GERUMO METAI
VYSKUPŲ LAIŠKAS
1987 m. sukanka 600 metų nuo Lietuvos krikšto. Šiems - 1983 - metams Jubiliejui rengimosi gaires mums nurodo Vyskupų laiškas tikintiesiems, skirtas Šv. Kazimiero jubiliejaus garbei.
GERUMO METAI
Nieko nėra garbingiau,
kaip dėl Kristaus tarnauti žmonėms.
(Šv. Kazimieras)
Mūsų Tėvynės Globėjo šv. Kazimiero mirties 500 metų Jubiliejui mes, Lietuvos Katalikų Bažnyčia, norime pasirengti, sekdami tauriomis jo charakterio savybėmis.
Mus žavi šv. Kazimiero gyvas tikėjimas, ypač eucharistinis maldingumas, todėl pirmieji pasirengimo metai (1981) buvo EUCHARISTINIAI METAI. Mus traukia ir kelia šv. Kazimiero jaunatviškas skaistumas, todėl antruosius pasirengimo metus (1982) paskelbėme TYRUMO METAIS.
Mums šviečia karalaičio Kazimiero nuoširdumas, veiklus, vyriškas gerumas, tad paskutiniai, tretieji, pasirengimo metai (1983) tebus mums GERUMO bei NUOŠIRDUMO METAI.
I. Jei patys save paklaustume, ko mes labiausiai laukiame iš kitų žmonių, tikriausiai atsakymas būtų: kad kiti mane suprastų, įvertintų, kad būtų man teisingi, nuoširdūs, geri.
Galėtume paklausti save ir antraip: ko labiausiai laukia iš manęs mano aplinkos žmonės? Ko gi kito, jei ne supratimo, įvertinimo; ko gi, jei ne teisingumo, nuoširdumo, gerumo! Juk jei visi ir visada taip būtų nusiteikę ir taip elgtųsi, žemė virstų rojumi.
Deja, gerumas ir nuoširdumas nebūdingas mums, šių dienų žmonėms, amžinai skubantiems, paskendusiems egoistiniuose rūpesčiuose.
Todėl ir apkarsta gyvenimas, kad sunku rasti bičiulį, kuris su tavimi nuoširdžiai džiaugtųsi tavo sėkmės ir laimės dienose ir tikrai užjaustų sielvartui prispaudus. Puošniausiai įrengtas, gražiais baldais apstatytas butas dvelkia šalčiu, jei artimiausi jame gyvenantys žmonės vienas iš kito šilto žodžio neišgirsta. Vaikai, nors gražiai aprengti ir žaislais apkrauti, nepatiria tikro vaikystės džiaugsmo, jei jų tėvai dažnai vaidijasi; vaikų siela žalojama, jei net per vaikus motina keršija tėvui ar tėvas jai. Ir paaugę tokie vaikai pavydi tiems savo draugams, kurių ir butas ankstesnis, ir stalas skurdesnis, ir garažas tuščias (dažniausiai nėra nei to garažo, nei ką jin statyti).., bet kur šeima džiugiai renkasi į namus, viskuo noriai dalijasi, vieni kitus supranta, vieni kitais pasitiki, vieni kitiems padeda.
Mūsų įstaigose, fabrikuose, įmonėse, ūkiuose ir kituose kolektyvuose (neišskiriant nė mokslo ir meno šventovių) apstu nesklandumų, pykčio, keršto, intrigų, įtarinėjimų. Netrūksta mėgėjų savąją darbo naštą krauti ant svetimų pečių, suktai naudotis kitų darbo vaisiais, per kitų galvas kopti į tarnybines aukštumas.
Iš kur gyvenime tiek nuoskaudų, tiek skriaudų, kodėl žmonės tokie nejautrūs kitiems, tokie pagiežingi, pikti, kerštingi, kartais net žiaurūs?
Tai nuodėmės pažeista mūsų prigimtis, linkusi nuolat ieškoti savo patogumų ir naudos, neatsižvelgdama į bendrą gėrį, į kitus žmones ir Dievo įsakymus. Čia ir slypi blogio šaknys.
