LAIŠKAI
Knygoje "Laisvės kovų archyvas" Nr. 15 straipsnyje "Z.Jaškos pastabos apie LLA Žemaičių legiono štabo (Kubiliaus grupė) veiklą" psl. 298 autorius, pasitikėdamas genocido tyrimo darbuotojo D.Stanciko tvirtinimu, jog karinis tribunolas 1946m. sausio mėn. 6-8d. penkių žmonių grupę nuteisė mirti, bet pažymos apie mirties įvykdymą prie bylos nėra, ir toliau, ko gero daro, įvairias nepagrįstas išvadas apie Kubiliaus tolimesnes išdavystes. Šiuo klausimu visgi prašyčiau perskaityti š.m. savaitraštį 'Tremtinys" Nr 6 psl. 7, kur nuteistų mirties bausme 1944-1947 metais pagal sąrašą Nr.315 pažymėta, jog Kubiliui Adolfui, s. Leono, (jis gi Sadauskas Albinas, Jurgio) g,1918m., mirties bausmė įvykdyta 1946m., baudžiamosios bylos Nr.P-15551. Iš šių duomenų kyla, ko gero, teisėta abejonė, ar nebus tas pats Kubilius papildoma pavarde Sadauskas. Juk anksčiau Každailienė tvirtino, jog Kubilius bei kiti štabo nariai turėjo dokumentus svetima pavarde. Tad gal geriau vertėtų Jaškai nepatingėti ir savo akimis pasistengti patikslinti, o ne tikėti bet kokiom paskalom ir tą dar rašyt į tautos kovų su bolševizmu istoriją. Viską patikrinus ar ne gausis taip, kad Kubiliaus palaikų bus tikslingiausia ieškot Tuskulėnuose. Vertėtų taip pat patikrinti ir knygose išdėstytus faktus "Bažnyčios prieglobstyje", "Kalba faktai" (Vilnius, 1983m.) bei palyginti su Kubiliaus parodymų protokolais. Nereikia užmiršti, kad KGB buvo ypatingai geri dezinformacijos meistrai. Tas lietė ypač "faktus", kuriuose jie iš savo darbo skelbė. Apie tai gerai prisimenu, kaip dzūkas, apie savo laiku išspausdintą straipsnį 'Tiesoje", kaip jiems pasisekė įkoptuot į "Dainavos" apygardos partizanų būrį savo patikėtinį, vėliau išaiškinti ryšininkę ir su jos pagalba suimti vieną partizaną (suėmimo metu jis kramtėsi, ryšininkei pasikabinus ant kaklo), o tas per naktį persigalvojo ir rytojaus dieną išdavė, ko pasėkoje buvo likviduotas Litas. Kam taip reikėjo sugalvot? Matyt, apšmeižt nujaučiamą ryšininkę ir nuslėpt tikruosius išdavikus. Prašau pasiimti "Laisvės kovų archyvą" Nr.6 ir perskaityti psl. Nr.133-134. įsitikinsite!
Sinkevičius
Vilnius
· * * *
Sužinojusi, kad Jūs renkate žinias apie partizanus, kovojusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę, rašau Jums.
Aš, Jadvyga Lisauskaitė, Aleksandro, gimusi 1921m. Kretingoje, esu sesuo Žemaitijos partizano A + A Stasio Lisausko, kurio slapyvardis buvo Antanas.
Stasys Lisauskas, Aleksandro, gimė 1927m. Kretingoje. Mokėsi Kretingos gimnazijoje, kurią baigė 1945m. (Jeigu reikėtų, galėčiau Jums atsiųsti jo laidos abiturientų nuotrauką.)
Stasys Lisauskas nebuvo komjaunuolis. Priklausė LLA pogrindinei organizacijai, veikusiai Kretingos gimnazijoje.
Baigęs Kretingos gimnaziją, pradėjo mokytojauti Grūšlaukės pradžios mokykloje. Dirbo neilgai. Jam buvo pranešta apie gresiantį suėmimą. (Pranešė Akmenalių km. gyventojas Pranas Kleinauskas, mano buvęs mokinys. Tada aš mokytojavau Akmenalių pradžios mokykloje.)
Brolis iš mokyklos pasitraukė. Kurį laiką gyveno nelegaliai. 1946m. tapo partizanu.
Stasys Lisauskas-Antanas priklausė Kardo rinktinės Klevo, vėliau - Narimanto kuopoms. Buvo Agitacinio-propagandinio skyriaus vado pavaduotojas. Skyriaus vadas buvo partizanas Alfonsais Knystautas-Ragūnas. Jie abu kovinėse operacijose nedalyvaudavo.
