Liepos 5-10 d. žuvę Partizanai
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanai. Stovi iš kairės: Antanas Juzakėnas-Liūtas, Juozas Kirkus-Plienas, Romas Launikas-Šturmas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Sudeikių kaimo partizanai (iš kairės): Antanas Juzakėnas-Liūtas, Juozas Kirkus-Plienas (sėdi) ir Romas Launikas-Šturmas.
Romas LAUNIKAS - Šturmas. G. 1922 m. Sudeikių k, Kavarsko vls. Liūto būrio partizanas. Žuvo 1947 m. liepos 6 d. Repšėnų miške. Palaikai buvo užkasti žuvimo vietoje, vėliau perlaidoti Kavarsko kapinėse.
https://partizanai.org/kaip-nepamirsti
Skaityti daugiau: Liepos 5-10 d. žuvę Partizanai
Petras Medelis-Delfinas
(1923–1947)
Petras Medelis gimė 1923 metais Vilkaviškio rajone, Vidgirių kaime, ūkininkų Jono Medelio ir Marijos Lazauskaitės-Medelienės šeimoje. Turėjo dvi seseris ir brolį. Buvo vyriausias sūnus keturių vaikų būrelyje. Per nelaimingą atsitikimą tėvas susižeidė akį ir negalėjo dirbti sunkių ūkio darbų. Visa šeima persikėlė gyventi į Marijampolę. Čia Petras pradėjo mokytis. Baigęs Petro Armino šešiametę mokyklą, mokslą tęsė Rygiškių Jono gimnazijoje. Tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir bolševikų okupacija pakeitė visos Lietuvos ir Petro gyvenimo tėkmę. Baigęs keturias gimnazijos klases, susiranda darbą ir pradeda savarankišką gyvenimą. Gimęs ir augęs nepriklausomybės metais, išauklėtas to meto dvasia, Petras jau turėjo tvirtus moralinius pagrindus bei aiškią gyvenimo sampratą ir suvokė, kad atėjo sunkių išbandymų metas, reikalaujantis iš kiekvieno žmogaus nuoseklaus apsisprendimo, kaip toliau gyventi, kuriuo keliu pasukti.
Jaunystės laikų geriausias jo draugas, žinomas dailininkas keramikas Jonas Kvedaravičius, iki mirties gyvenęs Berlyne, atsiminimų knygoje „Pasmerktas mirti vermachto tanke“ rašo: „Prieš sudarant Hitlerio–Stalino paktą, vyko derybos tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų. Tarp bolševikinės Sovietų Sąjungos ir fašistinės Vokietijos prieš tai vyko ideologinė kova, todėl mes visi buvome labai nustebinti, kad du ideologiniai priešai pasirašė nepuolimo ir prekybos paktą…
Lietuvos žmonės labai greitai suprato šios sutarties esmę. Visiems, blaiviai galvojantiems ir realiai vertinantiems politinę padėtį, buvo aišku, kad tarp nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas neišvengiamas, jis tik atidėtas. Sutartis buvo naudinga abiem diktatūroms“.
Todėl neatsitiktinai abu jaunuoliai, Jonui repatrijuojant į Vokietiją, lyg nujausdami artėjančių įvykių tragizmą, labai jautriai išgyveno atsiskyrimo momentą. „Atsisveikinau su savo geriausiu jaunystės draugu Petru. Nuėjome prie mūsų mylimos Šešupės, rūkėme „Filtros“ cigaretes, springome kaip nerūkaliai nuo dūmų ir apsikabinę verkėme. Jautėme, kad mūsų saulėta vaikystė pasibaigė“, – rašė J. Kvedaravičius. Tolimesni gyvenimo įvykiai parodė, kad vaikino nuojauta buvo išties pranašiška.
Dvasininko ir kovotojo kelias
1909 metų balandžio 21d., Ariogalos vls. Panigėvio k. gimė vienas iš Tauro partizanų apygardos ir Lietuvos išlaisvinimo komiteto įkūrėjų Antanas Ylius. Šeima anksti liko be maitintojo – tėvas Matas Ylius – Ylevičius nuskendo Nemune. Našlaičiais liko 6 vaikai., Antanukui tada buvo dveji metai. Vargo ragauti teko pakankamai. Nuo aštuonerių vasarom ganė pas ūkininkus, o žiemom lankė mokyklą. Keturis skyrius baigė Žąsinų mokykloje, kur mokytojavo marijampolietis Vincas Bendaravičius. Matydamas Antanuko gabumus ir žinodamas sunkią jo šeimos materialinę padėtį, mokytojas patarė kreiptis į Marijampolės marijonų vienuolyną. Padedamas vienuolių A. Ylius baigė Marijampolės marijonų gimnaziją ir 1928m. rudenį pasiųstas į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos – filosofijos fakulteto teologijos skyrių..1934m. Kaune įšventintas į kunigus. 1935m. baigė universitetą ir buvo paskirtas į Marijampolę vikaru ir pradžios mokyklos mokytoju – kapelionu.
1940m. bolševikams okupavus Lietuvą marijonų vienuolynas buvo uždarytas, kun. A. Ylius paskirtas į Skardupius . Čia jis įkūrė parapiją ir užsiėmė bažnyčios statyba.
