PRADĖKIME NUO MAŽO - PAŽINKIME VAIKĄ
KĄ MES GALIME DUOTI LIETUVAI
Domė Petrutytė
Žmogaus asmenybės didybė prasideda jo gimimu (Marija Montesori).
Nepaisant didelių kultūros laimėjimų, ypač civilizacinės bei techninės pažangos, šiandien visame pasaulyje nepaprastai sparčiai plinta ne tik materialinis skurdas, bet dar labiau dvasinis ir moralinis nuosmukis -lytinis palaidumas, nežmoniškai žiaurūs, siaubingi nusikaltimai. Šiandien žudoma ne tik iš pykčio ar pavydo, ne tik dėl noro pralobti arba kopiant aukštyn karjeros laiptais besistengiant pašalinti nuo kelio bendradarbį, kuris atrodo esąs kliuvinys. Ne tai šiandieną kelia pasibaisėjimą ir siaubą, bet tai, kad žudoma dėl pasismaginimo, dėl malonumo.
Kas gi tie nežmoniški „herojai“? Ogi daugiausia jaunimas - vaikinai ir merginos; ir ne tik jaunimas, bet ir paaugliai, ir 5-12 metų vaikai. Visa tai kelia ne tik siaubą ir pasibaisėjimą, bet ir didelį susirūpinimą, kad pamažu einama į nužmogėjimą ir išsigimimą.
Yra siūlomi įvairūs būdai, kaip žmonija turėtų gelbėtis iš to baisaus moralinio nuosmukio. Vieni mąstytojai žmonijos atgimimą sieja su socialinės santvarkos tobulinimu, kiti - su medžiaginės gerovės kėlimu, su civilizacijos bei technologijos pažanga, dar kiti žmonijos atgimimą sieja tik su religija -bet kuria religija, pripažįstančia antgamtinį gyvenimą ir tikinčia Jėzų Kristų.
Marija Montesori - viena iškiliųjų mąstytojų, susirūpinusių žmonijos ateitimi, atgimimą įžvelgė tiktai kaip paties žmogaus persiauklejimo pastangas, jo dvasinio gyvenimo nuskaidrinimą bei perkeitimą.
Tačiau žmogaus perauklėjimas, teigė M. Montesori, tegali būti sėkmingas, pirma, tik pradėjus darbą nuo pat žmogaus gyvenimo pradžios - nuo jo kūdikystės ir vaikystės, - o ne vėliau. Antra, kad perauklėtojai, pirmiausia tėvai, turi patys persiauklėti, t. y. atsisakyti įsisenėjusio viduramžiško požiūrio, kad jie esą vaiko formuotojai, jo asmenybės skulptoriai.
Todėl ir Lietuvoje pertvarkos sėkmė priklausys ne tik nuo ekonominio savarankiškumo, bet galbūt dar labiau nuo to, kiek dėmesio bei supratimo bus skiriama šeimai ir ikimokyklinio amžiaus vaikams - jų auklėjimui.
Mes neišspręsime nė vienos problemos, kol nepradėsime nuo šeimos ir mažų vaikų. Čia ir yra tas šaltinis, iš kurio kyla, auga ir plėtojasi visos problemos. Šeima yra tautos gyvastis. Šeima - svarbiausioji žmonių bendruomenės ląstelė. Sveikos ląstelės - sveikas visas organizmas. Vienos ląstelės sunegalavimas persiduoda kitoms. Tad ir rūpinkimės, kad visos ląstelės būtų sveikos.
Mažasis žmogutis yra ne bereikšmė būtybė, ne tėvų nuosavybė, su kuria jie gali elgtis kaip norėdami. O ne! Ne tik tėvai, bet ir visi suaugėliai į kūdikį ir vaiką privalome žiūrėti su didele pagarba, nes jame jau slypi būsimo žmogaus asmenybės didingumas. Vaikas bus būsimo žmogaus kūrėjas. Tačiau jo kūrybinis darbas priklauso nuo tėvų sąmoningumo ir gebėjimo būti jo padėjėjais. Todėl nežeminkime vaiko, laikydami jį kvaileliu, neišmanėliu.
