Bronius Krivickas-Vilnius
BRONIUS KRIVICKAS- BŪTVYDIS, KLAIDATIKIS, RIVAIŠAS, VILNIUS, GINTARAS
1919 11 17–1952 09 21
Bronius Krivickas gimė 1919 m. lapkričio 17 d. Biržų aps. Pasvalio vls. Pervalkų k. Antano Krivicko ir Onos Čingaitės šeimoje. Turėjo seseris Oną, Veroniką, Stasę ir brolius Antaną, Joną, Juozą. 1929 m. šeima persikraustė į Biržų aps. Nemunėlio Radviliškio vls. Kiauliškių vienkiemį. Bronius baigė Suosto pradžios mokyklą, 1938 m. – Biržų Antano Smetonos gimnaziją. Tais pačiais metais pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakultete. 1938–1940 m. B. Krivickas rašė noveles, kurios buvo spausdinamos leidiniuose „Ateitis“, „Studentų dienos“ ir „Darbininkas“. Be jau minėtų leidinių, kaip kritikas bendradarbiavo „Naujojoje Romuvoje“ ir „XX amžiuje“. Per „Šatrijos“ meno kuopą susipažino ir bendravo su iš visos Lietuvos susirinkusiais literatais, kurie vėliau buvo pavadinti žemininkų karta. Atostogų metu grįždavo tėviškėn. Tėvas sugrįžusį sūnų neužmiršdavo ir prie ūkio darbų spustelėti. 1940 m., vairuodamas traktorių, žuvo brolis Antanas.
Lietuvai atgavus Vilnių, B. Krivickas su kolegomis persikėlė sostinėn tęsti studijų Stepono Batoro universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje. Dalyvavo visuomeninėje veikloje. Tačiau džiaugsmą aptemdė pirma bolševikų, paskui nacių okupacijos. Pastarosios metu B. Krivickas ėmė reikštis ir kaip teatro kritikas, išspausdino keletą svarių rašinių apie Panevėžio ir Vilniaus teatrų spektaklius. 1943 m. vasario 15 d. baigė studijas ir tapo diplomuotu lituanistu. Tais pačiais metais naciai uždarė universitetą. Kad kaip nors apsisaugotų nuo išvežimo darbams į Vokietiją, gal ir markę kitą užsidirbtų, nuo 1944 m. B. Krivickas pradėjo talkinti „Kūrybos“ žurnalo redaktoriui Juozui Keliuočiui. Karo metų periodikoje paskelbė keletą apsakymų, liudijančių bręstantį beletristo talentą. 1944 m. vasarą jis praleido pas seserį Oną. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, nuo 1944 m. spalio 1 d. pradėjo dirbti mokytoju Biržų gimnazijoje. NKVD iškvietimai į savo būstinę galėjo reikšti tik areštą ar verbavimą, todėl jis pradėjo slapstytis, dažnai apsilankydavo pas partizanus, kurių gretose kovojo ir du jo broliai. 1945 m. vasario mėn. pasitraukė iš legalaus gyvenimo.
1945 m. rugpjūčio 12 d. Biržų aps. Biržų vls. Tylinavos k. Dagio sodyboje žuvo brolis Juozas, tėvai buvo išvaryti iš namų, jų sodyba sudeginta. 1947–1948 m. B. Krivickas dažniausiai apsistodavo pas žmones ir tik vasarą praleisdavo miške. 1948 m. vedė Smilgių pradžios mokyklos mokytoją Marytę Ziemelytę. Saugumui ėmus įtarti ir sekti žmoną, 1949 m. pasitraukė pas Biržų girios partizanus. 1948 ir 1949-ieji B. Krivickui buvo kūrybingiausi: parašyta daug sonetų, išversta per 70 Goethe‘s eilėraščių (1949 m. visas pasaulis minėjo didžiojo poeto 200-ąsiais gimimo metines).
Skaityti daugiau: Bronius Krivickas-Vilnius
Fortūnatas Ašoklis-Pelėda
Fortūnatas Ašoklis gimė 1907 m. gegužės 3 d. Kauno gub. Telšių aps. Ylakių vls. Raudonių k., ten ir gyveno. Baigė Klaipėdos prekybos institutą. 1942–1944 m. dirbo Ylakių valsčiaus viršaičiu. Dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. 1944 m. pabaigoje pradėjo telkti partizanus kovai prieš sovietų okupaciją ir vadovavo vienam iš Žemaičių legiono partizanų būrių. Nuo 1945 m. spalio 5 d. – LLA Žemaičių legiono štabo viršininkas. Tų pačių metų spalio 18 d. jam patikėtos ir štabo Žvalgybos ir aprūpinimo viršininko pareigos.
1946 m. kovo pradžioje pagal Lietuvos Tautinės Tarybos (LTT) vadovo kpt. Jono Noreikos-Generolo Vėtros instrukciją LLA turėjo būti reorganizuota ir pavadinta Lietuvos ginkluotosiomis pajėgomis (LGP). Lietuva suskirstyta į keturias apygardas:
Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių. Žemaičiu legiono vadas mjr. Jonas Semaška-Liepa paskirtas Šiaulių apygardos kovojančių būrių ir pogrindžio organizacijų vyriausiuoju vadu.
