskis pabėgo į Vokietiją. Gyveno internuotų asmenų stovykloje Tilžėje, vėliau Berlyne. Iš Berlyno pabėgo ir 1941 m. rugpjūčio mėn. grįžo į Lietuvą. Vėl studijavo Vilniaus universitete. Vokietijoje nukentėjęs nuo vokiečių, Lietuvoje nusprendė steigti karinę organizaciją, kuri būtų nesusijusi su vokiečių struktūromis ir kurios koviniai daliniai taptų būsimosios Lietuvos kariuomenės branduoliu. K. Veverskis su tokiu pasiūlymu kreipėsi į įvairias organizacijas, tačiau paramos nesulaukė. Tada jis parengė bendrą programą ir, negalėdamas remtis vien savo autoritetu (visuomenei ir kariniams sluoksniams jis buvo mažai žinomas), subūrė studentų grupę, kuri įsipareigojo į šią organizaciją telkti visus savo pažįstamus. Daugiausia žmonių subūrė pats K. Veverskis, važinėdamas po visą Lietuvą, bet nesistengdamas atskleisti savo vaidmens organizacijoje. 1941 m. gruodžio 13 d. K. Veverskis Vilniuje įkūrė Lietuvos laisvės armiją (toliau – LLA) – karinę ir politinę pasipriešinimo organizaciją, siekusią visos tautos ginkluotu sukilimu iškovoti Lietuvos nepriklausomybę. 1943 m. pirmojoje pusėje buvo įkurtos 4 LLA apygardos: Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio. Kiek vėliau dar buvo įkurta Telšių apygarda. K. Veverskis vadovavo Vilniaus apygardai ir buvo LLA vyriausiasis vadas, kuris per centrinį štabą vadovavo apygardų štabams, o šie – apskričių štabams. Šiaulių apygardos vadas ltn. Adolfas Eidimtas apibūdino jį kaip išmintingą, logiškai mąsčiusį vadovą, iš prigimties turėjusį stiprią valią, kuri kartais virsdavo nepalenkiamu užsispyrimu.

Skaityti daugiau: Kazys Veverskis - Senis

Gruodžio 26 d. žuvę partizanai

Uzdyla Jonas -Vieversys gimė 1923 m. Seinų apskrities Šventežerio valsčiaus Agarinių kaime. Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Mindaugo grupės partizanas, būrio vadas. Žuvo 1951 m. gruodžio 26 d. Lazdijų rajono Bagdononių kaime įrengtame bunkeryje kautynėse su MGB pajėgomis kartu su Šarūno rinktinės vadu Alfonsu Petruškevičiumi-Rimvydu, Algirdu Marcinkevičiumi-Laime, Jurgiu Adomavičiumi-Artoju, Vladu Jarmala -Ąžuolu

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Pranas Kučinskas-Apynys

Pranas Kučinskas - Apynys, Ainis kilęs iš Vilkaviškio apskrities Keturvalakių valsčiaus Degučių kaimo. Lietuvos karininkas. Į partizanus išėjo vos prasidėjus antrajai sovietų okupacijai. Vadovavo Vytauto rinktinės 2-jai kuopai. 1945 m. gegužės mėnesį Kęstučio štabo pasiųstas į Prienų miškus, pertvarkė nuolat naujais kovotojais pasipildantį Prienų partizanų būrį į Geležinio Vilko pulko 8-ą kuopą ir laikinai šiai kuopai vadovavo. 1947 metų sausio 22 dienos apygardos vado įsakymu Nr.8 Šarūno rinktinės vadas Vladas Stepulevičius -Mindaugas buvo perkeltas į apygardos štabą, o Apynys tapo Šarūno rinktinės vadu - Ainiu. Vėliau dirbo Vytauto rinktinės štabe.

Ainis buvo narsus, sumanus ir teisingas. Už jo galvą kagėbistai skyrė didelę premiją. Atsirado niekšų, susiviliojusių Judo sidabriniais. 1947 m. gruodžio 26 d. Ainis atėjo aplankyti savo mergaitės. Išeidamas pasakė, kad ateis sutikti Naujuosius metus. Tai nugirdo ten buvęs kaimynas. Kai rytojaus dieną partizanas atėjo, sodyba jau buvo apsupta. Stribai norėjo paimti jį gyvą, bet Pranas pastebėjo pasalą ir atsišaudydamas traukėsi, kol Surdokų kaimo ūkininko Dėdelės lauke buvo nukautas. Jo mergaitė jau buvo stribų suimta. Ją labai mušė, paskui surištą užmetė ant Apynio lavono ir nuvežė į Kybartus. Manoma, kad vado lavoną kaip ir daugelio kitų išvežė į Kaliningrado sritį ir ten įmetė į kokį apkasą ar šulinį. Kas buvo toji mergaitė, ir koks jos likimas, nežinau. Apynio brolis Vincas Kučinskas -Robinzonas, būrio vadas, žuvo 1950 metais Sasnavos apylinkės Skrynupio kaime. Užkastas Šilavote.

