MŪŠIS VALATKAIČIŲ PELKĖJE

Apie mūšį, vykusį 1945 m. rugpjūčio 3 d., turiu keletą dokumentų iš partizanų archyvų, iš KGB bylų, Juozo Paliūno prisiminimų knygą ir keleto gyvų liudininkų pasakojimų.

Juozas Paliūnas-Rytas (tuo metu slapyvardžiu Vairas) rašo:

“...rugpjūčio mėn. pradžioje lietus lyja visą dieną. Negalime įvykdyti numatyto iš esamos stovyklos išsikėlimo. Pavakary, apstojus lietui, kiti draugai išvyksta išrinkti naujos stovyklos. Esamoje stovykloje stovime seniai, dar prieš Šaukoto puolimą, be to, takai išsimynė. Grįžo šlapi draugai ir pareiškia suradę naują vietą stovyklai. Visi aptarę, kad šią naktį turi grįžti Rasas, o Kriviaus sveikata pagerėjusi (iš po Šaukoto operacijos persišaldė, 39 laipsniai), be to, didelė rasa, tai nutarėm keltis rytoj. Lietaus išvarginti visi užmiegame mirtinu miegu... Sargybinis: “Kas?” Vėliau vėl kartoja: “Kas?” Visi šokstame iš miego, griebiame už ginklų ir, apleidę guolius, išsidėstom pelkėje (apsistojimo vieta didelėse švendrėse). Pasigirsta balsas: “Šviesiausias Rasas, nebijokit!” Rasas ir kiti partizanai grįžta iš apylinkės parnešdami spaudą ir kt. Sutikriname, ar visi ginklus buvo paėmę ir juokaudami, kad šilčiau būtų, sugulame į guolius. Klausėmės naują spaudą ir kt. Dar saulei netekėjus, virėjas pasilieka virti pusryčius, o kiti - ramiai užmiegame gaivinančiu rytiniu miegu...

Aš, pusiau miegodamas, girdžiu pasikartojantį balsą - “kas?” Klausia patylomis, kad bereikalingai neišbudintų miegančių partizanų. Trečiu klausimu - “kas?” - vyrai... užverda pragariška priešo ugnis ir šauksmai “ura!” Aš parkrentu išgrįsto rajono viduryje. Nesulaukdamas komandos, atidengiu vieną seriją į priešą. Vėliau pilvu prišliaužiu prie guolio, paimu atsarginės apkabos diržą bei granatas. Priešas šaudo pragariška ugnimi ir komanduoja: “Pirmyn, pirmyn...”

... Darant perbėgimą, pastebiu du apvirtusius partizanus... Negyvi... Pasiveju part.Krivį, kuris per samanas ir dumblą vos paeina, bet šautuvą nešasi... Su ašarom akyse prašosi nepalikti (smarkiau negali paeiti, nes serga). Stumdamas jį su viena ranka, sakau jam skubėti. Priešas aptilo šaudęs, bet jaučiasi, kad vejasi. Palikti part.Krivį?.. Per dumblą panešti neįmanoma, be to, aš vos kvapą teatgaunu. Vėl pasidaro gaila, nes jis ginkluotas paprastu šautuvu ir šovinių atsargos nepasiėmęs. Vėl kyla mintis:

žūsim abu. Šaukiu: skubėkim! Krivis surinka: “Rusai, šuo!” Atsigręžęs į priešą, prieš save pamatau rusą ir girdžiu nuo pirmo šūvio girdėtą balsą: “Čia automatčikas, pirmyn, rebiata, pirmyn!” Šuo drasko mano šlaunis. Nekreipdamas dėmesio į šuns kandžiojimą, už 5-6 metrų matau viso puolimo vadą-kapitoną, kuris, paleidęs šunį, keikdamas žvėrišku balsu, kabinasi nuo pečių desantinį automatinį pistoletą. Matosi, kad nori mane, besiraitantį su šunimi, prisvaiginti ir paimti gyvą. Aš akimirksniu, nekreipdamas dėmesio į šuns kramtymą, leidžiu ilgą seriją į kapitoną. Kapitonui iškrinta ginklas, rankom griebiasi už krūtinės ir krinta. Beveik nenutraukdamas seriją atkreipiu į šunį. Šunies galva ištykšta mano akyse. Šaunant šunį, pastebiu atbėgančius 5 rusus ir pasuku seriją ta kryptimi. Rusai sugula už uždangų... Tuokart darau perbėgimus ir galvoju, kokioje pelkėje teks žūti. Baisu... Minėti rusai stipriai mane apšaudo. Pajutau blauzdoje skausmą... Prisiveju Krivį, kuris ištaria: “Ar tu dar?..” Aš surikau: skubėkim! Vėl stumiu Krivį. Pastebiu priekyje..., bet tai savi. Priartėju. Partizanas Gavėnas guli... Stirna ir Banginis stebi aplinką. Gavėnas atsisėda ir prašo manęs, kad nepalikčiau. Stirna duoda man bintų aprišimui sutrupinto Gavėno rankos kaulo. Aptvarkęs sukomanduoju: “Gavėnas ir Krivis paskui mane, Banginis ir Stirna - paskui ligonis”. Perrišdamas kiek atgaunu kvapą. Dabar prie savęs turiu du rimtus kovotojus, nuotaika gerėja...” (Partizano keliu. P. 19-21)

Toliau aprašo ir tai, kas vyko po mūšio, atsitraukiant nuo priešo persekiojimo. “Į antrą dieną priartėjom prie Gudžiūnų miestelio. Rugiuose laukiam vakaro, nes vakare gydytojas suteiks pagalbą. Gudžiūnuose pasigirsta smarkus šaudymas. Kas būtų... Vakare praneša, kad buvo laidojamas rusų kapitonas. Kartu į tą pačią duobę atskirame karste įdėjo jo šunį. Pasakojo, kad jie atvežti nuo Grinkiškio-Giedraičių, kažkokių pelkių. Žuvo mūšyje su partizanais. Dedant jį ir šunį į duobę saliutavo...”

“... gaunu pranešimą po pranešimo, kad kai mane sužeidė, žuvo Izidorius, Perkūnas, Švilpikas ir Naujokas. Be manęs ir Gavėno, dar 3 sunkiai sužeisti. Iš kautynių ištrūkę draugai ant rytojaus dar turėjo ginamas kautynes, kuriose žuvo mano pirmų dienų bendražygis - Žąsinas ir Pempė. Dėl susidariusių aplinkybių, Dūdelė paimtas gyvas, kartu su juo Bielskis. Krivis, Tėvas, Tarzanas, Dūlius ir kiti stojo (legalizavosi)”. (Partizano keliu. P.22.)

Apie tą patį mūšį tą pačią dieną Pabaltijo fronto NKVD užnugario kariuomenės vadas pulkininkas Romanov visiškai slaptu spec.pranešimu raportavo į Maskvą gen.-ltn.Tkačenkai apie Kuročkos būrio sunaikinimą: “...pagal žvalgybos skyriaus surinktą informaciją (apie Kuročką ir Gudaitį) 1945 m. liepos 26 d. suradome ir užverbavome agentą-maršrutininką, slapyvardžiu “Batikas”, kuris 1945 m. liepos 28 d. pranešė, kad apie 2 km į pietvakarių pusę nuo Gegužinės kaimo, Grinkiškio vls. miško, pelkėje slepiasi grupė partizanų. Jų skaičius nežinomas.

Realizuojant gautą pranešimą, į partizanų buvimo vietą buvo pasiųsti 12-as ir 14-as būriai, kuriems vadovavo žvalgybos viršininko pavaduotojas vyr.ltn.Balandin.

