IŠTRAUKA IŠ KAROLIO DRUNGOS-J.J.VALIULIO 1944-1945m. ATSIMINIMŲ
Autorius apžvelgė savo gyvenimo tarpsnį nuo suėmimo ir kankinimo nacių stovyklose iki pasitraukimo iš sovietinės Lietuvos į Vokietiją.
Nepaisant, kad atsiminimai rašyti 1982m., t.y. praėjus 40 metų nuo aprašomų įvykių, jie tikslūs ir be nereikalingo patoso.
Spausdinamas tekstas neredaguotas.
Karolio Drungos (gim. Jurgio Juozo Valiulio) suėmimo 1944 04 30 aplinkybės bei priežastys ir kalinimo Vokietijoje kronika
Nuo 1943ra pradžios Kaune gyvenau Ugniagesių g-vėje Nr.7, D aukšte. (Kitoje gatvės pusėje buvo "Aušros" berniukų gimnazijos kiemo mūrinė siena ir kažkokie nauji, ilgi triaukščiai rūmai, kurių paskirties neprisimenu.)
1944m balandžio 30d, tai buvo šeštadienis, prieš pat 7.00 vai. ryto, buto durų skambutis dzingtelėjo triskart trumpai (... - kaip Morzės kodo "S" raidė). Nors ir nemiegojau, bet dar gulėjau. Motina buvo jau atsikėlusi ir, žinodama, kad toks paskambinimas reiškia savą žmogų, nuėjo ir atidarė duris. Stovėjo nepažįstamas, tvarkingai apsirengęs, neaukšto ūgio žmogus, su barzdele. Pasakė motinai, kad turi svarbių žinių iš "Rudolfo" ir norėjo mane pamatyti Motina pakvietė jį į valgomąjį kambarį ir po to atėjusi į mano kambarį pasakė kame reikalas.
Užsimečiau greit "chalatą" ir nuėjau į valgomąjį, kur manęs laukęs žmogus pasisakė esąs iš Joniškio ir turįs man žinią iš "Rudolfo". Atsisėdus jis man pasakė: "Rudolfas išvyko iš Talino atostogų į Karaliaučių, bet balandžio 25d., nors ir žadėjęs, į Kauną užsukti negalėjęs".
Man to užteko, nes Joniškyje buvo vienas iš "estafetės" punktų žinioms (siuntoms) iš Švedijos per Latviją ar Estiją perduoti į Kauną. O "Rudolfas" buvo plk. K.Ambraziejaus slapyvardė. Jį (...) 1944 kovo mėn. 21 ar 22d (tiksliai dienos nebeprisimenu, bet tai buvo 2-a diena po to, kai sovietai stipriai subombardavo Taliną). O "balandžio 25d." - reiškė, kad tą dieną estų pogrindis, kurio globoje K.Ambraziejų palikau, pervežė jį motorine valtimi į Suomiją.
Padėkojau už šią žinią ir pakviečiau tą žmogų pasilikti pusryčiams, bet jis atsiprašė, kad norįs dar užsukti pas gimines, o po to dar tą pačią dieną išvažiuoti atgal į Joniškį. Taigi mano motina jį išlydėjo, o aš grįžau dar į savo kambarį ir vėl išsitiesiau kažkokios knygos paskaityti.
Kokia dešimt minučių vėliau prie durų vėl pasigirdo "S" skambutis. Motina, manydama, kad vėl kas iš savų, atrakino duris. Pro atidarytas duris įšoko 2 vyrai, pastūmė ją šalin ir su revolveriais rankose nulėkė tiesiai į mano kambarį. Pašokau greit nuo sofos, bet du vamzdžiai buvo jau atstatyti. Už vieno iš jų stovėjo "Sturmfuhrer" Šveiceris, Kybartų vokietukas ir berods ten buvęs Lietuvos kriminalinės policijos valdininku. Kitą revolverį gi atkišęs laikė tūlas Frei (ar Frey), nepriklausomos Lietuvos laikais vadinęsis Laisvėnu ir irgi dirbęs kažkur kriminalinėje policijoje. (Dar būnant Vokietijoje - iki 1959m. -teko girdėti, kad jis išemigravęs Australijon kaip Laisvėnas.)
Mane tuoj nuvarė į kambario kampą ir liepė rankas laikyti į dangų iškeltas. Šveiceris patikrino, ar po pagalve nėra revolverio, ir po to paklausė, kur aš revolverį laikau. Pasakiau, kad jo niekad nesu turėjęs ir kad jis gali, jei nori, visą butą aukštyn kojom apversti ir sienas, lubas bei grindis išardyti (Nors nieko nenujaučiau, bet kaip tyčia buvau savo 9 mm revolverį ir apie 100-ą šovinių jau prieš keletą dienų palikęs vienai pažįstamai merginai paslėpti) Po to Šveiceris priėjo prie mano rašomojo stalo ir čiupo ant jo gulėjusį Sereiskio lietuvių-rusų kalbos žodyną, tardamas: "A, ta pati didelė, stora knyga".
Po to liepė man apsirengti. Visą laiką buvo kalbama lietuviškai. Daugiausia kalbėjo Šveiceris, (o Laisvėnas tik laikė atkišęs revolverį į mane ir mano motiną). Kai paklausiau, kodėl aš suimamas ir iš viso kame reikalas, Šveiceris trumpai atkirto: "Dėkokite Ambraziejui o daugiau sužinosite įstaigoje" (atseit Gestapo - K.D.). Po to liepė Laisvėnui paskambinti (telefonas buvo kitame kambaryje) į Gestapo ir pasakyti kad aš suimtas, kad "akcija dabar gali prasidėti" ir kad atsiųstų porą žmonių buto kratai daryti.
