NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS VII dalis
Robertas Patamsis
(VII dalis, pabaiga)
Tardymo metu būdavo surašomi vadinamieji tardymo protokolai: įrašyta jo data, tardymo pradžios ir pabaigos laikas, tardytojo uždavinėjami klausimai ir suimtojo atsakymai. Juose niekada nebūdavo rašoma apie tardomojo kankinimus, mušimus, t.y. apie būdus, kuriais jie būdavo išgauti. Primos Bučytės – Petrylienės atsiminimais, Anykščių NKVD skyriuje tardymo protokolą perskaitydavo tardytojas ir liepdavo jo apačioje pasirašyti. Tačiau visada lape būdavo palikta tuščių vietų, kur po tardymo jis galėdavo įrašyti viską, ką panorėdavo. Būdavo ir taip, kad mušamas, leisgyvis žmogus pasirašydavo pakištą tuščią popieriaus lapą, o tardytojas protokolą surašydavo, kaip jam reikėdavo. Kartais imdavosi gudrybės – slapta sukeisdavo ir duodavo pasirašyti jau anksčiau surašytą protokolą-falsifikatą, neleisdami jo perskaityti. Pasirašyti nebūtus prisipažinimus ar melagingus liudijimus priversdavo ir prievarta – kankinimais, mušimu.
Tardytojai remdavosi ir liudytojų parodymais. Vieni liudydavo priversti, prigrasinti, kad už melavimą, nusikaltimo slėpimą bus baudžiami pagal RF BK 58 str. 12 punktą: „Nepranešimas valdžiai apie kontrrevoliucinius veiksmus”. Jei jie neliudydavo taip, „kaip reikia” – tardytojai jiems taikydavo moralinį terorą – gąsdinimus kalėjimu, grasinimus, galėdavo panaudoti ir fizines priemones – mušimą.
Kiti liudytojai – tai neišlaikę kankinimų ir padarę išdavystes buvę kovos draugai, bendražygiai. Per tardymus jiems surengdavo akistatas, per kurias tarp abiejų pusių dažnai kildavo aštrių žodinių konfliktų. Jei šie būdavo prievartiniai liudytojai, tai darę ne sava valia, bet iš prievartos, tai buvo dar viena – savanoriška, pikta, kerštaujanti liudytojų rūšis, pasiruošusi ateiti NKVD tardytojui į pagalbą šiam sufabrikuojant bet kokią baudžiamąją bylą. Tai buvo sovietinio okupacinio režimo vietiniai talkininkai (kolaborantai): skrebai, komunistai, komjaunuoliai, sovietiniai ir partiniai aktyvistai, jų giminės, slapti informatoriai, agentai – visi sąmoningi parsidavėliai, jau įvykdę daug kruvinų nusikaltimų prieš savo tautą. Šiems liudytojams negaliojo jokios krikščioniškos moralės normos – nei sąžinė, nei teisingumas, nei žmogiškumas. Jie visada melagingai liudydavo taip, kaip to reikalaudavo NKVD tardytojai, dėl jų kaltės daugybė žmonių buvo pasmerkti kalėjimo kančioms ir mirčiai.
Dėl visų aukščiau aprašytų priežaščių – žiaurių kankinimų, fizinio-psichologinio smurto, melagingus parodymus duodančių liudininkų, tardymo protokolų klastojimo – baudžiamosios bylos istorine prasme vertintinos labai atsargiai ir kritiškai, o dalies jų istorinis patikimumas yra itin mažas. Viskas priklauso nuo istoriko-tyrėjo profesionalumo, jo siekio laikytis pagrindinio principo – niekada nemeluok, visada sakyk tiesą, kokia ji skaudi bebūtų. Tačiau esmė ta, kad tą tiesą reikia išsiaiškinti, atskleisti, sugebėti atskirti „pelus nuo grūdų”, o tam reikia įdėti labai daug darbo.
Tyrinėjant baudžiamąsias bylas buvo pastebėta, kad nemaža dalis nuteistųjų, jau iškalėjusių Sibiro lageriuose ir išėjusių į laisvę, 7-8-jame ir net 9-o dešimtmečio pradžioje, praėjus nuo tų įvykių jau 20-40 metų, vėl buvo pakartotinai KGB tardytojų apklausti. Natūraliai iškyla klausimas – kodėl, ko jie siekė? Juk tos bylos jau buvo istorinė praeitis, vertinama tik istorikų tyrinėjimuose, o tų liudininkų atmintis per 20-40 metų tikrai nepagerėjo, o atvirkščiai - turėjo tik pablogėti. Pasirodo, tam būta svarių priežasčių.
