Lapkričio 14 d. žuvę partizanai
Glemžaitė Diana gimė 1923 m. Zarasų apskrities Degučių kaime, girininko šeimoje. Mokėsi Pandėlyje, Rokiškyje ir Kupiškyje.
1944 m. įstojo į VDU studijuoti literatūros. 1947-ųjų pavasarį metė studijas ir įsitraukė į pogrindžio veiklą. Palaikė ryšius su Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizanais. 1948 m. susituokė su šios rinktinės Gedimino kuopos vadu Juozu Bulovu. Rašė eilėraščius, kurie sklido tarp žmonių, buvo skelbiami partizanų spaudoje. Žuvo provokatoriui išdavus 1949 m. lapkričio 14 d. Plunksnočių miške tarp Žiobiškio ir Juodupės. 1994 m. išleistas jos poezijos rinkinys „Mes mokėsim numirt". 1999 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu D. Glemžaitė apdovanota Vyčio kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (po mirties). 
MES MOKĖSIM NUMIRT
Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs’ gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmokom sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:
Savo brolį parduot — dar visi neišmokome, ne!
Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.
Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę.
Kur klausysies — aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.
O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.
Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.
Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys —
Mes mokėsim numirt giedriu veidu ir tvirta dvasia.
1949 VIII
Skaityti daugiau: Lapkričio 14 d. žuvę partizanai
Antanas Jogėla-Ąžuolas
Partizanai Antanas Jogėla-Ąžuolas ir Aleksas Velanis-Tigras.
Antanas JOGĖLA - Ąžuolas. G. 1913 m. Vaidevučių k., Kavarsko vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 30 ha žemės. 1942-1943 m. buvo kaimo seniūnas; Lietuvos kariuomenės puskarininkis, šaulys. Butageidžio kuopos Ąžuolo būrio vadas. Žuvo 1948 m. lapkričio 13 d. Palaikai buvo užkasti Kavarske, prie šv. Jono šaltinio, 1993 m. perlaidoti Traupio kapinėse.
1946 m. susikūrė Kavarsko valsčiaus partizanų organizacija. Ją sudarė Butageidžio kuopa iš trijų būrių: Tigro, Liūto ir Lokio. Kuopa priklausė Šarūno rinktinei, kuri nuo 1947 m. įėjo į Algimanto apygardą. Kuopos vadais paeiliui buvo: Antanas Jogėla-Ąžuolas (1946-1948 m.), Aleksas Velanis-Tigras (1948-1949 m.), Jonas Kadžionis-Bėda (1949-1953 m.). Paskutinis kuopos partizanas Pranas Jurkėnas-Eimutis iš Dabužių apylinkės Kirkų kaimo žuvo 1954-aisiais Gabrėnų miške. Jo planšetėje priešai rado Butageidžio kuopos partizanų antspaudą. Partizanams prijautė ne tik kaime, bet ir miestelyje. Kavarsko vidurinėje mokykloje ilgą laiką tarp mokytojų nebuvo nė vieno komunisto ar komjaunuolio. Iš mokinių komjaunuolis buvo tik vienas Albertas Šaučiūnas, kavarskietis, kurį visi prisimena kaip labai kvailą, žiaurų ir blogą mokinį.
Visi, kurie priešinosi okupantams, buvo žiauriai persekiojami, ypač partizanų šeimos. Dauguma jų buvo ištremtos į Sibirą. Trėmimo byloje įrašydavo, kad tai - banditų šeima. Prie partizanų sodybų stribai ir kareiviai nuolat rengdavo pasalas. Namuose darydavo kratas, atimdavo maistą, gyvulius ir kitą turtą. Partizanų šeimos dar prieš jas ištremiant į Sibirą buvo daug kartų apiplėštos. Kartais stribai nužudydavo niekuo nekaltus partizanų artimuosius: štai Taujėnų stribas Subatis Žibučių kaime savo namuose nušovė partizano Jono Žižio-Armukšnos motiną ir seserį. Nuolat terorizuojama partizano B. Šišlausko žmona, pamačiusi, kaip jų sodybą eilinį kartą supa stribai ir kareiviai, krito vietoje - neišlaikė širdis...
Partizanai slapstėsi Repšėnų, Dabužių, Troškūnų miškuose. Kai vienur kildavo pavojus, persikeldavo kitur. Gyvendavo bunkeriuose. Paskutinį bunkerį išdavė Darela iš Papragių kaimo. Jo šeima buvo ištremta. Darela paprašė Antaną, kad priimtų į būrį. Neilgai tepabuvo. Už Ąžuolo galvą buvo pažadėta 10 000 rublių premija, ir Darela susigundė. Pats nuėjo, įskundė, atvedė stribus. Ne visi partizanai buvo grįžę į bunkerį. Tris: Antaną Jogėlą-Ąžuolą, Joną Dagelį iš Kirmėlių kaimo ir Danutę Dovydaitytę nuo Surdegio nušovė 1948 m. lapkričio 13 d. Jie pasipriešinti nespėjo, nes stribai užklupo netikėtai.
Nukautuosius partizanus jie nuvežė į Kavarską, sustatė prie mūro, fotografavo, tyčiojosi, spardė. Vėliau užkasė poversmiuose, netoli Šventosios, prie krūmų esančioje bulvių duobėje. Duobė nedidelė, o Jonas Dagelis buvo aukštas vyras. Kad tilptų, stribai nukirto kojas.
Lapkričio 13 d. žuvę partizanai
Prieš 70 metų, 1948 m. lapkričio 13 d., Ukmergės aps. Deltuvos vls. Kaušų k. kautynėse žuvo Vyčio apygardos Panevėžio rinktinės ir rajono vadas Antanas Stimburys-Tankistas, jo adjutantas Tomas Našlėnas-Radvila ir pavaduotojas Marijonas Krogertas-Uosis, du jų bendražygiai.
http://genocid.lt/centras/lt/3039/a/
Vyties apygardos vadų susitikimas. Sėdi: Antanas Stimburys-Tankistas, Alfonsas Smetona-Žygaudas, Jonas Baravykas-Vygantas; stovi: pirmas-Oliesius Auglys-Ridikas, šeštas- Juozas Petrikas-Svedrys.
