Partizanai: Istorija ir dabartis

PALAIMINTOJI EDITA ŠTEIN

JOS MISIJA BAŽNYČIAI

Dr. Barbara Albrecht

 (Pabaiga. Pradžia Nr. 24)

     Karmelitės misija. Vertėjas turi būti kaip lango stiklas, kuris praleidžia šviesą, o pats yra nematomas, - šie stebinantys 15-metės gimnazistės žodžiai, man atrodo, tarsi Editos Štein gyvenimo kelio ir gyvenimo būdo šifro raktas. Ji ne tik apie save sukosi, ji buvo įrankis aukštesniam tikslui:

     Aš esu tiktai Viešpaties įrankis. Kas pas mane ateina, tą norėčiau pas Jį nuvesti. O kai pastebiu, kad reikalas ne apie tai, o tėra tik domėjimasis mano asmeniu, negaliu kaip įrankis tarnauti, turiu prašyti Viešpatį, kad padėtų kitu būdu, nes būdas niekada nėra skirtas vienas.

     Edita Štein, dar būdama studentė, jau per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasiryžusi viskam - dėl savo tautos (o tai buvo vokiečių tauta!) ji nutraukė studijas ir savanoriškai pasirengė tarnauti Raudonojo Kryžiaus ligoninėje pagalbine sesele.

     Aš dabar nebeturiu nuosavo gyvenimo,- pasakiau sau. - Mano visos jėgos skirtos dideliems įvykiams. Kai baigsis karas, jei dar būsiu gyva, tada galėsiu vėl apie savo privačius reikalus galvoti.

     Daugelį mėnesių infekcinėje ligoninėje slaugant sergančius šiltine ir sunkiai sužeistus Rytų fronte kareivius, iš tikrųjų dieną naktį reikėjo skirti visas savo jėgas. Ir ji jas atidavė. Edita Štein tikrai buvo paženklinta tokiam pasiaukojančiam atsidavimui. Tai jau tada išryškėjo. Doroviškai sugedusi ligoninė, gydytojai, seserys, pacientai atsidavusios, darbščios, meilės kupinos, pareigingos studentės Editos Štein akivaizdoje bemat pasikeitė. Likvidavus ligoninę, ji vėl naujai pasirengė tarnauti ir ne kartą buvo kviečiama.

     Aš sąmoningai pabrėžiau tą jos veiklos vietą, nes kaip tik tai yra jos misija, kuri parodo Editos Štein, kaip moters ir vokietės, negirdėtai efektingą humaniškumą, gebėjimą ir pasirengimą atsiduoti. Ir negaliu atsisakyti, šiek tiek nukrypdama, nepacitavusi vienos ištraukos iš jos gyvenimo atsiminimų „Iš vienos Žydų Šeimos gyvenimo“ (pradėtų 1933 m. Breslaujoje ir nebaigus nutrauktų 1939 m. Echto Karmelyje). Simbolinę reikšmę įgyja aprašymas nežymaus įvykio Rytų fronte (Lenkijoje), kai ji tarnavo sužeistiems vokiečių kareiviams, palyginimas su pačios Editos Štein mirtimi ciano vandenilio rūgšties dujų kameroje Aušvico [Osvencimo] koncentracijos stovykloje. Edita rašo:

     Po ano didžiojo transporto netrukus atvyko kitas. Dabar mes juos gavome ne iš Karpatų, o iš Varšuvos apylinkių. Tai iš didžiojo žygio į Lenkiją.<...> Maudymui buvo skirtos dvi patalpos, viena su keliomis voniomis, kita su dušais. Atvykusieji turėjo tuojau visiškai nusirengti. Tai buvo būtina norint pašalinti utėles. Kas galėjo vaikščioti, buvo siunčiamas į karštą dušą ir čia tinkamai apsišvarindavo. Žmones, kurie patys negalėjo apsitarnauti, kaip mažus vaikus reikėjo pasodinti į vonią ir išmaudyti. O kuris buvo sunkiai sužeistas ir jo buvo negalima maudyti, tas buvo prausiamas ant neštuvų. Šis apsišvarinimas buvo džiugus. Negalima nė įsivaizduoti, koks malonumas buvo maudynė žmonėms, kurie dažnai mėnesiais, o gal ir ištisais metais neturėjo galimybės iš pagrindų apsišvarinti. Mes džiaugiamės kartu su jais, galėdamos kažką gero padaryti, nesukeldamos skausmo. Tolesnis skyrius jiems - operacinė salė, ir čia daugeliui neapsiėjo be didelių skausmų. Atvykusieji iš Lenkijos jau dešimt dienų kelionėje, o daugelis tebebuvo sutvarstyti tais pačiais tvarsčiais, kuriais buvo aprišti tuoj po sužeidimo. Jau vien juos nuimti buvo kančia. Ir kaip atrodė žaizdos! Bet čia, maudynėje, jie buvo linksmi kaip vaikai. Aš neštuvuose prausiau vieną jaunutį kareivį, Vestfalijos kalnakasį. Ant abiejų šlaunų jam buvo uždėti dideli tvarsčiai. Bet jo mėlynos vaikiškos akys spindėjo laime, žvelgdamos į mane.