Šaltinis: https://www.partizanai.org/a-vilutiene-trecioji-veliavos-spalva

1947 m. gruodžio 26 d. Vilkaviškio aps. Vilkaviškio vls. (dabar – Vilkaviškio r. sav.) Serdokų k. gyventojo J. Juraičio sodyboje karinės čekistų operacijos metu žuvo Tauro apygardos Kęstučio rinktinės vadas Pranas Kučinskas-Ainis.

Skaityti daugiau: Pranas Kučinskas-Apynys

Žuvę Partizanai per Kalėdas

ANTANAS VAIČIULAITIS

ODĖ ŽUVUSIEMS  PARTIZANAMS

Palaiminti, kurie kaip šventgirių klevai sugriuvo
Ir, rankomis apglėbę šiltą žemę,
Jai kvėpė paskutinį savo žadą:
Kaip kūdikiai prie motinos krūties prigulę,
Išliejo savo brangų kraują.
Nei krūmai šaknimis, kiekviena gysla
Jie gėrė juodą savo žemės garą.
Mirties ekstazėje
Jaunatviškais veidais, lyg mylimieji, —
Stelmužės ąžuolai drūti, vaikeliai, —
Jie paskutinį kartą lietė girių žolę.

Palaiminti, kurie, šventoj kovoj ištvėrę,
Po Tavo kojų krito:
Surink jų kūnus, Tėve, kaip gailiausią rasą,
Iškelk jų sielas dangiškon šviesybėn,
Priglausk prie savo mylinčios krūtinės.

Plieno rinktinės partizanai, veikę Aluntos ir Balninkų apylinkėse.
Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Jonas Žygelis-Ilgūnas, Steponas Matelionis-Agronomas ir Stasys Mikelevičius-Bijūnas.
Antroje eilėje iš kairės: Juozas Petrauskas-Laimutis, Kazys Puodžiūnas-Titnagas, Steponas Sabaliauskas-Šarkis,
neatpažintas ir Juozas Šmigelskas-Smidras. Apie 1948 m.
(Genocido aukų muziejus)

Žygelis Jonas-Ilgūnas gimė 1924 m. Utenos apskrities Alantos valsčiaus Zygeliškių kaime. Į partizanų gretas įstojo 1945 m. Priklausė Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 3-iajai kuopai. Žuvo 1951 m. gruodžio 25 d. Padvarnių kaimo apylinkėse kartu su A. Bytautu-Garsu
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

ALABURDA Zenonas, g. Galiakaimyje, Kėdainių v. Ūkininkų sūnus. Partizanas. Žuvo 1946 12 25, per šv. Kalėdas, Labūnavos dvaro mūriniame bokšte kartu su trimis seserimis. Iš viso žuvo 11 partizanų. Jų kūnai buvo išniekinti ir suguldyti Kėdainiuose, enkavedistų būstinės kieme. 

ALABURDAITĖ Elena, g. Galiakaimyje, Kėdainių v. Kauno technikumo moksleivė. Partizanė. Žuvo 1946 12 25, per šv. Kalėdas, mūšyje Labūnavos dvaro mūriniame bokšte kartu su broliu ir dviem seserimis. Iš viso žuvo 11 partizanų. Jų kūnai gulėjo išniekinti Kėdainiuose, enkavedistų būstinės kieme. 

ALABURDAITĖ Marytė, g. Galiakaimyje, Kėdainių v. Kauno technikumo moksleivė. Partizanė. Žuvo 1946 12 25, per šv. Kalėdas, mūšyje Labūnavos dvaro mūriniame bokšte kartu su broliu ir dviem seserimis. Iš viso žuvo 11 partizanų. Jų kūnai gulėjo išniekinti Kėdainiuose, stribų būstinės kieme. 