Nors bolševikai visaip trukdė, bet bažnyčią pastatė. Tai buvo laimėjimas - vienintelė Lietuvoje bažnyčia pastatyta bolševikmečiu. Vokiečių okupacijos metais kun. A. Ylius su parapiečių pagalba baigė įrengti bažnyčią, pastatė dviejų aukštų kleboniją – Marijonų naujokyną, parapijos namus su salę ir ūkinį pastatą. Išgelbėjo 4 žydus nuo mirties, kurie vėliau išvyko į Izraelį.
Didvyriai nemiršta: Mykolas Kazanas-Mutka, Siaubas
Povilas Gaidelis
Vienas jauniausių Lietuvos laisvės kovotojų, Lokio rinktinės įkūrėįjas leitenantas M. Kazanas gimė 1925 m. rugpjūčio 22 d. Jaskoniškėse, Dusetų vls (į šiaurę nuo Dusetų). Jo tėvas Afanasijus Kazanas, vietinis rusas – Lietuvos kariuomenės kapitonas (1898-1953 08 01) iš Rusteikių k., motina – Sofija Kazakevičiūtė-Kazanienė suvalkietė iš Kalvarijos – politinė kalinė, tremtinė. 1940 m. šeima persikėlė į Zarasus. Sūnus Igorį ir Mykolą bei dukrą Liudmilą jie išauklėjo meilės ir patriotizmo savo Tėvynei Lietuvai dvasia.
Vyresnysis sūnus Igoris (1923-1943) drauge su tėvu aktyviai kovojo zarasiečių birželio sukilėlių būryje. Vėliau dirbo policijos vachmistru. 1943 m. liepos 8 d. susišaudyme su M. Melninkaitės sovietiniais diversantais Dūkšto apylinkėse buvo sunkiai sužeistas ir kitą dieną mirė. Motiną Sofiją 1944 m. spalio 8 d. okupantai suėmė. 1945 m. sausio 15 d. karinis tribunolas ją nuteisė sušaudyti. Vėliau ši bausmė buvo pakeista 10-čia metų kalėjimo. Ji buvo kalinama Gorkio srities Suchobezdnaja lageryje. Į Lietuvą Sofija grįžo 1994 metais. Mirė Vilniuje 1994 m. Tėvas Afanasijus Kazanas, Lietuvos kariuomenės kapitonas, 1941 m. birželio sukilimo dalyvis. Nuo 1943 m. jis kovojo fronte vokiečių pusėje. 1945 m. prie Karaliaučiaus pateko į rusų nelaisvę, buvo nuteistas 10 m. lagerių ir 5 m. tremties. Jį ištrėmė į Uchtą, o vėliau perkėlė į Vorkutą. 1953 m. liepos mėn. jį išrinko sukilėlių Vorkutos kalinių komiteto nariu. Afanasijus žuvo 1953 m. rugpjūčio mėn. 1 d. malšinant sukilimą.
Ltn. M. Kazanas-Mutka, Siaubas
1944 m. M. Kazanas įstojo į gen. P. Plechavičiaus Vietinę rinktinę ir išvyko į karo mokyklą Marijampolėje. Kuomet vokiečių karo vadovybė Vietinę rinktinę išformavo, M. Kazanas grįžo į tėviškę. Jis buvo Tėvynės apsaugos rinktinės savanoris, kartu su tėvu Afanasijumi Kazanu jis prisidėjo prie Lietuvos laisvės armijos (LLA) kūrimo, dalyvavo Sedos-Mažeikių kautynėse prieš Raudonają armiją, tačiau prastai ginkluoti jie negalėjo deramai pasipriešinti rusų tankams.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Mykolas Kazanas-Mutka, Siaubas
JONAS MICKEVIČIUS - ŽVIRBLIS
1916-1947
Tai buvo pirmojo pakaunės partizanų būrio vadas. Gimė 1916 m. Neveronyse, Pažaislio valsčiuje. Tėvai nebuvo labai turtingi, nes teturėjo 7 ha žemės. Augo du broliai ir trys seserys, šeimoje Jonas buvo jauniausias. Tad jam buvo skirta mokytis. Lankė gimnaziją Petrašiūnuose, dirbo Kauno geležinkelio stotyje buhalteriu. Nors šis darbas garantavo atleidimą nuo šaukimo į sovietinę armiją, Jonas Žvirblis juo nepasinaudojo. Mat, jis buvo 1941 metų birželio 23-osios vienu iš sukilimo organizatorių Palemono apylinkėse. Tad iš pradžių slapstėsi Palemone, Šliumbos sodybos daržinėje išsikasęs bunkerį. Draugų pagalba pavyko įsidarbinti Livintų miško ruošimo punkte, kur per kelis mėnesius pavyko suburti į būrį vyrus ir grįžti prie Palemono. Jau 1944 metų gale jis vadovavo partizanų būriui, kuriame telkėsi Pažaislio, Rumšiškių valsčių vyrai. Sakoma, kad greitai vyrų būryje buvo per 30. Buvo labai reiklus, kartais per daug griežtas kovų iškankintiems draugams.
Partizaninio karo kronika
PARTIZANINIO
Karo kronika
Lietuvos partizanų
Vytauto apygardos Lokio rinktinė
1944-1951
2010
Leidykla-spaustuvė
„UTENOS INDRA“
UDK 355.42(474.5X093.3) Pa295
Prisiminimų kalba netaisyta.
