LIETUVOS REZISTENCIJOS CENTRALIZACIJOS KLAUSIMU
1949—1953-ieji — LLKS veiklos laikotarpis. Po daugelio nesėkmių pavyko sudaryti vyr. vadovybę, turinčią intelektualinių pajėgų ir galinčią vadovauti pasipriešinimui krašte. Po steigiamojo suvažiavimo vyko nenutrūkstamas darbas tobulinant priimtus dokumentus, sąjūdžio struktūrą.
Kita vertus, diena iš dienos sunkėjo partizanų padėtis. Nepavykus infiltruoti KGB agentų tiesiogiai į vyr. vadovybę, buvo keičiama taktika. Į naujai kuriamas ryšių sistemas buvo infiltruojami agentai (ar užverbuojami ryšininkai), kurie prieidavo iki aukščiausių pareigūnų ir sudarydavo sąlygas jų likvidavimui.
Taip buvo suimta ir užverbuota A. Ramanausko—Vanago ir L. Grigonio—Užpalio pagrindinė ryšininkė (per šiuos du pareigūnus buvo palaikomas ryšys tarp sričių, o t. p. Prezidiumo narių) (žr. dok. faksimilę). Laimingo atsitiktinumo dėka Vanagui ir jo žmonėms pavyko išvengti smūgio, o Užpalio bunkeris buvo apsuptas, pats Užpalis mirė nuo širdies smūgio, o visi kiti buvo likviduoti.
Tai ne vienintelis atvejis, kai ryšių sistema sudarydavo tokias galimybes.
Šiuo laikotarpiu būdingas KGB veiklos metodas — smogikų būrių panaudojimas. Jie paprastai buvo sudaromi iš perverbuotų partizanų, kuriuos suimdavo slapčia, nežinant kitiems partizanams. Grupę sudarydavo 2—3 buvę partizanai ir keli
KGB kariškiai. Visi jie vilkėjo partizanų pavyzdžio rūbais, nepriekaištingai elgėsi. Grupės veikė tuose rajonuose, iš kur buvo paimti perverbuotieji grupių nariai. Žinoma, po keleto operacijų tiek partizanai, tiek gyventojai juos išaiškindavo, bet nuostolių paprastai išvengti nepavykdavo.
Vien per 1951 m. 4 mėnesius agentūrinės grupės likvidavo 62 partizanus, tarp jų 25 vadus (1).
Vis dėlto 1949—1951 m. LLKS vadovybė žinojo realią padėtį Lietuvoje (prasčiau Rytų Lietuvoje — dėl nepastovių ryšių). Vanago ataskaitoje, datuotoje 1950.05.02 (2), nurodoma, kad:
1948 m. lapkričio 12-ai dienai Dainavos apygardoje yra 346 kovotojai ir vadai,
1949 m. balandžio 21 d. — 218 kovotojų. (Duomenis pateikė L. Baliukevičius—Dzūkas).
Tauro apygardoje 1949 m. balandžio 2 d. buvo 118 partizanų.
1950 m. gegužės mėn. Dainavos apygardoje — 174 partizanai, o Tauro apygardoje — apie 70 partizanų. Taigi, pastebimas beveik per pusę sumažėjęs partizanų skaičius. Be to, Vanago teigimu, Tauro apygardoje labai trūksta vadų — dėl jų trūkumo negalima pilnai sukomplektuoti štabų.
Panaši padėtis susidarė ir Juros srityje. V. Ivanausko—Gintauto laiške (1949.07.20) sakoma, kad J ribose per 1949 m. žuvę 15 pareigūnų,
iš kurių žemiausi turėjo TvV teises. Kęstučio apygardoje, kuri buvo stipriausia J. sr., visose rinktinėse yra tik po vieną pareigūną, visiškai atitinkantį einamas pareigas. Tik birželio mėn. Kęstučio ap. neteko 30 eilinių partizanų. Prognozuojama, kad esant tokiam žuvimų skaičiui, per 7—8 mėnesius Kęstučio apygardoje neliks partizanų. Dar blogesnė padėtis kitose srities apygardose (3). Tame pat laiške Vytautui Gintautas nurodo 4 tokių didelių nuostolių priežastis:
„1. Viena, galbūt pati svarbiausia priežastis, kad priešas per 4 su viršum metų gana tiksliai nustatė mūsų veikimo taktiką, laikymosi būdus. Išdavimų pasėkoje nustatė apytikrį P skaičių, iššifravo paskirų dalinių ir net štabų laikymosi rajonus. Naudodamasis technikinėmis priemonėmis, k. a. radijo signalizatoriai, minų ieškojimo prietaisai ir kt. priešas meta dideles jėgas ten, kur nustato esant, kad ir mažą P skaičių ir juos sunaikina.
2. Paskutinieji žuvimai įvyko veik išimtinai per šnipus. Užsitęsusi kova daugelį abejojančių tautiečių palenkė priešo pusėn, šnipai pakėlė galvas ir drąsiau vykdo savo pragaištingą darbą. Negudrūs šnipeliai jau seniai likviduoti; dabar šnipai dažniausiai visai neįtariami, pas juos ir P užeina ir t. t. Šnipai pradėjo smarkiau veikti dar ir dėl to, kad P pasidarė gana pasyvūs. Labai mažai likviduojama komunistinio elemento. Dabar P pasitenkina daugiausiai piniginėmis baudomis ir perspėjimu. Vietiniams istrebiteliams bei kitiems ginkluotiems išgamoms P veik niekur nesuduoda smūgių. Pirmaisiais antrosios okupacijos metais nebūdavo tos savaitės, kad vienur ar kitur nebūtų suruošta pasalų; nebūtų likviduoti keli ginkluoti priešai. Partizanai neatlieka veik jokių puolamųjų operacijų, jų kovinė dvasia smukusi. Netikėtai susidūrę su priešo, kad ir nedidelėmis pajėgomis, vengia įsivelti į kautynes, pasitikėdami ne gink-
A. Ramanauskas-Vanagas
lais, bet greitomis kojomis. Aišku, bėgančius ir menkai atsišaudančius priešas toli persekioja, padarydamas žymių nuostolių. Žinoma, prie dabartinių sąlygų, kada per pusvalandį kitą iš artimiausių garnizonų į įvykio vietą atvyksta keli šimtai MVD-istų, ilgesnės kautynės vengtinos, bet stiprūs trumpi smūgiai priešui suteikia nuostolių ir atbaido nuo persekiojimo.
3. Penkti okupacijos metai skaudžiai palietė visus gyventojus tiek moraliai, tiek materialiai, kad kai kurie silpnesnės dvasios tautiečiai pradėjo abejoti greito karo galimumu. Tuo vadovaudamiesi nustojo remti P ir laikosi pasyviai, o kai kurie nuėjo išgamų keliu. Yra faktų, kad 3— 4 metus nuoširdžiai P rėmę tautiečiai šiandien pasidarė šnipais ar bent priešui palankiais.
Pilnu tempu vykdoma kolektyvizacija taip pat gyventojus paveikia
labai neigiamai. Nepaprastai paveikia gyventojus gyvų paimtų P išdavimai. Gyventojai pradeda partizanais nepasitikėti. Taip pat gyventojus atbaido ir kai kurių P blogi elgesiai.
Per visą okupacijos laikotarpį labai daug pačių didžiausių patriotų, viską atidavusių sąjūdžiui, šiandien yra atsidūrę kalėjimuose, Sibire... Yra kaimų, ypač K, kur didesnė dalis ūkių tušti. Gyventojai arba suimti, išvežti arba slapstosi. Kaip taisyklė, P paprastai dažniau lankosi pas tuos tautiečius, kurie vaišingesni, nuoširdesni, labiausiai juos remia. Tuo pačiu per dažną lankymąsi tokie
gyventojai priešo iššifruojami ir jų likimas visiems žinomas. Šiandien beveik perpus sumažėjo mūsų rėmėjų skaičius. Arba jie priešo kankinami kalėjimuose, arba Sibire, arba patys slapstosi, arba jie nuėjo priešui palankiais keliais.
4. Pačių P tarpe pasitaiko išdavimai dar padidina ir taip didelius nuostolius. Labai didelis pareigūnų žuvimo procentas atsiliepia į organizacinį darbą, P auklėjimą ir jiems vadovavimą. Intelektualinių jėgų trūkumas turi milžiniškos reikšmės. Tuo tarpu priešas tai gerai žinodamas, deda kuo didžiausias pastangas štabų sunaikinimui. Be tinkamų vadų P daliniai dažnai pradeda savivaliauti, nustoja atsargumo, pasidaro apatiški iki priešo sunaikinami.“
Nežiūrint visų sunkumų, buvo sprendžiami sąjūdžiui itin svarbūs klausimai. Vienas iš jų — Ginkluotųjų Pajėgų vado paskyrimas. Vyko konsultacijos ir, matyt, jau 1949 m. viduryje į šį postą buvo numatytas A. Ramanauskas—Vanagas. Jo laiške Vytautui (1949.04.18) (4) rašoma, kad jis neturi galimybių eiti šias pareigas, nes labai susilpnėję ryšiai (GPV pareiga — užtikrinti ryšius, vykdyti mobilizaciją karo atveju, organizuoti apmokymus ir kt.) ir siūlo jas vykdyti pačiam Vytautui.
Vis dėlto 1950 m. sausio 25 d. [sakymu Nr. 1 LLKS Gynybos Pajėgoms Vanagas skiriamas GP vadu, atleidžiant iš PL srities vado posto. (5) Tvirtinant šią kandidatūrą iš 15 Tarybos narių balsavime dalyvavo 9. Vytautui ir Žadgailai pasiūlius, Vanagas buvo išrinktas (už balsavo—Merainis, Užpalis, Naktis, Rimantas ir Etmonas; prieš — Vairas ir Tvanas) (6).
1950 m. vasario 2 d. Vanagas patvirtino pradėjęs eiti GP vado pareigas, bet tuojau pat dėsto priežastis, dėl kurių negalįs gerai jų vykdyti: neįmanoma mobilizacija, neįmanomas apmokymų organizavimas, be to neturįs pagalbininkų. Su Kęstučio ap. susirišti esą neįmanoma, nes už Dainavos ap. — tuštuma (7).
