Bartkus Petras (slap. Dargis, Rimgaila, Vargietis, Dainius, Sąžinė, Mažrimas, Žadgaila) 1925 05 30 Pakapurnis (Raseinių vlsč.) 1949 08 13 Užpelkių miškas (Kelmės vlsč.), vienas Lietuvos antisovietinių partizanų vadų. Partizanų majoras (1949), pulkininkas (1997, po mirties). Karys savanoris (1997, po mirties). Partizanų poetas (pasirašinėjo Alkupėno slapyvardžiu).
Veikla
1941–44 studijavo Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. 1941 dalyvavo Lietuvos antisovietiniame, nuo 1941 pabaigos antinaciniame pasipriešinime. 1942 rudenį įstojo į Lietuvos laisvės armiją. Vienas pirmųjų Raseinių apskrityje pradėjo telkti antisovietinius partizanus. 1946 vadovavo Žebenkšties rinktinės štabo organizaciniam skyriui. Vienas Jungtinės Kęstučio apygardos (Kęstučio apygarda) organizatorių, apygardos laikraščio Laisvės varpas leidybos iniciatorių. Nuo 1946 rudens šios apygardos štabo organizacinio skyriaus, vėliau – štabo viršininkas. Palaikė ryšį tarp Vakarų ir Rytų Lietuvos partizanų vadovybių, vienijo Šiaulių kr. partizanus.
Skaityti daugiau: Petras Bartkus
Tęsiame pasakojimų ciklą apie 1949 m. vasario 16-osios partizanų vadų Deklaracijos signatarus. Šiame pasakojime – Broniaus Liesio-Nakties gyvenimo bei kovų istorija.
Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis.
Kovos Broliui
Kai, Tėviškei šaukiant, palikę namus,
Kovon pasiryžom ne vienas,
Kautynės ir vargas užgrūdino mus
Kiečiau, negu patrankų plienas
Juk laisvės keliu mūsų žingsnius pirmus
Įprasmino kritę karžygiai,
Ir meilė šalies veda pergalėn mus...
Aukščiausias palaimins šį žygį.
Tad tęskime kovą suglaudę gretas
Prieš smurtą ir šlykščią apgaulę.
Be baimės pirmyn, jei ir žūsim katras, -
Kitiems patekės laisvės saulė.
Ėglis
Bronius Liesys – būsimas partizanas „Naktis“ studijų metais
Bronius Liesys-Naktis gimė 1922 m. balandžio 16 d. Ramygaloje kartu su broliu-dvyniu Antanu, progimnazijos direktoriaus šeimoje. Baigę gimnaziją broliai Liesiai pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Antanas studijavo mediciną, Bronius – žurnalistiką.
1941-aisiais tėvai ir jaunesnė sesuo Danutė buvo išvežti į Sibirą.
Skaityti daugiau: LAISVĖS KRYŽKELĖS. BRONIUI LIESIUI-NAKČIAI ATMINTI
Jonas Vytautas Šniuolis gimė 1924 m. sausio 1 d. Šiaulių aps. Radviliškio vls. Miežaičių k. Vincento Šniuolio ir Veronikos Plungytės-Šniuolienės šeimoje.
Mokėsi Radviliškio gimnazijoje, 1941 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1942 m. tapo Lietuvos laisvės armijos (LLA) kariu.
Nuo 1944 m. rugsėjo mėn. Žaliosios rinktinės Geležinio Vilko kuopos (vadas Juozo Mingėlas-Vilkas) partizanas, vėliau – Jungtinės Kęstučio apygardos Atžalyno rinktinės štabo narys.
1948 m. balandžio mėn. įkūrus Prisikėlimo apygardą, paskirtas jos štabo Informacijos ir spaudos skyriaus viršininku. Po 1949 m. vasario 10–20 d. vykusio visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo paskirtas apygardos štabo viršininku. Bendradarbiavo leidžiant spaudą, rašė eilėraščius Vytenio slapyvardžiu.
Žuvo J. V. Šniuolis 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio aps. Grinkiškio vls. Užpelkių miške įrengtoje partizanų stovykloje per kautynes su MGB kariuomenės kareiviais. Kartu žuvo mjr. P. Bartkus-Žadgaila (LLKS Tarybos prezidiumo sekretorius), kpt. B. Liesis (LLKS Tarybos prezidiumo narys) ir du neatpažinti partizanai.
Po žuvimo kovos draugai išleido jo eilėraščių rinkinį „Nevystančios sielos rožės”.
Skaityti daugiau: Jonas Vytautas Šniuolis-Svajūnas
Kardo rinktinės Narimanto kuopos partizanas Steponas Skersys-Kovas.
(Skuodo muziejus)
Skersys Steponas-Kovas gimė 1927 m. Kretingos apskrities Darbėnų valsčiaus Lazdininkų kaime. Į partizanų gretas įstojo 1946 m. Priklausė Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Narimanto kuopai. Ėjo kuopos vado A. Grabio-Vaidylos pavaduotojo pareigas. Po A. Grabio žūties nuo 1947 m. balandžio - Narimanto kuopos vadas. Vėliau paskirtas Kardo rinktinės organizacinio skyriaus viršininku. 1949 m. per kautynes buvo sunkiai sužeistas į galvą ir paimtas į nelaisvę. Gydomas ir tardomas Kretingos ligoninėje 1949 m. rugpjūčio 13 d. mirė.