     Ką bendro visa tai turi su vienuolės karmelitės Editos Štein įstojimu į vienuoliją, gyvenimu ir misija? Karmelyje ji gyveno - tas pats variantas (H. Volk) - visiškai atsisakydama savęs: sekdama Jėzų Kristų - Nukryžiuotąjį, visiškai atsidavusi dėl savo tautos - žydų, krikščionių, vokiečių, dėl tautos iš persekiojamųjų ir persekiotojų. Tas pasiaukojimas - ypatinga Editos Štein misija. Ir tuo ji savotiškai tapo panaši į Jėzų Kristų, jos ir mūsų Viešpatį.

     Nuo 1932 m. Edita Štein dirbo Miunsterio vokiečių institute mokslinės pedagogikos docente. Šis pradėtas vilties kupinas darbas jau vos po vienerių metų baigėsi, nes buvo išleistas Hitlerio įsakymas dėl arijų. Edita Štein šitokią situaciją seniai buvo numačiusi. 1930 m. savo pranešime „Kaip aš įstojau į Kelno Karmelį“, ji rašo apie paskutinę savo buvimo vietą Beirone per 1933 m. Velykas:

     Prieš išvykdama aš paklausiau vienuolyno vyresnįjį, ką turėčiau daryti, jei reikėtų atsisakyti savo darbo Miunsteryje. Jis nė nemanė, kad taip galėtų įvykti. Kelionėje į Miunsterį laikraštyje perskaičiau žinią apie nacionalsocialistinį mokytojų suvažiavimą, kuriame turės dalyvauti ir konfesinės draugijos. Man buvo aišku, kad auklėjimo įstaigos nepakęs nė mažiausios įtakos, kuri būtų priešinga valdančiajai krypčiai. Institutas, kuriame dirbau, buvo katalikiškas, įsteigtas ir išlaikomas katalikų mokytojų draugijos. Taigi jo dienos tikriausiai buvo suskaitytos. Tuo labiau aš turėjau atsisveikinti su savo trumpa docentės veikla.

     1933 04 19 Edita Štein iš Beirono sugrįžo atgal į Miunsterį. Kitą dieną nuėjusi į institutą sužinojo, kad iš partijos teirautasi apie ją. Reikalų valdyboje pirmiausia jai buvo patarta nebeskaityti paskaitų. Jei nebebus galima rudenį dirbti institute, reikėtų pasiieškoti galimybės dirbti užsienyje.

I     š tikrųjų Editai Štein buvo pasiūlyta dirbti vienoje vokiečių mokykloje Pietų Amerikoje. Taigi ji būtų galėjusi išvengti dar prieš 1933 m. aiškiai jaučiamo ir bijomo žydų persekiojimo. Bet tai nebuvo jos kelias. Ne bėgti, bet pasilikti - kaip Marija po kryžiumi! Po 1922 m. krikšto jos vidinis pašaukimas buvo anoniminė tarnystė Bažnyčios kriptoje: ne pas dominikones ar benediktines, bet Karmelyje, maldos ir savanoriško atsiteisimo už kitus tarnystė, atsižvelgiant į visa tai, ką žmonės drįso padaryti kenčiančiam Viešpačiui Jo paslaptingo Kūno nariuose.

