MOKSLO IR VALSTYBĖS VYRAS, KURIAM IŠTIKIMYBĖ SĄŽINEI BUVO BRANGESNĖ UŽ GYVYBĘ
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI
[Kazimieras Šapalas]
Šiemet sukanka 500 metų, kai gimė Tomas Moras. Jis yra plačiai žinomas kaip rašytojas humanistas, garsiosios „Utopijos“ autorius, Anglijos valstybės kancleris, nepalenkiamo tiesumo vyras, nesutikęs elgtis prieš savo sąžinę ir už tai nuteistas mirti. Visi su pagarba jį mini, net tie, kurie yra skirtingo ideologinio nusistatymo: katalikai jį gerbia kaip šventąjį, o komunistai - kaip pirmtaką.
Tomas Moras gimė Londone teisėjo šeimoje. Motinai anksti mirus, iš pradžių buvo tėvo auklėjamas. Tai buvo švelnus ir malonus berniukas, vėliau atiduotas į kardinolo Mortono rūmus, kur išmoko gerų manierų, lotynų ir graikų kalbų, dažnai susitikdavo su įžymiais žmonėmis. Kardinolas, kartu ir valstybės kancleris, pastebėjęs Tomo gabumus, pranašavo jam didelę ateitį. Pristatydamas svečiams, jis sakydavo: Iš šio berniuko bus nepaprastas vyras. Kas gyvens, tai pamatys (1).
Kai Tomui sukako 14 metų, tėvas išsiuntė jį į Oksfordo universitetą, kur studijavo graikų kalbą, literatūrą ir gamtos mokslus. Šalia to dar domėjosi ir teologija. Tėvas, nors ir buvo pasiturintis, sūnaus nelepino, pinigų duodavo tik būtiniems reikalams. Po dvejų metų susigrąžino sūnų į Londoną ir pasiuntė mokytis teisės. Studijuodamas Londone Tomas susipažino su garsiuoju humanistu Erazmu Roterdamiečiu ir su juo artimai susidraugavo. Jų bičiulystė nenutrūko visą gyvenimą. Erazmas Roterdamietis iš to turėjo didelės naudos - jis neatkrito nuo Katalikų Bažnyčios (1).
Tomas ir teisę studijavo su visu atsidėjimu. Domėjosi Bažnyčios Tėvų raštais, ypač šv. Augustino veikalu „Dievo valstybė“. Buvo griežtas sau: miegojo ant žemės ar suolo, pasidėjęs po galva pliauską; nešiojo atgailos rūbą - ašutinę, kurią nusivilko tik prieš mirtį. Tai darė norėdamas apvaldyti audringą savo prigimtį. Kasdien dalyvaudavo šv. Mišiose. Prieš kiekvieną svarbesnį reikalą priimdavo Komuniją. Į maldą žiūrėjo ne vien kaip į pareigą, bet ir kaip į naujų malonių šaltinį.
Baigęs studijas, vertėsi advokatūra. Tuojau pagarsėjo ir, būdamas tik 26-erių, buvo išrinktas į Anglijos parlamentą. Karalius Henrikas VII prašė parlamentą, kad paskirtų jo dukteriai Margaritai kraičio 90 000 svarų sterlingų iš valstybės iždo. Parlamentas nenorėjo skirti tokios sumos, bet ne vienas narys nedrįso to viešai pareikšti. Pasisakė tik Tomas. Kraitis buvo paskirtas, bet daug mažesnis. Karalius įtūžo. Negalėdamas nubausti Tomo savo pyktį išliejo jo tėvui: uždarė į Tauerio kalėjimą, iš kurio jis išsipirko 100 svarų sterlingų (2). Tomas, vengdamas karaliaus keršto, pasitraukė iš parlamento, užsidarė griežtos regulos kartūzų vienuolyne,kur išbuvo 4 metus. Atsidėjo mokslui ir dvasinėms pratyboms. Studijavo istoriją, geografiją, muziką, išmoko prancūzų kalbą, kurį laiką lankė Liuveno ir Paryžiaus universitetus. įgijo didelį išsilavinimą ir susidarė platų akiratį. Viliojo jį vienuolynas, svajojo būti kunigu, bet pasiliko pasaulietis.