Šaltinis:https://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-10-t-1994-m/3460-vyties-apygardos-istorine-apzvalga
* * *
Siuto rusai kaip pasiutę
Tarp Taujėnų - Ukmergės,
Troško jie nušaut Tankistą,
Kad negintų mūs šalies.
Jiems padėjo išdavikas,
Atsiradęs iš savų,
Užtat Lietuva neteko
Partizanų mūs penkių.
Žemę dengė kulkų lietūs,
Saulę - dūmų kamuoliai,
Atvažiavo pikti skrebai
Su sumanymais savais.
Tankistas - Antanas Stimburys. Būrio vadas, gimęs 1920 m. Žuvo 1948 11 13.
Kartu žuvo Uosis - Marijonas Krogertas.
Radvila - Tomas Našlėnas, gimęs 1913 m.
Robinzonas - Antanas Keburys, gimęs 1909 m.
Jaunutis - Jonas Ignatavičius, gimęs 1927 m.
Visus išdavė Juozas Bieris.
Šaltinis: https://partizanai.org/aukstaitijos-partizanu-eiles-ir-dainos
Skaityti daugiau: Lapkričio 13 d. žuvę partizanai
Lapkričio 12 d. žuvę partizanai
Vyčio ir Algimanto apygardų vadų susitikimas. 1947–1948 m. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: pirmas – Vyčio apygardos būrio vadas Bronius Juospaitis-Direktorius, antras – šios apygardos Jono Viapšto (Vepšto)-Paukštelio būrio partizanas Edvardas Daučiūnas-Jokeris, trečias – neatpažintas partizanas. Už jų klūpo Algimanto apygardos štabo Visuomeninės dalies viršininkas Jurgis Urbonas-Lakštutis. Stovi iš kairės: pirmas – Vyčio apygardos vado adjutantas Alfonsas Smetona-Žygaudas, antras – neatpažintas, trečias – Vyčio apygardos būrio vadas Mykolas Šemežys-Putinas, ketvirtas – Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Briedis, penktas – Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas, šeštas – šios apygardos štabo Ūkio skyriaus viršininkas Antanas Kisielius-Sakalas, septintas – apygardos partizanas Antanas Burokas-Mokytojas, aštuntas – Vyčio apygardos partizanas Vytautas Zakaras-Povas, devintas – šios apygardos būrio vadas Antanas Žilys-Žaibas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Antanas Burokas-Mokytojas, Nociūnų k. Vytenio būrys. Ž.1952 11 12.
Stasys Juknevičius, Panemunėlio vls., Ąžuolių k., Gedimino b. Ž.1948 11 12.
http://partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm
Skaityti daugiau: Lapkričio 12 d. žuvę partizanai
Lapkričio 10 d. žuvę partizanai
Kazimieraičio rinktinės partizanu apdovanojimas.
Įsakyma skaito Lionginas Baliukevičius-Dzūkas;
Sofijai Budėnaitei-Ramunei apdovanojimo sega Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1948 m.
(Genocido aukų muziejus)
Budėnaitė Sofija-Ramunė gimė 1926 m. Alytaus apskrities Varėnos valsčiaus Pabaronės kaime. Partizanė nuo 1945 m. Žuvo 1949 m. lapkričio 10 d. netoli Paručių kaimo įrengtame bunkeryje kautynėse su MGB pajėgomis kartu su būrio vadu Teofilių Valicku-Baliu, Stasiu Baubliu-Perlu, Jonu Jarusevičiumi-Paparčiu ir Maryte Česnulevičiūte-Rugiagėle. Kūnai buvo išniekinti Varėnoje
Jaruševičius Jonas-Papartis gimė 1926 m. Alytaus apskrities Varėnos valsčiaus Geidukonių kaime. Nuo 1949 m. kovo - Dainavos apygardos Teofilio Valicko-Balio vadovaujamo būrio, veikusio Paručių miške, partizanas. Žuvo 1949 m. lapkričio 10 d. netoli Paručių kaimo įrengtame bunkeryje kautynėse su MGB pajėgomis kartu su būrio vadu T. Valicku-Baliu, S. Baubliu-Perlu, S. Budėnaite-Ramune ir M. Česnulevičiūte-Rugiagėle. Kūnai buvo išniekinti Varėnoje
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanai. Iš kairės sėdi Jonas Budėnas-Klebonas ir jo sesuo Sofija Budėnaitė-Ramunė, trečias – Vanago grupės vadas Jonas Jakubavičius-Rugys, ketvirtas – Vytauto tėvūnijos vadas Teofilis Valickas-Balys. 1948 m. balandis
Šaltinis: http://genocid.lt/muziejus/lt/885/a/file=1259/print_version/
Edmundas Kmita-Evaldas
1961 m. lapkričio 9 d., Kelmės r. Vejų k. žuvo paskutinis Kęstučio apygardos partizanas Edmundas Kmita-Evaldas.
Edmundas Kmita, Pranciškaus, gimė 1918 m. spalio 26 d. Tauragės aps. Skaudvilės vls. Butvilų k.
2003 m. liepos 14 d. E. Kmitai pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).
Paskutinis iš Kęstučio apygardos...
Zigmas KUŠELIAUSKAS (Kauno rajonas)
Kražių seniūnijos Tamkių kaimo pakelėje dabar stovi kuklus medinis kryžius, kuris ženklina paskutinio Kęstučio apygardos Birutės rinktinės Aušros būrio partizano Edmundo Kmitos -Evaldo žuvimo vietą. Šį rudenį sukanka 60 metų nuo tos tragiškos dienos.