Sunku pasakyti, kodėl Vanagas taip akivaizdžiai vengė šių pareigų. Galbūt tai sąlygojo susiklosčiusi sudėtinga situacija PL, o taip pat tam tikros asmeninio pobūdžio priežastys. 1950 m. gegužės mėn. 10 d. Nemuno srities Tarybos posėdyje (8) buvo rekomenduota Vytautui perimti LAV
(GPV) pareigas, o Vanagą skirti N vadu.
Galbūt ir šis dokumentas pasitarnavo tam, kad 1950 m. gegužės mėn. 30 d. Prezidiumo Pirmininko nutarimu Nr. 3 (9), remiantis statuto 46 str. padaryti šie pakeitimai: GP ir VD (visuomeninės dalies — aut. past.) padaliniai išformuoti, įsteigti padėjėjų postai: karinės veiklos, visuomeninės veiklos ir organizacinės veiklos.
Kai 1952 m. Vytautas dėl ligos atsisakė eiti Prezidiumo Pirmininko pareigas (žr. faksimilę), sąjūdis kurį laiką buvo be vadovo. 1952 m. kovo mėn. Vytautas savo laiške Germantui (10) (pastarąjį įgaliojo vesti konsultacijas dėl naujo Pirmininko) rašo, norįs matyti savo vietoje Vanagą, taip pat siūlo suteikti jam generolo laipsnį. 1952.05.20 raštu Nr. 21 Germantas įgaliojo Vanagą (Vytauto pavedimu) eiti Prezidiumo Pirmininko pareigas (žr. faksimilę).
Tačiau tai buvo tik laikinų įgaliojimų suteikimas — nėra nei Prezidiumo, nei Tarybos patvirtinto nutarimo dėl naujojo pirmininko. Pats Vytautas teigė, kad jau 1952 m. vasarą jis vėl pradėjo vadovauti pogrindžiui (11). Sis vadovavimas, matyt, apsiribojo Jsr., nes, kaip matysime toliau, ryšių su RL nebuvo, o ryšys su PL buvo kontroliuojamas saugumo.
Kaip jau minėta, ryšių problema buvo bene viena aštriausių centralizacijos problemų. Todėl pastoviai buvo dirbama tobulinant šią sistemą, siekiant išvengti nuostolių (tuo metu buvo brangus kiekvienas ryšininkas, kiekvienas sąjūdžio idėjai atsidavęs žmogus). 1949 m. Vytautas rašė, kad būtina atsisakyti didelių sąskrydžių, susirinkimų — į juos turi atvykti tik po vieną vdv atstovą. Ryšiams užtikrinti skiriami: Užpalis (su PL sr.) ir Žadgaila (su RL sr.). Prezidiumo narių paskyrimas vykdyti šį darbą rodo, kokia svarba jam buvo teikiama.
1950—1951 m. ryšių sistema patyrė didelių nuostolių — 1949 m. pačioje pabaigoje žuvo P. Bartkus— Žadgaila, 1950 m. viduryje — L. Grigonis—Užpalis, 1951 m. vasario mėn. sunaikinta visa Jūros srities vadovybė. Visi šie žuvimai — išdavysčių pasekmė. Po šių netekčių pastebimas ryšių fragmentiškumas arba — dar blogiau — jie tarnavo KGB pinklėms regzti. Tokiu būdu buvo likviduotas Kęstučio apygardos štabas (P. Morkūnas—Rimantas ir 2 štabo nariai). Jiems paimti buvo panaudoti 2 buvę partizanai. Vienas rašė laiškus, kviesdamas į susitikimus, o kitas su smogikų grupe atliko „operaciją“.
Jau daug rašyta apie Vytauto areštą. KGB atliko ilgą ir kruopštų darbą, kol priėjo iki jo. Ir tam pasitarnavo būtent ryšių kanalas, ėjęs iš Pietų Lietuvos. Buvo žinoma, kad laiškus Vytautui galima siųsti tik vienu kanalu — per Arūnę, Vaidilą, Simą. Nuo vieno ryšininko prie kito — taip pavyko suimti gyvą Vytauto adjutantą J. Palubecką—Simą. Jį kankino 3 dienas, o kai nepavyko nieko išgauti — buvo panaudotos medicininės priemonės, paralyžiuojančios valią (12). Beje, Simas buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.
Panaši padėtis susiklostė ir ryšiuose su Vakarais. 1949 m, suimtas jūra į Lietuvą atvykęs J. Deksnys (panaudotas radiožaidimuose). 1950 m. J. Lukša, grįžęs į Lietuvą su Vytautu nesusitiko, tik perdavė informaciją (13), be to, J. Lukša greitai žuvo. J. Širvys—Sakalas, oficialus ryšininkas su Vakarais, 1951 m. vasarą buvo susitikęs su Vytautu (14). Jis siūlė atstatyti ryšius su amerikiečių žvalgyba radijo pagalba, tačiau to padaryti nepavyko.
Matyt, galima teigti, kad nuo 1949 m. Vakarai gaudavo tik saugumo paruoštą informaciją, perduodamą radijo pagalba, panaudojant J. Deksnį, J. Kukauską, ag. Liepsną ir kt.
1952 m. liepos mėn. buvo paimtas J. Širvys—Sakalas (15). Pagal operatyvinį planą „Sever“ KGB tikėjosi aktyviai panaudoti Sakalą ir išmesti pseudodesantą (tokiu būdu likviduoti J srities vadovybę — A. Bakšį—Germantą ir kt.). Per ryšininkę Gudiš-kaitę Germantui ir Algirdui —J. Vilčinskui buvo parašyti laiškai, kad laukiamas desantas su VLIKo atstovais. Planas nepavyko, nes kaip tik nebuvo ryšio tarp Tauro apygardos ir Vaidoto rinktinės (Kęstučio ap.) (16). Matyt, planas buvo pakeistas, nes 1953 m. balandžio mėn. Algirdas Vytautui pasakojo, kad Sakalas siūlo jiems su P. Morkūnu permesti 2— 3 žmones per sieną Karelų—suomių zonoje (17).
Taigi, visiškai aišku, kad paskutiniuoju laikotarpiu, t. y. 1952—53 m., ryšiai tarnavo rezistencijos sutriuškinimui (su retomis išimtimis — KGB taip pat darė klaidų), ir tai matyt suprato ir patys partizanai. Pvz.: pas partizaną Petraitį (Dubysos tėvūnija) rastame laiške rašoma, kad Vytautas prašo kuo mažiau pas jį vaikščioti, negarsinti jo laikymosi rajono (18).
Tokia padėtis sąlygojo tai, kad beveik visa veikla apsiribojo visuomeninio pobūdžio darbu: buvo tobulinami įstatai, statutai, ypač didelis dėmesys skiriamas leidžiamai spaudai.
Atskiro tyrinėjimo nusipelno LLKS parengti kariniai statutai, įstatai. Čia apžvelgsiu tik būdingesnius dokumentus, jų pakeitimus, turėjusius reikšmės konkrečioje situacijoje.
1950 m. kovo mėn. Vytauto įsakymu srityse įkuriamos vyr. vadovybės sekcijos (19). Pradžioje buvo numatyta, kad vyr. vadovybė bus vienoje vietoje, tačiau praktika parodė, kad tai neįmanoma. Stiprinant centralizaciją saugumas vienu smūgiu galėjo sunaikinti viską ir palikti sąjūdį be vadovybės. Todėl, pritarus LLKS Prezidiumui ir Tarybos daugumai, numatyta įkurti 3 vyr. vadovybės sekcijas srityse ir jų vadovams— Vanagui, Merainiui ir Žygūnui — suteikti laisvę sprendžiant kai kuriuos pogr. veiklos klausimus.
LLKS LV 1950.03.13 rašte Nr. 181 si. taip apibrėžta vyr. vadovybės struktūra:
1. LAV (1 sekcija) — Vanagas (1-asis pavaduotojas),
2. LBV (2 sekcija) —A. Liesys— Tvanas (prezidiumo narys),
3. LASV—CV (3 sekcija) — J. Kimštas—Žalgiris (prezidiumo narys),
4. Nemuno sr. vadas — Litas (Tarybos narys),
5. Jūros sr. vadas-—A. Milaševičius—Vairas (Tarybos narys),
6. Kalnų sr. vadas — Br. Kalytis—Siaubas (Tarybos narys).
Nustatytos LLKS Tarybos Prezidiumo sekcijų pavadinimų šifruotės:
1. N ribose — Prezidiumo I sekcija-X,
2. J ribose — Prezidiumo II sekcij a — XX,
3. K ribose — Prezidiumo III sekcija—Z. (20)
Esant tokiai struktūrai, darosi suprantamas Vytauto pageidavimas skirti būtent Vanagą į savo postą — vienos iš sekcijų vadovo paskyrimas logiškai atspindi vadovybės perimamumą (Tvanas tuomet buvo žuvęs, Žalgiris — suimtas).
1950.06.05 įsakymu Nr. 291 buvo nustatytas šifruotas LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko padėjėjų žymėjimas (21):
Karinės dalies vadovo — LAV,
Visuomeninės dalies vadovo — LBV,
Organizacinės dalies vadovo — LGV.
Vėliau (ir tai, matyt, paskutiniai pakeitimai) šifruotės vėl buvo pakeistos (1950.10.12);
Karinės veiklos vadovas — AV,
Visuomeninės dalies vadovas — BV,
Organizacinės dalies vadovas — CV.
Pietų sekcija — X,
Vakarų sekcija — Y,
Rytų sekcija — Z. (22)
Suskirsčius vyr. vadovybę sekcijomis, buvo būtinas organas, kuris jas sujungtų, struktūriškai pateisintų jų buvimą. 1950.03.15 Prezidiumo Pirmininko įsakyme nurodoma, kad įstatų projekte daromos šios pataisos: 9 str. pakeistas taip: sąjūdžio Tarybos Branduolį sudaro Prezidiumo Pirmininkas ir Prezidiumo sekcijų vadovai (23). Būtent Prezidiumo Branduolys ir buvo tas organas, kurio sprendimai turėjo lemiamą reikšmę.