Mirus karaliui Henrikui VII, Tomas grįžo į Londoną. 1510 m. buvo paskirtas teisėju, o kiek vėliau - Londono miesto šerifo padėjėju. Eidamas šias pareigas, buvo išsiųstas su diplomatine misija į Nyderlandus. Išgarsėjo 1517 m. nuraminęs Londono gyventojus, sukilusius prieš svetimtaučius pirklius (1).
1510-1518 m. laikotarpis buvo laimingiausias Tomo Moro gyvenime. Čelsyje, netoli Londono, įsigijo namą su sodu, vedė, susilaukė trijų dukterų ir sūnaus, sukūrė gražų namų židinį. Sodo gale pasistatė naują namą, kur įrengė koplyčią, biblioteką, studijų kambarį ir meno kampelį. Čia meldėsi, studijavo ir priiminėjo svečius. Kas rytą vakarą visa šeima meldėsi koplytėlėje. Labai pasitikėjo malda, kai jo žentas Roperis pradėjo linkti į protestantizmą. įrodinėjimai ir įkalbinėjimai nepaveikė, padėjo tik malda. Žentas prisipažino, kad jam staiga nušvito katalikų tikėjimo šviesa.
Tomo namai visus traukė. Juos lankė rašytojai, mokslininkai, valstybės vyrai ir pats karalius. Tomas visus maloniai priimdavo. Jo namuose visada būdavo giedra ir jauki nuotaika. Šeimininkas su svečiais linksmas krėsdavo pokštus. Juokaudamas įpindavo gilias mintis ir paliesdavo rimtus gyvenimo klausimus. Jo įsitikinimu, dorybė negalinti būti niūri.
Dažnas tų namų svečias buvo Erazmas Roterdamietis; jis čia parašė garsiąją savo satyrą „Pagiriamasis žodis kvailybei“ ir dedikavo Tomui Morui (3). Tomas daug jautrios širdies rodė vargšams. Kaimynystėje sunkiai gyvenančius kaimiečius kvietė į savo namus pietų. Išnuomojo atskirus namus seneliams ir vargšams. Jo duktė Margarita jais rūpinosi ir slaugė.
Tomas Moras kruopščiai studijavo antikinius autorius, Anglijos istoriją ir įstatymus, parašė Ričardo III istoriją, domėjosi socialinėmis problemomis ir 1516 m. išleido „Utopiją“ - veikalą, kuriame dėstė drąsias, savo epochą toli pralenkiančias mintis. Pirmoje veikalo dalyje jis kritikuoja to meto Anglijos socialinę ir politinę santvarką, besiremiančią turtų ir luomų nelygybe. Antroje dalyje pasakoja apie tariamai atrastą naują salą Utopiją ir nuostabiai gerai sutvarkytą jos valstybę, kurioje nėra nei luomų, nei privačios nuosavybės, bet jos gyventojai viskuo aprūpinti ir gražiai gyvena. Saloje nėra veltėdžių, visi dirba, o pagamintas vertybes atiduoda valstybei. Nors darbo dienos trukmė tik šešios valandos, bet visko pagaminama tiek, kad valstybė patenkina visus gyventojų poreikius. Pinigų nėra. Viską gyventojai gauna nemokamai. Auksas, sidabras, brangakmeniai mažai vertinami. Iš aukso gaminami naktipuodžiai, o perlais puošiasi ir žaidžia tik vaikai (4). Visi gyventojai lygūs, bet vergų yra: jais tampa didieji nusikaltėliai, kuriems pavesta atlikti sunkiausius ir nemaloniausius darbus. Valstybės santvarka demokratinė. Visi valdžios pareigūnairenkami. Pasibaigus kadencijos laikui, gali būti perrinkti. Valdovas, aukštieji valdžios pareigūnai ir dvasininkai renkami iš mokslininkų. Be senato ir tautos susirinkimo išleistieji įstatymai laikomi kriminaliniu nusikaltimu. Įstatymų mažai, bet jų daug ir nereikia, nes gyventojai laikosi Dievo nustatytų prigimtinių doros dėsnių, visi sąžiningai atlieka pareigas ir vykdo įstatymus. Apie Kristaus mokslą jie sužino tik iš apsilankančių europiečių. Jų tikėjimas nėra vienodas: vieni garbina Saulę, kiti Mėnulį, bet didžiausia gyventojų dalis tiki vieną Dievybę, nuo kurios priklauso visų daiktų pradžia, augimas, kitimas ir pabaiga. Laikomasi visiškos religijos tolerancijos: kiekvienam leidžiama tikėti taip, kaip jam patinka, nes nėra aišku, ar kartais Dievas nenori, kad Jį garbintų įvairiais būdais. Nusikaltimas tolerancijai baudžiamas ištrėmimu.
