BUVOME PASIRYŽĘ MIRTI

Liudvika Kaminskaitė-Kelpšienė-Kuosa

Liudvika Kaminskaitė-Kelpšienė-Kuosa

□Liudvika Kaminskaitė-Kelpšienė-Kuosa


Albiną Milčiuką-Tigrą pažinojau dar nebūdama partizane. Jis buvo panevėžietis, turėjo motiną, seserį Reginą ir brolį. Tėvas miręs. Vokiečių okupacijos metais tarnavo vokiečių kariuomenėje. Tigras buvo vyriško veido, gražiai nuaugęs, išvaizdus. Negali sakyti, kad labai gražus, bet šaunumu jam lygių nebuvo. Pasižymėjo nepaprasta drąsa - net stribai jo bijojo, nes nevengė ir dienos metu mieste pasišvaistyti. Buvo labai teisingas ir doras, daug kuo pranašesnis už kitus vaikinus. Partizanaujant buvo sužeistas, suimtas ir paguldytas į Utenos ligoninę. Nors stribai ir akylai saugojo, seselei padedant pabėgo ir partizanavo toliau. Antrą kartą buvo sužeistas kažkur apie Leliūnus. Tigrui priėjus prie vienos kaimo trobos lango ir pašvietus į vidų žibintuvėliu, viduje pasislėpę rusai pradėjo šaudyti. Į veidą patekę stiklai ir parako grūdeliai paliko žymes visam gyvenimui.

Mano tėvai prie Surdegio bažnytkaimio turėjo 20 ha žemės, be to, dar vertėsi prekyba - turėjo savo krautuvę. Taigi, rusų akimis žiūrint, buvo buožės. Šeima didelė - aštuoni vaikai: penkios seserys ir trys broliai. 1940 m. okupavus Lietuvą, rusai krautuvę konfiskavo.

1944 m. artėjant frontui sesuo Ona su vyru, buvusiu pienininku, pasitraukė į Vakarus. Nuo pirmųjų dienų, užėjus rusams, vietinė valdžia pradėjo vos ne kasdieną pas mus lankytis, ieškodami priekabių. Apylinkėse siautėjo enkavedistai, gaudė vyrus į kariuomenę, šaudė bandančius pasislėpti. Nors brolis Povilas dar buvo jaunas, tik septyniolikos metų ir eiti į kariuomenę jam buvo anksti, 1946 m. vasarą jį, kaip partizanų ryšininką, suėmė, mėnesį išlaikė Kupiškio kalėjime, tardė, mušė, kankino ir išvežė į Panevėžio kalėjimą. Lipant iš vagono buvo jau pritemę ir jam pavyko pasprukti. Grįžęs įstojo į besikuriantį partizanų būrį, pasirinko Svyruoklio slapyvardį. Žuvo 1947 m. kovo 1 d. netoli Surdegio, Petkūnų miške, su Povilu Švilpa-Eimučiu. Jų kūnai buvo niekinami ant gatvės grindinio Raguvoje. Nuo grindinio juos pavogė ir padarę karstus miške palaidojo. (Prasidėjus atgimimui palaidojimo vietos surasti nepavyko.)

Albinas Milčiukas-Tigras ir Liuda Kaminskaitė-Kuosa

□Albinas Milčiukas-Tigras ir Liuda Kaminskaitė-Kuosa

 

Rugsėjo mėn., įtarę esant partizanų ryšininke, suėmė ir mane. Man buvo tik septyniolika metų. Po trijų dienų tardymo Subačiuje išvežė į Kupiškio MVD skyrių. Čia šešias paras prasėdėjau tardymo kambaryje, kampe, parietusi kojas po savimi. Nei atsistoti, nei ištiesti kojų nebuvo galima. Pamatę, kad kojos ištiestos, prišokę čekistai imdavo spardyti. Dažnai prašiausi į tualetą, tikėdamasi, kad pavyks ištrūkti. Ir pavyko. Vieną ankstyvą rytą, kai koridoriuje nutilo žingsniai, o rusas majoras, budėjęs prie telefono, nuėjo į kitą kambarį ir ėmė ten vartyti kažkokius popierius, prisėlinusi prie lango atkabinau kabliukus ir jį atidariusi iššokau laukan. Buvo jau šviesu, sargybinio nesimatė. Supratusi, kad per tvorą peršokti nepavyks, tiesiai pro vartelius išėjau į gatvę. Praeidama pro praviras įėjimo į pastatą duris suspėjau pamatyti už jų sargybinio kojas ir šautuvą, matyt, buvo užsnūdęs. Kaip patrakusi pasileidau bėgti per daržus ir ežias maždaug už dviejų kilometrų esančio miško link. Moterys, vedusios į ganyklą karves, nustebusios sustoję žiūrėjo į mane. Iki miško pribėgau laimingai. Sustojusi įsiklausiau - buvo ramu. Matyt, mano pabėgimas dar nebuvo pastebėtas. Pasileidau mišku tolyn.