Skaityti daugiau: Skersys Steponas-Kovas
DOMINYKAS JĖČYS - ĄŽUOLIS
1896 10 20–1947 08 11
Dominykas Jėčys gimė 1896 m. spalio 20 d. Biržų aps. Vabalninko vls. Medžiūnų k. 1914 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Netoli Vilniaus pateko į lenkų nelaisvę, tačiau pabėgo ir perėjęs fronto liniją grįžo į Lietuvos kariuomenę.
1920 m. spalio 17 d. D. Jėčys baigė Karo mokyklą (III laida). Jam suteiktas leitenanto laipsnis. Tarnavo 12-ajame pėstininkų, nuo 1923 m. gruodžio 31 d. – 1-ajame pėstininkų pulke. 1925 m. sausio 8 d. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. 1925 m. liepos 15 d. D. Jėčys baigė Aukštųjų karininkų kursų Bendrąjį skyrių (V laida) ir tų pačių metų gruodžio 12 d. buvo perkeltas į Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS). Ėjo Tauragės, vėliau – Zarasų šaulių rinktinių vado pareigas. 1926 m. vedė Veroniką Dambrauskaitę. 1928 m. šeimai gimė sūnus Algirdas. 1928 m. lapkričio 23 d. D. Jėčiui suteiktas kapitono laipsnis. Tais pačiais metais jam įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis, 1931 m. apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu, 1932 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, tais pačiais metais jam įteiktas ugniagesių „Artimui pagalbon“ 3-ojo laipsnio garbės ženklas.
1932 m. D. Jėčys buvo Utenos brandmajoras (miesto ugniagesių komandos viršininkas), 1933 m. – Utenos ir Zarasų brandmajoras. 1933 m. jis apdovanotas Estijos ugniagesių 2-ojo laipsnio Aukso kryžiumi. 1935 m. rugsėjo 28 d. perkeltas į Utenos komendantūrą ir paskirtas Utenos 2-osios šaulių rinktinės vado padėjėju, 1936 m. vasario 24 d. – į Alytaus komendantūrą karininku šaulių reikalams. Buvo 19-osios šaulių rinktinės vado pavaduotoju, kartu ėjo intendanto-raštvedžio pareigas. 1939 m. D. Jėčiui įteiktas Šaulių žvaigždės ordino medalis.
Skaityti daugiau: Dominykas Jėčys-Ąžuolis
Minint Juozo Lukšos - Skirmanto (Lietuvoje Daumantu vadinosi jo draugas Kazimieras Varkala) gimimo metines būtų nusikaltimas neprisiminti jo pagrindinės ryšininkės Mortos Linkaitės - Jūros.
Morta Linkaitė gimė 1927m. Pributkio km. Skriaudžių apyl. Marijampolės apskr., gausioje 7-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo 15ha. žemės pavyzdingą ūkelį. Vaikai buvo auklėjami patriotine dvasia. Sūnus Kajetonas Lietuvos kariuomenės karininkas. Morta mokėsi Marijampolės Mokytojų seminarijoje. 1946m. už antitarybinių atsišaukimų platinimą iš Seminarijos buvo pašalinta.
Grįžusi į tėviškę Morta įsitraukė į pogrindinę veiklą, juo lab, kad čia veikentys Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai buvo savi, pažįstami nuo vaikystės savo ir aplinkinių kaimų vyrai. Netrukus Linkų sodyboje buvo įrengta štabo slėptuvė. Morta tapo asmenine Juozo Lukšos – Skirmanto ryšininke tarp rinktinės ir apygardos štabo. Davė priesaiką, pasirinko slapyvardį “ Jūra”, nors Skirmantas ir jo bendražygiai vadindavo ją Gėlele, Mortele.
Morta visą savo gyvenimą pašventė kovai dėl Lietuvos Laisvės. Jos gyvenimas, kova ir kančia – žygdarbis Lietuvai. Kiek kartų buvus suimta, kankinama, tardoma, laikoma lediniame vandenyje, nė karto neišdavė, ne palūžo. Jų namuose nuolat rasdavo prieglobstį partizanai. Čia jie gydėsi žaizdas, ilsėjosi po mūšių, o Skirmantas – Juozas Lukša gaudavo visas jam reikalingas žinias ir užsitarnavo jos meilę, kuri iškerojo į gražų abipusį džiaugsmą, ilgesį, laukimą, ir tikslą, kuriam,deja, išsipildyti nebuvo lemta.
Mortelę suėmė 1949m. prie Skriaudžių kapinių, skubančią su ryšiu, iš Skirmanto gautomis direktyvomis. Ir šį kartą kankinama liko ištikima priesaikai ir kovos draugams.
Skaityti daugiau: Morta Linkaitė - Jūra
KAPITONAS DOMININKAS JĖČYS
(1896—1947)
Domininkas Jėčys gimė 1896 metais Biržų apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Medžiūnų kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Domininkas iš keturių vaikų buvo pats jauniausias, todėl pagal tų laikų papročius buvo leidžiamas ,,į mokslus". Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą jis baigė Panevėžio realinę mokyklą.