Man gi liepė apsivilkti paltą ir pasakė, kad vesiąs į laukiantį automobilį. Įspėjo, kad šausiąs man į nugarą nedelsdamas, jei tik bandyčiau ką nors įtartino daryti. (Motina buvo palikta Laisvėno priežiūroje.) Einant laiptais žemyn, viena ranka laikė mane už palto diržo, o kitoje rankoje buvo revolveris - Walter PPK. (Porą kartų žvilgterėjau į revolverį, tai Šveiceris tuoj jį įrėmė man nugaron ir riktelėjo nesižvalgyti). Automobilis laukė prie Centralinio pašto rūmų Laisvės alėjoje. Einant gatve, Šveiceris ėjo vienu-dviem žingsniais atsilikęs. (Kai vieną kartą pasisukau į jį pasižiūrėti, tuoj iš kišenės išsitraukė revolverį.) Automobilyje, be šoferio, buvo dar vienas uniformuotas, žemesnio rango gestapininkas, su kuriuo Šveiceris kalbėjo vokiškai. Mane pasodino užpakalinėn sėdynėn šalia to gestapininko, ir jis man tuoj įrėmė pistoletą į šoną. Tokioje kompanijoje mane nuvežė į Darbo rūmus Kęstučio ir Vytauto prospekto kampe, kur buvo įsikūrusi Gestapo centrinė Lietuvoje.
Gestapo būstinėje Šveiceris nuvedė mane į III aukštą, kiek atsimenu, ir įvedė mane į kambarį, kuris buvo Gestapo viršininko pavaduotojo Schmitz'o (jo rango neatsimenu) kabinetas. Šveiceris pristatė jam mane. Schmitz'as paspoksojo į mane keletą sekundžių ir po to liepė Šveiceriui nuvesti mane daboklėn rūsyje.
Daboklės durys rūsyje buvo užrakintos, bet Šveiceriui paspaudus skambučio mygtuką ir kažkokiam veidui žvilgterėjus pro langelį, durys buvo atrakintos iš vidaus, ir jas atidarė., tas pats "ponas iš Joniškio", kuris tą patį rytą, trumpai prieš 7.00 vaL, buvo atvežęs man žinią iš "Rudolfo". Tik dabar jis buvo jau SD uniformoje ir funkcionavo kaip daboklės prižiūrėtojas-sargybinis. (Keletą valandų vėliau jis man pasisakė, kad jo pavardė — Ziegler —, o neprikl. Lietuvoje buvęs Panevėžyje kalėjimo prižiūrėtoju Cigleriu.)
Daboklė rūsyje buvo improvizuota: iš lentinių pertvarų buvo sumontuoti sandėliukai, kiekvienas iš jų su atskirom durim. Sandėliuke-kameroje buvo iš lentų sukaltas naras, šalia kurio buvo tik vietos atsistoti - kokių 2-jų pėdų ruožas — per vienukės ilgį - maždaug tokio pat ilgio kaip ir naras - apie 7 pėdos. Jokios patalynės ar užsiklojimo nebuvo.
Dėl improvizacinio daboklės pobūdžio, vienukių sienose ir duryse buvo pilna plyšelių, ir pačios lentos nebuvo storos. Tai vėliau labai daug padėjo suimtiesiems "pasiskirstyti rolėmis" ir "parodymams" suderinti. Ir prižiūrėtojai-budėtojai nebuvo per daug uolūs. O tai labai padėjo, kad suimtųjų skaičius liktų tik keliolika ar maždaug pora desėtkų, o ne šimtai, kaip būtų galėję būti.
Uždarytas į vienutę, prabuvau daboklėje kokia 20 minučių. Durys atsirakino, ir mane tardymui pasiimti atėjo "Scharfuhrer" Helmuth Heltke, buvęs vokiečių gimnazijos Kaune mokinys, vėliau studijavęs V.D.CJ Technikos fakultete. (Repatrijavo kaip vokietis pirmosios sovietinės okupacijos metu ir 1941m. grįžo Kaunan jau kaip Gestapo (SD) narys.) Nors pažįstami nebuvome, bet iš matymo vienas kitą žinojome.
Nusivedė mane į II ar III aukštą, tiksliai nebeprisimenu, ir įvedė į kambarį su dviem rašomais stalais, su seifu kambario kampe, su 2 langais į kiemo pusę, o grindys buvo išklotos nemažu kilimu. Mane pasodino ant kėdės prieš vieną iš rašomųjų stalų.
Už poros minučių atsidarė kambario šoninės durys ir įėjo apyaukštis, gana stambaus sudėjimo, civiliai apsirengęs blondinas. Pasakė man, kad esąs "Hauptsturmfuhrer" Raucha. (Vėliau patyriau, kad kilęs iš Sudetų krašto Čekoslovakijoje.) Kadangi buvau nutaręs vaidinti vokiškai mažai suprantantį, tai žvilgterėjau į Heltkę. (Pastarasis funkcionavo kaip vertėjas ir, neužilgo patyriau, kaip mušeika. Raucha gi neprisilietė manęs niekad nė pirštu.) Taigi Heltkė man lietuviškai pasakė, ką Raucha pasakė apie save.
Po to Raucha atidarė seifo duris ir išėmė iš jo bylą (papkę), kurioje buvo didelis rudas vokas. Iš to voko, nepratardamas nė žodžio, jis pradėjo imti ir mesti ant savo rašomojo stalo:
1) du lietuviškus asmens liudijimus (pasus) su K .Ambraziejaus nuotraukomis, bet skirtingom pavardėm ir kitom asmens žiniom,
2) du dar neužpildytus (blankus) Kauno "Gebitskomissar'o", bet jo jau pasirašytus ir antspauduotus kelionės leidimus,
3) 500 Amerikos dol. banknotą, vad. "Golddolers",
4) radijo šifrų komplektą,
5) keletą egz. pogrindžio spaudos (įvairios),
6) kelis lapus ginklų sąrašų
7) ir dar kitų dokumentų, kurių dabar jau nebeatsimenu, o kai kurių ir tada neatpažinau.
Atlikęs tai, Raucha pasakė, o Heltkė išvertė maždaug štai ką: "Pone Valiuli, mes nesam NKVD, mes Tamstos nekankinsime. Kalbėsite — bus gerai, nekalbėsite — šūvis į pakaušį". Atsakiau, kad žinau kai ką iš to, kas man buvo parodyta, bet toli gražu ne tiek, kad būčiau vertas mirties.
(Toliau ir detaliau tardymo ir kalinimo Gestapo daboklėje iki 1944 birželio 8d. nepasakoju, nes tai sudarytų bent knygelę. Be to, tų detalių p.Audronis ir neklausė. Todėl čia noriu tęsti tik tai, kas turėtų ryšio su p.Audronio laiške keliamais klausimais.)
