Alfonsas Morkūnas-Plienas (1908 01 27–1949 12 30)
Didžiosios Kovos apygardos vadas, partizanų kapitonas A. Morkūnas-Plienas.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Alfonsas Morkūnas gimė 1908 m. sausio 27 d. Ukmergės aps. Žemaitkiemio vls. Juodžiūnų k. Jono Morkūno ir Veronikos Šerelytės-Morkūnienės šeimoje. Kartu augo du broliai. Baigė dvi gimnazijos klases. 1930–1931 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1935 m. vedė Oną Kazlauskaitę. Augino dukrą Elvidą ir sūnų Teisutį. Iki 1940 m. spalio 19 d. tarnavo liktiniu 1-ojo inžinerijos pulko bataliono 2-ojoje kuopoje. Turėjo vyr. puskarininkio laipsnį. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, iš karinės tarnybos buvo atleistas ir grįžo į tėviškę.
1941 m. birželio 23–24 d. vadovavo Birželio sukilėliams užimant Lyduokių mstl. (Ukmergės aps.), saugojo jį bei jo apylinkes nuo besitraukiančios Raudonosios armijos savivalės ir plėšikavimų. Palaikė ryšius su sukilimo organizatoriais Kaune.
1944 m. vasario mėn. kartu su vietiniais vyrais įstojo į gen. Povilo Plechavičiaus įkurtą Lietuvos vietinę rinktinę. Prieš pat antrąją sovietų okupaciją ėmė rengtis partizaniniam karui: Juodžiūnų kaimo apylinkėse rinko ginklus ir kareivišką aprangą. Nuo birželio mėn. kartu su Kaziu Ališausku vadovavo iš 12–20 vyrų sudarytam savisaugos būriui, kuris gynė vietinius žmones nuo raudonųjų partizanų ir plėšikų.
1944 m., sovietų kariuomenei antrą kartą okupavus kraštą, A. Morkūnas, pasivadinęs Plieno slapyvardžiu, gimtojo ir aplinkinių kaimų vyrus ėmė telkti į partizanų būrį. Jo būryje, veikusiame Ukmergės aps. Pabaisko, Šešuolių ir Žemaitkiemio valsčiuose, buvo apie 20 vyrų, tarp jų ir abu A. Morkūno broliai – Stanislovas ir Karolis, iki tol dirbę tėvų ūkyje. 1944 m. rugsėjo mėn. šie vyrai, vadovaujami A. Morkūno, pasitraukė į Balninkų miškus ir įsijungė į Juozo Šibailos-Dieduko suburtą Balninkiečių laisvės (BLR) rinktinę, sudarydami atskirą kuopą.
Didžiosios kovos apygardos partizanai
iš kairės: Juozapas Šmačiukas-Čerka, A. Morkūnas-Plienas, Antanas Vaičiūnas-Skirmantas ir Karolis Morkūnas-Klevas.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Skaityti daugiau: Alfonsas Morkūnas-Plienas (1908 01 27–1949 12 30)
Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa (1920 08 05–1949 10 28)
JOANA RAILAITĖ - SLUČKIENĖ- NERINGA
1920 08 05–1949 10 28
Joana Railaitė gimė 1920 m. rugpjūčio 5 d. Antano Railos ir Kotrynos Brazauskaitės-Railienės šeimoje Kėdainių aps. Šėtos vls. Čerelių k. Kartu augo 3 broliai Julius Zenonas (g. 1923 m.), Juozas (g. 1925 m.) ir Antanas (g. 1934 m.) bei seserys: Zuzana Marija (g. 1927 m. balandžio 11 d.), Genovaitė (g. 1929 m.), Birutė Bernadeta (g. 1931 m.) ir Vilija Zita (g. 1936 m.). 1938 m. gimęs broliukas Petras mirė po kelių dienų.
Railos turėjo septyniolika hektarų žemės, buvo darbštūs, tikri katalikai ir tikri Lietuvos patriotai. Vaikus nuo mažens pratino prie darbo, todėl duonelės netrūko. Vienkiemis skendėjo jazminų ir bijūnų žieduose. Mama svajojo, kad jos vaikai bus mokyti. Taip ir buvo: vienas vaikas mokėsi Kaune, antras – Panevėžyje, trečias – Lančiūnavoj, ketvirtas – Šėtoj, penktas – Troškūnuose, o mama vos spėdavo visus aplakstyti su ryšulėliu maisto rankose. Bet nesiskundė ir nedejavo.
Joana baigė Veprių (Ukmergės aps.) žemės ūkio mokyklą, vėliau – buhalterių kursus Kaune. Kurį laiką dirbo Pagirių (Ukmergės aps.) smulkaus kredito draugijos banke, vokiečių okupacijos metais – Krekenavos (Panevėžio aps.) kooperatyve. Čia susipažino su Stasiu Varčiūnu ir už jo ištekėjo. S. Varčiūnas buvo baigęs karo mokyklą ir paskirtas policijos viršininku Astravoje (Zarasų aps.), po to – Kuršėnuose (Šiaulių aps.). Ten 1943-iųjų rugpjūtį jį ir nušovė sovietų desantininkai, raudonieji partizanai. Joana liko su mažu sūneliu. Kurį laiką gyveno Ukmergėje. Prasidėjus antrajai rusų okupacijai slapstėsi, kad neišvežtų.