1919 metais D. Jėčys įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose, pateko į lenkų nelaisvę, bet netrukus iš jos pabėgo. Iš Vilniuje buvusios belaisvių stovyklos bėgo trise. Vieną bėglį lenkai nušovė dar tik lipantį pro stovyklos tvorą, o dviese atbėgo iki Žiežmarių. Tuo metu ties Žiežmariais ištisinio lietuvių ir lenkų fronto nebuvo, ir bėgliams orientuotis, kur kieno teritorija, vengiant užeiti į sodybas, buvo labai sunku. Bėgo žiemą. Strėvos upė dar nebuvo užšalusi ir, nors šaltis buvo gana stiprus, ledas kaustė tik upės pakraščius. Bėgliai neabejojo, kad tiltus saugo lenkų sargybos, todėl buvo priversti per Strėvą keltis plaukte. Naktį, palikę visus viršutinius drabužius ir batus ant kranto, ėjo ledu, kol įlūžo, tada perplaukė į kitą krantą ir, vis dar nežinodami, kieno čia teritorija, leidosi bėgti tolyn. Apsivilkę tik apatiniais baltiniais, mūvėdami tik pirštinėmis ir kojinėmis, spaudžiant stipriam šalčiui, jie bėgo dar kelis kilometrus. Šlapi baltiniai sušalo, rankovės ir kelnės ties alkūnėmis ir keliais bėgant nulūžinėjo ir nusimovė. D. Jėčio bendražygis nebeišlaikė ir nutarė sukti pas pirmą pasitaikiusį ūkininką, rizikuodamas pakliūti lenkams į rankas.
Likęs vienas, D. Jėčys bėgo dar kelis kilometrus, kol, išsekus paskutinėms jėgoms, užsuko pas ūkininką ir jis. Čia sužinojo, kad taip toli bėgti jiems visai nereikėjo, nes jio-je Strėvos pusėje lenkų nebuvo. Ūkininkas tuojau davė sausus šiltus drabužius, bet jokiu būdu nebuvo įmanoma numauti prie rankų prišalusių pirštinių. Pasimetusi šeimininkė užpylė ant rankų šilto vandens, ir pirštinės nusimovė su visa oda.
Skaityti daugiau: Kap. Domininkas-Jėčys (1896—1947)
Jonas, Petras Aleščikas g. 1916 m. birželio 4 d. Seinų aps., Lazdijų vls., Miškinių k. ūkininko šeimoje. Be jo, šeimoje augo dar keturi broliai ir keturios seserys.
Baigęs Miškinių kaimo pradinę mokyklą, 1928–1936 m. mokėsi Seinų „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose, kurią baigęs 1936 m. rugsėjo 27 d. įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigė 1939 m. Tų pačių metų rugsėjo 16 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Buvo paskirtas tarnauti mokomojo būrio instruktoriumi (būrio vado teisėmis) priešlėktuvinėje apsaugos rinktinėje.Tarnauti Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje J. Aleščikui teko neilgai. 1940 m. atėjus sovietams, tarnavo sovietų kariuomenėje Pabradėje. 1941 m. birželio mėn. traukiantis daliniui į rytus, paliko dalinio teritoriją ir perėjęs fronto liniją sugrįžo į Lietuvą, į gimtuosius Miškinius. 1941 m. vedė Stasę Mačėnaitę. 1943 m. buvo išsiųstas į vokiečių frontą, kariavo su rusais prie Ladogos ežero. Gavęs atostogų, į frontą negrįžo, bet pasitraukė į žmonos gimtinę – Ignalinos rajono Juodgalvių kaimą ir pradėjo slapstytis.
1944 m. slenkant frontui kartu su šeima grįžo į savo tėviškę, Miškinių kaimą. Rusams grįžus vėl slapstėsi. Pasidarė dvi slėptuves: vieną troboje prie krosnies, kitą – sode. Kartą į sodybą užėjus rusams, teko bėgti. Bėgdamas J. Aleščikas buvo sužeistas, laimė, nesunkiai. Į tėviškę daugiau negrįžo. Įstojo į ltn. Gončio-Alseikos kuriamą Šarūno rinktinę.
Skaityti daugiau: Jonas Petras Aleščikas
PALIŲ MŪŠIS vyko 1945 08 5 –15 (Marijampolės aps.) 1944m. rudenį Paliose, Buktos (Žaliosios) miške ir Žuvinto ežero salose veikė keletas partizanų būrių. Juos visus ( apie 150 vyrų) į bendrą dalinį apjungė ir jam vadovavo Lietuvos kariuomenės maj. S. Staniškis (slap. Antanaitis, Litas).
Vykdydami SSRS NKGB liaudies komisaro L. Berijos įsakymą „per dvi savaites baigti su „banditizmu“ NKVD suruošė Palių ir Žuvinto ežero „valymą“. 1945 08 05 prasidėjo Palių - Žuvinto ežero mūšis. Šis mūšis yra unikalus partizaninio pasipriešinimo istorijoje, nes jis vyko didžiuliame (5428 ha) pelkių ir vandens masyve ir truko visą savaitę.
Rugpiūčio 5d. rytą Palias ir Žuvinto ežerą apsupo Trečio Baltarusijos fronto Minsko Raudonosios žvaigždės ordino 132-ojo pasienio NKVD pulkas, ir spec. junginio pasienio būrio pajėgos. Į pagalbą buvo iškviesta reguliarios sausumos kariuomenės daliniai, šarvuočiai, aviacija. Žvalgybiniai lėktuvai raketų šūviais nurodydavo įtartinas vietas. Dalinio vadas S. Staniškis , matydamas tokią ginkluotės ir kariuomenės gausą, nusprendęs mūšyje išvengti tiesioginio susidūrimo, dalinį išskirstė į būrius. Dzūkų būriui įsakė nepastebimai trauktis link Buktos (Žaliosios) miško ir ten užėmus atatinkamas pozicijas, pasiruošti sutikti priešą. Šarūno būrys užsimaskavo ir pasiruošė gynybai Didžioje Žuvinto ežero saloje, likusieji partizanų būriai- užėmė pozicijas Paliose ir keliose kitose ežero salose , kad galėtų veikti staigiai, ir, nepastebimai plaukiojančių salų (kinių) priedangoje, pasitraukti.