Turėjo bunkerius Vaineikių girioje, prie Laukžemės (Darbėnų valsč.), Nemerzatėje (prie Palangos) ir 1948-1949 metų žiemą - Žibininkų miške (prie Palangos).
Bunkeryje - Vilimo kalne buvo 6 partizanai. Juos išdavė. Apsupties metu Stasys Lisauskas-Antanas ir Alfonsas Knystautas-Ragūnas mėgino iš apsupties išsiveržti. Matydami, kad išsiveržti negalės, abu nusišovė. Tai įvyko 1949m. vasario mėnesį. Judviejų kūnai buvo nuvežti į Palangą ir vaistinės kieme (prie NKVD būstinės) pamesti. Paskui ten buvo nuvežti dar trys nušauti partizanai. Vienam partizanui pasisekė iš apsupties išsiveržti. (Apie tai sužinojau, būdama Palangoje 1995 10 01, kai Žibininkų miške, Vilimo kalne, buvo šventinamas paminklas, pastatytas jiems -5 žuvusiems partizanams už Lietuvos laisvę.)
Kur palaidoti žuvę partizanai, iki šiolei nežinoma. Paminklas pastatytas Vilimo kalne, prie žuvusių partizanų bunkerio. Jame įrašytos pavardės: Stasys Lisauskas-Antanas, Alfonsas Knystautas-Ragūnas ir kiti.
Buvusi partizanų ryšininkė Jadvyga Lisauskaitė
Vilnius
* * *
Privalau Jums parnešti, kad Jūsų išleistoje knygoje Laisvės kovų archyvas Nr. 15, psl. 293 yra didelis netikslumas.
Faktiškai: 1944m. lapkričio 17d. Platelių miške iš Vokietijos buvo nuleistas desantas, kurio komandą sudarė iš penkių žmonių Žemaitijos Vanagai LLA nariai: vadas buv. Lietuvos kariuomenės kadr. kapitonas Barzda ( vardo nebeprisimenu), du pavaduotojai: pirmas kadr. vyresn. leitenantas Lukošius, antras - atsargos leitenantas Gudaitis, radistas su radijo aparatūra, ryšininkas aš, Leonardas Saltonas, ir šifruotojas Varnas.
Komandos tiksląs: sudaryti LLA organizacinį pasipriešinimą prieš okupantų komunistinę valdžią Lietuvoje.
Kapitonas Barzda ir vyresn. Itn. Lukošius, dar iki antrosios bolševikinės okupacijos 1944m. rugpjūčio mėn. vadovavo organizuotoje apmokymo stovykloje Platelių miške, kuri vadinosi 'Vanagai”, o jis atvyko pasitraukęs iš vokiečių armijos su lietuvių kuopa, su visa ginkluote, kur mes visi kartu buvome. Iš ten aš buvau komandiruotas apmokymui ir ryšių aparatūros gavimui į Vokietiją, o po apmokymų su visa komanda grįžome į Platelių mišką. /.../
Su pagarba
Leonardas Saitonas
* * *
Sužinojau, jog ruošiate naują tomą iš Laisvės kovų archyvų. Norėčiau pateikti Jums žinių apie savo dėdę - Alfonsą Knystautą, kuris kovojo Žemaitijoje ir ten žuvo 1949-aisiais metais netoli Palangos Žibininkų miške, Vilimo kalne. Pereitų metų rudenį ten atidengtas paminklas taip vadinamai "Gimnazistų kuopai", priklausiusiai Narimanto būriui.
Jei tie duomenys Jums pravers - būsiu laiminga.
Mano dėdė (mamos Uršulės Knystautaitės-Aleksienės brolis), gimė 1918-aisiais metais Žemaitijoje, Laukžemės kaime, valstiečio šeimoje. Be Alfonso Knystauto, šeimoje buvo dar keturi vaikai.
Alfonsas Knystautas prieš karą baigė Kretingos gimnaziją (apytiksliai 1936-aisiais) ir mokytojavo Darbėnų pradžios mokykloje ligi pat karo pabaigos. 1945-aisiais jis įsijungė į partizaninį judėjimą, nors dar gyveno Laukžemės kaime pas savo seserį Justiną Knystautaitę-Bieliauskienę.
