Trumpai apie pilietiškumą ir kolaboravimą
(knygos įvadas)
Šioje monografijoje nagrinėjamas dviejų diametraliai priešingų, iš principo antagonistinių politinių-visuomeninių reiškinių – pilietiškumo ir kolaboravimo, susidūrimas, nesutaikoma jų tarpusavio kova, konfliktas. Jis iš abiejų pusių visada būna nehumaniškas, žiaurus, naikinantis – nugalėjusioji pusė susidoroja su pralaimėjusia be jokio gailesčio. Nors šiame leidinyje tiriama ir nagrinėjama tik maža Lietuvos provincijos dalis – Anykščių valsčius, tačiau šiam konfliktui būdingi dėsningumai niekuo nesiskiria nuo tokių pat procesų, vykusių ir visoje Europoje II-ojo pasaulinio karo metu.
Priešišką, agresyvią, ekspansyvią užsienio politiką vykdanti valstybė visada turi ilgalaikius strateginius planus ir kolaboracinės sistemos pagrindus kitoje valstybėje pradeda kurti dar ikiokupacinio periodo metu, tam panaudodama ne tik politines, diplomatines, specialiųjų tarnybų priemones, bet ir šiam tikslui pasiekti būtinus materialinius bei finansinius išteklius. Šios sistemos pagrindą Lietuvoje 1920-40 m. sudarė pogrindinės LKP nariai bei kitos po įvairių partijų ar organizacijų priedanga veikusios politinės jėgos bei jų slapti rėmėjai. 1940 m. vasarą sovietų įvykdytą Lietuvos okupaciją lydėjo šių sovietinių kolaborantų triumfas – svetimą kariuomenę jie pasitiko džiūgaudami, su gėlėmis. Jie ir tapo okupantų pagrindiniu politiniu įrankiu, padedančiu sukurti ir įtvirtinti okupacinį režimą, sugriauti valstybę, o visuomenės pilietiškumas jiems buvo didžiausias priešas. Todėl su šių kolaborantų pagalba jau 1940 m. liepos mėnesį įvyko Lietuvai ištikimų, pilietiškų asmenų masiniai suėmimai, šie asmenys buvo šalinami iš visų valstybės administracinių postų. Tačiau pilietiškumas nepasidavė – perėjo į pogrindį, aktyviai tam priešinosi, organizavo, kaupė jėgas būsimam sukilimui ir valstybės atstatymui. Kolaborantai elgėsi priešingai – dėjo visas pastangas išaiškinti, suimti, sunaikinti pogrindžio narius, kas jiems iš dalies, pvz., Žemaitijoje, Vilniuje ir pavyko.
Prieš pat karą visą Lietuvos visuomenę sukrėtė baisus sovietinio okupacinio režimo nusikaltimas – masinis valstybei ištikimų, didžiausią autoritetą turinčių piliečių, jos politinio- kultūrinio-ekonominio elito, trėmimas į Sibirą, irgi įvykdytas su kolaborantų pagalba. Jau prasidėjus karui, sovietų okupantai, padedami jų vietinių talkininkų, spėjo įvykdyti dar daug žiaurių, sadistinių žudynių, kur jų taikinys vėl buvo pilietiškumas – okupaciniam režimui priešinęsi Lietuvos piliečiai, pogrindininkai (masinės žudynės Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje, Juodupėje ir kt.). Vykstant Birželio sukilimui, kolaborantų nusikaltimai tęsėsi toliau – dėl jų kaltės, pasikvietus NKVD kariuomenę ir jiems patiems aktyviai dalyvaujant, buvo nužudyta daug jaunų Lietuvos patriotų – sukilėlių ir jų rėmėjų. Sukilimui laimėjus, pilietiškumas paskelbė bekompromisinę kovą kolaboracionalizmui. Atkūrus lietuvišką valdžią, iš buvusių sukilėlių ir naujai priimtų savanorių buvo suformuotos sukarintos formuotės (Apsaugos būriai), kurių vadovybė iki vokiečių okupacinės karinės valdžios įsikišimo turėjo trumpą, kelias dienas trukusį savarankiškos veiklos etapą. Jo metu buvo suiminėjami, izoliuojami, tardomi, nustatant jų kaltės laipsnį, vien tik sovietinio okupacinio režimo kolaborantai, o aktyviausiems iš jų vadovybės sprendimu buvo įvykdyti mirties nuosprendžiai sušaudant. Šių nuteistųjų kontingentas buvo įvairiatautis (žydai, lietuviai, rusai), daugmaž atitinkantis kolaboravimo proporcijas.