ALABURDAITĖ Ona, g. Galiakaimyje, Kėdainių v. Kauno technikumo moksleivė. Partizanė. Žuvo 1946 12 25, per šv. Kalėdas, mūšyje Labūnavos dvaro mūriniame bokšte kartu su broliu ir dviem seserimis. Iš viso žuvo 11 partizanų. Jų išniekinti kūnai gulėjo Kėdainiuose, enkavedistų būstinės kieme. 

 

BAČKAUSKAS Mečys - Kantas, g. Gvalduose, Kvėdarnos v. Rambyno būrio skyrininkas, žuvus Rambynui - būrio vadas. Kovojo Veiviržėnų Endriejavo apylinkėse. Žuvo 1952 12 25 Misgirių miškelyje, Judrėnų v., prie kelio Veiviržėnai - Judrėnai.

BITVINSKAS Petras, g. 1894 Kėbaičiuose, Raseinių v. Žuvo 1947 12 25 per kautynes savo namuose. Iš viso žuvo 6 partizanai. Be šeimininko, žuvo A. Jocius, B. Jocius, St. Jocius, V. Stulgaitis, V. Urba.

Skaityti daugiau: Žuvę Partizanai per Kalėdas

Partizanai apie Kalėdas

198 dokumentas

Straipsnis Kalėdų proga

Mes be Tavęs, Kalėdų Kristau, pūgą, -
Mes be Tavęs tiek metų žiemą šalom, -
Tegu paliaus čia šiaurės vėtros stūgaut, 
Tegrįš pavasaris į mūsų vargo šalį...

(B. Brazdžionis)

Kalėdos šiemet ir Kalėdos prieš dešimtį metų - koks didelis skirtumas tarp šių dviejų Kalėdų, pažvelgus tiek į atskirų žmonių širdis ir gyvenimą, tiek į visos lietuvių tautos gyvenimą.

Užgimimo Šventė, švęsta laisvo ir nepriklausomo gyvenimo sąlygomis, šiandien atrodo mums kaip graži pasaka, kaip neužmirštama, nors ir seniai girdėta daina. Sėdėjome tada visi prie Kūčių stalo, dalijomės plotkelėmis ir troškome, kad visi kuo ilgiausiai gyventi galėtų, džiaugėmės taika ir ramybe mūsų tėvynėje ir geidėme, kad pranašų skelbti žodžiai -garbė Dievui aukštybėse ir ramybė geros valios žmonėms žemėje - įsiviešpatautų viso pasaulio žmonių širdyse. Džiaugėmės laisvu gyvenimu, kai pasaulyje jau pradėjo šėlti audros, ir pagalvoti nepagalvojom, kad tai, kas pasaulyje blogiausia, žemiausia, niekšingiausia, įsiviešpataus mūsų tėvynėje. Tai paskutinės Šv. Kalėdos buvo laisvoje tėvynėje, ramybėje ir taikoje...

Praūžė dešimt metų... Liūdna Užgimimo Šventė šiemet. Piktoji valia bolševizmo pavidalu šėlsta mūsų tėvynėje. Vietoj pranašų žadėtos ramybės mūsų žemėje viešpatauja brutali prievarta, melas, klasta ir apgaulė, vietoje taikos - kraujas ir mirtis. Tamsiosios jėgos ir gaivalai, išnirę iš padugnių į dienos šviesą ir pamynę Dievo ir žmogaus įstatymus, triumfuoja ir naikina visa, kas gražu, kilnu ir šventa, siekia įsiviešpatauti visame pasaulyje, grasindami šėtono karalija, Vorkutos, Archangelsko ar Krasnojarsko miškų kapinynų pavidalais. Toji įžūli piktoji valia nesutramdyta, tad ar džiugins ką ramybės šventė?

Skaityti daugiau: Partizanai apie Kalėdas

Partizanų Kalėdos

Neliūdėk motule, kad prie Kūčių stalo
   Šiemet  viena vieta pasiliks tuščia
   Ir nelauš plotkelės iš tavo rankutės
   Tas kurs pernai, laužė ir dar buvo čia.
   Tuščioj mano vietoj dėki eglės šaką
   Iš to pat eglyno, kuriam gyvenau
   Ir uždeki šventą  Kūčių stalo žvakę
   Tu tai padarysi aš tikrai žinau... 

