KRYŽIAUS KELIAS
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
Kun. Bronius Bulika
(Lietuvos Krikšto jubiliejų švenčiant)
Šventintas Krikšto vanduo
mūsų protėvių galvas ir sielas
nuplovė 1251 ir 1387 metais.
Šventa tikėjimo ugnis įsidegė tenai,
kur kūrenosi šventa pagarba Dangui ir Žemei,
įsidegė tenai, kur jau kūrenosi gerumas ir meilė
saviems namams, savai šeimai ir savai Lietuvai.
Ir mūsų protėviai
nesusitepė rankų bailumu ir išdavyste -
pačios nukrito tik nudžiūvusios šakos -
neleido užgesti tikėjimo ugniai,
nors pūtė vėjai iš visų pusių,
nors ne vieną karą mes buvom vienų vieni.
Šiandien mes dėkojame iš visos širdies
visiems, kurie iki mūsų
išsaugojo tikėjimo ugnį ir švarumo jausmą -
mūsų motinoms, mūsų vyskupams ir kunigams,
(deja, nedaugeliui mūsų tėvų ir inteligentų...),
o daugiausia - pilkai mūsų liaudžiai!
Ir puikiai suprantame:
šviesi Lietuvos ateitis priklauso
nuo tikėjimo savim ir Dievu,
nuo kultūros ir nuo doros,
nuo gerumo ir nuo sąžiningumo,
nuo išradingumo ir nuo atsakomybės, -
nuo viso to, kuo apdovanoja Dievas ir ką atneša Bažnyčia!
Ne nuo ašarų, kovų ir ginčų!
Ne nuo vienų mūsų, ne nuo vienų kitų!
Praradę prasmę ir esmę, miršta;
gyvenantys šviesa ir gerumu - gyvena!
I. Kristus teisme
Ateina tokia lemtinga valanda,
kai ne įstatymai ir ne valdovai,
kai ne akla minia ir ne kerštingi kurstytojai,
kai ne baimė, dvejojimas ar silpnumas,
o aš pats privalau pasakyti lemiamą žodį:
Aš privalau suprasti, aš privalau nuspręsti,
kas aš esu, ką privalau padaryti ir kuo būti.
Esu žmogus, esu lietuvis, esu krikščionis!
Kaip ąžuolas giliai įaugęs šiton žemėn,
šakas rankas - mintis ir siekius - Dangun keliu.
Bus ir užteks - paguodos, duonos ir Dvasios pavėsy manam.
Sprendimas - mano, lemiamas ir galutinis!
(Jei aš pasikeisčiau, juk keistųsi viskas...)
II. Kryžius ant Kristaus pečių
Ak, ta lengvesnė dalia!
Ak, ta saldesnė dalia!
Ne pareigos, o teisių ir pagarbos...
Ne darbų, o malonumų ir kiek bus užmokėta?..
Ne dienos našta ir kaitra, o - vaisiai -
netgi neuždirbti, o Viešpaties soduos užaugę
ar kitų žmonių vargu ir rūpesčiu išauginti.
Nuo Adomo ir Ievos laikų
vilioja, gundo, apraizgo
ir jau prapuldė tūkstančius „drugių“.
Paėmė Kristus kryžių sau
ir jį duos kiekvienam,
kas nori prasmingai, kilniai ir dieviškai gyventi, -
Žmogui, lietuviui, krikščioniui.
III. Po kryžium
Kas mus klupdo ir kas mus slegia? -
Aišku, visi mūsų gyvenimo kryžiai!
Jų daug. Ir jie - nelengvi. Tai - tiesa.
Bet klupdo ir žlugdo ne vien tiktai jie.
Mes klumpam ir žlungam tada,
kai nesam tvirti savam teisume,
kai bijom realybei ir konkretiems žmonėms pažvelgt į akis,
kai dairomės aplink it kažko laukdami,
kai netikim Dievo stebuklais tenai,
kur mūsų Dievas laukia - kad ir po kryžiumi!
Naštos, aišku, slegia. Bet jos suklupdyt nepajėgs,
kai nešime savo naštą su Kristumi,
ir eisime Jo - Dievo duotos prigimties,
pašaukimo ir aukos keliu!