* **
Visa tai, ką Raucha padėjo ant stalo, buvo konfiskuota pas plk. K.Ambraziejų Taline, kai jis buvo suimtas apie 1944m balandžio 12d. Jo suėmimas nebuvo paskiras įvykis. Tuo metu Gestapo ir vokiečių kariuomenės "Feldpolizei" darė Taline ir kitur Estijoje masines kratas, ieškodami "juodosios rinkos" narių ir vokiečių kariuomenės dezertyrų. Ambraziejų karinė policija užtiko pas buvusią Estijos pasiuntinybės sekretorę p-lę Liina Sepp, pas kurią jį buvau palikęs, kiek atsimenu 1944 kovo 21 ar 22d. Prieš išvykdamas dar pasakiau Ambraziejui, kad paduotų tą "didelį rudą voką" (apie kurį jau anksčiau užsiminiau) p-lei Sepp paslėpti ir pasiimti tik prieš pat išplaukiant į Suomiją. Deja, Ambraziejus to nepadarė, ir, kai p-lės Sepp bute buvo krata, tą voką užtiko tuoj atidarę Ambraziejaus čemodaną. Iškratę voką, vokiečių kariniai policininkai nesuprato, kas jame yra, bet 500 dolerio banknoto užteko Ambraziejui suimti, nors jo asmens dokumentai ir jokio įtarimo nebuvo sukėlę.
Tik Talino Gestape kažkas suprato, jog pas Ambraziejų paimti popieriai-dokumentai yra lietuvių kalba. Tuoj buvo paskambinta į Kauno Gestapą, ir Raucha su kitu gestapininku buvo skubiai pasiųsti į Taliną.
Visa tai man papasakojo Raucha, nestverdamas džiaugsmu ir pasigyrimu. "Užteko jūsų pulkininkui tik kiek įkrėsti į klyną, ir pragydo jis kaip lakštingala. Net išgiedojo, kad norint lengvai į jūsų butą įeiti, reikia skambučiu tris kart trumpai pyptelėti"'. Ir Ciglerį jie pasiuntė, pasirėmę iš Ambraziejaus išgautu slaptažodžiu, pasitikrinti, ar aš esu namie. Nes, anot Rauchos, jie nebūtų pradėję ir keliolikos kitų Ambraziejaus išvardytų asmenų suėmimų, nesuėmę manęs pirmiausia. Mat iš visų Ambraziejaus prisipažinimų aš Gestapui atrodęs "įdomiausiu". (Ryšininkus Rygoje ir Joniškyje bei adresatą Suomijoje - Gen. štabo II skyriaus kpt Montialą - jis irgi buvo išdavęs.)
* * *
Po pirmojo tardymo, užtrukusio virš 2-jų vaL, nieko kito daboklėje neradau, bet neužilgo išgirdau balsus ir iš garso atpažinau Bronių Bieliuką, Joną Deksnį. Kiek vėliau taip pat išgirdau a.a. Bronių Budginą. Kitą dieną, sekmadienį (gegužės ld.), išgirdau Klemenso Bruniaus, Izidoriaus Kurkliečio ir kitų balsus.
Mano butas, kaip vėliau patyriau, buvo 4 paras užimtas, kratomas kiekvienas užėjęs žmogus. Tie, pas kuriuos nieko įtartino nerado, buvo paleisti, man dar akistatoje patvirtinus, kad tai tik mano asmeniški pažįstami, buvę mokslo draugai, užeidinėdavę daugiausia savaitgaliais šachmatais palošti. Tokiu būdu buvo išlaisvinti Leonas Gerdvilis (vieno iš GerMaPo firmos savinkikų sūnus), inž. Jonas Vasiliauskas (dabar J.Vasys, Bostone) ir dar keletas kitų. Tik Broniui Budginui, Izidoriui Kurkliečiui, Stasiui Kostkai (Aukš. Technikos mokyklos mokinys — ryšininkas su Radviliškiu) ir dar porai kitų taip padėti nepavyko, nes jie kišenėse turėjo ar tai pogrindžio spaudos, ar tai didesnes sumas pinigų su prisegtais lapukais, kuriuose buvo parašytos 'Laisvės kovotojui" aukotos sumos ir aukotojų tikrieji ar fiktyvūs inicialai ar slapyvardžiai.
Nebeatsimenu visiškai tiksliai, ar Juozą Rudoką suėmė gegužės 2-ą ar 3-ą dieną. Suėmė jį lietuvių saugumo policijos Kauno apygardos viršininkas Jurgis Malskis, pasivijęs Rudoką bėgantį į viešąją savivaldybės išvietę Miesto sodo kampe prie Laisvės alėjos. Malskis atsivarė Rudoką į mano butą Ugniagesių gt, kur buvo dar pora gestapininkų. Belaukiant automobilio Rudokui į Gestapo nuvežti, Malskis irgi prisidėjo prie kratos darymo. Betikrin-damas knygas, kurių turėjau virš tūkstančio, viename stambiame neorganinės chemijos vadovėlyje Malskis pastebėjo kiek prakiurusią nugarėlę. Užkišęs ten pirštus, ištraukė porą plonų lapų. Tai buvo radijo ryšio su Švedija šifrai. (O šifravimas buvo daromas naudojantis Sereiskio lietuvių-rusų žodyno pagalba. Tai buvo ta "didelė, stora knyga", kurią Šveiceris, mane suimdamas, pirmiausia čiupo nuo mano rašomojo stalo. Ir tai Ambraziejus Taline išplepėjo Rauchal (Mat, aš Ambraziejų treniravau VLIKo paprašytas kelionei į Suomiją. Nors radijo ryšiui su Suomija turėjo būti naudojamas vienas Lietuvos statistikos metraštis, bet pradinį apmokymą dariau su Sereiskio žodynu.)
Tame pačiame kambaryje J.Rudokas pamatė tą Malskio radinį ir žinojo, kas tai yra, nes pats buvo man labai daug padėjęs radijo ryšį techniškai suorganizuoti. Todėl paprašęs Malskio, kurį asmeniškai gerai pažinojo, suplėšyti tuos lapiukus. Apeliavo net į Malskio lietuvybę. Malskis atsakęs: "Gerai, gerai Juozai - padarysiu". Tačiau nuvežus Rudoką į Gestapo, jis šifrus atidavė Šveiceriui ir pasakė jam, kad Rudokas prašė juos suplėšyti. Už tai Šveicerio įsakymu Heltkė, kuris buvo Šančiuose bene Rudoko kaimynas, Juozą stipriai sukruvino. (Tai sužinojau tuoj iš paties Rudoko, nes jį uždarė vienutėn šalia tos, kur aš sėdėjau.)