Vykdant operacijas 12-as būrys pastebėjo pėdsakus, einančius į pelkės pusę. Jais buvo paleistas pėdsekys šuo “Žek”. Paskui šunį, su būriu kareivi, ėjo vyr.ltn.Gmalionyj. Nuėję apie kilometrą, pastebėjo pelkėje palapinę, o prie jos - partizaną, ruošiantį valgį.

Partizanas, pastebėjęs kareivius, iš automato atidengė ugnį ir nušovė šunį “Žek". Išgirdę šūvius, iš palapinės išbėgo 12 partizanų. Jie atsišaudė, bet supratę beviltišką padėtį, mažomis grupelėmis ėmė trauktis į pietvakarių pusę.

14-o būrio viršininkas vyr.ltn.Kaplan sustiprino šaudymą ir atėjo į pagalbą 12-ajam būriui, atkirsdamas partizanams atsitraukimo kelią. Visas 12-os partizanų būrys buvo sunaikintas per trumpą mūšį. Mes nuostolių neturėjome.

Po mūšio buvo paimta: 3 automatai, 5 šautuvai, 2 pistoletai, 10 granatų, 2800 įvairių šovinių, 1 radijo aparatas, 2 žiūronai, 2 dviračiai, 3 antspaudai.

Per agentūrą, vietinių gyventojų apklausą ir pagal dokumentus, rastus pas žuvusiuosius, nustatyta, kad sunaikintam būriui vadovavo Kuročka ir įo pavaduotojas Rasas. ”

Trečias dokumentas apie Valatkaičių pelkės mūšį iš partizanų archyvo: Nr.73, 1949.III.12 “Kautynių aprašymas” beveik atitinka Juozo Paliūno-Vairo pasakojimą apie šį mūšį.

“I. Valatkaičių pelkė, Grinkiškio vls.

2.    1945 m. rugpjūčio mėn. apie 4 d. 8 val. Kautynės tęsėsi apie 30 min.

3.    Užvesta vietos šnipų.

4.    Neišaiškinti. (Šnipai).

5.    Dūdelės dalinys (Lukšio rinktinės). Užpuolimo metu buvo 21 partizanas:

1. Dūdelė-Vladas Kuročka, 2.Rasas-Vaclovas Gudaitis, 3.Vairas-Juozas Paliūnas, 4.Dūlius, 5.Banginis, 6. Bielskis-Vytautas Skaburskas, 7.Perkūnas-Antanas Ligeika, 8.Zuikis, 9.Pempė, 10.Švilpa, 11.Žąsinas, 12.Gavėnas, 13.Pelkė, 14.Tarzanas, 15.Kryvis, 16.Balandis, 18.Izidorius-Vytautas Norkus, 19. Strazdas, 20. Vanagas, 21.Bielskio brolis Naujokas-Aleksandras Skaburskas.

6.    Kadangi partizanų stovykla užpulta netikėtai, dalinys buvo perskeltas į dvi grupes: I grupei vadovavo Dūdelė, II grupei vadovavo Vairas (dabar Draugelis).

7.    Partizanų stovyklą puolę MGB ir MVD (apie 60 rusų) ir rezerve įtartinose vietose pasalavo apie 60 MVD rusų. Ginkluoti kulkosvaidžiais, au-tom.šautuvais ir autom, pistoletais (...)

9.    Partizanų žuvo: Zidorius, Perkūnas, Bielskio brolis ir Vanagas- viso 4 partizanai. Sunkiai ir sunkiau sužeisti pasitraukė: Bebras, Banginis, Vairas ir Balandis.

10.    Savi materialiniai nuostoliai: 3 kulkosvaidžiai, 2 autom.pistoletai ir 3 pusautomatiniai šautuvai. Visų partizanų viršutinė apranga, palapinės, radijo aparatas, 50 kg lašinių ir kt.