IV Su Motina
Motinos, močiutės, žmonos, seselės, mergaitės
su ryšuliais, rožančiais, su ištverme didžiule,
nieko daugiau neturėdamos - tik širdį,
nieko daugiau nežinodamos - tik taip reikia, -
visados buvo Lietuvos, Bažnyčios ir mūsų gvardija,
neišsemiamas gerumo šaltinis,
apgaubiantys angelo sparnai,
garantuota pagalba ir dosni ranka.
O Kristaus Motina, einanti su Sūnum!
Lietuvė motina, mokanti rašto ir katekizmo,
mūsų motinos, atvedančios mus prie altoriaus,
ir kiekviena moteris, daranti gera, -
visos jos - panašios į Tave,
visos jos - Marijos dukterys!
V. Simonas iš Kirėnės
Iš tenai, kur tikime pagalba,
kur laukiame pagalbos - neateina niekas.
Baimė supančioja kojas, surakina rankas
ir užčiaupia burną daugybei „draugų“.
Piktos galybės akivaizdoje
sutirpsta ir mažas būrelis gerųjų.
Dingsta ir tie, kurie buvo žadėję:
Nelaimėj mes tau tikrai padėsim!
(Nes visi atkakliai saugo savo vietą ir savo gyvenimą...)
Viešpatie! Koks brangus žmogus - Simonas iš Kirėnės!
Nes visiška vienatvė sunki net Kristui...
...Nors svarbiausiuos gyvenimo punktuos
mes buvom - ir būsim - ir būti reikės - vieniems.
Ir kiek žmonių nebyliu, bet daug pasakančiu žvilgsniu
ieško Kirėniečio kunigo širdy ir kunigo rankose!
VI. Veronika
Žana Arkietė prikėlė paklupdytą Prancūziją.
Kotryna Sienietė popiežių sugrąžino Romon.
Margarita Aliakok parodė, kad Dievas turi Širdį.
Bernadeta Subiru matė Mariją.
Mūsų Marija Pečkauskaitė -
ar gyveno kas kilniau, ar rašė kas gražiau?!
Motina Teresė šiandien priglaudžia Indijoje net tuos,
kuriuos tikri vaikai, kuriuos tikri tėvai išmeta gatvėn...
Nieko nebijodamos, nieko nepaisančios,
nieko negailinčios, nieko nežiūrinčios,
visur praeinančios, viską padarančios
Veronikos - galingesnės už armijas,
už šaltą durtuvų plieną, kareivių tankią grandinę.
Už viską absoliučiai!
Duok, Dieve, tokių mūsų daliai!
VII. Ir vėl
Taigi, jei tai būtų paskutinis suklupimas ir vienintelis kartas...
Taigi, jeigu tai būtų paskutinė pagunda ir paskutinė naktis...
Taigi, jeigu tai būtų vienintelė yda ir paskutinė klaida ar nuodėmė.
Taigi, jeigu tai būtų...
Tačiau, tegu net nuodėmė - kad ir sunkiausia,
kad ir savam pašaukimui, kad ir pakartota -
nepajėgs paklupdyti ir sustabdyti mūsų!
Tačiau, tegu pagunda - kad ir saldžiausia,
kad ir nuodingą geluonį giliai paslėpus, -
tegu atsimuš nuo mūsų valios tvirtumo!
Tačiau, tegu - kad ir mažiausias suklupimas,
kad ir nejučiomis išslydęs negeras žodis -
mus mokys budėti, saugotis ir atsiprašyti!
Nes mus savo draugais pavadino
ir rankas mums tiesia štai klumpantis Visagalis.
Nes dabar dar galiu atpirkti savo kaltę nauja ištikimybe!
VIII. O beviltiškas sielvartas
Verkia motinos, kai nutolę ir svetimi tapę vaikai
eina nesustodami pro šalį, eina pro visus –
Neįdomu! Nuobodu! -
bėga kreivais keliais vydamies nepavejamą laimę;
kai netiki niekuo - nei Dievu, nei meile, nei ateitimi;
kai vienadieniams stabams paskiria viską...
Ir verkia, dejuoja tėvai, kunigai:
Argi šitam auginom tave?
