NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS VI dalis

Robertas Patamsis

(VI dalis, tęsinys)

Suimtasis prieš tardytoją privalėdavo stovėti sudėjęs rankas už nugaros. Dažnai suimtąjį tardydami pasodindavo ant taburetės kraštelio, ant pačios briaunos, kad ji įsispaustų į sėdmenis, o kojas liepdavo ištiesti į priekį. Taip sėdint, neleisdami net sujudėti, tardydavo visą naktį. Žmogui uodegikaulio sritis baisiai įskausdavo, aptirpdavo, iš skausmo suakmenėdavo, ryto jis laukdavo kaip išganymo. Kartais čekistai elgdavosi dar žiauriau – pasodindavo žmogų ant apverstos taburetės kojos. Žmogus sėdėdavo įsitempęs, drebantis, nuo įtampos visas šlapias, nes net menkiausias atsipalaidavimas grėsė, kad taburetės koja tiesiog suplėšys išangę ir sulis į tiesiąją žarną.

Kartais suimtajam tardymo metu liepdavo tupėti kampe – žmogui nutirpdavo, ištindavo, pasidarydavo bejausmės kojos, jis nebegalėdavo nei atsistoti, nei paeiti. Būdavo naudojami ir kiti būdai – stovėti nejudant „ramiai”nusigrežus į sieną, klūpoti kampe ant kelių ar stovėti iškėlus rankas. Nors kiek suimtajam sujudėjus, tuoj pasipildavo smūgiai. Kartais žmogus stovėdavo poza „ramiai” tik per tardymus, tačiau pastebėta, kad geresni rezultatai būdavo pasiekiami jam visą laiką stovint, neleidžiant prisiliesti prie sienos, tarp tardymų. Kartais suimtasis jau po paros stovėjimo būdavo moraliai palūžęs, bejėgis ir sukalbamas. Kiti išstovėdavo 4-5 paras, jiems neduodavo 3-4-5 paras gerti vandens. Tokios priemonės būdavo naudojamos ne tik stambiuose miestuose, bet ir valsčių NKVD poskyriuose pirminio tardymo metu – juk visi čekistai buvo atvykę iš Rusijos, baigę tas pačias NKVD mokyklas.

 1950 m. vasarį Skauradų k., B.Keraičio sodyboje, žuvo partizanas A.Blauzdys- Konkurentas. Visa gausi šeima – tėvai, sūnus ir penkios dukterys, kai kurios dar moksleivės, nepilnametės, buvo atvežti į Raguvos NKVD skyrių tardymui. Visos dukterys buvo sustatytos į kambario kampus neleidžiant net prisiliesti prie sienos ir taip išstovėjo visą savaitę – miegojo stovėdamos, kojos ištino kaip kaladės. 

Ten, kur leido sąlygos, suimtąjį pasodindavo į dvivietę ar keturvietę kamerą ir žiauriausiais metodais tardydavo. Tarp suimtųjų „įtaisydavo” ir vieną „stukačių” – kameros agentą. Tas apsimęsdavo geraširdžiu, visaip stengdavosi iškankintam žmogui padėti, jį pakalbindavo, „atvirai” papasakodavo KGB jam sukurtą „legendą”, dažniausiai paminėdamas, kad jo bylai sudaryti pritrūko įkalčių ir tuoj jį paleis, lyg tarp kitko pasisiūlydamas, jeigu reikia, perduoti jo draugams žinių, laiškelį. Pasakodamas savo „pasaką”, jis pradėdavo klausinėti šio žmogaus paslapčių: kas jis toks, už ką suimtas, kokie jo ryšiai ir t.t. Pasitaikydavo, kad išsekintas tardymų žmogus užkibdavo ant šio KGB kabliuko, nuoširdžiai viską pasipasakodavo.

