ALMA MATER AUKLĖTINIAI KOVOS SĄJŪDYJE
Vytautas Bukauskas
Celestinas Aįauskas
Kazimieras Banys
Adomas Lukoševičius
Juozas Petkevičius
Atskleisdami skaudžius Lietuvos naujausios istorijos puslapius, vis randame faktų, įrodančių, kad bolševikinės okupacijos laikotarpiu pasipriešinime dalyvavo didžioji tautos dalis. Vieni priešinosi aktyviai, su ginklu rankoje, kiti — nepritardami bolševikinei ideologijai, nei jos politikai, sudarė priešišką atmosferą. Aktyvų ir pasyvų pasipriešinimą sukėlė Nepriklausomybės praradimas, represijos, teroras ir lietuvių tautos bei valstybės sunaikinimo perspektyva. Ypač jautriai į tai reagavo tarpukario Lietuvoje išauklėta jaunoji karta. Jie būrėsi į pogrindines organizacijas, būrelius, ratelius ir veikė, dirbo, vedini Tėvynės meilės ir neapykantos okupantui Besimokančio jaunimo pasipriešinimo židinių buvo daugelyje gimnazijų ir kitose mokslo įstaigose.
Pavyzdžiui, Ariogaloje vienminčių grupė subrendo pirmosios laidos klasėje. 1949 metų pavasarį, išleistuvių dieną, visa buvusi aštuntoji klasė pasirašė slaptą testamentą, kuriame įsipareigojo visomis galimomis priemonėmis kovoti už Lietuvos Nepriklausomybę ir dirbti jos naudai Deja, testamentas, įdėtas butelyje ir užkastas Taurupio upelio krante, neišliko. Iš tos klasės vienuolika vaikinų - Celestinas Ajauskas, Jonas Bersėnas, Algirdas Bitvinskas, Vytautas Bukauskas, Pranas Čižas, Liudas Gaižauskas, Tadas Jagelavičius, Vytautas Kaminskas, Jonas Kreimeris, Juozas Petkevičius, Alfonsas Urbonas - įstoję mokytis į Vilniaus ir Kauno aukštąsias mokyklas, netapo nei aktyvistais, nei pasyviais kolaborantais.
1950 metų vasarą vienuolika vaikinų, Ariogalos gimnazijos pirmos laidos auklėtinių, jau būdami studentai, nutarė pradėti aktyvią antisovietinę veiklą. Pirmame pasitarime nutarė pradėti kurti teorinius veiklos pagrindus, Juozui Petkevičiui, kaip būsimam teisininkui, pavedė parengti organizacijos programos projektą.
VDS narių susitikimas 1990m. rugsėjo mėn. Iš kairės; L. Gaižauskas, J. Petkevičius, V. Kaminskas, K. Banys, C. Ajauskas, už jo - J. Kreimeris, B. Kryževičūtė, už jos -K.Vaišvilas, V. Bukauskas, T. Jagelavičius, A. Lukaševičius, A. Urbonas
Rašant programą, J.Petkevičiui iškilo abejonių kai kuriais klausimais. Tad jis parašė laišką Kauno vienminčiams, pavadintą "Kolegos" (faksimilė pridedama).
Pasitarę su Kauno grupės nariais, J.Petkevičius parengė programos, o C.Ajauskas - įstatų projektus. 1951m. pradžioje, per žiemos atostogas susirinkę Kaune, pritarė programai ir įstatams. Organizaciją pavadino Vieningąja Darbo Sąjunga (VDS).
Į aktyvią VDS veiklą įsitraukė ne tik ariogališkiai, bet ir kiti studentai — Adomas Lukaševičius, Kazimieras Vaišvilas, Bronė Kryževičiūtė, Jadvyga Žukauskaitė-Petrauskienė ir Vytautas Murauskas.
Tuo metu ginkluotas pasipriešinimas jau buvo patyręs daug nuostolių. Todėl VDS manė, kad tikslingiausia yra tik ideologinė kova. Kaip vieną svar-biausių uždavinių savo programoje įrašė: 'Bolševikinės okupacijos metu: a) visomis galimomis idėjinės kovos formomis kovoti prieš antžmogišką, bolševikinį režimą". Ideologinei veiklai reikėjo spausdinto žodžio. Nutarta pasinaudoti partizanų pogrindžio spauda. Per Pagojuko mokyklos (netoli Betygalos) mokytoją Kazimierą Banį buvo užmegztas ryšys su Kęstučio partizanų apygarda. Pogrindinės partizanų spaudos leidėjai mielai sutiko priimti straipsnius, eilėraščiua Rašantiems referatus ir straipsnius į pogrindinę spaudą C.Ajauskas ir J.Petkevičius parengė tematinius planus, kurių juodraščiai yra byloje.
Nedelsdami VDS nariai pradėjo teikti pogrindžiui eilėraščius, straipsnius, anekdotus. Atgal gaudavo "Laisvės Varpą", "Laisvės žvalgą", "Į kovą" ir kitą partizanų spaudą, kurią duodavo skaityti ir kitiems. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad iš VDS gauta korespondencija dalijosi ir kitų apygardų pogrindžio spaudos leidėjai
VDS baudžiamosios bylos dviejuose (iš 22) tomuose randame Kęstučio apygardai pateiktos VDS korespondencijos juodraščių, kitų dokumentų, taip pat nelegalios spaudos, kurią KGB rado per kratą areštuojant VDS narius. Laikraštėliuose "Laisvės Varpas" ir "Vyčių keliu" yra išspausdinti Kerano (A.Bitvinsko) eilėraščiai "Mes nemirę", 'Tėvynei", "Keleivis", "Atsisveikinimas". Keranas partizanų spaudai yra perdavęs per 25 eilėraščius. Keletas jo eilėraščių buvo išspausdinti VLS (spėjama: Vakarų Lietuvos Srities) poezijos ir prozos rinkinyje "Mes nemirę..."
Paminėtini keletas VDS narių straipsnių, pateiktų Kęstučio apygardai
K.Banio referatas "Anglų-amerikiečių politika ir mes jos veikime" yra jaunatviškas bandymas kritiškai įvertinti anglų-amerikiečių politiką ne anglosaksų kilmės tautų atžvilgiu (referatas pridedamas).
K.Banys straipsnyje 'Tautiečiai, kovokime visi!" kreipiasi į tautiečius, kviesdamas dirbti Lietuvos išlaisvinimui.
Straipsnyje "Moksleivi" K.Banys kviečia moksleivius per atostogas rinkti tautosaką, ypač nukreiptą prieš okupantus, ir perduoti "laisvajai spaudai".
A.Lukaševičius straipsnyje "Kolektyvizacija Lietuvos kaime" apibūdina, kokiais brutaliais metodais mūsų ūkininkus privertė stoti į kolūkius, kaip juos išnaudojo, nuskurdino, pažemino.
Kitame straipsnyje "Bolševikinis smurtas Lietuvoje" A.Lukaševičius parodo, kaip okupantai skirsto Lietuvos gyventojus į darbininkus, valstiečius ir į vadinamuosius "liaudies priešus", kurie nepritaria jų vykdomai politikai. Tokių dauguma, ir jiems taikomos represinės priemonės — ištrėmimai areštai diskriminacija.
A.Lukaševičius straipsnyje "Jaunimo problema" parodo, kaip vyko prievartinė mobilizaciją okupavus Lietuvą. Jaunimas slapstėsi, daug žuvo nekaltų.
C.Ajauskas straipsnyje "Apie buvusius ir esamus laikus" kritiškai apžvelgia Nepriklausomos Lietuvos ir bolševikinės okupacijos metų socialines ir kitas problemas.
C.Ajauskas kitame straipsnyje "Pirmasis tautinis lietuvių laikraštis" (68 metai nuo "Aušros" įsteigimo) rašo apie tautinės dvasios ugdymą Lietuvos visuomenėje, apie dr. J.Basanavičiaus nuopelnus mūsų tautai
VDS narių susitikimas 1991m. rugsėjo 21d. Iš kairės: V. Kaminskas, L. Gaižauskas, J. Petkevičius, V. Bukauskas, K. Banys, J. Kreimeris, J. Bersėnas, P. Čižas, A. Urbonas, už jo - T. Jagelavičius, A. Lukoševičius
Proklamacinio pobūdžio atsišaukime "Gyvi ir laisvi dvasioje žmonės" VDS vardu C.Ajauskas kviečia Lietuvos jaunimą burtis į vienminčių organizacijas.