Kaip kiekvieno augalo sėkla yra labai reikšminga, nes joje slypi busimasis augalas, kurio vertė priklauso nuo to, kaip mes tą sėklelę kultivuosime, lygiai taip pat kiekvienas sveikas kūdikis turi sėklą - potencinę galią išaugti sveiku, doru, kūrybingu žmogumi. Todėl jei vaikas nesivysto taip, kaip mes norime, neieškokime vaiko arba genų kaltės, o pirmiausiai pažvelkime į save.
Įgimtai potencinei galiai tinkamai atsiskleisti ir išsiplėtoti gali padėti gerai suprastas ir suvoktas montesorinis auklėjimas, kuris prasideda ne nuo vaiko auklėjimo, o nuo saviauklos.
Montesorinio auklėjimo centras yra vaikas - ne pasyvus, o veiklus vaikas, didelis, nenuilstantis darbininkas - kūrėjas, kuris kuria žmogų, būsimą žmogų. Tėvai ir auklėtojai privalo vaikui padėti ne jį mokydami, bet paruošdami jam tinkamą aplinką, kur vaikas galėtų rasti savo saviauklai reikalingas priemones. Tai pirma. Ir antra, dar svarbesnis uždavinys už aplinkos paruošimą - tai meniškas gebėjimas vaikui padėti ir vadovauti jo savikūros darbe.
Jūs dabar susirūpinę pamirštaisiais, buvusiais nužmogintais mūsų broliais ir sesėmis. Vežame bent jų kaulus Tėvynėn, iš kur jie buvo negailestingai išplėšti ir pasmerkti baisioms kančioms.
Tai, kas daroma, - gražus ir šventas darbas. Tačiau, man rodos, jog norint, kad jis būtų įprasmintas, reikia pasistengti sumaniai perduoti jaunajai kartai pačią idėją. Tik nesielkime kaip žydai. Ne kerštą ir neapykantą stenkimės perteikti savo mažiesiems, bet gilų skausmą, gailestį, užuojautą, atlaidumą. Įsigilinkime į Maironio palikimą, jo poeziją, kur jis sako:
Ten močiutė užlingavo raudomis mane,
Į krūtinę skausmą savo liejo nežinia.
Reikia džiaugtis, kad jūs ryžotės siekti tiesos ir nepriklausomybės ne teroristiniais veiksmais, kaip iraniečiai, žydai, arabai. Jūs pasirinkote Mahatmos Gandžio kelią arba, sakyčiau, krikščionišką kelią. Marija Montesori taip pat manė, kad taikos, ramybės, laimingo gyvenimo reikia siekti taikingomis priemonėmis, pirmiausia pagerbiant silpnuosius, nuskriaustuosius, paniekintuosius, pamirštuosius. Kas jie per vieni? Tai mūsų vaikai! Ne vien tie, kurie paliekami prieglaudose, pametami gatvėse, ant našlaityno slenksčio ar išmetami į šiukšlių dėžes. Ne, ne vien tie, bet vaikai, augantys normalioje šeimoje.
Žinoma, sakysite: Nesąmonė! Jie yra mylimi, prižiūrimi, gražiai rengiami, skanėstais penimi. Tai daroma, tiesa. Ne tik tai, bet jie yra ir mokomi būti geri, o jei tokie nėra - yra rykštė. Bet štai ko čia trūksta. Jei paprasti darbeliai - vystymas, maudymas, maitinimas - yra reikalingi žinių ir praktikos, tai ką besakyti apie dvasinio pasaulio ugdymą. Apie fizinį vaiko augimą rašomi straipsniai žurnaluose, yra daug knygų. Bet kur žinios apie sielos priežiūrą? Ji mūsų civilizacijos yra visai pamiršta. Nereikia didelių įrodinėjimų, kad dvasinė sritis moderniojo, išsimokslinusio žmogaus yra visai pamiršta. Daug turime stebuklingų vaistų kūno ligoms gydyti, tačiau dvasinis vaiko gyvenimas dar tebėra aklinai užrakinta skrynia, kurios raktą žmogus jau seniai yra pametęs. Tą skrynią reikia atrakinti, jei nenorime nugrimzti į nužmogėjimo liūną.