Kalėdos - tai ypatingas metas, kai pakyli virš kasdienybės, kai šviesos sugrįžimą pasitinki su meile ir pagarba... Kalėdos – tai stebuklas,  sidabrinis Vakarės žvaigždės skambėjimas ir tyli tyli naktis, savo tyloje slepianti paslaptį apie žmogų, jo didybę ir menkumą, apie visada gyvą viltį rytoj būti geresniam, teisingesniam, tobulesniam nei buvai vakar...  Kalėdos tai Dievo gimimas mumyse, tai  Kūdikėlio - Dievo sūnaus įjungimas į mūsų gyvenimą.  Kalėdos -  tai laikas, kai visi: šeima, giminė  gali susėsti prie vieno stalo ir pasidalinti malda, šiluma, ateities viltimi. Kai įvyksta virsmas, pripildantis širdis gerumo, meilės, tvirtumo,  ryžto ir  Aukščiausiojo palaimos.

Skaičiuojame daugiau kaip  septynis  dešimtmečius nuo Partizaninės kovos pradžios. Rankose Tauro  partizanų apygardos laikraščio “ Laisvės žvalgas” gruodžio mėnesio numeris. Su kokiu giliu jausmu, meile Tėvynei, meile kiekvienam  kovotojui kalbama vedamajame, artinantis Šv. Kalėdoms ir kiek daug linkėjimų bei perspėjimų būti budriems… 

Mintys nuklysta į  pokarį…. Ir kokios gi Kalėdos buvo Tau, Lietuvos Partizane ?

Skaityti daugiau: Partizanų Kalėdos

Gruodžio 24 d. žuvę partizanai

Paminklas partizanams Peiksvos kaime Tiskūnų seniūnijoje pastatytas 1989 m. J.Ardavičiaus iniciatyva. Šioje vietoje 1946-12-24 žuvo partizanai: A.Petrauskas, P.PIančiūnas ir jų ryšininkai B. Sereika ir V. Sereika.

https://partizanai.org/failai/html/amzinai-gyvi.htm

BABENSKIS Pranas, žuvo 1944 12 24, Kūčių vakarą. Rastas Skaraitiškės dvare, Šiluvos v., už daržinės, spygliuota viela surištomis rankomis, nušautas. Tą vakarą dar žuvo J. Pužauskas ir K. Celedinas.

BACYS Jonas, Petro, g. 1920 Plekiuose (kt. žiniomis - 1912 Paparčiuose). Partizanas nuo 1944. Žuvo 1945 12 24 Vadžgirio k. pas J. Girdzijauską- apsuptas nusišovė. Kartu žuvo S. Čepkauskas ir Narkevičius. Palaikai ilsisi Šimkaičiuose, miško kampe.

CELEDINAS K., žuvo 1944 12 24, Kūčių vakarą miške prie Varkalių k., Šiluvos v., netoli savo sesers Lukauskienės namų. Tą vakarą Šiluvos enkavedistai nužudė dar du vyrus - P. Babenskį ir J. Pužauską.

ČEPKAUSKAS Stasys, Juozo, g. 1923 Bliūdžiuose, Šimkaičių v. Buvęs stribas, vėliau partizanas. Žuvo 1945 12 24 Vadžgirio k., pas Girdzijauską. Kartu žuvo J. Bacys ir S. Narkevičius.

GEDVILAS Petras, Petro - Sigitas, g. 1925. Šalnos rajono Lukšto būrio partizanas. Žuvo 1952 12 24.

 

Stasys KENTRA (kairėje)

KENTRA Stasys, Juozo - Dagilis, g. 1926 Alkupyje, Kvėdarnos v. Dirbo tėvų ūkyje. Partizanas nuo 1949. Žuvo 1952 12 24 prie Rietavo

NARKEVIČIUS Stanislovas, Kazio, g. 1918. Mokytojavo Plekiuose, Rutkiškių apyl. Žuvo 1945 12 24 Vadžgiryje pas Girdzijauskus - apsuptas nusišovė. Kartu žuvo J. Bacys ir S. Čepkauskas. Kapas Šimkaičiuose.

NORKUS Jonas, Jono, g. 1925 Būtaičiuose, Betygalos v., mažažemių ūkininkų šeimoje. Žuvo 1944 12 24 Grajauskų mūšyje netoli Pagojo dvaro.

