"Kas jūs, kunige Svarinskai?.." (1987 m.)
Viliamės, kad kunigą Alfonsą Svarinską pažįstame. Vieni mano, kad jis drąsus ir ryžtingas - kiti, kad agresyvus ir piktas, vieniems jis atrodo patriotas - kitiems, kad jis radikalas, nacionalistas.. Jo pasisakymų interpretacijos gali būti įvairios, tačiau niekas nėra suabejojęs šio žmogaus dvasios stiprybe, nepalaužiama valia ir begaline meile Dievui ir Tėvynei.
,, Kas jūs, kunige Svarinskai?- šaukė vienas sovietinis filmas. Klausė, bet net nesistengė atsakyti, o tik vykdė kažkieno įsakymą šį dvasiškį sutrypti. Šiandien tie įsakinėtojai vėl sėdi patogiose, kėdėse, gerai apmokamuose postuose ir toliau tyčiojasi iš tautos. Kas yra kunigas A. Svarinskas jiems jau neberūpi. Jiems kur kas aktualiau fondai su jų neskaidriai skirstomomis lėšomis, žemės, namai, prabangūs automobiliai, sąskaitos bankuose... Šiandien jau 50 metu, kai Alfonsas Svarinskas kunigystėje. Pabandykime bent keletu štrichais atsakyti i klausimą:
Kas Jūs, kunige Alfonsai Svarinskai?
Alfonsas Svarinskas gimė 1925 m. Ukmergės apskrityje, Kadrėnų kaime. Mokėsi Ukmergės gimnazijoje ir Mokytojų seminarijoje, vėliau įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.
Jau pirmosios sovietinės okupacijos metais A. Svarinskas įsitraukė į pogrindinę kovą, kurią tęsė ir studijuodamas seminarijoje: aprūpindavo partizanus medikamentais, pogrindžio spauda, dokumentais. 1946 m. pavasarį, vengdamas suėmimo, pasitraukė iš seminarijos ir įstojo į partizanų gretas. Deja, dar tų pačių metų gruodžio 31 d. buvo suimtas ir nuteistas 10 metu kalėti Užpol¡arėję, Abezės lageryje. Ten dirbo naktiniu sergu, felčeriu. 1954 m. spalio 3 d. tame pačiame Abezės lageryje buvo įšventintas į kunigus...
- Gal galėtumėte prisiminti 1954 metų spalio 3 - iąją?
-Atrodo, viskas buvo vakar.
Stalino laikais politiniams kaliniams nebuvo galimybės išeiti iš konclagerių. Kai baigdavo vieną bausmę, iššaukdavo į "vachtą" ir paskirdavo naują bausmę- 5, 7 ar 8 metus. Taip žmogus ir sėdėdavo.
Nebuvau baigęs seminarijos, buvau tik klierikas, o norėjosi žmonėms padėti. Susisiekėm su vyskupu Pranciškumi Ramanausku, kuris kalėjo lageryje už dviejų kilometrų, ir sutarėm, kad jis atvyks ir mane įšventins. Reikėjo pergudrauti lagerio vadžią. Aš gydydamas ligonius sutaupiau apie litrą medicininio spirito. Taigi per to lagerio sanitarinės dalies darbuotoją, puikią rusaitę, kuri mums pernešdavo ir Švenčiausiąjį Sakramentą, perdaviau spiritą kam reikia ir gavom leidimą. Dar ir pamokė vyskupą sakyti, kad serga apendicitu. Taigi vieną dieną vyskupą ant neštuvų kaliniai atnešė į mūsų lagerį. Viename korpuse buvo lietuviai gydytojai Vladas Šimkūnas ir Leonidas Krimskyj. Čia ir paguldė vyskupą. Jis turėjo tik apiplyšusią, virvele surišamą vatinę aprangą išpjautomis sagomis. Aš buvau basas, rūbai irgi gerokai apiplyšę...