II.    Priešo nušauta: vienas rusas kapitono laipsnyje (vadovavęs gaujai), vienas rusas eilinis ir du kariški šunys. ”

Taip baigėsi šis mūšis, bet ne partizanų persekiojimo pabaiga. Nors Pabaltijo NKGB užnugario apsaugos kariuomenės vadas Romanov, kariuomenės žvalgybos viršininkas Nekrasov pranešė, kad 12 partizanų būrys sunaikintas, bet, pasirodo, kad jų buvo 21 kovotojas. Iš jų keturi žuvo, keturi - sužeisti. Tad dar liko sveikų vyrų, kurie, pasitraukę iš apsupties, ilsėjosi, gydėsi žaizdas, papildė šovinių atsargas, o tuo laiku agentai dirbo, NKVD ir karinė žvalgyba veikė.

LYA radau dokumentą:

Visiškai slapta pažyma apie visišką Kuročkos partizanų būrio sunaikinimą ir apie Krakių apylinkės LLA vado pavaduotojo Kuročkos suėmimą.

Kaip anksčiau pranešėme, 1945 08. PP 220 batalionas sunaikino 12 Kuročkos būrio partizanų.

Rugpjūčio 1 d. Grinkiškio valsčiaus įgaliotinis Itn. Stepanovas gavo šalti-tuo “Neužmirštuolė”pranešimą, kad likę partizanai slepiasi Kriaušės miške. Karinės operacijos metu Kriaušės miške buvo surastas bunkeris ir pėdsakai. Partizanų jau nebuvo.

Po agentūrinės ir karinės paieškos 3 bataliono PP 220 vado vyr. Itn.Balandino, vadovavusio operacijai, iš agento-maršrutininko “Balikas” gautas pranešimas, kad partizanų grupė yra Karolinos miške.

Rugpjūčio 5 d. nurodytoje vietoje tikrai buvo rasta ir likviduota partizanų grupė; 8 užmušti. Paimta: 2 automatai, 6 šautuvai, 1 naganas, 800 šovinių.

Tą pačią dieną Vosyliškio k., Grinkiškio vls., klojime, priklausančiam kunigui Mockui, sulaikytas būrio vadas ir antisovietinės literatūros platintojas Vladas Kuročka, Stasio, g.1923 m. Kaune, lietuvis (tėvas baltarusas, motina - lietuvė), tarnautojas, baigęs Kauno amatų mokyklos mechanikos skyrių. 1940-1941 m. dirbo mechaniku aviacijos dirbtuvėse Kaune. Vokiečių okupacijos metais dirbo Eišiškių valsčiaus sekretoriumi. Nuo 1944 m. rugpjūčio gyveno nelegaliai.

Kuročka tardomas pasakė, kad 1942 m. vasarą jis įstojo į organizaciją “Laisvės kovotojai”, 1943 m. gruodžio mėn. perėjo į LLA, o kai atėjo Raudonoji armija, gyveno nelegaliai ir buvo LLA leit.Pabarčiaus būryje, o faktiškai buvo Pabarčiaus pavaduotoju.

Po Pabarčiaus mirties (1945.11.15) Kuročka perėmė būrių vadovavimą ir buvo Krakių apylinkės LLA vadas. Apylinkėje buvo 5 LLA būriai, bendras skaičius - 250 partizanų, apėmę Krakių vls., Kėdainių r. ir dalį Betygalos vls., Raseinių r.

Apie tą patį įvykį KGB archyve yra agento “Stepono” pranešimas, kurį priėmė Kėdainių NKGB viršininkas kpt.Rugienis.

“Po karinės operacijos, sunaikinusios Gudaičio būrį, išaiškėjo, kad žuvo ir Norkienės sūnus Vytautas Norkus. Norkienė susitiko su Kuročka ir Vytautu Skabursku, kurie tuo laiku slėpėsi Mato Skabursko(Vytauto Ska-bursko tėvo - D.K.) svirne. Tada Kuročka ir Skaburskas nuvedė ją į sūnaus žuvimo vietą. Jis, grįžęs iš ten, padarė savo sūnui ir kitam ten žuvusiam partizanui karstą.