     Kad jos asmeninės užduotys kryps ta linkme, ji žinojo jau prieš įstodama Kelne 1933 10 15. Laiške motinai Petrai Briuning OSU Derstone 1938 09 12 ji rašo:

     Turiu jums pasakyti, kad savo vienuolišką vardą atsinešiau į namus dar būdama postulante. Aš taip jį gavau, kaip prašiau. Po Kryžiumi supratau Dievo tautos likimą, kuris jau tada ėmė ryškėti. Aš maniau, jog tie, kurie suprastų, kad tai yra Kristaus Kryžius, turėtų vardan visų jį prisiimti. Be abejo, šiandien apie tai daugiau žinau, kas tai yra būti susivienijusiam su Viešpačiu Kryžiaus ženkle. Niekada to nesuvoksime, nes tai yra paslaptis!

     Savo paskutiniame nebaigtame kūrinyje „Kryžiaus mokslas“ (Kreuzeswissenschaft), ji rašo apie savo Ordino tėvo kilmingą titulą:

     Kilmingas vardas Ordine reiškia, kad Dievas šią sielą nori ypatingos paslapties ženkle suvienyti su savimi. Jonas parodė, <...> kad virš jo gyvenimo kaip tiesos ženklas stovėjo Kryžius.

     Ir ses. Benedikta [Edita] savo Ordino tėvo Kryžiaus moksle buvo pašvęsta kaip niekas kitas:

     Jei mes kalbame apie Kryžiaus mokslą, nereikia suprasti mokslo paprasta prasme: tai nėra tiktai teorija<...>, tai yra gyva, tikra ir veikli tiesa: lyg sėjos grūdas ji krinta į sielą, ten įsišaknija ir auga, suteikdama sielai tam tikrą antspaudą, ir nulemia jos poelgius, kad juos toliau skleistų ir padarytų regimus. Taip nusakomas šventųjų mokslas, o čia mes kalbame apie Kryžiaus mokslą.

     Ses. Teresei Benediktai vyresnybė pavedė ne tik tęsti savo filosofinį darbą (užduotis, kuri, be bibliotekos ir normalių mokslo darbui pagalbinių priemonių grynai Karmelio sąlygomis, iš jos pareikalavo nepaprasto susitelkimo bei klusnumo): laiškais ir pokalbių kambaryje ji nuolat praktikuodavo nors nedidelius, bet tada, kaip ir šiandien, labai reikalingus dvasinius gailestingumo darbus. Jos buvusios mokinės, studijų draugai, asistentės, mokytojos ir docentės, darbo metų bičiuliai, jaunos seserys, žmonės, esantys kelyje į Katalikų Bažnyčios tikėjimą, o ypač jos artimieji ir daugybė draugų, kurie dėl nacionalsocialistų įsakymų patekdavo į vis didesnius vargus, sunkesnę padėtį, buvo reikalingi jos patarimų, paguodos, užuojautos. Pati dėl savęs ses. Teresė Benedikta buvo kūdikiškai rami. Ta jos misija reikalinga ir mums, šių dienų krikščionims, dažnai kupiniems nerimo.

     Kadangi ši tema, manau, yra itin svarbi misija mums visiems šiandienai ir rytojui, norėčiau leisti jai pačiai prabilti iš įvairaus laikotarpio tekstų apie jos patirtą pasitikėjimą Dievo Apvaizda. 1927 m. vienam studijų draugui ji rašė:

     Savo patarimą aš jums daviau: pasidarykite kaip vaikas ir gyvenimą su visais tyrinėjimais bei giliais mąstymais atiduokite Tėvui į rankas. Jei to dar negalite padaryti - prašykite nežinomąjį, abejojamąjį Dievą, kad Jis padėtų. Dabar jūs į mane žiūrite gana nustebęs, kad aš nesivaržau prabilti tokia paprasta vaikiška išmintimi. Tai išmintis, nes ji paprasta, ir joje slypi visos paslaptys. Tai kelias, kuris visiškai saugiai veda į tikslą.

     Savo dideliame filosofiniame veikale „Ribotas ir amžinas buvimas“ 1936 m. Karmelyje ji rašo:

     Nenuginčijamas faktas, kad mano laikinas buvimas, nuo akimirkos iki akimirkos terminuotas, atitinka kitą, taip pat neginčijamą faktą, kad aš, nors laikina, esu ir nuo akimirkos iki akimirkos būsiu palaikoma būti ir savo laikiną buvimą suvokiu kaip nuolatinį. Aš žinau, kad esu palaikoma, todėl esu rami ir saugi - tai ne savaimingas vyriškio, savo paties jėga stovinčio ant tikro pagrindo, saugumas, bet tas <...> palaimingas saugumas vaiko, kuris, laikomas tvirtų rankų, yra ne mažiau išmintingas saugumas. Kita vertus, argi vaikas būtų „išmintingas", jei nuolat gyventų baimėje, kad jo motina gali leisti jam nukristi.