Pats dieviškasis mūsų Mokytojas Kristus skelbia: Iš vidaus, iš žmonių širdies išeina pikti sumanymai, vagystės, žmogžudystės <...>, godumas, suktybės, klasta <...>, pavydas, šmeižtai. <...> Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų (Mk 7, 21-23). Netikę mūsų polinkiai, draugėn susitelkę, išsilieja nepalankiais žmoniškumui visuomeniniais santykiais, o tie savo ruožtu vėl veikia atskirų žmonių elgesį. Kai yra kas moka už niekšybę, keroja niekšybės.
II. O ką sako mūsų tikėjimas, kokį kelią jis rodo?
Asmens ir visuomenės dorovės pagrindas mums yra 10 Dievo įsakymų, ir visus juos vainikuoja didysis meilės įsakymas: Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi. <... > Mylėk kiekvieną žmogų kaip patį save! (plg. Įst 6, 5; Kun 19, 18; Mk 12, 29. 31).
Atsisveikinimo Vakarienėje prieš kančią Jėzus Kristus dar labiau sutaurina žmonių meilės pareigą sakydamas: Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą (Jn 13, 34).
Viešpaties valią geriausiai suprato ir vykdė ištikimiausieji Kristaus sekėjai - šventieji. Verta ir mums ją pamėgti. Mylėk kitus žmones panašiai, kaip myli save. Vadinasi, įsijausk į kito žmogaus sielą, stok pats į jo vietą ir ko norėtum, jo vietoje būdamas, iš kitų žmonių sulaukti, stenkis jam tai suteikti, o ko sau nenorėtum - nė jam nedaryk. Mylėk žmones, kaip Jėzus juos mylėjo ir myli - taigi absoliučiai nesavanaudiškai, pasiaukojamai, šventai.
Šventumo nedraugai ne kartą bando pažeminti Kristų ir Jo šventuosius sekėjus. Ir mūsų garbingąjį Globėją Kazimierą kai kas norėtų suniekinti. Jie sako - karalaitis Kazimieras buvo silpnavalis, paliegėlis ir gavęs džiovą, bebučiuodamas bažnyčios kryžius. Kazimiero laikų dokumentai skelbia ką kita: jaunasis Kazimieras pasižymėjo retais gabumais ir anuomet buvo laikomas inteligentiškiausių, šviesiausiu jaunuoliu visų Europos valdovų šeimose. Ir džiova užsikrėtė ne bažnyčiose - bažnyčios ligų neplatina! - bet lankydamas ligonius lūšnose.
20-metis jaunuolis Vilniuje pavadavo savo tėvą, karalių Kazimierą, Lietuvos valstybės reikaluose, paskui, tėvo pavestas, dvejus metus valdė Lenkiją, kur parodė daug sumanumo ir tvirtumo. Valdiniams buvo malonus, lengvai prieinamas, bet nemėgo pataikūnų, griežtai baudė savavaliaujančius pareigūnus, o nedorus, neklaužadas ir apsileidėlius šalino iš vietų. Jaunajam Kazimierui gyvam esant, nebuvo išleista nė vieno įstatymo, varžančio valstiečių teises.
Jis ypač globojo likimo nuskriaustuosius, nelaimių ištiktuosius, ligonius. Dvariškiams liepdavo su jais elgtis kaip su laukiamais svečiais. Išgirdęs dvariškius murmant, jog netinką karaliaus sūnui prasidėti su elgetomis, pareiškė:
Nieko nėra garbingiau aukščiausiems pasaulio valdovams, kaip tarnauti Kristui vargdienių ir bedalių asmenyje, dėl to laikau didžiausia garbe jiems patarnauti.
Taigi Kazimiero gerumas kilo ne iš silpnumo, o iš tvirtumo ir labai gyvo tikėjimo, kad, teikdamas paramą žmogui, pagelbsti Kristui daryti gera Jo mylimiems žmonėms.
III. Ir mus šv. Kazimieras kviečia eiti jo pėdomis - daryti gera, skleisti nuoširdumą, guosti liūdinčius, drąsinti silpstančius. Savo pavyzdžiu ir čia pacituotais žodžiais apie garbingiausią pareigą - tarnauti - jis mus moko ne abstrakčiai, teoriškai mylėti žmoniją, o praktiškai būti geriems su konkrečiais mūsų aplinkos žmonėmis. Tai ir tebus šių metų mūsų programa.
