ŠVENČIŲ ESMĖ IR PAPROČIAI
MŪSŲ ŠVENTĖS
J. M-tis [Jonas Ambraziejus]
Pas mus tebėra aktualus religinių švenčių (tiksliau - ne pačių švenčių, bet jų vertinimo) ir tradicijų klausimas. Vyksta kova dėl religinių švenčių ir tradicijų „nuosavybės teisių“. Tai pasakytina tiek apie didžiąsias šventes - Velykas, Kalėdas, Sekmines, tiek apie tradicijas, susijusias su religiniu kalendoriumi, - apie Vėlines, Užgavėnes, tiek apie žmogaus gyvenimo įvykius, lydimus religinių apeigų, - vestuves, krikštynas, laidotuves. Buvo laikas, kai visos šios šventės buvo atmetamos ištisai, su visa jų atributika. Dabar padėtis kitokia: nebesitikima religinių švenčių ir tradicijų išgyvendinti tiesioginiu puolimu, tad stengiamasi jas „apvalyti“ ir, suteikus naują, socialistinį turinį, panaudoti naujoje visuomenėje.
Šias pastangas mėginama pagrįsti teoriškai. Pasirodo daug įvairių darbų ir laikraščių straipsnių, nagrinėjančių Velykų, Kalėdų ir kt. kilmę, šventimo papročius ir siekiančių įrodyti, jog tai ne krikščioniškos šventės. Būdingas šia prasme Pranės Dundulienės straipsnis: „Lietuvos saulės sugrįžimo švenčių apeigos“, išspausdintas mokslo darbuose „Istorija. XI“. Autorės teigimu, jos darbe bandoma nušviesti trumpiausios dienos ir saulės sugrįžimo švenčių apeigas bei papročius, jų kilmę, reikšmę bei prasmę. Taip apibrėžusi savo darbo tikslą, ji kalba apie Adventą, Kūčias, Kalėdas, Naujuosius metus, Tris Karalius, t. y. šventes ir datas, kurios mūsų sąmonėje savaime asocijuojasi su krikščionybe. Štai čia ir prasideda neaiškumai.
Pažiūrėkime, pavyzdžiui, kaip aiškinamos Kalėdos: Kalėdos yra prosenovinė agrarinė (?!) šventė. Jų pavadinimas žinomas daugeliui tautų(romėnams, graikams, slavams, albanams ir kt.).Toliau pateikiama keletas žodžio kalėdos kilmės aiškinimų. Pažymima, jog Romoje kalėdomis buvo vadinama pirmoji mėnulio dekada. Po šių įžanginių aiškinimų prieinama prie pačios šventės ir jos šventimo nagrinėjimo. Teigiama, jog pas mus, kaip ir kitur, kalėdos prasidėdavo (?!) gruodžio 25-ą. Ta diena buvo laikoma saulės bei augmenijos dievo gimimo diena. Tokiu dievu egiptiečiai laikė Ozirį, babiloniečiai - Tumuzą, iraniečiai - Mitrą ir t. t. Mitros kultas pirmaisiais mūsų eros amžiais paplito Romos imperijoje. Jo gimimo diena buvo švenčiama labai iškilmingai. Įsigalėjusi krikščionybė vietoj Mitros gimimo dienos nuo III a. pradėjo švęsti Kristaus gimimo dieną. <...> Lietuvių kalėdų apeigos turi daug bendro su kitų indoeuropiečių tautų apeigomis. Jose buriama, atliekami magiški veiksmai, dainos ir kt., susiję su būsimos vasaros derliumi. Šiose šventėse išliko archajiškiausių tikėjimo elementų (p. 207).
Kaip matome, autorė „nepastebi“ skirtumo tarp šventės papročių ir pačios šventės. Ozirio, Tumuzo, Mitros, Kristaus gimimo dienų šventės, lietuvių saulės sugrįžimo šventės - jai vis tos pačios kalėdos. Taip skirtingi reiškiniai sutapatinami pagal išorinį panašumą. Tokiu metodu vadovaujantis, būtų galima įrodyti, kad Gegužės pirmoji iš tikrųjų yra Velykos, nes abi šios šventės dar vadinamos pavasario šventėmis: Gegužės 1-ąją vyksta eisenos su vėliavomis, žalumynais, gėlėmis, kas būdinga ir Velykoms... Tačiau jei kas pamėgintų tokia tema rašyti „mokslinį“ darbą, būtų palaikytas šarlatanu, nes teiginio absurdiškumas aiškus kiekvienam. Tai dėl to, kad abi šios šventės gyvos. Jeigu, pavyzdžiui, Velykų niekas nešvęstų, sutapatinimo absurdiškumą pastebėtų toli gražu ne kiekvienas. Tuo tarpu dabar visiems aišku, kad šios šventės skiriasi savo esme: viena pažymi darbininkų solidarumo dieną, pradėtą švęsti nuo Amerikos darbininkų demonstracijos sušaudymo, o kita - Kristaus prisikėlimą.