Labai svarbi problema, kuriant visos Lietuvos karinę organizaciją, buvo statutų parengimas. LLKS statutas buvo pradėtas ruošti jau 1948 m. pabaigoje. Jo autorius — P. Bartkus — Žadgaila, pildė ir koregavo Vytautas. Galutinė šio statuto redakcija buvo parengta 1948 m. pab.—1949 m, pradž. (24), suvažiavime patvirtintos I ir II jo dalys. 1950.1 II. 15 raštu Nr. 189 Vytautas pavedė Vanagui parengti likusias statuto dalis (25). Matyt, Vanagas šio darbo nepadarė. Kaip matome iš S. Staniškio—Lito, Vilties laiško Germantui, viena iš priežasčių, kodėl Viltis nepritarė Vanago paskyrimui į LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko pareigas buvo ta, kad šis nedirbo rengiant sąjūdžio dokumentus (26).
Rengiant statutus, buvo susiduriama su tam tikromis problemomis. 1950 m. liepos 2 d. „L Tarybos biuletenyje“ Nr. 2 (27) Vytautas išdėstė jų rengimo principus. Ruošiant bet kurį statutą, pagrindu buvo imamas vienos formuotės sudarytas pranašesnis variantas (pvz.: J sr. statutas ruoštas pagal Kęstučio apygardos statutą). Analogiškai galvota rengti ir LLKS statutą. Problema buvo ta, kad sritys tarpusavyje ilgą laiką glaudžiai nebendradarbiavo, todėl jų veiklos kryptys, fiksuotos statutuose, yra išsirutuliojusios skirtingais keliais ir tebėra labai skirtingos. Apibendrinti visa tai iki detalių (kaip reikalauja bendro LLKS dokumento principas) buvo netikslinga ir netgi žalinga — tai būtų sričių specifikos ignoravimas. Vytautas nurodė pagrindinius šio darbo sunkumus: 1) ryšių nepastovumas, dėl ko neįmanomas glaudus sr. bendradarbiavimas, 2) sričių statutų nebuvimas, 3) sričių statutų skurdumas ir neaktualumas.
Nežiūrint visų šių problemų, buvo numatyta parengti šiuos bendruosius statutus: LLKS įstatus, LLKS Tarybos Prezidiumo statutą (jis buvo parengtas Vytauto 1950 m. pirmoje pusėje) (28), taip pat stambesnių org. vienetų statutą ir bendrąjį statutą, kuriame būtų tokios dalys, kaip bendrieji nuostatai, org. vnt. valdymas, dalyviai, drausmės atžymėjimai, skundai ir baigiamieji nuostatai. Prezidiumo sekcijų vadovai su sričių ir apygardų štabų pagalba ruošia bendrąjį srities statutą, srities baudžiamąjį statutą, teismo proceso taisykles.
Vargu, ar srityse buvo paruošti šie dokumentai — tiesiog trūko galinčių tai padaryti žmonių.: Šiame etape žinomi tik dokumentų projektai, ruošti vyr. vadovybės, t. p. Juros srities vadų. Kad ir neturėję didesnio poveikio susiklosčiusiai situacijai šie dokumentai buvo Nepriklausomos Lietuvos karinės-politinės minties tęsinys ir neatskiriama dalis.
Kaip jau minėta, viena iš LLKS veiklos krypčių — spauda. Savo laikraščius turėjo ne tik sritys, bet ir atskiros apygardos. 1949—51 m. Lietuvoje buvo leidžiami šie pogrindiniai leidiniai:
L „Prie Rymančio Rūpintojėlio“,
2. LB biuletenis, L Tarybos biuletenis,
3. „Prisikėlimo ugnis“ (Prisikėlimo apygarda),
4. „Laisvės balsas“, „Malda girioje“ (Žemaičių apygarda),
5. „Laisvės varpas“ (Kęstučio apygarda),
6. „Aukštaičių kova“ (Vytauto apygarda),
7. „Partizanas“, „Svobodnoje slovo“ (Pietų Lietuvos sritis),
8. „Laisvės žvalgas“ (Tauro apygarda). (29)
1949 m. vasario 22 d. įvyko LLKS Prezidiumo posėdis. Jame dalyvavo J. Šibaila, B. Liesys, P. Bartkus ir J. Žemaitis (PKTS arch. dok. rink.). Pagrindinis posėdyje svarstytas klausimas — vyr. vadovybės periodinio leidinio steigimas. Už spaudą, pagal statutą, buvo atsakingas Visuomeninės dalies viršininkas — J. Šibaila— Merainis. Jis ir pasiūlė pavadinimą — Prie Rymančio Rūpintojėlio. Nors šis pavadinimas buvo kritikuotas, vis dėlto liko. Tai buvo laikraštis, skirtas eiliniams partizanams, gyventojams. 1949 m. rugpj. 1 d. Prezidiumo posėdyje buvo kritikuojami laikraščio vedamieji, esą jie parašyti per sunkiai, neaiškiu stiliumi, yra nesuprantami eiliniam skaitytojui. Tai rodo, kokia didelė reikšmė buvo skiriama sąjūdžio idėjų propagavimui, aiškinimui.
Tobulinant spaudos darbą 1950 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas VDV Nutarimas Nr. 103, kuriuo, remiantis LLKS statuto II d., 5 sk. 53 str. LLKS Visuomeninės dalies spaudai leisti steigiamos 2 leidyklos — Romuva ir Tarka. Leidinių redaktoriumi skiriamas VDV Merainis.
1949.01.25 Vytautas pasirašė Įsakymą Nr. 15 si. įsteigti tarnybinio naudojimo leidinį „L Tarybos biuletenį“ (30). Tai buvo neperiodinis, slaptas, savo pobūdžiu prilygstantis slaptiems tarnybiniams raštams leidinys. Jo turinys turėjo būti žinomas tik L Tarybos nariams. Jei būtų reikalinga, su atskirais straipsniais galėjo būti supažindinami žemesniojo rango vadai. Biuletenio straipsnių autoriai buvo nurodomi šifruotai. Biuletenį tvarkė LV savo nuožiūra, už jo parengimą buvo atsakingas LAdj (Žadgaila) (31).
Prie Įsako Nr. 15 sl. pridedamas paaiškinimas apie šifruotą autorių žymėjimą. Eilės tvarka išvardinami Tarybos nariai: Etmonas, Kardas, Merainis, Miškinis, Plienas, Ryklys, Rymantas, Šarūnas, Visvaldas, Vytautas, Žadgaila, Žygūnas, Žvitrys.
Kiekvienas autorius žymimas 3 skaitmenimis taip, kad jų suma būtų lygi nario eilės numeriui (32). Kiekviena leidinyje spausdinama medžiaga dar žymima raidėmis a, b, c. d. Šios raidės rodo, kam ji yra skiriama: a — tik tarybos nariams, b — supažindinti st. org. vnt. vadus, c — panaudoti kaip medžiagą kituose leidiniuose, d — supažindinimus sunaikinti.
L Tarybos biuletenio išėjo tik keletas numerių—tam turėjo įtakos ryšių fragmentiškumas ar jų nebuvimas, žūtys ir kt.
Kalbant apie partizanų spaudą, būtina paminėti laikraštėlį „Vyčių keliu“, kurio 2 numerius išleido Jūros sr. vadovybė 1952 m. pabaigoje, taip pat Šatrijos rinktinės (Žemaičių ap.) ribose dar 1954—55 m. leistą laikraštėlį „Malda girioje“. Pastarasis leidinys buvo spalvotais viršeliais, jame buvo spausdinama daug poezijos.
Iš to, kas aukščiau pasakyta, manau, galima daryti kai kurias išvadas. Visų ginkluotų junginių centralizacija, vyr. vadovybės sudarymas iš aktyviosios rezistencijos vadų — be abejo, pokario rezistencijos laimėjimas. Tai bent iš dalies leido išvengti KGB poveikio rezistencijai, kuris neabejotinai buvo, bandant kurti centrus ir vienyti judėjimą legaliai gyvenančių asmenų pagrindu ir iniciatyva. Žinoma, apjungus visą partizaninę struktūrą, visu aštrumu iškilo ryšių problema. Tai ir buvo ta silpnoji vieta, stabdžiusi vyr. vadovybės veiklą, o vėliau sudariusi galimybes jos likvidacijai.
Kita vertus, tik vieningos vadovybės suformavimas sudarė galimybę parengti aukšto lygio karinius-politinius dokumentus, įteisinančius rezistenciją kaip karinę-politinę organizaciją, atstovaujančią Nepriklausomos Lietuvos idėją okupuotame krašte.
Pagal tai, kaip keitėsi centralizacijos iniciatoriai ir geografija, galima tokia šio proceso periodizacija:
1. 1944—1945 m. spalio mėn. — Tauro ap. susiformavimas. Pirmasis bandymas vienyti pasipriešinimo pajėgas.
2. 1945—1947 m. sausis — Vilniaus „BDPS“ laikotarpis.
3. 1947 m. sausis—1948 m. ruduo — naujo BDPS centro veikla Tauro apyg.
4. 1949 m. vasaris—1953 m. gegužė— LLKS veiklos laikotarpis.
Šioje schemoje neatsispindi kai kurių atskirų žmonių ar organizacijų (kaip LTT — Lietuvių Tautinė Taryba, LIT — Lietuvos Išlaisvinimo Tarybos) veikla, nors jų programose pagrindinė nuostata buvo — vienyti kovojančias krašto pajėgas — ir net buvo daryta kai kurių žingsnių šiame darbe. Tačiau visų šių organizacijų veikla buvo greitai nutraukta ir neturėjo didesnio poveikio realiai situacijai.
J. Žemaičio—Vytauto byloje yra įdomus dokumentas — apybraiža apie vyr. vadovybės kūrimo peripetijas po Vilniaus „BDPS“ žlugimo. Deja, šis rašinys yra be pabaigos. Kadangi tekstas yra rašytas Vytauto ranka, buvo atliekama teksto grafologinė ekspertizė — tai rodo įvairūs ženklai ir pastabos tekste. Galbūt šis rašinys buvo reikalingas KGB tik norint padirbti Vytauto raštą savo tikslams.