Kartais būdavo naudojamas kolektyvinis kankinimo metodas, Rusijos čekistų vadintas „tramvajumi”, kai į mažą kamerą būdavo sukemšama tiek žmonių, kad jie galėdavo tik stovėti vienas prie kito prisispaudę. Juos taip laikydavo paromis, neduodami nei valgyti, nei gerti, jie po savimi tuštinosi ir šlapinosi, o kiti ir mirdavo.  Apie tokį labai panašų kankinimo būdą, naudotą Šiluvos NKVD, papasakojo 1944-45 m. buvusiame žydų sandėlyje, paverstame kalėjimu, tris mėnesius iškalėjęs a.a. Jonas Burneika. Jo „kontingentą” sudarė aplinkinių kaimų ūkininkai, buvo net keli sugauti vokiečių kareiviai. Visi  stovėjo susiglaudę, susispaudę, pro durų apačią tekėjo žmonių šlapimas, trūko oro. Jis atsigulė prie durų staktos apačios, kad pro plyšelį galėtų pakvėpuoti, o kiti suimtieji dūsdami pradėjo daužyti į duris. Sargyboje stovėjęs skrebas išsigando ir paleido per duris automato seriją, nušaudamas tris suimtuosius. Atėjęs NKVD viršininkas rusiškai sako: „Kvaily, štai kulkosvaidis, reikėjo  juos visus iššaudyt!” Mirusieji būdavo išnešami į šalia esantį viešąjį mūrinį tualetą, paskui juos skrebai turėdavo užkasti, tačiau, kadangi buvo žiema, šie tinginiai nesivargindavo – kūnus  sukišdavo į užpustytus pakelės griovius, duobes. Pavasarį, nutirpus sniegui, pakelės buvo pilnos žmonių lavonų, ūkininkai su pastotėmis buvo išvaryti juos surinkti ir užkasti. Šiuo metu ir NKVD kalėjimu tapęs sandėlis, ir viešasis tualetas nebenaudojami pagal savo seną paskirtį, o laikomi istoriniais eksponatais.

Siekiant išgauti parodymus vienas iš psichologinio šantažo būdų būdavo gąsdinimas šeimos deportacija (ištrėmimu) į Sibirą, suėmimu. Tai buvo silpna, psichologiškai kiekvienam suimtojam labai jautri vieta, kuris galėdavo viską iškentėti pats, bet jokiu būdu nenorėjo, kad tą patirtų ir jo artimieji. 

Kartais tardomajam neduodavo valgyti, ilgą laiką marindami badu. Kartais atvirkščiai, duodavo sūrų maistą, bet neduodavo vandens arba duodavo sumažintą maisto davinį. O juk maisto davinys ir taip būdavo mažas, kalėjimo vilkšunius maitindavo geriau nei kalinius.

Stengdamiesi žmogų (ypač moterį) išgąsdinti, morališkai palaužti, atvesdavo jį į kamerą, kurioje sienos būdavo išteptos krauju, o naktimis iš gretimos kameros sklisdavo kankinamųjų šauksmai.

Kartais tardytojai suimtajam ant galvos uždėdavo metalinį lanką ir jį varžtais verždavo, sukeldami didžiulį skausmą, kitus dusindavo verždami ant kaklo užmauta virvės kilpa.

 Viena po kito sekančių naktinių tardymų metu būdavo naudojamas kankinimas ryškia šviesa – visą laiką šviesdavo tiesiai į akis nukreipti stiprūs prožektoriai.  Nuo jų akys ašarodavo, sąmonė atbukdavo, o valia priešintis sumažėdavo. Tokia pat specialiai ryški šviesa būdavo ir kameroje. 

NKVD tardytojai buvo apmokyti tardymo būdų nepaliekant ant kūno jokių kankinimo pėdsakų. Tai buvo naudojama tada, kai tikėdavosi žmogų palaužti, paskui užverbuoti ir paleisti jį į laisvę.  Tokius suimtuosius mušdavo smėlio maišeliais, medinėmis liniuotėmis ar guminiais kaliošais, dažniausiai į jautriausią – lytinių organų sritį.

Vienas iš dažniausių ir paprasčiausių kankinimo būdų – smūgiai kumščiu į Saulės rezginio sritį (viršutinę pilvo dalį), apatinę pilvo dalį, spardymas į lytinių organų sritį, ką mokėjo daryti ir skrebai.

Dar vienas iš kankinimo būdų, siekiant visiškai išsekinti, palaužti žmogų, būdavo nesibaigiančių tardymų serija. Žmogų išvesdavo tardymui, po to trumpam grąžindavo atgal į kamerą, o po penkių minučių vėl atsilapodavo kameros durys ir prasidėdavo viskas iš naujo. Tai kartodavosi nuolatos, žmogus, ilgą laiką būdamas nuolatinio streso būklėje, psichologiškai labai išsekdavo ir dažniausiai nebeatsilaikydavo, pasiduodavo.

Nuotraukoje: 

LSSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) kalėjimo Nr. 7 bendra kamera.

LYA, f. V-139, ap. 2, b. Nr. 15, l. 27-9.

Šaltinis: https://www.archyvai.lt/.../6.lssr-mvd-kalejimas-qm5b.html