Asmeniškai Jurgį Malskį mačiau tik 2 kartus Gestape. Vieną kartą vedant tardyti, jis praėjo pro šalį nepažiūrėdamas į mane (o buvome abu Korp. Neo-Lithuania nariai). Kitą kartą mane bevedant koridoriumi 2-ame ar 3-ame aukšte, pro praviras duris pamačiau prie stalo sėdintį ir kažką rašantį
J.Malskį. Paklausiau mane vedusio Heltkės, ar Malskis dabar čia dirba. Heltkė atsakė, kad ne, bet jis turįs čia stalą, kai ateina Gestapui padėti.
(1945m. liepos pradžioje, kai grįžau Kaunan pas motiną, iš jos taip pat patyriau, kad Malskis bent "porą pamainų" kratė mano butą su kitais gestapininkais. Gestapo pasiėmė mano kostiumus, 2 paltus, radiją, rašomąją mašinėlę ir dar kitų dalykų. Mano motiną po 1944 birželio 8d. ištrėmė iš Kauno, bet leido baldus išsivežti)
Kaip minėjau, mus išvežė iš Kauno Gestapo birželio 8d. autobusu į In-sterburgo (Įsručio), Rytprūsiuose, kalėjimą. Sėdėjome ten po 2-3 žmones kameroje apie 3 savaites, kiek atsimenu. Jų pabaigoje dar atvežė keletą suimtųjų, jų tarpe plk. Juozą Vėbrą, prof. Adolfą Damušį, berods prokuroro padėjėją Juozą Katilių (dabar Vytautas Vaitiekūnas prie New Jorko), mano klasės draugą Aleksandrą Viršilą ir porą ar keletą anksčiau nepažintų jaunuolių.
Neužilgo po to (tai būtų pačiame birželio gale) mus pervežė į Allensteino (dabar Olsztyn) kalėjimą. Čia, pagal kai kurių prižiūrėtojų žodžius, mus turėjo teisti karinis Allensteino apygardos teismas. Praėjo bene dvi savaitės, bet nieko neįvyko. Vienas prižiūrėtojas tuo metu vienoje celėje sėdėjusiems J.Katiliui, Petrui Jurkštui ir man prasitarė, jog karinis teismas neradęs špionažo elementų mūsų byloje ir atsisakęs ją spręsti Todėl esą mes būsime vežami į Berlyną ir "Volksgericht’e" teisiami kaip "Hochverrater'iai". (Tuometiniame nacių teisenos žodyne špionažas buvo vadinamas "Landesverrat", o "nusikaltimai" prieš sistemą - "Hochverrat".) Kokių nors oficiališkesnių žinių apie mūsų likimą mes niekad negavome. Vieninteliai, nors ir nežinia ar tikri, šaltiniai būdavo tai, ką vienas ar kitas prižiūrėtojas prasitardavo.
Taigi iš Allensteino per Karaliaučiaus, Soldau ir Torn'o (dabar Turun) kalėjimus savaitės būvyje mus kalėjimo vagone (4 žmonės 1-o kv. metro celėje) pervežė antroje rugpjūčio pusėje į Neuburg an der Warthe (dabar priskirta Lenkijai) kalėjimą. Tai buvo miestelis apie 180 km į rytus nuo Berlyno. Čia išbuvome iki 1945m. sausio pabaigos, kai mus, kurie dar buvome gyvi, brezentu dengtuose sunkvežimiuose, žiemos šalčiams siaučiant, išvežė nuo besiartinančių rusų, kurie buvo jau tik keliolika kilometrų nuo Neuburgo.-
Vėlai vakare, tiksliau sakant, vidurnaktį, mus atvežė į Tegel'io kalėjimą (dabar Berlyno prancūzų sektoriuje) ir visus patalpino į vienukes, kurių langai buvo išbirę nuo bombardavimų - liko tik grotai Kai kitą rytą kažkoks iš mūsų aukšto išvedė į snieguotą kiemą pasivaikščioti, pamačiau, kad bene daugiau kaip trečdalio nebėra iš tų, kurie dar buvome Neuburge.
Iš Neuburgo mane vežė jau su plaučių uždegimu, turėjau labai aukštą temperatūrą ir stiprius skausmus dešinės krūtinės pusės viršuje. Trečią dieną po atvežimo į Tegelį netekau sąmonės ir nebežinau, ar tą pačią, ar jau kitą dieną atsibudau kalėjimo ligoninėje, į kurią buvau atvežtas. Čia buvo bent šilta, ir kasdien ateidavo kokių 80m. amžiaus gydytojas, kuris man buvo labai geras. Bebūdamas ligoninėje, iš vieno "malonesnio" prižiūrėtojo sužinojau, kad vasario mėn. būsime Volksgericht'e teisiami ir kad ten tėra vienintelė bausmė-, ir prižiūrėtojas patraukė sau delno briauna po kaklu.
Už trejeto savaičių, kai liga praėjo, bet kojas vos bepavilkau, buvau vėl pervestas į ledinę kalėjimo vienukę. Čia būdamas vėl iš vieno prižiūrėtojo sužinojau, kad vasario pradžioje Volksgerichthof'as buvo subombarduotas ir jo bjauriai išgarsėjęs pirmininkas Freissler (berods Ronald) užmuštas. Volksgereichthofas vėl pradėtas organizuoti Bayrenth'e, Bavarijoje, ir jam skirti kaliniai pervežti ten. Taigi likau Tegelyje vienas. Sakė kitas prižiūrėtojas, jog dar likusius svetimtaučius, jų tarpe ir mane, perveš Bavarijon, jei tam bus progos. Deja, tos progos nebesusidarė.
1944m. balandžio antroje pusėje Tegelio kalėjime jau girdėjosi rusų artilerija. Kalėjime jau buvo palikti vien užsieniečiai.