J.Žukauskaitė-Petrauskienė savo straipsnelyje (be pavadinimo) analizuoja darbininkų gyvenimą: menką uždarbį, nuolatinį darbo normų kėlimą, žemą produkcijos kokybę, vagysčių priežastis, moralės smukimą.
LGaižauskas straipsnelyje "Rusiškoji rinkiminė mašina" parodo, kaip vykdomas rinkimų farsas.
P.Cižas straipsnyje "Kolūkio susirinkimas" aprašo "liaudies gynėjų" suvarytą susirinkimą, kur ūkininkai neišleidžiami, kol nepasirašo stoti į kolūkį.
Iš išlikusių ir bylose esančių dokumentų matyti, kaip su kovojančiu Sąjūdžiu buvo tartasi strateginiais ir taktiniais klausimais. J Kęstučio apygardą buvo nusiųsti programiniai organizacijos dokumentai: VDS programa ir "Ištrauka iš VDS konferencijos rezoliucijos" (pridedama). A.Germantas (A.Bakšys, 1952m. ėjęs Jūros srities vado ir LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko pavaduotojo pareigas) susidomėjo Vieningąja Darbo Sąjunga ir parašė laišką VDS nariams (pridedama), kuriame išdėstė LLKS nuomonę dėl dabarties ir ateities veiklos. Laišką VDS apsvarstė plenariniame susirinkime, sutiko su pastabomis. Po to VDS sekretoriatas nusiuntė A.Germantui atsakymą (pridedamas), sutikdami bendradarbiauti ir įstoti į naujai kuriamą LLKS politinę organizaciją, jei jos siekiai maždaug atitiks VDS ateities tikslus.
1952m. pavasarį VDS pirmininkas Varnas (A.Lukaševičius) nariams nurodo darbus vasaros atostogoms (pridedama).
1952m. vasarą VDS gavo iš Kęstučio apygardos siuntą su Vyčių Sąjungos (VS) laikinaisiais įstatais, programa. Taip pat gavo VS nario anketų, pasižadėjimų ir priesaikos pavyzdžius (yra byloje). Rudenį VDS tuos dokumentus turėjo aptarti, taip pat spręsti apie stojimą į Vyčių Sąjungą.
Ketvirtakursiai studentai rugsėjo mėnesį rinkosi iš praktikų, iš atostogų. Deja, Vyčių Sąjungos dokumentų apsvarstyti nespėjo. Rugsėjo 20d. prasidėjo VDS narių areštai Tuo metu Sąjungoje jau buvo nemažai aktyvių narių ir rėmėjų. Areštavo šešiolika. Organizaciją išdavė Vytautas Murauskas, jau kaip KGB agentas įstojęs į Vilniaus universitetą studentų sekimui.
Tris mėnesius vyko aktyvus tardymas. Teisė KGB rūmų salėje. Nuteisė visus šešiolika po 25-erius metus lagerių ir po 5-erius metus be teisių. Nuteisė: Celestiną Ajauską, Kazimierą Banį, Joną Bersėną, Algirdą Bitvinską, Vytautą
Bukauską, Praną Čižą, Liudą Gaižauską, Tadą Jagelavičių, Vytautą Kaminską, Joną Kreimerį, Bronę Kryževičiūtę, Adomą Lukaševičių, Juozą Petkevičių, Alfonsą Urboną, Kazimierą Vaišvilą ir Jadvygą Žukauskaitę-Petrauskienę. Visus nuteistuosius išblaškė po Sibiro ir Šiaurės gulagus.
(Pridedama MGB kariuomenės Vilniaus srities karinio tribunolo kaltinamosios išvados fragmento faksimilė ir jos vertimas).
1995 metais išleistoje knygoje "Studentų byla" buvę VDS nariai savo atsiminimuose aprašo pogrindinę veiklą, lagerių gyvenimą ir savo likimus, sugrįžus į Lietuvą.
VDS narių pasiryžimas ir pastangos kovoti ir dirbti dėl nepriklausomos, demokratinės Lietuvos atkūrimo yra bendros pasipriešinimo kovos dalis tautos istorijoje.
Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio ir Vieningojo Darbo Sąjungos idėjos laukia prisikėlimo jaunojoje Lietuvoje. Kova dėl tikros Nepriklausomybės ir Tautos ateities toli gražu dar nebaigta.
Priedas Nr. 1.
Draugai,
Mes susirinkę, nors ir pavėluotai, stengsimės atsakyti į kolegos P. kreipimąsi ir dalinai išdėstysime mūsų visų pažiūras vienu ar kitu klausimu, kuriuos apsvarstėme.
1. Dėl vasaros užsimojimų
Mūsų užsimojimas nėra toks paprastas, kaip kad jis mums vasarą atrodė. Tuomet mes vieningai ėjom už veikimą, mažai pagalvodami, kaip tai reikia įvykdyti. Šiandien mums šis darbas, susidūrus su juo konkrečiau, parodo daugelį smulkių, neaiškių taktinių klaustukų. O tuomet neaiškių klausimų nebuvo todėl, kad mes bendrai mažai orientavomės mūsų kurse. Tačiau nepadarykite išvados, draugai, kad mes užmiršom šį klausimą ir netobulinam šia kryptimi. Priešingai, dabar mes jaučiamės tvirtesni savo pažiūrose, suprantam, teisingiau privalom, kad negalima nuvairuoti mašiną į griovį. Jei jau žinom, kad yra griovys, tai žinom, kad reikia atkreipti į tai dėmesį. Turėkit galvoje, kad mes daugiau praktiški, nei teoriški žmonės.
P. sako, kad mes pasišovėme uždaviniams, kokius galima statyti kai kur, tik ne bolševizmo. Mes norime pastebėti, kad "kai kur kitur" - o ne prie bolševizmo mums tokių klausimų svarstyti ir netektų. Kaip tik bolševizmas, o ne kas kitas ir pastatė mums tuos uždavinius, kuriuos mes privalome didesniame ar mažesniame mastelyje įvykdyti. Dar kartą pabrėžiame: nenuleiskime rankų. Pasaulis seniai prakeikė bolševizmą ir veja jį nuo savęs kaip raupsuotą. Pasaulis nebijo jo teorijos, o tik bolševikinės praktikos. Visos valstybės nusigręžė nuo jo, kaip nuo veidmainio. Pasaulis žino, kad Lietuvoje bolševizmas surijo pusę milijono žmonių. Šitas klausimas išeivio Krupavičiaus buvo pateiktas net SNO. Tačiau tai nereiškia, kad mes turim sudėję rankas laukti.
2. Dėl darbo gairių
Iš to, kas aukščiau pasakyta, seka, kad mes privalom kiek galima plačiau išplėsti organizacijos tinklą. Tačiau, kad darbas būtų sėkmingas, pirmiausia privalome (laikinai):
1) Prieš vedant mases, reikia žinoti kur jas nuvesti. Reikia patiems tvirtai nustatyti savo pažiūras ir programą siekiamo tikslo atžvilgiu. Vadinasi, reikia turėti teorinius pagrindus.
2) Iki susikurs teorinė bazė, vengti įtraukimo naujų narių, ypač tokių, už kuriuos niekas iš mūsų negarantuoja. Numatytus asmenis laikyti dispozicijoje, bandant juos ir palaipsniui šviečiant. Žinoma, numatymas ir išaiškinimas mums tinkamų žmonių turi būti nepertraukiamas. Niekur ir niekuomet įstatymus nesudarė masės, o tik atskiri žmonės ar jų grupės. Pas mus teorinis darbas irgi panašiai turi būti dirbamas.
3) Neatitrūkti nuo einamojo momento. Ypač stebėti liaudies nuotaikas.
4) Nepaskęsti organizaciniame darbe.