Gerai prisimenu, kai mano dėdė Alfonsas Knystautas 1947-ųjų rudenį atvažiavo pas mus į Kauną. Mes gyvenome Laisvės alėjoje, "Glorijos" kinoteatro antrame aukšte. Tai buvo didelis džiaugsmas mums visiems, nes dėdė Alfonsas buvo nepaprastai žvalus, energingas, visuomet linksmas ir malonus. Jam tuomet buvo vos 25-eri metai. Tai buvo nepaprastai gražus jaunuolis - aukštaūgis, šviesių garbanų, mėlynakis, visuomet besišypsantis, besidžiaugiantis gyvenimu. Kadangi buvau mokinukė, negalėjau suprasti mano mamos ir jos brolio pokalbių, bet supratau, jog tų pokalbių turinys buvo dramatiškas. Prisimenu, jog mama su ašaromis akyse maldavo dėdę Alfonsą pasilikti Kaune (mat jo jau ieškojo sovietinė armija). Maldavome ir mes visi trys vaikai, kadangi begaliniai mylėjome dėdę. Prisimenu, kaip kartą vakarienės metu dėdė Alfonsas pasakė mums visiems, jog kol sovietiniai rusai bus Lietuvoje, jis kojos nekels į tą gyvenimą, o kai Lietuva vėl bus laisva, jis atvyks vėl pas mus į Kauną. Tai buvo vienas paskutiniųjų susitikimų su dėde Alfonsu.
Alfonsas Knystautas-Ragūnas
Vasaros atostogų metu mama su mumis, trimis vaikais, važiuodavo į savo tėviškę - Laukžemę, kur gyveno jos vyriausioji sesuo Justina Knystautaitė-Bieliauskienė su šeima. Vasarodami ten, mes retsykiais matydavome dėdę Alfonsą, kuris tuo metu jau slapstėsi. Gerai prisimenu, kaip į Laukžemės sodybą staiga įvažiuodavo mašina su kareiviais. Jei tuo metu Alfonsas būdavo namie, iššokęs pro langą, pasislėpdavo šalia namo augusiose aukštose kanapėse. Mums visiems vaikams buvo prisakyta nieko nematyti, negirdėti, nekalbėti. Dažnai su dėde Alfonsu mes, vaikai, išeidavome į mišką uogauti ar grybauti. Pastebėdavome, kad jis pats vienas dingdavo tame miške, o mes su teta ir mama grįždavome namo.
Nuo 1947-ųjų metų, pasak ponios Bronės Šerepkienės, kuri palaikė ryšius su mano dėde Alfonsu Knystautu ir kuri daug ką ir dabar galėtų papasakoti apie partizaninį judėjimą Laukžemės miškuose, Alfonsas Knystautas galutinai pasitraukė į mišką. Iš pradžių jis buvo Laukžemės miškuose, nes tai buvo paranku -gaudavo maistą bei informaciją iš Bieliauskų šeimos. Pirmoji Alfonso Knystauto slapyvardė buvo Baltrus. Jis buvo štabe ryšininku. Bet iš Laukžemės bunkerio teko pasitraukti, nes vis dažniau čia ėmė lankytis sovietiniai stribai.
Antroji Alfonso Knystauto kovų vieta - Nemerzatė, netoli Palangos. Čia mano dėdę ir jo draugą priėmė pas save Grybų šeima. Abu jauni vyrai buvo paslėpti ant aukšto po supiltais grūdais. Tik naktį jie nusileisdavę į kambarius. Grybų šeima -vyras ir žmona jau mirę, bet yra žinoma, jog Grybienė nepaprastai gražiai yra pasakojusi apie Alfonsą Knystautą bei jo kovų bendražygį. Sakiusi, jog tai buvo šviesios asmenybės, išsilavinę jaunuoliai, šventai mylėję Lietuvą ir pasiryžę dėl jos išlaisvinimo iš okupantų atiduoti savo gyvybes. Šiuo metu Alfonso Knystauto slapyvardė buvo Jablonskis.
Padažnėjus kratoms Grybų sodyboje (kartą stribai, pasikėlę ant aukšto, ilgai badė durtuvais grūdus, po kuriais slapstėsi dėdė Alfonsas ir jo draugas), tapo pavojinga toliau čia pasilikti (matyt, kažkas išdavė Grybų paslaptį).
Dėdė Alfonsas ir jo draugas persikėlė į netoli Palangos esantį Žibininkų mišką, kur Vilimo kalne buvo įrengtas nedidelis bunkeris, esantis netoli miško keliuko. Čia susikūrė taip vadinama Narimanto kuopa. Tai buvo visi jauni vyrai, neseniai buvę gimnazistai, pagrindinai iš Kretingos gimnazijos. Dėdė Alfonsas Knystautas čia turėjo slapyvardę Ragūnas. Jis priklausė štabui, tad nuolat palaikė ryšį su kitais partizanais. Tie, kuriems teko šiuo metu susitikti su Alfonsu Knystautu, pažymėdavo jo išskirtinę drąsą, sumanumą, intelektą bei inteligentiškumą.