Argi nemokėm tave maldos ir įsakymų Dievo!
Ir greitai nusivilia paklydę vaikai:
Argi tik šitiek šitoks gyvenimas duoti tegali?
(Deja, tai buvo ne gyvenimas!..)
Ir reikia parodyt Bažnyčią kaip uostą - kad užplauktų.
Ir reikia kurti Bažnyčios grožį - kad akį patrauktų.
Ir reikia atskleisti Bažnyčios tiesą - kad sužavėtų.
Reikia Gyvenimo šaltinius Bažnyčioje atverti, - kad jie atsigautų,
kad susiviliotų ne niekuo, ne pražūtim, ne apžavais,
o mūsų Bažnyčia!
IX. Prasideda pabaiga
Atrodo, kad paskutiniai tikintieji -
akli, kurti, susenę ir abejingi - susirenka bažnyčion...
Paskutiniai - reti kryžiai ir šventieji -dūlėja, kai kur dulkėmis apnešti pakelėse...
Ar ne paskutinius tikinčius senukus mes laidojam
kaimo kapinaitėse ir matom, kaip užkala langus, duris
vienišose sodybose, į kurias neateis, nepasibels niekas?..
Gal jau ir kunigai paskutiniai mes esam -
nes jaunimas ateina kitoks ir mūsų nebetęs?..
Gal mūsų šventės ir šis jubiliejus -
tai tik žvakelės sužybsėjimas prieš galutinai užgęstant...
Gal ateina? - ir jau prasideda? - mūsų pabaiga?
Šitaip atrodė ir XIII amžiuje,
kai buvo užslopinta ką tik įkurta tikėjimo ugnelė.
Šitaip buvo ir XVI amžiuje,
kai mūsų didikai rinkosi lengvesnį ir patogesnį tikėjimą.
Šitaip atrodė ir XIX amžiaus pradžioje,
kai savų vadų ir šviesos Lietuvoje nebuvo,
o viską gesint tikrai buvo kam.
Bet - miršta, kas nusivilia ir gyvent nebenori,
o gyvena, kas gyventi trokšta ir mirti nebijo.
X. Nuogas
Kokie mes būtume laimingi,
jeigu visi šitie priekaištai -
tamsūs, pikti, paklydę, girtuokliai,
veidmainiai, pataikūnai, bailiai, nepastovūs -
būtų grynas išmislas ir tiktai piktas šmeižtas.
Kokie būtume laimingi!
Dievo akyse - neprilips prie mūsų svetimas purvas
nepažemins išgalvota dėmė,
pragaran nenutrems nepadarytos nuodėmės,
bet žmonėse, tautoje mes visi kenčiam
nuo kiekvienos tikros
savo ar kito padarytos nuodėmės
ir akmeniu meta visiems, kai nusikalsta vienas kitas brolis.
Jubiliejus vėl pastato mus į tautos dėmesio centrą.
Ir ką gi?
Tegu ateina ir tegu pamato nuogai ir iš arti,
kad tikime patys viskuo, ką skelbiam kitiems,
kad darome patys tai, ko reikalaujam iš kitų,
ir nedarome to, ką uždraudžiam kitiems.
Atvirai liudijame, kad gera būti doru žmogumi,
kad geriau nukentėti, negu pasiduoti,
kad geriausias yra vienas Dievas.
Šitai tegu pamato visi. Kaip nuogą Kristų.
XI. Prikaltas
Kai kam gal atrodo, kad mes - prikalti:
tebegarbinam senas atgyvenusias vertybes...
Betgi - tikėjimas, viltis ir meilė,
gailestingumas, sąžiningumas ir gerumas - tai nesensta,
ir tikrais vargšais pavirsta šių vertybių atsisakę!
Kai kam atrodo, kad mes prikalti:
tebevaikštom bažnyčion, kai kiti plaukia kitur.
Betgi - Bažnyčia buvo ir bus Gyvybės Šaltinis,
ir visos bėdos atsiranda, kai be jos gyventi kas bando!
Kai kam atrodo, kad mes prikalti:
tebeskubam namo, savon šeimon,
kai tiek daug malonumų savas paslaugas siūlo.