Balandžio 23d. (atsimenu gerai, nes Jurginės) atsidarė celės durys, įėjo kažkokie civiliškai apsirengę tipai, bet su karabinais ar revolveriais. Uždėjo man ant juosmens platų, ant nugaros užsegamą diržą, prie kurio priešakyje kabėjo masyvi geležinė rinkė. Prie tos rinkės prikabino man ant rankų uždėtas apyrankes. Paklausiau, kas bus. Vienas atsakė, kad nusikaltėliai vežami į Pbtzensee kalėjimą mirties bausmei įvykdyti. Ar tikrai tokia intencija buvo, nežinau ir turbūt niekad nesužinosiu. Kam tą diržą ir apyrankes dėjo, tiksliai irgi nežinau, bet daug vėliau iš vokiečių literatūros patyriau, jog tai darydavo, kad myriop pasmerktieji patys nenusižudytų.
Mano atveju tai vargu ar buvo reikalinga, nes vos paėjau, o kai reikėjo lipti į atvirą sunkvežimį iš galo kieme, tai pats neįstengiau. Tada vienas sargybinis paėmė mane už klyno, pakėlė ir įmetė sunkvežimin. Staiga pamačiau tame sunkvežimyje gulintį jau anksčiau minėtą Stasį Kostką. Pasirodo, kad jis irgi buvo paliktas Tegel'io kalėjime, nes irgi sunkiai sirgo plaučiais (kaip kiek vėliau paaiškėjo - TBC).
Važiavome į Plotzensee kalėjimą virš valandos, nes reikėjo aplenkti daug griuvėsiais užverstų gatvių ar sustoti dėl netoliese pradedančių kristi artilerijos sviedinių. Plotzensee kalėjime Kostka ir aš su kokiu 20 kitų kalbių užsieniečių (daugiausia italų, prancūzų) buvome patalpinti vienoje didesnėje II aukšto kameroje. Mus lydėję stipriai ginkluoti sargybiniai kažkur dbgo, o prižiūrėtojų pareigose atsirado bene 70 ar 80 metų amžiaus, į Bismarką panašūs, ūsuoti, žilaplaukiai ir uniformuoti prižiūrėtojai.
Taip dvi dienas pragulėjau su Kostka ant narų. Valgyti gaudavome tik po vieną piršto storumo riekę duonos ir vandens (to buvo, kiek norėjome). Balandžio 25d., vos pradėjus švisti, virš kalėjimo pradėjo skristi artilerijos sviediniai ir raketos. Sprogdavo netoli kalėjimo, bet kažkaip į kalėjimą nepataikydavo. Apie vidurdienį keli fiziškai stipresni italai, visą laiką spoksoję pro langus, pradėjo šaukti - russen, rusky, ura... Tuo pat metu tie keli likę senukai prižiūrėtojai atrakino kamerų duris ir šūktelėjo, kad rusai ką tik užėmę kalėjimą.
Rusai jau buvo atplėšę kalėjimo maisto sandėlio duris. O maisto statinėse ir dėžėse - sviesto, margarino, mėsos konservų, duonos, miltų, kruopų, cukraus, marmelado ir tt, ir t.t. ten buvo tiek, kad būtų užtekę tūkstančiams žmonių kelis mėnesius išmaitinti. Kai kurie išbadėję kaliniai puolėsi ant mėsos konservų, margarino... ir už valandos mačiau juos mirštant sunkiose agonijose. Mudu su Kostka pasiėmėme tik po duonos kepaliuką ir valgėme, imdami bumon po mažą gabaliuką, ilgai jį kramtydami.
Už kokių poros valandų rusai liepė sustoti mums maždaug į eilę ir keletas raudonarmiečių mus pavedėjo kokį kilometrą toliau nuo fronto linijos (ar nuo vietos, kur dar krisdavo artilerijos sviediniai). O po to pasakė, kad galime eiti, kur norime. Patys gi apsisuko ir nužingsniavo atgal į Plotzensee pusę.
(Apie grįžimą Lietuvon ir po to apie prasmukimą vėl į Vakarus tęsiu kitoje dalyje, kurią užbaigsiu už 3-4 savaičių.)
Pastaba: ši 13-os psl. dalis baigta rašyti 1982m. liepos mėn. 14d.
II dalis
Karolio Drungos (gim. Jurgio Valiulio) grįžimas iš Berlyno Lietuvon ir perbėgimas atgal Į Vakarų Vokietiją 1945m.
1.
1945m balandžio 25d. Raud. armijos išlaisvinti iš Plotzensee kalėjimo Berlyne ir kelių rusų kareivių pavedėti drauge su kokia pora šimtų kitų buv. kalinių užsieniečių apie kilometrą tolyn nuo fronto linijos, mudu su Stasiu Kostka pamažu vilkomės, kiek atsimenu, Kustrino gatve (ar plentu) į šiaurę. Maisto ir rūbų gavome iš visų pakeliui stovėjusių rusų dalinių. Patyrę, kad esame politiniai kaliniai iš Lietuvos, paskiri kareiviai o ypač įvairių laipsnių kariai-moterys, buvo mums aplamai malonūs ir, pvz., mielai leisdavo pailsėti ar pernakvoti namuose, kur jų daliniai stovėjo.
Besivelkant ir dėl nuovargio bei nusilpimo padarant per dieną tik kokius 2-3 km., maždaug po savaitės pasiekėme Berlyno šiaurėje (ar truputį į šiaurės rytus) esantį priemiestį-miestelį Bemau, kur radome didžiulį "surinkimo punktą". Visi vokiečiai buvo iš ten išvaryti, ir namuose, nuo rūsio iki viršaus, buvo apgyvendinti repatriacijai besirenkantieji buvę belaisviai nacių prievarta suvežti iš įvairių kraštų darbininkai ir t.t. Galiu tik spėlioti kad tame Bernau priemiestyje šonas prie šono gyveno apie 20 000 žmonių. Daugiausia gal rusų, bet buvo ir nemažai italų, prancūzų bei lenkų ir kitokių. Užtikome ir apie 30-40 lietuvių, daugiausia Lietuvoje 1942-1944m policijos sugaudytų ir vokiečiams atiduotų žmonių.