     Po 1938 m. lapkričio 9-10 d. vadinamosios Reicho krištolinės nakties [žydų pogromo] ji ėmė baimintis, kad dėl to, jog ji yra Kelno Karmelyje, nesukeltų nemalonumų kitoms seserims. Naujųjų 1939 metų naktį vienas jai palankus gydytojas išvežė ją į Echto Karmelį Olandijoje. Iš ten 1939 m. balandžio mėn. ji rašė:

     Man visada atrodo, kad mes čia neturime nuolatinės buveinės. Aš neturiu kito troškimo, tiktai tą, kad manyje ir per mane įvyktų Dievo valia. Jis žino, kuriam laikui mane čia paliko ir kas po to įvyks. In manibus tuis sortes meae - Tavo rankose mano likimas. Čia viskas geroje globoje. Taigi man nėra jokių rūpesčių. Bet reikia daug melstis, kad kiekvienoje padėtyje liktum ištikimas.

     1942 m. balandžio mėn., gavusi žinią, kad jai ir jos seseriai Rozai, dirbusiai Echto Karmelyje pasauliete durininke, nėra galimybės išvykti į Šveicarijos Karmelį, viename laiške rašo: Mes toliau gyvename ramiai ir ateitį pavedame Tam, kuris vienas viską žino.

     Viename iš paskutinių laiškelių iš Vesterborko lagerio rašo:

     Mes esame visiškai ramios ir linksmos. Be abejo, iki šiol be šv. Mišių ir šv. Komunijos. Gal galimybių bus vėliau. Dabar mums truputį tenka patirti, kad galime gyventi grynai vidiniu gyvenimu.

     1942 m. rugpjūčio 5 d. laiškelyje skaitome: Mes pasitikime Jūsų malda. Čia tiek daug žmonių, kurie <...> reikalingi paguodos, ir jie jos laukia iš seserų vienuolių.

     1942 m. rugpjūčio 7 d. anksti rytą transportas išvyko į Rytus...

     Savo gyvenimo metais Karmelyje ses. Teresė Benedikta iki galo išlaikė meilės tvirtumą, - šį bruožą įgijo išsižadėdama savęs ir įsižiūrėdama į Pervertąjį, kaskart stipriau susivienydama su Kristumi šv. Eucharistijoje, kasdien tyliai valandomis adoruodama eucharistinį Viešpatį, esantį tabernakulyje, taigi būdama su Juo.

     Iš Kristaus pasiaukojimo paslapties ir Jo atsidavimo Dievui bei žmonėms jau 1939 m. jai pačiai buvo suteikta jėgų išsižadėti savęs, pasiaukojant Švč. Jėzaus Širdžiai, kaip atsiteisimo auka už tikrąją taiką. Viešpats ją priėmė per žodį. Jos taip buvo pasiaukojimas išbandymo audrai vidurnakčio tamsos tikėjimo kelyje. Betgi šį tamsųjį kelią ji pajuto kaip tikrąjį, ne kaip vienintelį kelią į nesuvokiamą Dievą. Toje tamsoje jai, kaip ir jos Ordino tėvui (Kryžiaus) Jonui, tiesos šviesa buvo paslėpta. Todėl Edita Štein, Kryžiaus palaimintoji karmelite, 1941 m. teisingai rašė:

     Aš viskuo patenkinta. Scientia Crucis- Kryžiaus mokslą - galima tik tada įgyti, kai iš esmės gauni pajusti kryžių. Aš tuo įsitikinau nuo pirmos akimirkos ir iš širdies tariau: „Ave Crux, spes unica!" -Sveikas Kryžiau, vienintele viltie.

     Kryžiaus moksle augti- tai progresuojantis, paslaptingas persikeitimas Nukryžiuotajame - o tą mokslą, kaip rašo ses. Teresė Benedikta (Kryžiaus), Jonas (Kryžiaus) išmoko tarnaudamas prie altoriaus. Ji pati, ses. Teresė Benedikta, kaskart vis geriau perėmė šį mokslą priimdama pamaldžiai Eucharistinę dovaną ir ją, perkeltą į eucharistinį gyvenimą, platindama.