„Utopijos“ veikale pavaizduota valstybė sutvarkyta komunistiniais pagrindais. Didžiojoje tarybinėje enciklopedijoje pasakyta, kad „Utopijoje“ primityvia forma genialiai pateikti komunistinės visuomenės bruožai (5, p. 271). Tomas Moras laikomas komunizmo pradininku. Bet jo komunizmas iš esmės skiriasi nuo šių dienų marksistinio komunizmo, kuris yra ateistinis, prievarta siekiantis visiems primesti materialistinę pasaulėžiūrą, diktatūrinį vadovavimą valstybei pavedantis partijai. Tomo Moro komunizmas demokratinis, griežtai paisantis tolerancijos, gerbiantis prigimtines žmogaus teises. Utopijos gyventojai ne ateistai, o religingi, tikintys Dievo Apvaizda, žmogaus sielos nemirtingumu, įsitikinę, kad po mirties už nusikaltimus laukia bausmė, o už gerus darbus - atlyginimas. Ne žmogus ir ne valstybės valdžia yra aukščiausia visa ko sprendėja ir dorovinių normų nustatytoja, o Dievas, ir ne pagal partijos nurodymus tvarkoma valstybė, o pagal gyventojų valią.
Visapusišku išsilavinimu, geru teisės pažinimu ir gabumais Moras atkreipė į save karaliaus Henriko VIII dėmesį. Karalius klausdavo jo patarimų religijos, mokslo, valstybės valdymo ir kitais klausimais. 1518 m. karalius pakvietė Tomą Morą į savo rūmų tarybą, paskyrė jį Slaptosios tarybos nariu ir pakėlė į riterius. Sėkmingai atlikdamas diplomatines misijas ir kitus pavestus darbus, Tomas Moras sparčiai kilo. 1529 m. jis gavo aukščiausią valstybės tarnybos - lordo kanclerio vietą. Čia rado daug netvarkos: kai kurių reikalų sprendimas buvęs užvilkintas keliolika metų, bylų eigą labai lėmė pinigas. Tomas Moras uoliai viską tvarkė: bylas sprendė neatidėliodamas ir žiūrėjo ne pinigo, o teisingumo; išnyko papirkinėjimai ir reikalų vilkinimas. Valstybės kanclerio vieta jis nesidžiaugė. Pradėdamas eiti pareigas pareiškė, kad ši vieta žada daug rūpesčių ir nemaža pavojų: jei neteks karaliaus malonės, tai nuolatos jam grės kaip Damoklo kardas, kabantis virš galvos (2).
Karalius Henrikas Vili buvo drąsus, energingas, pasižymėjęs medžioklėse ir turnyruose. Domėjosi mokslo ir religijos klausimais. Palaikė draugystę su drąsiais ir mokytais vyrais. Jaunas būdamas save laikė Bažnyčios gynėju.
Kai prasidėjo reformacijos judėjimas, Henrikas VIII stojo ginti Katalikų Bažnyčios. Paskelbė raštą, gindamas sakramentus; už tai popiežius jam suteikė tikėjimo gynėjo titulą. Bet, užsigeidęs vesti rūmų damą Aną Bolein, Henrikas VIII savo pažiūras smarkiai pakeitė. Jis buvo vedęs savo mirusio brolio žmoną Ispanijos princesę Kotryną, su kuria jau gyveno 18 metų ir buvo susilaukęs 5 vaikų, bet 4 iš jų jau buvo mirę, likusi tik viena duktė Marija. Norėdamas išsiskirti su žmona ir vesti kitą, karalius kreipėsi į popiežių Klemensą VIII, prašydamas leisti santuoką nutraukti, nes nesąs tikras, ar nebuvusi padaryta klaida, kai popiežius jam davė dispensą vesti brolio žmoną.