3. Dėl įstatų
Kadangi mes laikinai turime atsisakyti nuo masiško organizacijos plėtimo, oficialiai įstatų klausimas laikinai atpuola. Dabartiniame mūsų ratelyje šie įstatai, mūsų nuomone, nereikalingi. Tegul bus mūsų įstatu bendras pareigos tautai reikalas. Kadangi mes laikinai pasisakome prieš įstatus, tai ir nuomonės apie jų tekstą neišdėstome. Galbūt kai jie mums bus reikalingi panaudoti, einamieji momentai privers juos pagrindinai ar dalinai pakeisti. Reikia pasakyti, kad jūs prieinat prie nesąmonių norėdami išspausdinti ir paskelbti įstatus viešai. Nebūkit per greiti. Ir kokia iš to nauda? Visur reikalingas bolševikinis atsargumas. Iš viso, mums daug ko reikėtų pasiskolinti iš priešrevoliucinių bolševikų taktikos.
4. Kas lieka daryti?
Dalį planų jau išdėstėme. Atsakydami į P. klausimus, mes beveik ir sutinkam su jo išdėstytomis darbo gairėmis. Tačiau maža pastebėlė: nenukrypkime visomis jėgomis prie to darbo, kuris pats savaime vyksta. Tai panašu į ratų stūmimą nuo stataus kalno (turime galvoje bolševizmo demaskavimas, kuriam P. skiria nemažą dėmesį). Gilus teoriškas raštiškas sumušimas reikalingas, tačiau masėse šis demaskavimas vyksta savaime, tik mums belieka jį nukreipti norima linkme. Ar reikia daug šnekėti apie bolševizmą valstiečiui, kuris daugiau už visus jį patyrė ant savo kailio, ir ar reikia tai aiškinti inteligentui, kuris pats gerai supranta praktines bolševizmo dogmas. Daugiau reikėtų "palaidyti gerklę" miestų darbininkams, tiems nepastoviems elementams.
Dar vienas svarbus uždavinys. Artimiausiu metu didesniuose Lietuvos miestuose būtina išplatinti atsišaukimus į jaunimą. Reikia pastebėti, kad komjaunimas stengiasi visokiais būdais įtraukti į savo eiles kuo didesnę jaunimo dalį. Švelnia ar griežta forma reikia priminti jiems apie ateitį. Mat iš tikrųjų yra tokių, kurie savo iniciatyva nepažįsta aplinkos esmės ir nesąmoningai, aplinkybių verčiami, stoja į komjaunimą. Reikia jiems atverti akis. Vis dėlto, nors ir "šiaudinis" komjaunuolis, bet reikalui esant, jis tikriausiai lįs į skylę ir saugos savo galvą. O mums iš to tik nuostoliai.
Jūs apsvarstę mūsų nutarimą duokite nors trumpą atsakymą. Norime žinoti, ar kartais nenuklydome nuo tiesaus kelio, ir kaip jūs reaguosite į mūsų pasisakymus.
J mūsų būrį įtrauktas akiniuotas K.
Priedas Nr. 2.
Anglų-amerikiečių politika ir mes jos veikime
Dabartinė žmonijos karta pergyvena komplikuočiausią laikotarpį, ko niekada nėra buvę istorijoje. Pasaulis yra suskilęs į dvi aktyvias ir labai stiprias stovyklas, nuo kurių tarpusvio santykių priklauso mūsų dabarties bei ateities gyvenimas. Kad sugebėtume mes savo likimo laivą tinkamai vairuoti, turime žinoti galimas povandenines uolas mūsų kelyje, idant galėtume jas sėkmingai aplenkti. Tiktai gerai išstudijavę priešingų lagerių vykdomą politiką ir atspėję jų kėslus, galėsime racionaliau orientuotis įvairiose padėtyse.
Bolševikinės politikos charakteris ir jos tikslai mums yra gerai pažįstami, nes esame tiesiogiai jos paliesti ir daugybę nuo jos žaizdų patyrę. Tačiau mūsų tautos likimas priklauso ne vien nuo bolševikinės politikos, bet ir nuo anglų-amerikiečių vedamos istorijos formavimo politikos, kuri yra žymiai sudėtingesnė, ir jos tikslai sunkiau spėjami. Tad pamėginkime iš arčiau susipažinti su mums rūpimu klausimu.
Yra sakoma, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Vadovaudamiesi šiuo teiginiu, išsiaiškinkime anglų-amerikiečių vykdytos politikos pobūdį praeityje. Tokiu būdu suradę siūlo galą, rasime ir patį kamuolį.
Teisingai manoma, kad svarbiausioji anglų-amerikiečių politikos žymė yra toliaregiškumas. Anglai-amerikiečiai istorijos vyksmą numato keliems dešimtmečiams ar net šimtmečiams. Todėl galima pakartotinai tvirtinti, kad anglų-amerikiečių politika yra žmonijos istorijos formavimo politika (tai paaiškės iš tolimesnių samprotavimų).
Antroji anglų-amerikiečių politikos žymė (daug sunkiau pastebima ir stropiai slepiama) - patriotiškumas. Anglai-amerikiečiai yra patys pavyzdingiausi patriotai pasaulyje. Kadangi tas jų patriotizmas nepasižymi paviršutinišku heroizmu, tai jis mums sunkiau suprantamas. Bet palyginę abiejų praėjusių pasaulinių karų įvykius ir taikingų periodų metodus, galėsime tuo pilnai įsitikinti. Be to, anglų-amerikiečių patriotizmas nėra vien tik nacionalinio, bet ir rasinio pobūdžio. Todėl jie baltąją rasę stato aukščiau už geltonąją ir kitas rases.
Kad galėtume visus šiuos teiginius pateisinti, ieškokime argumentų praeities karuose, kuriuose gana aktyviai dalyvavo ir užjūrio patriotai.
Imkime istorijoje neseniai buvusius žmonijos gėdinguosius sukrėtimus. Pradėkime nuo Pirmojo Pasaulinio karo. Dėl ko jis kilo? Gal dėl įvykusio incidento Sarajeve? Ne, jis kilo dėl to, kad keli prekiautojai susirėmė su savo prekėmis ankštoje rinkoje. Tai buvo karas dėl rinkos. Iki XXa. pasaulio rinkoje vyravo dvi valstybės: Anglija ir Amerika (dalinai dar ir Prancūzija), nes šių šalių pramonė buvo labiausiai išaugusi. Šiai pramonei buvo reikalinga patenkinamai aprūpinta darbininkija, žaliavos ir, svarbiausia, rinka. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje iškilo nauja, stipri, energinga kapitalistinė šalis - Vokietija. Ji vystėsi tokiais sparčiais tempais, kad kai kuriais atžvilgiais pradėjo pralenkti Angliją bei Ameriką (JAV). Vokietija, siekdama apsirūpinti žaliavomis ir rinka, nukreipė savo godų žvilgsnį) kitų šalių kolonijas. Norėdama, kad niekas iš vakarų nekliudytų jos užmačių įgyvendinimui, nutarė pirmiausia parguldyti po kojom Prancūziją, o paskui - plačiuosius Rytų plotus. Tačiau tai sekė ir perprato gudri anglų-amerikiečių politikų akis. Vakarai matė, ko siekia jų konkurentas, ir tam pasiruošė. Anglų-amerikiečių veiksmai buvo tikslūs, iš anksto beveik viską numatantys. Vokietija su savo sąjungininkais buvo nugalėta. Per Pirmąjį Pasaulinį karą anglų-amerikiečių kapitalistų kišenės žymiai pastorėjo ir, be to, aktyviai kare dalyvavusių kraštų sunykusi pramonė vėl užtikrino anglų-amerikiečių viešpatavimą pasaulinėje rinkoje. Trumpai tariant, vienu šūviu buvo nušauti du kiškiai.