Skaityti daugiau: PALIŲ MŪŠIS
Gęstant ginkluotai pasipriešinimo kovai 1953 m. rugpjūčio 5 d. Jurbarko rajone žuvo paskutinis Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės vadas EDVARDAS PRANCKEVIČIUS-VASARIS
1953 m. rugpjūčio 5 d. Jurbarko r. Paslauskinės miške (dabar – Jurbarko r. sav.) MGB agentai, prieš tai per suimtus partizanus užmezgę ryšį su Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės vadovybe ir iškvietę ją į susitikimą, surengė partizanams pasalą. Į susitikimo vietą atėjo partizanai Benediktas Kregždė-Bijūnas (būrio vadas) ir Edvardas Pranckevičius-Vasaris (Vaidoto rinktinės vadas). Per susišaudymą abu jie žuvo.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,
V., LGGRTC, 2010, p. 101
Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanai. Stovi antras iš kairės Juozas Palubeckas, toliau – Petras Stankus, Juozas Žagaras, Eimutis (slapyvardis). Priekyje sėdi Juozas Kisielius, Antanas Bakšys, Vladas Mišeikis ir Edvardas Pranckevičius. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Žuvusiųjų prezidentas, Vilnius: LGGRTC, 2005, p. 297.
Edvardas Pranckevičius gimė 1924 m. Papiškių kaime, Vilkijos rajone, ūkininkų šeimoje.
Skaityti daugiau: EDVARDAS PRANCKEVIČIUS-VASARIS
Kryželis, rastas palaikų ekshumacijos metu. Asmeninio autoriaus archyvo nuotraukos.
Albertas RUGINIS, Mažeikiai, www.voruta.lt
Žemaičių partizanų apygardos Alkos rinktinė veikė Mažeikių apskrities ribose. Rinktinė, vadovaujama Stasio Badaukio (žuvo 1952 m.), pradėjo kurtis 1945 metais. Nuo tų metų spalio 18 d. rinktinei vadovavo Žemaičių apygardos vadas Juozas Vygandas – Ivanauskas, Lietuvos kariuomenės karininkas, 1940 m. pasitraukęs į Vokietiją. Vokietmečiu buvo Vilniaus policijos skyriaus viršininku. LLA Žemaičių legiono narys.
Partizanas Liudas Raudonis prisimena, jog kartu su Ivanausku buvusi jo žmona ir trys štabo nariai. Jie laikėsi Laumių kaimo sodybose ir Užbradumės eiguvoje. Vėliau persikėlė į Rumšaičių kaimą Ylakių vlsč.
Ivanauskas leido laikraštėlį be pavadinimo. Rašomąja mašinėle jį spausdino Jonas Paulauskas.
Alkos rinktinė buvo patekusi į Vilniuje MGB sukurtos organizacijos, vadovaujamos Markulio, įtakon. 1947 m. balandžio mėn. Markulis iškvietė Ivanauską su žmona iš bunkerio Šarnelės kaime į Vilnių ir ten jo vardu leido fiktyvius įsakymus apygardai ir Alkos rinktinei. Vėliau MGB paleido gandą, jog traukinyje Ivanauską atpažinusi kažkokia komunistė ir kad bandant partizaną suimti, jisai nusižudęs.
Skaityti daugiau: Alkos rinktinės žūtis
Ignas
MEŠKAUSKAS
KRAUPŪS ŽODŽIAI
Kėdainių krašto pokario tragedijos metraštis
Apybraižos
Liudytojai ir dokumentai
Antroji dalis
Knyga PDF formatu: 
Knygos fotografinė kopija PDF: 
knyga WEB formatu: 
-1996 -
Jūs suraskite mus, vai atkaskite mus
Oi, kaip sunku mums šiukšlynuos gulėti
Jūs pažadinkit mus ir pašaukite mus
Mes priminsim kaip Tėvynę mylėti.
Vaclovas Šablevičius
ISBN 9986-717-04-03
© Ignas Meškauskas, 1996
© Leidykla "RILIUDA", 1996
Įžanga
Vargu, ar mūsų ilgaamžėje tautos istorijoje kada tekėjo tokia plati kraujo upė per mūsų žemę, kaip dvidešimtojo amžiaus viduryje. Tai pati juodžiausia ir skaudžiausia tautos tragedija. Per visą rusų okupaciją nukentėjo kas ketvirtas žmogus. Todėl įvertindamas tautos tragediją visai nepagrįstai J.Marcinkevičius teigia, kad pokario metai ėjo per kiekvieno doro lietuvio patį širdies vidurį. Ne tik sudaužė ne vienam skausmingas svajones, aistringus troškimus, bet atnešė jūras juodo vargo, kalnus skausmo, savųjų netektį. Kiekvieno priverstinė mirtis, žūtis -tragiška asmenybės istorija. O tokių tūkstančiai. Tai mūsų tautos istorija, kuri susideda iš atskirų žmonių tragedijų. Todėl, norint turėti objektyvią tautos istoriją, būtina užfiksuoti visą tai, kas įvyko. O gyvoji atmintis nyksta. Bijau, kad mūsų palikuonys gali nežinoti pokario dvasios ir tragizmo. Daugelis žuvusiųjų, kurie norėjo gyventi ne mažiau už mus, užmiršti. Nuo jų vardų dulkes gali nušluostyti tik gyvoji atmintis.