Vytautas Reklickas-Liočys
Vyčio apygardos Algio būrio partizanai (iš kairės) Vytautas Reklickas-Liočys, ginkluotas čekoslovakišku kulkosvaidžiu ZB-26, būrio vadas Benediktas Narkevičius-Algis, ginkluotas 1940 m. modelio Dekteriovo pistoletu-kulkosvaidžiu, ant kurio dėtuvės išpieštas Jogailaičių kryžius, ir Adolfas Baureika-Hitleris, ginkluotas čekoslovakišku kulkosvaidžiu ZB-26. (Genocido aukų muziejus)
Reklickas Vytautas-Liočys gimė Ukmergės apskrities Jakutiškių kaime. Vyčio apygardos partizanas. 1947 m. liepos 23 d. žuvus Algio būrio vadui B. Narkevičiui-Algiui, ėjo būrio vado pareigas. Žuvo 1947 m. rugsėjo 20 d.: kartu su kovos draugais Vytautu Pinkevičiumi-Povaru ir Juliumi Belicku-Klevu, nenorėdamas pasiduoti gyvas, susisprogdino priešų apsuptame bunkeryje
Algio būrio partizanai. Iš kairės:
Juozas Gavėnas-Šturmas,
Vytautas Reklickas-Liočys
ir neatpažintas partizanas
(Genocido aukų muziejus)
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Paskutinis Kęstučio apygardos partizanų vadas
Aldona Elena PUIŠYTĖ
Mariaus Ivaškevičiaus kūrinys „Žali“ yra tas pats žuvusiųjų spardymas – tik literatūrinėmis priemonėmis.
Kun. Robertas Grigas
Kritiškai įvertinęs M.Ivaškevičiaus romaną „Šiaurės Atėnuose“ Vytautas Landsbergis sako, kad „diskutuoti su teisiniu ir politiniu mažaraščiu neverta“. Ir toliau tęsia: „Žiūrėkime į tai kaip į simptomą, gal per pasąmonę ateinantį stribų kerštą“. O gal – ne tik per pasąmonę? Kieno iniciatyva taip dosniai mestelėti pinigai šios knygos leidybai? Gal ieškoma naujų būdų žlugdyti tautos dvasią? Ar ne cinizmo viršūnė – sulyginti aukas ir budelius? Senaisiais kompartijos „šaukliais“, kurpiančiais „durnių laivus“, jau niekas nebetiki. Kas kita, jei pavyks nupirkti jauną žmogų. Jei dar ir talentingą – tikslas pasiektas! O mūsų ar neliečia, kai tyčiojamasi iš tų, kurių aukos kaina šiandien esame laisvi?
Kai žinomas sovietmečio poetas pasityčiojo iš tautos dainiaus Bernardo Brazdžionio, partizanų „Laisvės balso“ 5-ame (163) numeryje (1953 05 20) atsiliepta Aušrės slapyvardžiu pasirašytu eilėraščiu „Paskui Kremlių lapnoja žmogus“:
Ne, ne baltas kaip vyšnios viršūnė
Ir ne žydras kaip žydras dangus,
Kaip šuva, kaip šuva pataikūnas
Laižo Kremliaus „padelkas“ žmogus.
Skaityti daugiau: Paskutinis Kęstučio apygardos partizanų vadas
Paskutinis apygardos vadas Jonas Algirdas Vilčinskas-Algirdas (1930 02 11–1953 09 19)
Jonas Algirdas Vilčinskas gimė 1930 m. vasario 11 d. Raseinių aps. Jurbarko vls. Paantvardžio k. Kazimiero Vilčinsko ir Pranciškos Barčytės-Vilčinskienės šeimoje 1 . Baigė Jurbarko gimnaziją ir dirbo Šakių aps. laikraščio redakcijoje. Buvo padavęs pareiškimą mokytojauti.
1949 m. kovo mėn. ištrėmus tėvus, tapo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanu. Tais pačiais metais buvo paskirtas Vaidoto rinktinės vadu, taip pat ėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto ryšininko pareigas. 1951 m. birželio mėn. kartu su bendražygiu Juozu Palubecku-Simu Jurbarko r. Šimkaičių miške netoli bunkerio užkasė Mindaugo tėvūnijos dokumentus. Kęstučio apygardos štabo narys. 1951 m. gruodžio 6 d. paskirtas apygardos štabo viršininku. Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo narys.
1953 m. sausio 17 d. žuvus Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadui Antanui Bakšiui-Seniui, visi reikalai gulė ant jauno, energingo idealisto J. A. Vilčinsko pečių. Jis kartu su Kęstučio apygardos vadu Povilu Morkūnu-Rimantu toliau leido apygardos laikraštį „Laisvės varpas“, turėjo atnaujinti per žiemą nutrūkusius ryšius, pirmiausia per Nemuną su Tauro apygarda. Kartu su J. Žemaičiu nusprendė, kad būtina atkurti ryšius su užsieniu, todėl 1953 m. gegužės 6 d. susitiko su Klemensu Širviu-Sakalu, kuriam pranešė, kad J. Žemaičio pavedimu mėgins pereiti sieną ir pasiekti Vakarus. Prašė K. Širvio pagalbos – nurodyti ryšio punktus užsienyje, sudaryti galimybę susisiekti su Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu (VLIK’u) ar Lietuvos diplomatiniu korpusu. Grįžtant ryšininkė Anelė Martinkevičienė-Arūnė perspėjo, kad kalbėjosi su provokatoriais.
1953 m. birželio 30 d. buvo numatytas dar vienas susitikimas su K. Širviu.