Nuo Pirmojo Pasaulinio karo pabaigos anglai-amerikiečiai turėjo paimti (ar bent pakoreguoti) kitą politikos kryptį, nes atsirado naujas faktorius, turįs daug įtakos žmonijos istorijai. Tai įvykusi bolševikinė revoliucija Rusijoje. Anglai-amerikiečiai puikiai suprato, kad bolševikinė Rusija pavojinga ne vien karine jėga, bet dar jie gerai suvokė, koks pavojus glūdi gražiuose bolševizmo šūkiuose ir kad bolševikinė Rusija gali būti ta mina, kuri galėtų susprogdinti visą kapitalistinį pasaulį. Tiktai tas faktas, kad tas vadinamasis komunizmas kilo tamsioje ir atsilikusioje šalyje kaip Rusija, davė galimybę anglų-amerikiečių politikieriams šaltakraujiškai žiūrėti į šį dalyką. Jie nusprendė, kad bolševizmas Rusijoje yra atsitiktinis dalykas, kilęs po karo sunkumų Rusijoje, kur darbininkų gyvenimas buvo nepavydėtinas. Anglai-amerkiečiai tikėjo, kad revoliucija Rusijoje yra Rusijos persilaužimas iš feodalizmo į kapitalizmą. Nenorėdami bereikalingai eikvoti jėgas, po kelių nesėkmingų bandymų nutarė, kad bolševikinė Rusija negali ilgai gyvuoti dėl savo silpnumo technologiniu ir ekonominiu požiūriu.
Dar carinėje Rusijoje jos didelę kapitalo dalį sudarė užsienio valstybių įnašai, tad šiuo atžvilgiu Rusija buvo dalinai okupuota užsienio kapitalo. Sunku tikėti, kad revoliucijos visapusiškai nuniokotas kraštas galėtų išsiversti be užsienio kapitalo pagalbos. Anglai-amerikiečiai šios minties vedami kantriai laukė, kada išalkusi žuvelė ant jų meškerės užkibs. Tačiau "žuvelė" buvo nekvaila. Ji nutarė pabadauti, kaip tas lokys žiemos lauže savo leteną pažįsti, ir išvengti viliojančio jauko, nors bucharininkai ir norėjo pasiduoti anglų-amerikiečių kapitalui, tačiau stalininė politika šiuos norus žiauriai numalšino.
Bolševikinis aparatas sukūrė tokią ekonominę sistemą, kurioje kiekvienas paprastas dirbantysis išnaudojamas iki maksimumo. Visa Rusija ir jos pavergtos tautos tapo vientisinio vergiško darbo konclageriu. Nesiskaitant su milijoninėmis vergų gyvybėmis buvo sukurta tam tikra ekonominė bazė ir karinis potencialas. Užsibrėžtas bolševikų tikslas didele dalimi buvo pasiektas. Anglų-amerikiečių politikų lūkesčiai nepasiteisino. Pagaliau jie suprato, kad Rusija ir kitos pavergtos tautos yra gudriose ir nepaprastai žiauriose rankose.
Jie pamatė, kad jei įvykius paliks savieigai, tai iš bolševikinės Rusijos išaugs tokia galybė, kuri lengvai galės sudrebinti iki pamatų globalinę anglų-amerikiečių ekonominę imperiją. Nuo to laiko anglų-amerikiečių politikieriai pradėjo ieškoti išeities, stengtis ištaisyti padarytą klaidą. Jų toli matantis žvilgsnis nukrypo į Vokietiją, kuri po karo buvo apkarpyta, pažeminta. Energingieji vokiečiai nesnaudė. Jie ieškojo užtrauktos gėdos kaltininkų ir tų, kurie galėtų, vesdami Vokietiją teisingu keliu, nuplauti padarytą gėdą, užgydyti patirtas žaizdas ir atkeršyti pasauliui už nuoskaudas. Nacių partija siūlo savo ranką vokiečių tautai ir prisiekia ją vesti trokštamu keliu.
į šiuos įvykius anglai-amerikiečiai žvelgė su pasitenkinimu: čia įžiūrėjo gabų talkininką būsimojoje tautų tragedijoje. Anglams-amekriečiams paranku buvo dar ir tai, kad vokiečių tautos priešakyje stojo gabus oratorius, organizatorius ir diktatorius su savo galinga nacių partija. Tai - Adolfas Hitleris. Jis anglų-amerikiečių tikslams tiko dar ir tuo, kad jis vokiečių tautą paskelbė esant virš kitų tautų ir kad jai skirta misija sukurti Naująją Europą, o likusis pasaulis turės vykdyti Vokietijos valią. Iš kitos pusės tuos pačius tikslus buvo užsibrėžęs ir internacionalinis bolševizmas. Jo penkiakampė žvaigždė simbolizuoja penkias pasaulio šalis, kurios turi priklausyti bolševizmui, o raudona spalva reiškė, kad visa tai reikės įgyvendinti ne be kraujo praliejimo. Čia pasirodė, kad nacistinės Vokietijos ir bolševikinės Rusijos tikslai tie patys. Šių didžiulių galybių interesai aštriai susikirs ir turi kilti karas. Norint išvengti tokio karo, reikia turėti du žemės rutulius: vieną - naciams, kitą - bolševikams. Bet tai - nesąmonė, kaip ir galvojimas, jog šios jėgos nesueis į konfliktą.
Anglų-amerikiečių politikieriai visa tai turėjo galvoje ir ruošėsi naujam istoriniam etapui, kuris turėjo vykti jų naudai.
Kada Hitleris ir jo partija paėmė Vokietijoje valdžią į savo rankas, bolševikinė Rusija buvo gana sustiprėjusi ir žiauriomis priemonėmis griežtai valdoma, be to, ji turėjo savo juodos rankos pirštus sukišusi į daugelio valstybių taip vadinamą darbo liaudį. Šitai turėdami galvoje, anglai-amerikiečiai matė, kad nacistinė Vokietija yra dar per silpna stoti į kovą prieš bolševikinę Rusiją. Todėl jie nutarė sustiprinti Vokietiją ekonominiu bei kariniu atžvilgiu. Dėl to į istorijos archyvą buvo nusviesta Versalio sutartis kaipo nenaudingas balastas. Buvo sudarytos beveik visos sąlygos, kad Vokietija galėtų atkurti su kaupu savo karinį pajėgumą. Vokietija šį dalyką atliko kuo puikiausiai. Per trumpą laiką sukūrė tokią karo mašiną, kuri baugino visą pasaulį, išskyrus Angliją ir JAV. Anglų-amerikiečių politikai apskaičiavo, kad kol kas Vokietija dar silpna (ypatingai ekonominiu požiūriu) stoti kovon. Todėl jie savo spaudoj kiekvieną dieną klykavo, kad Vokietija yra be galo apsiginklavusi, kai tuo tarpu Anglija ir JAV esančios beveik beginklės. Tokiu būdu Anglija ir JAV, pačios nebijodamos hitlerinės Vokietijos, užkrėtė baime visas Europos šalis, kaip antai: Prancūziją, Lenkiją, kurios taip pat sparčiais tempais ėmė ginkluotis, tačiau toli gražu negalėjo prilygti Vokietijos ir jos sąjungininkų karinei jėgai. Tokiu būdu anglai-amerikiečiai įkvėpė vokiečiams pasitikėjimą savo jėgomis ir leido užgrobti jiems Austriją ir Čekoslovakiją, vėliau Olandiją, Norvegiją, Daniją ir galiausiai Belgiją su Prancūzija. Tai darydami jie šėrė piktąjį rudą šunį, su kuriuo galėtų užpjudyti bolševikinę Rusiją.
Galiausiai naciai su savo sąjungininkais metėsi į Rytus, per trumpą laikotarpį nubloškė bolševikų kariuomenę į Rusijos gilumą. Ir štai tada ateina rusams į pagalbą Anglija ir JAV, idant tarp kariaujančių jėgų palaikytų pusiausvyrą. Vokiškieji naciai su savo sąjungininkais, išsisklaidę po neaprėpiamus Rusijos plotus, pradėjo trauktis atgal. Jų planai sužlugo, ėmė grėsti visiškas karo prakišimas. Tada anglams-amerikiečiams reikėjo išspręsti toks klausimas: kurį iš šių kovotojų palikti ateičiai. Jie apskaičiavo, kad racionaliau nugalėtoja palikti bolševikinę Rusiją, nes ši ne tokia pavojinga, kaip vokiečiai, kurie turėjo sukūrę tobulą ir galingą karo techniką, alegoriškai grasino pasauliui atominio ginklo panaudojimu. Tokiu būdu bolševikinė Rusija turėjo tapti nacistinės Vokietijos nugalėtoja, - žinoma, kartu su Anglija ir JAV, kurios palyginti labai mažai patyrė nuostolių. Bet vis dėlto ne viskas taip baigėsi, kaip norėjo anglų-amerikiečių politikai. Tačiau kitos išeities nebuvo, nes Kremlius, nujausdamas savo sąjungininkų tikslus, davė suprasti jiems, kad, jei nutrauktų pagalbą, Rusija padarytų taiką su nacistine Vokietija, ko labiausiai bijojo anglai su amerikiečiais. Todėl nenorom reikėjo lopyti stipriai sudraskytą Sibiro meškos kailį, kad ji pervargusi nesugultų į vieną guolį su besibaigiančiu ruduoju šunimi.