Skaityti daugiau: KRAUPŪS ŽODŽIAI II
Ignas MEŠKAUSKAS
KRAUPŪS ŽODŽIAI
Kėdainių krašto pokario tragedijos metraštis
Liudytojai ir dokumentai
Knyga PDF formatu: Knygos fotografinė kopija PDF: knyga WEB formatu:
Žibuoklės jau pražydo,
Vėl puošiasi miškai.
Varnėnai jau parskrido,
Tik Tu nesugrįžai.
Jau daug pavasarėlių
Ir daugelis praeis.
O kas pramins takeli,
O kas tave pakels?
Žinau, kad tu negrįši
Oi, niekad niekada
Tau atnešiau žibuoklę
Padėsiu čia šalia.
Tos mėlynos žibuoklės —
Tai mėlynas Dangus,
Tu gelbėjai Tėvynę
Tu — Lietuvos sūnus.
Vaclovas Šablevičius
Aštuoniolikmetis ūkininko sūnus Petras Kulaitis iš Pašetės kaimo.
Istorijos klastojimas apie socialistinę revoliuciją Lietuvoje, apie savo valios išreiškimą įstojant į TSRS, savomis rankomis atnešant laisvę prie Kremliaus sienos, pasibaigė, Tiesa sugrįžo. Išvadavimas tapo okupacija.
Šiandien net ir kolaborantai priversti pripažinti tai, kas aišku visam pasauliui, kad didieji Europos tautų makleriai J. Stalinas ir A. Hitleris žaidė tautų likimais, mainydami ir parduodami pypke braižė naujus žemėlapius, o tiesai nuslėpti, tautoms mulkinti, išlaikyti jas paklusnias, pavergimą paversti išvadavimu buvo sukurta didžiulė propagandos ir melo industrija.
Skaityti daugiau: Kraupūs žodžiai
Kęstučio apygardos partizanai Kazimieras Levickas-Dagys (kairėje) ir Petras Levickas,
ginkluoti vokišku automatu MP-43/44 (Sturmgewehr 44) ir 1928 m. modelio Dekteriovo kulkosvaidžiu (padėtas ant žemės).
(L. Laurinsko asmeninė kolekcija)
Levickas Kazimieras-Dagys gimė 1925 m. Tauragės apskrities Skaudvilės valsčiaus Klevinių kaime. Kęstučio apygardos partizanas. Žuvo 1951 m. liepos 31d. Tauragės rajone, Obelynės miške kautynėse su MGB pajėgomis kartu su bendražygiais K. Beržiniu-Algirdu, A. Atkočaičiu-Žilvičiu ir A. Marinu-Broniumi
Eglinskas Boleslovas-Saulius gimė 1926 m. Ukmergės apskrityje. Vyčio apygardos Kecioriaus būrio vado pavaduotojas. Žuvo 1946 m. liepos 30 d. Ukmergės apskrities Lėno kaimo apylinkėse
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Iš dėšinės pirmas - J.Levickas-Dagys
Liepsna-Pranas Aglinskas, g.l918m. Girininkų km, Prienų valsč, Marijampolės apskr. Lietuvos kariuomenėje tarnavo artilerijos pulke.
1945m pavasarį stojo į partizanų gretas. Buvo paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 4 kuopos II būrio vada 1946m. pabaigoje jam buvo suteiktas grandinio laipsnis, apdovanotas juostele už narsumą. 1947m. vasarą paskirtas laikinai eiti 4 kuopos vado pareigas, bet už nusižengimą Drausmės Statuto nuostatams, rudenį buvo iš šių pareigų atleistas.
Žuvo išduotas 1948 07 26 Pamoterio km, Pakuonio valsč, Prienų apskr.
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/kai-zuvom-del-tevynes.htm
Skaityti daugiau: Liepos 28-31 d. žuvę Partizanai
Mūšis įvyko 1947 m. liepos 30 d. Raišupio kaime, Karčiauskų sodyboje. Jo metu mūriniame tvarte įsitvirtinę septyni Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai, pastebėję, kad yra apsupti gausių NKVD pajėgų ir supratę savo beviltišką padėtį didvyriškai priešinosi ir sugebėjo nukauti net 67 vidaus kariuomenės karius. Tarp jų ir kelis aukšto rango karininkus.
Brėkštanti diena buvo tikrai baisi. Partizanai jau 3 dienas vaikomi enkavėdistų, nutarė užsukti į kairėje dunksančią Karčiauskų sodybą su mūriniais tvartais.
Apie pietus partizanai pastebėjo keliasdešimt bolševikų grupę, artėjančią prie Karčiauskų sodybos. Būrio vadas Liūtas skubiai davė komandą trauktis priešinga kryptimi. Partizanai manė, kad dengiantis trobesiais pavyks laimingai, nepastebėtiems pasitraukti, nes norėjo išvengti kautynių. Tačiau, atsitolinę nuo sodybos per keliasdešimt metrų, pastebėjo, kad ir kitoj pusėj jau esama išsidėsčiusių bolševikų. Buvo aišku, kad jie jau apsupti. Partizanai pasitraukė atgal į sodybą ir susimetė į mūrinį tvartą. Pasidalinę barais, prie langų pasiruošė kautynėms.