Reikėjo pasitarti su J. Žemaičiu, todėl norėjo susitikti su J. Palubecku-Simu. Deja, ryšių punkte laiškų nebuvo, tuščia buvo ir Simo „pašto dėžutė“. Liepos pradžioje paaiškėjo, kad Simo ieškoti beprasmiška. Tikėtina, kad ir J. Žemaitis yra arba žuvęs, arba suimtas. Teko pačiam patikrinti, ar K. Širvys užverbuotas. J. A. Vilčinskas pasiūlė jam susitikti netoli Raudonės. Paskirtą dieną susitikimo vietoje kareiviai tikrino visų praeivių dokumentus. Įtarimas pasitvirtino.
Kęstučio apygardos Vaidoto ir Butigeidžio rinktinių partizanai. Iš kairės: pirmas Vytenio rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanas J. A. Vilčinskas-Algirdas, antras Vladas Atgalainis-Galiūnas, trečias Butigeidžio rinktinės Šalnos tėvūnijos Jūros būrio partizanas Antanas Armonas-Arvydas, ketvirtas neatpažintas partizanas, jiems už nugarų stovi Mindaugo tėvūnijos partizanas Juozas Šukaitis-Gintautas.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Jonas Vilčinskas-Algirdas
1930 02 23–1953 09 19
Jonas Vilčinskas gimė 1930 m. vasario 23 d. Raseinių aps. Jurbarko vls. Paantvardžio k. Kazimiero Vilčinsko ir Pranciškos Barčytės-Vilčinskienės šeimoje. Baigė Jurbarko gimnaziją ir dirbo Šakių rajono laikraščio redakcijoje. Buvo padavęs pareiškimą mokytojauti. 1949 m. kovo mėn. ištrėmus tėvus, tapo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanu. Tais pačiais metais buvo paskirtas Vaidoto rinktinės vadu, taip pat ėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto ryšininko pareigas. 1951 m. birželio mėn. kartu su bendražygiu Juozu Palubecku-Simu Šimkaičių miške (Jurbarko r.) netoli bunkerio užkasė Mindaugo tėvūnijos dokumentus. Kęstučio apygardos štabo narys. 1951 m. gruodžio 6 d. paskirtas apygardos štabo viršininku. Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo narys.
1953 m. sausio 17 d. žuvus Vakarų Lietuvos (Jū ros) partizanų sri ties vadui Antanui Bakšiui-Seniui, visi reikalai gulė ant jauno, energingo idealisto J. Vilčinsko pečių. Jis kartu su Kęstučio apygardos vadu Povilu Morkūnu-Rimantu toliau leido apygardos laikraštį „Laisvės varpas“, turėjo atnaujinti per žiemą nutrūkusius ryšius, pirmiausia per Nemuną su Tauro apygarda.
Rugsėjo 17 d. žuvę partizanai
1950 m. rugsėjo 17 d. į Ramygalos r. Likėnų (Naujasodės) k. (dabar – Kėdainių r. sav.), pasislėpę šiaudų vežime, sunaikinti partizanų atvyko ir Onos Žižiūnienės sodybą apsupo MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai.
Mėgindami ištrūkti iš apsupties, gyvenamojo namo palėpėje slėpęsi 3 partizanai buvo nušauti. Žuvo Vyčio apygardos Briedžio rinktinės vadas Jonas Kalvaitis-Pažįstamas, jo adjutantas Antanas Valikonis-Slyvka ir partizanas Antanas Kadžys-Šešiapūdis.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Ramygalos miestelio aikštėje.
Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta.
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 173–174.
Vyčio apygardos vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas (antras iš kairės) su Vytenio būrio partizanais. Iš kairės pirmas – Vladas Drąsutis-Vytenis, trečias – Jonas Kalvaitis-Pažįstamas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Rugsėjo 17 d. žuvę partizanai
Jonas Černiauskas - Vaidotas
1920 - 1948 09 16
Rumšiškių miestelis per karą sudegė. Beliko keliolika namų ir eilė betoninių rūsių pagrindinėje Kauno gatvėje. Mat čia buvo išsirikiavę žydų namai su kromais ir kromeliais. Žmonės glaudėsi kur galėjo, nes dalyje išlikusių žydų namų įsikūrė milicija, saugumas, stribynas. Gal todėl, kad valdžia miestelyje laikė daug ginkluotų žmonių, o vėliau Užtakų kaime įkurdino kareivių garnizoną, miestelio vyrai pasklido po atokesnėse apylinkėse veikiančius būrius.
Jonas Černiauskas-Vaidotas, 1938 m.
Jonas Černiauskas - Vaidotas buvo gimęs 1920 metais Užtakų kaime. Visame kaime garsėjo kaip linksmas vyras ir muzikantas. Gerai grojo gitara, tai su draugais sudarė orkestrėlį. Mokėsi Vilniaus geležinkeliečių mokykloje, tačiau jos nebaigė. Jau 1945 metais subūrė besipriešinančiu būrį. Jame buvo Pranas Ulozas - Bevardis iš netolimo Kapitoniškių kaimo (g. 1924 m.), Aleksas Vaitkevičius - Vėtra, tarnavęs Pievelių k. (dabar Liaudies buities muziejaus teritorija), Juozas Čepkauskas - Katinas iš Pravieniškių. Iš Dovainonių k. partizanavo arba buvo ryšininkais Valiūnas, Arlavičius (nuskendo Nemune), Juozas Jarmalas. Būrys buvo nedidelis, gal 7-10 partizanų ir laikėsi daugiausia Neveronių, Palemono, Pravieniškių apylinkėse. Po Klemenso Gursko - Riešuto mirties -1947 m. spalio mėnesį Jonas Černiauskas MGB dokumentuose vadintas apygardos 6-ojo bataliono vadu. Sakoma, kad savo vadu jį išsirinkę patys išblaškyto bataliono partizanai.