Po poros dienų Stasys Kostka apsirgo, stipriai pakilo temperatūra, pasirodė skausmai krūtinėje. Bernau stovykloje buvo šioks toks medicinos punktas. Mano geras rusų kalbos mokėjimas padėjo, kad Kostka buvo gerai apžiūrėtas ir tuoj išvestas į kažkur už 10 km esančią Raud. armijos lauko ligoninę. (Tačiau gaila, kad čia su Kostka ir pasimetėme. Rusas gydytojas man pasakė, kad jis turįs sunkią džiovą. Bet gal taip blogai nebuvo, nes savo dideliam malonumui, jau būdamas JAV, bene 1962m, patyriau, kad jis gyvena su tėvais Radviliškyje, iš kur jis buvo kilęs. Sužinojau, kad iš rusų lauko ligoninės jis buvo pervežtas į kažkurią sanatoriją Rytų Vokietijoje ir pagijęs ar apgijęs vėliau repatrijuotas į Lietuvą.)
Kokią savaitę vėliau (tai buvo apie gegužės 12-15d.) apsirgau ir aš. Gavęs iš vienos lietuvaitės termometrą, radau, kad turiu 42 laipsnius karščio. Nusivilkau į medicinos punktą, ir ten man rado, kad turiu dešinėje pusėje šlapią pleuritą. Po poros valandų ir mane išvežė į lauko ligoninę (bet Kostkos ten jau nebebuvo), kuri buvo palapinėse, didžiulėse — su 40-50 stovyklinių lovų. Kokią savaitę dar sunkiai sirgau, bet po to pradėjo gerėti. Ir kaip tik tada atėjo įsakymas tą lauko ligoninę perkelti į Gniezno miestą Lenkijoje. Perkėlimas tęsėsi kokias 3 dienas ir vyko prekiniu traukiniu. Viskas, žinoma, buvo labai primityvu, gamtiškus reikalus tekdavo atlikti ant peronų, kai traukinys sustodavo kurioje nors stotyje, bet duonos pakako.
Gniezne ligoninė buvo patalpinta dideliame 5-ių aukštų "apartamentiniame" name, kuriame anksčiau gyveno vokiečiai. Čia atsirado ir daugiau seselių (lenkių) ir rusių gydytojų leitenanto ar kapitono laipsnio. Nors visur matėsi ir jautėsi pokarinis chaosas, tačiau kažkaip nesijautė baimės, pasitaikę rusai (gydytojai ar gydytojos, seselės ar kariškiai) nebuvo blogi, o "mėlynkepurių" kaip ir nesimatė. Viena rusė gydytoja man pasakė, kad MGB dabar nesirūpina, esą, kai žmonės grįš į savo buvusias gyvenimo vietas, tai ten jau, ką reikės "išrankios", "ištirs" (razberut).
Apie birželio 10-12d. pasijutau, kad esu, kiek reikia, atsigavęs. Paprašiau gydytojos išrašyti ir gavau iš jos kelialapį į Wžesnia miestelį (apie 25 km į vakarus nuo Gniezno), kur buvo didelė repatriacinė stovykla. Joje gavau vietos viename name ant aukšto, kur žmonės miegojo ant grindų vienas šalia kito.
Po kokių 8 dienų pavyko gauti leidimą ir vietą viename iš keleivinių vagonų sustatytame traukinyje į Minską (pro Varšuvą, Lietuvos Brastą). Minske teko apie ketvertą dienų praleisti begulinėjant stoties griuvėsiuose ar arti jų, kur visą laiką "stovyklavo" kokie 3-4 tūkstančiai žmonių, belaukiančių traukinių į įvairias Rusijos vietoves. Pagaliau sulaukiau prekinio traukinio, turinčio savo sąstate vieną keleivinį vagoną ir einančio į Vilnių. Iš to traukinio išlipau apgriautoje Vilniaus stotyje 1945m liepos 7d. apie 7.00 val. ryto.
(Kaip per visą tą kelionę 'Verčiausi", valgiau, ir t.t. čia nepasakoju, nes nežinia kada baigčiau. Galiu tik pasakyti, kad išlipau Vilniuje su utėlėmis rūbuose.)
Vilniuje pasisekė tiek, kad radau toje pačioje vietoje tebegyvenančių gerų bičiulių šeimą. Jie mane apvalė, "nuutėlino", aprengė švariais rūbais ir padarė vėl į žmogų panašiu. Likau pas juos iki liepos 5d. pavakario. Iki to laiko buvau jau nuėjęs į "tėvynėn" grįžtančiųjų priėmimo punktą, kur gavau savaitei maisto kortelių ir nemokamą bilietą į Kauną. Jokių komplikacijų čia dar nesusilaukiau.
Liepos mėn. 5d., arti vidurnakčio, traukinys pajudėjo į Kauną. Atsiradau jame apie 2 val. nakties. Kadangi Vilniuje man buvo pasakyta, jog mano motina pasitraukė į Vokietiją, tai, eidamas buv. Vytauto prospektu, pamažu galvojau, ką daryti. Pas prof. Antaną Purėną, savo buvusį viršininką ir man labai bičiulišką žmogų naktį nenorėjau eiti, nes net nebuvau tikras, kad jis tebegyvena savo name, nors Vilniuje ir patyriau, kad jis yra Kauno universiteto rektorius.
Gerai, kad prisiminiau su manimi kalėjusio Petro Jurkšto (dabar Čikagoje) motiną ir seserį, drauge su juo anksčiau gyvenusią Laisvės al.10 kieme esančiame name, 1 aukšte. Kai paskambinau, po kiek laiko atsiliepė man pažįstamas Jurkštaitės balsas. Tačiau ji dar pro uždarytas duris mane gerokai "paegzaminavo", kol įsitikino, kad aš J.Valiulis. Iš Jurkštų tuoj patyriau, kad mano motina ne Vokietijoje, o Kaune, ir visiškai netoli - Trakų gt Nr.10 (mansardiniame butelyje virš 3-čio aukšto). Tačiau likau nakvoti pas Jurkštus, kad naktį savo mamos negąsdinčiau. Bet iš ryto mane pabudino jau Jurkštaitės pakviesta mano motina.
Pas motiną, Trakų gt Nr.10, poilsiavau, buvau lankomas bičiulių, nešančių kumpius ir dešras, pats susisiekiau su prof. Purėnu ir kitais pogrindžio bičiuliais, dar drįsusiais likti Kaune ir gerai užsimaskavusiais. Berods liepos 14d. nuėjau į III milicijos nuovadą, prie Įgulos bažnyčios (ant Gedimino gt kampo), užsiregistruoti. Gavau tuoj asmens liudijimą, galiojantį tik 6 mėnesius ir tik Kauno mieste.