Ši Narimanto gimnazistų kuopa 1949-ųjų metų vasario 24-ą ar 29-ą dieną buvo išduota stribams. Ir tai padarė netoliese gyvenantis kaimietis, pavarde berods Užbalis, kuris po bunkerio sunaikinimo gavo iš KGB butą Palangoje. Šiuo metu nei jo, nei žmonos nebėra gyvųjų tarpe.
Taigi, pasak liudininkų (pono Šilansko, gyvenančio šiuo metu Palangoje, bei jo sesers), (pereitų metų rudenį, atidengiant paminklinį akmenį Vilimo kalne) 1949-ųįų šaltą vasario 24-ą ar 29-ą dieną, penktą valandą ryte sovietiniai kareiviai apsupo Vilimo kalną ir pradėjo šturmuoti bunkerį. Iš jo iššoko visi ten buvę ir pasileido bėgti mišku. Mano dėdė Alfonsas Knystautas bėgo per netoliese esančią sodybą ir ten buvo nušautas. Kulka perėjo per galvą ir akį. Jis mirė vietoje. Nušauti buvo ir kiti. Vienas iš jų buvo sunkiai sužeistas ir dar kurį laiką gyvas. Pasakojo, jog kažkuris iš bėgančių partizanų prašė vienoje sodyboje arklio, bet jam jo nedavė.
Jau minėtas p. Šilanskas, stribų lieptas, pakinkė arklį ir lydint stribams, surinko visų nušautųjų partizanų lavonus, sukrovė juos, pasruvusius krauju, į vežimą ir nuvežė berods į Palangos komendantūrą.
Jau vėliau, apie 1950-uosius metus, mano mamai kažkas iš jos pažįstamų iš Darbėnų pasakojo, jog visi nukautieji partizanai, jų tarpe ir Alfonsas Knystautas, buvo suguldyti berods Kretingos turgavietėje...
Kur jie palaidoti tie Narimanto kuopos gimnazistai, šiandien dar nežinia, bet vyksta tyrinėjimai.
Štai ir visos šykščios mano žinios apie dėdę Alfonsą Knystautą-Ragūną.
Mūsų visa giminė būtų laiminga, kad jo šviesus atminimas, jo didis pasiaukojimas Lietuvai būtų pagerbtas.
Beje, Alfonso Knystauto vyriausioji sesuo, gyvenusi Laukžemėje - Justina Bieliauskienė po brolio žūties su visa šeima buvo ištremta į Sibirą ir ten mirė.
Šiandieną Laukžemėje gyvena Justinos Knystautaitės-Bieliauskienės duktė, mano pusseserė Stasė Vičulienė.
Į Sibirą buvo ištremta ir jauniausioji sesuo Magdalena Knystautaitė-Monkienė. Šiuo metu jau mirusi.
Mano mama Uršulė Knystautaitė-Aleksienė po Alfonso Knystauto žuvimo buvo ilgą laiką tardoma KGB, jai buvo grasinama, jog vaikai bus išmesti iš mokyklos, buvo siūloma bendradarbiauti su KGB. Būdama tiesaus ir tvirto būdo, mama visus pasiūlymus atmetė. Šiuo metu jos nebėra gyvųjų tarpe.
Jei Jus domintų Narimanto kuopos ir konkrečiai Alfonso Knystauto partizaninė veikla, kai ką dar galėtų konkrečiau papasakoti p. Bronė Šerepkienė-Kalvaitytė, šiuo metu gyvenanti Anykščiuose. Mes su seserimi pas ją lankėmės.
Aleksų šeimos vardu -
Irena Aleksaitė
Vilnius
* * *
Skaitydamas Jūsų leidinį neužtikau, mano nuomone, reikšmingo įvykio Šiauliuose. Tai 1945 metais balandžio mėnesį pirmasis bandymas sudaryti Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) Šiaulių apygardos štabą, prasidėjus naujai Rusijos okupacijai.
Sakau pirmasis todėl, kad jį organizavo vienas iš LLA įkūrėjų ir buvęs Šiaulių apygardos štabo viršininkas, Lietuvos kariuomenės karininkas Adolfas Eidimtas. Štabas gyvavo tik porą valandų, nes į jį buvo prasibrovęs išdavikas, ir visi nariai išeinantys iš pasitarimo areštuoti. Tų pačių metų rudenį visa grupė -11 žmonių -nuteista kalėti įvairų laikotarpį ir ištremta į įvairius lagerius. Šiuo metu, kiek man žinoma, esame gyvi tiktai du to štabo nariai. Jei tai būtų naudinga, galėčiau suteikti kai kurių, paremtų prisiminimais, žinių apie to meto LLA veiklą.