Popiežius Henrikui VIII buvo palankus. Pasiuntė į Angliją du savo legatus, kurie turėjo viską išaiškinti ir padarytą klaidą atitaisyti. Bet karalienė Kotryna atsisakė skirtis ir gynė santuokos teisėtumą. Legatai grįžo į Romą santuokos nenutraukę. Nepatenkintas karalius už nesėkmę apkaltino kanclerį Uolsį: atleido jį iš pareigų ir į jo vietą paskyrė Tomą Morą, tikėdamasis, kad šis, kaip teisių žinovas, mokslininkas ir diplomatas, suras būdą, kaip nutraukti santuoką su Kotryna. Tačiau Tomas visai nesirengė elgtis pagal karaliaus įgeidžius. Išstudijavęs Šventąjį Raštą ir Bažnyčios Tėvus, priėjo išvadą, jog karaliaus santuoka tikra ir neišardoma.
Tomo Moro autoritetas buvo didelis, jo žodis daug lėmė. Karalius stengėsi jį palenkti savo pusėn. Kai Moras vis atsisakinėjo, karalius pareikalavo, kad paklustų jam pagal priesaiką: Karaliui ir jo tautai ištikimai tarnaus. Tomas Moras atsakė, jog pats karalius jam pradedant eiti kanclerio pareigas yra pasakęs: Pirmiausia reikia žiūrėti Dievo, o vėliau karaliaus.
Negavęs popiežiaus leidimo panaikinti santuoką, Henrikas VIII nusprendė nutraukti ryšius su Katalikų Bažnyčia ir pasiskelbti Anglijos Bažnyčios galva. Tomo Moro įsitikinimai neleido paremti šių karaliaus siekimų ir jis, motyvuodamas sveikatos pablogėjimu, 1532 m. pasitraukė iš kanclerio pareigų. Apsigyveno savo namuose Čelsyje laikydamasis toliau nuo karaliaus rūmų ir politikos, atsidėjęs mokslui ir literatūrai.
Bet ramus gyvenimas truko neilgai. Tomas Kranmeris, karaliaus paskirtas Kentenberio arkivyskupu, 1533 m. sausį sutuokė Henriką VIII su Ana Bolein ir ankstesnes jungtuves su Kotryna paskelbė negaliojančiomis. Ročesterio vyskupas Džonas Fišeris naują karaliaus santuoką paskelbė neteisėta, o popiežius pagrasino ekskomunika. Karalius neklausė ir Aną Bolein vainikavo karalienės vainiku. Į iškilmes pakvietė ir Tomą Morą, bet šis neatvyko. Tai palaikyta karaliaus įžeidimu, taigi buvo patrauktas į teismą. Nei įkalbinėjimai gražumu, nei grasinimai neprivertė Tomo Moro pripažinti vestuvių teisėtomis. Karalius užsirūstinęs norėjo tuojau paskelbti nuosprendį, bet patarėjai atkalbėjo. Tomas iš teismo grįžo geros nuotaikos. Žentas Roperis sutikęs jį taip nusiteikusį pasidžiaugė, bet Tomas jam atsakė, jog grįžta linksmas ne todėl, kad būtų buvęs išteisintas, bet todėl, kad pasiliko ištikimas savo sąžinei.
Į Lambeto rūmus buvo sukviesti prelatai, vyskupai ir diduomenė prisiekti karaliui. Pakviestas ir Tomas Moras. Kai atėjo jo eilė, išklausęs perskaitytą priesaikos tekstą, jis pareiškė, jog nesmerkia tų, kurie prisiekia, nes nežino motyvų, kuriais vadovaudamiesi jie tai daro, bet pats prisiekti negalįs. Pasirengęs prisiekti tik tai teksto daliai, kurioje kalbama apie teisę paveldėti sostą Anos Bolein vaikams, nes šį dalyką gali spręsti parlamentas, bet tiems dalykams, - kad galioja santuoka ir parlamento nutarimas paneigti popiežiaus aukščiausią valdžią, - jis negalįs prisiekti, kol nori pasilikti ištikimas Katalikų Bažnyčios sūnus.