PILIPAUSKAS Stasys, Jono, g. 1919 Kasiul-kuose, Ariogalos v. Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Žuvo 1944 12 24 Grajauskų mūšyje. Žmona, laukianti kūdikio, sugebėjo viena pasiimti žuvusio vyro kūną iš mūšio lauko ir jį palaidoti

PUŽAUSKAS Jonas, kilęs iš Kiaulininkų k., Šiluvos v. Ryšių bataliono karys - radistas. Žuvo 1944 12 24, Kūčių vakarą. Nužudė Šiluvos enkavedistai. Tą patį vakarą buvo nužudytas P Babenskas ir K. Celedinas.

Skaityti daugiau: Gruodžio 24 d. žuvę partizanai

KLEPOČIŲ ŽUDYNĖS

1944–1945 m. Lietuvoje vykdytas sovietinis teroras buvo pats nuožmiausias. NKVD kariuomenės daliniai baudžiamąsias operacijas prieš ginkluotojo pasipriešinimo dalyvius ar bent kokiu pasipriešinimu įtariamus asmenis pradėjo jau 1944 m. liepos mėn. Didžiausią mastą tokios akcijos įgavo 1944 m. gruodžio mėn., kai Lietuvoje buvo sutelkta mažiausiai 16 NKVD kariuomenės pulkų, tarp kurių buvo ir gen. Pavelo Vetrovo vadovaujama NKVD vidaus kariuomenės 4-oji šaulių divizija, kovojusi su lietuvių ginkluotuoju pogrindžiu iki  1953  m.  Pirmaisiais  pokario  metais  NKVD baudžiamosioms operacijoms Lietuvoje sutelkdavo ištisas divizijas, apsupdavo po kelis valsčius, vykdydavo masines kratas, suiminėdavo žmones, o bėglius šaudydavo. Visa tai lydėjo  masiniai  plėšikavimai,  partizanų  šeimų  arba pasipriešinimo dalyvių rėmimu įtariamų žmonių sodybų ir ištisų kaimų deginimai.

Gruodžio 24 d. 3-iojo Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės 331-ojo pasienio pulko kareiviai kartu su Merkinės, Alovės ir Alytaus valsčių stribais pietinėje Alytaus aps. dalyje, esančioje tarp Merkinės ir Alytaus, pradėjo teroro akciją, trukusią net tris dienas. Ši akcija, žinoma kaip Klepočių (pagal labiausiai nukentėjusio kaimo vardą) tragedija, išsiskyrė iš visų baudžiamųjų okupantų akcijų ne tik savo apimtimi, bet ir žiaurumu.

Karinei operacijai vadovavo 3-iojo Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės Žvalgybos valdybos skyriaus l-ojo poskyrio viršininkas papulkininkis Sutovas ir 331-ojo pasienio pulko 3-iojo bataliono vadas kpt. Konosenkovas. Ją koordinavo šios kariuomenės viršininkas gen. ltn. Ivanas Liubyj. Gruodžio 24–25 d. jis raportavo SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojui gen. Piotrui Kapralovui, kad akcijos metu nužudyti 25 „banditai“, 81, įtariamas „banditizmu“, sulaikytas, sudeginta 3 šaudmenų sandėliai ir 15 vienkiemių, kautynėse paimta įvairių ginklų.

Tai buvo eilinis melas, kuriuo baudėjai dangstė okupuotų kraštų gyventojų skerdynes.

Labiausiai nukentėjo Klepočiai – nužudyta 12 šio kaimo gyventojų, sudeginta 21 sodyba (iš buvusių 32). Lizdų k. nužudyta 10 (iš jų 2 moterys) gyventojų, sudegintos 8 sodybos. Ryliškių k. nužudyti 3 žmonės, sudegintos 4 sodybos. Druskininkų k. 5 žmonės sušaudyti Klepočių miškelyje, sudegintos 4 sodybos. Taručionių k. nužudyti 3 žmonės ir sudegintos 2 sodybos. Bugonių k. sudeginta 1 sodyba. Vabalių k. nušautas 1 gyventojas ir sudegintos 7 sodybos.

Skaityti daugiau: KLEPOČIŲ ŽUDYNĖS

Gruodžio 23 d. žuvę partizanai

Svinkūnas Juozas - Šamas iš Dzingiškių k. Simno vlsč. 1920 - 1947 12 23.