Vis dėlto mums šis tekstas įdomus kaip vienintelis toks smulkus pasakojimas apie sąjūdžio kūrimąsi, jo problemas. Manome, kad skaitytojui bus įdomu susipažinti su šio dokumento tekstu.
Dalia KUODYTĖ
NUORODOS
1. VSK arch. Op. b. f. B. 5699/26999. L. 104.
2. VSK arch. F. 3. B. 33960. T. XI. L. 155—<7.
3. PKTS arch. dok. rink.
4. VSK arch. F. 3. B. 33960. T. 2. L. 226—23.
5. VSK arch. Ten pat. T. XI. L. 97.
6. PKTS arch. dok. rink.
7. VSK arch. F. 3. B. 33960. T. XI. L. 150.
8. VSK arch. Ten pat. L. 111.
9. VSK arch. Ten. pat. L. 118.
10. VSK arch. F. 3. B. 33960. T. 1. L. 181.
11. Ten pat. L. 181.
12. VSK arch. Op. b. f. B. 6126 /Sever/. T. 11. L. 5.
13. Ten pat. T. 1. L. 65.
14. Ten pat. T. 1. D. 1. L. 65.
15. Ten pat. L. 9.
16. Ten pat. L. 35.
17. Ten pat. L. 65.
19. VSK arch. F. 3. B. 33960. T. 2. L. 169— 7.
20. Ten pat. T. XI. L. 99.
21. Ten pat. L. 120.
22. Ten pat. L. 124.
23. Ten pat. L. 101.
24. Ten pat. T. 2. L. 203—4.
25. Ten pat. L. 296.
26. Ten pat. T. X. L. 45.
27. LVVOA. F. 3377 A. 55. B. 218. L. 97.
28. VSK arch. F. 3. B. 33960. T. 2. L. 204.
29. Ten pat. L. 61—2.
30. Ten pat. T. X. L. 281.
51. LVVOA. F. 3377. A. 55. B. 218. L. 136—7. 32. Ten pat. L. 137.
APYBRAIŽA APIE POGRINDŽIO ORGANIZACIJĄ
NUO BDPS SUŽLUGIMO IKI PASTAROJO METO
J. ŽEMAITIS—Vytautas
Turinys:
1. Pogrindžio organizacijos stovis BDPS sužlugimo momentu (1948. V)
2. Pastangos atkurti pogrindžio centralizaciją. VLKSO ir naujais pagrindais atkurtosios BDPS vyr. vadovybės veikla (1948. VI—1949. II. 10).
3. Naujai atkurtojo BDPS Prezidiumo ir Karo Tarybos bendras posėdis. Pogrindžio organizacijos pavadinimo pakeitimas. LLKS Tarybos posėdis (1949.11.10—23)
4. LLKS veikla (1949.11.23 — 1953.V.30).
Pastaba: tekste naudojami šie sutrumpinimai:
PL — Pietų Lietuva,
RL — Rytų Lietuva,
vdv. —vadovybė,
apg. — apygarda,
org. — organizacinis,
slaptav. — slaptavardis,
P-kas — Pirmininkas,
VLKSO — Vieninga Laisvės Kovos Organizacija
s-dis— sąjūdis,
sk. — skyrius,
rš. įg. — ryšių įgaliotinis.
pogr. —pogrindis,
št. — štabas.
VL — Vakarų Lietuva,
vyr. — vyriausiais,
sr. — sritis,
rn. — rinktinė,
vn. — vienetas,
Pr-mas — Prezidiumas,
BDPS — Bendras Demokratinio Pasipr. Sąjūdis,
LLKS — Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis,
v-kas — viršininkas,
ršn. — ryšininkas,
rš. — ryšiai,
1. Momentu, kada mano turimomis žiniomis iš pogrindžio kovos arenos išnyko paskutinis senojo BDPS Pr-mo (Prezidiumo) narys, (berods. Gediminas), pogrindžio vaizdas buvo apytikriai toks:
PL (Pietų Lietuva) —2 apg-dos (apygardos) Dainava ir Tauras, Dainavos vadas buvo man nežinomas, Tauro vadas — Saidokas (slaptav.);
VL (Vakarų Lietuva) — 2 apg-dos — Kęstutis ir Žemaičiai. Vadai — Žaltys — J. Žemaitis ir Etmonas — Montvydas.
RL (Rytų Lietuva)—4 apg-dos — Vytis, Vytautas, Didžioji Kova ir Algimantas. Vadai — Vaitelis, Miškinis, Plienas ir Šarūnas (trijų pastarųjų slaptav.); RLsr (srities) pavadinimas — Lietuvos Karalius Mindaugas, sr. vadas — Dobilas — J. Kimštas.
BDPS sužlugimo momentu pogrindis buvo gerokai pakrikęs. VL 1947 m. sužlugus senajai Žemaičių apygardos vdv-bei (vadas Semaška), naujoji tos apg. vdv-bė praktiškai nebeturėjo galimybės kontroliuoti pogrindžio didesnėje dalyje Kretingos, Telšių ir Šiaulių apskr. (apskričių) ir visai negalėjo kontroliuoti Mažeikių apskr. pogrindžio. Nors Kęstučio apg. vdv-bė ir energingai vystė savo organizacines pastangas, tačiau jos kontrolėje esančios rn-ės (rinktinės) buvo arba visais atžvilgiais blogai sutvarkytos (Birutė, Aukuras, Vaidotas, Kunigaikštis Žvelgaitis, Lietuvos Žalioji), arba organizacinėje bei atkūrimo stadijoje (Maironis, Šiaulių, Klaipėdos krašto — pastarųjų dviejų rn-nių pavadinimų neprisimenu).
Tuo metu VL buvo jau visiškai pribrendęs trečios apygardos steigimo reikalas, nes Kęstučio apyg. buvo perdaug išplėtusi savo ribas: aštuonių rn-ių apjungimą vienos vdv-bės žinioje laikiau neatitinkantį pačių elementariausių pogrindžio veiklos reikalavimų. Si nauja apg-da buvo įsteigta (išimant iš Kęstučio apygardos sudėties 4 rn-es) 1948 m. gegužės mėn. ir pavadinta Prisikėlimas (vadas P. Bartkus, tuometinio slaptav. tikrai neprisimenu, rodos, Žadgaila). Betarpiškai po naujos apygardos įsteigimo sekė (1948.VI) trijų apygardų (Kęstučio, Žemaičių ir Prisikėlimo) apjungimas į aukštesnį org. (organizacinį) vn-tą (vienetą — sritį, pavadintą Jūra (vadas Žaltys — J. Žemaitis, po savaitės perdavęs tas pareigas Rykliui — A. Milaševičiui).
Apie PL pogrindžio stovį senojo BDPS sužlugimo momentu šiokią tokią informaciją turėjau tik apie Tauro apygardą, su kurios vadu Žveju — Baltūsiu nuo 1947 m., berods, vasaros pabaigos vedžiau gana intensyvų susirašinėjimą, daugiausia domėdamasis pogrindžio centralizacijos reikalu. Žveją — Baltūsį aš laikiau jei jau ne oficialiuoju, tai bent faktinuoju PL sr. vadu. Dėl kurių priežasčių jis neinformavo manęs apie Dainavos apg-dą ir kodėl nebuvau su jos vdv-be surištas tiesiogiai — nežinau. Tiesa, tokio pageidavimo iš mano pusės, berods, ir nebuvo pareikšta. Apie Dainavos apygardos pajėgumą, ypač intelektualinių pajėgų atžvilgiu, aš sužinojau tik žymiai vėliau— 1948 m. pradžioje, kai Kęstučio apygardos vadovybei buvo atsiųstas sąrašas medžiagos, Žvejo — Baltūsio pasiųstos per Skrajūną į užsienį.
Ryšį su Žveju—Baltūsiu užmezgė Kęstučio apygardos štabo org. sk. (skyriaus) v-kas Žadgaila — Bartkus, berods su rš. įg. Zigos pagalba 1947 m. vasarą. Sis ryšis buvo intensyviai palaikomas iki žiemos, kuomet dėl suprantamų priežasčių ryšių intensyvumas sulėtėja. Žvejo—Baltūsio tikslas buvo gauti iš J kuo daugiau žvalgybinės informacinės ir kt. medžiagos pasiuntimui į užsienį. Žvejui —Baltūsiui žuvus (1948.II.2), susirašinėjimo su Tauro apg. vdv-be intensyvumas žymiai sulėtėjo.
Po Žvejo—Baltūsio žuvimo Tauro apygardos vadu buvo Šturmas. Šturmui netrukus žuvus, gavau Tauro apygardos vado laišką (ar raštą, neprisimenu), pasirašytą Rymanto, kuriame buvo pranešta, kad žuvęs (ar dingęs be žinios, neprisimenu) paskutinis BDPS Pr-mo narys, berods, kiek prisimenu, vadinęsis slaptavardžiu Gediminas. Šį laišką atgabenusi Tauro apg-dos rš. įg. Našlutė pareiškė, kad, žuvus jos mylimąjam Šturmui ir dėl kitų priežasčių, kurių ji neišvardino, ji nuo šiol atsisakanti nuo rš. įg. pareigų.
Turint galvoje tą aplinkybę, kad visą mano, kaip Kęstučio apygardos vado, susirašinėjimo su Žveju—Baltūsiu laiką jis ruošė Skrajūno ir Mažyčio—Audronio išvykimą į užsienį, darosi suprantamas jo šykštumas duoti platesnę informaciją apie PL pogrindį. Taip pat man atrodo, kad santykių tarp Žvejo—Baltūsio ir Dainavos apg-dos vdv-bės negalima būtų buvę pavadinti gerais.
Žinojau, kad Tauro apygardoje buvo 4 rn-ės, bet banditų /buvo parašyta — kovotojų, bet nubraukta. Red. past./ bent apytikrio skaičiaus nežinojau. Atsimenu trijų rinktinių pavadinimus — tai Birutė, Geležinis Vilkas ir Žalgiris.