Viskas vyko gana sklandžiai, tačiau per Mišių dalį "Sanctus" į prieškambarį įėjo prižiūrėtojai. Siena buvo prasta, durys labai plonos, o mūsų buvo septyni: buvęs vidaus reikalų ministras Vladas Nasevičius, kun Liudas Puzonas ir kt. Biioiome sukosėti, pajudėti.... Mūsų gydytojas V. Šimkūnas gaudavo iš Lietuvos labai gero ir kvapnaus tabako "Zolotoje runo". Kadangi viskas aplinkui dvokė nešvariais autais, tai kada jis užrūkydavo, ir rūkantys, ir nerūkantys mėgaudavosi tuo kvapu. Taigi ir dabar, pasirodo, prižiūrėtojai užėjo tabako. Gavę, jie laimingi išėjo. Šventinimai įvyko.. .
- Kokie buvo sunkiausi laikotarpiai?
- Žinot, kad man sunkių laikotarpių lyg ir nebuvo. Na, buvo rūsčių dienų, kartais darganos, bet buvo ir saulėtų. Manau, kad ir būdamas lageryje jaučiausi laimingas, nes du kartus per metus - prieš Velykas ir prieš Kalėdas - beveik visi lietuviai eidavo išpažinties ir šventosios Komunijos. Ir kitiems patarnaudavau - lenkams, rusams.
1956 metais, kai grįžęs pradėjau kunigauti Kulautuvoje, buvo tikrai labai gera. Iš pradžių į bažnyčią eidavo tik senutės, tačiau vėliau ėmė rinktis vis daugiau jaunimo. Valdžiai tas nepatiko. Kartą komjaunuoliai, siųsti paklausyti pamokslų, parašė skundą apie mano kalbas, kurios neva tai veda neteisingu keliu.
Kūčių dieną grįžtant iš parduotuvės vaikai pasitiko ir pasakė, kad mano namuose daro kratą. Apsisukau ir nuėjau į kaimą.
Pavalgiau Kūčių vakarienę, o po to vėl grįžau į bažnyčią. Ten 12 val. nakties buvo sausakimša. Atlaikiau net trejas šv. Mišias. Nuotaika nepakartojama. Parėjęs namo atsiguliau ir pramiegojau Kalėdų ankstyvąsias Mišias. Visi manė, kad suėmė, o kai pamatė mane gyvą ir sveiką, visi sakė: "na ir nervai", o aš juokiausi, kad nervų man prireiks ateity. Nieko per tą kratą nerado, išskyrus keletą knygų, tarp kurių buvo ir Šapokos istorija. Vėliau išsikėliau į Betygalą, o ten mane vėl suėmė. Kaltino banditizmu. Tada klausiau, nejaugi A. Šapokos istorija yra banditizmo įrodymas? Sakiau, kad tai vienintelė išsami Lietuvos istorija ir, reikia manyti, iš jos mokėsi ir Sniečkus, ir Paleckis, ir kiti. Taigi, jeigu reikia už ją areštuoti, pradėkit nuo jų. Tada lageryje išbuvau 6 metus. Grįžęs, Lietuvoje išbuvau 18 metų. Dirbau Miroslave, Kudirkos Naumiestyje. Gal sėkmingiausias darbas buvo Viduklėje. Tada daug jaunimo lankė bažnyčią. Vaikai išsiskyrė geru elgesiu. Ir per teismą turėjau progos pasidžiaugti Viduklės vaikais. Raseinių komsorgas sakė, kad ką mokiniams iš Viduklės bepasakysi, jie atrėžia, esą klebonas sakė, kad dabar yra gavėnia ir dabar to ir to daryti negalima. Kai grįžau iš lagerio pirmiausia vaikams padėkojau, kad jie taip klausė.
Nors Lietuvos vėliava dar nebuvo įteisinta, bet mane sugrįžtantį visi pasitiko su vėliavėlėmis. Tada sakiau: "Kas nebijote, kančios, turėkite vėliavas, kas bijote - įsidėkite jas į kišenę". Niekas nekišo į kišenes, jie sakė, kad Lietuvos neišduos. Pabučiavau kiekvieną už jų didvyriškumą. Taigi buvo ir sunkių momentų, bet buvo ir tikrai gražių valandų.