Kitą rytą apie 7.00 val. namas buvo apsuptas 6-ių "mėlynkepurių", o pro duris, kurias motina turėjo atidaryti, įėjo trys civiliai - du iš jų kagėbistai, o trečias - milicininkas lietuvis iš III milicijos nuovados. Iš kagėbistų, kaip kiek vėliau patyriau, buvo rusas kpt Morozovas, o kitas - leitenantas, žydas, bet jo pavardės nepatyriau. Nuvedė mane po 3 val. (maždaug) kratos, radę tik neolituanišką kepuraitę, į Laisvės al. Nr.6, tada jau KGB rūmus. Trys civiliškai apsirengę ėjo šalia manęs, o 6 uniformuoti su šautuvais ir "štykais" žingsniavo iš paskos.
KGB rūmuose kpt Morozovas nuvedė mane, kiek atsimenu, į III aukštą pas "načalnyką", kaip jis sakė, majorą Voroncovą (faktiškai jis buvo Kauno ir Vakarų Lietuvos KGB viršininko pavaduotojas. Viršininku buvo kažkoks plk. laipsnio lietuvis, bet jo pavardės neprisimenu, ypač kad jo matyti neteko. Iš tikrųjų gi Voroncovas, nors oficiališkai tik pavaduotojas, buvo tikruoju viršininku).
Išlaikė mane 4 paras. Elgėsi mandagiai, jokių grasinimų tuo metu dar nedarė. Voroncovas tik labai daug klausinėjo apie pogrindį. Tam gi atvejui buvau neblogai pasiruošęs, nes gerai susipažinau su esama padėtimi per laiką iki įsiregistravimo milicijoje.
4-os (o gal ir 5-os) dienos vakare visai nelauktai, mandagiai Voroncovas pasakė, kad jie mane paleidžia ir kad galiu grįžti savo buvusion tarnybon, ty. į universitetą.
Žinoma, istorija su Voroncovu ir KGB tuomi dar nesibaigė. Rugpjūčio pradžioje jis pasikvietė mane į savo namus (Totorių gt, lygiai priešais mečetę). Ir kvietė dar, kiek atsimenu, apie 7-8 kartus. (Paskutinį kartą turėjau užeiti lapkričio 25d., penktadienį, vakare, bet lapkričio 23d., 6 vai. ryto, aš jau dingau iš Kauno.)
(Smulkiau apie kalinimą bei apklausinėjimus KGB rūmuose ir vėlesnius "pasikalbėjimus" su jau į papulkininkius pakeltu Voroncovu nerašau čia, nes tai sudarytų gerą knygos dalį. Tik trumpai drūtai tariant jo tikslas buvo iš manęs "išauklėti" aukštą komunistinės valdžios pareigūną, kuris pradžioje "ištikimybės įrodymui" turėtų padėti sukompromituoti ir iš universiteto išgrūsti prof. A.Purėną, prof. Lašą ir prof. Janulaitį. Jei gi nesiduočiau "išauklėjamas", tai dėl darbų, kuriuos dirbau nacių okupacijos metu ir dėl dalyvavimo Aktyvistų fronte — 25 metai konclagerio. Ir kai aš kartą, vaidindamas išsigandusį, paklausiau, kodėl veikla prieš nacius yra nusikaltimas, tai Voroncovas atsakė, kad tai "buvo tik lietuvių "treniruotė" pasipriešinimui prieš sovietų santvarką”.)
Vienu žodžiu, buvau pastatytas prieš alternatyvą: gyventi gerai kaip kiaulė ar mirti sovietinės šiaurės kasyklose ar miškuose. Pasirinkau trečiąją, tuo metu dar įmanomą ir man itin laimingai susiklosčiusią galimybę. Apie tai rašau žemiau.)
2.
Pirmąją 1945m. lapkričio savaitę (dienos šiuo metu tiksliai neprisimenu) per vieną pogrindžio draugą gavau žinią, kad į Kauną grįžo Klemensas Brunius ir Jonas Deksnys. Jiedu iš Schweinfurto, Vak. Vokietijoje, grįžo kaip lenkai (ar pusiaulenkiai) į Lenkiją su repatrijuojamų lenkų transportu, kurį lydėjo amerikiečių M.P. (Military Police). Pirmame Lenkijos miestelyje (prie Čekoslovakijos sienos) Zebžydovice visiems repatriantams buvo išduoti ružavos spalvos asmens pažymėjimai. Klemensas užsirašė - Karol Dranga, o Jonas — Jan Kairelis. Pasisakė, kad darbams buvo išvežti iš Lietuvos kaip pusiau lenkai, o motinos buvo neva kilusios iš Suvalkų trikampio ar Gardino srities. Tie asmens pažymėjimai drauge buvo ir leidimas nemokamai važiuoti traukiniais, šeimų, giminių darbo ir t.t ko nors beieškant. Kiek atsimenu, tie pažymėjimai galiojo 3 mėnesius.
Po to jie abu privažiavo iki Baltstogės, o iš čia pėsti perėjo tuo metu dar nesaugomą sieną Lietuvon (Klemensas gerai pažinojo tas vietas, nes, kaip jis sakė, dar gimnazistu būdamas, jas pėsčias išvaikščiojo). Pakeliui susirastų pažįstamų padedami, jie pasiekė Kauną. Jonas Deksnys rado brolį Juozą ir jo šeimą, o Klemensas rado savo šeimą. Tačiau Klemenso žmona buvo labai nepatenkinta jo grįžimu dėl šeimai susidarančio didelio pavojaus. Tai man Klemensas papasakojo vieną naktį (maždaug lapkričio 10d.), kai susitikome pas mano vieną bičiulį Šančiuose. Tačiau jis buvo apsisprendęs likti
Lietuvoje ir po kurio laiko išeiti į mišką pas partizanus. Grįžti į Vakarus jis griežtai atsisakė ir savo turimą lenkų repatrianto dokumentą (žinoma, galiojantį tik Lenkijoje) jis atidavė man. Tiesa, ta pačia proga jis man dar papasakojo, kad Šveicerio vadovaujamoje gestapininkų grupėje, suėmusioje jį ir kpt Kraśnicką, dalyvavo ir neolituanas Jurgis Malskis. (Anksčiau to nežinojau, nes per visus kalinimus ar transportus Vokietijoje kažkaip atsitiktinai neteko būti ar papulti į vieną celę su Klemensu.)