Ed. Kmita gimė 1918 m. Skaudvilės valsčiaus Butvilų kaime, stambaus, 80 ha ūkininko Pranciškaus Kmitos šeimoje. Jo trys sūnūs, nenorėdami tarnauti okupacinėje kariuomenėje, 1945 m. išėjo į mišką. Vyriausias iš brolių Audrius - Aušra vadovavo Raudgirio partizanų būriui, kuriam priklausė ir jo brolis Edmundas. Rezistencinėje literatūroje dabar rašoma, jog paskutiniai Kęstučio apygardos partizanai Petras Oželis - Jaunutis ir Feliksas Urbonas - Algirdas žuvo 1959 m. gegužės 4 d. Beišių kaime, Šilalės raj. Deja, tai netiesa.Žemaičių apygarda gali didžiuotis partizanu R Končiumi, dalyvavusiu rezistencinėje kovoje net 20 metų (iki 1965 m.), Vytauto apygarda - Kraujaliu, žuvusiu 1967 m., Dainavos apygarda - A. Ramanausku - Vanagu, suimtu 1956 m. rugsėjį. O Kęstučio apygarda turi E. Kmitą - Evaldą, žuvusį pirmomis 1961 m. lapkričio dienomis. Jis buvo paskutinis iš šios apygardos.
Skaityti daugiau: Edmundas Kmita-Evaldas
KLASTINGA GIRINIO ŽŪTIS
Partizaninė kova dėl Laisvės tęsėsi. Okupantai įsitikinę, jog šiurkščia karine jėga sunkiai palauš mūsų tautos pasipriešinimą, ėmėsi įgyvendinti NKVD liaudies komisaro L. Berijos direktyvą, kurioje nurodyta karinę jėgą derinti su agentūrinėmis priemonėmis. Kuriamas platus agentų tinklas, kurio veikla per dešimt aktyvios partizaninės kovos metų virto klastingiausiais ir protu nesuvokiamais metodais, tai liudija ir prieš 70 metų Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizano Vinco Gasčiulio – Girinio žūtis.
Nuotraukoje iš dešinės pirmas J. Gasčiulis - Savanoris, antras Valeras, Albinas Bieliūnas - Kabelis,
Antram plane pirmas iš dešinės Vincas Gaščiulis - Girinis
Vilkaviškio aps. Keturvalakių vls. Bardauskų kaimo vaikinai – Juozas ir Vincas Gasčiuliai nenorėdami tarnauti okupanto kariuomenėje 1947 metų pavasarį pasirinko partizanų kelią. Juozas Gasčiulis – Savanoris, Tauro apygardos Kęstučio rinktinės 69 kuopos partizanas žuvo nelygioje kovoje su okupanto kariuomene 1949 02 04 Samarčiūnų k., Vilkaviškio raj.
Gana tragiškai susiklostė Savanorio brolio tos pačios kuopos kovotojo Vinco Gasčiulio – Girinio likimas. Pasimatymas su ilgai nematyta sese Salomėje jam kainavo gyvybę.
Užėjęs pas rinktinės rėmėją V. Sauką ( jis ir KGB agentas Plienas) paprašė iškviesti iš Kauno seserį Salomėją. Ši, neįtardama išdavystės, dažnai lankėsi pas kitą Vižaidų kaimo gyventoją, partizanų patikimą rėmėją ,artimą giminaitę, (slaptai dirbančią saugumui „Žvaigždės“ slapyvardžiu). Ag. Plieno informuota Žvaigždė važiuoja į Kauną ir sutaria, kad Gasčiulytė atvažiuos į Žvaigždės sodybą prieš didžiąsias „šventes“ lapkričio 6-tą.
Sveikinam partizanai.org krikštatėvį Kardinolą Sigitą Tamkevičių su 88 metų Gimtadieniu !
Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus rūpesčiu buvo įsteigtas portalas partizanai.org - jo bendramintis ir bendražygis buvęs partizanas monsinjoras Alfonsas Svarinskas tapo portalo vadovu ir ideologu.
Kas atmena tarybinius - okupacijos metus, tas puikiai žino, kad leisti "Kronikas" reikėjo būti tikru partizanu - kovotoju - idealistu.
Partizanai prieš blogio imperiją kovojo 11 metų, kunigas S.Tamkevičius totalinės kgbistinės priespaudos šalyje leido Kronikas 11 metų - iki suėmimo.
Tik bijodami Kronikų tiesos žodžio valdantys komunistai ateistai ir okupantai nesiryžo dar labiau užsmaugti Lietuvą.
Šviesus Kardinolo Sigito Tamkevičiaus pavyzdys mus visus moko nebijoti blogio ir kovoti už teisybę, tiesą, gėrį, grožį - tarnauti Dievui ir Tėvynei.
Kardinolo Sigito Tamkevičiaus geri darbai
Mylėk artimą kaip save patį. Artimas nėra tik tas, kuris mąsto panašiai kaip mes. Artimas yra kiekvienas žmogus, net vadinamas priešu, nes Jėzus už kiekvieną paaukojo savo gyvybę.
Iš ST homilijos Meilės ir gailestingumo misija
— 1992 m. jo rūpesčiu įkurtas LKB Informacijos centras, kuriam ir vadovavo, pradėjo leisti LKBIC Informacinį biuletenį, vėliau tapusį leidiniu „Bažnyčios žinios“.
— Su arkivyskupo Sigito vadovavimu susijęs ypač veržlus, įvairias sielovados sritis, bažnytines institucijas atnaujinęs ir sustiprinęs arkivyskupijos gyvenimo etapas. 1997 m. Kauno arkikatedroje arkivyskupas įšventino vyskupus Rimantą Norvilą ir Eugenijų Bartulį, Joną Ivanauską (2003 m.) ir Kęstutį Kėvalą (2013 m.).
— Įkūrė naujas parapijas (Pal. Jurgio Matulaičio ir Gerojo Ganytojo, vėliau Šv. Jono Pauliaus II Kaune, Šv. Jono – Jonavoje), rūpinosi tautos laisvės simboliu vadinamos paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios atstatymu (konsekruota 2004 metais, 2015 m. suteiktas bazilikos titulas). Stojantiems į Kauno kunigų seminariją įkūrė Parengiamąjį kursą. Stiprino bažnytines institucijas, paskirdamas jų veiklai buvusį seminarijos pastatą (Papilio g. 5), VDU Katalikų teologijos fakultetui – Šv. Zitos draugijos rūmus.