Susirinkusieji prašė Tomą Morą, kad jis savo nusistatymą dar persvarstytų. Kiti dvasininkai ir didikai priesaiką davė. Tik Ročesterio vyskupas Džonas Fišeris nesutiko to padaryti. Atsisakė prisiekti ir antrą kartą pakviestas Tomas Moras. Kai kurie karaliaus patarėjai siūlė pasitenkinti tik daline priesaika, bet tam pasipriešino Ana Bolein: ji reikalavo arba visiškai prisiekti, arba eiti į kalėjimą. Tomas Moras pasirinko kalėjimą ir buvo nugabentas į Tauerio bokštą. Prieš tai jo namuose padaryta krata ir paskelbta, jog visas jo turtas konfiskuojamas. Tomas tai sutiko ramiai, nieko nekaltindamas ir niekuo nesiskųsdamas. Išlaikė gerą nuotaiką, net humoro neprarado: kalėjimo viršininkui pareiškė, kad nesiskųsiąs nei valgiu, nei butu, nei elgesiu su juo. O jei šio pažado neišlaikysiąs, tai sutinkąs be jokio pasigailėjimo būti išmestas už kalėjimo sienų.
Dar įvairiais būdais stengtasi paveikti Tomą, kad pakeistų savo nusistatymą. Bet nei šeimos prašymai ir ašaros, nei draugų įtikinėjimai, nei naujo valstybės kanclerio pažadai grąžinti turtą ir paleisti iš kalėjimo nepaveikė: Tomas Moras pasiliko nepajudinamas kaip uola. Jo mylima duktė Margarita parašė į kalėjimą laišką, prašydama pasigailėti šeimos ir prisiekti. Jis atsakė, kad jeigu, Dievo malonės padedamas, anksčiau nebūtų apsisprendęs, tai dukters laiškas tikrai jį būtų sukrėtęs, nes jam labai skaudu, kad artimieji dėl jo turi gyventi didžiame pavojuje drebėdami dėl besiartinančios nelaimės. Bet jis nieko daugiau negalįs, kaip tik viską pavesti Dievui. Kancleris Kromvelis, norėdamas palenkti Tomą, leido jo žmonai ir dukteriai Margaritai lankyti jį kalėjime. Žmona su ašaromis prašė, kad pasigailėtų šeimos ir prisiektų. Tomas ją paklausė: Kaip manai, kiek aš dar galėčiau gyventi? Žmona atsakė, kad mažiausiai bent 20 metų. jis tarė: Koks blogas pirklys esi, mieloji žmonele: už 20 metų turėčiau netekti Amžinybės!
Tomo žvilgsnis buvo nuolat nukreiptas į Dievą. Dieną ir naktį jis maldavo malonės ir ištvermės. Atgailaudamas ir mąstydamas apie Kristaus kančią, jis pasidarė ištvermingas ir tvirtas. Kalėjime parašė straipsnį apie mirtį. Baigė rašyti knygą „Paguoda kentėjimuose“. Pradėjo rašyti apie Kristaus kančią, bet iš jo buvo atimtos rašymo priemonės. Daug kentėjo, Krūtineje jautė skausmus, vargino kojų mėšlungis, kankino inkstų akmenligė. Jautė kančią ir dėl šeimos, kuri, konfiskavus turtus, sunkiaivertėsi. Reikėjo kovoti ir su savimi, kad nugalėtų besiartinančios mirties baimę. Dukteriai Margaritai rašė:
Teatleidžia man Dievas! Prieš mintį, kad būsiu budelio nužudytas, šiaušiasi visa mano prigimtis. Išgyvenau sunkią kovą, kai sukilo prigimtis ir jutau pasibjaurėjimą kančia ir mirtimi. Bet, ačiū Dievui, laimėjo dvasia. Aš gerai jaučiu savo silpnumą ir, prisiminęs Petro išsigynimą, kasdien parpuolęs ant kelių meldžiu Dievą, kad Jis padėtų išlaikyti šį pasiryžimą ir mane sustiprintų. Visiškai atsidaviau Dievo valiai.