Betgi - nieko brangesnio už savus namus ir savą šeimą nėr,
ir atsakomybė už savąjį lizdą - žmogaus žiedas.
Kai kam atrodo, kad mes prikalti:
vakarykščiai - darbštūs, kruopštūs, sąžiningi,
kai sąlygos ir mados
diktuoja - net priverčia - gyventi kitaip...
Betgi - tik darbas, sąžinė ir gražesnis gyvenimas –
Aš atėjau,
kad žmonės turėtų gyvenimą, -
kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10) -
parodo krikščionį!
Taip! Mes esam, ačiū Dievui,
tvirtai prikalti prie to,
kas yra tikras žmoniškumas ir dieviška gyvenimo viltis!
XII. Sacrificium et Comunio (Auka ir Komunija)
Galvojo per amžius žmonės:
kaip Aukščiausiajam padėkoti,
kuo atsilyginti, kaip atsiprašyti,
kaip išreikšti baimę ir meilę?!
Todėl ir nešė, kas brangiausia, pjovė ir degino,
kad aukų dūmai pasiektų Dangų ir Dievą,
o kraujas mylimųjų nuplautų kaltes ir atiduotų skolas - - -
Ir ant kryžiaus įvyko tai, ko laukė Dievas,
ką padarė Dievas-Žmogus Jėzus Kristus:
bendra Vakarienė pavirto Tiesos ir Meilės Komunija;
Judo išdavystė - Kristaus pareigos ir pašaukimo atlikimu;
vargas - prisiimta, tyrinančia akis ir širdį atgaila;
kančia - Tiesos išpažinimu ir ištikimybės ženklu;
mirtis - iškeliavimu į Tėvo namus;
Kryžius - pagrindinėmis gyvenimo koordinatėmis:
aukštyn - į Dievą, platyn - kartu su žmonėm...
Gyvenam po kryžium ir Mišiose dalyvaujam kada tik galim:
atgyja ir vėl skamba Dievo žodis,
ateina Jėzus ant mūsų altoriaus,
ir su Juo per Komuniją jungdamies,
artėjam vienas prie kito į vieną šeimyną.
XIII. Užbaigta - atbaigta
Atrodo, kad tik netekę,
kad tik lydėdami iš namų mirusius savuosius,
tik užkaldami langus ištuštėjusių tėvų namų,
pradedam suprasti, ko netenkam,
kas nyksta, praeina ir kas brangu, amžina, nenykstama.
Atrodo, kad per vėlai susimąstom,
per vėlai prabyla sąžinė, atplaukia ašaros ir
sudrebina visus mus vidinis raudojimas gilus.
Taip ateina esminio pasvėrimo valanda:
kam aš gyvenu ir kas iš tikrųjų ko vertas,
ką reikia išsaugoti, ko prarasti negalima,
ir ką reikia perduoti kitiems, - tiems, kuriuos auginu.
Tokią valandą tekyla ne baimės, o tikėjimo malda:
Gyvenimą prasmingą mylėti, kad mirtis nenugąsdintų mūsų,
per mirties bedugnę, kad į Gyvenimą amžiną žengtume.
Padėk mums, Viešpatie!
XIV Tai tik slenkstis
Miršta tiesa, kuria niekas negyvena.
Išnyksta žodžiai, kurių niekas nebepasako.
Sugriūva tvirtovės, kurių niekas nepalaiko.
Nuvysta gėlės, kurių niekas nepalaisto.
Užgęsta ugnis, kurios niekas nekūrena.
Sudūlėja brangenybės, kurių niekas nenešioja.
Išsenka upės, jei gyvi šaltiniai jų nepamaitina.
Sustoja viskas, kai Dvasia pasibaigia.
Išeina Dvasia, kai jai gyventi vietos nebelieka... -
Šitaip ateina mirtis viskam žemėje.
Bet - kol mes gyvi,
kol Dievas mūsų neapleis, šito nebus!
Šiandien tai Kristui pažada visa tikinti Lietuva.
Šitai kaip priesaiką kasdien kartosim
visi Lietuvos tikintieji!
XV Velykos
Vakaruos - Lurde - ir pas mus - Kernavėj, Anykščiuos -
yra Penkioliktoji Kryžiaus kelio stotis - Prisikėlimas.