Navickas Juozas, Vinco s. - Liūtas iš Varnupių k. Liudvinavo vlsč. 1927 - 1947 12 23. Žuvo Vytautiškėse.

https://partizanai.org/failai/html/Vilutiene-Trecioji-veliavos-spalva.htm

Durneika Antanas - Žvirgždas iš Daukšių. 1929-1947.12.23(7). Baigęs Kauno finansų technikumą, dirbo Gudelių finansų skyriaus vedėju. Žuvo paliose. Stribas žuvusiam nupjovė galvą įrodymui, kad tikrai nušautas.

Dženkauskas Vytautas iš Skevonių k. Birštono vlsč. Žuvo 1946.12.23 24 metų. Nukankintas.

https://partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm

BUKAUSKAS Antanas, g. 1923 Juodaičiuose, Girkalnio v. Partizanas Puidoko būryje. Per kautynes Vosbutuose 1944 12 23 Čekiškės enkavedistų suimtas ir tą pačią dieną betardant nukankintas.

TOTILAS Antanas. Mykolo, g. 1875 Graužuose, Girkalnio v. Žuvo 1944 12 23 Graužuose. Kaimas buvo sudegintas, 12 jo gyventojų sušaudė rusų kareiviai.

VIDIKAS Antanas, Prano, g. 1924 Kunigiškiuose, Ariogalos v. Gyveno ir dirbo tėvų ūkyje. Žuvo 1944 12 23-24 Grajauskų mūšyje prie Pagojo dvaro Sužeistas prasiveržė iš enkavedistų apsupties. Kovojo, kol baigėsi šoviniai. Paskutine granata susisprogdino pats.

https://partizanai.org/failai/html/pietu-zemaitijoje.htm

Skaityti daugiau: Gruodžio 23 d. žuvę partizanai

Gruodžio 21-22 d. žuvę partizanai

Tipinio atminimo ženklo 1951 m. gruodžio 22 d. šiame miške žuvusiems Šiaurės Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities štabo viršininkui J. Kemekliui-Granitui, Vytauto apygardos Erškėčio kuopos vadui J. Čipiniui-Garsui ir partizanams J. Graužiniui-Liepai, J. Jakučiui-Slapukui, R. Laurinavičiui-Daumantui, V. Laurinavičiūtei-Žalgirei atminti atidengimo iškilmės.

Molėtų r. Suginčių sen. Vidžiūnų kaimo pamiškė. Aut. dizaineris Romas Navickas. Pastatytas 2002 m. gegužės 14 d. Iš Petro Kemeklio asmeninio archyvo

Juozas Kemeklis - Rokas, Rimtutis.

Gruodžio 19-20 d. žuvę partizanai

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio partizanai.
I    eilėje iš kairės: Edvardas Vingrys-Justinas, Petras Sinkevičius-Ąžuolas.
II    eilėje iš kairės: Stasys Bareika-Krienas, Vincė Adomonytė-Bareikienė-Kunigaikštytė, Pranas Dirsė-Kraštelis, Anelė Simaškaitė-Juzakėnienė-Liūtė, Jonas Sinkevičius-Šermukšnis, Vladas Jakubonis-Vermachtas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)

JAKUBONIS Vladas, Mykolo-Vermachtas, gim. 1922 m. Užupušių k., Taujėnų vls., kumečių šeimoje. Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio partizanas, vėliau — vadas. Žuvo 1949 m. gruodžio 20 d. Lakelių k., Taujėnų vls.

https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Iš Vakaru griže desantininkai ir Tauro apygardos vadovybė.
Iš kairės: Juozas Lukšo-Skirmantas, Tauro apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Saidokas, apygardos vado adjutantas Pranas Naujokas-Kietis, Benediktas Trumpys-Rytis ir Klemensas Širvys-Sakalas.
(Genocido aukų muziejus)

Naujokas Pranas-Kietis gimė 1911 m. Šakių apskrities Jankų valsčiaus Gailinių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Tauro apygardos vado V. Vitkausko-Saidoko adjutantas, apygardos štabo narys. Žuvo 1950 m. gruodžio 20 d. Kazlų Rūdos apylinkėse

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Skaityti daugiau: Gruodžio 19-20 d. žuvę partizanai

Adolfas Ramanauskas - Vanagas

LIETUVOS GINKLUOTŲJŲ PAJĖGŲ VADAS

LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO TARYBOS
1949 M. VASARIO 16-OSIOS DEKLARACIJOS SIGNATARAS

LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO TARYBOS PREZIDIUMO PIRMININKO PIRMASIS PAVADUOTOJAS

NUO 1953 M. – AUKŠČIAUSIAS LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO
IR DĖL NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOJANČIOS LIETUVOS PAREIGŪNAS
BRIGADOS GENEROLAS ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS

Adolfas Ramanauskas gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV. 1921 m. su tėvais grįžo į Lietuvą.

