Partizanai: istorija ir dabartis

Labėnas-Labenskas Benediktas-Kariūnas

Benediktas Labėnas (Labenskas) gimė 1918 m. vasario 20 d. Seinų aps. Lazdijų vls. Staidarių (Papėčių) k. Besimokydamas Seinų „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose bendradarbiavo spaudoje - kūrė eilėraščius, rašė prozą, publicistiką. 1938 m. išmėgino plunksną ir literatūros kritikoje. Daug rašė į „Trimitą“, „Kariūną“ ir „Jaunąjį ūkininką“.

1939 m. B. Labėnas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Pirmosios sovietų okupacijos metu (1940 m. spalio 1 d.) jis baigė Karo mokyklą. Buvo paleistas į karininkų atsargą, karininko laipsnis nesuteiktas dėl politinių motyvų.

Nacių okupacijos metais tarnavo Lietuvos saugumo policijos Vilniaus apygardoje, tačiau darbas jam nepatiko ir 1943 m. jis įstojo į 3-iąjį lietuvių statybos batalioną. Pasak sesers Eugenijos Sušnienės, brolis fronte nebuvo - jis tiesė kelius, miške kirto medžius, dirbo kitus karo pionierių darbus. 1944 m. batalionai buvo išformuoti. Tais pačiais metais Vokietijoje, Drezdeno mieste, buvo sutelktas lietuvių karininkų rezervas - tarp šių karininkų buvo ir B. Labėnas. 1944 m. gruodžio 7 d. kartu su 11 karininkų jis buvo pasiųstas į Liepojos (Latvija) apsupimą. Karui baigiantis, prie Tukumo pateko į sovietų nelaisvę ir kartu su vokiečiais belaisviais buvo išvežtas į Komsomolską prie Amūro (Sevvostlagas) Chabarovsko kr. Po pusantrų metų buvo paleistas, grįžo į Lietuvą.

Vaclovas Voveris-Žaibas

1922 02 17-1949 03 07

Vaclovas Voveris gimė 1922 m. vasario 17 d. Trakų aps. Onuškio vls. Bakaloriškių k. Daugiavaikėje darbščių ūkininkų Viktorijos ir Andriaus Voverių šeimoje augo devyni vaikai: penkios dukterys ir keturi sūnus. Vaclovas buvo jauniausias iš sūnų. Mėgo drožinėti. Mokytis jam sekėsi, tačiau pavyko baigti tik šešis pradžios mokyklos skyrius, nes reikėjo pavaduoti sergantį tėvą. Tuo metu Vaclovas buvo vienintelis namuose likęs vyras: Boleslovas gyveno Latvijoje, Vladas tarnavo kariuomenėje, o Jonas jau buvo miręs. Vaclovui teko ir žemę arti, ir statybininku dirbti, nes Voverių šeima tuo metu statėsi naują namą vienkiemyje. Tėvui susirgus, statybos sustojo. Vis dėlto 1936 m. namas buvo baigtas, iškastas šulinys, užveistas sodas, pastatytas kluonas, tvartai, kiti trobesiai.

Antrojo pasaulinio karo metais Vaclovas kartu su kitais kaimo vyrais saugojo gimtąjį Bakaloriškių kaimą nuo plėšikaujančių sovietinių diversantų. Raudoniesiems partizanams 1943 m. Smailuose nužudžius kelis Voverių giminaičius, jis kartu su kaimynais įkūrė kaimo savisaugos būrį. 1944 m. balandžio 13 d. raudonieji partizanai sudegino 40 sodybų Bakaloriškių kaimą ir nužudė keletą žmonių. Savisaugininkai sutriko, bet atsipeikėję banditus pasivijo ir gerokai jiems įkrėtė.

Skaityti daugiau: Vaclovas Voveris-Žaibas

Adolfas Ramanauskas-Vanagas

ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS

(1918 03 06-1957 11 29)

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo 
pirmininko pirmasis pavaduotojas, ėjęs ir 
LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas,

LLKS Gynybos pajėgų vadas, dimisijos brigados generolas

    Adolfas Ramanauskas gimė 1918 metais kovo 6 dieną New Britain mieste, JAV. 1921 m. su tėvais Liudviku ir Elena Ramanauskais sugrįžo į Lietuvą. Šeima įsikūrė Seinų apskrityje, Rudaminos valsčiuje, Bielėnų kaime. Adolfas Ramanauskas mokėsi Galinių pradžios mokykloje, buvo gabus ir darbštus mokinys. 1930 m., baigęs pradžios mokyklą, savarankiškai pasiruošė stojamiesiems egzaminams ir iš karto įstojo į antrąją Lazdijų „Žiburio" gimnazijos klasę. Čia už labai gerą mokymąsi buvo atleistas nuo mokslo mokesčio. Neturtingai šeimai tai buvo didelis palengvinimas. Sėkmingai baigęs gimnaziją 1937 m. išvyko studijuoti į Klaipėdos Pedagoginį institutą. Mokslas Pedagoginiame institute sekėsi labai gerai, užteko laiko ir saviveiklai, ir teatro būreliui, ir domėjimuisi Lietuvos bei pasaulio politiniais įvykiais. 1939 m. Klaipėdos Pedagoginis institutas, kuriame mokėsi Adolfas Ramanauskas, buvo perkeltas į Panevėžį, todėl 1939 m. baigė jau Panevėžio Pedagoginį institutą. Tais pačiais metais įstojo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutiniąją, 15-ąją karininkų laidą. 1940 metų rudenį pradėjo dirbti mokytoju Druskininkų krašte.