Jų neapykanta priešui buvo be ribų, kaip lygiai besaikis buvo jų užsidegimas karžygiškai kovoti šiomis paskutinėmis gyvenimo valandomis, nes gyviems išlikti jau jokios vilties nebuvo. Kraujas virė gyslose paleisti ugnį, akyliais žvilgsniais sekant kiekvieną bolševikų judėjimą. Bolševikai gi nesiskubino jų pulti, bet laukė, kol pritraukė kelis šimtus kareivių ir sudarė kelis apsupimo žiedus.
Skaityti daugiau: Raišupio mūšis
Brangūs Kovos Broliai, Sesės!
Šios vasaros mėnesiais įžengiame į ketvirtuosius, sunkiausius kovos metus. Minint šias tragiškąsias sukaktuves kaip niekuomet anksčiau yra aiški mūsų pergalė. Visas kultūringasis pasaulis, inspiruojamas Vakarų Demokratijų, iš nereikšmingų diplomatinių žaismų perėjo į intensyvų ruošimąsi visuotinam komunistų sutriuškinimui. Šiuo metu tarptautinės padėties trynimasis įgavo aštriausią formą, o Vakarų - Rytų konflikto neišvengiamumas nebeslepiamas net priešininkų stovyklose.
Lietuvių tautai komunizmą pažinti teko keliais atvejais; jau 1918 - 1919 m. išrykėję šie modernieji fariziejai, tartiufai, destruktyvūs raskolnikovai antrojo - 1940 - 41 m. - ir, pagaliau, trečiojo bolševikmečio metais pasirodė visiškame savo nuogume. Pragariškas ateizmas ir anarchija, visiškas žmogaus beteisiškumas ir sadistiškiausias jo moralinis ir fizinis kankinimas, tautos kultūrinių ir civilizacinių gėrybių naikinimas - tai naujojo mauro - komunisto - pagrindiniai psichikos bruožai.
Lietuvių tautoje komunizmo šaknys nerado tinkamos dirvos; tauta, išskyrus dalelę recidyvistinių nusikaltėlių, išsigimėlių ir kitokių penktosios kolonos "didvyrių", vieningai atmetė atneštąją "saulę" ir išėjo aktyvion kovon.
Kaip ištikimiausias tautos elementas pasirodė Lietuvos kaimas, ir tik jam tenka garbės aureolė, taip gražiai spindinti per kaimo žaliųjų, jaunųjų žiedų, geltonkasių sesių, pilksermėgių sodiečių ir senučių motinų vargą, kančias ir aukas. Per amžius liks dėkinga Lietuva ir partizanas apdainuotajam sodžiui.
Dėkodamas apygardos broliams ir sesėms už ligi šiolei išlaikytą tautinį sąmoningumą, disciplinuotumą ir kovos reikalo pilną supratimą, kviečiu ir toliau tuo pačiu ryžtu tęsti kovą dėl Tėvynės Laisvės!
Tegyvuoja Laisva, Nepriklausoma Lietuva!
Dainuva 1947
Skaityti daugiau: Neįveiksi, sūnau šiaurės
1957 m. liepos 27 d. Šakių r. (dabar – Šakių r. sav.) Elizavos k. gyventojo Jono Račiūno namuose KGB Šakių r. skyriaus ir rajono milicijos darbuotojų grupė vykdė karinę čekistų operaciją, kurios metu žuvo paskutinis Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanas Justinas Balčius-Plutonas.
Justinas Balčius gimė 1931 m. lapkričio 22 d. Šakių aps. Gelgaudiškio vls. Mozūriškių k. Mokėsi Gelgaudiškio vidurinėje mokykloje. Dar joje besimokydamas priklausė pogrindinei moksleivių organizacijai. Didelę įtaką Justinui darė motinos brolis Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Balčius – didelis eruditas ir patriotas, tarnavęs ulonų pulke Alytuje. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai tarnavo Pabradėje, iš kurios su kitais buvo išvežtas į Červenę (Baltarusija). Vokiečių lėktuvų antskrydžio metu jam pasisekė pabėgti, bet per antrąją sovietų okupaciją kalėjimo neišvengė.
Nuo 1947 m. J. Balčius partizanams pranešdavo apie kaime pasirodžiusius stribus arba sovietinės įgulos kareivius. Pradėtas persekioti stribų, kai dviese su draugu iš Valenčiūnų rinkimų budėtojo atėmė šautuvą ir išnešė balsadėžę. Suimtas, kai neištvėręs kankinimų draugas pasakė, kad tai padarė su J. Balčiumi. Patyrė tardytojų žiaurumą: buvo kankintas ir išvežtas gydyti į Zyplių ligoninę, esančią šalia Lukšių miestelio. Tik rūpestingos motinos prižiūrimas, jis pradėjo kalbėti ir vaikščioti.
Skaityti daugiau: Partizanas Justinas Balčius-Plutonas
Paminklas toje vietoje buvusioje Juzikių sodyboje 1949 m. liepos 27 d. žuvusiems Vaidoto rinktinės vadui A. Tamošaičiui-Neptūnui, Treniotai, Rubinui, štabo viršininkui V. Bitvinskui-Žaibui, štabo apsaugos būrio vadui L. Kruliui-Aušriniui, partizanams P. Laurinavičiui-Reinidui, J. Malinauskui-Lakūnui ir Šamui (slapyv.) atminti. Raseinių r. sav. Kalnujų sen. Žagarės k. Pastatytas 1991 m. Atidengtas 1993 m. liepos 25 d. Fotogr. V. Almonaitis, 1998 m.