ISBN 978-609-8004-59-5 © Laimonas Abarius, 2010
Knyga PDF formatu: 
Knygos fotografinė kopija PDF: 
knyga WEB formatu: 
SUDARYTOJO ŽODIS
Mintis parengti Vytauto apygardos Lokio rinktinės kovų metraštį, kilo sudarinėjant Ignalinos krašto laisvės kovų istorijos kalendorių. Jį ištisus metus spausdino Ignalinos rajono laikraštis „Mūsų Ignalina“. Tada ne vienas skaitytojas domėjosi giminaičių, pažįstamų likimais, ir visi be išimties klausė: „Kada sulauksime tęsinio'?“ Supratau, kad skaitytojui reikia ne tik mokslinių studijų, bet ir kur kas artimesnės — lokalios pokario istorijos, kurioje jis galėtų surasti jam pažįstamų žmonių pavardes, aprašytus įvykius, pažadinančius ne visada šviesius jaunystės prisiminimus.
Daugelis reikšmingų įvykių čia tik trumpai paminėti, daug kas dėl ribotos leidinio apimties iš viso liko neparašyta. Įterpiau vieno kito amžininko prisiminimus, pagyvinančius „sausą“, lakonišką archyvinę medžiagą. Stengiausi pateikti informaciją apie Zarasų krašto gyventojų nuotaikas stalininio režimo metais. Gal net per daug vietos skirta sovietinių saugumiečių provokacijų aprašymui, kad galėtume pilnai suprasti, kokiomis priemonėmis jie vykdė savo užmačias ir kokį likimą jie „būrė“ lietuvių tautai. Te neįsižeidžia skaitytojas, kad knygoje išlaikyti autentiški čekistų naudoti terminai: mūsų partizanus jie vadino banditais, o partizanų būrius — gaujomis.
Skaityti daugiau: Partizaninio karo kronika
Didvyriai nemiršta: Alfonsas Smetona-Žygaudas
Povilas Gaidelis.
A. Smetona gimė 1913 m. rugsėjo 15 d. Panevėžio aps., Raguvos vls., Justinavos kaime. Baltraus Smetonos ir Marijonos Dirsytės-Smetonienės šeimoje. Jo tėvas Baltrus Smetona buvo Prezidento Antano Smetonos pusbrolis. Labai gabus, apsiskaitęs ūkininkas, mėgo skaityti laikraščius ir knygas. Baltrui dažnai tekdavo kaimo žmonėms rašyti prašymus valdžiai, todėl kaimynai jį vadino advokatu. Deja, 1930 m. jis mirė nuo plaučių uždegimo sulaukęs vos 59 metų... 16-metis Alfonsas liko pusiau našlaitis. Jis dirbo su motina ūkyje, tačiau ši veikla vaikino netraukė. Gabus, inteligentiškas, veiklus jaunuolis dalyvavo kaimo kultūriniame gyvenime, organizavo šventes ir minėjimus. Jo mokslai prasidėjo Šilų pradžios mokykloje. Vėliau mokėsi Ramygalos progimnazijoje ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Alfonsas buvo ne tik aktyvus, bet ir patriotiškas jaunuolis. Jis aktyviai dalyvavo Lietuvos Šaulių sąjungos (LŠS) veikloje, vadovavo Vadoklių šaulių būriui.
A. Smetona-Žygaudas
1941 metais traukiantis sovietų okupantams iš Lietuvos, jis suorganizavo Lietuvos išlaisvinimo organizaciją (LIO), į kurią susibūrė buvę savanoriai, šauliai ir kiti patriotai. Organizacijos nariai sušaudė 5 aršiausius komjaunuolius, kurie kesinosi nužudyti Šilų parapijos kunigą. Vokiečių okupacijos metais A. Smetona tarnavo policijoje. Jis manė, kad taip bus lengviau kovoti su komunistais. Pradžioje tarnavo Ramygaloje, o vėliau Smurgonyse Baltarusijoje. Į namus jis sugrįždavo tik padėti motinai nuveikti svarbiausius ūkio darbus.