    1941 metais, prasidėjus karui, A. Ramanauskas dalyvavo sukilime ir vadovavo partizanų būriui Druskininkų apylinkėse. Vokiečių okupacijos metais persikėlė į Alytų ir dirbo Alytaus mokytojų seminarijoje. Mokytojo darbą vertino ir mėgo, kolegų bei auklėtinių buvo mylimas ir gerbiamas už kompetentingumą, principingumą, draugiškumą, mokėjimą bendrauti. Puikiai grojo akordeonu, gražiai dainavo. Mokytojų seminarijoje A. Ramanauskas dėstė lietuvių kalbos ir matematikos dėstymo metodiką, vadovavo fizinio lavinimo užsiėmimams bei pedagoginei praktikai, dėstė karinį parengimą. Pasirinkta mokytojo profesija buvo labai patenkintas, bet visus darbus ir planus sugriovė antroji sovietinė okupacija.

    Adolfas Ramanauskas matė ir aiškiai suprato, kad okupantas siekia dvasiškai ir fiziškai sunaikinti lietuvių tautą, Lietuvos valstybingumą, tad paliko namus, mėgiamą darbą, visa, kas širdžiai buvo brangu, ir išėjo kovoti už Lietuvos Laisvę - tapo partizanu. 1945 metų pavasarį užmezgė ryšius su Alovės miškuose veikusiais partizanais ir netrukus įstojo į Nemunaičio apylinkėje veikusį partizanų būrį. Jau pirmąją dieną buvo išrinktas partizanų būrio vadu. Pasirinko „Vanago" slapyvardį.

Skaityti daugiau: Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Kovo 4-5 d. žuvę partizanai

Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)

MAČIULIS Romualdas, Petro-Papūnė, gim. 1914 m. Laukagalių k., Traupio vls. Vyčio apygardos Kuprio būrio partizanas. Žuvo 1948 m. kovo 5 d. Palaikai užkasti žvyrduobėse, dabartinių Troškūnų mstl. kapinių teritorijoje. 
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Varnas Algirdas-Gaidelys gimė 1924 m. Utenos apskrities Anykščių valsčiaus Virkujų kaime. Nuo 1946 m. - Vytauto apygardos Aro būrio partizanų rėmėjas ir ryšininkas. Į partizanų gretas įstojo 1947 m. Priklausė Aro būriui. Žuvus būrio vadui, vadu tapo A. Varnas. Žuvo 1952 m. kovo 5 d. Debeikių apylinkės Stalėriškio kaime
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Antanas Pipinys-Kulbis, Jūžintų vls., Margio rinkt. Žalgirio b. Ž.1948 03 04.

Romas Mačiulis-Pupulia, Svėdasų vls., Laukagalių k. Ž.1948 03 05.

Alfonsas Paškevičius -Justas, Kamajų vls., Žebraičių k., būrio vadais. Ž.1946 03 05.

https://partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm

Skaityti daugiau: Kovo 4-5 d. žuvę partizanai

Robertas Grigas - sveikiname su Gimimo Diena !

Robertas Grigas (gim. 1960 m., Leipalingyje, Lazdijų raj.) - suvalkietės medikės ir dzūko mokytojo sūnus, antisovietinės rezistencijos dalyvis, kunigas, poetas.

1978 -1982 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagogikos institute (dabar Edukologijos universitetas), dalyvavo katalikų pogrindžio bendrijos Eucharistijos bičiulių, Lietuvos laisvės lygos veikloje, rašė ir platino lietuvių rezistencijos savilaidinę spaudą („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką", „Aušrą", „Vytį" ir kitus nelegalius leidinius). 1982 -1984 m. paimtas rekrūtauti į sovietinę armiją Kazachstane, viešai atsisakė duoti karinę priesaiką okupacinei kariuomenei. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo kalbėjo pirmajame Molotovo-Ribentropo paktą ir Baltijos šalių okupaciją pasmerkusiame mitinge, buvo terorizuojamas sovietinių saugumo tarnybų. Studijavo teologiją Pogrindžio kunigų seminarijoje, 1987 m. gruodžio 7 d. Iš vyskupo Vincento Sladkevičiaus priėmė šventinimus, dirbo įvairių Aukštaitijos parapijų sielovadoje. 1988 m. prasidėjus Lietuvos Sąjūdžiui įsijungė į jo darbus, 1991 m. sausio 13-osios naktį budėjo Lietuvos AT rūmuose, suteikė bendrąjį nuodėmių atleidimą parlamento gynėjams. 1997 - 2013 m. buvo pagalbos vargstantiems bendrijos Lietuvos Caritas vadovas. Šiuo metu atlieka kunigiškąją tarnystę Kauno arkikatedroje bazilikoje.