1947 m. ištekėjo už Algimanto apygardos partizanų vado Antano Slučkos-Šarūno ir ryžosi su juo eiti Lietuvos laisvės ir kovos keliu. Karaliaus Mindaugo partizanų srities štabo sekretorė.
J. Railaitės ir A. Slučkos vestuvės. Algimanto apygarda. 1947 m. Pirmoje eilėje iš kairės: partizanas Albinas Poška-Saturnas, J. Railaitė-Slučkienė-Neringa, neatpažinta moteris ir apygardos vadas A. Slučka-Šarūnas. Antroje eilėje iš kairės: neatpažintas partizanas, apygardos štabo viršininkas Antanas Palavenis-Skirmantas ir partizanas Petras Mameniškis-Girėnas. Iš Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa (1920 08 05–1949 10 28)
Konstantinas Liuberskis - Žvainys (1913 07 23–1969 10 02)
1913 07 23–1969 10 02
Kostas (Konstantinas) Liuberskis gimė 1913 m. liepos 23 d. Šiaulių aps. Žagarės vls. Stungių k. 1934 m. baigė Kauno karo aviacijos mokyklos puskarininkių lakūnų skyrių, tarnavo karo lakūnu. 1940 m. rugpjūčio 28 d. apdovanotas „Plieno sparnų“ garbės ženklu. Tų pačių metų spalio 28 d. išėjo į atsargą turėdamas viršilos laipsnį. Pirmosios sovietinės ir vokiečių okupacijų laikotarpiu gyveno Šiauliuose.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, K. Liuberskis slapstėsi. Išvengęs saugumo mėginimo suimti, 1950 m. įstojo į Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo partizanų būrį. Netrukus buvo paskirtas Juozapavičiaus tėvūnijos Organizacinio skyriaus viršininku.
1951-1952 m. dėl sovietų represinių struktūrų vykdomų karinių operacijų ir agentų smogikų veiklos žuvo daug Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnų ir partizanų, todėl Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadovybė nutarė panaikinti apygardą. Išlikęs gyvas Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo viršininkas Alfonsas Padervinskas-Žilvitis dar bandė atkurti rinktinės štabą ir siūlė Žemaičių apygardos vadui Vladui Montvydui-Žemaičiui rinktinės vadu skirti Juozapavičiaus tėvūnijos vadą Steponą Erstikį-Patašoną. Pastarasis liepos mėn. susitiko su V. Montvydu. Buvo nutarta nebeatkurti Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės, o Juozapavičiaus tėvūniją, kaip atskirą vienetą, įtraukti į Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinę.
1954 m. partizanus S. Erstikį, K. Liuberskį-Žvain5 ir vos prieš metus pradėjusį partizanauti Julių Adomaitį-Erdvilą stebėjo ir sekė MGB agentai.
Partizanai ne kartą buvo su jais susidūrę, tačiau sugebėdavo atsitraukti iš pavojingų situacijų. Tam padėjo ir S. Erstikio mokytas šuo Niūris.
Skaityti daugiau: Konstantinas Liuberskis - Žvainys (1913 07 23–1969 10 02)
Kazimieras Pyplys-Mažytis, Audronis (1923 01 21 –1949 09 23)
BDPS Prezidiumo įgaliotinis užsienio
reikalams K. Pyplys-Audronis.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Kazimieras Pyplys-Audronis, Mažytis gimė 1923 m. sausio 21 d. Prienų rajono Pakuonio valsčiaus Kebliškių kaime. Mokėsi Kauno „Aušros" berniukų ir Jėzuitų gimnazijose.
Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. 1943 m. baigė Kauno aukštesniąją politechnikos mokyklą ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą.
1944 m. tapo partizanu ir jau rugsėjo 24 d. dalyvavo kautynėse puolant Pakuonio valsčių. Kautynėse pasižymėjo narsumu, ryžtu ir taiklumu, nukovė daug enkavedistų, iš kalėjimo išgelbėjo aštuonis suimtuosius. Už pasižymėjimą šiose kautynėse jam buvo pareikštas tarnybinis pagyrimas.
Laisvės kovų sąjūdyje K. Pyplys pirmiausia išgarsėjo kaip kovotojas: dalyvavo daugelyje rizikingų akcijų, aštuoniolikoje kautynių, buvo keturis kartus sužeistas. Ne kartą, patekęs į pavojingą padėtį, sugebėdavo laimėti dėl savo drąsos, šaltakraujiškumo, greitos reakcijos. Buvo labai aukšto ūgio, garsėjo kaip geras sportininkas (boksininkas, Rytų kovos menų žinovas, šaulys), gebėjo vairuoti įvairius automobilius ir puikiai valdė ginklą.