- Kas padėjo atsilaikyti?
- Be abejo, atsakymas aiškus - Dievas. Ir gyvas tikėjimas, kad vieną kartą Tėvynė kelsis, o mes turime sudaryti visas sąlygas, kad kuo daugiau mūsų tautiečių išsilaikytų ir fiziškai, ir dvasiškai. Dauguma lietuvių lageryje dvasiškai išsilaikė gerai, tačiau fiziškai ne, kadangi buvo nepaprastai sunkios sąlygos. Buvo sunku, bet ir ten buvom įsisteigę bažnyčią meldėmės, susirinkdavo graži publika. Be to, lageryje buvo griežta tvarka. Lietuviai susitarė tarp savęs, kad jei kartais kas susikeiks rusiškai, tam duos sprigtą į pakaušį. Lietuviai tikrai buvo dori: nesikeikė, nevogė ir, svarbiausia, nebuvo šnipų. Šito negaliu pasakyti apie paskutini lagerį, į kuri buvau nuvežtas 1983 metais.
- Kokią lietuvių tautą matote šiandien?
- Šiandien Lietuvą matau labai liūdną. Dėl visko kalti patys. Dabar viskas priklauso nuo mūsų. Kai ateina rinkimai, pradedame kalbėti, dirbti, bet praeina rinkimai ir užmirštame, nieko nedarome. O priešas visą laiką dirbo. Prisimenu Kavarsko pieninėje viena moteris sako: "Jei dabar čia pasirodytų Landsbergis, nudurčiau jį šakėm". Visos juokėsi. Tada pasakiau piktą pamokslą bažnyčioje: jei esate pasiruošę žudyti, kurių net nepažįstate ir kurie jums nieko blogo nepadarė, tai nėra ko eiti į bažnyčią. V. Landsbergis vadovavo ne Vyriausybei, o Seimui, kur leidžiami įstatymai. Išleido ir gerų, gal ir ne visai gerų. Priešas tada darė viską, kad supjudytų. Ir dabar tebedaro.
- "Baltijos kelias" remia įvairias pilietines iniciatyvas. Jūs turite daug idėjų, viena iš jų - parkas Didžiosios kovos apygardos partizanams atminti. Lageryje labai dažnai sėdėdavau izoliatoriuje, o ten nuo 9 iki 4 val. išjungdavo elektrą, taigi likdavau tamsoje ir svajodavau. Turbūt todėl tiek daug svajonių ir turiu. Viena jų - Didžiosios kovos apygardos partizanų parkas. Įamžinau vieną iš aštuonių metų komunistai dar nebuvo tiek suįžūlėję ir patvirtino 65 ha plotą parkui, kurį pradėjome kurti 1993 metais. Dabar čia miškininkai sutvarkė kraštovaizdį, prižiūri parką Vėliau gimė sumanymas įamžinti Kadrėnų kaimo laisvės kovotojų bei visų 1940 -1990 metais žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą. Parke taip pat pastatytas kryžius Popiežiui Jonui Pauliui II vizito į Lietuva dešimtmečiui paminėti ir JAV prezidentui Ronaidui Reiganui, kovotojui prieš blogio imperija.
Norėčiau atkurti Kęstučio apygardos memorialą, kurio centras turėtų būti Kryžkalnyje. Šioje apygardoje žuvo virš 2 tūkst. partizanų. Jau turim 4,5 ha sklypą. Prašėme, kad Tauragėje bent viena gatvė būtų pavadinta apygardos vado pulkininko Juozo Kasperavičiaus vardu. Deja, teigiamo atsakymo nesulaukėme. Norim ant kalno pastatyti koplyčią iš trijų blokų, jos aukštis siektų 16 metrų nuo jos Klaipėdos pusėn leistųsi laiptai, ant kurių būtų įrašytos pavardės. Dauguma žuvusiųjų pavardžių surinkta, sąrašas dar tikslinamas.
Daug dar svajonių yra, tik jų įgyvendinimui trūksta pinigų.
Kalbėjosi Reda Sopranaitė