Sovietmečiu parašė ir nelegaliai platino poezijos rinkinius „Benamės svajos", „Kelias Lietuvon", Katakombų gėlės", „Marijos ašara", memuarų knygą apie prievartinę tarnybą sovietų armijoje „Rekrūto atsiminimai". 2014 m. leidykla „Naujasis lankas" išleido eilių rinktinę „Benamės svajos". „Dangus ir Dykuma" - antroji jau Atgimimo ir Nepriklausomybės metais Roberto Grigo rašytų eilių knyga.

BUVUSIEMS KOVOS DRAUGAMS

JŪS NEŠATE skausmus giliuosius,
Jūs nešate už mus.
Apverkite kapus nežinomuosius,
Apverkit mūsų likimus . ..

Lankykite ir puoškite kapus
Tų, kritusių už jus,
Kai skins puošnus ruduo lapus,
Dainuokit mūsų likimus . . .

https://partizanai.org/r-grigas-benames-svajos

https://partizanai.org/r-grigas-dangus-ir-dykuma

Kovo 1-2 d. žuvę partizanai

Taujėnų apylinkių partizanai.
Iš kairės: Jonas Sinkevičius-Šermukšnis, Zofija Striogaitė-Žilienė-Klajūnė ir Petras Sinkevičius-Ąžuolas.
(Genocido aukų muziejus)

Sinkevičius Jonas-Šermukšnis gimė 1930 m. Taujėnuose. Vyčio apygardos Žaibo, Vyganto būrių partizanas. Žuvo 1950 m. kovo 2 d. prie Petro Morkūno sodybos Taujėnų vienkiemyje kartu su broliu Petru ir dar dviem kovos draugais. Palaikai buvo užkasti Pivonijos šile, 1989 m. perlaidoti Ukmergės kapinėse
Sinkevičius Petras-Ąžuolas gimė 1929 m. Taujėnuose. Vyčio apygardos Žaibo, Vyganto būrių partizanas. Žuvo 1950 m. kovo 2 d. prie Petro Morkūno sodybos Taujėnų vienkiemyje kartu su broliu Jonu ir dar dviem kovos draugais. Palaikai buvo užkasti Pivonijos šile, 1989 m. perlaidoti Ukmergės kapinėse 
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Vasario 27-28 d. žuvę partizanai

1949 m. vasario 28 d. Kauno aps. Veiverių vls. (dabar – Kauno r. sav.) Girininkų II k. MGB vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją.

Jos metu Vinco Klimausko namuose aptiktas Tauro apygardos Birutės rinktinės štabo bunkeris, kuriame slėpėsi 5 partizanai. Per susišaudymą žuvo 4 partizanai: Birutės rinktinės vadas Stanislovas Jaloveckas-Kiškis, Mindaugas, rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Andrius Naudžius-Beržas, Arlausko kuopos vadas, rinktinės štabo viršininkas Jonas Skučas-Kęstutis ir būrio vadas Bronius Naudžius-Žiemys.

Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas, V., LGGRTC, 2008, p. 142, 143, 204.

 

Panaros kautynės

1945 m. vasario 28 d. Alytaus aps. Merkinės vls. (dabar – Varėnos r. sav.) Panaros k. įvyko kautynės tarp NKVD vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko kareivių ir Mykolo Lukošiūno-Lukošiaus būrio partizanų. Jose taip pat dalyvavo Antano Grušausko-Siaubo, Albino Kiseliausko-Karvelio ir Juozo Slautos-Aušros būriai (NKVD skyriaus pranešime nurodoma iki 250 partizanų). Pasak NKVD generolo pranešimo, 6 valandas trukusiose kautynėse žuvo 37 partizanai. Iš jų žinomi: Vaclovas Kleinatauskas, Juozas Lazauskas-Liepa, Mykolas Lukošiūnas-Lukošius (būrio vadas) ir Bronius Tamulevičius-Linksmutis.

Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,

Vilnius: LGGRTC, 2008, p. 16.

 

Zigmas Šerkšnas - Tigras

Zigmas Šerkšnas gimė 1924 m. vasario 28 d. Lazdijų aps. Veisiejų vls. Bertašiūnų k.

1941 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją. Kilus SSRS–Vokietijos karui 1941 m. birželio 23 d. įstojo į Veisiejų sukilėlių būrio apsaugos grupę. Saugojo administracinius pastatus, įstaigas ir sandėlius nuo besitraukiančių raudonarmiečių. Po savaitės, naciams sukilėlius nuginklavus, įsidarbino Veisiejų valsčiaus raštininku. Rugsėjo mėn. pradėjo dirbti mokytoju Veisiejų vls. Bartelių k. pradinėje mokykloje, vėliau mokytojavo Marcinkonių progimnazijoje. 1942 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete, tačiau studijų nebaigė, nes 1943 m. kovo mėn. naciai universitetą uždarė.

1945 m. birželio mėn. įstojo į Andriaus Valentukevičiaus-Bijūno vadovaujamą partizanų būrį, priklausiusį Dzūkų grupės Merkio rinktinės Marcinkonių batalionui. Vėliau perėjo į Antano Grušausko-Siaubo vadovaujamą būrį. Kai 1945 m. rugpjūčio mėn. Dzūkų grupės vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis A. Grušauską-Siaubą paskyrė Marcinkonių bataliono vadu, antruoju jo pavaduotoju jis paskyrė Z. Šerkšną-Tigrą. Pastarasis buvo atsakingas už nuolatinį ryšio tarp Marcinkonių bataliono būrių (Bijūno, Siaubo, Jurgino, Barzdos) palaikymą, Dzūkų grupės štabo aprūpinimą maistu, antisovietinių atsišaukimų redagavimą, dauginimą ir platinimą. Kadangi gerai pažinojo vietoves, Z. Šerkšnas-Tigras dažnai lydėdavo Dzūkų grupės vyriausiąjį vadą plk. J. Vitkų-Kazimieraitį į susitikimus su Užnemunės partizanų vadais ir ryšininkais. 

