1956 m. rugsėjo 14 d. Ukmergės r. Reniūnų k. (dabar – Ukmergės r. sav.) patekęs į pasalą žuvo paskutinis Vyčio apygardos partizanas Adomas Vytautas Zakaras-Povas.
Adomas Vytautas (metrikuose Vitautas) Zakaras gimė 1923 m. sausio 11 d. Kėdainių aps. Šėtos miestelyje Bronislavos Šaulytės-Zakarienės ir Adomo Zakaro šeimoje.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Vinco Gėgžnos-Balandžio būrio Antano Palinausko-Klevo grupės partizanas.
„Mūsų apylinkėse veikė Palinausko būrys. Šis būrys veikė Puščios miško teritorijoje: Panoterių, Mugenių, Bukonių, Gudonių kaimuose, nueidavo iki Šemetiškių kaimo už Panoterių pas Mačiulius.
Aš tik apie 1951 m. sužinojau, kad šitam būriui vadovavo Antanas Palinauskas-Klevas. Jo būryje buvo Vincas Kupčinskas-Savanoris, Vytautas Zakaras-Povas, Pupkis, Stasys Žukauskas-Lapas ir Petras Palinauskas-Vilkas.
[...] Mūsų namuose Vytautas Zakaras ant aukšto virš kamarytės įsirengė bunkerį ir čia gyveno tris žiemas (Zakaras kilęs iš Šėtos miestelio). Ant lubų jis pasidarė dar kitas lubas, užpylė žemėmis, tarpas tarp lubų buvo apie 60 cm, čia jis slėpdavosi ir miegodavo, tik pavalgyti išlįsdavo. Šitą bunkerį pats Vytautas pasidarė. Jį žinojo ir du jo bendražygiai partizanai – Antanas Palinauskas ir Vincas Kupčinskas, kadangi mūsų krašte jie trise ir bebuvo likę gyvi.
Vytautas Zakaras buvo labai didelis patriotas, pasiryžęs žūti už Tėvynę Lietuvą. Kai ateidavo į kambarį valgyti iš slėptuvės, dažnai kalbėdavo: „Jei sulauksim laisvės, nepaprastai laimingi būsime, ir jūs, ir mes...“ Deja, jam nebuvo lemta sulaukti tos laisvės“, – prisimena Juzė Kiškytė-Ambrazevičienė knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, II dalis, 1 knyga, Vilnius, 1998, p. 145–146.
Skaityti daugiau: Vytautas Zakaras - Povas
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanai — broliai Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas ir Bronius Puodžiūnas-Garsas 1950 05 28 (VŽM)
Bronius PUODŽIŪNAS
Kitos pavardės, slapyvardžiai: Garsas, Žalgiris
Gimimo vietovė: Smalinos k. (Anykščių r.) Tėvas Petras Puodžiūnas – ūkininkas, šeima turėjo 20 ha žemės. Brolis Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas (1925–1951) – laisvės gynėjas, partizanas.
Pokario metais B. Puodžiūnas išėjo partizanauti. Nuo 1949 m. sausio mėnesio jis buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio vadas.
1949 m. pabaigoje suformavus Vytauto apygardos Deimanto rajoną, B. Puodžiūnas-Garsas vadovavo šio rajono Perkūno būriui, kuriame buvo 4 partizanai, tarp jų – ir buvęs būrio vadas Jonas Marcinkevičius-Jokeris. Perkūno būrys veikė Niūronių, Pavarių, Ramaškonių, Stakių ir Bikūnų kaimų apylinkėse.
Iki 1951 m. rudens Perkūno būryje B. Puodžiūnas-Garsas liko vienintelis ir paskutinis partizanas, slapstėsi nuo persekiojimo.
Žuvo 1952 m. rugsėjo 14 d. – nuskendo plaukdamasis per Šventosios upę prie Plikiškių kaimo (Anykščių r.). Buvo palaidotas miške netoli žūties vietos.
Skaityti daugiau: Bronius Puodžiūnas-Garsas
Nuotraukoje iš kairės Valentinas Aleksa - Aras, Algirdas Akambakas - Perkūnas, Špicas, A. Povilaitis - Riešutas, Jonas Ivanauskas - Žemaitis ir Vytautas Šulskis - Laisvūnas.
Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės, Vasario 16- osios tėvūnijos grandies vadas Aras su grupės kovotojais Laužgirio miške, prie Aukštosios plynės durpyno įsirengė iš velėnos ir medžių šakų vasarišką slėptuvę. Kurį laiką vyrai čia po žygių ilsėjosi ramiai. Tik suimto ir kankinimų nepakėlusio partizano Kelmo išdavystė 1950m. rugsėjo 12 dieną atvedė Šakių vlsč. MGM garnizono ir ir 4 šaulių divizijos 353 šaulių pulko 3 bataliono pajėgas.
Nelaimei tą naktį Arą aplankę Žalgirio rinktinės štabo Maitinimo ir aprūpinimo grupės vadas Perkūnas su kovotoju Laisvūnu pasiliko dienoti.
Sargybiniui pranešus, kad slėptuvę supa baudėjai, vyrai stojo į mūšį. Įnirtingos kautynės truko ne ilgai,- jėgos buvo labai nelygios. Žuvo 5 partizanai, Jonas Ivanauskas - Žemaitis sužeistas paimtas į nelaisvę.
Skaityti daugiau: KAUTYNĖS LAUŽGIRIO MIŠKE
Povilas Gaidelis.
Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas Aleksandras Milaševičius gimė 1906 m. rugpjūčio 25 d. Seinuose (dabar Lenkijos ter.) tarpukario Lietuvos spaustuvininko Otono Milaševičiaus šeimoje. Be Aleksandro jų šeimoje dar buvo trys broliai ir sesuo. 1924 m. Aleksandras baigė Veisėjų gimnazijos keturias klases ir spalio 5 d. pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Po to baigė karo mokyklą ir pradėjo tarnauti jaunesniuoju karininku husarų pulke. 1936 metų pradžioje jam buvo suteiktas kavalerijos jaunesniojo leitenanto, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį-leitenanto laipsnis. Netrukus jis buvo paskirtas 1-ojo kavalerijos eskadrono vyresniuoju karininku. 1937 m. lapkričio 19 d. A.Milaševičius buvo perkeltas į 2-ąjį ulonų pulką. Tų pačių metų lapkričio 23 d. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1937 m. gruodžio 10 d. A.Milaševičių paskyrė pradžioje 3-čiojo eskadrono, o nuo 1939 m. vasario 24 dienos-mokomojo eskadrono vadu. Tokiu būdu šis žmogus buvo karys iš pašaukimo.
Pirmą kartą sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. spalio 3 d. okupantai jį paskyrė raudonosios armijos 29-ojo kavalerijos šaulių pulko cheminės tarnybos viršininku. Tačiau 1941 metais pulką išformavo, o A.Milaševičių iš kariuomenės atleido. Dramatiškai susiklostė jo brolio Otono (Otto) likimas. Raudonosios armijos 29-am korpusui, kuriame tarnavo Otonas, buvo įsakyta pridengti Vilnių nuo vokiečių ir su mūšiais trauktis į Rusiją.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Aleksandras Milaševičius-Ruonis
Vytauto priesaika ties Kaunu
KPT. JURGIS KIAUNĖ
Nepaprastose aplinkybėse ir ne savo Tėvų žemėje švenčiame rugsėjo 8 d. šventę. Tai yra didi ir dviguba — Švenčiausios Mergelės Marijos ir Vytauto Didžiojo karūnavimosi karaliaus vainiku šventė. Gerbdami Dangaus Motiną Mariją, mes privalome pagerbti ir mūsų žemės motiną, kuri mus pagimdė, maitino ir davė mums pastovų kampelį.
Vytauto Didžiojo šventė yra nesena, bet svarbi, brangi ir daug bilojanti lietuvio širdžiai. Būdami laisvi ir gražiai gyvendami savo tėvų žemėje, minint 500 metų Vytauto Didžiojo karūnavimosi sukaktį — 1930 metais Vytauto garbei jo paveikslą su didžiausiomis iškilmėmis išnešiojome po visą Lietuvą. Tam didelės reikšmės įvykiui pažymėti Lietuvos vyriausybės įstatymu rugsėjo 8 d. paskelbė kaip Tautos švente. Ir dabar lietuviai, nors ir išblaškyti po visą pasaulį, rugsėjo 8 d. švenčia ir mini kaip susimąstymo, susikaupimo ir pasiryžimo šventę.
Anksčiau Lietuvoje rugsėjo 8 d. visame krašte skambėjo bažnyčių varpai, miestuose ir kaimuose plevėsavo trispalvės, buvo pamaldos, kariuomenės ir šaulių paradai, sporto šventės ir kit.