Pasiekusi savo kraštą, slapsčiausi. 1947 m. gruodžio 28 d. išvežė į Sibirą tėvus, du brolius ir tris seseris. Mano padėtis labai pablogėjo - žmonės bijojo slėpti, be to, ir pati nenorėjau užtraukti jiems nelaimę. Vilties išsislapstyti, nepatekus čekistams į rankas, buvo mažai, todėl įstojau į Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Merkio partizanų būrį. Gyva išlikti vilties neturėjau, bet buvau nusiteikusi geriau žūti negu dar kartą patekti į saugumo nagus.

Būryje buvo Merkys, Tigras, Kilbukas, Uosis, Vachmistras, Klevas, Pranys ir kiti, kurių neprisimenu. Tigras mane vadino Amazone. Susitikdavome su Kavarsko ir Žaliosios girios partizanais. Kur tuo metu būdavo saugiau - ten ir eidavome. Bunkerių neturėjome. Žiemą slėpėmės pas ūkininkus, o vasarą mūsų namai buvo miškas. Susišaudymuose dalyvauti neteko. Buvome patekę į apsupimą, bet laimė buvo mūsų pusėje - mes rusus matėme, o jie mūsų nepastebėjo. Atrodė, kad padėtis beviltiška, nes jei būtų suradę - išsiveržti nebūtų pavykę.

Antrą kartą buvau suimta 1948 m. rugpjūčio 6 d. Mes žygiavome Kavarsko link. Batas nutrynė koją ir, kadangi aplinkui atrodė visur ramu, nutariau pasilikti už trijų kilometrų nuo Surdegio pas pažįstamus. Partizanai neprieštaravo. Su savimi pasiėmiau tik septinto kalibro pistoletą - ne tiek apsigynimui, kiek jei pakliūčiau stribams ir matyčiau, kad neištrūksiu, nusišauti. Tam buvau tvirtai pasiryžusi ir su ta mintimi apsipratusi.

Naktis praėjo ramiai. Dieną į kambarį įpuolęs šeimininkas sušuko: "Bėk, rusai!" Išlindusi pro kamarėlės langą neskubėdama nuėjau miško link. Bėgti pradėjau tik rusams pradėjus šaukti, kad sustočiau, ir šaudyti. Buvau tik su suknele, basa, bėgau greitai ir rusai pasiliko toli, tik kulkos aplink čaižė dirvoną. Iki miško liko vos 200 m, bet aš taip uždusau, kad bėgti jau nepajėgiau, ėjau žingsniu, o rusai artėjo ir artėjo. Pajutau, kaip kulka pataikė į šoną. Matydama, kad nepabėgsiu, išsiėmiau pistoletą, nuleidau apsaugą. Prisimenu, kad prašiau Marijos atleidimo už savižudybę - pakėliau pistoletą prie smilkinio ir nuspaudžiau gaiduką. Sausai trakštelėjo, bet šūvio nebuvo. Nejuokais išsigandau. Skubiai išmečiau neiššovusį šovinį ir iš naujo užtaisiau, bet ir šis šovinys neiššovė. Matyt, buvo sudrėkęs. Bandant užtaisyti pistoletą dar kartą, pajutau smūgį į galvą ir trumpam praradau sąmonę. Atsigavus pasijutau greitai tempiama tolyn nuo miško. Tikriausiai rusai galvojo, kad miške yra ir daugiau partizanų ir bijojo su jais susidurti.

□Sėdi: 1-as Albinas Milčiukas-Tigras, 3-ia L.Kaminskaitė-Kuosa, 4-as buvo vadinamas Praniu. Antroje eilėje klūpo: 3-ias Antanas Karvelis-Vachmistras. Trečioje eilėje stovi: 1 -as Alfonsas Pajuodis-Radvila, 4-as Jonelis (Tūzo brolis), 6-as Anicetas Simanonis-Sigitas

 

Prie paminklinės lentos Algimanto apygardos partizanams Troškūnuose

□Prie paminklinės lentos Algimanto apygardos partizanams Troškūnuose. 4-a L.Kelpšienė

 

Atitempė mane į tą patį kiemą, iš kurio buvau pabėgusi. Žaizdą apvyniojo rankšluosčiu, pakinkė į vežimą arklius ir išvežė į Troškūnus. Į Troškūnus manęs "aplankyti" iš Kupiškio atvažiavo prieš metus mane ten tardęs tardytojas. Šį kartą jis manęs netardė.