Kuročka ir Vytautas Skaburskas, kol darė karstą, buvo suimti ir Norkienė nerado žmogaus, galėjusio parodyti jos sūnaus žuvimo vietos. Tada ji paprašė gyventojo, kurio sodyba buvo netoli sūnaus žuvimo vietos, nes jį įtarė jį nuvedus kareivius į partizanų būrio slėpimosi vietą. Norkienė su savo palydovu tos vietos nerado ir karstą įmetė į pelkę.

Žmogus, lydėjęs Norkienę, pasakė, kad kareiviai nušovę tris partizanus, o jis negalėjęs į tai žiūrėti ir pasislėpęs už kelmo.

Agentas apie tai sužinojo iš(neįskaitoma - D. K.) Aukštuolių k. gyventojos Norkienės sesers Marijos Norkienės, Juozo.

Apie Kuročkos ir Vytauto Skabursko suėmimą 1989 m. man pasakojo pats Vytautas (miręs 1999 m.). Tuo metu aš ieškojau žinių ne tik apie savo brolius, bet ir apie savo draugą Kuročką - drąsų, energingą partizanų vadą.

Vytautas Skaburskas man pasakojo, kad Valatkaičių pelkės mūšyje keletas partizanų žuvo, daug buvo sužeista, o jis su Kuročka pasislėpė Vosyliškio klebono klojime. Jiems lindint šiene, į klojimą atėjo būrys kareivių, kurie ten apsistojo. Vieni jų ateidavo, kiti išeidavo - taip keitėsi ir gyveno dvi paras. Jiedu suprato, kad kareiviai siaučia aplinkiniuose miškuose ir kaimuose - ieško pasitraukusių partizanų ir tūnojo šiene, bijodami pajudėti, kad neišgirstų kareiviai.

1945 m. rugpjūčio 10 d. (pagal Vytautą Skaburską) kareiviai išvyko. Dar kurį laiką palaukę ir įsitikinę, kad tikrai nieko nėra, partizanai išlindę iš savo slėptuvės, mankštino nutirpusius sąnarius. Tuo metu grįžo viena pastotė su kareiviais, atidarė klojimo duris, pamatė juos ir tuojau pat suėmė. Suguldė į tą patį vežimą, kuriuo atvažiavo, užmetė ant jų brezentą ir išvežė į Grinkiškį. Tardė Kėdainiuose, vėliau Kaune tardytojas Todesas.

Kodėl grįžo kareiviai? Pagal V.Skaburską, vienas kareivis kažką paliko klojime ir jie grįžę pasiimti. Paklausiau pasakotoją, kodėl Kuročka buvo Karinio Tribunolo sprendimu sušaudytas, o jis gavo tik 5 metus? V.Skaburskas atsakė: kol juos vežė į Grinkiškį pakišę po brezentu, Kuročka žadėjo viską prisiimti sau, o jis tik būtų zakristijono (Vytauto tėvo - D.K.) sūnus, užėjęs į klojimą pažiūrėti, kur dar krauti šieną.

Apie Kuročkos suėmimą rašoma dokumente (LYA. A.3. B. 1206. L. 105): “1945 m. rugpjūčio 5 d. agentas “Beliavičius” pranešė, jog Kuročka slepiasi pas kunigą Mockų. Realizuojant agento pranešimą, kunigo klojime sulaikyti: Vladas Kuročka, g.1923 m., vargonininkas Mykolas Skaburskas ir jo sūnus Vytautas”.

Vytautas Skaburskas tardomas pasakė, kad 1944 m. buvo pasieniečių

užverbuotas, bet po verbavimo gyveno nelegaliai ir nuėjo į būrį. Mykolas Skaburskas 1945 06 19 Kėdainių r. NKGB irgi buvo užverbuotas, bet dirbo nesąžiningai ir palaikė ryšį su partizanais.