1949 m. liepos 27 d. Raseinių aps. Raseinių vls. Žagarės k. (dabar – Raseinių r. sav.) MGB kariuomenės 237-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu buvo sunaikintas Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabas. Žuvo rinktinės vadas Antanas Tamošaitis-Neptūnas, Treniota, Rubinas, rinktinės štabo viršininkas Vytautas Bitvinskas-Žaibas, štabo apsaugos būrio vadas Leonas Krulius-Aušrinis ir partizanai Pranas Laurinavičius-Reinidas, Juozas Malinauskas-Lakūnas, partizanas slapyvardžiu Šamas (kitais duomenimis – Juozas Dirmeikis-Diemedis).
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas.
V., 2010, LGGRTC, p. 66, 260.
Skaityti daugiau: Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabo žūtis
Žuve Žemaičiu apygardos partizanai. Pagal KGB sužymėjima pirmas — Antanas Markevičius-Tonis, antra - Zofija Skuodaitė-Bendikienė-Ponia, trečias - Benediktas Dausynas-Vainutas, ketvirtas - Antanas Šateikis-Dargis. Kūnai išniekinti 1950 m. liepos 28 d. Endriejave.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)
Skuodaitė-Bendikienė Zofija-Ponia gimė 1919 m. Telšių apskrities Plungės valsčiaus Bubėnų kaime. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Tonio būrio, veikusio Endriejavo apylinkėse, partizanė. Žuvo 1950 m. liepos 27 d. išduota buvusio bendražygio, MGB kariuomenės 32-ojo šaulių pulko pajėgoms apsupus partizanus šalia Jankaičių kaimo rugių lauke. Kartu žuvo likę būrio partizanai - būrio vadas A. Markevičius-Tonis, A. Šateikis-Dargis ir B. Dausynas-Vainutas. Kūnai buvo išniekinti Endriejavo miestelio aikštėje
Šateikis Antanas-Dargis gimė 1925 m. Telšių apskrities Rietavo valsčiaus Pivorų kaime. Partizanų ryšininkas nuo 1945 m. Į partizanų gretas įstojo 1949 m. kovo 26 d., po to, kai buvo ištremta Šateikių šeima. Priklausė Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Andriejavo apylinkėse Pivorų-Jankaičių miškuose veikusiam Tonio būriui, vadovaujamam A. Markevičiaus-Tonio. Žuvo 1950 m. liepos 27 d. išduotas buvusio bendražygio, MGB kariuomenės 32-ojo šaulių pulko pajėgoms (iš viso 80 žmonių) apsupus partizanus šalia Jankaičių kaimo rugių lauke. Kar-I tu žuvo likę būrio partizanai - būrio vadas A. Markevičius-Tonis, Z. Skuodaitė-Bendikienė-Ponia ir B. Dausynas-Vainutas. Kūnai buvo išniekinti Endriejavo miestelio aikštėje
Dausynas Benediktas-Vainutas gimė 1932 m. Telšių apskrities Endriejavo valsčiuje. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Tonio būrio, veikusio Endriejavo apylinkėse, partizanas. Žuvo 1950 m. liepos 27 d. išduotas buvusio bendražygio, MGB kariuomenės pajėgoms apsupus partizanus šalia Jankaičių kaimo rugių lauke. Kartu žuvo likę būrio partizanai — būrio vadas A. Markevičius-Tonis, Z. Skuodaitė-Bendikienė ir A. Šateikis-Dargis. Kūnai buvo išniekinti Endriejavo miestelio aikštėje
Markevičius (kitur Markauskas) Antanas-Tonis (kitur Gangsteris) gimė 1921 m. Rietavo valsčiaus Pivorų kaime. Vadovavo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Tonio būriui, veikusiam Endriejavo apylinkėse, Pivorų-Jankaičių miškuose. Žuvo 1950 m. liepos 27 d. išduotas buvusio bendražygio, MGB kariuomenės 32-ojo šaulių pulko pajėgoms apsupus partizanus šalia Jankaičių kaimo rugių lauke. Kartu žuvo likę būrio partizanai A. Šateikis-Dargis, Z. Skuodaitė-Bendikienė-Ponia ir B. Dausynas-Vainutas. Kūnai buvo išniekinti Endriejavo miestelio aikštėje
Kęstučio apygordos partizanai - broliai Kybartai ir Kmitos.
Iš kairės: Andrius Kmita-Aušra, Jonas Bartkus-Jonyla, Ignas Kybartas, Eugenijus Kybartas-Vasaris ir Edmundas Kmita-Evaldas.
