NAUJAS GYVENIMAS
Kolumba Marmionas, OSB
Mes, krikščionys, nesame vien šios žemės gyventojai. Mūsų žvilgsnis siekia Anapus. Mūsų tikslas yra naujas gyvenimas Dieve, kuris bus mums suteiktas, kai Kristus vėl ateis su savo galybe ir valdžia. Tada Kristaus atpirkimo darbas bus baigtas. Todėl mes gyvename džiugūs - su viltimi, kad dalyvausime amžinojoje laimėje, kurią Jėzus parengs savo Tėvo karalystėje. Todėl mūsų nebaugina nei vargai, nei kančios, nei ligos, netgi pati mirtis, nes žvelgiame į Viešpatį ir Jo amžinąją karalystę, kurios dalyviai būsime.
Jauni žmonės nemąsto apie ligas ir mirtį. Tačiau gyvenime yra dalykų, kuriuos kiekvienas turime apmąstyti. Tokia problema yra mirtis. Seni turi mirti, jauni gali mirti. Ne kiekviena liga baigiasi mirtimi. Tačiau kiekviena liga yra laikas, kai turime progą susimąstyti apie paskutiniuosius dalykus. Mirtis yra skaudi nuodėmės pasekmė.
Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo (Rom 5,12).
Ir mums, krikščionims, mirtis yra šiurpi, kraupi, nes tai skausmingas sielos atsiskyrimas nuo kūno, nuo daug ko, ką mylėjome. Bet mes priimame mirtį iš Dievo rankų kaip atgailą ir atpildą už savo nuodėmes. Mirties akimirką apimame visą savo gyvenimą, kad atiduotume jį Tėvui. Visa, ką gero esame padarę, kaip mūsų gyvenimo atnašą, jungiame su išganymą nešančia Kristaus malone.
Mirtis mums yra vartai į naują gyvenimą. Mūsų liūdesys nėra kaip tų, kurie neturi vilties. Kristus nugalėjo mirtį: Jis mūsų mirtį savąja sunaikino ir mums gyvybę prisikėlimu sugrąžino (Velykų prefacija). Kristus mus veda pas Tėvą. Taip mirtis mums tampa gražiausiu gyvenimo aktu. Šį akimirksnį tikėjimas virsta regėjimu. Laikas dingsta - prasideda Amžinybė:
Tavo ištikimiesiems, Viešpatie, gyvenimas nesibaigia, o tik keičiasi ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, jie danguje atranda amžinąją buveinę (Gedulinė prefacija).
Daug religijų kalba apie atsiskaitymą po mirties. Ką nekrikščionys tik neaiškiai nujaučia, mes Šventajame Rašte randame aiškiai pasakyta: Žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą (žyd 9, 27).
Teismas yra realus dalykas ir besąlygiška būtinybė. Dievas davė mums laisvą valią, kad galėtume apsispręsti už ar prieš Jį. Šiame pasaulyje už tiek daug gerų darbų lieka neatlyginta ir už tiek daug blogų - nenubausta. Jeigu Amžinybėje nebūtų galutinio atsiskaitymo, liktų neįvykdytas dieviškasis Teisingumas. Bus lemiamas susitikimas su gyvuoju Dievu. Siela stos prieš savo Kūrėją ir matys Jo begalinį šventumą. Matys ir save kaip Dievo paveikslą, kuris atspindės visa, ką gyvenime buvo gera ir bloga padaręs. Aiškiai pasirodys visos nuodėmės, klaidos, apsileidimai, ir nebebus galima jų ištrinti. Žmogus stovės prieš Dievą toks, koks iš tikrųjų yra.
Kad žmogus toliau gyvens po mirties, toks buvo ir yra visų tautų ir religijų įsitikinimas. Tai rodo mirusiųjų kultas. Apie tai kalba ir prigimtinis supratimas. Dvasinė žmogaus siela negali išnykti, nes tai, kas yra dvasiška, nenyksta. Natūralus žmogaus troškimas teisingumo, laimės, amžinumo tegali būti patenkintas tik anapusiniame gyvenime. Amžinybę liudija antgamtinis apreiškimas. Visos išganymo pastangos yra skirtos amžinajai laimei. Nei žmogaus protas, nei vaizduotė nėra pajėgūs sukurti Amžinybės vaizdo. Apie gyvenimą po mirties žmogui žinių suteikia dieviškasis apreiškimas. Jis kalba apie tris pomirtinio gyvenimo būkles.
Dangus tai nėra kažkoks žmonių išradimas nusivylusiųjų paguodai. Tai antgamtinė tikrovė, kurią mirtimi ant kryžiaus mums pelnė Kristus ir parengė savo ištikimiesiems. Jėzus sako:
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje (plg. Mt 5,11-12). Mano Tėvo namuose daug buveinių. <...> Einu jums vietos paruošti (jn 14,2).