Paryčiui atsibučiavome ir išsiskyrėme, kaip pasirodė, amžinai
3.
Pagal Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungos vadovybės dalies, palaikiusios ryšius su partizanais, planą, - aš turėjau dingti į Dzūkijos miškus lapkričio 12d. Tačiau grįžus Klemensui ir Jonui, planai buvo pakeisti ta prasme, kad Jonui ir man buvo pavesta prasiveržti atgal į Vakarus ir bandyti rasti pagalbos Lietuvos pogrindžiui pas amerikonus ir anglus, o jei pavyktų, tai geriausia pas abu. Išvykimo iš Kauno data buvo nustatyta lapkričio 23d.
Vienas mano bendradarbis padėjo man labai gerai perdirbti iš Klemenso gautą lenkišką dokumentą. Mano nuotrauką įklijuoti vietoj Klemenso nebuvo sunku. Antspaudo kertėje pripaišymas buvo sunkesnis darbas, bet ir tas galų gale pavyko taip, kad be mikroskopo beveik padirbimo neįžiūrėtum. Tik gimimo metų - 1912 - nebuvo įmanoma pertaisyti į 1919 ar ką nors panašaus. Tačiau nesiskutus barzdos keletą dienų ir nesiprausiant per daug, amžiaus skirtumo pradėjo kaip ir nesimatyti.
Iš Kauno išvykome lapkričio 23d., 6 val. ryto, su Kauno miesto Vykd. komiteto Kuro skyriaus automobiliu. (Juozas Deksnys buvo to skyriaus viršininkas.) Drauge su mumis dar važiavo plk. Vitkus (plk. Kazimieraitis), atvykęs iš Dzūkijos miškų mus pasiimti. Visi važiavome su klastotais dokumetais, kaip Kuro skyriaus inspektoriai apžiūrėti ir kurui iškirsti tinkamų miško rajonų. Šoferis buvo irgi pogrindžio narys, nors ir Kauno Vykd. k-to tarnautojas.
Maždaug 3 km už Merkinės Vitkus liepė šoferiui sustoti, atidavėme jam savo "inspektoriškus" dokumetus, ir jis pasuko atgal į Kauną. O Jonas ir aš, Vitkaus vedami, pasinėrėme į miškus.
(Pas partizanus praleistų dienų ir naktų čia nebandau pasakoti nes nežinia kada baigčiau.)
Iš rytinės Nemuno pusės luoteliais persikėlėm drauge su Siaubo būriu (tai buvo lyg plk. Vitkaus "gvardija") į vakarinę ir po to pro Liškiavą pasukom lanku į pietus nuo Leipalingio ir Veisiejų. Po to vėl nužygiavome pagal Lenkijos sieną į šiaurę ir maždaug ties Seinais naktį iš lapkričio 30d. į gruodžio ld. perėjome dviejų partizanų lydimi į Lenkijos pusę. Iš ten pro Seinus ir Suvalkus jau tik dviese su J.Deksniu nužygiavome į Allensteiną (dabar Olzstyn), iš kur jau ėjo traukinys į Varšuvą. Po nesėkmingo bandymo patekti į Čekoslovakiją savom jėgom dėl didelių šalčių grįžome atgal į Varšuvą, kur JAV karinės misijos vadovas plk. Pashley, išklausęs mūsų istorijos, išdavė mums dokumentus kaip neva amerikietiškos kilmės žmonėms keliauti repatriacijos tikslu į Vak. Vokietiją (komunistinė Lenkijos valdžia pradėjo veikti tik už kokių 8-ių mėnesių). Su tuo dokumentu be jokių kliūčių pramovėme į Katovicus, išilgai per Čekoslovakiją, Niurnbergą, Augsburgą, Štutgartą ir gruodžio 13d. atsidūrėme Tubingene.
Pagal tolimesnius ryšio su okupantais Tėvynės pogrindžio palaikymo planus, aš turėjau 1947m balandžio mėn. vienas ar su kuriuo kitu draugu vėl grįžti su uždaviniu Lietuvon. Vienok 1946m pabaigoje pradėjau sirguliuoti, pirma Tubingene UNRA'os gydytojas dr. Jonas Valaitis bandė gydyti mane nuo gripo. Bet kai tas gripas per 2 mėnesius nepraėjo, nuėjau į universiteto polikliniką, kur per keletą valandų nustatė, kad turiu dešinio plaučio viršuje TBC jau obuoliuko dydžio skylę.
Taip visi mano planai ir aktyvus tiesioginis dalyvavimas rezistenciniame darbe ir užsibaigė. Gydė mane vokiečių medicininio draudimo įstaigos. Tik kai 5-ios Heidelberge darytos operacijos pilnai nepagydė, 1953m., remiamas vokiečių įstaigų ir giminių, draugų bei pažįstamų JAV bei Anglijoje, nuvažiavau į Ciurichą (Zurich) Šveicarijoje, kur man 6-osios operacijos metu išėmė dešiniojo plaučio viršūnę ir tuo pačiu joje buvusią žaizdą. Pabuvęs 3 mėn. kalnuose Davos’e, grįžau dar 4 mėn. aklimatizacijai sanatorijon Vokietijoje. 1954m balandžio mėn. buvau paleistas kaip pasveikęs pas šeimą Tubingene. (Iš viso sanatorijoje ir ligoninėse praleidau beveik ištisus 7 metus. Be dešiniojo plaučio viršūnės, dar 5-ių ankstyvesniųjų operacijų metu netekau 1-o ir 2-o šonkaulio dešinėje ir dar 3-5 colių gabalų likusiuose 6-iuose šonkauliuose.)
Nors teko ir daug prisikentėti ir dabartinis mano sveikatos stovis yra anų ligų išdava, visgi dažnai pagalvoju, kad štai gyvenu su savo miela šeima, skaitau, rašau kad ir šį laišką, džiaugiuosi saule ir mėnuliu, turiu daug žmonių, kuriuos mėgsta Ir todėl ne kartą esu pamąstęs, o kur gi aš dabar būčiau, jei ne ta TBC...?
Pastaba: ši, antra, dalis baigta rašyti 1982m. rugpjūčio 26d.