Antrojo Pasaulinio karo pabaiga mums dabar aiški ir nereikia jos čia aptarinėti. Tiktai savaime kyla klausimas, ar pasiekė anglai-amerikiečiai šiame kare savo tikslus ar ne. Atrodo, kad ne visus. Pagrindinis nepasisekimas yra tas, kad po šio karo bolševikinė Rusija liko gana stipri ir padarė didžiulę pažangą technikos srityje. Tačiau didesniąją dalimi anglų-amerikiečių tikslai buvo pasiekti.
Dabar bandykime įspėti, ko jie siekė šiuo karu. Kaip anksčiau buvo sakyta, anglai-amerikiečiai yra geri savo šalių patriotai, jų interesų gynėjai. Jie gana mandagia forma siekė užvaldyti visą pasaulį, - tai pagrindinis anglų-amerikiečių politikos tikslas. Dabartiniu metu pasaulis suskilęs į dvi priešingas stovyklas: į bolševikinę ir į kapitalistinę, amerikiečių vadovaujamą. Belieka tiktai nugalėti bolševikinę stovyklą, ir tikslas bus pasiektas. Dabartiniai įvykiai ir veda prie galutinio pasaulio pasidalinimo, kurio ir siekė amerikiečiai praėjusiu paskutiniu laikotarpiu. O tai palengvina amerikiečiams savo užmojus įgyvendinti. Likusios pasaulio šalys, bijodamos bolševizmo skelbiamų idėjų ir tokių įvykių, kaip antai Kinijoje, pačios savo noru pasiduoda anglų-amerikiečių įtakai. Vadinasi, bolševikinės Rusijos skelbiamos idėjos tarnauja ne tik jiems patiems, bet ir anglų-amerikiečių tikslams. Tokiu būdu anglams-amerikiečiams didesnę pusę pasaulio pavyko užvaldyti gana pigiu būdu. Belieka suskaldyti bolševikinį bloką, ir visą pasaulį nepastebimai valdys anglai ir amerikiečiai.
Per būsimąjį karą bolševikai, aišku, patirs pralaimėjimą, nes jie turi mažiau tobulą karo techniką, o be to, visa liaudis nepatenkinta bolševikų vykdomu nužmoginimu bei tiesiog vergišku darbu. Visa tai pakirs bolševikų gynybą. Šie faktai garantuoja Vakarams pergalę prieš Kremlių ir jo satelitus.
Tačiau anglai-amerikiečiai meta žvilgsnį keliais dešimtmečiais ar šimtmečiais į priekį, stengiasi numatyti būsiančius įvykius ir jiems ruošiasi iš anksto.
Mėginkime atspėti pagrindines anglų-amerikiečių būsimo politikos kryptis. Jie pramato tai, kas gali atsitikti pasibaigus Trečiajam Pasauliniam karui. Prileiskime, kad šis karas yra pasibaigęs be ypatingų aukų. Tokio taikaus gyvenimo laikotarpiu, neskaitant mažų incidentų, didesnių žudynių nėra ir negali būti, nes pasaulį užmaskuotai valdant vien tik anglams-amerikiečiams, nacionalinės, socialinės bei religinės problemos, kurios anksčiau suvesdavo tautas į konfliktus, būtų didele dalimi pašalintos. Šitaip žmonijai pagyvenus bent porą šimtmečių, tai ne tik dabartiniai kontinentai, bet ir lediniuota Antarktida būtų apgyvendinta sparčiai besidauginančios žmonių giminės. Ypač išplistų geltonoji rasė, pasižyminti didžiausiu gyvybingumu. Tada baltajai rasei tektų trauktis geltoniesiems iš kelio. Todėl manytina, kad šitokią situaciją ir turi prieš akis anglų-amerikiečių politikos kūrėjai. Jie žino, kad iniciatyva ruošti skerdynes žmonijos pertekliui anuliuoti turės būti iš jų pusės. Todėl jie ir ieško išeičių iš būsimos padėties. Jau dabar kai kuriose JAV valstijose svarstomas projektas, kuriame žmonės su fiziniais ir psichiniais trūkumais reikėtų padaryti sterilizacijos pagalba nevaisingais. Jei jie taip kalba apie amerikiečius, tai ką jau bekalbėti apie kitas nacijas, kurių skaitlingumą anglai-amerikiečiai numato reguliuoti ateityje.
Ypatingai anglai-amerikiečiai stengsis žmonių skaičių žemės rutulyje mažinti anglų-amerikiečių bei baltosios rasės sąskaita. Didžiausias jų dėmesys bus nukreiptas į geltonąją rasę, kurią siekia beveik visai išnaikinti.
Sekant šių dienų įvykius ir juos išanalizavus, siūlosi išvada, kad dabartinės anglų-amerikiečių politikos uždavinys nacionalinės-idėjinės-rasinės neapykantos kurstymas ne anglosaksų kilmės žmonių apgyvendintuose regionuose. Šį teiginį patvirtina daugelis argumentų, kurių keletą čia pateiksime.
Nukreipkime žvilgsnį į Vokietiją. Ji padalyta į dvi dalis: į bolševikų okupuotą ir anglų-amerikiečių bei prancūzų įtakos zoną. Šitokia padėtis numatyta iš anksto, dar prieš pasibaigiant karui. Taip padaryta, norint beveik visiškai sunakinti šią tautą, kuri kaip pasiekusi itin aukštą civilizacijos lygį, kelis kartus grasino perimti iniciatyvą iš anglų-amerikiečių rankų. Šitai padarius, žymią dalį rytų Vokietijos gyventojų sunaikino patys bolševikai. Dar yra nuomonių, kad vakarinę Vokietiją gali laikinai perleisti rytinei Vokietijai, idant patys vokiečiai tarpusavy naikintųsi. Tai labai panašu į būsimą tikrovę.
Dabar pažvelkime keliais sakiniais į Azijoje vykstančius įvykius.
Daug kas mano, kad Kinija tapo bolševizmo auka dėka Kremliaus iniciatyvos. Tačiau kitu kampu žvelgiant į šį dalyką, pasirodo ne visai taip. Siūlosi išvada, kad anglai-amerikiečiai tyčia nerodė iniciatyvos palaikyti čiankaišistinę Kiniją. Taip buvo padaryta dėl kelių priežasčių. Viena, dėl to, kad Kinija yra feodalinė šalis, veikiama bolševikinės propagandos, kad yra milžiniška pragaro mašina Azijos kišenėje. Antra, Kinijos perleidimas bolševizmui yra palankus anglų-amerikiečių užmojams geltonosios rasės skaitlingumui sumažinti. Juk Kinija būtinai neišvengs įvairių neramumų, kurie paprastai būna ten, kur žlunga feodalizmas. Be to, bolševikinio teroro yra paliesta didelė kinų tautos dalis, kuri tik ir laukia progos atkeršyti Kremliaus šalininkams.
Jei prie to pridėsime Korėjoje vykstančius dalykus, tai paaiškės, kad anglai-amerikiečiai Azijoje kitokių tikslų ir neturi, kaip idėjinės ir tautinės neapykantos didinimą.
Iš visų anksčiau paminėtų minčių darosi aišku, kad anglų-amerikiečių vykdomos politikos pobūdis nėra jau toks humaniškas, kaip iš paviršiaus atrodo. Ypatingai mes, kaip patriotinis mūsų tautos elementas ir jos avangardas, turime tai gerai žinoti.