Kas eina į dangų? Tie, kurie miršta būdami Dievo malonėje, neturi nuodėmių ir yra išvaduoti iš bausmių už padarytas nuodėmes. Kas yra dangaus laimė? Nė viena žemiška sąvoka negali nusakyti dangaus laimės. Apaštalas Paulius skelbia:
Ko akis neregėjo, ko ausis negirdejo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli (1 Kor 2,9).
Danguje mes regėsime ir turėsime Dievą (plg. 1 Kor 15, 22), džiaugsimės neišsemiamais Triasmenio Dievo laimės ir meilės turtais. Dieviškasis gyvenimas, kurį mes, būdami malonės būsenoje, vos tenujaučiame, danguje mus persmelks savo džiaugsminga jėga ir amžina jaunatve. Danguje bus taip ištobulintos mūsų antgamtinės galios, kad galėsime priimti ir pajusti begalinę Dievo meilės laimę. Danguje nebus nei nuobodulio, nei nuovargio. Ten vyks amžinai veiklus gyvenimas. Mes būsime panašūs į amžinai gyvenantį ir kuriantį Dievą. Todėl ir Šventasis Raštas laimę danguje vadina gyvenimu - tikruoju, amžinuoju gyvenimu (plg. Mt 18, 8; 19, 29; 1 Tim 6, 19). Pagaliau - Dangus yra žmogui apsireiškiantis Dievas (plg. Apr 7 ir 21).
Kai melsdamiesi už mirusius prašome jiems amžino atilsio ir ramybės, tai reikia suprasti kaip priešingybę žemės vargams bei nerimui. Danguje mes džiaugsimės visais bendravimo džiaugsmais. Bendravimu visų angelų ir šventųjų, mūsų mylimųjų ir artimųjų - tų, kurie yra Amžinybėje, ir tų, kurie malonės būsenoje gyvena žemėje. Danguje mes būsime laisvi nuo baimės ir kančių. Čia mūsų amžinumo ir džiaugsmo troškimas bus išpildytas.
Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto (Apr 21,4).
Koks likimas laukia žmogaus, kuris atsiskyrė su šiuo pasauliu, būdamas Dievo malonėje, bet neišsigydęs nuo nuodėmės padarytų žaizdų ir neatpalaiduotas nuo bausmių už nuodėmes? Tikėjimas sako, kad tokia siela negali eiti į dangų. Bet ji nepatenka ir j pragarą. Yra tarpinė būsena, kuri vadinasi skaistykla. Čia siela aiškiai regi, koks didis yra Dievas ir kaip vertas meilės. Jaučia begalinį meilės ilgesį ir kartu skausmingai supranta savo kaltumą, kuris ją atskiria nuo Dievo. Čia siela „atsilyginti“ jau negali, bet ji pati yra „lyginama, tiesinama“ . Malda, sakramentais, o ypač šv. Mišių auka mes galime padėti sieloms išsiskaistinti, apsivalyti, kad greičiau galėtų būti vertos regėti Dievą. Apie tai kalbama Senojo Testamento Makabėjų knygoje:
<... > šventa ir dievota mintis <... > daryti auką už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių (2 Mak 12, 45-46).
Ir dieviškasis Išganytojas kalba apie dvejopą galimybę atsilyginti už nuodėmes - arba šiame gyvenime, arba busimajame.
Pragaras - tai ne baimingos vaizduotės kūrinys ir ne siaubo pasaka. Pragaras yra baisi tikrovė. Apreiškimas jį nedviprasmiškai liudija. Jėzus kelis kartus kalbėjo apie pragarą ir ypač plačiai pavaizdavo paskutinį teismą:
Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams" (Mt 25, 41).
Apaštalai įspėja nusidėjėlius:
Jiems teks kentėti amžiną pragaištį, atstumtiems nuo Viešpaties veido ir nuo Jo šlovingos galybės (2 Tes 1,9). Jie bus kankinami dieną ir naktį per amžių amžius (Apr 20, 10).
Tiesa apie pragarą Biblijoje mums yra paskelbta kaip išganymo tiesa. Dievas nenori mūsų gąsdinti, bet tik įspėti ir išgelbėti. Jis myli nusidėjėlius ir nori, kad jie atsiverstų, kol dar yra laiko.
Kas bus pasmerktas eiti į pragarą? Tas, kuris iki paskutinio atodūsio bus užkietėjęs su sunkiomis nuodėmėmis. Patekusieji į pragarą yra visiškai atskiriami nuo Dievo.
Amžiams atskyrimas nuo Dievo pragarą paverčia pragaru (šv. jonas Chrizostomas).