1937 m. A. Ramanauskas, baigęs „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose, įstojo į Klaipėdos pedagoginį institutą, bet Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą baigė Panevėžio valstybinį pedagoginį institutą. 1940 m. baigė Kauno karo mokyklą (XV aspirantų laida). 1940–1942 m. dirbo Guronių ir Aukštakalnio mokyklose (Lazdijų vls.) mokytoju. 1941 m. Birželio sukilimo metu nuo birželio 23 d. iki liepos 7 d. buvo valstybės turtą Druskininkuose saugojančio būrio vadas. 1942–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio mėn. apsisprendė ginklu kovoti už Lietuvos laisvę. Tų pačių metų birželio 2 d. priėmė partizano priesaiką ir prisaikdino 120 būrio kovotojų, pasirinko Vanago slapyvardį.

A. Ramanauskas-Vanagas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. Būdamas gabus organizatorius, suvienijo Merkinės ir Alovės valsčiuje išsibarsčiusius partizanų būrius į 140 vyrų kuopą ir jai vadovavo. 1945 m. rudenį ji tapo Dzūkų grupės dalimi. Vėliau kuopa buvo performuota į batalioną, o A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas jo vadu. 1945 m. A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas Merkio rinktinės vadu. 1945 m. gruodį vadovavo Merkinės puolimui.

1945 m. spalio 7 d. Nedzingės bažnyčioje susituokė su Birute Mažeikaite, Dainavos apygardos partizane slapyvardžiu „Vanda“. 1948 m. jiems gimė duktė Auksutė.

1946 m. balandžio 23 d. A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas Dainavos apygardos vado pirmuoju pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo 24–25 d. per surengtus slaptus rinkimus Dainavos apygardos vadų sąskrydyje išrinktas šios apygardos partizanų vadu. 1948 m. A. Ramanauskas-Vanagas išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

Skaityti daugiau: Adolfas Ramanauskas - Vanagas

Kviečiame įgyti žinių informacinėje-edukacinėje platformoje „Mobilizacijos mokykla“

https://mobilizacijosmokykla.lt/

Karo Ukrainoje ir kitų geopolitinių iššūkių kontekste visuomenėje atsirado poreikis žinoti daugiau ne tik apie išgyvenamumą, bet ir iš visuotinės gynybos perspektyvos suvokti, koks kiekvieno piliečio vaidmuo valstybės gynyboje.
Krašto apsaugos ministerija (KAM) drauge su Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie KAM, siekdami stiprinti Lietuvos gyventojų žinias ir kurti išorės grėsmėms atsparią visuomenę, pristatė informacinę-edukacinę platformą „Mobilizacijos mokykla“.
„Mobilizacijos mokykla“ – tai kompleksiniai 1 val. trukmės mokymai, kuriuose informacija pateikta paprastai ir aiškiai. Čia galima įgyti žinių apie priimančiosios šalies paramą, mobilizaciją ir pilietinį pasipriešinimą. Šios trys temos pateikiamos todėl, kad piliečiams būtina turėti ne tik bazinių žinių apie tai, kaip išgyventi karo atveju, bet ir žinoti, kaip funkcionuoja valstybė ištikus dienai „X“ bei kokius veiksmus gali atlikti kiekvienas pilietis. Mokymai yra įgarsinti, vizualizuoti, užduotys pateikiamos lengva žaidybine-kūrybine forma. Baigus kursus ir pasitikrinus žinias, sugeneruojamas elektroninis sertifikatas.

Lapkričio 14 d. žuvę partizanai

Glemžaitė Diana gimė 1923 m. Zarasų apskrities Degučių kaime, girininko šeimoje. Mokėsi Pandėlyje, Rokiškyje ir Kupiškyje.

1944 m. įstojo į VDU studijuoti literatūros. 1947-ųjų pavasarį metė studijas ir įsitraukė į pogrindžio veiklą. Palaikė ryšius su Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizanais. 1948 m. susituokė su šios rinktinės Gedimino kuopos vadu Juozu Bulovu. Rašė eilėraščius, kurie sklido tarp žmonių, buvo skelbiami partizanų spaudoje. Žuvo provokatoriui išdavus 1949 m. lapkričio 14 d. Plunksnočių miške tarp Žiobiškio ir Juodupės. 1994 m. išleistas jos poezijos rinkinys „Mes mokėsim numirt". 1999 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu D. Glemžaitė apdovanota Vyčio kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (po mirties).              