Vlado Kuročkos-Dūdelės byloje Nr.39199/3 neminima Vytauto Skabursko pavardė ir viešame Karo Tribunolo teisme Kėdainiuose jo nebuvo. Teisme kaip liudininkė dalyvavo iš Kauno kalėjimo atvežta Vytauto Skabursko sesuo Bronė Skaburskytė.

Agento “Kibirkštis” 1945 m. rugsėjo 3 d. pranešime, kurį Kėdainiuose priėmė Todesas ir Rugienis, kalbama apie Kuročką, kad "Dalbokas išsakė savo nuomonę, jog “Dūdelė” nieko neišduos ir galų gale pats pabėgs”.

Kėdainių NKGB ir NKVD viršininkas mjr.Todesas tame pačiame dokumente duoda užduotį: “Dirbant su Kuročka ieškoti galimybių, kaip jį užverbuoti, po to suorganizuoti “pabėgimą ” ir įterpti į gilų pogrindį”.

Čekistams verbuoti, matyt, nekaip sekėsi. Tardytojai gal net nebandė to daryti, nes Kuročka, kaip matyti iš jo tardymo protokolų, kalbėjo tiesiai, drąsiai. Kokiose kautynėse dalyvavo, kiek žuvo partizanų, kiek nušovė kareivių, kiek stribų, kiek išdavikų-agentų. Pavardžių neminėjo -kartais tik slapyvardžius.

1945 m. rugpjūčio 29 d. tardymo protokole (beveik po 4 savaičių tardymo) minima Jasinevičiaus-Margio pavardė.

Tardytojas klausia: “Kas jus paskatino pasakyti Jasinevičiaus pavardę?” Kuročka atsako: “Aš nutariau pasakyti Margio pavardę įsitikinęs, jog jis iššifruotas ir man nebeliko ką slėpti”. (Jasinevičių-Margį suėmė 1945 08 14 - D.K.)

Tame pačiame protokole Kuročka sako: “Po leitenanto Pabarčiaus žūties aš pradėjau eiti apylinkės vado pareigas. Partizanai mane gerbė kaip drąsų ir gabų kovotoją; dar ir dėl to, kad sužeistas Pušynės miške toliau vadovavau mūšiui, bet esu jaunas ir nesu karininkas, nesijaučiau pilnai pajėgus vadovauti apylinkei, ieškojau žmogaus, galėjusio perimti iš manęs vadovavimą. Anksti pavasarį, rodos, kovo mėnesį iš mokytojo Donato Kvedaro sužinojau, kad Gražiškių pradžios mokyklos vedėjas Jasinevičius, buvęs karininkas, yra patikimas ir “savas žmogus”.

Toliau tardymo protokole parašyta, kad su Gudaičiu ir Dalboku nuėję pas Jasinevičių pasiūlė jam būti apylinkės partizanų vadu. Jis pagalvojęs sutiko su sąlyga, kad vadovaus apylinkės partizanams, bet gyvens legaliai.

Vladas Kuročka su motina (apie 1932 m.)

□Vladas Kuročka su motina (apie 1932 m.)

Vladas Kuročka

□Vladas Kuročka

 

Vyrai pasiskirstė pareigomis: Kuročka tapo Jasinevičiaus pavaduotoju, antru pavaduotoju - Gudaitis, o Dalbokui buvo pavesta vadovauti propagandai ir agitacijai.

Dar kitame protokole klausia: “Ar pažinojote Mariją Norkienę? Ar dažnai pas ją užeidavote?” Kuročka atsako: “Taip, Norkienę pažįstu. Ji gyvena Vosyliškio kaime. Pas ją niekada nebuvau”. “O ar žinote, kur dabar yra Norkienės vaikai: jos duktė Natalija Norkutė ir sūnus Vytautas Norkus?” “Nataliją Norkutę ir Vytautą Norkų pažįstu kaip mokinius. Paskutiniu laiku jų nemačiau ir kur jie yra nežinau”.