Kuomet sovietų Raudonoji armija antrą kartą užplūdo ir okupavo Lietuvą, A. Smetona nedvejodamas pasirinko partizano sunkų kelią. Kartu su kaimynu S.Žala jis išėjo į mišką. Kai vokiečių kariuomenė jau paliko jų kraštą, vyrai išsiskirstė kas sau ir praleido frontą. Vėliau pradėjo burtis į grupeles. Vienai grupelei vadovavo pats A. Smetona. Ginklų tada pakako, nes jais aprūpino besitraukianti vokiečių kariuomenė. Šiems buvo naudinga, kad rusų užnugaryje veiktų Lietuvos partizanai. Tie ginklai nebuvo nauji ir labai geri - daugiausia trofejiniai, iš rusų atimti. Pajuostėje buvo jų sandėlis. Apylinkių vyrai iš ten ginklus vežė mašinomis ir vežimais.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Alfonsas Smetona-Žygaudas
Liepos 2-4 d. žuvę Partizanai
1952 m. liepos 4 d. žuvę Vytautas Baranauskas-Dantė ir Antanas Kvedaras-Vytenis, Tautvydas
Birželio 5 d. agento “Nieman” pranešime apie pokalbį su Zose Kondrotaite pasakojama, kad Tautvydas labai liūdnai įsivaizdavo savo ateitį, kad "... gal teks paleisti sau kulką į kaktą ir baigti tokį gyvenimą...” Lygiai po mėnesio - 1952 m. liepos 4 d. per kautynes Pilsupių kaime žuvo Vytautas Baranauskas-Dantė, Vytautas Ulickas ir Alfonsas Urbonas atsišaudydami laimingai pasitraukė, o sužeistas Antanas Kvedaras-Tautvydas traukėsi į Šmotiškių-Pajieslio pusę. Atsiplėšęs nuo persekiotojų ir nubėgęs apie 2 kilometrus, matyt, išsekus jėgoms, suklupo netoli tėviškės laukų, Pašušvio-Pajieslio kaimo ribose... Liudininkų pasakojimu, lyg kažką šaukė runkelių lauke dirbusioms moterims, degino dokumentus. Niekas nedrįso jam suteikti pagalbos, nes netoliese girdėjosi šaudymas. (Vijosi Ulicką ir Urboną.) Babičaitės pasakojimu po kurio laiko pasigirdo šūvis ar keli šūviai ir Antanas Kvedaras-Tautvydas, Birutės tėvūnijos būrio vadas, nutilo amžiams...
KANKINĖ-DIDVYRĖ ONUTĖ PREILAUSKAITĖ
Petras Girdzijauskas
□ Onutė Preilauskaitė, g.1929, nužudyta 1945 07 4-5
Onutė gimė 1929 m. kovo 4 dieną ūkininkų Stasio Preilausko ir Petronėlės Barčaitės-Preilauskienės šeimoje. Tėvai valdė 10 ha ūkį Tauragės aps., Eržvilko vls., Pagirių kaime. Šeimoje augo jaunesnioji sesuo Elenutė, g.1930 m., brolis Jonas, g. 1933 m., ir jauniausioji Agnietė, g.1935 m.
Šeimos ištekliai leido vyriausiajai dukrai suteikti išsilavinimą ir Onutė 1945 m. liepos mėnesį laikė baigiamuosius Eržvilko gimnazijos 4 klasės egzaminus.
Pagirių ir aplinkiniai kaimai antrąją bolševikinę okupaciją sutiko su nerimu, nes gerai prisiminė žudynes Rainių miškelyje, birželio tremtį ir kitas baisenybes. Tačiau visi buvo patriotiškai nusiteikę ir ruošėsi atremti okupantų išpuolius. Tiems įvykiams ruošėsi tėvai, savo pavyzdžiu uždegdami vaikus.
Partizanų vadovybės paprašyti, Stasys ir Petronėlė Preilauskai įruošė savo gyvenamajame name slėptuvę 4 partizanams. Kadangi partizanų vadovybė tuo metu oficialiai dirbo Eržvilko gimnazijos mokytojais ir palaikyti ryšio su kovinių būrių vadais gimnazijoje negalėjo, viena iš susitikimų ir pasitarimų vietų tapo Preilauskų namai.
Stasys Preilauskas, žinodamas koks gresia pavojus, jei kuris iš šeimos narių prasitars apie slėptuvę arba besilankančius partizanus, suklupdęs visą šeimą prieš kryžių Dievo vardu prisaikdino laikyti paslaptį, neprasitarti ne tik priešams, bet ir draugams apie pogrindžio veiklą. Giliai tikinčiai Onutei priesaika buvo šventas dalykas.
Gudynas Antanas-Speigas
Iš kairės pirmoje eilėje: 1. Slapyvardis - Piršlys (pavardė nežinoma) 2. Jonas Šiugždinis - Anupras 3. Antanas Gudynas - Speigas 4. Kęstutis Valenta - Kęstutis
Stovi: 1. Motiejus Šiugždinis - Senelis 2. Justinas Šiugždinis - Žvirblis 3. Heinrich Rossmann - Povas 4. Antanas Pužas - Gintaras
Antanas Gudynas - Speigas
g. 1921 m. Gustaitynės k. Klebiškio valsč. 1945 m., būdamas “liaudies gynėju” Veiveriuose, dirbo partizanams. Laisvės kovotojas nuo 1946 m. Geležinio Vilko rinktinės Vyčio tėvūnijos vado pavaduotojas. 1953 07 03 Bačkininkų miške nušautas buvusio kovos draugo, tapusio MGB agentu, slapyvardžiu Vacys.
Šaltinis: https://www.partizanai.org/failai/html/peciokaite-adomeniene-paskutinieji.htm
Skaityti daugiau: Gudynas Antanas-Speigas
PARTIZANAI BROLIAI STAČIOKAI
Suvalkijoje Kampinių kaime Veiverių valsčiuje jaukioje 10 ha Kazimiero ir Elenos Stačiokų šeimoje užaugo 7 vaikai: trys sūnūs ir keturios dukterys.