Antanas Jogėla-Ąžuolas

Partizanai Antanas Jogėla-Ąžuolas ir Aleksas Velanis-Tigras.

Antanas JOGĖLA - Ąžuolas. G. 1913 m. Vaidevučių k., Kavarsko vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 30 ha žemės. 1942-1943 m. buvo kaimo seniūnas; Lietuvos kariuomenės puskarininkis, šaulys. Butageidžio kuopos Ąžuolo būrio vadas. Žuvo 1948 m. lapkričio 13 d. Palaikai buvo užkasti Kavarske, prie šv. Jono šaltinio, 1993 m. perlaidoti Traupio kapinėse.

1946 m. susikūrė Kavarsko valsčiaus partizanų organizacija. Ją sudarė Butageidžio kuopa iš trijų būrių: Tigro, Liūto ir Lokio. Kuopa priklausė Šarūno rinktinei, kuri nuo 1947 m. įėjo į Algimanto apygardą. Kuopos vadais paeiliui buvo: Antanas Jogėla-Ąžuolas (1946-1948 m.), Aleksas Velanis-Tigras (1948-1949 m.), Jonas Kadžionis-Bėda (1949-1953 m.). Paskutinis kuopos partizanas Pranas Jurkėnas-Eimutis iš Dabužių apylinkės Kirkų kaimo žuvo 1954-aisiais Gabrėnų miške. Jo planšetėje priešai rado Butageidžio kuopos partizanų antspaudą. Partizanams prijautė ne tik kaime, bet ir miestelyje. Kavarsko vidurinėje mokykloje ilgą laiką tarp mokytojų nebuvo nė vieno komunisto ar komjaunuolio. Iš mokinių komjaunuolis buvo tik vienas Albertas Šaučiūnas, kavarskietis, kurį visi prisimena kaip labai kvailą, žiaurų ir blogą mokinį.

Visi, kurie priešinosi okupantams, buvo žiauriai persekiojami, ypač partizanų šeimos. Dauguma jų buvo ištremtos į Sibirą. Trėmimo byloje įrašydavo, kad tai - banditų šeima. Prie partizanų sodybų stribai ir kareiviai nuolat rengdavo pasalas. Namuose darydavo kratas, atimdavo maistą, gyvulius ir kitą turtą. Partizanų šeimos dar prieš jas ištremiant į Sibirą buvo daug kartų apiplėštos. Kartais stribai nužudydavo niekuo nekaltus partizanų artimuosius: štai Taujėnų stribas Subatis Žibučių kaime savo namuose nušovė partizano Jono Žižio-Armukšnos motiną ir seserį. Nuolat terorizuojama partizano B. Šišlausko žmona, pamačiusi, kaip jų sodybą eilinį kartą supa stribai ir kareiviai, krito vietoje - neišlaikė širdis...

Partizanai slapstėsi Repšėnų, Dabužių, Troškūnų miškuose. Kai vienur kildavo pavojus, persikeldavo kitur. Gyvendavo bunkeriuose. Paskutinį bunkerį išdavė Darela iš Papragių kaimo. Jo šeima buvo ištremta. Darela paprašė Antaną, kad priimtų į būrį. Neilgai tepabuvo. Už Ąžuolo galvą buvo pažadėta 10 000 rublių premija, ir Darela susigundė. Pats nuėjo, įskundė, atvedė stribus. Ne visi partizanai buvo grįžę į bunkerį. Tris: Antaną Jogėlą-Ąžuolą, Joną Dagelį iš Kirmėlių kaimo ir Danutę Dovydaitytę nuo Surdegio nušovė 1948 m. lapkričio 13 d. Jie pasipriešinti nespėjo, nes stribai užklupo netikėtai.

Nukautuosius partizanus jie nuvežė į Kavarską, sustatė prie mūro, fotografavo, tyčiojosi, spardė. Vėliau užkasė poversmiuose, netoli Šventosios, prie krūmų esančioje bulvių duobėje. Duobė nedidelė, o Jonas Dagelis buvo aukštas vyras. Kad tilptų, stribai nukirto kojas.

Skaityti daugiau: Antanas Jogėla-Ąžuolas