Visada reikia atskirti, diferencijuoti du tuo metu vykusius visiškai skirtingus reiškinius: karo meto sąlygomis vykdomus masinius kolaboracionalistų suėmimus, jų baudimą įvairiomis bausmėmis už įvykdytus nusikaltimus tarnaujant sovietiniam okupaciniam režimui, nuo visiškai kito proceso – Vokietijos pradėtos vykdyti žydų masinio naikinimo politikos (kurią vokiečiai vykdė visose okupuotose Europos šalyse, o Lietuva tebuvo sudėtinė tos politikos dalis). Reikia pabrėžti, kad net ir prasidėjus vokiečių vykdomai žydų naikinimo politikai, paraleliai ir toliau tęsėsi kitas vyksmas – kolaborantų suėmimai, tardymai ir jų baudimas įvairiomis bausmėmis.
Vokiečių okupuotose Europos šalyse irgi vyko kolaboravimo procesai. Jų būta įvairių rūšių – nuo idėjinio-politinio, ištikimo okupaciniam režimui, kolaboravimo, iki oportunistinio (prisitaikėliško, karjeristinio) ar materialinio (dėl naudos). Buvo ir dar viena, labiausiai pateisinama jo rūšis – taktinis, situacinis arba valstybinis kolaboravimas, kai sąmoningi piliečiai, aukšti valdininkai ir administracijos pareigūnai, imasi sunkios patriotinės pareigos – taktiškai pasinaudoti palankia situacija, kolaboruoti su okupaciniu režimu, kad apsaugotų savo tautą nuo teroro, represijų, naikinimo, palengvintų jai okupacinio režimo naštą.
Vakarų Europoje – Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje, Danijoje, kaip ir Vidurio bei Rytų Europoje – Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Baltijos šalyse, Čekijoje, Slovakijoje ir kt. daugybė piliečių kolaboravo – tarnavo vokiečių kariuomenėje (vermachte, SS), policijoje, okupacinėje administracijoje, kaip ekonominiai kolaborantai vykdė kariuomenei tiekimą, dirbo karo pramonėje ( pvz., ginklų fabrikai ir karinės technikos gamyklos Čekijoje, Belgijoje, Prancūzijoje). Ypač aktyviai vokiečių okupacinis režimas panaudojo kolaborantus kovoje su pasipriešinimo judėjimais, tuo pačiu pogrindžio kovotojų pagrindinis taikinys irgi būdavo kolaborantai.
1944 m. įvyko virsmas – įvykus persilaužimui II-ame pasauliniame kare ir traukiantis vokiečių kariuomenei, sovietai ir Vakarų sąjungininkai atsiėmė daug vokiečių okupuotų teritorijų. Prasidėjo negailestinga pilietiškumo kova su kolaborantais. Jau pirmosiomis dienomis po išvadavimo Prancūzijos piliečiai savo iniciatyva, be teismo nuosprendžio, mirties bausme nubaudė – sušaudė, užmušė arba pakorė - apie 10 tūkstančių kolaborantų, o Italijoje – dar daugiau. Išvadavus Belgiją suimta iki 50-70 tūkstančių, Olandijoje – virš 120 tūkstančių kolaborantų. Dalis jų buvo pakarti, sušaudyti, kiti nuteisti įvairų laiką kalėti, dar kiti – išmesti iš darbo, atimtos pilietinės teisės. Danijoje suimta apie 22 tūkstančiai kolaborantų – vyko teismai, buvo sugražinta mirties bausmė. Kaip matome, po Birželio sukilimo, išsivadavimo, Lietuvoje vykusi kova su kolaborantais niekuo nesiskyrė nuo analogiškų įvykių ir kitose Europos šalyse, tik teturi vieną skirtumą – dar vykstant negailestingos kovos su kolaborantais procesui vokiečiai pradėjo vykdyti ir masinio žydų naikinimo politiką, tam panaudodami ir sutikusius su jais bendradarbiauti vietinius, jau nacių, kolaborantus.
Robertas Patamsis
Parašyta remiantis: 1. Prieiga internete: https://www.bernardinai.lt/2019-06-05-dar-karta-apie-kolaborantus/ 2023.01.26.
Nuotraukoje: Panevėžio ligoninės gydytojo Antano Gudonio žmona Janina Gudonienė prie vyro, nukankinto 1941 m. naktį iš birželio 25 į 26 d. Raudonosios armijos dalinio štabo rūsyje, Panevėžyje, palaikų.
Fotogr. J. Žitkus, 1941 m. Iš Genocido aukų muziejaus rinkinių. Šaltinis: http://www.genocid.lt/centras/lt/1376/a/