Džiaugėsi ir šventė Lietuva. Ir buvo kuo džiaugtis. Atgavęs laisvę, kraštas atsistatė iš karo griuvėsių ir šuoliais darė pažangą ir įsijungė į laisvųjų Vakarų tautų šeimą.
Beje, šiandien neskamba Karo Muziejuje Laisvės Varpas, tyli ir kiti bažnyčių varpai, nebeplėvėsuoja trispalvė. Ten šiandien ašarų pakalnė. Aimanos, kančios ir mirtis ten siaučia. Sibire ir kitose šiaurės Rusijos stovyklose kenčia ir miršta išvarginti lietuviai. Tos tat priežastys temdo mums Tautos šventės nuotaikas, spaudžia gailią ašarą ir verčia rimtai susimąstyti.
Švenčiant Tautos Šventę, pravartu susikaupti ir trumpai peržvelgti mūsų istoriją ir pajieškoti ar nėra ko nors bendra su dabartimi, ar nėra mums ko iš jos pasimokyti ir pasisemti stiprybės ateičiai — kovai už laisvę.
Skaityti daugiau: KOVOJE UŽ TAUTOS LAISVĘ
UŽ MYLIMĄ TĖVYNĘ
Alantos kraštas jų nepamirš
Medžiagų surinko ir spaudai
parengė A.Šiukščius
1991 metai
Knyga PDF formatu: 
Knygos fotografinė kopija PDF: 
knyga WEB formatu: 
Ir kai tamsiąją naktį palaukėse
Vaikščios baugios ugnelės liepsnos
Tai žinosim - jūs sielos ten šaukiasi
Žengt garbėn, jeigu žūti dėl jos.
K.Inčiūra
"Už mylimą Tėvynę jie paaukojo savo gyvybes" - užrašas ant paminklo - bendro kapo Alantos kapinėse.
Kunigas Genevičius Alantai skirtame eilėraštyje rašė:
Maldaujam Dievo palaimos,
Savyje ieškome jėgos,
Atlikti pareigas lemties,
Šviesa sušvist virš dabarties.
Lemtis, skirta visai Lietuvai, neaplenkė ir alantiškių: juk esame vienos tautos dalelė, tautos, pergyvenusios sau Dievo duotus išbandymus. Norisi, kad sušvistume virš dabarties, prisimintume praeitį, iš kurios "...Tavo vaikai te stiprybę semia".
Buvo visko: ir garbingų kovų, ir pralaimėjimų, o gal daugiausia - kraujo ir neilgų laisvės metų. Visa tai neaplenkė ir mūsų, alantiškių.
Buvo mūšų krašte ne vienas žymus, geras žmogus, ne vienas šviesus protas. Tačiau daugumą sudarė darbštūs ūkininkai - nuoširdūs, paprasti, svetingi lietuviško kaimo žmonės. Ant savo pečių jie pernešė visas negandas, dirbo kasdienį darbą ir, esant reikalui, aukojo savo gyvybes.
Skaityti daugiau: UŽ MYLIMĄ TĖVYNĘ
1927 01 06–1949 09 23
Bronius Krivickas gimė 1919 m. lapkričio 17 d. Biržų aps. Pasvalio vls. Pervalkų k. Antano Krivicko ir Onos Čingaitės šeimoje. Turėjo seseris Oną, Veroniką, Stasę ir brolius Antaną, Joną, Juozą. 1929 m. šeima persikraustė į Biržų aps. Nemunėlio Radviliškio vls. Kiauliškių vienkiemį. Bronius baigė Suosto pradžios mokyklą, 1938 m. – Biržų Antano Smetonos gimnaziją. Tais pačiais metais pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakultete. 1938–1940 m. B. Krivickas rašė noveles, kurios buvo spausdinamos leidiniuose „Ateitis“, „Studentų dienos“ ir „Darbininkas“. Be jau minėtų leidinių, kaip kritikas bendradarbiavo „Naujojoje Romuvoje“ ir „XX amžiuje“. Per „Šatrijos“ meno kuopą susipažino ir bendravo su iš visos Lietuvos susirinkusiais literatais, kurie vėliau buvo pavadinti žemininkų karta. Atostogų metu grįždavo tėviškėn. Tėvas sugrįžusį sūnų neužmiršdavo ir prie ūkio darbų spustelėti. 1940 m., vairuodamas traktorių, žuvo brolis Antanas.
1930 02 23–1953 09 19
Jonas Černiauskas-Vaidotas, 1938 m.