Vytautas Zakaras - Povas
ADOMAS VYTAUTAS ZAKARAS- POVAS
1923 01 11–1956 09 14
1956 m. rugsėjo 14 d. Ukmergės r. Reniūnų k. (dabar – Ukmergės r. sav.) patekęs į pasalą žuvo paskutinis Vyčio apygardos partizanas Adomas Vytautas Zakaras-Povas.
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis, Vilnius, LGGRTC, 2014, p. 219.
Adomas Vytautas (metrikuose Vitautas) Zakaras gimė 1923 m. sausio 11 d. Kėdainių aps. Šėtos miestelyje Bronislavos Šaulytės-Zakarienės ir Adomo Zakaro šeimoje.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Vinco Gėgžnos-Balandžio būrio Antano Palinausko-Klevo grupės partizanas.
„Mūsų apylinkėse veikė Palinausko būrys. Šis būrys veikė Puščios miško teritorijoje: Panoterių, Mugenių, Bukonių, Gudonių kaimuose, nueidavo iki Šemetiškių kaimo už Panoterių pas Mačiulius.
Aš tik apie 1951 m. sužinojau, kad šitam būriui vadovavo Antanas Palinauskas-Klevas. Jo būryje buvo Vincas Kupčinskas-Savanoris, Vytautas Zakaras-Povas, Pupkis, Stasys Žukauskas-Lapas ir Petras Palinauskas-Vilkas.
[...] Mūsų namuose Vytautas Zakaras ant aukšto virš kamarytės įsirengė bunkerį ir čia gyveno tris žiemas (Zakaras kilęs iš Šėtos miestelio). Ant lubų jis pasidarė dar kitas lubas, užpylė žemėmis, tarpas tarp lubų buvo apie 60 cm, čia jis slėpdavosi ir miegodavo, tik pavalgyti išlįsdavo. Šitą bunkerį pats Vytautas pasidarė. Jį žinojo ir du jo bendražygiai partizanai – Antanas Palinauskas ir Vincas Kupčinskas, kadangi mūsų krašte jie trise ir bebuvo likę gyvi.
Vytautas Zakaras buvo labai didelis patriotas, pasiryžęs žūti už Tėvynę Lietuvą. Kai ateidavo į kambarį valgyti iš slėptuvės, dažnai kalbėdavo: „Jei sulauksim laisvės, nepaprastai laimingi būsime, ir jūs, ir mes...“ Deja, jam nebuvo lemta sulaukti tos laisvės“, – prisimena Juzė Kiškytė-Ambrazevičienė knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, II dalis, 1 knyga, Vilnius, 1998, p. 145–146.
Skaityti daugiau: Vytautas Zakaras - Povas
Bronius Puodžiūnas-Garsas
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanai — broliai Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas ir Bronius Puodžiūnas-Garsas 1950 05 28 (VŽM)
Bronius PUODŽIŪNAS
Kitos pavardės, slapyvardžiai: Garsas, Žalgiris
Gimimo vietovė: Smalinos k. (Anykščių r.) Tėvas Petras Puodžiūnas – ūkininkas, šeima turėjo 20 ha žemės. Brolis Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas (1925–1951) – laisvės gynėjas, partizanas.
Pokario metais B. Puodžiūnas išėjo partizanauti. Nuo 1949 m. sausio mėnesio jis buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio vadas.
1949 m. pabaigoje suformavus Vytauto apygardos Deimanto rajoną, B. Puodžiūnas-Garsas vadovavo šio rajono Perkūno būriui, kuriame buvo 4 partizanai, tarp jų – ir buvęs būrio vadas Jonas Marcinkevičius-Jokeris. Perkūno būrys veikė Niūronių, Pavarių, Ramaškonių, Stakių ir Bikūnų kaimų apylinkėse.
Iki 1951 m. rudens Perkūno būryje B. Puodžiūnas-Garsas liko vienintelis ir paskutinis partizanas, slapstėsi nuo persekiojimo.
Žuvo 1952 m. rugsėjo 14 d. – nuskendo plaukdamasis per Šventosios upę prie Plikiškių kaimo (Anykščių r.). Buvo palaidotas miške netoli žūties vietos.
KAUTYNĖS LAUŽGIRIO MIŠKE
Nuotraukoje iš kairės Valentinas Aleksa - Aras, Algirdas Akambakas - Perkūnas, Špicas, A. Povilaitis - Riešutas, Jonas Ivanauskas - Žemaitis ir Vytautas Šulskis - Laisvūnas.
Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės, Vasario 16- osios tėvūnijos grandies vadas Aras su grupės kovotojais Laužgirio miške, prie Aukštosios plynės durpyno įsirengė iš velėnos ir medžių šakų vasarišką slėptuvę. Kurį laiką vyrai čia po žygių ilsėjosi ramiai. Tik suimto ir kankinimų nepakėlusio partizano Kelmo išdavystė 1950m. rugsėjo 12 dieną atvedė Šakių vlsč. MGM garnizono ir ir 4 šaulių divizijos 353 šaulių pulko 3 bataliono pajėgas.
Nelaimei tą naktį Arą aplankę Žalgirio rinktinės štabo Maitinimo ir aprūpinimo grupės vadas Perkūnas su kovotoju Laisvūnu pasiliko dienoti.
Sargybiniui pranešus, kad slėptuvę supa baudėjai, vyrai stojo į mūšį. Įnirtingos kautynės truko ne ilgai,- jėgos buvo labai nelygios. Žuvo 5 partizanai, Jonas Ivanauskas - Žemaitis sužeistas paimtas į nelaisvę.