1956 m. Sovietų Sąjungoje ryškiai keitėsi vadovaujančios komunistų partijos (TSKP) politinis kursas – buvo atsisakyta masinių represijų ir teroro prieš visuomenę politikos, tačiau, deja, vietoj jos, siekiant tų pačių tikslų, pradėta labai aktyviai naudoti kita kovos prieš visuomenę forma. Tai buvo informacinis karas, organizuotas ir vykdomas KGB struktūrų, tam panaudojant masines viešojo informavimo priemones (laikraščiai, knygos, kinas, radijas, televizija). Šios labai profesionaliai dirbančios represinės-žvalgybinės struktūros analitikai jau tada numatė visuomenės vystymosi perspektyvas ir tam iš anksto ruošėsi, sukurdami šiam karui reikiamą bazę. Buvę antisovietinio pasipriešinimo dalyviai – partizanai, pogrindininkai, sukilėliai bei policijos batalionų kariai praėjus daugybei metų KGB buvo šaukiami dar kartą duoti parodymus apie savo bendražygius, kovos draugus. Tie žmonės, aišku, būdavo labai nustebę, nesuprato kam tai reikalinga, juk tuos dalykus buvo papasakoję jau seniai, dar jauni būdami, dar su šviežia atmintimi, praėjus tik keleriems metams nuo buvusių įvykių. Tačiau atsisakyti liudyti KGB tardytojui tiesiog negalėjo – grėsė kalėjimas, į kurį grįžti jau niekas nebenorėjo. Kita vertus, buvo klausinėjama, atrodytų, tik paprasčiausių smulkmenų, detalių: kas vadovavo, kas dalyvavo, kas šaudė, kas įsakinėjo ir t.t., tuo labiau, kad tie asmenys jau buvo žuvę Lietuvoje vykusiame partizaniniame kare. Todėl naujuose baudžiamųjų bylų parodymuose atsirado, atrodytų, nereikšmingų, bet KGB labai reikalingų pasikeitimų. Tai buvo pasiekta, aišku, ne be KGB tardytojų įtakos – tai jie spaudė, reikalavo, klaidingai primindavo kaip viskas buvo, o žmogus tai daryti sutiko, nes tam neteikė didelės reikšmės: liudijo taip, kaip ir prašė, juk visi jau senai buvo žuvę ir, atrodė, niekas dėl to nenukentės. Taip buvo kaupiama medžiaga informaciniam karui. Jis prasidėjo 6-7-ame dešimtmetyje, kai į atsargą išėję KGB veteranai, jau 1940-41 m. susitepę savo rankas tautos krauju, išleido seriją tendencingai parinktų, falsifikuotų dokumentinių rinkinių seriją, pavadintą „Faktai kaltina”. Buvo išleista daugybė knygų ir brošiūrų:, „Žudikai bažnyčios prieglobstyje”, „Hitlerininkų penktoji kolona”, „Geležinis vilkas”, „SS tarnyboje”, „Archyviniai dokumentai apie buržuazinių nacionalistų veiklą” ir kt. Jomis buvo siekiama pagrindinio tikslo – diskredituoti Lietuvos pasipriešinimo kovą, sunaikinti istorinę atmintį ir nepriklausomos valstybės idėją taip, kad lietuviai daugiau niekada nebesiektų savo laisvės.
Labai keista, tačiau šiais laikais istorikams nagrinėjant baudžiamąsias bylas visiškai nekreipiamas dėmesys ir vertinama vienodai patikimai, ar tie parodymai buvo duoti ką tik po karo, 5-ame dešimtmetyje, ar jau kaip naujai ,,pertaisyti” 7-8-9-ojo dešimtmečio parodymai. Šie nauji liudijimai kartais ir yra pagrindinė bazė informaciniam karui, kuris nuolat vedamas jau daugiau nei 30 metų po Lietuvos valstybės atstatymo. Jame siekiama nepagrįstai apkaltinti Lietuvos pasipriešinimo judėjimo pagrindinius herojus, kad lietuviai neturėtų sektinų autoritetų. Šiame kare dalyvauja įvairūs asmenys, kurie gerai žino, ką daro ir ko jie siekia. Tad galime sakyti, kad KGB pradėtas informacinis karas prieš Lietuvos valstybę, jos visuomenę, jos laisvės kovos istoriją tebesitęsia iki šiol – keičiasi tik jo užsakovai ir vykdytojai, kurie dangstosi įvairiomis politinėmis-ideologinėmis širmomis. O kas tai sustabdys?
Parašyta remiantis:
1. Jono Kadžionio (Anykščiai), Bronės Keraitytės-Chmieliauskienės (Troškūnai), Silvijos Simanonienės (Kaunas), Primos Bučytės-Petrylienės ( Anykščiai), Jono Burneikos (Šiluva) atsiminimais.
2. LGGRTC vyr. istoriko Gintaro Vaičiūno surinkta dokumentine medžiaga, straipsniais bei liudininkų atsiminimais.
3. Aukštaitijos partizanų prisiminimai. Sudarė R.Kaunietis.Vilnius, 2004., psl. 247-250 (ryšininkės Eleonoros Laukagalytės prisiminimai).
4. Lietuvių pasipriešinimas. R.Patamsis. Klaipėda, S.Jokužio spaustuvė, 2019, psl. 326.
5.http://www.kolyma.lt › 58_straipsnis. Prieiga internete : 2022.11.24.
6. Пытки НКВД Факты » Легендарный портал...
bazurka.net›interesnye-fakty/pytki-i…pytki-nkvd… Prieiga internete:2022.11.23.
7. Пытки, которые придумали в НКВД СССР .
bravedefender.ru›pytki-kotorye-pridumali-v-nkvd…Prieiga internete: 2022.11.23.
8. https://www.xxIamzius.lt › atmi_02
Kalinio T-83 atsiminimai - XXI amžius. Prieiga internete:2022.11.24.
9. https://alex-kopein.livejournal.com/110424.html. Prieiga internete: 2022.11.27.
10. https://denis-balin.livejournal.com/3183626.html. Prieiga internete: 2022.11.27.
11. https://ledokol-ru.livejournal.com/166182.html. Prieiga internete: 2022.11.27.
Nuotraukoje: KGB rūpesčiu išleistų, tendencingai parinktų, falsifikuotų dokumentinių rinkinių iš serijos „Faktai kaltina“ viršeliai. Nuotrauka paimta iš šiuo metu aktyvaus skelbimo lietuviškame portale apie parduodamas šias knygas, kurios skelbime pristatomos kaip "retos dokumentinės knygos".