Skaityti daugiau: Kazimieras Pyplys-Mažytis, Audronis (1923 01 21 –1949 09 23)
JUOZAS ALBINAS LUKŠA - VYTIS, KAZIMIERAS, SKIRMANTAS, ARMINAS, SKRAJŪNAS, MYKOLAITIS, DAUMANTAS
1921 08 10–1951 09 04
Juozas Albinas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Juodbūdžio k. ūkininkų Onos ir Simono Lukšų šeimoje. 1940 m. baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. 1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, priklausė Lietuvių aktyvistų frontui (LAF), buvo suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, išsilaisvino. Vokiečių okupacijos metais studijavo Vytauto Didžiojo universitete Architektūros fakultete. Dalyvavo antinacinėje veikloje, priklausė Lietuvių frontui.
Nuo 1944 m. kartu su kitais šeimos nariais dalyvavo rezistenciniame judėjime.
Vilniuje pradėjo lankyti Meno akademiją.
Nuo 1945 m. Geležinio Vilko rinktinės partizanas, vadinęsis slapyvardžiu Vytis.
1946 m. birželio 1 d. Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono įsakymu Nr. 18 buvo paskirtas „Laisvės Žvalgo“ vyriausiuoju redaktoriumi. Po 1946 m. birželio 5 d. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos-Žaliuko įsakymu Nr. 12 pasirašė kaip šios rinktinės vado pavaduotojas. Iki tų pačių metų rugsėjo 10 d. ėjo rinktinės Propagandos skyriaus viršininko pareigas. Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) adjutantas, vadinęsis slapyvardžiu Kazimieras.
1948 m. sausio 6 d. žūtis
1948 m. sausio 6 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Pinciškių k., gyventojos partizanų rėmėjos M. Naujokienės sodyboje, MGB Marijampolės aps. skyriaus operatyvinė grupė aptiko Tauro apygardos štabo partizanus. Per susišaudymą žuvo Kęstučio rinktinės vadas Justinas Jasaitis - Naktis, Maironio kuopos vadas Jonas Ciplijauskas-Sakalas, jo pavaduotojas Juozas Bacevičius-Briedis ir Geležinio Vilko rinktinės štabo viršininkas Povilas Vanagas - Nemunas, Vylius.
Žuvusių partizanų palaikai buvo niekinti Veiverių mstl. Vėliau užkasti netoli miestelio nuo Antrojo pasaulinio karo likusiuose apkasuose. Šiuo metu vieta sutvarkyta, įrengtas Skausmo kalnelis.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 131.
JUSTINAS JASAITIS- NAKTIS
1917–1948 01 06
Justinas Jasaitis gimė 1917 m. Gyveno Kaune. LR kariuomenės jaunesnysis leitenantas. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 4-osios kuopos partizanas, dirbo šios rinktinės štabe. 1946 m. pabaigoje perkeltas į Žalgirio rinktinės štabą. 1947 m. rugsėjo 13 d. Geležinio Vilko rinktinės vado Kazimiero Algirdo Varkalos-Daumanto įsakymu Nr. 32 nuo 1947 m. gegužės 20 d. paskirtas Tauro apygardos adjutantu. Tų pačių metų rugpjūčio 2 d. apygardos vado įsakymu Nr. 21 buvo paskirtas prie apygardos įsteigtos Mokomosios kuopos vadu ir pirmosios laidos egzaminų komisijos nariu. 1947 m. rugpjūčio 19 d. Tauro apygrados vado Antano Baltūsio-Žvejo įsakymu Nr. 25 už pastangas, ruošiant Mokomosios kuopos 1-ąją laidą, jam pareikšta tarnybinė padėka. Tų pačių metų lapkričio 8 d. Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo įsakymu Nr. 36 jam pareikštas tarnybinis pagyrimas už dalyvavimą 1946 m. gruodžio 22 d. Prienų aps. Pakuonio vls. Sodybų k. vykusiose kautynėse ir jose pasižymėjus narsumu, gera orientacija, šaltakraujiškumu, taiklia ugnimi ir sudarant sąlygas bendražygiams pasitraukti iš kautynių lauko. 1948 m. sausio 6 d. apygardos vado A. Baltūsio-Žvejo įsakymu Nr. 2 atleistas iš einamų pareigų ir paskirtas Kęstučio rinktinės vadu.
Tauro apygardos Pirmosios mokomosios kuopos vadas ir lektoriai kursų baigimo proga. 1947 m. rugpjūčio 20 d.
Stovi iš kairės: lektoriai – Žalgirio rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Kuras-Jaunutis ir šios rinktinės štabo viršininkas Pranas Runas-Algirdas, kuopos vadas ir apygardos adjutantas Justinas Jasaitis-Naktis, Vytauto rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jurgis Vasiliauskas-Skydas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Pokario kovos Ukrainoje: kaip partizanai tautos laisvę gynė
Pastarųjų savaičių įvykiai Ukrainoje – tai mūsų akyse vykstanti žūtbūtinė kova, kurioje Ukrainos kariai bei savanoriai nuo Rusijos ordų gina savo žemę, namus ir šeimas. Tačiau ši ukrainiečių pasipriešinimo istorija siekia Antrojo pasaulinio karo metus: kaip ir Lietuvoje, taip ir Ukrainoje, XX a. viduryje partizanų kovotojai kovėsi už savo tautos laisvę bei šalies nepriklausomybę.