— Arkivyskupo rūpesčiu įsteigta Katalikų interneto tarnyba, nuo 1997 m. pradeda gyvuoti oficiali LKB interneto svetainė, nuolat kuriami ir palaikomi svarbiausių Bažnyčios gyvenimo įvykių puslapiai. Netrukus sukurtos visų Lietuvos vyskupijų ir kai kurių parapijų bei institucijų svetainės, pradedami interneto projektai biblija.lt, katekizmas.lt, vėliau sukurtas ir Jono Pauliaus II piligrimų kelio portalas. Pirmoji lietuviška vyskupijos svetainė buvo skirta Kauno arkivyskupijai (įkurta 1998 m. pabaigoje, antroji veikė 2002–2010 m., o nuo 2011-ųjų – dabartinė; 2013 m. pradėtas gyvavimas ir feisbuko socialiniame tinkle).
— 1999 m. arkivyskupas įkūrė Bažnyčios kronikos fondą, kasmet pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos proga skiriantį apdovanojimus žurnalistams už krikščioniškųjų vertybių sklaidą viešojoje erdvėje.
— Pats arkivyskupas kas savaitę rašė tekstus Valstiečių laikraščiui, honorarą skirdamas labdaros fondui Kaimo vaikai.
Skaityti daugiau: Kardinolo Sigito Tamkevičiaus geri darbai
Šventinis „Fejerverkas“ Jiezno stribams 1947 11 06
Tauro apygardos, Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopos vadas Vėjas – Pranas Karalius su keletu kovotojų persikėlė per Nemuną ir susitiko su Dainavos apygardos Pilėnų grupės vyrais, vado pavaduotoju Lakštingala ir 4 kovotojais. Aptarus visus reikalus, kilo mintis spalio revoliucijos išvakarėse „pasveikinti“ Jiezno bolševikinį aktyvą ir stribus „šventiniu fejerverku“ Kruopščiai išanalizavus Lakštingalos – Motiejaus Jaruševičiaus turėtą miestelio planą, akcijos vykdymui numatyta sudaryti dvi smogiamąsias grupes. Kuopos vado vadovaujamai grupei pavesta smogti KP(b) ir valsčiaus administraciniam pastatui , o būrio vado Žilvičio partizanams – milicijos ir stribyno būstinei. Palaikyti ryšį tarp puolančiųjų kovotojų turėjo miestelio žinovai Lakštingalos grupės vyrai.
Operaciją pradėjęs „Žilvičio“ būrys sutelktai apšaudė milicijos ir stribų būstinę. Vėjo grupės partizanai Kęstutis Valenta – Kęstutis ir Antanas Senikas -Švyturys, staigiai įšokę į valsčiaus būstinės salę, automatų švinu pavaišino šventinio pobūvio dalyvius – bolševikų partijos ir emgėbistų pareigūnus. Švyturiui ir Kęstučiui staiga pasitraukus, į pastatą trenkė partizanų kulkosvaidžio ir automatų salvės Padegamųjų kulkų stoge įžiebti gaisro židiniai greit plėtėsi ir administraciniame pastate. Miestelyje kilo panika. Pagal sutartą Vėjo raketos signalą partizanai be nuostolių skubiai pasitraukė.
Nuotrauka: partizanai žygyje
Lapkričio 5 d. žuvę partizanai
Prisikėlimo apygardos partizanai. Iš kairės:
Napoleonas Jonyla-Šernas, Benadas Mileris-Alius ir Vladas Atgalainis-Galiūnas.
(Genocido aukų muziejus)
Atgalainis Vladas-Galiūnas gimė 1921 m. gruodžio 10 d. Raseinių apskrities Girkalnio valsčiaus Akmeniškių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Dalyvavo Vozbutų mūšyje. Suėmus tėvą J. Atgalainį, Vladas, norėdamas jį išgelbėti, legalizavosi ir išėjo tarnauti į Raudonąją armiją. Grįžęs 1947 m. vėl įstojo į partizanų gretas. Priklausė Kęstučio, vėliau Prisikėlimo apygardoms. Žuvo 1952 m. lapkričio 5 d. Seredžiaus apylinkėse Pakarklių kaime - apsuptas ir sužeistas susisprogdino
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Lapkričio 3 d. žuvę partizanai
Stovi: nežinomas, Antanas Dzimidavičius-Riteris, Pranas Dzimidavičius-Puntukas, Pranas Stanislauskas-Patrimpas, Pranas Jaromskas-Perkūnas, Jokūbas Sidaras-Tarzanas ir Stasys Grenda-Smarkuolis
Dzeventlauskas Pranas, Jono - Liepa, iš Šilonių k. Žaslių valsč., bataliono vadas, Putinas g. 1917m., ž. 1947 11 03 Lomenių miške.
Dzimidavičius Antanas, Boleslovo (Boliaus), sl. Riteris, Prano-Puntuko brolis, g. 1923 08 29 Jačiūnų k., Žaslių vlsč. Baigė Kauno meno (keramikos-dailės) mokyklą. 1944 gyveno Klūsų k. Nuo 1944 — DKR Jurgino būrio partizanas, 1945 - štabo ryšininkas (Žaliojo Velnio su batalionų vadais) ir orgbūrio, A rinktinės bataliono vadas. Žuvo 1947m naktį iš rugpjūčio 10 į 11d Lomenių miške prie Neprėkštos k., sunkiai sužeistas pasaloje ir tardant nukankintas. Palaikai išniekinti Žasliuose.
https://partizanai.org/failai/html/didzioji-kova.htm
Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės partizanas Juozas Šomka-Čerčilis (kairėje) su neatpažintu bendražygiu. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
1953 m. lapkričio 3 d. Panevėžio r. Bernatonių k. žuvo Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės vadas Juozas Šomka-Čerčilis ir rinktinės agitacijos bei propagandos vadovas Jonas Vincevičius-Užas, Narsutis.