Didvyriai nemiršta: Aleksandras Milaševičius-Ruonis
Povilas Gaidelis.
Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas Aleksandras Milaševičius gimė 1906 m. rugpjūčio 25 d. Seinuose (dabar Lenkijos ter.) tarpukario Lietuvos spaustuvininko Otono Milaševičiaus šeimoje. Be Aleksandro jų šeimoje dar buvo trys broliai ir sesuo. 1924 m. Aleksandras baigė Veisėjų gimnazijos keturias klases ir spalio 5 d. pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Po to baigė karo mokyklą ir pradėjo tarnauti jaunesniuoju karininku husarų pulke. 1936 metų pradžioje jam buvo suteiktas kavalerijos jaunesniojo leitenanto, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį-leitenanto laipsnis. Netrukus jis buvo paskirtas 1-ojo kavalerijos eskadrono vyresniuoju karininku. 1937 m. lapkričio 19 d. A.Milaševičius buvo perkeltas į 2-ąjį ulonų pulką. Tų pačių metų lapkričio 23 d. jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1937 m. gruodžio 10 d. A.Milaševičių paskyrė pradžioje 3-čiojo eskadrono, o nuo 1939 m. vasario 24 dienos-mokomojo eskadrono vadu. Tokiu būdu šis žmogus buvo karys iš pašaukimo.
Pirmą kartą sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. spalio 3 d. okupantai jį paskyrė raudonosios armijos 29-ojo kavalerijos šaulių pulko cheminės tarnybos viršininku. Tačiau 1941 metais pulką išformavo, o A.Milaševičių iš kariuomenės atleido. Dramatiškai susiklostė jo brolio Otono (Otto) likimas. Raudonosios armijos 29-am korpusui, kuriame tarnavo Otonas, buvo įsakyta pridengti Vilnių nuo vokiečių ir su mūšiais trauktis į Rusiją.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Aleksandras Milaševičius-Ruonis
KOVOJE UŽ TAUTOS LAISVĘ
Vytauto priesaika ties Kaunu
KPT. JURGIS KIAUNĖ
Nepaprastose aplinkybėse ir ne savo Tėvų žemėje švenčiame rugsėjo 8 d. šventę. Tai yra didi ir dviguba — Švenčiausios Mergelės Marijos ir Vytauto Didžiojo karūnavimosi karaliaus vainiku šventė. Gerbdami Dangaus Motiną Mariją, mes privalome pagerbti ir mūsų žemės motiną, kuri mus pagimdė, maitino ir davė mums pastovų kampelį.
Vytauto Didžiojo šventė yra nesena, bet svarbi, brangi ir daug bilojanti lietuvio širdžiai. Būdami laisvi ir gražiai gyvendami savo tėvų žemėje, minint 500 metų Vytauto Didžiojo karūnavimosi sukaktį — 1930 metais Vytauto garbei jo paveikslą su didžiausiomis iškilmėmis išnešiojome po visą Lietuvą. Tam didelės reikšmės įvykiui pažymėti Lietuvos vyriausybės įstatymu rugsėjo 8 d. paskelbė kaip Tautos švente. Ir dabar lietuviai, nors ir išblaškyti po visą pasaulį, rugsėjo 8 d. švenčia ir mini kaip susimąstymo, susikaupimo ir pasiryžimo šventę.
Anksčiau Lietuvoje rugsėjo 8 d. visame krašte skambėjo bažnyčių varpai, miestuose ir kaimuose plevėsavo trispalvės, buvo pamaldos, kariuomenės ir šaulių paradai, sporto šventės ir kit.
Džiaugėsi ir šventė Lietuva. Ir buvo kuo džiaugtis. Atgavęs laisvę, kraštas atsistatė iš karo griuvėsių ir šuoliais darė pažangą ir įsijungė į laisvųjų Vakarų tautų šeimą.
Beje, šiandien neskamba Karo Muziejuje Laisvės Varpas, tyli ir kiti bažnyčių varpai, nebeplėvėsuoja trispalvė. Ten šiandien ašarų pakalnė. Aimanos, kančios ir mirtis ten siaučia. Sibire ir kitose šiaurės Rusijos stovyklose kenčia ir miršta išvarginti lietuviai. Tos tat priežastys temdo mums Tautos šventės nuotaikas, spaudžia gailią ašarą ir verčia rimtai susimąstyti.
Švenčiant Tautos Šventę, pravartu susikaupti ir trumpai peržvelgti mūsų istoriją ir pajieškoti ar nėra ko nors bendra su dabartimi, ar nėra mums ko iš jos pasimokyti ir pasisemti stiprybės ateičiai — kovai už laisvę.
UŽ MYLIMĄ TĖVYNĘ
UŽ MYLIMĄ TĖVYNĘ
Alantos kraštas jų nepamirš
Medžiagų surinko ir spaudai
parengė A.Šiukščius
1991 metai
Knyga PDF formatu: 
Knygos fotografinė kopija PDF: 
knyga WEB formatu: 
Ir kai tamsiąją naktį palaukėse
Vaikščios baugios ugnelės liepsnos
Tai žinosim - jūs sielos ten šaukiasi
Žengt garbėn, jeigu žūti dėl jos.
K.Inčiūra
"Už mylimą Tėvynę jie paaukojo savo gyvybes" - užrašas ant paminklo - bendro kapo Alantos kapinėse.