Ryšium su tuo yra siūlytini dalykai, į kuriuos turėtume atkreipti rimtą dėmesį:
a) Mažinti patikimiausiuose ir susipratusiuose tautiečiuose per didelį pasitikėjimą anglų-amerikiečių vedamos politikos humaniškumu ne anglų ir amerikiečių atžvilgiu.
b) Patikimiems tautiečiams, kurie turi didesnę ar mažesnę įtaką savo artimiesiems privalome išaiškinti, kad mūsų laukia tarpusavio išsinaikinimas. Kadangi mes turime būti gerais patriotais, tai persilaužimo momentu visa turime daryti, kad kuo mažiausiai žmonių, ypatingai tautiečių, žūtų idėjinės bei tautinės neapykantos aklai valdomi.
c) Pripažinus šiame referate iškeltas mintis pagrįstomis, turime visa tai daug nuodugniau ir giliau išstudijuoti ir paskleisti, kaip buvo aukščiau minėta, patikimiauosiuose, galvojančiuose ir savo Tėvynę mylinčiuose tautiečiuose.
d) Bandyti panašias temas įsprausti į nelegalios spaudos puslapius idant tautiečiai galėtų susipažinti su čia iškeltomis mintimis.
Zabrys
Priedas Nr. 3.
Gyvi ir laisvi dvasioje žmonės!
Paskutinėje ir lemiamoje kovoje prieš visapusišką despotą -bolševizmą nepasilikite pasyviais stebėtojais! Lietuvos galvojantis jaunime, apsvarstyk VDS programą bei įstatus ir burkis į ratelius, grupes ar organizacijas sėkmingesnei kovai su pikčiausiu mūsų priešu dėl Naujos Laisvos Lietuvos sukūrimo.
Sutinką su mūsų principais visi geros valios žmonės neakivaizdžiai įsiskaito į VDS ir turi teisę vadintis jos nariais. Tegul pakyla ir grūdinasi visa jaunoji Lietuva tautos gelbėjimo darbe, eidama Lietuvos ir viso pasaulio didvyrių garbingu kovos dėl laisvės keliu.
Tikėkime, organizuokimės, veikime! O "šventas darbas išduos šventą vaisių" (V.Kudirka).
Mes turime įrodyti, jog lietuvis moka nugalėti, bet ne keršyti!
Drąsiau, broliai, kovoje dėl laisvėsl
VDS
Priedas Nr. 4.
(Ištrauka iš VDS konferencijos rezoliucijos)
Ne kitam pavesti kovą ir statybą,
bet pats tai turi daryti.
Gyvename laikotarpį, kada pasaulis suskilęs į dvi nesutaikomas stovyklas: kapitalistinę ir bolševikinę. Tarp šių sistemų vyksta nesutaikoma turintis, vedanti prie lemiamo ginkluoto susidūrimo, kuris turės reikšti vienos iš jų subyrėjimą ir kitos įsigalėjimą visame pasaulyje. Dabartiniu metu lietuvių tauta stovi naujo ypatingo trečiojo pasaulinio karo akivaizdoje. Šis karas mūsų tautos atžvilgiu bus išsivaduojamamasis. Jis atneš laisvę milijonams kenčiančių ir pavergtųjų. Tačiau netenka užmiršti, kad kiekvienas karas reikalauja aukų ir didelių sunkumų nugalėjimo, ilgo ir kruopštaus ruošimosi. Palyginę antibolševikinių valstybių bloko jėgas, prie kurių prisidės bolševikų pavergtų tautų pajėgos su komunistinio bloko jėgomis, drąsiai konstatuojame, kad bolševikinė pusė bus sutriuškinta. Bet ši išvada dar nereiškia, kad mes turime pasikliauti laisvųjų šalių jėgomis ir laukti nieko neveikiant svetimųjų krauju iškovotos laisvės.
Tarybų Sąjungos vadeivos, suprasdami negalėsią nugalėti viso pasaulio valstybių, "taikos" vardu prisidengdami ėmė stiprinti įvairiais būdais savo padėtį. Skelbdama "taiką" bolševikinė grupuotė stengiasi apgauti pasaulio nuomonę ir laimėti laiko naujo karo pasiruošimui.
Iš tikrųjų pokariniu laikotarpiu bolševikinei santvarkai charakteringa ypatingas dėmesio atkreipimas į karo mašinos išvystymą darbo žmonių pragyvenimo lygio sąskaita. Nors tankų, patrankų ir lėktuvų Tarybų Sąjunga turi daugiau, negu prieš Antrą pasaulinį karą, tačiau yra silpna jos santvarka, kas karo atveju vaidina lemiamą vaidmenį. Be šito negalimas joks ilgesnis kariavimas. Tą išvadą patvirtino praėjęs karas, kada vadinamoji galingiausia pasaulyje valstybė - TSRS iš pat pirmųjų dienų buvo reikalinga JAV ir Anglijos ekonominės pagalbos. Kai į Tarybų Sąjungą plaukė ginklai, apranga ir maistas, tereikėjo Rusijos platybių ir rusiškos patrankų mėsos, kad palaužti po visą Europą ir dalį Afrikos išsimėčiusią fašistinę vokiečių kariuomenę. TSRS vaidmuo fašizmo sutriuškinime reliatyvus, bet aukos didžiausios. Lieka pagalvoti, kas bus dabar, kai visos nebolševikinės ir bolševikų pavergtos valstybės stos į kovą prieš bolševizmo nelaimę? Ekonomiškai ir kariškai remti nebus kam. Taip vadinamas "pažangiausias tarybinės technikos žodis" šių dienų naujausių užsienio mokslų laimėjimų šviesoje pasirodys kaip nevartojamas archaizmas.
Bolševikinės santvarkos silpnumą atskleidžia ligi šiol istorijoje nežinomas panašaus masto gyventojų trėmimas ir persekiojimas, už bolševikinės diktatūros netvirtumą kalba eilėje Sąjungos respublikų (neįskaitant taip vadinamų Liaudies demokratinių šalių) partizaninis ir pasyvusis pasipriešinimas.
Tas faktas, kad bolševikinė valstybė besiskelbianti "liaudies valdžia" neišsprendė bolševikinėje teorijoje numatytų dalykų, rodo šios santvarkos netinkamumą ir antiliaudinį charakterį. Ekonomiškai ši valstybė silpna todėl, kad į netikusius rėmus įsprausta gamyba ir darbo žmonių gyvenimas. Opiausia jos vieta yra nesėkmingas revoliucijos vykdymas žemės ūkyje, kuris po reformų nepajėgia tinkamai aprūpinti maistu didelę žemdirbių dalį. Duonos trūkumo pavyzdžių mūsų respublikoje vykdomos prievartos metodais neduoda laukiamų rezultatų. Vietoj naujos socialistinės sąmonės išugdymo (apie ką dažnai rašo bolševikinė spauda) tarybinė santvarka sudarė sąlygas atsirasti žmonių tarpe egoistiniams apetitams, grobstymams, skundams, moralės smukimui. Kaip šitų visuomenės savybių pasekmė, padažnėjo prakeikta bolševizmo rykštė - teismai, kurių, juo arčiau prie "komunizmo”, juo darosi daugiau.
Bolševikinė diktatūra pasistatė tikslą išlaisvinti darbo žmogų iš ekonominio ir politinio priemonių savininkų išnaudojimo ir pavergimo. Tačiau Tarybų Sąjungos piliečiai apart melagingos agitacijos apie "aukštą“ dirbančiųjų pragyvenimo lygį socialistinėje šalyje, apart nepagrįsto kitų valstybių šmeižto ir vertimo garbint Staliną, daugiau nieko iš tarybų valdžios negavo. Jei 1951 m., po 33 metų, kai egzistuoja tarybinė valstybė (ir turint galvoje 1939m. XVIII partijos suvažiavime Stalino pasakymą apie socializmo pastatymą TSRS) pažiūrėsime į medžiagų, maisto produktų kainas ir pagrindinės darbo žmonių masės (nekalbant apie valstiečius) atlyginimą, tai atrodys, kad gyvename ne antroje socializmo fazėje (komunizme), bet kažkokioje neišbrendamai gilioje krizėje. Nėra jokios perspektyvos patobulinti šią nelaimingą, antžmogišką santvarką. Laukti, kad ji pati istorijos bėgyje pasitaisys, nėra pagrindo, nes bolševikinėje valstybėje negalima jokia savarankiškesnė nuomonė be tos, kurią iškelia ir paverčia įstatymu VKP(b) Politinis biuras (ne VKP(b)). Lietuviams juo labiau nėra pagrindo remti ir toleruoti okupacinę bolševikinę smurto būdu primestą valdžią, kuri ekonomiškai nualino, apiplėšė kraštą ir išnaikino apie vieną penktadalį mūsų tautos įvairių klasių žmonių. Kartu su fizišku tautos naikinimu, vykdomu nuo Lietuvos okupavimo iki šių dienų, bolševikai veda aktyvų karą prieš tautos dvasią ir žmogiškumą.