Kitaip nei Lietuvoje, Ukrainos laisvės kovotojai buvo ir tebėra vadinami ne partizanais, bet sukilėliais, o ukrainiečių ginkluoto pasipriešinimo organizacija buvo pavadinta Ukrainos sukilėlių armija (ukr. УПА –Українська повстанська армія). Strateginis kovotojų tikslas buvo nepriklausomos Ukrainos valstybės sukūrimas ir civilių gyventojų apsauga nuo represinių okupacinių kariuomenių veiksmų.
Skaityti daugiau: Pokario kovos Ukrainoje: kaip partizanai tautos laisvę gynė
Morta Linkaitė - Jūra
Minint Juozo Lukšos - Skirmanto (Lietuvoje Daumantu vadinosi jo draugas Kazimieras Varkala) gimimo metines būtų nusikaltimas neprisiminti jo pagrindinės ryšininkės Mortos Linkaitės - Jūros.
Morta Linkaitė gimė 1927m. Pributkio km. Skriaudžių apyl. Marijampolės apskr., gausioje 7-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo 15ha. žemės pavyzdingą ūkelį. Vaikai buvo auklėjami patriotine dvasia. Sūnus Kajetonas Lietuvos kariuomenės karininkas. Morta mokėsi Marijampolės Mokytojų seminarijoje. 1946m. už antitarybinių atsišaukimų platinimą iš Seminarijos buvo pašalinta.
Grįžusi į tėviškę Morta įsitraukė į pogrindinę veiklą, juo lab, kad čia veikentys Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai buvo savi, pažįstami nuo vaikystės savo ir aplinkinių kaimų vyrai. Netrukus Linkų sodyboje buvo įrengta štabo slėptuvė. Morta tapo asmenine Juozo Lukšos – Skirmanto ryšininke tarp rinktinės ir apygardos štabo. Davė priesaiką, pasirinko slapyvardį “ Jūra”, nors Skirmantas ir jo bendražygiai vadindavo ją Gėlele, Mortele.
Morta visą savo gyvenimą pašventė kovai dėl Lietuvos Laisvės. Jos gyvenimas, kova ir kančia – žygdarbis Lietuvai. Kiek kartų buvus suimta, kankinama, tardoma, laikoma lediniame vandenyje, nė karto neišdavė, ne palūžo. Jų namuose nuolat rasdavo prieglobstį partizanai. Čia jie gydėsi žaizdas, ilsėjosi po mūšių, o Skirmantas – Juozas Lukša gaudavo visas jam reikalingas žinias ir užsitarnavo jos meilę, kuri iškerojo į gražų abipusį džiaugsmą, ilgesį, laukimą, ir tikslą, kuriam,deja, išsipildyti nebuvo lemta.
Mortelę suėmė 1949m. prie Skriaudžių kapinių, skubančią su ryšiu, iš Skirmanto gautomis direktyvomis. Ir šį kartą kankinama liko ištikima priesaikai ir kovos draugams.
Steponas Gerdžiūnas-Gegužis (1907 12 21–1945 09 06)
STEPAS GERDŽIŪNAS- GEGUŽIS
1907 12 21–1945 09 06
Stepas Gerdžiūnas, Stepo, gimė 1907 m. gruodžio 21 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Kleboniškių vnk. Baigė du Mokytojų seminarijos kursus, Švietimo ministerijos buhalterijos ir kooperacijos kursus. 1924 m. balandžio 20 d. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS).
1929 m. lapkričio 23 d. baigė Kariūnų-aspirantų kursus (IV laida) ir įgijo atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį. Nuo 1930 m. vasario 1 d. ėjo LŠS XIV šaulių rinktinės vado padėjėjo pareigas. Gyveno Marijampolėje. 1933 m. lapkričio 19 d. įsteigus Atsargos karininkų sąjungos Marijampolės skyrių, S. Gerdžiūnas tapo jo valdybos nariu ir buvo išrinktas sekretoriumi-iždininku.
1934 m. naktį iš birželio 6 į 7 d. S. Gerdžiūnas dalyvavo ginkluotame sukilime siekiant nuversti esamą valdžią (atvykęs iš Marijampolės į šarvuočių rinktinę ir iš anksto su kitais susitaręs prasidėjus sukilimui su tanku nuvyko prie vyriausiojo štabo). Už dalyvavimą sukilime buvo suimtas. 1934 m. birželio 20 d. kartu su kaltinamuoju VRM Saugumo policijos valdininku Vytautu Druskiu-Kostu Karo lauko teismo nuteistas mirties bausme. Bausmė po penkių dienų, t. y. birželio 25 d., LR Prezidento pakeista 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimu. S. Gerdžiūnas kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.
1935 m. vasario 16 d. LR Prezidentas Antanas Smetona Aktu Nr. 120 bausmę S. Gerdžiūnui sumažino iki 5 metų. Nuteistasis buvo perkeltas į Ukmergės kalėjimą. 1937 m. kovo 20 d. LR Prezidento A. Smetonos Malonės aktu Nr. 342 likusi bausmės dalis S. Gerdžiūnui buvo dovanota.