Kunigas Genevičius Alantai skirtame eilėraštyje rašė:
Maldaujam Dievo palaimos,
Savyje ieškome jėgos,
Atlikti pareigas lemties,
Šviesa sušvist virš dabarties.
Lemtis, skirta visai Lietuvai, neaplenkė ir alantiškių: juk esame vienos tautos dalelė, tautos, pergyvenusios sau Dievo duotus išbandymus. Norisi, kad sušvistume virš dabarties, prisimintume praeitį, iš kurios "...Tavo vaikai te stiprybę semia".
Buvo visko: ir garbingų kovų, ir pralaimėjimų, o gal daugiausia - kraujo ir neilgų laisvės metų. Visa tai neaplenkė ir mūsų, alantiškių.
Buvo mūšų krašte ne vienas žymus, geras žmogus, ne vienas šviesus protas. Tačiau daugumą sudarė darbštūs ūkininkai - nuoširdūs, paprasti, svetingi lietuviško kaimo žmonės. Ant savo pečių jie pernešė visas negandas, dirbo kasdienį darbą ir, esant reikalui, aukojo savo gyvybes.
Čėpla Jonas
Čėpla Jonas gimęs 1919m. Elveriškių k. Lazdijų rajone prie gražaus Rudaminos piliakalnio vienas iš 5 –ų brolių kovojusių už Lietuvos laisvę partizanų gretose.
Dvyniai Jonas ir Antanas taip pat nutarė nevergauti okupantui, pasirinko sunkią partizano dalią. Partizanavo Trakiškės, Susninkų, Girelės, Kalniškės miškuose.
Jonas viename mūšyje prie Kalniškės miško buvo sužeistas, gydėsi Virbalų kaime Rudaminos vlsč. Pas Stanulį, bunkeryje. 1945.09.06. į bunkerį, kur gulėjo sužeistas Jonas, įsiveržė stribai su rusais. Jonas dar nepajėgė atsišaudyti. Jį paėmė gyvą. Stanulis išėjo į stribus.
Ilgą laiką Jono likimą dengė paslaptis. Tardomasis dingo be pėdsakų. Žmonės kalbėjo įvairiai. Roglytė- Paplauskienė Magdalena, kurią kartu vežė į Vilnių, o paskui į lagerius, Jono seseriai Onutei pasakojo , kad Jonuką mačiusi Pečioroje, kai vežė etapu kalinius. Deja, jokios žinelės. Sesuo net per Raudonąjį Kryžių ieškojo – veltui. Tik Atgimimo vėjams papūtus, kaip buvo masiškai ieškoma žuvusiųjų Laisvės kovotojų palaikų ir atrasta Tuskulėnų kapavietė Vilniuje, tarp daugiau kaip 700 šimtų nukankintų ir sušaudytų ilsisi ir Jonuko palaikai.
Marijampolės Tauro apygardos partizanų muziejaus vedėjos A. Vilutienė 2000 metais kreipėsi į LGGRTC , kad būtų greta kitų, kankintų ir sušaudytų Vilniaus KGB rūsiuose, pavardžių iškalta pastato sienoje ir Jono Čėplos pavardė. Prašymas patenkintas.
Steponas Gerdžiūnas-Gegužis (1907 12 21–1945 09 06)
STEPAS GERDŽIŪNAS- GEGUŽIS
1907 12 21–1945 09 06
Stepas Gerdžiūnas, Stepo, gimė 1907 m. gruodžio 21 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Kleboniškių vnk. Baigė du Mokytojų seminarijos kursus, Švietimo ministerijos buhalterijos ir kooperacijos kursus. 1924 m. balandžio 20 d. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS).
1929 m. lapkričio 23 d. baigė Kariūnų-aspirantų kursus (IV laida) ir įgijo atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį. Nuo 1930 m. vasario 1 d. ėjo LŠS XIV šaulių rinktinės vado padėjėjo pareigas. Gyveno Marijampolėje. 1933 m. lapkričio 19 d. įsteigus Atsargos karininkų sąjungos Marijampolės skyrių, S. Gerdžiūnas tapo jo valdybos nariu ir buvo išrinktas sekretoriumi-iždininku.
1934 m. naktį iš birželio 6 į 7 d. S. Gerdžiūnas dalyvavo ginkluotame sukilime siekiant nuversti esamą valdžią (atvykęs iš Marijampolės į šarvuočių rinktinę ir iš anksto su kitais susitaręs prasidėjus sukilimui su tanku nuvyko prie vyriausiojo štabo). Už dalyvavimą sukilime buvo suimtas. 1934 m. birželio 20 d. kartu su kaltinamuoju VRM Saugumo policijos valdininku Vytautu Druskiu-Kostu Karo lauko teismo nuteistas mirties bausme. Bausmė po penkių dienų, t. y. birželio 25 d., LR Prezidento pakeista 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimu. S. Gerdžiūnas kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.
1935 m. vasario 16 d. LR Prezidentas Antanas Smetona Aktu Nr. 120 bausmę S. Gerdžiūnui sumažino iki 5 metų. Nuteistasis buvo perkeltas į Ukmergės kalėjimą. 1937 m. kovo 20 d. LR Prezidento A. Smetonos Malonės aktu Nr. 342 likusi bausmės dalis S. Gerdžiūnui buvo dovanota.