Žuvusiųjų palaikai išvežti į Panevėžį. Jų užkasimo vieta neišaiškinta
Šaltinis: https://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2013/201310_cercelis.pdf
Didvyriai nemiršta: Juozas Šomka–Čerčilis
Povilas Gaidelis
J. Šomka gimė 1912 m. Panevėžio aps. Žaliapurvelių kaime neturtingoje valstiečių šeimoje. Juozas dar turėjo brolį ir seserį. Brolį kartu su tėvais okupantai ištrėmė į Sibirą. Karo metu J. Šomka tarnavo Lietuvos policijoje. Ne kartą jam teko susiremti su lenkų AK (Armija krajova) partizanais, kurie žudė Vilniaus krašto lietuvius. Sovietams okupavus Lietuvą antrą kartą, J. Šomka, stengdamasis išvengti tarnybos Raudonojoje armijoje, pasitraukė į mišką ir prisijungė prie laisvės kovotojų. 1944 metų pabaigoje jis sutelkė Piniavos, Bernatonių, Daukniškių, Spirakių, Pušaloto valsčių, o taip pat Skaistgirių ir Trakelių kaimų vyrus. 1945 m. pavasarį susikūrė Žaliosios partizanų rinktinė. Ji apėmė Panevėžio apskrities Baisogalos, Radviliškio, Pakruojo, Smilgių ir Šeduvos valsčius. Rinktinę įkūrė kapitonas Izidorius Pucevičius– Radvila. Žaliosios rinktinei priklausė ir Juozo Šomkos–Čerčilio vadovaujamas laisvės kovotojų būrys. J. Šomka Čerčilio slapyvardį pasirinko ne atsitiktinai. Tuo metu Didžiosios Britanijos konservatorių lyderis V. Čerčilis kvietė nuolat skelbti žmogaus laisvės ir teisių principus, kurių nepaisė SSSR tuometiniai vadovai: „Kiekviena šalis turi teisę pasirinkti tokią valdymo formą, kokią ji laiko tinkama. Iki 1939 m. buvę suverenios tautos turi atgauti laisvę,“ – skelbė F. Ruzvelto – V. Čerčilio 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašyta garsioji Atlanto chartija.
Buvę Žaliosios rinktinės vadai Stasys Kulys-Briedis, žuvęs 1953-ųjų vasarį, ir Juozas Šomka-Čerčilis, žuvęs tų pačių metų lapkričio mėnesį.
1947 m. buvo įkurta Algimanto partizanų apygarda. Prie jos buvo prijungtas Žaliosios rinktinės dalinys, kuris veikė Panevėžio apskrityje tarp Gelažių ir Rozalimo valsčių. Likusi Panevėžio apskrities dalis buvo prijungta prie naujai įkurtos Prisikėlimo apygardos. Žaliosios rinktinę Algimanato apygardoje sudarė keturi rajonai: Vienybės, Vytauto, Mindaugo ir Užupio. Rajonai buvo skirstomi į kuopas, o kuopos – į būrius. J. Šomka – Čerčilis priklausė Mindaugo rajonui. 1947 m. Žaliojoje girioje veikė Briedžio partizanų būrys, vadovaujamas Stasio Kulio. Jo bendražygiai buvo Petras Dunkevičius–Juokdarys, Antanas Žyga Aptiekorius, Juozas Šomka–Čerčilis, o taip pat nepailstančios jų ryšininkės seserys Valerija ir Anetė Černaitės bei Genovaitė Valkūnaitė – Žvaigždė. Šie kovotojai veikė Paistrio ir Piniavos apylinkėse.
Lapkričio 2 d. žuvę partizanai
Algimanto apygardos Margio rinktinės partizanai. Iš kairės: rinktinės vadas Juozas Kemeklis-Rokas, Albertas Nakutis-Viesulas, Vladas Karosas-Vilkas, Pranas Urbonavičius-Dėdė, Petras Miškinis-Šarūnas, Pranas Kemeklis-Tėvas, Stasys Gimbutis-Tarzanas (GAM)
MIŠKINIS Petras, Juozo-Šarūnas, gim. 1922 m. Miškinių k., Svėdasų vls., tėvai turėjo 8 ha žemės, tarnavo pas ūkininkus. Vytauto apygardos Liūto rinktinės, vėliau Algimanto apygardos Margio rinktinės Viesulo būrio partizanas. Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške, Svėdasų vls. Palaikai buvo užkasti pušynėlyje, prie Svėdasų koplytėlės, vėliau perlaidoti Kunigiškių k. kapinėse.
GIMBUTIS Stasys, Mykolo-Rūkas, gim. 1921 m. Narbučių k., Svėdasų vls., tėvai turėjo 18 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanas, vėliau Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Viesulo būrio partizanas, Kunigaikščio Margio rinktinės vado adjutantas. Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške, Svėdasų vls. Palaikai buvo užkasti pušynėlyje, prie Svėdasų koplytėlės, vėliau perlaidoti Kunigiškių k. kapinėse.
Albertas Nakutis-Viesulas
Albertas Nakutis-Viesulas. Fotografavo Stasys Indrašius Nuotraukos iš Tremties ir Rezistencijos muziejaus fotonuotraukų fondo.
ALBERTAS NAKUTIS-Viesulas
Gimė 1910 m. Maleišių kaime, Svėdasų valsčiuje. Buvo šaulys.
Pirmaisiais pokario kovos metais vadovavo Svėdasų valsčiaus partizanų būriui. Vėliau jam patikėtos Šarūno rinktinės Algirdo kuopos sudėtyje veikusio Viesulo būrio vado pareigos. 1948 m. vasarą perėjo į Kunigaikščio Margio rinktinę, vadovavo Vaižganto kuopai.
Žuvo 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške, Svėdasų valsčiuje. Palaidotas Kunigiškių kaimo kapinėse.
2007 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus III-iojo laipsnio ordinu (po mirties).
Lapkričio 1 d. žuvę partizanai
Iš kairės Algimanto apygardos štabo adjutantas Julijonas Burneika-Tardytojas ir štabo viršininkas Albinas Pajarskas-Bebas (GAM)
BURNEIKA Julijonas, Fabijono-Tardytojas, gim. 1918 m. Mikniūnų k., Skapiškiu vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Margio būrio vadas, vėliau Algimanto apygardos štabo narys. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. apsupus bunkerį prie Priepado ežero, Šimonių girioje. Palaikai buvo užkasti žuvimo vietoje, vėliau perlaidoti Adomynės mstl. kapinėse.