Tą pamestą raktą skryniai atrakinti surado Marija Montesori šio amžiaus pradžioje. Ji sako:
Apvaizdos buvo lemta surasti šį raktą, pasinaudojant Kristaus nurodymu: „Jei neatsiversite ir netapsite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“(Mt 18, 3).
Mažasis vaikas, pasirodo, tą raktą laiko savo rankutėse, tačiau iki Montesori jo niekas neieškojo, ir šiandien mažai kas ieško arba, tiksliau sakant, mažai kas bando juo pasinaudoti. Kodėl? Mūsų puikybė, išdidumas neleidžia mums nusižeminti ir prisipažinti, kad nežinome.
Šis metodas nebuvo išrastas, suplanuotas ar sugalvotas sėdint prie rašomojo stalo ar medituojant, svajojant, kaip pagerinti žmogų, kaip naikinti blogį pasaulyje. Todėl visų psichologų, filosofų bei pedagogų iki šiol sugalvoti metodai nepagerino žmogaus ir jis iš kartos į kartą vis dvasiškai menkėja, nužmogėja, eina prie išsigimimo. Ant pražūties slenksčio stovi labiausiai civilizuoti kraštai, labiausiai apsiginklavę, manydami, kad užkariavę pasaulį jie sukurs socialų, gailestingą, moralų žmogų. Tačiau Montesori yra pasakiusi: Vis dar aklas veda aklą, ir abu įpuola į duobę, iš kurios nebepajėgia išlipti. Kitaip sakant, vis grimzta į kaskart didesnį dvasinį skurdą.
Žmoniją nuo išsigimimo išgelbės ne turtai, ne prabanga, ne kūniškas pasitenkinimas, o tiktai dvasinės vertybės. O kad žmogus galėtų apsirengti tomis dvasinėmis vertybėmis, reikia atsirakinti užburtą skrynią, kuri yra pilna brangenybių, brangesnių už viso pasaulio brangiausius deimantus. Bet, deja, neturime rakto ir jo neieškome, vis pasikliaudami savo išmintimi, savo filosofijomis, o šiandien - ir galinga technologija, su kurios pagalba, atrodo, jau ir dangų pasieksime ir pamatysime, kad tikrai
Dievo nėra, o tiktai žmogus, kuris susikūrė Dievą. (Vienas sovietų kosmonautas yra pasakęs, kad beorėje erdvėje neradęs jokio Dievo.) Tačiau amerikiečių astronautas Armstrongas, skrajodamas tūkstančių mylių aukštybėse, nutolusiose nuo mūsų planetos, iš tų aukštybių prabilo šiais žodžiais:
Koks didis Dievo pasaulis, kokia nuostabi Visata ir jos sąranga, kokia puiki mūsų žemė ir koks menkas žmogus su visa savo aukščiausia technologija, palyginus ją su ta tvarka ir tuo tikslingu nesuskaičiuojamų dangaus kūnų judėjimu per milijonus metų be jokių katastrofų!
O kas dedasi žmogaus kuriamame pasaulyje su jo technologiniais išradimais?..
Garsusis mokslininkas Aleksis Karellas savo knygoje „Žmogus nežinomasis“ rašo, jog dideli dvasiniai turtai slypi mažuose vaikuose nuo gimimo iki 6-erių metų, bet niekada iki šiol jie nebuvo panaudojami pagal paskirtį, o tik bergždžiai išeikvojami, ir vėliau jų nebegalima surankioti, -nors bandoma, bet veltui.
Montesori sąjūdis -ateikite, įsitraukite į šią veiklą! Mūsų uždavinys ne rakto ieškoti - jis surastas! Nebereikia ieškoti būdų, kaip tą raktą panaudoti: viskas iki smulkmenų nurodyta! Reikia tik noro, atsidavusio ir pasišventusio darbo, reikia tikinčių, kad tas raktas yra tikras.
(Iš paskaitos atidarant pirmuosius preliminarinius kursus 1989 11 03 Kaune)