Skaityti daugiau: Steponas Gerdžiūnas-Gegužis (1907 12 21–1945 09 06)
Fortūnatas Ašoklis-Pelėda Kazys, Mindaugas, Juozas Vilkas (1907 05 03–1946 09 21)
Fortūnatas Ašoklis gimė 1907 m. gegužės 3 d. Kauno gub. Telšių aps. Ylakių vls. Raudonių k., ten ir gyveno. Baigė Klaipėdos prekybos institutą. 1942–1944 m. dirbo Ylakių valsčiaus viršaičiu. Dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. 1944 m. pabaigoje pradėjo telkti partizanus kovai prieš sovietų okupaciją ir vadovavo vienam iš Žemaičių legiono partizanų būrių. Nuo 1945 m. spalio 5 d. – LLA Žemaičių legiono štabo viršininkas. Tų pačių metų spalio 18 d. jam patikėtos ir štabo Žvalgybos ir aprūpinimo viršininko pareigos.
1946 m. kovo pradžioje pagal Lietuvos tautinės tarybos (LTT) vadovo kpt. Jono Noreikos-Generolo Vėtros instrukciją LLA turėjo būti reorganizuota ir pavadinta Lietuvos ginkluotosiomis pajėgomis (LGP). Lietuva suskirstyta į keturias karines Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių apygardas. Žemaičiu legiono vadas mjr. Jonas Semaška-Rikis, šalia savo teisioginių pareigų, paskirtas Šiaulių karinės apygardos, veikusios Šiaulių, Joniškio, Mažeikių, Telšių, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių, Tauragės ir Raseinių apskrityse, vadu.
Iki kovo pabaigos Žemaičių legiono štabas, padedant LTT, parengė detalų visos Lietuvos sukilimo planą, kuris, tikėtina, būtų pradėtas vykdyti Vakarų šalių ir SSRS karinio konflikto atveju.
Neturint pakankamai štabe dirbančių žmonių, J. Semaška-Rikis ir F. Ašoklis-Pelėda Kazys reorganizaciją nusprendė pradėti nuo apačios: veikiančių rinktinių štabus performuoti į LGP karinių rajonų (1–3 apskritys) štabus ir iš jų parinkti kandidatūras apygardos štabui sudaryti. Buvo numatyta sudaryti 8 rinktines (karinius rajonus), iš esmės paliekant esančią padėtį, tik Klaipėdos ir Kretingos aps. buvo sujungtos į vieną rajoną, tas pat atlikta su Šilutės, Pagėgių ir Tauragės apskritimis. Ryšiai su trijų rinktinių – Šiaulių, Joniškio ir Raseinių štabais turėjo būti perimti iš LGP centro. F. Ašokliui buvo pavesta sukurti LTT vietinį padalinį, apimantį Šiaulių apygardą.
1946 m. kovo pabaigoje J. Semaška-Rikis įkūrė struktūriškai naują Lietuvos ginkluotųjų pajėgų Šiaulių apygardos štabą.
Skaityti daugiau: Fortūnatas Ašoklis-Pelėda Kazys, Mindaugas, Juozas Vilkas (1907 05 03–1946 09 21)
Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai II dalis
kas nebus atidengta,
ir nieko paslėpto,
kas nepasidarys žinoma.
Todėl ką kalbėjote tamsoje,
skambės šviesoje,
ir ką šnibždėjote į ausį kambariuose,
bus skelbiama nuo stogų.
(Lk 12,2-3)
NEPATAISOMASIS
Monsinjoro Alfonso Svarinsko
atsiminimai
II dalis
© Donatas Stakišaitis, 2018 © Lina Šulcienė, 2018
© Kunotas Vildžiūnas, viršelio dizainas, 2018
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-474-120-3
Skaityti daugiau: Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai II dalis
KELIAS Į ŠVIESESNĘ ATEITĮ
Liepos 6-toji Lietuvoje pradėta švęsti kaip Valstybės diena, prisimenant karaliaus Mindaugo karūnaciją, ir jos pasekmėje kaip Lietuvos valstybės pradžią. Tai reikšminga ir reikalinga šventė. Sugestijos tokią šventę švęsti jau senokai buvo keliamos ir išeivijos lietuvių tarpe.
Valstybę ir nepriklausomybę atstatėme, tačiau kiek jos abi bus stiprios, — priklausys nuo mūsų pačių, nuo visos tautos nusiteikimo, nuo pasiryžimo gyventi laisvėje, vadovautis idealizmo, rezistencijos, lygybės ir broliškumo principais. Šie principai sudaro pilnutinės demokratijos pagrindą, sutvirtintą tarpusavio tolerancija bei sugyvenimu. Tokioje valstybėje, kurios pagrindinė valdymosi forma yra demokratija, patys piliečiai atsakingai rūpinasi valstybės gerove.