„ Aš jauniausia. Man aštuoneri : sako Ramutė Stačiokaitė prisiminusi tuos siaubingus okupacijos metus. Aš ateinu ne iš savo vaikystės - jos nebuvo, - o iš žiaurios tikrovės. Aš turiu 3 brolius, 3 seseris ir tėvus. Bet mes jau neturime namų – juos išdraskė okupantai. Mano trys broliai - partizanai, o trys seserys - politinės kalinės. Tėvai slapstosi pavieniui nes visų kartu nieks nepriima, todėl aš viena einu per žmones pažįstamus ir nepažįstamus. To neįmanoma apsakyti,- kai eini ir eini ir nežinai kur prisiglausi... Kaip gali jaustis , kai iš 7- ių vaikų būrio lieki vienas, persekiojamas kaip šunelis...“
Šiandien sukanka 68 metai nuo jauniausio iš 3 brolių partizanų Stačiokų- Klemenso Stačioko tragiškos žūties. Jį 1953m. liepos trečiąją Bačkininkų miške Ašmintos apyl. klastingai nužudė buvęs kovos draugas Žilvinas, tapęs MGB agentu smogiku slapyvardžiu Vacys.
Karo inžinieriaus pulkininko leitenanto JUOZO VITKAUS biografija
• ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI•
Juozas Vitkus, antrasis sūnus iš šešių Vitkų šeimos vaikų gimė 1901 m. gruodžio 10d. Mažeikių apskrities Skuodo-Ketūnų kaime Bočelio sodyboje prie Šerkšnės upelio, apie 7 km. nuo Tirkšlių. Bočelis Mykolas per „liustraclją" iš Šerkšnių dvaro buvo gavęs apie 12 dešimtinių žemės. Tėvas Juozapas Vitkus paveldėjo ūkį, tačiau turėjo mokėti bočeliui gan didelę „išimtinę". Šeima sunkiai vertėsi. 1904m. pradžioje Juozapas Vitkus slapta išvykoj JAV, nes prasidėjus Rusijos-Japonijos karui, nenorėjo eiti į rusų armiją. 1906m. pasikvietė žmoną Marijoną su 3 vaikais atvykti į JAV. Žmona, pardavusi ūkelį ir atsiteisusi su „išimtine", su vaikais — Jadvyga, Juozeliu ir Valerijonu - išvyko iš Lietuvos. Tačiau Londone Marijoną sulaikė, kadangi ji sirgo trachoma, o Amerika sergančių emigrantų neįsileisdavo. Marijona, nemokėdama svetimos kalbos, neturėdama ryšio su Tėvyne ir vyru, pateko į vargą. Vaikus atidavė į prieglaudą, o ši juos išdalino anglų šeimoms. Tėvas, nesulaukęs šeimos, grįžo jos ieškoti ir po 9 mėnesių visi parvažiavo į Tirkšlius, kur nusipirko namą ir pradėjo verstis prekyba.
Juozas Vitkus 1924m.
Skaityti daugiau: Karo inžinieriaus pulkininko leitenanto JUOZO VITKAUS biografija
Liepos 1 d. žuvę Partizanai
Vytauto apygardos partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės:pirmas - apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, antras - Bronius Keblys-Ūsas. Antroje eilėje iš kairės penktas - Vincentas Laucius-Kirvis. Kiti neatpažinti.(Genocido aukų muziejus)
Keblys Bronius-Ūsas gimė 1919 m. Utenos apskrities Vyžuonų valsčiaus Galelių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Nuo 1947 m. liepos mėn. — Vytauto apygardos Liūto rinktinės Beržo kuopos vadas. Žuvo 1949 m. liepos 1 d. Utenos apskrities Kileviškių kaime
Algimanto ir Vytauto apygardų vadų susitikimas. Sėdi šeši: Vincas Kaulinis-Miškinis, Antanas Slučka-Šarūnas, Bronius Kazickas-Saulius, Bronius Keblys-Ūsas, Jonas Bartašius-Saulius, Laimutis, Albertas Nakutis-Viesulas. Stovi šeši: Povilas Baronas-Briedis, Jurgis Urbonas-Lakštutis, (?), Balys Žukauskas-Žaibas, (?), Antanas Starkus-Montė. 1949 m. nuotr.
Nuotraukos iš asmeninio Romo Kauniečio archyvo
Šaltinis: http://kmintys.lt/2017/08/22/aukstaitijos-partizanu-buriu-vienytojas-antanas-slucka-sarunas/
Antanas Galinis - Juodoji Kaukė
1910-1945 07 01
Nežinoma ir šio kovotojo palaidojimo vieta. Buvo kilęs nuo Miežonių, į miškus išėjo, nenorėdamas kariauti sovietinėje armijoje ir žūti nežinomam krašte. Niekas dabar nežinojo, kodėl pasirinko Juodosios Kaukės slapyvardį. Buvo kuklus, draugiškas. Būryje buvo 10 - 12 kovotojų. Pastovios stovyklavietės neturėjo, todėl būrys ėjo per didžiuosius Kaišiadorių miškus. Žuvo jie atokiame Jagelonių krašte nežinomomis aplinkybėmis. Palaidojimo vieta nežinoma, tačiau turėjo būti Trakų apylinkėse.
Stasys Galinis - Vabalas pasakojo, kad jo brolis Antanas — Juodoji Kaukė buvo gimęs Miežonių kaime prie Kaišiadorių. Tėvai Andrius ir Agota - mirė jauni, kai Antanukui tebuvo septyneri metai. Jų šeimoje buvo septyni vaikai: Emilija, Anelė, Bernardas, Antanas, Vaclovas, Jonas ir Stasys. Visi liko našlaičiais, o jauniausiam tik vieneri metai.