     Kard. Alfredas Bengšas iš Berlyno 1979 m. prieš savo mirtį rašė:

     Iš tikrųjų komunikuoti - tai sakyti Viešpačiui: imk, laimink, laužyk, tada mane išdalyk, tegu kartu su Tavimi būsiu dovana Tėvui ir duona broliams!

     Kaip tik tai ir yra, mano manymu, trumpa Editos Štein misijos formulė. Dievo priimta ir pasaulio visuomenėje kaip Bažnyčios kriptoje tarnauti paimta moteris, anima ecclesiastica - Bažnyčios sudvasinta, Kryžiaus palaiminta ji liudijo Tiesą, kuri yra pats Jėzus Kristus, sutiko būti reikalinga, atidavė visas jėgas ir meilėje eucharistiškai išdalijo save dėl daugelio.

     Ateik! Mes einame už savo tautą! -taip Edita tyliai pašaukė savo seserj Rozą, kai jos abi buvo esesininkų išvežamos iš Echto Karmelio. Sava tauta - tai žydų ir vokiečių tauta, tai Senojo Testamento ir Naujojo Testamento Dievo tauta. Tai esame mes visi, šiandieninė ir rytdienos Jėzaus Kristaus Bažnyčia, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai!

     Edita Štein, kaip krikštyta žydų kraujo krikščionė katalikė, buvo įsakmiai išvežta, nes SS [esesininkų] naikinimo akcija 1942 m. rugpjūčio 2 d. buvo žaibiškas atkeršijimas Olandijos vyskupams ir jų drąsiam 1942 m. liepos 26 d. Ganytojiškam laiškui, kuriame visiškai viešai pasmerkiama žmogų paniekinanti nacionalsocialistų praktika.

     Būti pavyzdžiu dėl Jėzaus Kristaus - Galvos Jo paslaptingo Kūno, kuris yra Bažnyčia iš žydų ir pagonių, - ši tiesa Editai Štein buvo konkreti tiesa. Todėl pabaigoje norėčiau duoti žodį t. Hirmanui SJ. Iki Editos Štein suėmimo Echte jis buvo jos dvasinis palydovas. Savo liudijime apie ją 86-oje Vokiečių katalikų dienoje, įvykusioje 1980 m. Berlyne [Vakarų], pagal motto Kristaus meilė yra stipresnė (Christi Liebe ist stärker), jis kalbėjo:

      „Taip“ Kryžiui, kurį Dievas iš meilės taip pat ir už jos[Editos Štein] tautą ant savęs prisiėmė, ji prisipažįsta tam Kryžiui, kaip išganymo ženklui savo tautos. Viduje su šia tauta ji labiausiai buvo susijusi. Ji man kalbėjo: „Jūs nenumanote, ką ji man reiškia. Kai aš rytą ateinu į koplyčią ir, žvelgdama į tabernakulį bei Marijos paveikslą, sau sakau: „Jie buvo mūsų kraujo“. Tačiau ji nebuvo vien su savo tauta susijusi žydė - ji kartu buvo meile vokiečių tautai su ja susijusi vokietė. Ir kaip tokia ji klausdavo, dažnai man sakydama: „Kas atsiteis už tai, kas daroma su žydų tauta vokiečių tautos vardu?“ Ji kentėjo dėl to, ką darė vokiečiai žydų tautai.

     Ji kentėjo dėl to, kad krikštyti krikščionys, kaip Hitleris ir Himleris, šį baisų nusikaltimą žydų tautai sau prisiėmė. „Kas nukreips šį baisų nusikaltimą abiejų tautų palaimai? - Tie, kurie čia neapykantos padarytoms žaizdoms neleidžia gimdyti naujos neapykantos, tačiau, nors jie patys yra tos neapykantos auka, prisiims sau kančią tarp neapkenčiamųjų ir nekentėjų kančią“.

     Niekada nepamiršiu pokalbių su šia tikra krikščione filosofe ir liudytoja, sakiusia: „Niekada pasaulyje neapykanta negali tarti paskutinio žodžio. Neapykantą reikėtų taip sutikti - meldžiantis ir kitiems už ją atsiteisiant, - kad šios neapykantos skleidimas galėtų virsti malone neapykantos skleidėjams. Ar ne per maldą už tuos, kurie neapkentė, kurie Jėzų nukryžiavo ir Jo šoną pervėrė, Jėzaus žaizdos tapo ženklu tos meilės, kuri pasirodė tikrai stipresnė?“

     Edita Štein, ses. Teresė Benedikta (Kryžiaus), mirė ne tik kaip neapykantos auka, bet kartu stipresnės meilės sukelto krikščioniško atsižadėjimo dvasioje. Tai meilė, dalyvaujanti paties Jėzaus Kristaus meilėje.