Skaityti daugiau: Steponas Gerdžiūnas-Gegužis (1907 12 21–1945 09 06)
JUOZAS LUKŠA
Parašė P. VYTENIS
Laisvės kovų didvyrio mirties 25 metų sukakčiai
1. Juozas Lukša —laisvės kovotojas
Juozas Lukša sušvito Lietuvos laisvės kovų padangėje kaip meteoras, palikdamas mums partizano Vilnies eilėraščio žodžiais "Pavergtos tėvynės" raudą ir kartu pasiryžimą tolimesnei kovai:
Daugel vargo ir skausmo pakėlei,
Daug vergiją ir vėjų šaltų.
Kiek laukuose pilkų akmenėlių,
Tiek krūtinėje Tavo žaizdų.
Kas surinks Tavo kraują ir gėlą
ir tas ašaras, laisvės kančias . . .?
Nemažiau gal vandens Nemunėlis
Nuplukdeno į jūras plačias.
Kas paguos Tavo širdį, Tėvyne?
Kas Tau šalty ugnelę įpūs?
Svetimi atėjūnai išmynė
Darželius ir prabočių kapus.
Vėl braidai savo kraujo upeliais
Ten po Sibiro taigas, ledus.
Vėl krankliai Tavo tėvo dvarely
Susisuko gūžtas ir lizdus.
Tavo sodai apaugo vijokliais,
Į svirnelį užžėlė takai,
Tik nykiai kaukia vėjas vaiduoklis
Tremtiniam po sodybų langais.
Neraudok, Pavergtoji Tėvyne,
Dar gyvi sakalai milžinai.
Jie išvys šiuos kranklius iš gimtinės
Ir parneš šviesią Laisvę sparnais.
---------
Šio straipsnio autorius buvo pasidaręs artimas Juozo Lukšos bičiulis, kai abu dvejus metus gyveno tame pačiame mieste. Jam Juozas Lukša patikėjo ir savo parašytos knygos "Partizanai anapus geležinės uždangos" (1950) išleidimo rūpesčius.
-------------------
Per pirmąją Sovietų Sąjungos okupaciją nustojusi egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė, Lietuva pergyveno skaudžių smūgių. Prasidėjo žmonių areštai, įkalinimas ir žudymas, krašto ekonominis naikinimas, visų žmogaus laisvių atėmimas. Tai visą lietuvių tautą žadino į kovą už savo laisvę prieš raudonąjį įsibrovėlį. Visame krašte pridygo slaptų rezistencinių organizacijų, iš kurių stipriausias buvo Lietuvių Aktyvistų Frontas, kuris ir pravedė 1941 birželio 23 sukilimą.
JUOZAS ALBINAS LUKŠA - VYTIS, KAZIMIERAS, SKIRMANTAS, ARMINAS, SKRAJŪNAS, MYKOLAITIS, DAUMANTAS
1921 08 10–1951 09 04
Juozas Albinas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Juodbūdžio k. ūkininkų Onos ir Simono Lukšų šeimoje. 1940 m. baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. 1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, priklausė Lietuvių aktyvistų frontui (LAF), buvo suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, išsilaisvino. Vokiečių okupacijos metais studijavo Vytauto Didžiojo universitete Architektūros fakultete. Dalyvavo antinacinėje veikloje, priklausė Lietuvių frontui.
Nuo 1944 m. kartu su kitais šeimos nariais dalyvavo rezistenciniame judėjime.
Vilniuje pradėjo lankyti Meno akademiją.
Nuo 1945 m. Geležinio Vilko rinktinės partizanas, vadinęsis slapyvardžiu Vytis.
1946 m. birželio 1 d. Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono įsakymu Nr. 18 buvo paskirtas „Laisvės Žvalgo“ vyriausiuoju redaktoriumi. Po 1946 m. birželio 5 d. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Algirdo Varkalos-Žaliuko įsakymu Nr. 12 pasirašė kaip šios rinktinės vado pavaduotojas. Iki tų pačių metų rugsėjo 10 d. ėjo rinktinės Propagandos skyriaus viršininko pareigas. Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) adjutantas, vadinęsis slapyvardžiu Kazimieras.
Eleonora Lazauskaitė ir Mykolas Žilionis – Plunksna
Eleonora Lazauskaitė gimė 1926m. Cykakalnio k.,Marijampolės vls. Baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Tai santūri, rami, pagrindinį dėmesį skirianti mokslui bei knygoms. Mokėsi labai gerai.Nuo vaikystės domėjosi medicina ir, 1945m. baigusi gimnaziją, pasirinko studijas Kauno Medicinos institute.. Tačiau įgyvendinti nuo vaikystės puoselėtą svajonę- tapti diplomuota gydytoja Leonorai nebuvo lemta. Broliui pradėjus slapstytis, saugumas pradėjo persekioti ir Leonorą. Teko palikti studijas ir grįžti į tėviškę.
Lazauskų sodyboje buvo įrengta slėptuvė, kurioje slėpėsi ne tik brolis, bet ir kiti partizanai, Eleonora tapo jų ryšininke. Namai buvo nuolat sekami, daromos dažnos kratos ir susišaudymas su okupantu, po kurio Lazauskų šeimą ištiko tūkstančių lietuvių likimas; liko be pastogės, teko slapstytis. Eleonora tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizane – Ramune, tauro apygardos štabo darbuotoja – mašininke.. Žuvo išduota kartu su apygardos štabo viršininku Mykolu Žilioniu – Plunksna,Avikilų k. pas Leonavičių štabo bunkeryje.