Kristus kalba apie amžinąją ugnį (Mt 25, 4i), apie negęstančią ugnį (Mt 9, 44), apie amžinąją kančią (Mt 25, 46). Nors pragaro bausmės yra įvairios pagal kiekvieno kaltės dydį, nors amžinosios ugnies mes iki galo suvokti negalime, tačiau apie jos baisumą ir amžinumą apreiškimas nepalieka jokių abejonių - kelio iš pragaro nėra.
Kai kurie meno kūriniai sudaro įspūdį, tarsi pragare būtų įdomus bendravimas su vienminčiais. Tačiau taip nėra. Apreiškimo mokymas rodo visai kitą vaizdą: jokios draugijos, didžiausias izoliuotas vienišumas, jokios jungiančios meilės, o tik atstumianti neapykanta. Jokio atgailos jausmo, jokio gerumo ženklo, nes prakeiktieji, kaip ir piktosios dvasios, pastoviai užsispyrę su blogiu. Jokios vilties, kad sulauks pagalbos, kad kas nors pasikeis, nes į pragarą neprasiskverbia jokia žmonių malda, joks Dievo malonės spindulys. Prakeiktieji yra toli nuo to, kas gyvenimą daro tikru gyvenimu. Šventasis Raštas pragarą vadina antrąja ir amžinąja mirtimi (plg. Apr 2, 11).
Kristus savo gyvenimu ir mirtimi pradėjo amžinąją karalystę žemėje. Taip buvo padėti pagrindai žmonijos ir visatos išgelbėjimui. Atpirkimas dar nėra baigtas. Kristus paliko Bažnyčią, kad ji iki amžių pabaigos tarpininkautų siekiant išganymo.
Atpirkimo tikslas yra perkeisti pasaulį ir sukurti naują gyvenimą, o ne jį sunaikinti. Visi pasaulio ir kosmoso įvykiai artina paskutiniąją dieną. Kai artėja šio pasaulio laikų pabaiga, reikia būti budriam. Šėtonas budi. Jis visomis jėgomis stengiasi sutrukdyti Dievo karalystės plitimą ir atbaigimą. Pats Kristus perspėja, kad ištikimiesiems iškils didžiausi pavojai, išmėginimai, bus sujudinta visa kūrinija, laukdama įvyksiančio radikalaus pasikeitimo. Kristus sukurs naują dangų ir naują žemę (plg. 2 Pt 3, 13).
Pasaulio atsinaujinimas prasidės ne nuo negyvų daiktų, bet nuo žmogaus, nes žmogus pagal Dievo valią yra visos kūrinijos vainikas. Mirties Nugalėtojas padovanos teisiesiems perkeistą, negendantį kūną. Visi prikeltieji bus panašūs į prisikėlusį Kristų, Kristus pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną (Fil 3, 21); tuomet teisieji spindės kaip saulė (Mt 13, 43). O prikeltasis bedievių kūnas bus pažymėtas nutolimo nuo Dievo žyme. Jų kūną žymės nelaimingumas, nusivylimas, paniekinimas.
Kai Paskutinio teismo dieną visa žmonija bus surinkta Kristaus, Pasaulio Teisėjo akivaizdoje, tada Viešpats perskirs geruosius ir bloguosius, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių (plg. Mt 25, 32). Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą (Mt 25, 46). Tada bus pašlovintas Kristus kaip Viešpats ir Nugalėtojas. Visiems bus aišku, kad Dievas Tėvas visą galybę ir galią teisti patikėjo žmonijos Išgelbėtojui, kad Jėzaus varduipriklauptų kiekvienas kelis(FU 2, 10) ir kad Nukryžiuotajam dabar visa kūrinija suteiks tą garbę, kurią Jis pradžioje turėjo pas dangiškąjį Tėvą. Ištikimieji džiaugsmingai sveikins pasaulio Karaliaus galybę ir galutinį sprendimą. Net pats šėtonas ir jo valdiniai dantimis grieždami turės pripažinti nepanaikinamą Jo nuosprendį.
Žmogaus Sūnus Paskutinio teismo dieną išpirks visą kūriniją ir ją naujai suformuos taip, kad ji su Dievu ir perkeistais žmonėmis sudarys visišką harmoniją. Tada Kristus, atpirkęs visą kūriniją, užbaigs savo viešpatavimą. Jis perduos šią karalystę dangiškajam Tėvui. Visi Dievo priešai bus nugalėti. Dabar Dievas galės būti viskas visame kame (plg. 1 Kor 15, 28).
Gyvenimą šioje busimojo pasaulio karalystėje Šventasis Raštas vaizduoja įvairiais palyginimais. Pavyzdžiui, skaitome apie karališką vestuvių puotą, apie neapsakomo grožio miestą, apie gyvenimą Dievo padangtėse. Visi tie palyginimai - tik menki įvaizdžiai, blankiai nurodantys, kokia gyvenimo pilnatvė ir džiaugsmas slypi glaudžioje Dievo ir žmogaus meilės bendrijoje.
[Parengė Ada Urbonaitė]
* * *