Po poros dienų traukinėliu su nemaža palyda išvežė į Anykščius. Anykščiuose sulėkė visi MVD darbuotojai pažiūrėti, kokią banditę atvežė. Ypač jiems įdomu buvo tai, kad suimant bandžiau nusišauti.

Tardė vyr.tardytojas Ščiukinas. Kadangi buvau suimta viena, galėjau sėkmingai gintis nieko neišduodama. Kas antrą dieną į kalėjimą ateidavo gydytoja arba seselė perrišti žaizdą.

Nepavykus nieko išgauti, į kamerą pasodino šnipę Anelę Kunickaitę, bet ir ji nieko nepešė.

Sėdėjau Anykščių kalėjimo pusrūsyje esančioje kameroje su kitomis dviem kalinėmis. Kartą į kamerą atėjęs sargybų vyresnysis žydas, rodęs man palankumą, pasakė, kad rytojaus dieną turėsiu prinešti į pirtį vandens. Atsakiau, kad viena neisiu, nes vienai šis darbas per sunkus. Į pagalbą žydas paskyrė su manimi kameroje sėdėjusią Bronę Baltranienę iš Anykščių. Kiek prisimenu, ji buvo žuvusio partizano žmona. Sužibo viltis pabėgti. Ilgai aptarinėjome pabėgimo planą. Vakare, tvarkydamos koridorius, pasiėmę iš krosnies pelenų, surišome į nosines. Užmigome tik prieš rytą.

Auštant buvome išvestos nešti vandenį. Mus dirbančias prižiūrėjo pats sargybų vyresnysis žydas. Atnešus po keletą kibirų ir supylus į kubilą, paprašėme leisti pailsėti parūkyti. Žydas sutiko ir net pasiūlė po papirosą. Pridegęs mums, ėmėsi prisidegti savo papirosą. Akis nuleidęs į papiroso galą, rūpestingai traukė dūmą. Tuo metu Bronė, ištraukusi iš kišenės saują pelenų, šūstelėjo jam į veidą. Žydas suriko ir, suvokęs mūsų kėslus, čiupo mus už rūbų. Bronei pavyko ištrūkti ir išbėgti, o aš likau su juo tąsytis. Pagaliau ištrūkusi iššokau laukan. Žydas, užsiėmęs akis, rėkė kaip pjaunamas. Supratau, kad pribėgti iki tvoros ir išlįsti pro plyšį, pro kurį išlindusi pabėgo Bronė, aš jau nespėsiu, todėl smukau į kiemo tualetą ir užlindau už atvirų jo durų. Per kiemą prie pirties jau bėgo sargyba. Ant kojų buvo sukelta visa apsauga ir įgulos kareiviai. Vieni ieškojo kalėjimo kieme, kiti už tvoros mieste. Kareiviai apžiūrėjo ir du kiemo tualetus, kurių durys buvo uždarytos, o į tą, kurio durys buvo atviros ir už kurių slėpiausi, prabėgdami tik dirstelėjo. Aš svarsčiau, ką daryti. Pabėgimo planas sužlugo. Da-bar reikėjo kaip nors išsisukti kuo mažiau nukentėjus. Išlindau iš už durų ir nuėjau prie kieme stovinčio sargybinio. Mane pamatęs sargybinis iš nuostabos neteko žado. Žaibu apskriejo žinia apie mano atsiradimą. Susirinko apie 10 stribų ir kareivių, kuriems papasakojau, kad net negalvojau bėgli, bet žydui pradėjus kibti, buvau priversta slėptis. Pasirodė ir pats žydas. Jis atrodė apgailėtinai: ordinais ir medaliais apkabinėto švarko priekis buvo pilkas nuo pelenų, paraudę akys ašarojo. Mane pamatęs, rėkdamas puolė kaip žvėris, grasindamas susidoroti. Atstūmiau jį vieną, po to antrą kartą. Visa ši istorija apsupusiems mus stribams ir kareiviams sukėlė gardaus juoko. Tą pačią dieną žydas iš pareigų buvo atleistas.

Baltranienė suspėjo nepastebėta išlįsti pro plyšį tvoroje ir nubėgusi į miesto pakraštį daržinėje pasislėpti, tačiau buvo namo gyventojos pastebėta ir išduota. Būdama kameroje per langą girdėjau, kaip atėjusi moteris pasakė, kad pas ją daržinėje slepiasi bėglė . Ji buvo parvesta ir papildomai apkaltinta.

Bronę sugavus, aš buvau perkelta į vienutę. Maždaug po savaitės, baigus mudviejų tardymą dėl bandymo pabėgti, vėl abi pasodino į vieną kamerą. Netrukus Bronę išvežė į Panevėžio kalėjimą ir, kiek girdėjau, nuteisė 25-eriems metams lagerio ir 5-eriems tremties.