Skaityti daugiau: Zigmas Šerkšnas - Tigras

Vasario 26 d. žuvę partizanai

Plieno rinktinės Stiklo būrys, veikęs Ukmergės apylinkėse.
Iš kairės: būrio vadas Bronius Jakubonis-Stiklas, Stasys Pariokas-Plechavičius,
Steponas Zalagėnas-Ripka, Alfonsas Tušys-Papuošalas, Kazimieras Tušys-Nemunas,
Edvardas Miliukas-Bijūnas, Pranas Šuminskas-Pėdia, Stasys Našlėnas-Sakalas
ir Vaclovas Varnas-Jokeris
(R. Kauniečio asmeninė kolekcija)

Tušys Alfonsas-Papuošalas gimė 1923 m. Ukmergės apskrities Kadrėnų kaime. Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 5-ojo bataliono 2-osios kuopos vadas. Žuvo 1948 m. vasario 26 d. Taujėnų valsčiaus Karveliškių kaime P. Matuškevičiaus sodyboje įrengtame bunkeryje kartu su bendražygiais broliu Kazimieru ir St. Zalagėnu-Ripka

Tušys Kazimieras-Nemunas gimė 1912 m. Ukmergės apskrities Kad-rėnų kaime. Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 5-ojo bataliono 1-osios kuopos vadas. Žuvo 1948 m. vasario 26 d. Taujėnų valsčiaus Karveliškių kaime P. Matuškevičiaus sodyboje įrengtame bunkeryje kartu su bendražygiais broliu Alfonsu ir St. Zalagėnu-Ripka 

Zalagėnas Steponas-Ripka gimė 1914 m. Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Kunigiškių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Vyčio apygardos vadoj. Krištaponio būriui. 1945 m. pradžioje kautynėse Lėno miške buvo sunkiai sužeistas, apie metus gydėsi ir slapstėsi. Pagijęs 1946 m. prisijungė prie Br. Jakubonio-Stiklo būrio, veikusio miškuose tarp Vidiškių ir Taujėnų. Žuvo 1948 m. vasario 26 d. Taujėnų valsčiaus Karveliškių kaime P. Matuškevičiaus sodyboje įrengtame bunkeryje kartu su bendražygiais, Didžiosios Kovos apygardos partizanais broliais Kazimieru ir Alfonsu Tušiais 

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Skaityti daugiau: Vasario 26 d. žuvę partizanai

Vasario 24-25 d. žuvę partizanai

Kazimieraičio rinktinės partizanai pratybose.
Stovi pirmas iš kairės -Lionginas Baliukevičius-Dzūkas,
antras - Julius Makarevičius-Varpas, trečias - Vaclovas Voveris-Žaibas.
Už krūmo - Jonas Radžiūnas-Burokas. 1947 m. vasara.
(Genocido aukų muziejus)

Makarevičius Julius-Varpas gimė 1928 m. Alytaus apskrities Merkinės valsčiaus Panedzingės kaime. Į partizanų gretas įstojo 1946 r Priklausė Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinei. Nuo 1948 m. - rinktinės štabo narys, nuo 1950 m. - rinktinės vadas. Žuvo 1952 m. vasario 25 d. Kalesninkų miške netoli Mieliūnų kaimo bandydamas prasiveržti iš apsupto bunkerio. Kartu žuvo partizanė Elena Ašmenskienė-Vėtra, o Petras Ašmenskas-Jovaras ir Petras Luiza-Šernas buvo sužeisti ir paimti į nelaisvę. (Kai kuriuose šaltiniuose Julius Makarevičius-Varpas yra minimas kaip Julius Makarevičius (Makaraitis)-Žilvitis.)
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Čekistai paruošė smulkų Eumo kuopos likvidavimo planą, tačiau iki 1946 02 24 Eumas buvo nepagaunamas.

Tą dieną 4 partizanai rogėmis išvažiavo į Prienų rajoną paimti sunkiai sužeistus partizanus brolius Prajeras, Erelį ir Meteorą. Nežinojo, kad jų pasiruošimą seka išdavikas Milišauskas. Vyrams privažiavus Pužiškių kaimo gyventojo Šiugždinio sodybą, čekistai paleido uraganišką ugnį. Ilgiau nei pusę valandos vyko kova. Partizanų padėtis buvo sunki - jokios priedangos, atviras laukas, enkavedistai turėjo geras pozicijas, juos dengė sodybos, medžiai. Visi partizanai žuvo. Jų kūnus nuvežė į Šilavotą, vėliau - į Marijampolę, kur išvertė prie saugumo namo Vytauto gatvėje. Fotografavo, rodė suimtiesiems, laikomiems čia pat rūsiuose, klausinėjo, ar nepažįsta. Apklausa buvo bevaisė. Po kelių dienų kūnus nuvežė Marijampolės - Kauno plentu ir išvertė Dumčiaus lauke esančiame apkase. Žmonės kelias dienas lenkėsi tos vietos, kiti mėgino ieškoti savųjų... Pagaliau kaimo seniūnas liepė užkasti.