1534 m. lapkričio mėn. parlamentas priėmė įstatymą, pagal kurį karalius ir jo įpėdiniai laikomi Anglijos Bažnyčios galva, o visi, kurie nenorės to pripažinti, bus laikomi karaliaus išdavikais. Šis įstatymas Tomui Morui reiškė mirtį. Karališkoji komisija atvyko į kalėjimą jo prisaikdinti. Tačiau Tomas Moras ir vysk. Džonas Fišeris atsisakė tai padaryti. Supykęs karalius komisijos narius išvadino kvailiais ir įsakė dar kartą pamėginti įtikinti, bet ir šį kartą abu pasiliko prie savo nusistatymo.
1535 m. liepos mėn. įvyko Tomo Moro teismas. Pražilęs, lėtai žengdamas, pasiremdamas lazda, sargybos lydimas Tomas Moras atėjo į Vestminsterio teismo salę. Jam vėl pažadėta dovanoti bausmę, jei prisieks. Jis atsakė:
Jūs turite suprasti, kad visuose reikaluose, kai liečiama sąžinė, kiekvienas tiesus ir ištikimas valdinys turi labiau žiūrėti savo sąžinės ir sielos negu ko kito.
Teismas paskelbė Tomui Morui mirties nuosprendį, kurį jis sutiko ramiai. Paskutiniame žodyje pareiškė, kad yra pasmerktas mirti, Dievas žino, kokia teise. Kai karaliaus rūmai studijavo klausimą apie popiežiaus vyriausiąją valdžią, jis irgi 7-erius metus studijavo šį klausimą, bet nerado nė vieno teologo, kuris būtų teigęs, kad pasaulietis žmogus galįs būti Bažnyčios galva. Prisiminė apaštalą Paulių, saugojusį drabužius tų, kurie akmenimis užmušė Steponą, ir tapusį šventuoju, kaip ir Steponas. Išreiškė viltį, kad ir tie, kurie pasmerkė jį mirti, gal bus drauge su juo danguje.
Mirties išvakarėse pasiuntė dukteriai Margaritai savo ašutinę, plakimosi virvę ir laišką, kuriame išvardijo visus artimuosius ir kiekvienam, neišskiriant nė tarnaitės, parašė po atsisveikinimo žodį. Liepos 6 d. buvo pranešta apie mirties nuosprendžio vykdymą. Tomas apsivilko šilkiniais drabužiais, kuriuos jam buvo dovanojęs vienas pirklys, ir pradėjo melstis. Kalėjimo viršininkas, atėjęs išvesti Tomo, nesutiko, kad jis eitų į mirties vietą puošniais drabužiais, nes pagal paprotį jie turį atitekti budeliui: pareikalavo apsivilkti paprastai. Tomas nenoromis nusileido ir paprašė, kad budeliui būtų atsilyginta auksiniu pinigu.
Kai bažnyčios laikrodis mušė 9 valandą, Tomas Moras pradėjo paskutinę kelionę. Prieš jį ėjo budelis su kirviu, aplink grūdosi minios žmonių. Daugelis balsu verkė. Ašarų nesulaikė jį vesdamas ir kalėjimo viršininkas. Suvargęs, vos bepaeidamas Tomas žengė į ešafotą. Net lipdamas į ešafotą nepraradogiedros nuotaikos ir humoro. Uždėjęs ranką ant kalėjimo viršininko peties, tarė: Pone, prašyčiau padėti man užlipti aukštyn, o žemyn nusileisti pasirūpinsiu aš pats. Užlipęs ant pakylos norėjo tarti keletą žodžių susirinkusiems, bet teisėjai tuojau jį pertraukė. Suspėjo tik pasakyti: Broliai, aš kviečiu jus paliudyti, kad mirštu už Katalikų Bažnyčią kaip ištikimas Dievo ir karaliaus tarnas (7). Atsiklaupęs sukalbėjo: Dieve, pasigailėk manęs.
Kai atsistojo, prie jo priėjęs budelis prašė jam atleisti. Tomas Moras jį pabučiavo ir pasakė: Šiandien tu padarysi man didžiausią geradarybę. Nesijaudink ir nebijok atlikti savo pareigą. Tai pasakęs atsiklaupė ir padėjo galvą ant trinkos.
Taip ramiai sutikti mirtį galėjo tik gilaus tikėjimo, grynos sąžinės ir didžios dvasios vyras. Katalikų Bažnyčia Tomą Morą 1886 m. paskelbė palaimintuoju, o 1935 m. - šventuoju.