Tikra demokratija nelengvai pasiekiama. Juk net Jungtinės Amerikos Valstybės po 217 metų negali pasigirti, kad to krašto valdžia, institucijos ar žmonės visada elgiasi demokratiškai. Tad ką bekalbėti apie Lietuvą, kur 50-ties metų komunistinis režimas įspaudė savo destruktyvius ženklus į žmonių galvojimą, suniekino vertybių sistemą, krikščioniškosios moralės principus. Visa tai reikia iš naujo atgaivinti, reikia prieiti prie žmogaus širdies ir proto ir iš naujo parodyti krikščioniškos minties, demokratinės krypties kelią, kuriuo į šviesesnę ateitį eitų visa Lietuva — nuo eilinio žmogaus iki prezidento.
Demokratinio ugdymo ir ugdymosi kelias pareikalaus nemaža darbo, nuolatinių dialogų, pokalbių, — net ir su kitaip galvojančiais. Pradedant tokį darbą, reikėtų sukurti tam tikrus branduolius, suburti krikščioniškos ir demokratinės minties žmones, kurie nagrinėtų politinės ir visuomeninės kultūros problemas, keltų naujas idėjas ir pasiūlytų konkrečius sprendimus. Visas šias mintis reikėtų perduoti plačiajai visuomenei per spaudą, leidinius, paskaitas, tačiau perduoti populiariai, suprantamai, — ne mokslinių disertacijų stiliumi, kurį gana dažnai pastebime Lietuvos žurnaluose ir laikraščiuose.
Reikia stengtis, kad tautoje būtų gaivinama rezistencinė mintis, kovojama prieš komunizmo įskiepytą nedvasingumą ir pragmatizmą, ugdomas tyras, kitų tautų neužgaunantis patriotizmas. Jau pastebime, kad patriotizmo atžvilgiu tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje, retkarčiais pasigirsta balsai, savotiškai pajuokiantys bet kokią rezistencinę veiklą, dabar ar praeityje. Vienas pavyzdys: Lietuvos, išeivijos ir net svetimtaučių spaudoje rašomi straipsniai, kuriuose bandoma įrodinėti, kad 1941 metų birželio mėn. sukilimas prieš sovietus buvęs Lietuvai ne tik nereikalingas, o tiesiog — klaida, pasunkinusi Lietuvos laisvės bylą. Šitokie įrodinėjimai ateina iš ,, liberalinio” Lietuvos ir išeivijos intelektualinio elito (nesupraskime to kabutėse parašyto žodžio klasikine liberalizmo prasme), kuris siekia tomis mintimis persunkti ir pakirsti beatgimstantį lietuvių tautos tikėjimą į aukštesnes vertybes, už kurias save gerbianti tauta privalo kovoti.
Tiesa, kad demokratija reikalauja nuolatinio dialogo ir tolerancijos, bet ji taip pat reikalauja ir tiesos bei teisingumo.
J. B.
Šaltinis: http://partizanai.org/i-laisve-1993-116-153/3077-kelias-i-sviesesne-ateiti
Iliustracija: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/kodel-mindaugas-buvo-karalius-o-vytautas-ne-lietuvos-valdovai-ir-ju-titulai-xiii-xiv-a-582-289589
Juodgirio mūšis
1945 m. vasario 9 d. Panevėžio aps. Raguvos vls. Juodgirio miške NKVD vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko 2-osios kuopos kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Tikslaus Šarūno rinktinės partizanų skaičiaus ir jų stovyklos vietos enkavėdistai nežinojo, todėl buvo apsuptas visas miškas nuo Ukmergės–Panevėžio plento į rytus. Ypač stipria kulkosvaidžių ugnimi atkirsti sparnai šiaurėje ir pietuose.
Kareiviai stengėsi partizanus išstumti į pamiškėje esančias pelkes, kur apkasuose jų laukė pasala. Mūšyje dalyvavo apie 400 kareivių. Juodgirio puolimas prasidėjo 8 val. ir truko 3 val. be aiškios kurios nors pusės persvaros. Partizanai traukėsi prisidengdami Ukmergės aps. Traupio vls. Klaibūnų ir Mickūniškių kaimuose buvusiomis sodybomis. Kareiviai jas sudegino (12 pastatų). Antano Slučkos-Šarūno ir Antano Žilio-Žaibo vadovaujami partizanų būriai pralaužė kareivių apsupties žiedą ir per šiaurinį sparną pasitraukė į Troškūnų mišką.
Kautynėse žuvo 22 partizanai. Iš jų žinomi: Šarūno būrio partizanai Stasys Kilda-Savanoris, Bronius Stalnionis-Arimantas, Stasys Stalnionis-Žalvaris, Povilas Šakėnas-Bijūnas ir Albinas Valeika-Utenis; Butageidžio kuopos Tigro būrio partizanai Alfonsas Grimža-Gluosnis ir Kazimieras Grimža-Kulka; Antano Jagėlos-Ąžuolo būrio partizanai Edvardas Augulis, Kostas Butėnas, Karolis Kadžionis, Antanas Mackevičius, Anicetas Paurazas ir Napalys Žemaitis; Žaibo būrio partizanas Stasys Jurkevičius. Tai pat partizanai Albinas Rutkauskas-Perkūnas ir Augustinas Šablevičius-Jovaras.