Mitros ar kurio kito romėnų dievo gimimo dienos ne mažiau skiriasi nuo Kalėdų, kaip Gegužės 1-oji nuo Velykų. Tai, kad krikščionybė absorbavo daug pagoniškų švenčių papročių, jos esmės nepakeitė. Jeigu palyginsime Kalėdų šventimą Lietuvoje ir Afrikoje, matysime didelį išorinį skirtumą, tačiau kiekvienam bus aišku, jog tai ta pati šventė. Visiškai skirtingos esmės šventės išoriškai gali būti labai panašios, o ta pati šventė skirtingose tautose ir kultūrose gali ryškiai skirtis.
Tie svarstymai turi toli gražu ne vien teorinę reikšmę: tokio tipo teorijomis grindžiama praktinė komunistų partijos veikla religinių švenčių atžvilgiu - šventės laikomos vienu iš pagrindinių „religinių atgyvenų“ ramsčių komunizmą kuriančioje visuomenėje. O pagrindiniu visų švenčių ramsčiu laikomas jų suaugimas su liaudies papročiais ir tradicijomis. Manoma, jog tereikia iš „tamsybininkų“ atimti šį ramstį, ir katalikybė Lietuvoje sugriūsianti lyg kortų namelis.
Iš šio požiūrio ir išplaukė daugiau nei prieš 15 metų pradėtas vajus „apvalyti“ liaudies papročius ir tradicijas. Buvo pradėtos organizuoti Pavasario, Žiemos šventės, Mirusiųjų pagerbimo diena ir kt. R Dundulienės tipo autoriai aiškino su Kalėdų, Velykų ir kitomis šventėmis susijusių papročių pagonišką kilmę, o „veiksmo“ žmonės šiuos pagoniškos kilmės papročius stengėsi atitraukti nuo krikščionybės ir pačius papročius paskelbti švente. Tačiau kuo toliau, tuo labiau net ir patiems organizatoriams darėsi aišku, jog visos tos šventės prasideda ir pasibaigia paprasčiausiu maskaradu, geriausiu atveju - neblogu festivaliu ar muge: tikromis šventėmis jos taip ir netapo. Kitaip ir negalėjo būti. Juk įvairiomis apeigomis, žaidimais šventė pagerbiama, išaukštinama, bet jokiu būdu ne sukuriama. Kitados pagonims visi šie, dabar „apvalomi“ ir „atgaivinami“, papročiai patys savaime irgi nebuvo šventė: šventė buvo tai, kas juos įprasmindavo. Persirenginėjimai, būrimai buvo atliekami ne dėl pramogos, bet todėl, kad visam tam buvo teikiama tam tikra prasmė. Saulės grįžimas reiškė kur kas daugiau negu paprastą gamtos reiškinį.
Kiekviena šventė turi turėti pagrindą, susijusį su žmogaus dvasiniu gyvenimu, t.y. šventę sudaro ne tik išorinės apeigos ir pramogos. Jos netgi nėra būtinos. Vasario 16-oji - Lietuvos Nepriklausomybės diena - dabar Lietuvoje nepažymima jokiomis oficialiomis ceremonijomis, tačiau dėl to ji nenustojo buvusi švente: paprastas nuoširdus rankų paspaudimas tą dieną nepalyginamai reikšmingesnis už išpūstą ir bedvasę dirbtinių švenčių butaforiją.
Pirmuoju naujosios tradicijos kūrimo politikos taikiniu tapo Vėlinės. Anksčiau Mirusiųjų pagerbimo dienos nesutapdavo su Vėlinėmis, o dabar jos rengiamos tą pačią dieną. Kapinėse įtaisomi garsiakalbiai, o gyventojams išsiuntinėjami pranešimai (?!), raginantys sutvarkyti artimųjų kapus ir kviečiantys numatytą dieną juos aplankyti. Taigi panaudojama ne tik atributika (kapų tvarkymas, kolektyvinis lankymas, žvakučių deginimas), bet ir tradicinė data.
Tai, kad mirusius vienu kartu pagerbia skirtingų pažiūrų žmonės, galima būtų vertinti teigiamai. Kas blogo, pavyzdžiui, kad kapinėse tą dieną įrengiami garsiakalbiai? Juk iš jų sklinda tinkama muzika, o į lėkštus eilėraščius, raginančius prisiminti tuos, kurie žuvo, kad mes gyventume, ir į garsiakalbių girgždesį galima nekreipti dėmesio. Tik ar ne per daug mes linkę nekreipti dėmesio? Juk tie mirusiųjų pagerbimo renginiai - tai ne kažkas naujo. Tai tęsinys tos pačios politikos, kuri Katedrą pavertė paveikslų galerija, Šv. Kazimiero bažnyčią - ateizmo muziejumi, daugelį kitų bažnyčių - sandėliais, kino teatrais, šokių salėmis...
Žuvusiems ir mirusiems reikalinga pagarba, ir daugelyje pasaulio šalių jie pagerbiami bendrai. Kaip sakoma - mirtis visus sulygina. Pavyzdžiui, JAV vienodai pagerbiami žuvę pilietiniame kare, nepriklausomai nuo to, kurioje pusėje jie kovojo. Netgi Ispanijoje pastatytas didžiulis memorialas žuvusiems abiejose barikadą pusėse.