     Editos Štein, gimusios per susitaikinimo šventę, gyvenimu ir mirtimi patvirtinta ir laimėta misija, visiško sutaikinimo ir taikos liudijimas - visa tai aktualu mums šiandien, kaip buvo vakar ir bus rytoj. Šios mūsų amžiaus didžios katalikės ir Viešpaties Bažnyčios sekėjos misija bei liudijimas - sutampa su tuo, ką Paulius pirmajame amžiuje apie Jėzų Kristų rašė efeziečiams:

     Jis yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę. Jis panaikino įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais, kad iš dviejų jame būtų sutvertas vienas naujas žmogus. Jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą. Atėjęs jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti(Ef 2, 14-17).

     Baigiamasis žodis.Pabaigoje dar trumpas žodis: Edita Štein į Aušvicą-Birkenau [dabar Lenkijos Osvencirnas-Bzežinka] buvo atgabenta 1942 m. rugpjūčio 9 d. ir, matyt, tuoj pat kartu su jos bendro likimo draugais pasiųsta į dujų kamerą. Mes nežinome, ar Dievo tamsuma ar paguoda pripildė jos sielą paskutinėmis valandomis ir minutėmis. Tik žinome, kad ji aukų chore meldėsi Dievui: De profundis (Iš gilumos šaukiuosi). Melstis Dievui Birkenau, kaminų šešėlyje, su pelenų skoniu burnoje - kaip tai paaiškinti? (E. Vyzelis). Nors esame bedugnėje, mes šaukiamės Tavęs, trokštame Tavęs. Nepaisant to, kam Tu [o Dieve] leidai, kad mums [Tavo tautai] tai įvyktų, mes giedame Tavo šlovę. Kuo sunkiau, tuo nuoširdesnė yra mūsų giesmė. Tavęs nepaleisiu, jei mūsų nepalaiminsi.

     Tai aukos. Edita Štein, ses. Benedikta a Cruce, pati Kryžiaus palaiminta, be abejo, šitą palaiminimą perdavė toliau visiems, kurie drauge su ja turėjo eiti į mirtį.

     O mūsų, šiandieninių žmonių, klausiama, ar mokydami, skelbdami ir gyvendami kelsime reikalavimą, kurį mums palieka Aušvicas. Dievas ir žmonių kančios (Gott und das Leid der Menschen), Dievas ir žmonių nuodėmės (Gott und die Sünde der Menschen) - tai pagrindiniai klausimai Jam ir mums, teologijai ir tikėjimui, mokymui ir gyvenimui. Dievas mums pažadėjo, kad Jis yra su mumis net einant per tamsiausią slėnį (Ps 23,4), varge drauge bus (Ps 91,15), per visas dienas iki pasaulio pabaigos (plg. Mt 28,20) - taip pat ir Aušvice! O kodėl Jis beprotybės nestabdė?

     Vien misija neišmintingos Dievo meilės Jėzuje Kristuje, dėl mūsų visų nukryžiuoto ir prisikėlusio Dievo ir Žmogaus Sūnaus, Aušvico akivaizdoje ištveria aukų klausimus, skundus ir tylėjimą. Ši neišmintinga meilė pasilieka su mumis ir mums - Ji visa pakelia, visa ištveria (1 Kor 13, 7).

     Tačiau misijos apie Nukryžiuotąją Meilę neįmanoma teologiškai suprasti, kaip ir būti krikščionimi, įtikinamai ir išmintingai pasireikšti apsiribojant pasaulyje. Misija apie kryžių, kurio Tiesą pakilusi viršum savęs ses. Teresė Kryžiaus Benedikta savimi paliudijo, rodo į Dievo misteriją. Ji nusipelnė pagarbinimo. O narsuoliai tie, kurie tai vykdo labai nusižeminę. (St. Hedmgsblatt. 1987. Nr. 18-26. Edic Stein und ihre Botschąft an die Kirche heute und morgen. Von Barbara Albrecht. Iš vokiečių k. vertė M.-A.)