(L Laurinsko asmeninė kolekcija)
Kybartas Ignas gimė 1929 m. Raseinių apskrities Kelmės valsčiaus Kaspariškės kaime. Nuo 1951 m. — Kęstučio apygardos Raudgirio būrio partizanas. 1954 m., įsigijęs fiktyvius dokumentus, iš aktyvios partizaninės veiklos pasitraukė. Suimtas 1955 m. lapkričio 16 d. Pasirašęs pasižadėjimą bendradarbiauti su MGB, 1955 m. gruodžio mėn. išleistas į laisvę, kad padėtų surasti dar partizanaujantį vyresnįjį brolį Vytautą, E. Kmitą-Evaldą ir buvusį Kęstučio apygardos vadą K. Labanauską-Justą. 1956 m. birželį, lygiai taip pat išleidus į laisvę jo brolį Eugenijų, broliai kartu susitiko minėtus partizanus ir iš karto pasakė apie MGB pinkles, nė nemanydami bendradarbiauti su minėta struktūra. Žuvo kartu su broliu Eugenijumi 1956 m. liepos 26 d. nuo buvusio bendražygio, prieš tai MGB organams savo noru pasidavusio ir tapusio agentu smogiku K. Labanausko rankos
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Liepos 26-27 d. žuvę partizanai
SKIRIU ŽUVUSIEMS IR GYVIEMS,
KURIE KOVĖSI LIETUVOS VIDURIO
LYGUMOS VIETOVĖSE
Vyties apygarda.
"Trimito” būrio partizanai Naujamiesčio miške
ANTANAS ŠIMĖNAS
VILTIES
IR
GĖLOS ŪKANOSE
Dokumentinė apybraiža
Panevėžys “Tėvynė” 1993
Knyga PDF formatu: knyga WEB formatu:
EDK 947.45.083 Ši 58
Ši knyga - tai mūsų tautos Istorijos dalis, mūsų tautos kovos už nepriklausomybę pokario metų metraštis, Aukštaitijos vyrų ir moterų aukų už Lietuvą paminklas, autentiškas ir jaudinantis.
O istorija - toks procesas: kuo jis labiau tolsta nuo mūsų, tuo jis brangesnis mums, tuo jis gyvesnis.
ĮŽANGA
Grįžtame į Tautos Namus: vėl Vilniaus Arkikatedroje skamba giesmės, iškilo Laisvės statula, šventose tautai vietose statomi kryžiai, vis plačiau mums atsiveria pati skaudžiausia pokarinės rezistencijos istorija.
Jau parašyta apie Dzūkijos ir Suvalkijos partizanus, apie tų kraštų žmonių vargus ir bėdas, apie patirtas kančias iš komunistinių budelių ir visokių mūsų tautos išdavikų. Parašyta ir apie žemaičių kančias bei vargus.
Vidurio Lietuva beveik pamiršta. O juk to krašto žmonės taip pat patyrė daug skausmų, daug krito jaunimo, ištisomis dinastijomis, net po tris keturis jaunus žmones iš šeimos. Daug sugėrė kraujo Panevėžio, Kupiškio ir Anykščių klonių ir miškų žemė.
Gal dar neatsikratome baimės jausmo, kuris tiek metų mus kaustė. Nesu rašytojas, esu menkai išsilavinęs, bet drąsos prabilti užteko, nes pirmoji jaunystė praėjo kovų sūkuriuos už brangią Tėvynę Lietuvą. Teko būti partizanų ryšininku, praėjau saugumo rūsių kančias. Ačiū Dievui, neišdaviau nė vieno. Nepabūgau ir dabar prabilti, ką žinojau ir ką papasakojo išlikę kovų dalyviai bei jų pagalbininkai, kurie ryžosi stoti į tą nelygią žūtbūtinę kovą. Šalin baimę, ir kalbėkime visu balsu apie tų dienų tiesą!
LIETUVA OKUPUOTA
Gražus buvo 1940-ųjų metų birželis, visur kvepėjo nupjautu ir džiūstančių šienu, oras pilnas bičių dūzgesio. Jos dirbo savo darbą - nešė medų.
Lietuva gyveno neramų laikotarpį, jautėsi karo grėsmė. Atrodo, taip nieko netrūksta!.. Jau grįžta atostogų mieste besimokantis kaimo jaunimas, prasideda gegužinių ir vakarėlių laikas, bendravimas. Lietuva dirba savo kasdieninį darbą, gyvena dar gražesne viltimi, džiaugiasi atgautu Vilniumi ir ne visi jaučia, kad artėja bolševizmo šmėkla. Ir štai kaip perkūnas iš giedro dangaus.
Birželio 15-ąją visais Lietuvos keliais jau traukia sovietų kariuomenė, išvargusi, dulkėta. Kariai apsiavę kerziniais pusbačiais, blauzdos apvyniotos medžiaginiais bintais, palaidinės iki kelių, karininkams ant rankovių penkiakampės žvaigždės. Jie irgi ne geriau atrodo: apsiavę brezentiniais batais, politrukai mėlynomis kelnėmis, visi taip pat apdulkėję. O žygiuoja jų be galo, be krašto ir pėsčių, ir važiuotų. Pabūklai, pakelėmis rieda džergždami tankai. Visi traukia vakarų link, pro Subačių, į Panevėžį, į Šiaulius, į pajūrį.
Žmonių veidai susirūpinę. Vieni dūsauja, kiti kalba:
- Norėjome Vilniaus. Dabar Vilnius mūsų, o mes rusų! Nieko gero nelaukim iš tų ubagų...
Kaip vorai iš visų pakampių išlindo tie, kurie tingėjo dirbti Nepriklausomoj Lietuvoj: girtuokliai ir girtuoklėliai, arkliavagiai ir arklių uodegų pjaustytojai, taip pat miestelių kai kurie žydeliai. Tai jie pradėjo kurti sovietinę Lietuvą, pradėjo dirbti savo juodą niekšišką darbą.
Skaityti daugiau: Vilties ir gėlos ūkanose