Kenčiantys žmonės - savo liūdnai paguodai -
myli kenčiantį Kristų
ir visiškai pamiršta Velykas:
Džiaugsmo, Pergalės ir Amžinumo dalią.
Nes argi Tiesa ne stipresnė už melą?
Argi Gerumas ne galingesnis už neapykantą?
Argi Grožis ne mielesnis už bjaurastį?
Mes jaučiamės tvirti, kai tikime Dievą.
Mes darome gera, kai žinome, kad jis neprapuola;
mes mokam mylėti, kai mylime Dievą;
mes mokame džiaugtis viskuo, ką mums Dievas davė
ir ką gera padarome kiekvieną dieną mes.
Tegu visi pajusim didžiulį džiaugsmą,
kad esame tikintys, kad su viltimi gyvenam,
kad mokame būti geri neklausdami prašančio vardo.
Tegu visi žinosim:
Kančios ir Kantrybės pabaigoje
mūsų Teisumas ir mūsų Gerumas mus veda ir į mūsų Prisikėlimą.
XVI. Sekminės
Šešioliktos stoties dar niekur nematėm įrengtos,
bet ir ji turėtų būti - Sekminių stotis.
Nes Šventoji Dvasia parodo,
kas kaltas, kas teisus ir kas pasmerktas.
Nes Šventoji Dvasia nušviečia kelią toli pirmyn - iki Dangaus.
Lydi mus greta ir duoda jėgų iš vidaus.
Nes mūsų era - Šventosios Dvasios era!
Gyveno Lietuvoj profesorius Stasys Šalkauskis:
jis tyliai kuria ir lanko Gyvosios Dvasios branduolius visur.
Turim mes dabar popiežių Joną Paulių Antrąjį -
kuris iškilmingai po visą pasaulį keliaudamas,
išpažįsta tikėjimą, žavi net atšalusius,
kalba su visais ir atveria Bažnyčios Dvasią, širdį ir duris
kiekvienam geros valios žmogui.
Bažnyčia pradėta Šventąja Dvasia
Ir Bažnyčia gyvena Šventąja Dvasia,
o žmogaus panašumas į Šventąją Dvasią -
kai jis kaip dovaną save išdalija visiems:
kaip Kristus ant kryžiaus.
Nes tikras šventumas - viską priimti iš Dievo rankų -
viską daryti su Dievu - viską daryti Dievui.
...Šita stotis vainikuoja Kristaus Kryžiaus Kelią
ir pradeda Amžinybės vertą ir Amžinybe prasidedantį Gyvenimą.
* * *
...1387-aisiais Lietuva gavo ne tik Dievo Dvasios malonę:
su Krikštu Lietuva atvėrė vartus ir duris
raštui, mokslui, krikščioniškai kultūrai,
septynių dienų gyvenimo ritmui,
prasmingam darbui ir šviesiai šventei.
O ką kaip kraitį atsinešė Lietuva - jaunamartė
į Visuotinės Bažnyčios krikščioniškus namus? -
Karžygių ryžtą, jaunystės tyrumą, senolių giesmę,
laisvės meilę, savarankiškumo jausmą, tylų gerumą,
šventą pagarbą Dievui, motinai Tėvynei ir Dievo pasauliui.
O mūsų Tautos kraitis Bažnyčios šeimynoj po 600 metų? -
Priimtas, išsaugotas ir grynas tikėjimas,
šalia visų suklupimų - gerumo, kantrybės ir meilės tiek daug!
Savigarba su kuklumu, švelni meilė Dievo Motinai Marijai,
begalinė pagarba Altoriaus Sakramentui, giesmės, procesijos,
su malda širdyje nuostabi ištvermė visose audrose,
kurių gyvenimas nepagailėjo gyvenant ant didelių tautų kelio.
Esame išmėginta katalikų tauta,
praėjusi Kryžiaus keliu, švenčianti Velykas, alsuojanti Sekminėmis.
Tikime, meldžiamės, nenuleidžiame rankų, stengiamės gražiai gyventi.
Tikėsime! Melsimės! Gyvensime prasmingai!