PAJARSKAS Albinas-Bebas gimė 1923 m. Rokiškio apskrities Svėdasų valsčiaus Jatkonių kaime. | partizanų gretas įstojo 1945 m. liepos mėn. Priklausė Žalgirio būriui, kuris bazavosi Šimonių girioje. Vėliau Algimanto apygardos štabo viršininkas. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. — okupantams apsupus išduotą apygardos štabo bunkerį, po ilgų ir atkalių kautynių nenorėdamas pasiduoti gyvas susisprogdino kartu su bendražygiais - Algimanto apygardos vadu A. Starkumi-Monte, štabo nariu A. Mateliu-Audeniu, nežinomu partizanu slapyvardžiu Tardytojas ir partizanėmis B. Šniuolyte-Ida bei St. Vigėlyte-Živile
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai.
I eilėje iš kairės: rinktinės ūkio skyriaus viršininkas Pranas Galvydis-Valteris.
II eilėje iš kairės: neatpažintas, Albinas Pajarskas-Bebas, rinktinės vadas Stasys Gimbutis-Tarzanas
GALVYDIS Pranas, Jono-Valteris, gim. 1912 m. Svėdasų vnk., Svėdasų vls. Vytauto apygardos Žalgirio būrio partizanas, vėliau Algimanto apygardos štabo ūkio skyriaus viršininkas. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. Šimonių girios pakraštyje, netoli Alotų k., Šimonių vls. Palaidotas Sliepšiškio k. kapinėse.
Iš kairės: Algimanto apygardos Šarūno rinktinės vadas Stasys Gimbutis-Tarzanas, Šiaurės Rytų Lietuvos (Kalnų) srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė, Kęstučio apygardos vadas Henrikas Danilevičius-Vidmantas, jo adjutantas Juozas Leškys-Algis 1949 m. rudenį (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
LESKYS Juozas, Jono-Algis, gim. 1922 m. Butrimų k., Jurbarko vls. Kęstučio apygardos vado adjutantas. Žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. apsupus bunkerį prie Priepado ežero, Šimonių girioje. Palaikai buvo užkasti žuvimo vietoje, vėliau perlaidoti Adomynės mstl. kapinėse.
Antanas Starkus-Montė
ANTANAS STARKUS - BLINDA, MONTĖ
1919 10 29–1949 11 01
Antanas Starkus gimė 1919 m. spalio 29 d. Panevėžio aps. Šimonių vls. Adomynės parapijos Zubiškių k. A. Starkaus tėvai buvo vidutiniai ūkininkai, turėjo 14 ha žemės. Antanas buvo vyriausias sūnus. Be jo, šeimoje dar augo trejais metais jaunesnis brolis Feliksas. A. Starkus mokėsi pradžios mokykloje, ją baigęs gyveno ir dirbo tėvų ūkyje.
Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, bet prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, grįžo į tėviškę, kur kartu su broliu Feliksu ir kitais gimtųjų apylinkių vyrais ėmė organizuoti partizanų būrį. Prasidėjus karui, Birželio sukilimo metu šis būrys atkūrė lietuvišką valdžią visame Šimonių valsčiuje.
1941 m. rudenį A. Starkus išėjo savanoriu į vokiečių Vermachtą.
1944 m. pavasarį iš vokiečių kariuomenės pasitraukė ir, grįžęs į gimtinę, valsčiuje suorganizavo Tėvynės apsaugos būrį. Jo vadovaujamas būrys atlaikė smarkų Šimonių girioje veikusių raudonųjų partizanų puolimą.
Priartėjus bolševikams, A. Starkus pasitraukė į Žemaitiją. Telšių aps. Platelių miške jis kartu su daugeliu kitų iš Rytų Lietuvos pasitraukusių vyrų įstojo į Lietuvos laisvės armijos (LLA) veikiantį sektorių, pavadintą „Vanagais“. LLA vadovybei susitarus su vokiečiais, išvyko mokytis į abvero žvalgybos mokyklą netoli Šlesbergo miesto Rytų Prūsijoje. Žvalgybos mokykloje būsimasis Algimanto apygardos vadas mokėsi keturis mėnesius. 1945 m. sausio 21 d. kartu su 7 desantininkais buvo parašiutu nuleistas į Kupiškio apylinkes prie Salamiesčio. Kitą dieną grupei susidūrus su Raudonosios armijos daliniu per susišaudymą buvo suimtas sužeistas desantininkų grupės vadas Antanas Gogelis (slapyvardžiu Jonas Laukaitis), jo pavaduotojas A. Starkus (slapyvardžiu Antanas Rickus) sėkmingai pasiekė gimtinę ir ten suorganizavo partizanų būrį, kuriam vadovavo iki 1946 m. pavasario. Būriui įsijungus į Šarūno rinktinę, A. Starkus buvo paskirtas Algirdo kuopos, veikusios Panevėžio aps. Kupiškio, Šimonių, Viešintų ir Rokiškio aps. Skapiškio valsčiuose, vadu. Tuo metu jis pasirinko Blindos slapyvardį. 1947 m. sausį jau buvo suformuoti 8 būriai su 93 A. Starkui pavaldžiais partizanais.
Skaityti daugiau: Antanas Starkus-Montė
Didvyriai nemiršta: Kazys Kontrimas-Montė, Tėvas
Kardo rinktinės vadas Kazimieras Kontrimas-Tėvas, Monté (kairėje) su neatpažintu bendražygiu.
(Skuodo muziejus)
Povilas Gaidelis.