Beje, Tauro apg-dos vadui Rymantui žuvus dar gavau vieną ar du laiškus nuo naujo apg-dos vado Saidoko, bet to laiško (ar laiškų) datos neprisimenu.
Trumpai suglaudus, PL pogrindžio stovį 1948.V galima įvertinti taip: Tauro apygarda, valdžios organų stipraus spaudimo pasėkoje, turėjo didelių nuostolių, ypač iš vdv-bių tarpo. Apie padėtį Dainavos apygardoje informacijų visai neturėjau. Man atrodė, kad tos dvi apg-dos net neturėjo sudariusios veiksmingos srities vdv-bės, o buvo apsijungusios tik formaliai.
Apie tuometinę RL pogrindžio būklę, dėl informacijos nepakankamumo bei nekvalifikuotumo, mano supratimas buvo taip pat gana miglotas. RL pogr. vadovai dažnai pabrėždavo jų kontroliuojamo pog-džio gausumą banditų (buvo — ginkluotais kovotojais), tačiau apie tų banditų (buvo — kovotojų) ir jų vadų ideologinį parengimą, organizuotumą, kovingumą, bei moralinį stovį objektyvios ir išsamesnės informacijos veik neturėjau. Tais klausimais mane teisingiau (objektyviau) ir pilniau informuodavo mano rš. pareigūnai, negu RL pogr-džio vadovai bei jų atsiunčiami rš. pareigūnai.
Ryšis tarp VL ir RL pogr-džių buvo užmegztas jau seniau, dar tebeesant gyvam buv. Kęstučio apg-dos vadui Visvydui — Kasperavičiui. Pav., aš atsimenu, kai dar 1947 m. pavasarį į mane (tuo metu buvusį Savanorio rn. vadu) kažkieno buvo nukreiptas Vytauto apg-dos štabo pareigūnas Siaurys (rodos, mokytojas), kuris ieškojo Kęstučio apg-dos štabo pareigūno Giedrio, su kuriuo, matyt, jau anksčiau jis buvo susitaręs vykti į susitikimą su Žveju—Baltūsiu. Vėliau, man jau vadovaujant Kęstučio apygardai, ryšis su RL pogr-džio atstovais buvo palaikomas veik reguliariai. Ryšį tarp VL ir RL pogr-džių palaikė iš VL pusės rš-kės Vida — Grigalavičiūtė ir Ziga; iš RL pusės Stirna — Vilimaitė ir Astra (girdėjau, kad pirmoji yra žuvusi).
Aš pats asmeniškai susirašinėjimui su RL pogrindžio vadovybe vadovavau nuo 1947 m. vasaros iki tų pat metų rudens. 1947 m. rudenį, siųsdamas Žadgailą — Bartkų į Šiaulių—Radviliškio apylinkes, aš jam, kaip gyvensiančiam arčiau RL, pavedžiau palaikyti rš. su RL pogr. vadovais ir paruošti sąlygas mano susitikimui su jais.
Be anksčiau minėto mano pripuolamo susitikimo su Vytauto apg-dos štabo pareigūnu Siauriu, aš turėjau dar du susitikimus su Algimanto apg-dos vado Šarūno rš. įgaliotinėmis: 1948 m. sausio ar vasario mėn. su Astra ir tų pat metų, berods, gegužės mėn. su Stirna — Vilimaite. Abi įg-nes pas mane nukreipė (iš Šiaulių apylinkių) Žadgaila — Bartkus. Abiejų šių rš. pareigūnių tikslas, mano nuomone, buvo (greta su siuntų atgabenimu) surinkti Šarūno pageidaujamų informacijų apie Kęstučio apg-a^ ir jos vdv-bę.
Pogrindžio organizacijos ryšių su užsieniu stovis mano turimomis žiniomis, 1948.V buvo toks:
1947 m. gruodžio mėn. paskutinėmis dienomis (berods, gr. 24 d.) iš Lietuvos per Kaliningrado sritį ir Lenkijos Liaudies Respublikos teritoriją išvyko, turėdami tikslą patekti į Vakarų valstybių valdomą teritoriją, BDPS specialūs įgaliotiniai Skrajūnas ir Mažytis—Audronis, kurie išsivežė su savimi pogr. org-jos paruoštą dokumentinę medžiagą. Tos medžiagos sąrašą man atsiuntė Tauro apygardos vadas Žvejas—Baltūsis 1948 m. sausio mėn. pradžioje. Sąrašas buvo spausdintas mašinėle apie 3/4 paprasto popieriaus lapo. Iš to sąrašo atsimenu šią medžiagą:
1. įgaliojimai (atskirai Skrajūnui ir Mažyčiui—Audroniui);
2. Lietuvos katalikų laiškas popiežiui Pijui XI;
3. Tauro, Dainavos, Kęstučio (ir, berods, kai kurių RL) apg-dų išleistų pogrindžio spaudos leidinių rinkiniai (parinkti geresnieji);
4. Pogr. org-jos dokumentų pavyzdžiai (deklaracijos, protokolai, nutarimai, įsakymai, ataskaitos, raportai ir kt.);
5. 1944—47 m. m. laikotarpyje išvežtų iš Lietuvos į kitas TSRS respublikos gyventojų sąrašai;
6. Žvalgybos žinios;
7. Fotonuotraukų rinkinys;
8. Platus rašinys „Švietimo būklė Lietuvoje“.
Be to, sąraše buvo išvardinta visa eilė rašinių, apibūdinančių įvairias LTSR gyvenimo sritis, kurių pavadinimų neprisimenu.
Iš visos medžiagos man, kaip Kęstučio apg-dos vadui, buvo atsiųstas tiktai pilnas tekstas Lietuvos katalikų laiško popiežiui Pijui XI, kurį aš padauginau ir išsiuntinėjau po 1 egz. Kęstučio apg-dos rn-ių vadams, be to, rodos, 1 egz. pasiunčiau į RL. Beje, 1947—48 m. m. žiemą aš, apsirengęs civiliai, minimo laiško nuorašo l egz. įbrukau į rankas kalėdojusiam kaime netoli Stulgių (vietovės pavadinimo neprisimenu) kunigui iš Kražių ar Stulgių miestelio. Kadangi buvo jau tamsu, tai nei aš kunigo, nei jis mano veido, aišku, įžiūrėti negalėjom. Su tuo kunigu ryšių nepalaikiau.
Apie Skrajūno ir Mažyčio—Audronio kelionės į užsienį pradžią, laišku mane informavo 1948 m. vasario ar kovo mėn. tuometinis Tauro apygardos vadas Šturmas, su grupe banditų palydėjęs minėtus BDPS įgaliotinius į Lenkijos LR teritoriją. Informacija buvo trumpa, apytikriai tokio turinio: Keliaudama jų grupė turėjo du susišaudymus: pirmą kartą Kaliningrado srities ribose, berods, Rominter Heide miško rajone su MGB pareigūnais, antrą kartą Lenkijos LR teritorijoje su UB pareigūnais. Antrojo susišaudymo metu Mažytis—Audronis buvo lengvai sužeistas. Lenkijos LR teritorijoje Skrajūnas ir Mažytis—Audronis susirišę su asmenimis, kurie turėjo padėti jų tolimesnėje kelionėje.
Apie ankstesnius pogr-džio ryšius su užsieniu žinojau tik faktus apie Prapuolenio—Deksnio, Meškio—Stankevičiaus keliones į Lietuvą ir apie jų vestus pasitarimus su tuometine BDPS vadovybe. Šią informaciją gavau per Žemaičių apygardos vadą Etmoną, berods, 1948 m. pavasarį, pavidale BDPS vyr. vdv-bės išleistos knygutės, kurios pavadinimo tiksliai neprisimenu. Aš ir kiti Kęstučio apg. vdv-bės nariai buvome įsitikinę, kad ta knygutė buvo išleista buvusios BDPS vyr. vdv-bės, vadovaujamos Erelio—Markulio.
Priedėlis prie 1 straipsnio. VL vidaus ir užsienio ryšiai
Nagrinėjamu momentu rn-ių vidaus ir išorės ryšiai ir apygardų vidaus ryšiai buvo vykdomi keliais būdais, būtent: 1) per ryšių grandinėles (tarpiški ryšiai), 2) per specialiai tam parinktus asmenis (netarpiški ryšiai) ir 3) asmeniškais atitinkamų pareigūnų susitikimais. Ilgainiui ryšio grandinėlėms sudaryti vis daugiau vietoje legaliai gyvenančių asmenų imta naudoti banditus. Taip padaryti vertė valdžios organų sankcijos, taikomos išaiškintiems ryšininkams.
Apg-dų išorės ryšiams palaikyti buvo naudojami tie patys būdai, kaip ir vidaus ryšiams, išskyrus ryšį per ryšių grandinėles.
Kęstučio apg-dos vdv-bė 1948.V naudojo:
a) ryšiams su Tauro apg-dos vdv-be — savo (Ziga) ir Tauro apg-dos vdv-bės (Našlutė) rš. įgaliotines;
b) ryšiams su RL sr. vdv-be — savo (Vida — Grigalavičiūtė) ir RL sr. vdv-bės (Stirna — J. Vilimaitė) rš. įgaliotines;
c) ryšiams su Žemaičių apg-dos vdv-be — savo (neprisimenu) ir Žemaičių apg-dos vdv-bės (Gegutė) ryšininkes;
d) ryšiams su Prisikėlimo apg. vdv-be —savo (Babunė ir dalinai Aušra) ir Prisikėlimo apg. vdv-bės (Vida ir Žiga) rš. įgaliotines.
Vidaus ryšiams su Aukuro, Vaidoto, Knygnešio ir Klaipėdos krašto rinktinėmis palaikyti Kęstučio apg-dos vdv-bė naudojo rš. įg. Audronę.
Priedėlyje (rašinio gale) sąrašus man žinomų ryšininkų, RP vedėjų ir kitų asmenų, su kuriais aš arba kiti banditai susitikdavo ryšių bei organizaciniais reikalais.