Vaikystė Antanui buvo sunki ir alkana. Ganė gyvulius, dirbo pusberniu, kol išėjo tarnauti į kariuomenę. Vėliau buvo pasienio policininku Vievyje ir Kazokiškėse. Vokiečių okupacijos metais išėjo į generolo R Plechavičiaus vietinę rinktinę, tarnavo Žasliuose. Buvo vedęs Domicėlę nuo Daugirdiškių (Trakų apskr.). Augino dukrą Stasę.
Birželio 28-30 d. žuvę partizanai
|
Alfonsas PAULAVIČIUS |
Vincas ŠNIUOLIS |
Foto: PAULAVIČIUS Alfonsas (Rambyno brolis) -Jovaras, g. Jokūbaičiuose, Šilalės v. Rambyno būrio partizanas nuo 1946. Žuvo 1951 06 29 Lembo k., Kvėdarnos v.
PAULAVIČIUS Stasys - Direktorius, Rambynas, g. 1918 Jokūbaičiuose, Šilalės v. Pilies būrio vadas. Žuvo 1951 06 29 Lembo k., Kvėdarnos v. (J. Tautkaus - Tautkevičiaus parodymu, žuvo 1951 birželio mėn. Grimzduose, Šilalės v.).
Foto: ŠNIUOLIS Vincas, Antano, g. 1896 Miežaičiuose, Radviliškio r. Ūkininkas (28 ha). Nešė partizanams maistą. Sušaudytas 1945 06 28 netoli namų.
AUŠKALNIS Juozas - Kudirka, g. Vilkiuose, Veiviržėnų v. Žuvo 1950 06 28(29) Beinoriškėje, Veiviržėnų v., netoli Daugėlos sodybos.
GLOBYS Vladas, Nikodemo-Vainauskas, Ramūnas, g. 1927 Gailiškėje, Gaurės v. Eigulys. LLA karys. Nuo 1946 pogrindinės organizacijos Gaurės v. narys, vėliau viršininko pavaduotojas. Nuo 1949 Rolando būrio partizanas. Nuo 1950 Butegeidžio rinktinės štabo narys, rinktinės vado pavaduotojas ūkio reikalams. Suimtas 1951 06 28. Nuteistas mirties bausme.
JOKŪBAITYTĖ Marytė, kilusi iš Lelėnų, Judrėnų v. Siuvėja. Ryšininkė. Žuvo 1950 06 28-29 Beinoriškiuose, Veiviržėnų apyl., netoli Daugėlos sodybos.
RAMOŠKA Antanas, Antano, g. 1914 Peluta-voje, Pernaravos v., ūkininkų šeimoje. Partizanas nuo 1955 02 18. Žuvo apsuptyje 1957 06 28 Grimuose pas Jasiukaitį. Kūnas gulėjo Ariogalos milicijos garaže. Kur užkastas - nežinoma.
ŠERNIUS Petras - Šapalas, g. Šiliniškiuose, Švėkšnos v. Vilko būrio partizanas. Žuvo 1950 06 28(29) Beinoriškėje, netoli Daugėlos sodybos.
ŠUBERTINĖ
Knygos „Šubertinė“ apžvalga: gyvasis Tauragės krašto rezistencijos ir kančių liudijimas
Įvadas ir knygos kontekstas
Inos Steponaitytės sudaryta knyga „Šubertinė“ – tai dokumentinis, istorinis ir memuarinis kūrinys, skirtas vienam tragiškiausių bei herojiškiausių Lietuvos istorijos puslapių – 1944–1954 m. partizaninėms kovoms Tauragės krašte ir sovietinio genocido baisumams įamžinti. Knygos pavadinimas kilęs nuo Tauragėje, Prezidento g. 38, esančio trijų aukštų mūrinio pastato, kuriame pokario metais (1944–1954 m.) buvo įsikūrusi NKVD (MGB) būstinė ir žiaurus tardymo kalėjimas, vietinių gyventojų vadintas „Šubertine“. Šiandien šiame pastate veikia Kovų ir kančių istorijos muziejus.
Knygos sandara ir turinys
Knyga yra sistemingai suskirstyta į kelias esmines dalis, kurios leidžia skaitytojui susidaryti visapusį vaizdą apie partizaninį judėjimą ir patirtas represijas:
1. **Istorinė apžvalga (Kęstučio apygarda):** Autorė glaustai ir aiškiai supažindina skaitytoją su partizaninio karo etapais Lietuvoje ir konkrečiai Vakarų Lietuvoje veikusios Jungtinės Kęstučio apygardos (JKA, vėliau Kęstučio apygardos) įkūrimu, jos struktūra bei vadais (pavyzdžiui, Juozu Kasperavičiumi-Visvydu ir Jonu Žemaičiu-Vytautu). Ši dalis padeda suprasti rezistencijos organizuotumą, karinę drausmę ir kovos tikslus.