Maždaug po pusės metų į Panevėžio kalėjimą buvau išvežta ir aš. Čia man perskaitė Ypatingojo pasitarimo nuosprendį - 10 metų griežto režimo pataisos darbų kolonijoje. Bausmę atlikau Komijoje, Intos lageryje. Dirbau eiline darbininke. Dirbti nesistengiau, kiek galėdama simuliavau, buvau pati nepaklusniausia ir, viršininkų akimis žiūrint, pati blogiausia. Jie piktinosi mano elgesiu ir dažnai skirdavo vadinamąjį "štrafnoj pajok".

1955    m. buvau pervežta į Karagandos lagerį. Čia iš Džezkazgano lagerio gavau A.Milčiuko laišką. Pradėjome susirašinėti. Dar partizanaujant mudviejų draugystė buvo peraugusi į meilę ir dabar, gavus jo laišką, atgimė viltis, kad mes vėl būsime drauge, gal ir visą gyvenimą.

Milčiukas rašė be klaidų, braižas buvo gražus, kūrė eilėraščius - buvo išsilavinęs. "Likimo kalvis aš pats esu", - buvo jo šūkis.

1956    m., išbuvusi lageryje 8-erius metus, buvau paleista. Išvažiavau į Tomsko sritį pas ištremtus tėvus. Čia gyvendama nesulaukiau Milčiuko laiškų, nors mano adresą jis žinojo. Maždaug po pusės metų gavau iš Lietuvos draugės laišką, kuriame ji rašė, kad Milčiukas grįžęs, gyvena ir dirba

Panevėžyje. Įsižeidžiau. Supykusi ir užsigavusi, nuoskaudos kankinama, kad jis "mane paliko", paskubėjau ištekėti už pasipiršusio tremtinio Romualdo Kelpšos. Vėliau išaiškėjo, kad A.Milčiukas norėjo padaryti man staigmeną: pardavė savo seną namą Pušaloto gatvėje Panevėžyje ir nusipirko pusę gero namo, kurį galutinai įrengęs ir sutvarkęs, ruošėsi prašyti mano rankos ir vesti. Sužinojęs, kad ištekėjau, labai pergyveno ir krimtosi dėl įvykusio nesusipratimo. Ir taip buvęs ūmaus būdo, dabar tapo sunkiai sugyvenamas. Viešai reiškė savo nuomonę, kuri, reikia manyti, nebuvo palanki esamai valdžiai. Už kažkokį išsišokimą buvo suimtas, nuteistas ir išvežtas į Sąjungos gilumą, į recidyvistų lagerį. Ten ir dingo.

Mes grįžome į Lietuvą 1957 m. rudenį ir apsigyvenome Kauno rajone. Vyras vargais negalais gavo darbą, o manęs tris metus neregistravo, o nepriregistruota ir darbo negalėjau gauti. Vertėmės sunkiai. Teko išvažiuoti į Žemaitiją. Įsikūrėme eksperimentiniame ūkyje prie Kaltinėnų. Susitvarkėme dokumentus, prisiregistravome, gavome pastogę ir darbą ūkyje. Apie 1965 m. grįžome į Kauno rajoną ir apsigyvenome Garliavoje. Užauginome 3 sūnus ir dukrą. 1983 m. mirė vyras.

Grįžus į Lietuvą, iki pat atgimimo saugumas nepaliko mūsų ramybėje. Sekė ir vyriausiąjį sūnų Saulių, 1976-1978 m. tarnavusį kariuomenėje. Septynerius metus iš eilės bandė įstoti į kunigų seminariją, bet nebuvo priimtas. Saugumiečiai išsišaukę atkalbinėjo nuo šio žingsnio ir davė suprasti, kad į seminariją jis nepateks.

Kartą vienuolyno mašina Saulius su jaunimu važiavo į Šiluvą, į atlaidus. Prie IX forto mašina buvo sustabdyta, visus išlaipino, o sūnų, kaip vairuotoją, su mašina nusivarė į saugumą. Apie 20 minučių palaikę kažkokiame kambaryje, paleido. Važiuodamas namo sūnus pasijuto blogai ir po kurio laiko sunkiai susirgo. Gydytojai niekaip negalėjo nustatyti diagnozės. Mes įtarėme, kad jis apšvitintas ar kaip nors kitaip paveiktas. Mat jisai prisidėjo prie "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" platinimo ir saugumiečiai galėjo tą žinoti. Tik prasidėjus atgimimui, atgavome ramybę. Jauniausias sūnus Jaunius 1988 m. be trukdymų įstojo į kunigų seminariją, kurią baigęs dirba Alytaus rajone Ūdrijoje Šv.Jėzaus Širdies bažnyčioje ir Alytaus griežto režimo kalėjimo kapelionu.

Prisiminimus spaudai parengė Bonifacas Ulevičius