2. VLKSO ir naujais pagrindais atkurtosios BDPS vyr. vadovybės veikla ir ateities planai (1948.VI — 1949.11.10).
Pogrindžio centralizavimo naujais pagrindais sumanymo pradininkais ir įkvėpėjais laikau buvusį Kęstučio apg. vadą Visvydą — Kasperavičių ir tos apg. vdv-bės narius: Žadgailą — Bartkų, Giedrį (mokytoją) ir Vytautą— Paulaitį (ar Povilaitį, mokytoją iš Jurbarko m.).
Būdamas tuo laiku rn-ės vadu, aš palaikiau nuolatinį ryšį su Kęstučio apg-dos vadovybe ir centralizacijos reikalais buvau nuolat informuojamas. Pav., neįvykus senosios BDPS vyr. vdv-bės planuotam BDPS Prezidiumo ir BDPS Karo Tarybos posėdžiui (1947.1), Visvydas — Kasperavičius atsiuntė man tekstą jo paruoštos kalbos, kurią jis turėjo pasakyti tame posėdyje. Visvydui — Kasperavičiui žuvus (1947.IV.9), šios jo kalbos mintys buvo vadovaujančia gaire visose pogrindžio centralizacijos atkūrimo pastangose visiems likusiems Kęstučio apg-dos vdv-bės nariams, tame skaičiuje ir man, 1947.V išrinktam nauju Kęstučio apg. vadu.
Visvydo — Kasperavičiaus kalbos pagrindinė mintis pogr-džio centralizacijos bei vyr. vdv-bės sudarymo reikalu buvo tokia: pogr-džio vdv-bė turi būti sudaryta iš ginkluotų banditų, esančių nelegalioje padėtyje. Legalioje padėtyje esantieji pogr-džio veikėjai gali pogr-džio vadovybei padėti, bet negali į jos sudėtį įeiti. Lemiamas balsas turi priklausyti banditams, kaip nešantiems sunkiausią pogrindžio kovos naštą.
Man žinomi šie konkretūs žygiai pogr-džio centralizacijos atkūrimui, daryti iki 1947.V, t. y., iki manęs išrinkimo Kęstučio apg-dos vadu:
a) Tauro apg-dos vadas Žvejas—Baltūsis 1947 m. pradžioje organizavo plataus masto pasitarimą pogr-džio centralizacijos reikalu. Konkrečiai, jis norėjo, kad tame pasitarime iš visos Lietuvos dalyvautų kuo daugiausia pogr-džio vadovų rn-ės vado ir aukštesnių teisių. Žinau, kad kvietimą atvykti į šį pasitarimą Kęstučio apg-dos vdv-bė gavo pavėluotai, todėl iš VL į minėtą pasitarimą nenuvyko niekas. Vėliau, gavęs susipažinti su aukščiau minėto pasitarimo nutarimais, patyriau, kad tame pasitarime Kęstučio apg-dą atstovavo ats. j. ltn. Algirdas Zaskevičius, buvęs tos apg-dos atstovas prie senosios BDPS vyr. vdv-bės (Erelio — Markulio).
Kadangi Tauro apg-dos ryšys su RL ėjo per Kęstučio apg-dą, tai aišku, kad ir RL pogr-džio atstovai minėtame pasitarime dalyvauti negalėjo.
Iš minėto pasitarimo nutarimų visiškai aiškiai atsimenu vieną, būtent, kad naujai atkurto BDPS Prezidiumo Pirmininku buvo išrinktas gen. Gintautas (gen. Gintauto pavardė man nežinoma, spėjau, kad tai buv. Lietuvos buržuazinės kariuomenės gen. ltn. Giedrys).
b) 1947 m. kovo mėn. gale pas mane (Knygnešio rn-ės vadą) atvykęs Kęstučio apg-dos štabo org. sk. v-kas Žadgaila — Bartkus pranešė, kad apg-dos vadas paskyrė mane į sudėtį delegacijos, turinčios tikslą susitarti su Tauro apg-dos vdv-be dėl pogrindžio centralizacijos. Į šios delegacijos (vadovaujamos Visvydo — Kasperavičiaus) sudėtį, be manęs, turėjo dar įeiti Žadgaila— Bartkus ir Vaidoto rn-ės vadas Budys — J. Čeponis. Aš su Žadgaila — Bartkumi turėjau tuojau vykti pas Budį — Čeponį. Visvydas— Kasperavičius žadėjo pasivyti mus pakeliui. (Tokią pat informaciją kiek anksčiau buvau gavęs laišku ir iš paties Visvydo — Kasperavičiaus).
1947 m. IV.8, man su Žadgaila — Bartkum ir keletu palydovų — banditų vos tik pradėjus kelionę, nelaimingo atsitikimo pasekmėje Žadgaila — Bartkus buvo pavojingai sužeistas ir aš turėjau, palikęs jį pakeliui gydytis, tęsti kelionę vienas. Susitikęs su Budžiu — Čeponiu sužinojau, kad sąlygos susitikimui su Tauro apg-dos delegacija esančios labai nepalankios. Kadangi savo tarpe neturėjome nei vieno Kęstučio apg-dos vdv-bės nario, nepalyginti geriau už mudu abu nusivokiančio svarstytinuose reikaluose ir esančio pilnai dalykų kurse, nutarėme kelionę į susitikimą atidėti.
c) Kęstučio apg-dos tarybos posėdžio metu (1947.V) buvo nutarta įgalioti Giedrį susitarti su Tauro apg-dos vdv-be dėl centralizacijos. Birželio ar liepos mėn. Giedrys Kauno priemiestyje, Aleksote, susitiko su Žveju—Baltūsiu, tačiau apie pasitarimo rezultatus manęs ir Žadgailos — Bartkaus nepainformavo. Kaip vėliau paaiškėjo, Giedrys, Budys — Čeponis ir Visvaldas — Danilevičius, būdami nepatenkinti manęs išrinkimu į Kęstučio apg-dos vado postą, projektavo išskirti iš Kęstučio apg-dos sudėties Aukuro, Vaidoto ir Knygnešio rn-es ir kartu su tomis rn-is arba įsijungti į Tauro apg-dos sudėtį, arba sudaryti iš jų naują apg-dą. 1947 m. vasaros gale žuvus Giedriui, matyt, šio projekto autoriui, minėtos rn-ės pasiliko Kęstučio apg-dos sudėtyje.
Plačiau apie Giedrio pasitarimų su Žveju — Baltūsiu rezultatus manęs ir vėliau niekas nepainformavo. Sužinojau tik, kad buvo sutarta: 1) dėl Giedrio įtraukimo į BDPS vyr. vdv-bės sudėtį ir 2) dėl dydžio materialinės paramos, kurią Kęstučio apg-dos vdv-bė turės teikti BDPS vyr. vdv-bei.
d) Kitos Kęstučio apg-dos vdv-bės pastangos atkurti pogr-džio centralizaciją, bendradarbiaujant su Tauro apg-dos vadovybe, paminėtos šio rašinio I str-je.
Pogrindžio centralizavimo naujais pagrindais planą sudarėme aš su Žadgaila — Bartkumi, pasitardami su buvusiais Kęstučio apg-dos vdv-bės nariais, dar 1947 m. vasarą. Numatydami pogr-džio vyr. vdv-bės būstinę įkurti Šiaulių—Radviliškio apylinkėse, mudu nutarėme, kad Bartkus 1947 m. vasaros gale ar ankstyvą rudenį nuvyks į anksčiau nurodytą rajoną ir iki 1948 m. vasaros paruoš sąlygas apsigyventi likusiems vyr. vdv-bės nariams. Šiaulių—Radviliškio apylinkės buvo pasirinktos dėl jų patogios padėties komunikacijos atžvilgiu. 1947 m. rugsėjo mėn. Žadgaila— Bartkus, lydimas Nakties — Liesio ir Našlaičio — Cibulskio išvyko į minėtą rajoną ir susitaręs su Šiaulių rn-ės vadu Naru (ats. ltn., buvęs policijos nuov. v-ko padėjėju Šiauliuose) gavo savo žinion atitinkamą rajoną ir tris banditus: Vėją — Daukšą, Vasarį (pavardę žinojau, bet dabar neatsimenu, kilęs, berods, iš Gudelių km. Šiaulių rajono), trečiąjį, kurio slaptavardžio nebeprisimenu; žinau tik, kad kilęs, berods, iš Ukmergės apskr.; 1948 m. rudenį perkeltas į K. Žvelgaičio rinktinę, vėliau sužinojau, kad ten žuvęs. (Ir visi kiti šioje pastraipoje suminėti banditai mano turimomis žiniomis, yra žuvę).
Aš su kitais Kęstučio apg-dos vdv-bės nariais, pasilikę veikti Skaudvilės— Kryžkalnio— Kražių—Kaltinėnų apylinkėse, turėjome tikslą sueiti į artimesnį kontaktą su Žemaičių apg-dos vdv-be ir apjungti Kęstučio ir Žemaičių apg-das į aukštesnį org. vn-tą — sritį. Po keletos susitikimų su Žemaičių apg-dos vdv-be (įvykusių 1947—48 m. m. žiemą ir 1948 m. pavasarį) ir raštu susitarus su naujai įsteigtos Prisikėlimo apg-dos vdv-be, sritis buvo įsteigta 1948.VI. Srities taryba vadu išrinko mane. Aš parinkau srities slaptavardį — Jūra ir paskyriau: sr. štabo v-ku — buvusį Kęstučio apg-dos št. v-ką Kardą — Gužą (tarnautoją, kilusį, berods, iš Ukmergės apskr.), sr. št. inf. sk. v-ku — Tvaną — A. Liesį (studentą, mokytojo sūnų, kilusį iš Jurbarko m.) ir sr. št. pareigūnu (neatsimenu kokiu)—Gintautą — Ivanauską (tarnautoją, laiškininko sūnų, kilusį iš Raseinių m.). Tuo pat metu į Kęstučio apg-dos vdv-bę (Kęstučio apg-dos tarybai išrinkus) paskyriau: vadu — buv. Aukuro rn-ės vadą Visvaldą — Danilevičių (techniką, kilusį iš Zarasų apskr.) ir buv. Birutės rn-ės št. inf. sk. v-ką Remigijų (mokytoją, kilusį iš Kelmės m. apylinkių).