Pasaulį taisyti visuomet reikia pradėti nuo savęs. Įpraskime kritiškai žiūrėti į savo poelgius, patys save kontroliuoti bendraudami su žmonėmis, o pasitaikius kokiems nesklandumams, ieškokime pirmiausia nesantaikos šaknų savyje. Liaudies išmintis sako: Geram visi geri.
Puoselėkime nuoširdumo bei gerumo daigus šeimoje. Sutuoktiniai turi stengtis derinti savo nuomones, tramdyti neigiamus savo charakterio bruožus, mokėti vienas kitam atleisti, atsisakyti savo malonumų, pasiaukoti kitų labui. Kur darniai sutaria tėvai, tose šeimose ir vaikai auga geresni, jautresni, nuoširdesni. Gausių šeimų tėvai paprastai geriau įpranta atsižvelgti į kitus ir rūpintis kitais.
Būkime nuoširdūs, pagalbūs savo kaimynams, bendradarbiams. Gražus lietuviškas paprotys - ir neprašytiems padėti per laidotuves, gelbėti gaisro nelaimėje, lankyti ligonius, guosti nelaimių ištiktus žmones.
Yra profesijų, kurių pati prigimtis sudaro sąlygas parodyti žmonėms gerumo, pavyzdžiui, mediko profesija, ypač kai ji vykdoma iš pašaukimo. Geras, nuoširdus gydytojo žodis kartais labiau gydo kaip jo skirtieji vaistai. Kiek gali pastiprinti pasiaukojusi medicinos sesuo, gerai žino tie, kurie yra sunkiai sirgę. Labai girtina, kad jaunos studentės ir pagyvenusios moterys iš pasiaukojimo ligoniams imasi taip neapsakomai reikalingo slaugių darbo ligoninėse. Ir patys ligoniai turi daugybę progų vieni kitiems patarnauti, gerą širdį parodyti.
Aptarnavime ar gamyboje dirbantys šviesios sąžinės žmonės stengiasi tiksliai, gražiai atlikti kiekvieną darbelį, atsimindami, kad juo naudosis kiti žmonės.
Gavusieji atsakingesnes pareigas visuomenėje, kad ir nedidelėje darbo bendruomenėje, nesiekia kuo daugiau naudos sau išsitraukti, o naudojasi platesnėmis galimybėmis kitais rūpintis, jiems gera daryti.
Transporto priemonių vairuotojai ir visi eismo dalyviai atsižvelgia vieni į kitus, nesijaučia vieninteliai turį visur pirmenybę.
Visi vengiame kandžių pastabų. Kai reikia kitą įspėti, prakalbame draugiškai, pareikšdami tikėjimą jo gera valia.
Mandagumas ir seną, ir jauną puošia. Todėl gerumo metais visi atsikratome storžieviškumo, šiurkštumo, mokomės būti mandagūs bei taktingi darbe ir namie, gatvėje ir bažnyčioje.
Brangieji! Visi mes, šventojo Kazimiero gerbėjai ir globotiniai, šiais, trečiaisiais, jo jubiliejaus metais, gerumo bei nuoširdumo metais, laikykime būtina pareiga apčiuopiamai pakeisti savo aplinkos atmosferą: iš savanaudiškumo - į nuoširdumą kitiems, iš šiurkštumo - į gerumą.
Kaip šv. Kazimiero vėliavą rankose, kaip Kristaus Kryžių ant krūtinės visur nešiokimės krikščioniško gerumo žymę - tikrą palankumą žmonėms, giedrą paslaugumą. Tegul iš to visi pažins, jog esame Kristaus mokiniai, kad mylėsime žmones.., kad mylėsime, kaip JIS mylėjo ir myli. Amen.
* * *
Tas, kuris myli, yra kantrus, geras.
Jis nepavydi, nesididžiuoja, nesipuikuoja.
Jis elgiasi taktiškai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui,
pamiršta ką nors bloga iš kitų patyręs.
Jis nesidžiaugia matydamas kitą klystant,
bet džiaugiasi matydamas darant gera.
Jis kitu pasitiki
ir niekad nepraranda vilties,
kad klystąs pasitaisys,
todėl kantriai viską ištveria.
(plg. 1 Kor 13, 4-7)