Pužiškių kaime žuvo:

1.    Jonas Demikis - Eumas (Almas) - Geležinio Vilko rinktinės Vytauto kuopos vadas

2.    Klemensas Garbaravičius - Ąžuolas

3.    Juozas Medelis - Pavasaris

4.    Nastazija Rinkevičiūtė - Nastė, med. sesuo.

Visi jie 1990 metais perlaidoti į Marijampolės partizanų kapus.

https://partizanai.org/failai/html/Vilutiene-Trecioji-veliavos-spalva.htm

Skaityti daugiau: Vasario 24-25 d. žuvę partizanai

Vasario 23 d. žuvę partizanai

Paminklas 1946 m. vasario 23 d. šioje vietoje buvusioje Medzeliauskų sodyboje kautynėse žuvusiems būrio vadui Motiejui Beleckui-Paleckiui, jo pavaduotojui Bronislovui Pakalniui-Aukštikalniui ir dvidešimčiai partizanų atminti. Bendras paminklo ir įrašo jame vaizdas. Pakruojo r. Guostagalio sen. Uniūnų k. Atidengtas 1996 m. liepos 20 d. A. Malinauskaitės nuotr.,2004 m.

Vasario 22 d. žuvę partizanai

Bučionis Viktoras-Jaunutis gimė 1926 m. gegužės 13 d. Seinų apskrities Leipalingio valsčiaus Būteliznos kaime. Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijos štabo viršininkas. Žuvo 1951 m. vasario 22 d. Lazdijų rajono Pūščios miške, netoli Didžiasalio kaimo apsuptame bunkeryje kartu su žmona partizane Angele Janulevičiūte-Bučioniene-Lakštingala ir partizanais Boleslovu Ivanausku-Linksmučiu bei Vytu Maslausku-Ramuniu. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti Veisiejuose

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Kairėje: Antanas Rutkauskas-Žemaitis (1906-1948) ir Pranas Račkys (1929-1948)

Vasario 21 d. žuvę partizanai

Kisielius Jonas-Genius gimė 1917 m. lapkričio 3 d. Tauragės apskrities Eržvilko valsčiaus Pavidaujo kaime. Partizanas nuo 1944 m. Kęstučio apygardos štabo narys. Žuvo 1953 m. vasario 21d. Jurbarko rajono Kartupių kaime 

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Foto: Antanas Rutkaukas-Žemaitis (1906-1948-02-21). Kovojo Dainavos apygardoje, Dzūkų rinktinėje, Punios Kunigaikščio Margio grupėje. Žuvo Gojaus miške, Prienų rajone

https://partizanai.org/failai/html/amzinieji-azuolai.htm

Skaityti daugiau: Vasario 21 d. žuvę partizanai

Vasario 19-20 žuvę partizanai

Kirdonis Kazys-Nemura, Žilvytis gimė 1910 m. gruodžio 12 d. Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiaus Vivonių kaime. Į partizanų gretas įstojo 1944 m., priklausė Vyčio apygardos M. Semežio-Putino būriui. Nuo 1948 m. pats vadovavo partizanų būriui. 1949 m. paskyrus M. Semežį-Putiną Vyčio apygardos Briedžio rinktinės vadu, K. Kirdonis tapo jo adjutantu. Žuvo 1952 m. vasario 20 d.

Macijauskas Pranas-Aitvaras gimė 1917 m. Ukmergės apskriti Panoterių valsčiaus Talkudažių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Pi klausė Žalio Velnio būriui. Vėliau kartu su broliu Vaclovu kovo E. Svilo-Slyvos, paskui J. Kudelio-Dobilo būriuose (Didžiosios K vos apygarda). Suimtas 1950 m. sausio 28 d. Čiobiškio apylinkės Nepaisant tardymų metu duotų parodymų, 1950 m. rugsėjo 28 nuteistas mirties bausme. Sušaudytas 1951 m. vasario 20 d.

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

1946 m. vasario 19 d. Latvijos ir Lietuvos pasienio Krestjanių miške (dabar – Latvijos Respublika) netoli Joniškio aps. Joniškio vls. Milvydžių k. NKVD vidaus kariuomenės 32-asis šaulių pulkas ir NKVD Joniškio aps. skyriaus stribai vykdė karinę čekistų operaciją. Per kautynes žuvo Genio rinktinės vadas Martynas Kliausius-Tautvydas, Klevo būrio grupės vadas Jonas Rutkus-Dėdė, Narsutis, partizanai Vytautas Briedis-Cezaris, Kurmis, Jonas Krupšas-Karvelis ir Steponas Rakštys-Janonis, Putelė.