2. **Šubertinės ir Muziejaus istorija:** Aprašoma pati NKVD būstinė, joje įrengtos kameros, vėliau – pastangos įkurti atminties vietą. Autorė detaliai pristato Kovų ir kančių istorijos muziejaus ekspoziciją, kurioje saugoma per tūkstantį autentiškų eksponatų: ginklai, tremtinių laiškai, rankdarbiai su paslėpta lietuviška simbolika bei religiniai atributai. Taip pat minima muziejaus kiemelyje esantis memorialas ir obeliskas nukankintų partizanų užkasimo vietoje.
3. **Laisvės kovotojų atsiminimai:** Tai pati emociškai stipriausia ir vertingiausia knygos dalis. Joje pateikiami autentiški asmenų, kalėjusių Šubertinėje ar dalyvavusių pasipriešinimo kovose, pasakojimai (Ona Lešinskaitė-Švedienė, Pranas Rindokas, Jonas Jacikas, Jonas Stegvilas ir kt.).
4. **Priedai ir archyvinė medžiaga:** Knygą užbaigia vertingi dokumentiniai priedai – partizanų sąrašai, žuvimo ar suėmimo aplinkybės, archyviniai dokumentai bei unikalios nuotraukos iš asmeninių herojų archyvų, kurios suteikia leidiniui didelį mokslinį ir dokumentinį svorį.
Tematika ir pagrindiniai akcentai
Pagrindinė knygos ašis – **nelygi, bet pasiaukojanti kova už laisvę ir žmogaus dvasios stiprybė**. Atsiminimų skyriuose skaitytojas susiduria su sunkiai protu suvokiamu sovietinių saugumiečių žiaurumu. Pavyzdžiui, partizanų ir ryšininkų (kaip P. Rindoko ar J. Jaciko) pasakojimuose detaliai atskleidžiami naktiniai tardymai, fiziniai kankinimai, badas, draudimas miegoti ir sunkios kalinimo sąlygos Šubertinės rūsiuose, kur nuolat aidėjo dejonės ir klyksmai.
Nepaisant šių žiaurumų, knygoje ryškėja nepaprasta herojų moralinė laikysena: net ir baisiausiai kankinami, daugelis jų neišdavė savo bendražygių ir bunkerių vietų. Autorė puikiai parodo, kad partizaninis judėjimas nebūtų išsilaikęs be stipraus vietos gyventojų ir kaimo žmonių palaikymo.
Knygos vertė ir išvados
Inos Steponaitytės darbas yra itin svarbus Lietuvos istorinės atminties puoselėjimui. Autorė pati pabrėžia, kad jos tikslas buvo pateikti faktus glaustai, kad skaitytojui būtų lengviau suvokti to meto pasekmes paprastų žmonių gyvenimui. Knygai gyvumo ir papildomo vizualinio konteksto suteikia gausios nuotraukos bei dokumentų kopijos.
**„Šubertinė“** nėra tiesiog sausa istorinė chronologija. Tai paminklas tiems, kurie paaukojo savo jaunystę ir gyvybes už Lietuvos laisvę , ir perspėjimas ateities kartoms apie totalitarizmo baisumus. Knyga rekomenduojama visiems, besidomintiems Lietuvos partizanų kovų istorija, gimtojo krašto praeitimi ir tiems, kurie vertina autentiškus laisvės liudytojų balsus.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
 |
|
| Fotografinė kopija PDF+tekstas |
 |
Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai
Vytautas Kaziulionis
Dainavos apygardos
partizanų atminties
paminklai
Lietuvos partizanų žūties aplinkybės
Varėnos rajone
sovietinės okupacijos metais, jų palaikų
paieškos ir atminimo įamžinimas
Varėna
2005
UDK 725:355.1(474.5) Ka677
Redaktorius Vytautas Rakauskas
Viršelio dailininkas Raimundas Kaziulionis
Autorius dėkoja knygos rėmėjams:
Vytautui Baubliui,
Amerikos lietuviui Stasiui Sulai,
Lietuvos gyventojų genocido aukų fondo Valdybai,
Varėnos rajono Savivaldybei,
Tarptautiniam Vilniaus oro uostui,
UAB „ Varėnos statyba “
Nuotraukos Raimundo Kaziulionio ir Vytauto Melešiaus
Viršelyje: Nežinomojo partizano paminklo fone Rugio būrio partizanai.
Iš kairės: Leonas Kaziulionis-Karžygys ir Juozas Kaziulionis-Klevas,
Juozas Kašėta-Tumas, Petras Leikauskas-Kalavijas
ISBN 9955-466-27-8
© Vytautas Kaziulionis, 2005
© Algis Kašėta, str. „Idealistų kartos žmogus“.
Knyga PDF formatu: Knygos fotografinė kopija PDF: knyga WEB formatu:
Skaityti daugiau: Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai
Birželio 25-27 d. žuvę Partizanai
1949 m. birželio 27 d. Raseinių aps. Raseinių vls. Pakapurnio k. apylinkes (dabar – Raseinių r. sav.) šukavo MGB Raseinių vls. poskyrio 30 stribų ir MGB vidaus kariuomenės 273-iojo šaulių pulko 120 kareivių grupė.