Mykolas Žilionis – Plunksna g. 1918m. Šilavoto k. Liudvinavo vls. Išsilavinimas aukštasis. Buvęs šaulių būrio vadas . Dėl šios priežasties Lietuvą okupavus bolševikams teko slapstytis. Vytauto rinktinės partizanu tapo 1946m. pradžioje. Rinktinės adjutantas, Ūkio skyriaus viršininkas, o nuo balandžio 28d. paskirtas rinktinės štabo viršininku Brolių teismo pirmininkas. Nuo 1947 08 20 apygardos štabo Ūkio skyriaus viršininkas.
1947m. rugsėjo 3 –sios vėlai naktį grįžęs iš žygio pavalgęs nuėjo į slėptuvę pailsėti. O kagėbistai, išdaviko pėdomis sekė ir apsupo štabo bunkerį įrengtą Avikilų k. pas ūkininkus Leonavičius Slėptuvėje buvo ir štabo mašininkė Eleonora Lazauskaitė - Ramunė. Abu nelygioje kovoje žuvo.
Aldona Vilutienė
Rugsėjo 3 dieną sukanka 100-tas metų ses. Monikai Gavėnaitei
Gavėnaitė Monika (1926–2025) – Lietuvos pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvė, partizanų ryšininkė, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė (1959). 1947 m. baigusi Ukmergės gimnaziją dirbo Šviesos leidyklos Kaune buhalterijoje. Nuo 1958 rašomąja mašinėle spausdino kun. Aleksandro Markaičio pamokslų rinkinius, jį suėmus tardyta; su kitais rengė slaptas inteligentų ir jaunimo konferencijas. Nuo 1968 m. padėjo P. Plumpai bei P. Petroniui pogrindyje dauginti ir platinti savilaidos knygas; 1972 m. pradėjus eiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikai, ją daugino. 1973 m. pabaigoje jos bute buvo atlikta krata; ji keletą kartų tardyta, atleista iš darbo. Toliau daugino ir platino pogrindžio spaudą, globojo politinius kalinius: siuntė maisto, lankydavo lageriuose. Kunigą A. Svarinską 1983 m. suėmus, kelis kartus tardyta, bute darytos kratos, grasinta kalėjimu. Nuo 1985 m. uždrausta registruoti gyvenamąją vietą Viduklėje ir kitur. 1988 m. dėl pasirašytų dokumentų, ginančių tikinčiųjų teises, LTSR prokuratūra ją oficialiai įspėjo. Apdovanota Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (2013). Visiems ją artimai pažinojusiems – Monikutė. KGB jai buvo suteikusi slapyvardį Hidra.
Pateikiame monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimus apie Monikutę.
Nuotraukoje: Monikutė Partizanų parke, 2019 m. Nuotrauka Vinco Kubiliaus
Ses. Monika Gavėnaitė
Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė sesuo Monika Gavėnaitė visą savo gyvenimą paskyrė Dievui ir Tėvynei.
Ją pažinojau nuo Ukmergės gimnazijos laikų. Tada ji buvo veikli ateitininkė. Tokia išliko iki šiol. Jos klasės auklėtojas ir tikybos mokytojas buvo kun. Edvardas Simaška.
Pokario metais Monika buvo Vyčio apygardos partizanų ryšininke. Visi ją vadino Monikute. Okupacijos metais buvo viena iš aktyviųjų pogrindžio spaudos platintojų. Savo bute Kaune, Kapsų g. 43-2, daugino religinę literatūrą, kurią dažniausiai parinkdavo kun. J. Zdebskis.
Kai buvau klebonu Igliaukoje, ji dažnai atvažiuodavo man padėti rengiant atlaidų procesijas, kunigų ar tikinčiųjų susirinkimus, atveždavo naujai padaugintos pogrindinės spaudos.
1973 metais KGB masiškai darė kratas. Taip pat ir Monikutės brolio bute Kaune, ir jos tėvų namuose Jakutiškiuose, Ukmergės rajone. Norėjo įsigauti ir į jos butą, bet nieko nerado namuose ir butą užplombavo.
Monikutei buvo pranešta, kas nutiko. Vienuolyno vyresnioji ses. Julija Kuodytė patarė:
- Važiuok į Igliauką, pas kun. Svarinską - jis pasakys, ką daryti.
Patariau nieko nelaukti, nuplėšti plombas, viską iš buto išnešti ir paslėpti.
Monikutė taip ir padarė. Paskui nuvažiavo į darbą. Tik įžengė, o jai iš paskos - kagiebistai. Ir išsivežė kratai jos bute. Deja, ten nieko nerado. Monikutė klausė:
- Ko ieškote?
- Vogtų žvėrelių kailių.
Po to ją tardė. Tardė daug kartų - pati nesuskaičiuoja. Per tardymus kagiebistams sakė, kad jie niekada nesusikalbės, nes tuos pačius veiksmus vertina visiškai skirtingai. KGB sekimo byloje Monikai Gavėnaitei suteikė slapyvardį - „Hidra“.
Skaityti daugiau: Rugsėjo 3 dieną sukanka 100-tas metų ses. Monikai Gavėnaitei
Daugiau įrašų...
- Rugsėjo 2 d. žuvę partizanai
- Leonavičius Algirdas – Vytis
- Rugpjūčio 29 d. žuvę partizanai
- Laisvė nemirė… žuvo karžygiai
- Izidorius Pucevičius - Radvila
- Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas
- ŽEMAIČIŲ PRIESAIKA: PARTIZANŲ VADAS VLADAS MONTVYDAS - ŽEMAITIS IR JO KARIAI
- Žuvę rugpjūčio 19 d.
- Rugpjūčio 18 d. žuvę partizanai
- Vincas Daunoras-Ungurys ir Jurgis Palionis-Dobilas