Juozas Šibaila-Merainis, Diedukas

LLKS tarybos prezidiumo narys, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas,
Rytu Lietuvos (Kalnų) srities štabo narys Juozas Šibaila-Merainis.
(Genocido aukų muziejus)

Šibaila Juozas-Diedukas, Merainis, Gabijus gimė 1905 m. Alytaus apskrities Vadenių kaime. Baigęs Alytaus mokytojų seminariją, mokytojavo Alytaus, Ukmergės apskrityse. Buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys, apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu. 1944 m. įstojo į Vietinę rinktinę. Partizanavo nuo 1944-ųjų, buvo Didžiosios Kovo apygardos B rinktinės štabo viršininkas, redagavo rinktinės leidinį „Tėvynė šaukia". Nuo 1948 m. vasario mėn. dirbo Rytų Lietuvos (Kalnų srities štabe, po metų deleguotas į kuriamą partizanų vyriausiąją vadovybę. Nuo 1949 m. vasario - LLKS tarybos prezidiumo narys, LLK Visuomeninės dalies viršininkas, leidinio „Prie rymančio Rūpintojėlio" redaktorius. Parengė LLKS politinę programą, LLKS leidinį „Sutemų keleivis", partizanų maldyną „Rūpintojėlis". Jam suteiktas pulkininko laipsnis, apdovanotas visų trijų laipsnių Laisvės kovos kryžiai: Žuvo išduotas 1953 m. vasario 11d. Ramygalos apylinkės Aukštadvario kaime. 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu J. Šibailai-Merainiui suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties)

Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Skaityti daugiau: Juozas Šibaila-Merainis, Diedukas

Vasario 7-8-9 d. žuvę partizanai

ADOMONYTĖ-BAREIKIENĖ Vincė, Igno-Krienienė, Kunigaikštytė, gim. Sodeliškių k., Raguvos vls. Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Žaibo būrio partizanė. Žuvo 1950 m. vasario 9 d. prie Petro Morkūno sodybos, Taujėnų vnk. 

KISIELIUS Antanas, Petro-Sakalas, gim. 1924 m. Žempučių k., Troškūnų vls., mažažemių šeimoje. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Traidenio būrio partizanas, vėliau Algimanto apygardos štabo viršininkas, apygardos vado A. Slučkos-Šarūno adjutantas. 1948 m. vasario 9 d. susisprogdino apsuptoje Kriaučiūnų sodyboje, Plotų vnk., netoli Andrioniškio mstl.

TYLA Julius, Jono-Šarkis, gim. 1916 m. Rubikių k., Anykščių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 8 ha žemės. Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Žaliosios rinktinės vado pavaduotojas, operatyvinio būrio vadas. Žuvo 1945 m. vasario 9 d. Meškausko sodyboje, Vajė-šių k., Anykščių vls., susidūrimo su NKVD kareiviais metu. Palaikai buvo užkasti Anykščių mst. pakraštyje, slapta perlaidoti Rubikių k. kapinėse.

https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo nariai.
Iš kairės: Juozas Ališauskas-Klaidas, Vytautas Gavėnas-Vampyras ir Stasys Ališauskas-Kalinys rengia atsišaukimus.
(Genocido aukų muziejus)

Ališauskas Stasys-Kalinys gimė 1919 m. Vilkaviškio apskrities Gižų kaime. Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1950 m. vasario 9 d. Vilkaviškio apskrities Gižų valsčiaus Vižaidų kaime kartu su Vytauto rinktinės vadu V. Gavėnu-Vampyru ir štabo nariu Albinu Švedu-Radastu

Vyčio ir Algimanto apygardų vadų susitikimas. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Bronius Juospaitis-Direktorius, Edvardas Daučiūnas-Jokeris, neatpažintas partizanas. Klūpo Jurgis Urbonas-Lakštutis. Stovi iš kairės: Alfonsas Smetona-Žygaudas, neatpažintas, Mykolas Šemežys-Aras, Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Briedis, Algimanto apygardos vados Antanas Slučka-Šarūnas, Antanas Kisielius-Sakalas, Anlanas Burokas-Mokytojas, Vytautas Zakaras ir Antanas Žilys-Žaibas.
Apie 1947-1948 m. (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)

Kisielius Antanas-Sakalas gimė 1924 m. Troškūnų valsčiaus Žem-pučių kaime. Algimanto apygardos Lakštučio, Traidenio būrių partizanas, Algimanto apygardos štabo narys, apygardos vado A. Slučkos-Šarūno adjutantas. Žuvo 1948 m. vasario 9 d. — apsupus priešams, susisprogdino Kriaučiūnų sodyboje, Plotų vienkiemyje netoli Andrioniškio

https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html

Skaityti daugiau: Vasario 7-8-9 d. žuvę partizanai

Nuoširdžiai sveikiname Algimanto apygardos partizaną Joną Kadžionį-Bėdą,

Nuoširdžiai sveikiname Algimanto apygardos partizaną Joną Kadžionį-Bėdą, šiandien, 2025 m. sausio 29-ąją švenčiantį savo 97-ąjį gimtadienį.
Paskutiniojo šių dienų sulaukusio Lietuvos partizano mintys:

„Žemėje yra keliai, kuriais važiuoja Lietuvos ir visų tautų žmonės. Ir yra dar kitas kelias – gyvenimo kelias. Gyvenimo kelio ženklai irgi labai tiksliai nurodo, bet ten jau yra įsakymai, ne rekomendacijos. Ir jeigu žmogus nori gyventi garbingai, jis negali gyventi kitaip, tik pagal dešimt Dievo įsakymų – ir nevok, ir nežudyk, ir gerbk tėvą ir motiną, ir mylėk savo artimą kaip pats save… Tai yra amžinieji dalykai. Ir kai tik atsitraukiama nuo amžinųjų dalykų, prasideda revoliucijos, prasideda žydynės, prasideda degradacija. Kol mes nesugrįšim prie šitos amžinojo gyvenimo versmės, prie dešimties Dievo įsakymų, kurių niekas nepakeitė iki šiol ir nepakeis, tol mes ir blaškysimės, tol mes neturėsime ramybės ir palaimos gyvenime.