1948 m. pavasarį, gavęs tauro apg-dos vado Saidoko ar Rymanto pranešimą, kad žuvęs (ar dingęs be žinios, tikrai neatsimenu) paskutinis BDPS Prezidiumo narys (berods, Gediminas) ir raginimą imtis iniciatyvos atkurti pogrindžio vyr. vdv-bę, aš, pasitaręs su kitais Jūros vdv-bės nariais, nutariau nedelsdamas veikti. Sąlygos tam buvo jau iš anksto paruoštos. 1948 m. apie birželio mėn. vidurį aš paskyriau Jūros vadu Ryklį — A. Milaševičių ir perdaviau jam savo pareigas, o po savaitės (apie 20.VI.48) išleidau pirmąjį VLKSO (Vieningos Laisvės Kovos Sąjūdžio Organizacija) įsakymą ir išsiuntinėjau PL, RL ir (įteikiau) VL pogrindžio vadovams.
Į naują veikimo rajoną išvykau 1948 m. liepos mėn. antroje pusėje. Mane palydėjo J vadovavimo dalinio ir pakeliui esančių vietinių dalinių banditai, kurie Kelmės—Saudininkų (?) rajone lydėjimą perdavė iš Šiaulių apylinkių atvykusiems manęs pasitikti banditams. 1948.VII27 d. rytą atvykau į Dukto mišką, kur radau visą Prisikėlimo apg-dos vdv-bę: Žadgailą — Bartkų, Krivį — Grigonį ir Naktį — Br. Liesį. Sekančią dieną Prisikėlimo apg-dos vadu paskyriau Krivį — Grigonį, Žadgailą — Bartkų paskyriau VLKSO štabo organizacinio skyriaus viršininku.
Ryšių reikalui VLKSO vdv-bė buvo numačiusi naudoti kaip pagrindinę ryšininkę-įgaliotinę Zigą (pavardės neatsimenu), kilusią iš Kupiškio raj., studentę—medikę 4-o kurso, anksčiau dirbusią Kęstučio apg-dos, vėliau Prisikėlimo apg-dos rš. įgaliotine. Jai sutartu laiku (1948.VII.27— 28) negrįžus iš kelionės į Kauną, jos vietoje rš. įgaliotinės pareigoms buvo panaudota buvusi LTSR Mokslų Akademijos Chemijos Instituto aspirantė Zita (pavardės neatsimenu) kilusi, berods, iš to paties Kupiškio raj. Ryšiui su J buvo naudojama Prisikėlimo apg-dos rš. Vida — Grigalavičiūtė ir jos sesuo Aldona (abi šios rš. 1948 m. gale valdž. organų sulaikytos). Iš J atvykdavo rš. įg. Bobutė, kilusi iš Radviliškio m. ir kita, ištekėjusi moteris, slaptavardžio neprisimenu, kilusi iš Šiaulių apylinkių (ar ten gyvenusi).
Iš M (rytų Lietuvos sritis) atvykdavo rš. įg. Stirna—Margarita — Vilimaitė Izabelė (vėliau žuvusi bunkery, Tytuvėnų raj.).
Persikėlus į Šiaulių apylinkes, pirmas mano praktiškas veiksmas pogrindžio centralizacijos reikalu buvo žygis į RL tikslu susitikti su RL pogrindžio vadovais ir parinkti iš jų tarpo du asmenis į pogrindžio vyr. vdv-bę. Į tą žygį išėjau 1948 m. rugpjūčio mėn. pradžioj lydimas naujojo Prisikėlimo apg-dos vado Krivio — Grigonio ir 3 banditų (Našlaičio — Cibulskio ir kitų dviejų, kurių neatsimenu slaptav.). Radvilonių miške (Šeduvos raj.) radau stovyklaujančią Lietuvos Žaliosios rn-ės vdv-bę, tarp kita ko labai išpūstos sudėties (apie 20 asm.). Čia teko lankyti apie 2 savaites, kol buvo susirišta su Žaliosios rn-ės vdv-be. Per tą laiką turėjau progos susipažinti su Liet. Žaliosios rn-ės vdv-be ir banditais, jų organizaciniu, kariniu bei ideologiniu parengimu, vis. dalies, drausmės ir konspiracijos lygiu. Kadangi ta rn-ė 1948—49 m. laikotarpyje buvo iš esmės likviduota, tai skaitau būsiant nenaudinga ją liečiančius bendruosius duomenis plačiau nagrinėti. Paminėsiu tik vieną reikšmingesnį faktą. Rūpindamasis savo grupės žygio saugumu aš įžiūrėjau, kad tos rn-ės nario Rudžionio elgesys ir ypač praeitis labai įtartini. Į tai aš atkreipiau Žaliosios rn-ės vado dėmesį ir paprašiau jį taip reikalus sutvarkyti, kad apie mano grupės grįžimo atgal datą Rudžionis nesužinotų, arba sužinotų klaidingai. Deja, pastebėjau, kad į šį mano įspėjimą rn-ės vadas neatkreipė reikiamo dėmesio.
Apie rugpjūčio mėn. 20 d. Žaliosios miške (Panevėžio raj.) susitikau su Žaliosios rn-ės vdv-be (vadas — Daujotas, buvęs techn. mokyklos mokinys). Buvo numatyta, kad šiame miške turės įvykti mudviejų (mano ir Žvitrio — Grigonio) susitikimas su RL pogr-džio vadovais. Apie savaitę palaukę gavom pranešimą, kad RL pogr-džio atstovai į susitikimą negalį atvykti dėl valdžios organų didelio spaudimo. Tai sužinoję, mudu su Žvitriu — Grigoniu nutarėm su savo palydovais grįžti į Šiaulių apylinkėse esantį Dūkto mišką.
Kaip vėliau iš RL pogr-džio atstovo Dieduko—Merainio—Šibailos ir rš. įg. Stirnos — I. Vilimaitės sužinojau, RL pogrindžio atstovai neatvyko į susitikimą Žaliosios miške (Panevėžio raj.) dėl Šarūno sąmoningai jiems suteiktų neteisingų informacijų apie valdžios organų veiksmus (kurių tikrumoje visai nebuvę). Kuriuo tikslu Šarūnas klaidino RL pogrindžio atstovus — nežinau. Spėju, kad ten būta kokių nors Šarūno asmeninių kombinacijų bei intrigų.
Iki mano atvykimo į Šiaulių—Radviliškio apylinkes Žadgaila — Bartkus su 4 savo pagalbininkais įrengė Rekyvos—Dvarininkų gel. stoties apylinkėse 3 slėptuves. Dviejose iš jų man teko gyventi, trečiosios vietos tiksliai nežinau, tik iš kitų kalbų numanau, kad ji turi būti Pušinavos— Polekėlės km. (Radviliškio raj.) apylinkėje, ūkininko sodyboje, daržinėje.
Pagal mano su Žadg. — Bartkum iš anksto apsvarstytą ir paruoštą planą, reikėjo įrengti dar 3 slėptuves ne arčiau, kaip už 10 km. nuo jau įrengtų slėptuvių. Tam buvo pasirinkta Kairių apylinkė (Šiaulių raj.) Žadg. — Bartkus man sakėsi, kad vieną slėptuvę toje apylinkėje (Zvėgių kaime) jis bandęs kasti dar prieš mano atvykimą į Šiaulių apylinkes, bet dėl vietos žemumo nuo to darbo turėjo atsisakyti (ėmė veržtis vanduo).
Aš asmeniškai dalyvavau tik vienos slėptuvės įrengimo darbuose, Za-pelskių km. (Šiaulių raj.) ūkininko tvarte (netoli vėjinio malūno). Prieš šios slėptuvės įrengimą protestavo visa ūkininko šeima pareikšdama, kad mums apsigyvenus slėptuvėj, ji visa išsikraustysianti gyventi į Šiaulių miestą. Neatsižvelgdami į tai, mes slėptuvę įrengėm, šeimininkų reiškiamą baimę ir protestą laikydami laikinu, praeinančiu reiškiniu.
Sužinojau, kad Šiaulių m. apylinkėse slapstėsi buvęs lietuviškos buržuazinės armijos majoras Masys Petras. Stengiaus su juo susitikti, bet mano nustatytu laiku Masys į susitikimo vietą neatvyko. Tuo pat laikotarpiu sužinojau, kad Kairių apylinkėse, savo nuosavame ūkyje gyvenąs kitas buv. liet. buržuazinės armijos majoras (pavardės neprisimenu). Man susitikus su minimu asmeniu paaiškėjo, kad jis ne majoras, bet atsargos jaunesnysis leitenantas, žmogus labai įsibaukštinęs, pogrindžio veiklai visai netinkamas.
Gavęs žinių, kad netoli Rekyvos esančio (berods, Karpiškių) durpyno vedėju esąs man pažįstamas buv. liet. burž. armijos kapitonas Grinevičius, norėjau su juo susitikti, bet, nesant galimybės tai padaryti nenumatant būtino reikalo įtraukti jį į banditus, susitikimo su juo reikalas atpuolė.
Teko iš šalies stebėti Žadgailos— Bartkaus susitikimą su jaunu asmeniu (apie 25—27 m. amžiaus), kuris palaikė ryšį tarp Ž. — Bartkaus ir grupės tarnautojų-inteligentų, gyvenančių Šiaulių mieste. Minimą asmenį į mišką atvedė viena kuri mūsų ryšininkių ar RP vedėjų. Svarbiausia, ko mes iš tos grupės pageidavom — tai materialinės paramos, informacijų, žvalgybos žinių ir rašinių pogr-džio spaudos leidiniams.
Vėliau, man su Žadgaila — Bartkum svarstant tokių bendradarbių grupių miestuose turėjimo klausimą, Žadg. — Bartkus pareiškė savo nusivylimą Šiaulių m. grupės veikla.
„Tai daugiausia mėgėjai papolitikuoti, paaimanuoti, rankomis pamostaguoti — štai, va, ir mes kaip kovojame! Pažadų ir užsimojimų pas juos daug, o kai reikia realios paramos iš jų gauti — šnipšt...“ (Žadgailos — Bartkaus žodžiai).