Marijos Norkienės sūnus žuvo Valatkaičių pelkėje ir ji kartu su Kuročka, pasiėmę karstą, ėjo jo ieškoti. Taip pranešė agentas “Steponas”...

Kuročkos byla, lyginant su kitomis bylomis, greitai buvo atiduota teismui. Kodėl? Gal kad nepasidavė verbavimui, gal kad neišdavė savo kovos draugų, bunkerių, ginklų slėptuvių, ryšininkų. Jis byloje buvo vienas...

1945 m. spalio 22 d. Kėdainiuose įvyko viešas Karinio tribunolo posėdis-teismas, kuris Vladą Kuročką nuteisė aukščiausia - mirties - bausme. Dar yra gyvų žmonių, buvusių gimnazistų, kuriuos atvedė į teismo salę. Vienam teisėjui retoriškai paklausus: “Ar yra nors vienas žmogus, kuris jo nekaltintų?”, jauna gimnazistė garsiai sušuko: “Jis didvyris! Jis kovojo už Lietuvos laisvę!” Mergaitę išvedė iš salės.

Teisiamasis Vladas Kuročka, gavęs paskutinį žodį, pradėjo deklamuoti Bernardo Brazdžionio eilėraštį “Paskutinis pasmerktojo myriop žodis”.

PASKUTINIS PASMERKTOJO MYRIOP ŽODIS

Aukščiausio Tribunolo ponas pirmininke, ponai
Aukštieji pareigūnai ir laisvi piliečiai, ir kalėjimo sargai,
Tautos įstatymų pavestas jūsų galiai ir malonei,
Brangiai apmokamojo posėdžio jums neužtęsiu per ilgai.

Man duotas žodis. Laisvas. Paskutinis.
Ir savo kaltę, dar kaip žaizdą užmirštą, nuplėšt galiu.
Akte kaltinamajam pasakyta: nemylėjau aš tėvynės...
Ne! Mylėjau, bet idealų neišniekinau šventų!

Mačiau jos veidą skausmo ir kančios pervertą,
Mačiau vergijoj jos laukus ir miestus jos gražius,
Verkiau kaip kūdikis iš gailesčio ne kartą,
Ir sąžinės nenunešiau parduoti už grašius...

Verkiau kaip kūdikis, bet nešaukiau prieš vėją,
Ėjau tik nešinas skausmu po krūtine,
Mačiau, kaip brolis broliui laisvę vagia, bet tylėjau,
Kaip be burnos... Aš kaltas. Bauskite mane!

Po teisės pamatais piktų puvėsių grybas kilo
Ir ėdė kūną einančios gyvent tautos,
Širdy prakeikiau šimtą kartų, bet lūpos neprabilo
Ir atvirai nepasmerkė tiesios vyliūgų ir tarnų klastos.

Mačiau, kaip auga marmuro kolonos,
Mačiau, kaip skęsta lūšnos sielvartų tvane,
Mačiau, kaip vedat jūs bedugnėn milijonus,
Ir nešaukiau: “Gana! Aš kaltas! Taip. Sušaudykit mane... 1939.IV30.

Teisėjai iš karto nesuprato, kad tai eilėraštis, bet susigriebę nutraukė, neleidę baigti paskutinio žodžio...

Liudas Dambrauskas, kuris taip pat buvo nuteistas mirties bausme, prisimena, kad juos drauge su Vladu Kuročka vežė iš Kauno kalėjimo į Vilnių. Kuročka ruošė drąsų pabėgimo planą, kuris lemtingo atsitiktinumo dėka nepavyko.

Vladas Kuročka-Dūdelė buvo sušaudytas Vilniuje 1946 m. sausio 26 d. (LYA. B.39199/3: Vlado Kuročkos baudžiamoji byla; Ten pat. A.3. B.1206. L.147,150,151,153-155,162,166.)