Aukščiau paminėtieji kuklūs tarybinio gyvenimo faktai ir pati tikrovė įrodo, kad bolševikinėje valstybėje vykdomas absoliutus totalinis režimas. Daugelis TSRS gyventojų įprato neturėti savarankiškumo, savitų pažiūrų, nes įsitikino, kaip tai yra žalinga. Didelė dalis pasidavė tarybinės egzistencijos rutinai, prisitaikė, užsimiršo. MGB ir įvairių pavidalų saugumo organai seka kiekvieną pilietį ir su įtariamaisiais nesivaržydami susidoroja išsiųsdami juos į konclagerius "didžiųjų komunizmo statybų" ir kasyklų darbams. Teisinga išvada, kad TSRS varomoji jėga yra ne išgarbintas "tarybinis patriotizmas", "moralinė-politinė liaudies vienybė", ne "kritika ir savikritika", bet platus saugumo organų tinklas, kalėjimai.
Kaip taisyklė praktiškąjį bolševizmą iš teorijos pažinti negalima. Tik jo žiauri tikrovė, lydima melagingos propagandos ir didelės socialinės demagogijos dozės po tam tikro laiko atskleidžia tikrąją bolševizmo esmę. Todėl nenuostabu, kad savo laiku nemaža žmonių patikėjo bolševikinės teorijos nuoširdumu, troško įsijungti į praktinį "naujojo gyvenimo" darbą. Taip buvo mūsų respublikoje iki 1941 m. Doresnieji žmonės ir ties, kuriems nepavyko prisisukti prie šiltesnių naujos valdžios vietų, greitai suprato bolševikinę tikrovę esant nepanašią į tą, kurią piešia laikraščiai, radijas. Sąžiningi tautiečiai, matydami varguose ir ašarose skęstančią lietuvių liaudį, tyliai pasitraukė iš bolševikinio gyvenimo į šalį ir ką jie galvoja šiandien mažai kas žino, nes šioje "demokratiškiausioje“ visame pasaulyje šalyje negalima ne tik kad laisvai reikšti savo nuomonę, bet ir atvirai kalbėti su draugu arba gimine. Dalis tautos (...) dėl karjeros ir "sveiko proto" sumetimų perėjo bolševikinių okupantų tarnybon, dalis tapo bolševikais dėl idėjinių nusistatymų. Ir tik nedidelis idėjos užsidegėlių skaičius pakėlė ginklą ir plunksną prieš tautos budelius ne savo privačių reikalų ir nepaisydami didžiulių aukų išsaugojo kovos ir keršto ugnį iki šių dienų. Greta ginkluotų kovos būrių pastaruoju metu diena iš dienos auga nauja, laisva nuo praeities ir dabarties ydų sąmoninga, tyli karta, kuri supranta, kaip ir dauguma pažangiųjų žmonių, kad kol "komunizmas" bus kuriamas bolševikų partijos pagal šiuolaikinę liniją, tol TSRS darbo žmonės ir, surišusios savo likimą su bolševikais, tautos kęs skurdą, dvasinį pažeminimą ir žmogaus vertės sumenkinimą.
Žmonijos laimei, artinasi tas momentas, kai bolševizmas subyrės vieningų nebolševikinių valstybių ir bolševizmo pavergtų tautų liaudies išsivadavimo veiksmų rezultate. Ateis laikas šaukti prie ginklo, kovoti ir statyti kitą socialiniai teisingą, išvaduojančią žmogų iš bet kokio išnaudojimo, santvarką. Tam momentui reikia dabar ruoštis, kad užtikrinti greitą priešo sužlugdymą ir kilnių idėjų įgyvendinimo pagrindą. Po bolševizmo sutriuškinimo sudėtingų įvykių rezultate gali būti primesta svetima mūsų žmonėms, siekiantiems naujojo laisvo gyvenimo, santvarka, jei mes patys, suprasdami bolševikinį gyvenimą, ir toliau liksime tylūs, jei savo gėdai atsisakysime nuo kiekvieno doro žmogaus teisės ir pareigos kovoti dėl šviesios tautos ateities. Bolševikinis režimas pripratino prie kūrybinio neveiklumo. Bet kūrybiškumą ir aktyvumą reikia greičiausiai atnaujinti, nes pati savaime naujoji Lietuvos laisvė negali atsirasti. Reikalinga tam tikromis konspiratyviomis priemonėmis, atitinkančiomis esamą tikrovę, jungti pavienes tautos jėgas į kolektyvus prispaustos liaudies dvasios kėlimo, laisvės iškovojimo ir naujo gyvenimo pastatymo tikslais. Būtų neprotinga kalbėti apie plačias masines sąjungas, kurias priešas galėtų susekti ir likviduoti. Bet gana tikslinga vienytis priešakiniams bendraminčiams į atitinkamus, gan apibrėžtus, organizacinius pavidalus-kolektyvus, kurie užtikrins sistemingą ir savalaikį išsilaisvinimo darbą, veiksmų koordinuotumą ir aktyvią paramą pogrindinei spaudai bei kitokioms kovojančioms grupuotėms. Tokie kolektyvai grūdinsis konspiraciniame darbe, bendromis jėgomis išsiugdys tikrojo socializmo ir humanizmo idėjų bazėje teisingą socialinę pasaulėžiūrą ir kaip labiausiai patyrę galės sėkmingai dirbti ir vadovauti tautos išsivadavimo darbe ir naujosios tvarkos kūrime.
Tautos reikalams atsidavę žmonės savo veikla sukoncentruos liaudies jėgas, pagal savo išgales parodys svyruojantiems tiesos kelią, kreips išsilaisvinamąjį sąjūdį racionaliausia linkme ir sudarys idėjinius sąjungos branduolius, kurie po bolševikinės okupacijos pašalinimo galės susilieti ir tapti masine organizacija, kuriančia naują pažangią visuomeninę santvarką, užtikrinančią kultūringą ir pasiturintį žmogaus gyvenimą, laisvę nuo bet kokio išnaudojimo.
Sprendžiantis pasaulio likimui kiekvienas sąmoningas tautietis, kuris gyvena šviesia Lietuvos ateitimi, dabartiniu momentu privalo pasirinkti: arba su tauta, arba stoti prieš ją. Neutraliųjų ir stebėtojų negali būti. Aukščiau paminėti
toli gražu ne visi okupacinio gyvenimo reiškiniai, kovos su jais perspektyvos ir savarankiškas kiekvieno asmens objektyvus istorijos ir dabartinio gyvenimo studijavimas turi nulemti lietuvių veikimo kryptį. Vadovaujantis darbo žmonių interesais ir kiekvieno pažangaus mokslo racionaliosiomis tezėmis reikalinga išdirbti veikimo programą ir bendromis jėgomis, padedant vieni kitiems, stoti tautos gelbėjimo ir ateities užtikrinimo frontan. Nors išsivaduojamojo darbo sąlygos yra sunkios ir priešas nepaprastai pavojingas, tačiau kova, pasireiškianti įvairiomis formomis yra galima. Bolševizmas yra nugalimas ir jis bus nugalėtas.
Priedas Nr. 5.
VDS atstovų pasitarimas 1952 05 11 tikslu suaktyvinti narių veiklą nutarė darbą organizuoti sekančiu būdu:
1. Svarbiausia darbo forma yra pasirinktų problemų iš dabartinės padėties ir iš naujos Lietuvos organizavimo srities nagrinėjimas, vykdomas asmeniškai įsigilinant į klausimus ir diskusijų būdu subrandinant nuomones. Šiuo reikalu panaudoti galimai daugiau literatūros ir faktinės medžiagos. Galutinius darbo rezultatus apibendrinti raštu ir perduoti išplatinimui.