Tomas Moras gyveno didelių pasikeitimų ir vertybių perkainojimo laikotarpiu. Baigėsi viduramžiai ir prasidėjo naujųjų amžių epocha. Plito renesansas mene, humanizmas literatūroje ir moksle, vyko reformacijos judėjimas. Amerikos ir kitų žemių atradimas labai išplėtė europiečių ekspansijos ribas. Feodaliniame ūkyje atsirado naujų kapitalistinės ūkio sistemos elementų. Visa tai veikė ir formavo jo pažiūras ir įsitikinimus. Jis buvo vienas iš labiausiai išsilavinusių to meto Europos vyrų. Gerai pažinojo senovės autorius ir Bažnyčios Tėvų raštus. Studijuodamas Oksfordo, Londono, Liuveno ir Paryžiaus universitetuose, turėjo progos gerai susipažinti su to meto mokslo laimėjimais. Jis palankiai vertino naujus siekius ir naujus sąjūdžius, bet energingai pasipriešino pastangoms paneigti senas, pastoviąsias religines vertybes. Rėmė renesansą ir humanizmą. Pats talentingai valdė plunksną ir buvo vienas žymiausių humanistų. Jo raštų susidarė 6 tomai. Jo namai, kaip rašo Erazmas Roterdamietis, buvo krikščioniškosios religijos universitetas, kur laisvieji mokslai jungėsi su geradarybe ir pamaldumu. Tad koks neteisingas ir tendencingas prof. Br. Genzelis, rašydamas, kad Tomui Morui svetimas krikščionybės propaguojamas gyvenimo būdas ir kad, kitaip aplinkybėms susiklosčius, lengvai būtų apšauktas eretiku (3, p. 20).
Tomas Moras buvo labai išsimokslinęs, užėmė aukštą postą valstybėje ir kartu išlaikė tvirtą tikėjimą, gyveno kaip asketas, buvo paprastas ir nusižeminęs. Net eidamas valstybės kanclerio pareigas, nesidrovėjo per Mišias patarnauti kunigui (8). Lankė pavargėlius ir juos šelpė. Savo vaikams sakydavo:
Lengva jums siekti dangaus, kai iš visų pusių gaunate gerus patarimus ir gražų pavyzdį. Bet jeigu jums teks sulaukti laikų, kai niekas gero patarimo neduos, kai dorybė bus baudžiama, o nuodėmė gerbiama, tada reikės būti tvirtiems ir nuoširdžiai laikytis Dievo.
Tomas Moras savo mirtimi paliudijo tai, ko mokė kitus. Aukštą visuomeninę padėtį, turtą, laisvę ir gyvybę paaukojo, kad išlaikytų ištikimybę sąžinei ir Dievui. Tai pavyzdys mūsų laikams, kaip reikia ginti šventus įsitikinimus ir atlikti pareigą.
Tomas Moras buvo vienas žymiausių pasaulio vyrų. Imperatorius Karolis VI, valdęs Vokietiją, Ispaniją, Nyderlandus ir naujai atrastas Amerikos žemes, pareiškė, kad jeigu jam tarnautų toks žmogus kaip Tomas Moras, jis sutiktų pralaimėti bet ką, tik ne jį.
Erazmas Roterdamietis, sužinojęs apie Tomo Moro mirtį, pasakė:
Mes buvome viena siela. Tomo mirtį išgyvenu tartum būčiau pats
miręs. Tokio kito genijaus Anglija nepažįsta ir vargu ar kada išvys.
LITERATŪRA
1. Konrad Kirch. Tomas Morus. Kn. Helden des Christentums. 1958. T. 3.
2. Rosemarie Ahrbeck. Morus, Campanella, Bacon. Leipzig, 1977.
3. Mokslas ir gyvenimas. 1978. Nr. 2.
4. Tomas Moras. Utopija. 1969. T. 5.
5. Bol'šaja sovetskaja enciklopedija. 1954. T. 28.
6. Annergarns Weltgeschichte. 1912. T. 7.
7. Schönere Zukunft. 1935. Nr. 23 ir 25.
8. Schönere Zukunft. 1935. Nr. 7.