K. Kontrimas gimė 1913 m. gruodžio 16 d. Kretingos aps., Darbėnų vls., Knėžų kaime ūkininkų Jono Kontrimo ir Barboros Baltonytės – Kontrimienės šeimoje. Nors Kontrimai valdė 29 ha žemės, jų gyvenimas nebuvo labai prabangus, nes teko maitinti ir aprengti net 16 vaikų: 10 dukterų (Albina, Eleonora, Stanislava ir kt.) ir 6 sūnus (Adolfas, Antanas, Augustas, Jonas, Kazimieras ir Pranas). Nepaisant gausios šeimos darbštūs žemaičiai sukūrė pavyzdingą, gražų, tvarkingą ūkį. Be to Jonas Kontrimas daug padėjo ir kaimynams. Jam vadovaujant buvo pastatyta ne viena apylinkės sodyba. Jonas garsėjo ne tik kaip geras dailidė. Jis buvo puikus ir vežimų meistras. Tačiau jis domėjosi ne tik meistryste, bet ir politika, istorija. Jis prenumeravo ir skaitė kariškus žurnalus ir dalijosi žiniomis su savo vaikais. Tad nenuostabu, kad Kazimierui ir kitiems jo vaikams meilė savo Tėvynei ir patriotiškumo jausmas buvo įskiepytas jau nuo mažens. Kaziukas norėjo sekti tėvo pėdomis. Jis rengėsi ūkininkauti, todėl, baigęs Grūšlaukės pradinę ir keturias Skuodo gimnazijos klases, jis įstojo į Plinkšių žemės ūkio mokyklą. Po to tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Pirmąją sovietų okupaciją jis praleido dirbdamas tėvų ūkyje. 1941-1944 m. K. Kontrimas dirbo Kretingos vartotojų bendrovės parduotuvės vedėju, tačiau neapleido ir rezistencinės veiklos. 1943 m. jis įstojo į Lietuvos Laisvės Armiją (LLA), kur jam buvo suteiktas jaun. leitenanto karinis laipsnis. 1944 m. liepos 1 d. frontas priartėjo prie Lietuvos. LLA vadovybė paskelbė kovinę parengtį. Visi galintys valdyti ginklą organizacijos nariai privalėjo prisistatyti į kovinę organizacijos dalį – į Vanagų rinktines, o kiti buvo mobilizuoti dirbti štabuose ir organizaciniame sektoriuje. Jie turėjo rūpintis maisto produktais, transportu, medikamentais ir teikti informaciją. Tačiau priartėjus frontui, taupydami jėgas, LLA nariai išsiskirstė ir įsikūrė iš anksto parengtose slėptuvėse.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Kazys Kontrimas-Montė, Tėvas
Spalio 30 d. žuvę partizanai
Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
DAILIDĖNAS Bronius, Jurgio-Ramunė, gim. 1918 m. Girelės k., Traupio vls. Vyčio apygardos Vienuolio būrio partizanas. Žuvo 1947 m. spalio 30 d.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
1947 m. spalio 30-osios naktį Panevėžio aps. Šeduvos vls. (dabar – Radviliškio r. sav.) Birutės k. Petro Plungės sodyboje įrengtoje slėptuvėje „Piktoji uošvė“ MGB Rozalimo vls. poskyrio operatyvinės grupės vykdytos karinės operacijos metu žuvo Žaliosios rinktinės vadas Juozas Skačkauskas-Strausas (sužeistas nusišovė) ir partizanas Alfonsas Puodžiūnas-Kiaunėi.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Rozalimo mst. Vėliau jie užkasti šalia miestelio esančiame Kanapinės miškelyje. 1989 m. vykusių kasinėjimų metu galimai jų palaikai rasti ir palaidoti Rozalimo mstl. (Pakruojo r.) kapinėse.
JUOZAS SKAČKAUSKAS- STRAUSAS
1900 (1910)–1947 10 30
Juozas Skačkauskas, Juozo, gimė 1900 (1910) m. Panevėžio aps. Rozalimo vls. Maldžiūnų k. Ten ir gyveno. Lietuvos šaulių sąjungos narys.
Lietuvos laisvės armijos karys. Turėjo jaunesniojo leitenanto laipsnį.
1944 m. rugsėjo–lapkričio mėn. Rytų Prūsijoje mokėsi Klenuvkos dvare įsteigtoje vokiečių žvalgybos mokykloje FAK–204 netoli Konicos.
Priklausė Vlado Jozoko (Juozoko)-Ąžuolo desantininkų grupei, kuri 1944 m. gruodžio 22 d. nusileido Panevėžio aps. Miežiškių vls. Nuo 1944 m. gruodžio 22 d. Žaliosios rinktinės Ypatingojo būrio, vėliau – Margio kuopos, veikusios Panevėžio aps. Šeduvos vls., vadas. Jo vadovaujamas būrys (vėliau – kuopa) pasižymėjo kovingumu, ryžtingumu ir atliekamų operacijų tikslumu. Savo veikimo teritorijoje Strausas buvo įvedęs griežtą karinę drausmę, nevengė ir drastiškų metodų. 1946 m. vasario 13 d. žuvus Žaliosios rinktinės vadui V. Jozokui (Juozokui)-Petraičiui, J. Skačkauskas paskirtas laikinai eiti rinktinės vado pareigas.
1947 m. gruodžio 29 d. J. Skačkausko žmona Petronėlė, sūnus Juozas ir dukra Ona buvo ištremti į Kurleką, Tomsko sr. 1958–1960 m. buvo paleisti iš tremties.
Nuotraukoje: Žaliosios rinktinės vadas Juozas Skačkauskas-Strausas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Spalio 30 d. žuvę partizanai
Auksutis – Vaclovas Navickas, trečiasis Tauro apygardos vadas
Rita Pauliukaitienė, Vaidas Eidukaitis
Vaclovas Navickas-Perkūnas, Auksutis, Rytas. Šio Lietuvos laisvės kovotojo bei jo artimųjų nuotraukos yra iš šeimos albumų
Rašant apie Vaclovą Navicką-Perkūną, Auksutį, Rytą (1910-12-10 – 1946-10-28) visų pirma susiduriama su problema, jog ne visi, tyrinėjusieji Tauro apygardos istoriją, įvardija, jog šis asmuo buvo Tauro apygardos vadas. Išanalizavus V. Navicko biografijos faktus, vis dėlto galima teigti, kad laikinai ėjęs Tauro apygardos vado pareigas V. Navickas atliko visas apygardos vadovo funkcijas nuo 1946 m. birželio 12 d., kai žuvo antrasis Tauro apygardos vadas Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, iki 1946 m. liepos 4 d., kai įvyko Tauro apygardos vadų susirinkimas ir vadu buvo išrinktas Antanas Baltūsis-Žvejys.