2. Rašyti nedidelės apimties straipsnius, skirtus pogrindinei spaudai, tautos sąmonės žadinimo, bolševizmo demaskavimo ir laisvos nuo išnaudojimo Lietuvos kūrimo motyvais.
3. Galimais atvejais dirbti individualų piliečių sąmoninimo darbą, išstojant ne VDS, bet savo vardu.
4. Stengtis visokiomis priemonėmis surinkti faktinių žinių, įrodančių bolševizmo reakcinį charakterį ir kitos faktinės medžiagos, galimos panaudoti VDS darbe išeinant iš jos programos.
(pasirašė) Varnas
VDS pirmininkas
Vilnius
1952m. gegužės mėn. 11d.
Priedas Nr. 6.
Ištrauka iš 'Kaltinamosios išvados”
Nustatė:
1952m. rudenį Lietuvos TSR MGB išaiškino antitarybinę, nacionalistinę organizaciją "Vieningojo Darbo Sąjungą“ (VDS), kuriai priklausė antitarybiškai nusiteikę 17 Vilniaus ir Kauno aukštųjų mokyklų studentų.
"VDS" struktūrą sudarė Vilniaus ir Kauno grupės.
Vilniaus "VDS" grupei priklausė teisiamieji: Ajauskas, Petkevičius, Bitvinskas, Žukauskaitė, Lukaševičius, Čižas, Kryževičiūtė ir besislapstantis Murauskas.
Kauno "VDS" grupei priklausė teisiamieji: Vaišvilas, Bukauskas, Gaižauskas, Bersėnas, Kaminskas, Kreimeris, Urbonas, Jagelavičius ir Banys.
"VDS" buvo išsikėlusi tikslą - vykdyti antitarybinę agitaciją ir, padedant užsienio intervencijai, nuversti Lietuvos respublikoje tarybų valdžią.
Antitarybinės organizacijos atsiradimas išvyko 1950m. vasarą. 1950m. vasaros atostogų metu Kauno srities Ariogalos miestelyje, ant Dubysos kranto, susirinko antitarybiškai nusiteikę įvairių Vilniaus ir Kauno mokslo įstaigų studentai: Petkevičius, Ajauskas, Gaižauskas, Kaminskas, Kreimeris, Urbonas, Čižas, Bitvinskas, Bersėnas ir Bukauskas.
Šitame antitarybiniame susirinkime kalbėjo teisiamieji Petkevičius, Ajauskas ir kiti, šmeiždami ir reikšdami antitarybines nuostatas į tarybų valdžios priemones kuriant kolūkius ir Lietuvos TSR dirbančiųjų gyvenimą. Šitame susirinkime taip pat buvo nutarta sukurti antitarybinę organizaciją kovai su tarybų valdžia Lietuvos TSR, o organizacijos programos projektą ir įstatus pavesta sudaryti teisiamiesiems Petkevičiui ir Ajauskui. Tada kiekvienas buvo įpareigotas rašyti antitarybinius straipsnius, eilėraščius ir užmegzti ryšius su ginkluotais nacionalistų būriais.
Apsvarsčius Kauno ir Vilniaus grupėse parengtą programos projektą ir įstatus, jie buvo priimti visos organizacijos susirinkime 1951 m. vasario mėnesį Kaune, teisiamojo Kaminsko bute. Tame pačiame susirinkime buvo patvirtintas antitarybinės organizacijos pavadinimas "Vieningoji Darbo Sąjunga" (VDS) ir išrinktas sekretoriatas iš teisiamųjų Petkevičiaus, Ajausko ir Bukausko vadovauti organizacijai. Tada buvo nutarta susirišti su ginkluotais nacionalistų būriais bendrai kovai prieš tarybų valdžią, rašyti antitarybinius straipsnius į jų spaudą, o taip pat pasiųsti į pogrindį "VDS" programinius dokumentus.
1951 m. pavasarį "VDS“ organizacijos nariai buvo supažindinti su instrukcija antitarybiniam darbui vasaros atostogų metu, parengta teisiamojo Petkevičiaus, įpareigojančia vykdyti antitarybinę agitaciją ir rašyti antitarybinius straipsnius.
1951 m. rugpjūčio pradžioje įvyko "VDS" susirinkimas teisiamojo Banio bute, kur teisiamasis Petkevičius pateikė ataskaitą apie organizacijos darbą, o Banys perskaitė referatą "Anglų-amerikiečių politika ir mes jos veikime", parašytą priešiškai ir šmeižikiškai Tarybų Sąjungos atžvilgiu. Šitame susirinkime buvo nutarta užmegzti ryšius su ginkluotu nacionalistiniu pogrindžiu ir sustiprinti organizacijos narių antitarybinę veiklą. Beveik visi "VDS" nariai rašė antitarybinius straipsnius, kurie buvo perduodami į bandą ir spausdinami antitarybinėje banditų spaudoje.
Per "VDS" egzistavimo laiką buvo užverbuoti 7 nauji nariai iš antitarybiškai nusiteikusių studentų ir inteligentų.
Vėliau, 1952 metais, "VDS" narių susirinkimai vykdavo grupėse Vilniuje ir Kaune, juose buvo svarstomi kovos su tarybų valdžia intensyvinimas, o taip pat kovos metodai tam atvejui, jeigu Tarybų Sąjungą užpultų imperialistai.
1952 metais kiekvienoje grupėje buvo pravesta po 7 susirinkimus, kuriuose:
sausio mėnesį buvo svarstytas banditų vado Germanto laiškas, adresuotas "VDS", po to, kai jis buvo gavęs rezoliucijas programiniais "VDS" klausimais, parašė atsakymą;
Vasario mėnesį buvo svarstytas Lietuvos visuomeninės santvarkos klausimas nuvertus tarybų valdžią;
kovo mėnesį priimti "VDS" programos ir įstatų pakeitimai;
balandžio mėnesį svarstytas, taip vadinamos, "Naujos Lietuvos" administracinis padalijimas;
gegužės mėnesį svarstyta apie būsimą susitikimą su banditų vadu Germantu;
birželio mėnesį svarstyta "VDS" veikla karo atveju ir ginkluotų grupių sukūrimas, o taip pat "penktos kolonos" darbo metodų panaudojimas;
rugsėjo mėnesį svarstyti antitarybinės organizacijos "Vyčių Sąjunga" programiniai dokumentai, gauti iš pogrindžio dėl susijungimo su ta organizacija;
Šalia viso to, "VDS" padėjo ginkluotam nacionalistiniam pogrindžiui rašomu ir kopijavimo popierium, perdavė radijo aparatą. Teikė pogrindžiui užsienio radijo informaciją, o taip pat jų spaudai antitarybinius straipsnius.
Rugpjūčio mėnesį "VDS” iš banditų gavo instrukcijas apie slaptų žinių rinkimą ir jų perdavimą užsieniui, tačiau dėl arešto šito darbo nepradėjo.
Temos
1. Tarybinės visuomenės varomoji jėga.
2. Stalino kolektyvizacijos teorija ir praktinis jos įvykdymas.
3. Kas yra liaudies priešai bolševikinės diktatūros periodu.
4. Aplinkybės vedančios prie pasaulinio karo ir jo perspektyvos.
5. Ką davė tarybų valdžia darbininkams.
6. Kodėl inteligentijos dauguma tarnauja reakcingam bolševizmui ir išduoda tautą.
7. Bolševikinės nacionalinės politikos būtinas rezultatas -nutautinimas.
8. Kokios galimos lietuvių tautos pokarinio gyvenimo perspektyvos.
9. Lietuvos partizanų indėlis į bendrą kovą prieš bolševizmą.
10. Lietuvių tautos garbės reikalas atsilaikyti prieš okupantų spaudimą.
11. Individo vertė bolševikinės diktatūros sistemoje.
12. Marksizmo-leninizmo teorijos vystymas - Stalino monopolis.
(Tokios temos buvo rekomenduotos rašyti VDS nariams ir siųsti jas į pogrindžio spaudą).
