Partizaninio karo fragmentai /praeities liudijimai, istorijos, vaizdai/
Žaibo būrio partizanai žieminėmis uniformomis: Jokūbas Maselis-Maksimas, Jonas Bernatavičius-Rasputinas (viduryje) ir Alfonsas Pauliukonis-Pažaislis. Apie 1946-1947 m. (iš G. Vaičiūno asmeninio archyvo).
1.
Adventas, aplaistytas krauju (mistinė istorija)
Tai įvyko Taujėnų valsčiuje, Užupušių k. 1949 m. žiemą, prieš pat Kalėdas, per Adventą. Pas ūkininką Juozą Pranį, dorą lietuvį, partizanų rėmėją, užėjo „kartu vaikščiojusių“ penkių Žaibo būrio partizanų grupelė: būrio vadas Vladas Jakubonis – Vermachtas (vietinis, kilęs iš to paties Užupušių k.), Alfonsas Pauliukonis – Pažaislis, Jonas Bernatavičius – Rasputinas, Petras Sinkevičius – Ąžuolas ir Pranas Dirsė – Kraštietis. Troboje buvo ir daugiau svečių – pasišnekėti, pasikeisti naujienomis užbėgusi kaimynų duktė Adelė Kamarauskaitė.
Partizanai su šeimininkais buvo jau senai susidraugavę, tapę artimi, kaip giminės, todėl, eidami pro šalį, jų kiemo niekada neaplenkdavo. Vietinių gyventojų jie buvo gerbiami kaip seni, patyrę partizanai, mokantys ir rimtai, protingai pašnekėt, ir gražiai padainuot, o, esant progai, dar ir „pašposyt.”
Šeimininkai aklinai uždangstė langus, svečius pasodino už stalo, atnešė „uzboną ” (ąsotį) alaus ir pripylė stiklines. Tarp atėjusių vyrų buvo gerų dainininkų, ypač gražiais balsais garsėjo Rasputinas ir Pažaislis. Nors ir paprašyti šeimininko, per Adventą jie partizaniškų dainų nedainavo, o giedojo tik šventas giesmes.
Vienas iš jų, kulkosvaidininkas Ąžuolas, prigulė į lovą pailsėt. Likusiems prie stalo besišnekant, staiga visai netikėtai, be jokios priežasties, nuo sienos nukrito du šventųjų paveikslai ir, kas keisčiausia, net nesudužo. Visi labai nustebo, nutilo, tarpusavyje susižvalgė, o vienas iš partizanų, tai priimdamas kaip fatališką ženklą, tarė: „Ar tik Dievas neliepia mums iš čia išeit!” Tačiau visi buvo kaip užburti, kaip atsidavę lemčiai - nei vienas nuo stalo nepakilo, liko toliau sėdėti, kaip sėdėję.
Praėjus maždaug 20 min. kieme pradėjo garsiai loti šuo. Šeimininkė, turėdama minty partizanus, tarė: „Gal jūsų čia daugiau atėjo?“ Tuojau pro uždengtus langus pradėjo švysčioti „batareikų” (prožektorių) šviesos, pasigirdo balsai, kažkas ėmė daužyti, reikalaudamas įleist, trobos duris iš kiemo pusės. Partizanai pašoko, čiupo už ginklų ir laimingai išbėgo pro kitas, gonkelyje į sodelio pusę, esančias duris. Kaip vėliau paaiškėjo, netoliese stovėjęs skrebas išsigando ir juos praleido, nešovė. Tik tik spėjus jiems pasitraukti, skrebai apsupo trobą ir įsiveržė vidun.
Partizanų grupelė, dengiama nakties tamsos, laimingai nuo sodybos pasitraukė. Tačiau to buvo negana – jie ir toliau elgėsi kaip užkerėti, atrodė, kad juos tartum traukė, viliojo į savo spąstus mirtis. Kadangi visur buvo tylu - nesigirdėjo nei šūvių, nei balsų – jie sustojo pasitart ir ėmė svarstyt, kad gal tai buvo pajuokaut nusprendę kaimynai, o ne skrebai. Du partizanai – Pažaislis ir Vermachtas – nusprendė grįžt ir viską išsiaiškint, o likę trys pasiliko laukti jų sutarto ženklo. Pažaislis priėjo prie namų ir, tamsoje pamatęs žmogų, manydamas, kad tai šeimininkų sūnus, paklausė: „Benai, čia tu?” Ten stovėjęs skrebas iššovė visai iš arti, iškart jį mirtinai nukaudamas - tas sukniubo šalia namo, prie serbento krūmo. Kiti skrebai irgi atidengė ugnį, iškart pradėjo viena po kitos leist į dangų šviečiamąsias raketas, balzganoje šviesoje balto sniego fone buvo pastebėti ir kiti partizanai. Nuo jų šūvių visai netoliese, prie pat kelio, parkrito mirtinai sužeistas Vermachtas. Atokiau laukusi partizanų grupelė irgi atsakė ugnimi – nors per įvykusį susišaudymą į alkūnę buvo sužeistas Rasputinas, tačiau visi trys spėjo pasitraukti laimingai.
Sužeistas Rasputinas gydėsi Mažeikių k. pas U.Pauliukonienę, partizanų vadintą „Urše” - jos troboje po grindimis įrengtame bunkeryje. Po dviejų dienų Taujėnų skrebai bunkerį surado, Rasputinas pasiduot atsisakė ir nusišovė.
Toks kruvinas buvo 1949 m. Adventas Užupušių k., atnešęs partizanams aukas, netektis, o jų artimiesiems bei Pranių šeimai – skausmą ir kančias.
Parašyta remiantis G.Janulytės – Karpavičienės, partizanų poetės ir ryšininkės, tuo metu gyvenusios Mickūniškių k., Raguvos vls., rašytiniais atsiminimais (išlikusiu rankraščiu). Ji apie šį tragišką įvykį gerai viską žinojo iš pirmų lūpų: sodybos šeimininkas J.Pranys buvo jos artima giminė – motinos brolis, o partizanai - labai gerai pažįstami vyrai, iš kurių J.Bernatavičius – Rasputinas buvo ir jos artimas draugas. Jų atminimui ji sukūrė ir eilėraštį, pavadintą:,,Rasputinui, Pažaisliui, Vermachtui.” Atsiminimuose minimas kiek kitoks P.Dirsės partizaninis slapyvardis. Jinai jį vadina, gal būt ir teisingai, Kraštiečiu, nors daugelyje išlikusių rašytinių šaltinių jis vadintas Krašteliu.