Partizanai žuvo, partizananinis judėjimas buvo palaužtas, sunaikintas, bet tikrumoje jie laimėjo karą. Ir jų idealai, už kuriuos buvo kovojama, nežuvo. Jeigu Lietuva nebūtų priešinusis, kaip dabar priešinasi Ukraina, tai žmonės visvien būtų išmirę visi, o padėtis tikrai būtų kitokia.

Aš manyčiau, kad partizaninis judėjimas ir buvo toji didžioji auka, kuri Viešpačiui patiko ir atėjus tam tikram laikotarpiui buvo padarytas stebuklas. Iš žmonių buvo atimta baimė, žmonės pradėjo kalbėti tiesą, o tiesa padarė mus laisvus.

Ir dabar labai svarbu tiesą skelbti, tiesą ginti, dėl tiesos aukotis ir nesuabejoti tiesos pergale. O tiesa mus padarys laisvus. Kito kelio neturime…

Taigi, Dieve, padėk mūsų Lietuvos žmonėms, ypač Lietuvos jaunimui, eiti tiesos ir gėrio keliu. Juo eidami atliksime pareigą Dievui ir Tėvynei, susikursime asmeninę laimę gyvenime ir laimingai pasieksime amžinybės uostą.”

Nuotraukoje: Jonas Kadžionis Mordovijos lageryje, 1961 m.
Šaltinis: Dekalogas ir partizanų auka. Jono Kadžionio mintys. 2022-11-01.

Romas Kaunietis. Biografija

Į  Ž  A  N  G  A

Atskirą savo praėjusio gyvenimo apybraižą pradėjau rašyti 1976 m. gruodžio 26 d., o užbaigiau 1982 m. sausio 21 d., ją išleidau savilaidos būdu, atspausdinęs rašomąja mašinėle trijų egzempliorių tiražu. Tai sudarė 4-o rašymo formato 214 puslapių. Jie buvo įrišti į tris atskiras knygas ir pavadinti „Mano atsiminimai“.  

Baigiamajame žodyje tada buvo išguldyta ir tokia mintis: „...Tai tegu jums, mano brangieji, ir liks ilgam prisiminimui ši mano rankų, minties ir sielos vargo kukli dovanėlė.“ Šią apybraižą skyriau tėvelių šviesiam atminimui.

Šiandien, po 30-ies metų, kai buvo rašomąja mašinėle atspausdinta ir savilaidos būdu išleista anoji „Mano atsiminimų“ knyga, per tą laiką susikaupė papildomai gana nemaža šūsnis įvairiausių užrašų dienoraščių forma, atskirų lapų su naujai užrašytais išgyvenimais, patirtais nuotykiais, kelionėmis...  

Ypatingai daug visko teko patirti užrašinėjant pokario laisvės kovotojų prisiminimus ir juos publikuojant knygų serijoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, kas neleido sąžinei visa tai palikti užmarštyje, o kasdien vis kalė ir kalė į galvą – ruošti spaudai naujus atsiminimus, pasitelkiant ir šiokią tokią rašymo patirtį, įgytą per daugelį metų tik vien per savo juodą darbą.  

Dabar jau aiškiai pastebėjau didžiulę rašymo kultūros prarają tarp anų „Mano atsiminimų“ ir šių. Jeigu anie atsiminimai buvo skirti tik patiems artimiausiems mano giminės palikuonims, tai šituos jau galėčiau pateikti ir truputį platesniam skaitytojų ratui. Nors, manau, jog jie bus įdomesni skaityti tik mane pažinojusiems, mano tėvynainiams, kraštiečiams, mano išleistų knygų skaitytojams, buvusiems mokslo draugams, bendradarbiams, o tiems, kurie manęs nepažinojo – beprasmis balastas.

Į šiuos atsiminimus klojau viską, ką maniau esant įdomesnio iš savo gyvenimo patirties, stengiausi nors trumpai paminėti artimiau pažinotus žmones, su kuriais teko kažkada bendrauti, dirbti, mokytis, kurie išliko atmintyje ir kuriuos šiandien dažnai prisimenu tik geru žodžiu.  

Tegu atleidžia man Dievulis, kad šiuose prisiminimuose drįsau įsiterpti ir į kai kurių kitų žmonių gyvenimus, beveik nesusijusius su mano asmeniu, bet palikusius neišdildomus pėdsakus mano atmintyje, kadangi per daugelio jų likimus aš perėjau savo sudarytose ir išleistose knygose „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, „Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai“, „Laisvės kovotojų prisiminimai“, „Miškiniai“, atskirose publikacijose periodinėje spaudoje...