Mūšyje žuvo ir 20 enkavėdistų.
Jonas Kleiza-Žalvarinis
1946 m. balandžio 19 d. Šakių aps. Jankų vls. (dabar – Kazlų Rūdos sav.) Valių k. apylinkėse per kautynes su MGB Jankų vls. poskyrio stribais žuvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas Jonas Kleiza-Siaubas, Žalvarinis.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 111.
1917 (1918)–1946 04 19
Jonas Kleiza gimė 1917 (1918) m. Marijampolės aps. Veiverių vls. Kikiriškių k.
Partizanas nuo 1945 m. rudens. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas. 1945 m. lapkričio 21 d. žuvus Tauro apygardos Stirnos rinktinės vadui Broniui Abramavičiui-Abramaičiui-Spygliui, 1945 m. gruodžio 10 d. Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono įsakymu Nr. 5 J. Kleiza-Siaubas nuo 1945 m. lapkričio 22 d. buvo paskirtas šios rinktinės (1946 m. sausio 31 d. pervadintos Žalgirio) vadu.
J. Kleizos palaikai buvo palaidoti Šakių aps. Jankų vls. Paskarlupių k. 1947 m. jie perlaidoti Višakio Rūdos mstl. kapinėse (dabar Kazlų Rūdos sav.).
1947 m. lapkričio 26 d. Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo įsakymu Nr. 40 J. Kleiza-Žalvaris už dalyvavimą Vierčiškių k. Jankų vls. su NKVD pajėgomis kautynėse, kuriose pasižymėjo ypatingu narsumu, sumaniu vadovavimu kautynėms, taiklia ugnimi, atkaklumu, pasiryžimu, rodydamas visam daliniui gerą pavyzdį ir įtraukdamas visus į kautynes, pareikštas tarnybinis pagyrimas ir tarnybinė padėka (po mirties).
Balys Vaičėnas - Lordas, Pavasaris, Liubartas
1915 11 23-1951 04 11
Balys Vaičėnas, Roberto, gimė 1915 m. lapkričio 23 d. Rokiškio aps. Obelių vls. Vaičėnų k. 1930 m. baigė pradžios mokyklą. Mokėsi neakivaizdinėje savišvietos mokykloje. Nuo 1933 m. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1937 m. paskirtas dirbti pasienio policijoje. Nuo 1938 m. vasaros iki 1939 m. pavasario tarnavo Pagėgių-Šilutės ruože. Naciams užėmus Klaipėdą, buvo perkeltas į Gargždus.
Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai grįžo į tėviškę. Nuo 1941 m. balandžio mėn. dirbo Obeliuose Socialinio draudimo punkte inspektoriumi. 1941 m. birželio mėn. iš darbo pasitraukė ir slapstėsi. Antrojo pasaulinio karo metais dirbo Obelių policijoje.
1944 m. Obelių vls. Aleksandravėlės k. apylinkėse suorganizavo pirmuosius partizanų būrius, kuriuos dar metų pabaigoje sujungė į Vyties kuopą ir jai vadovavo.
Skaityti daugiau: Balys Vaičėnas - Lordas, Pavasaris, Liubartas
Juozas Čeponis-Tauragis, Budrys
1907 02 22–1948 01 16
Būsimasis Jungtinės Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės vadas Juozas Čeponis-Tauragis, Budrys. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Juozas Ščepavičius, Prano, gimė 1907 m. liepos 22 d. Raseinių aps. Raseinių vls. Kunkojų k. Augo kartu su broliu Petru ir seserimis Brone, Jadvyga ir Elena. 1929 m. baigė Raseinių gimnaziją. 1931 m. baigė Kauno karo mokyklą (XIII laida), tų pačių metų sausio 25 d. jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis ir paskirtas į 4-ąjį artilerijos pulką.
Pasiūlius pasirinkti lietuviškesnę pavardę, J. Ščepavičius iš keleto pavyzdžių išsirinko Čeponio pavardę. 1935 m. jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1939 m. baigė artilerijos karininkų kursus. Tų pačių metų lapkričio 23 d. J. Čeponiui suteiktas kapitono laipsnis. Buvo vedęs Ireną Barščauskaitę, kilusią iš Vilkaviškio.
Robertas Patamsis. PARTIZANINIŲ JUDĖJIMŲ KLASIFIKACIJA.
TRUMPAS ĮVADAS
Rašant knygą „Lietuvių pasipriešinimas“, istoriniame priede buvo apžvelgiamas partizaninis judėjimas kaip kariavimo būdas, jo esminiai bruožai. Nagrinėjant palyginimo principu įvairių tautų partizaninius judėjimus, paaiškėjo, kad jų pagrindiniai skirtumai nulemti objektyvių, nuo jų nepriklausančių sąlygų ir aplinkybių, nes priklauso visai skirtingoms kategorijoms, tipams ir formoms. Kad būtų lengviau suprasti, kas apsprendė partizaninę taktiką, nuo ko ji priklauso, remiantis objektyvia analize ir logika buvo sukurta ši labai paprasta, lengvai suprantama ir įsimintina partizaninio judėjimo klasifikacija.