Deja, mirusiųjų pagerbimo dienos pas mus organizuojamos ne tam. Principas - mirtis visus sulygina - čia negalioja. Per garsiakalbius daug kalbama apie žuvusius už tarybų valdžią, tačiau nieko nekalbama apie tuos šimtus tūkstančių, kurių kaulai išmėtyti Sibiro platybėse.
Galimas daiktas, tokiu pat principu ateityje bus stengiamasi „perauklėti“ ir kitas datas. 1973 m. „Tiesoje“ buvo išspausdintas A. Griciaus straipsnis, kuriame jis gana sentimentaliai prisimena savo vaikystės Kalėdas bei Velykas, netiesiogiai pasisakydamas už jų šventimą, žinoma, be religinio turinio. Jo mintys įdomios ne tik kaip galimo oficialaus požiūrio pasikeitimo simptomas, bet ir kaip didelės mūsų visuomenės dalies pažiūrų iliustracija. A. Gricius, aprašinėdamas Kalėdų, Velykų sukeltas emocijas, atrodo, visai nuoširdžiai nepastebi tų emocijų šaltinio - krikščioniškos pasaulėjautos. Jis nesuvokia, kad naudojasi šaltiniu, kurio egzistavimą neigia. Žmonės, laikantys save netikinčiais, bet jaučiantys būtinybę sėsti prie Kūčių stalo ne tik tam, kad gardžiai pavalgytų, tebėra krikščionybės įtakoje. Žinoma, tokia padėtis negali tęstis be galo, iš kartos į kartą. Tai kryžkelė: bus arba sugrįžta prie ištakų, arba visiškai nuklysta į materializmo liūną.
Kaip minėjau, mėginimai sukurti šventes, ignoruojant tradicines datas, patyrė visišką krachą. Tai privertė naujų tradicijų kūrėjus pasukti kitu keliu, kuris galų gale turėtų juos atvesti ir prie didžiųjų švenčių. Pradedama nuo „smulkmės“ - tradicijų, glaudžiai susijusių su religiniu kalendoriumi, bet mažai arba visai nesusijusių su bažnytinėmis apeigomis. Viena iš tokių tradicijų - Užgavėnės. Štai kaip „Kultūros barų“ 1971 m. balandžio mėn. numeryje aprašoma Užgavėnės Plateliuose:
Senosios žemaičių pamėgtos užgavėnes plateliškių pastangomis įgauna vis naujų, meniškesnių spalvų ir tampa Žiemos palydų švente, turinčia prasmingų ir etnografinių atspalvių. Šventės organizatoriai - moksleiviai, kultūros darbuotojai ir kolūkiečiai, darbininkai ir tarnautojai.
Kaip matyti iš nuotraukų ir aprašymų, plateliškiai daug padirbėjo, rengdami šią šventę. Ir, be abejo, tik gerų norų vedami - siekdami palaikyti senus lietuviškus papročius, neleisti jiems žūti su mirštančia, jų nuomone, religija.
Daug kas rūpinasi lietuvių papročių bei tradicijų likimu, žinoma, skirtingais tikslais. Vieni siekia „apvalyti“ ir perkelti į naują epochą senuosius papročius, norėdami sustiprinti lietuvybę, o kitų tikslas - sugriauti krikščioniškąją pasaulėžiūrą, išstumti jos įtaką iš liaudies tradicijų. Tiek vieni, tiek kiti tikisi perimti papročius iš krikščionybės taip, kaip pastaroji kadaise esą perėmusi juos iš pagonybės. Jie daro čia esminę klaidą. Toji klaida - pernelyg didelės reikšmės skyrimas formos dalykams. Juk
krikščionybė nugalėjo ir įsigalėjo ne todėl, kad sumaniai pasinaudojo pagonybės atributais, bet todėl, kad jos esmė buvo pranašesnė už pagoniškų religijų.
Tad norint krikščioniškas tradicijas „išvaduoti“ iš krikščionybės, reikia parodyti jei ne geresnį, tai bent lygiavertį kelią. Tokio kelio nėra.
Teigimas, kad pagrindinis religijos ramstis socializmo sąlygomis yra jos švenčių, meno, muzikos, apeigų efektingumas bei natūralus žmonių prisirišimas prie senų tradicijų, yra klaidingas. Kol žmogus tikrai tiki, jis visada švęs Velykas, o ne „margučių dieną“, Kalėdas, o ne „šeimos šventę“, tuoksis ir vaikus krikštys bažnyčioje, nors civilinės apeigos taptų daug kartų iškilmingesnės už bažnytines.
Naujos šventės bei tradicijos gali paveikti nebent tik nominalius „krikščionis“, kuriuos su religija sieja vien tradicijos ir papročiai. Jiems tai galbūt iš tikrųjų palengvina perėjimą prie naujų pažiūrų bei tradicijų sistemos. O tų, kurie nesirengia kapituliuoti, nedomina ir kapituliacijos sąlygos.