Gimiau ir užaugau kaime, kaimas formavo mano būdą, kaime aš patyriau pirmuosius vaikystės įspūdžius. Aš dar ir šiandien jaučiuosi esąs kaimietis, nors mieste pragyvenau didžiąją gyvenimo dalį. Todėl negalėjau atsispirti pagundai papasakoti plačiau apie savo gimtąjį kaimą, apie jo žmones, kaimo papročius... Čia rado sau vietą ir kai kurios ištraukos iš mano 1980–1986 m. sudarytos dokumentinės apybraižos „Buivydžių kaimo etnografija“. Šiuose atsiminimuose norėjau parodyti, kokioje aplinkoje aš atėjau į šį pasaulį, kokie žmonės buvo šalia manęs ir kur likimas mane nuvedė tolimesniais gimtojo Buivydžių kaimo takeliais. Todėl dalį anų pasakojimų perkėliau ir į šią knygą.

Gyvenime ne kartą teko pastovėti ant trapaus likimo slenksčio, patirti tris ypatingai lemtingus apsisprendimus. Pirmuoju – likau amžinai dėkingas pačiam likimui, kad jis mane pastatė ant tiesaus kelio, antruoju – teko pasikliauti gana protingu ir savalaikiu visai pašalinio žmogaus patarimu, kuriam amžinai, kol gyvas, liksiu dėkingas ir kartais pagalvoju: visgi šiame pasaulyje yra nuostabių žmonių... Trečiuoju – išgelbėjo tik atsitiktinumas, kad neįkritau į tamsią bedugnę... Neminėsiu ir neviešinsiu aš jų, kadangi tai sieja ne vien mano paties likimo gijas, tegu tai išlieka užmarštyje iki karsto lentos, bet po tokio kiekvieno prabudimo tada pasakydavau sau ir kitiems, kad Dievas yra...

Skaityti daugiau: Romas Kaunietis. Biografija

Pažintis, kuri neužmirštama

 Pirmą kartą  su kun. Alfonsu  Svarinsku teko susitikti sovietmetyje, kai jis apaštalavo  Igliaukos  parapijos  bažnyčioje.  Berods 1965 metų vasarą su vyru dalyvavome vienose vestuvėse. Pavakary, palikę vestuvininkus aplankėme kleboną.  Kadangi mano vyras su A. Svarinsku  buvo sovietų kalinami Komi ASSR , Abezėje – kalbų netrūko.  Čia monsinjoras prisiminė įvykį . Jis pasakė jei ne Leonas aš šiandien  būčiau be kojų, arba ir visai manęs nebūtų buvę šiame pasaulyje.  Kunigas  kaip Dievo tarnas visada tenkinosi tuo kas jam būdavo duodama, nors tai ir kenkė sveikatai., kalinio rūbais,  senais suplyšusiais veltiniais ėjo per zoną. Tuo metu iš barako išėjo  kalinys  Leonas Vilutis ir patraukė ta pačia kryptimi. Eidamas pastebėjo sniege  baso žmogaus pėdas., ir tolėliau kėblinant zeką ( taip vadindavo kalinius). Paspartinęs, kiek sugebėjo tai padaryti išsekęs nelaimėlis, žingsnį, žmogelį pasivijo. Taip susipažino su jaunu seniu, klieriku Alfonsu Svarinsku ir iškarto  įkalbėjo jį  eiti į  sandėlį,  o  ten griežtu tonu   įsakė,  atsikalbinėjančiai  sandėlininkei, kad pakeistų veltinius.  Pakeltas tonas su grasinimu, suveikė,  Kunigėliu daugiau šalti kojų nereikėjo, jis gavo nors ir senus, bet sveikus veltinius. Daug metų , kai tik susitinku su Monsinjoru, jis kaip didžiausią įvykį prisimena tą momentą. O Abezė ( mes ten ją vadinom Abizu) tai baisi vieta.

 Abezės koncentracijos stovyklos veikė  nuo 1939- 1957metų Komijos šiaurėje ties Šiaurės poliaračiu, prie Usos upės. Čia lageriai buvo įkurti    Kotlaso – Vorkutos geležinkelio atkarpai tiesti. Badas, šaltis ir alinantis darbas kasdien pasiglemždavo šimtus gyvybių. Sakoma, kad po kiekvienu pabėgiu palaidoti nemažiau kaip du kaliniai .  Nutiesus geležinkelį, Abezėje buvo laikomi kaliniai, nebetinkami sunkiam  fiziniam darbui, daugiausia praradę sveikatą  Intos, Vorkutos ir kitose Pečioros baseino kasyklose.  Abezė turėjo 7 punktus, kuriuose vienu metu buvo iki 30 tūkstančių įvairių tautybių kalinių. Čia kalėjo daug  inteligentų iš Lietuvos.  Čia kalėjo profesoriai: Levas Karsavinas, Antanas Žvironas, vyskūpai: Teofilius  Matulionis,  Pranciškus  Ramanauskas,   lietuviai kunigai, jų tarpe Alfonsas Svarinskas, Mykolas Dobrovolskis, Leonas Puzonas, Tadas Budraitis, Vincentas Vėlavičius , generolai: Jonas Juodišius, Vincas Žilys, visuomenės ir politikos veikėjai Julius Indrišius, Povilas Šilas.

Skaityti daugiau: Pažintis, kuri neužmirštama