Robertas Patamsis
PARTIZANINIŲ JUDĖJIMŲ KLASIFIKACIJA
Pagrindiniai, bendri taktiniai elementai būdingi visiems be išimties partizaniniams išsivadavimo judėjimams, tačiau turi ir savų skirtumų, kurie priklauso ir nuo subjektyvių, o didžiąja dalimi, nuo objektyvių priežasčių, priklausančių nuo partizaninio judėjimo kategorijos, tipo, formos, vystymosi etapo.
Pirmiausia reikia išskirti dvi skirtingas partizaninio judėjimo kategorijas:
I kategorija - partizaninis nacionalinio išsivadavimo judėjimas.
II kategorija - pilietinio karo partizaninis judėjimas.
Skaityti daugiau: Robertas Patamsis. PARTIZANINIŲ JUDĖJIMŲ KLASIFIKACIJA.
PARTIZANŲ LIKIMAI – EILĖSE: TAI DUOKLĖ SAVO KRAŠTUI IR GARBINGAI JO PRAEIČIAI
Apie knygos Šv. Onos naktį... http://partizanai.org/sv-onos-nakti sudarytoją Robertą Patamsį
Daiva Janauskaitė
Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytojas radiologas Robertas Patamsis laisvu nuo tiesioginio darbo metu yra entuziastingas praeities tyrinėtojas, gerai išmanantis pokario partizaninės kovos Lietuvoje niuansus. Neseniai išleidęs Vyčio apygardos partizanų ryšininkės Genovaitės Janulytės-Karpavičienės eilėraščių rinktinę, R.Patamsis pasistengė, kad ši knyga taptų tikru paminklu ne tik dainomis virtusių eilių autorei, bet ir jos apdainuotiems kovotojams.
Pritaikė aukštaitiškas melodijas.
Romansus dainuojantys žmonės moka ne vieną dainą, kurios žodžius parašė savamokslė poetė.
Mažai kas žino, kad populiarios dainos "Dar neseniai tu man kalbėjai", "Sapnas", "Tu toks gražus buvai, bernioke", "Partizanų himnas" gimė G.Janulytės-Karpavičienės eilėraščiams pritaikius aukštaitiškas liaudies dainų melodijas.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiojo istoriko Gintaro Vaičiūno žodžiais tariant, prisimenant žuvusius mūsų krašto partizanus bei pagerbiant jų atminimą, G.Janulytės-Karpavičienės eilės labai tinka skaityti ar dainuoti renginiuose, partizanų žūties bei pagerbimo vietose.
Partizaniškų eilių rinktinė pavadinta vieno eilėraščio pirmaisiais žodžiais – "Šv. Onos naktį…". Ji – gausiai iliustruota partizanų ir jiems talkinusių žmonių nuotraukomis, be to, autorius pateikė eilėse aprašytų pokario kovotojų likimo istorijas.
Vienas tokių personažų – poetės mylimasis, Žaibo būrio partizanas Jonas Bernatavičius-Rasputinas.
Skaityti daugiau: PARTIZANŲ LIKIMAI – EILĖSE: TAI DUOKLĖ SAVO KRAŠTUI IR GARBINGAI JO PRAEIČIAI
Šv. Onos naktį...
Šv. Onos naktį...
Genovaitės Janulytės-Karpavičienės
partizaniškų eilėraščių rinktinė
Sudarė ir parengė Robertas Patamsis
Vilnius, 2021
Sudarė ir parengė Robertas PATAMSIS
Šios knygos leidybą finansavo trys Klaipėdoje dirbantys
gydytojai, bendraminčiai ir draugai:
Vytautas Toliušis, UAB „Dermatologas”
Arvydas Dargevičius, RKL
Robertas Patamsis, KJL
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)
ISBN 978-609-420-728-0
© Sudarymas Robertas Patamsis, 2021
knyga pdf formatu: fotografinė knygos kopija PDF
Skaityti daugiau: Šv. Onos naktį...
1991 m. Sausio 13 d. žuvę
Loreta Asanavičiūtė |
Virginijus Druskis |
Darius Gerbutavičius |
Rolandas Jankauskas |
Rimantas Juknevičius |
Alvydas Kanapinskas |
Algimantas Petras Kavoliukas |
Vytautas Koncevičius |
Vidas Maciulevičius |
Titas Masiulis |
Alvydas Matulka |
Apolinaras Juozas Povilaitis |
Ignas Šimulionis |
Vytautas Vaitkus |
Šaltinis: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=37312&p_k=1
Daugiau įrašų...
- Mirė Partizanas Bronislovas Juospaitis-Direktorius
- Mirė partizanas Juozas Jakavonis-Tigras
- Spalio 22 d. žuvę partizanai
- LIETUVOS SUKILIMAS 1862-1864 METAIS
- Kviečia Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventė
- Kalniškės kautynės
- 3. KOMUNIZMAS AFGANISTANE
- KINIJA: ILGAS ĖJIMAS TAMSOJE
- Juodoji komunizmo knyga - Raudonasis teroras
- Leonas Vilutis