1948 m. rugsėjo ar spalio mėn. tame pat Dūkto miške (netoli Šilėnų gel. stoties) susitikau su mano sūnaus globėja O. Lubinavičiene. Ją pas mane atvedė ryšininkės Babunės sesuo, apie 16 m. moksleivė, gyvenanti Radviliškio mieste. Per naktį pasikalbėjęs, rytą palydėjau Lubinavičienę netoli Šilėnų stoties, įdavęs, berods, 300 rublių paramos sūnaus išlaikymui.
Vaikščiojant su banditų daliniu po Kairių apylinkes (Šiaulių raj.), netikėtai teko susitikti 4 banditus iš K. Žvelgaičio rn-ės. Nors teko praleisti su jais visą dieną, tačiau jų slaptavardžių aš neatsimenu, atsimenu tik, kad vienas iš jų, keturiais metais už mane vyresnis, buvo užsiželdinęs trumpą plačią tamsią barzdą. Žadgaila — Bartkus ir kiti banditai (išskyrus Žygūną — Kimštą ir mane) su jais buvo pažįstami iš seniau.
1948 m. spalio mėn. į Dūkto mišką atvyko RL pogrindžio atstovai Dobilas—Žalgiris — Kimštas ir Diedukas — Šibaila. Pasitarimo su jais rezultatai surašyti 2-se dokumentuose, būtent: 1) VL srities VR ir RL srities atstovų Lietuvos pogrindžio Vyr. Vdv-bei atkurti 1948.11.10—12 d. d. posėdžio protokole ir 2) BDPS Prezidiumo 1948.11. 12 d. posėdžio protokole Nr. 1.
1-ojo dokumento turinio santrauka. Posėdžio dalyviai, konstatavę senonosios BDPS Vyr. Vdv-bės sužlugimo faktą, priimdami dėmesin Tauro apg. vado 48.07.16 rašte Nr. 124 sl. pateiktus PL srities vardu pareiškimus, išnagrinėjo pogr-džio vardu pareiškimus, išnagrinėjo pogr-džio Vyr. Vdv-bės sudarymo bei funkcionavimo klausimus, visais svarstytais klausimais priėjo vieningą nuomonę ir nutarė:
1. Kviesti visus tautiečius pagerbti žuvusius ir žūstančius pogr-džio narius;
2. Pogr-džio narių vardu prisiekti, kad gyvoji kovojanti Lietuva nenukrypstamai sieks tikslo — atstatyti nepriklausomą Lietuvą ir kad ji tą kovą tesės iki galutinės pergalės;
3. Pareikšti padėką PL pogr-džio nariams (ypač Tauro apg. ir jos Vdv-bei) už didžiulius darbus pogr-džio centralizacijai įgyvendinti;
4. Pasmerkti J. A. Markulio ir jo bendrininkų veiklą, surinkti prieš juos kaltinamąją medžiagą ir perduoti vyr. vdv-bei, kad galėtų kaltininkus perduoti Karo Lauko Teismui;
5. Laikinai priimti pavadinimą BDPS, Lietuvos BDPS statutą ir Lietuvos pogr-džio vyr. vdv-bės schemą, įvedant kai kuriuos neesminius pakeitimus;
6. Paruošti naujus pogr-džio org-jos pavadinimo ir statuto projektus;
7. Atkurti minimalios sudėties BDPS Prezidiumą;
8. Atkurti minimalios sudėties Vyriausiąjį Ginkluotųjų Pajėgų Štabą;
9. Kviesti Taurių perimti pogr-dį ir užimti BDPS Pr-mo P-ko postą;
10. Vytautą išrinkti BDPS vyriausiuoju Ginki. Pajėgų Vadu. Iki bus išrinktas ir pradės vykdyti savo pareigas BDPS Pr-mo P-kas, tas pareigas laikinai eiti pavesti BDPS VGPV Vytautui;
11. Pasiūlyti PL sr. vdv-bei atsiųsti BDPS Pr-mo P-ko valdžion du asmenis ( pogrindininkus) BDPS Pr-mo nariais;
12. Žygūną išrinkti BDPS Vyriausiojo Ginki. Pajėgų Štabo V-ku;
13. Merainį išrinkti Visuomeninės Dalies Skyriaus V-ku;
13. Žadgailą išrinkti Pr-mo Sekretoriumi.
2-rojo dokumento turinio santrauka. Posėdyje svarstyta:
I. Bendrieji organizaciniai klausimai. Nutarta:
1. VLKSO pervardinti į Ginkluotąsias Pajėgas;
2. Einantį VLKSOV pareigas Vytautą iš pareigų atleisti ir paskirti į kitą org. vn-tą;
3. KV Žalgirį iš pareigų atleisti ir perkelti į kitą org. vn-tą;
4. DK Štabo V-ką Dieduką iš pareigų atleisti ir perkelti į kitą org. vn-tą;
5. VLKSO Štabo Org. Sk. V-ką Žadgailą iš pareigų atl. ir perk. į kitą org. vn-tą;
6. JV Ryklį patvirtinti pareigose.
II. Organizacinės struktūros suvienodinimo klausimas.
Nutarta rekomenduoti:
a) RL ir PL apg-dų vadams išsirinkti savo sričių vadus;
b) sričių vadams sukomplektuoti savarankiškus ir veiksmingus sričių štabus;
c) pakeisti rinktinės organizacinę struktūrą, įvedant jos apimtyje naujus org. vn-tus — rajonus.
Pats pasitarimas vyko sklandžiai, be sunkumų. Pasikeitus inf-ja apie pogr-džio stovį, pereita prie svarbiausio — pogr-džio centralizacijos atkūrimo klausimo. Žadgailai — Bartkui ir man supažindinus RL pogr. atstovus su pogr. centralizacijos atkūrimo naujais pagrindais, sumanytojų ir įkvėpėjų mintimis, planais ir iki šiol atliktais konkrečiais žygiais, RL pogr. atstovai esmėje visa kam pritarė. Po to pasitarimo dalyviai vieningai padarė nutarimus, išdėstytus 1-me ir 2-me dokumentuose.
Naujai atkurtosios BDPS vyr. vdv-bės veikla pradžioje pasireiškė tos vdv-bės narių nuomonių įvairiais klausimais detalesniu išsiaiškinimu bei suderinimu ir veiklos planų ateičiai sudarymu. Lygiagrečiai buvo vykdomas pasirengimas žiemai.
Merainis — Šibaila ir aš, kaip fiziniai silpnesni, buvome apgyvendinti slėptuvėje netoli Dvarininkų gel. stoties; visi likusieji vykdė pasirengimo žiemai ir ryšių bei apsirūpinimo uždavinius. Gyvendami keletą savaičių drauge slėptuvėje mudu su Merainiu — Šibaila turėjome progos pasikeisti turima informacija, savo pažiūromis į pogr-džio org-jos veiklą bei jos perspektyvas ir konkrečiai suderinti mūsų pažiūras į pogr-džio visuomeninę veiklą. Aš pasiūliau Merainiui — Šibailai paruošti pogr-džio visuomeninės veiklos programą ir patiekti ją BDPS Pr-mui tvirtinti. Merainis— Šibaila tuojau pat pradėjo ruošti jos projektą ir iki 1949.02.10 buvo
paruošęs 1-ojo skyriaus projektą ir kitų skyrių metmenis. 48.12 pradžioj, kaip RL pogr-džio atstovas vyr. -vdv-bėje ir 1. e. Visuomeninės Dalies V-ko pareigas, jis parašė užmezgimui tiesioginio kontakto, gana platų laišką JV, daugiausia visuomeninės veiklos reikalais. Sis laiškas, matyt, drauge su ršn-ke Vida — Grigalavičiūte 48.12 (apie vidurį) pateko į valdžios organų rankas.
Žygūnui —Kimštui kiek sunegalavus, Žadgaila — Bartkus jį patalpino slėptuvėje Einoraičių km. (Šiaulių raj.), kurioje jie abu pagyveno 10—14 dienų.
Besiruošiant įrengti dar vieną slėptuvę (Zvėgių km. Šiaulių raj.), ūkininkas, pas kurį buvo ketinama tą slėptuvę įrengti, pranešė apie mus valdžios organams — milicijai (mums apie tai nieko nežinant). Tik laimingu aplinkybių susidėstymu galima paaiškinti tą faktą, kad mūsų grupė tuomet išvengė sunaikinimo. 48.07, pabaigoje įvykęs rš. įg. Žigos asmens dokumentų pagrobimas Šilėnų gel. stotyje, o po kelių dienų ir jos pačios sulaikymas Šiaulių mieste rodė, kad mūsų gyvenamos aplinkybės valdžios organams jau žinomos.
Sąryšį su visa tuo, mes ne tik turėjome palikti Kairių apylinkę, o Žygūną— Kimštą skubiai grąžinti į RL, davę jam uždavinį surasti ir paruošti rajoną, tinkamą BDPS vyr. vdv-bei apsigyventi ir veikti, bet ir savo (ypač ryšininkų) judėjimą smarkiai apriboti.
Žygūnas — Kimštas iš Dūkto miško išvyko 1948 m. lapkričio mėn. gale ar gruodžio mėn. pradžioj.
Likusieji žiemai susigrupavome taip: Žadgaila — Bartkus, Našlaitis — Cibulskis ir aš — vienoje slėptuvėje (Einoraičių km.); Merainis — Šibaila, Vėjas — Daukša ir Vasaris — kitoje slėptuvėje (berods, Dvarininkų km.).
Vykdydamas VL sr. ir RL sr. atstovų; Lietuvos pogr-džio Vyr. Vdv-bei atkurti 48.11.10—12 d d. posėdžio nutarimą: „9... .kviesti Taurių pereiti į pogrindį ir, jam sutikus tai padaryti, pasiūlyti užimti BDPS Pr-mo P-ko postą“, aš parašiau Tauriui atitinkamo turinio laišką (laiške pažymėta atgalinė data,..........
Manfredo VOLODKOS pieš.