Vaclovo Navicko biografija yra pateikta knygoje „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 – 1953“, V tome (2005 m.), straipsnius apie jį yra rašę Bonifacas Ulevičius (1999 m.); Justinas Sajauskas; Rūta Trimonienė (2020 m.). Šio straipsnio autoriai Rita Pauliukaitienė ir Vaidas Eidukaitis rėmėsi minėtų ir kitų autorių darbais, taip pat giminaičių prisiminimais.
Vaclovas Navickas gimė 1910 m. gruodžio 10 dieną Pakirsnių kaime, anksčiau priklausiusiam Raudenio valsčiui, dabar – Kalvarijos savivaldybei. Tėvo vardas – Stasys yra išlikęs V. Navicko dokumentuose, motinos Apolonijos – užfiksuotas Gedimino Navicko (2005) ir Lietuvos Ypatingajame archyve (LYA) saugomame Tauro apygardos partizanų dokumente, kuriame Apolonoja Navickienė minima kaip tremtinė. Vaclovo Navicko tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, valdę 25 hektarus žemės. Iš viso šeimoje augo septyni vaikai. Du sūnūs – Vincas (1893 m.), Vaclovas (1910 m.) bei penkios dukterys – Stasė Navickaitė-Jurkynienė (1890 m.), Anelė Navickaitė (1894 m.), Benedikta Navickaitė-Astrauskienė (1905 m.), Jadvyga Navickaitė (1906), Elena Navickaitė-Žilinskienė. Sovietinės okupacijos metais Vaclovo Navicko motina, brolis ir kelios seserys atsidūrė tremtyje, apie tai kaip tik ir randame informaciją LYA esančiame Tauro apygardos partizanų dokumente, kurio ištrauka bus pateikta ir šiame straipsnyje. Sesuo Benedikta (Navickaitė) Astrauskienė grįžusi į Lietuvą gyveno Pakirsnių kaime, o Elena (Navickaitė) Žilinskienė tremties išvengė gyvendama Kaune. Jos abi prisiminė brolį Vaclovą, kaip darbštų, jautrų ir kuklų žmogų, labai mylėjusį savo tėvus, išsaugojusį stiprų ryšį su tėviške, mėgusį ūkio darbus, taip pat gana gabų tiksliesiems mokslams, muzikai, turėjusį gražų balsą, pasižymėjusį ir sportiniais pasiekimais.
Didžiausia tikimybė, kad Vaclovas Navickas, jo brolis bei seserys buvo krikštyti Kalvarijos Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčioje, nes Pakirsnių kaimas yra vos už keleto kilometrų į pietryčius nuo Kalvarijos. Nors patvirtinančių dokumentų giminės neturi, tikriausiai kai kurie Navickų vaikai lankė Kalvarijoje ir pradinę „Žiburio“ draugijos mokyklą. Dokumentuose užfiksuota, jog Vaclovas Navickas 1925 m. baigė Marijampolės realinės gimnazijos keturių metų kursą ir tų pačių metų rugpjūčio 30 d. pateikė prašymą, kad būtų priimtas į Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos penktą klasę. Baigęs gimnaziją, 1930 m. įstojo į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą Kaune, kurioje sėkmingai studijavo. 1932 metais spalio 31 d. Vaclovui Navickui kaip ir kitiems XIV laidos kariūnams, išklausiusiems visą mokymo kursą, buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Jis buvo paskirtas į 9-ąjį pėstininkų pulką Marijampolėje (Trimonienė, 2020), kurio tradicijas dabar tęsia LDK Vytenio bendrosios logistikos bataliono kariškiai.
Vaclovas Navickas su tėvais ir artimaisiais. Pirmoje eilėje sėdi (iš kairės) Stasė Navickaitė-Jurkynienė, Apolonija Navickienė (tremtinė), Stasys Navickas (mirė 1942 m.), Benedikta Navickaitė-Astrauskienė (tremtinė). Antroje eilėje stovi (iš kairės) Andrius Jurkynas, Elena Navickaitė- Žilinskienė, Vincas Navickas (tremtinys), Jadvyga Navickaitė (tremtinė), Vaclovas Navickas, Anelė Navickaitė (tremtinė), Antanas Astrauskas (tremtinys). Fotografuota prieš II pasaulinį karą.
Vaclovo Navicko, profesionalaus kario, karjera klostėsi sklandžiai, jis gerai sutarė ir su karininkais, ir su eiliniais kareiviais. Kaip karininkui, jam buvo paskirtas kareivis-pasiuntinys, turintis atlikti visus ruošos darbus ir patarnauti. Tai jaunąjį leitenantą V. Navicką trikdė – pasiuntinio jis gailėjo, pats valė ir tvarkė rūbus, batus, ginklą, sakė, kad jam pasiuntinys visai nereikalingas, nes jis pats viską gali pasidaryti ir susitvarkyti. Pas jį kareiviui tarnauti buvo lengviau negu pulke. Ir visų kareivių jis gailėjo, juos užjautė, be reikalo nevarinėjo, nevargino, todėl buvo mylimas ir gerbiamas. 1936 m. lapkričio 23 d. Vaclovui Navickui suteikiamas leitenanto laipsnis. Jo pavardė yra minima ir to meto spaudoje: 1937 m. gegužės 23 d. Kariuomenės ir visuomenės dienos proga Marijampolėje vykusiuose renginiuose „ltn. Navickui vadovaujant, buvo parodyta gana gražių gimnastikos numerių“; 1937 m. rugsėjo 30 d. Marijampolės įguloje vykusiose prizinio šaudymo iš pistoleto varžybose „daugiausia taškų išmušė ltn. Navickas – 112“; 1938 m. balandžio 28-29 d. Vilkaviškio įguloje vykusiose sportinio šaudymo rungtynėse „iš šautuvų geriausiai sušaudė Marijampolės įgulos ltn. Navickas, išmušdamas 94 taškus“ (Ulevičius, 1999).
Skaityti daugiau: Auksutis – Vaclovas Navickas, trečiasis Tauro apygardos vadas
Daugiau įrašų...