Netoli gyventojo Paulausko sodybos buvo aptikti 6 partizanai. Per kautynes žuvo Kęstučio apygardos Birutės rinktinės vadas Bronislovas Neverdauskas-Rūkas, Beržas, rinktinės štabo narys Alfonsas Augustinas Pakarklis-Kilpa, Puta, rinktinės partizanai Juozas Dirmeikis-Jaunutis, Diemedis (kitais duomenimis, žuvo liepos 27 d.) ir Romas Vaitkevičius-i
Žuvusiųjų palaikai užkasti Raseinių aps. Raseinių vls. Dumšiškių kaime (vadinamajame Vedecko ąžuolyne). 1990 m. rugsėjo mėnesį rasti ir kartu su kitų žuvusiųjų palaikais perkelti į Raseinių kapines.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas.
V., 2010, LGGRTC, p. 65.
Kęstučio apygardos Birutės rinktinės vadovybė su rinktinės štabo apsaugos būrio partizanais. 1947 m. Pirmoje eilėje iš kairės: antras – Bronislovas Neverdauskas-Rūkas, trečias – Antanas Bakšys-Klajūnas; antroje eilėje iš kairės: antras – Alfonsas Augustinas Pakarklis-Puta, šeštas – Edmundas Kurtinaitis-Vainius. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Alfonsas Bagdonas-Arelis
Aro būrio vadas Alfonsas Bagdonas-Aras (VŽM)
Alfonsas Bagdonas gimė 1912 m. rugpjūčio 17 d. Ukmergės aps., Balninkų vls., Padembės k. (dabar vadinamas Paužuolių k.) Juozapo Bagdono ir Domicėlės Babelytės vidutinių ūkininkų šeimoje. Krikštytas Telšių vyskupijos Balninkų bažnyčioje rugpjūčio 26 d. Krikšto tėvai: Antanas Burneikis ir Elena Baranauskaitė1. Bagdonų ūkis buvo nedidelis, bet pažangus: turėjo dviejų galų gyvenamąjį namą, molio plūktą sienų tvartą, klojimą, pirtį ir didelį sodą. Šeimoje augo penki broliai: Jonas, g. 1903 m., Vincentas, g. 1908 10 17, Alfonsas, g. 1912 08 17, Rapolas, g. 1913 m., Povilas, g. 1912 12 12, ir sesuo Ona, g. 1921 m. Visi gimė Ukmergės aps., Balninkų vls., Padembės (dabar Paužuolių) kaime ir krikštyti Balninkų bažnyčioje. Visi šeši vaikai augo darnioje šeimoje, o paaugę lankė Karališkių pradinę mokyklą ir padėdavo tėvams ūkio darbuose.
Alfonso brolį Vincą vadindavo vienalangiu, nes skaldant akmenis jam išmušė vieną akį. Alfonsas, Rapolas ir Povilas buvo muzikalūs ir gražiai trise grodavo, todėl juos kviesdavo į vestuves, šokius ir kitus pobūvius.
Bagdonų šeimos likimas buvo tragiškas: sūnus Jonas ir duktė Onutė 1948 05 22 buvo ištremti į Krasnojarsko sr., Igarkos r. Praleidę tremtyje 11 metų, 1959 gruodžio 3 d. buvo paleisti. Alfonsas, Rapolas ir Povilas žuvo gindami tėvynę. Dabar nebėra nei Bagdonų sodybos, nei pačių Bagdonų.
Alfonsas Bagdonas, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, baigė puskarininkių mokyklą ir gavo puskarininkio karinį laipsnį2. Baigęs karinę tarnybą, dirbo tėvų žemės ūkyje. Buvo Jaunosios Lietuvos sąjungos narys - jaunalietuvis.
1940 m. rusų okupaciją sutiko nepalankiai. Pirmosiomis Sovietų ir Vokietijos karo dienomis buvo aktyvus sukilimo dalyvis. Vokiečių okupacijos metais tarnavo Paužuolių seniūnu. Išgirdęs gen.P.Plechavičiaus kvietimą, stojo savanoriu į gen.P.Plechavičiaus organizuojamą vietinę rinktinę ir tarnavo puskarininkiu3. Jis tikėjo, kad apgins Lietuvos rytų gyventojus nuo raudonųjų partizanų bei lenkų teroro, o baigiantis karui, kai rudasis ir raudonasis okupantai bus nusilpę, ginklu atgaus nepriklausomybę.
Červenės žudynės
1941 m. naktį iš birželio 22 d. į birželio 23 d. iš Kauno kalėjimo autobusais išvežta 90 kalinių (liudytojai mini 118). Dauguma jų nuvežti į Minsko kalėjimą, nedidelė grupė – Polocko Bigosovo stoties link. Minske buvo atskirta ir sušaudyta 15–17 nuteistųjų mirti, tarp jų pulkininkas Steponas Rusteika, Vanda Pranckonienė, Albertas Švarplaitis, B. Kaniauskas ir kiti. Birželio 25 d. likusieji kartu su 2000 kitų kalinių pėsčiomis išvaryti iš Minsko kalėjimo [1] keliu Lugos slabada – Smilavičiai – Červenė – Magiliavas. Tarp suimtųjų buvo ir lenkų Ginkluotos kovos sąjungos (lenk. Związek Walki Zbrojnej) narių, suimtų Vilniuje ir Kaune. Trečdalis suimtųjų – moterys, tarp jų ir su mažais vaikais. Pakeliui enkavedistai šaudė nebegalinčius paeiti bei bandžiusius pabėgti suimtuosius. Dalis suimtųjų nušauti į pakaušį Chvoinikų miške.