Vytautas Bartkuvėnas
Alytus
* * *
Gerb. Redakcija, su didžiuliu įdomumu skaitau visus LKA numerius. 16-ame numeryja radau ir savo pavardę, paminėtą net keliose vietose. Deja, teko apmaudžiai nustebti, apie save paskaičius nebūtų dalykų. 100-ajam puslapyje rašoma:
"1952 02 08 Užpalių valsč, legalizavosi Vaižganto rinktinės Dariaus ir Girėno kuopos Audros būrio vadas Jonas Abukauskas-Siaubas, Vytenis. Jau balandžio mėn. MGB organai Vyteniui pasiūlė bendradarbiauti, padedant sunaikinti Audros būrio likučius. Nėra žinoma apie jo įvykdytas išdavystes, bet iš brolio Vytauto laiško artimiesiems žinoma, kad Siaubas "privirė košės" ir "anksčiau ar vėliau susilauks pelnyto galo".
Čekistai man po legalizavimosi iki mano arešto nesiūlė bendradarbiauti ar ką nors išduoti, o taip pat nieko iki šiol nebuvau girdėjęs apie čia minimą mano brolio laišką kažkam. Todėl labai susidomėjau, iš kur autorius gavo tokią medžiagą. Nuvykęs į Vilnių, peržiūrėjau nuorodoje (438) nurodytą archyvinę medžiagą, bet nieko panašaus ten neradau. Nei 5-o, nei kitų mano bylos tomų 96-e ar kituose lapuose nėra nei mano brolio laiško, nei kalbos apie ką nors panašaus. Ieškojome drauge su gerb. Starkausku.
Po legalizacijos iš pradžių pats stebėjausi, kodėl čekistai manęs nebando užverbuoti, bet kai po mano brolio žuvimo tuoj pat buvau areštuotas ir nuteistas sušaudyti (negi už talkininkavimą čekistams?!), priėjau išvados, kad manęs nebeverbavo tyčia, tikėdamiesi, kad aš, susitikęs su broliu ar kitais partizanais, papasakosiu, kad manęs nei verbuoja, nei priekabių ieško, ir tuo savaime sugundysiu juos irgi legalizuotis.
Manau, toks rimtas ir reikalingas leidinys, kaip LKA, būtų dar rimtesnis, jei redakcija prieš straipsnių publikavimą, aptartų juos su dar gyvais esančiais tuose straipsniuose minimais partizanais, įvykių liudininkais. Tai būtų galima išvengti daug apmaudžių klaidų ir nekaltų žmonių neteisingų įskaudinimų.
Dėmesingiau reikėtų elgtis ir su nuotraukomis. To paties LKA 16 tomo viršelyje nuotraukoje yra visai ne tai, kas parašyta. Arba, naujai išleistos knygos "Lietuvos partizanai. 1944-1953m."289psl patalpinta mano - Jono Abukausko - nuotrauka, o užrašas po ja skelbia "Bronius Kalytis-Siaubas, vėliau tapęs MGB agentu-smogiku".
Tokie dalykai nedaro garbės Redakcijai.
Sėkmės Jums Jūsų sunkiame darbe!
Jonas Abukauskas - buvęs Audros būrio vadas Siaubas, Vytenis
1996 06 26
* * *
Dėl Mato Paškonio arešto fakto
Matas Paškonis-Don Kichotas "Ąžuolo" būriui vadovavo nuo 1944-ųjų metų rudens, nuo pat įsikūrimo iki tol, kol būrys buvo išskaidytas į grupes saugumo sumetimais.
1953m. balandžio pradžioje mums į bunkerį per kelis ryšininkus atnešė raštelį, kad kviečia į būrio partizanų susirinkimą. Matas esą reikalingas kaip būrio vadas, nes yra naujų užduočių. Matas išėjo, o aš likau bunkeryje.
Likundžio kaime. Paršiuko klojime, buvo nuolatinė partizanų susitikimo vieta. Matas papasakojo, kad, įėjęs į klojimą, žibintuvėliu pasišvietė sau po kojomis. Tada iš tamsos pasigirdo išdaviko Br.Kalyčio (slapyvardis Siaubas) balsas: "Sveikas, Matai! Kaip gerai, kad tu atėjai!" Tada Br.Kalytis prišokęs prie Mato jį apkabino ir ėmė bučiuoti kaip seniai matytą ar labai pasiilgtą žmogų. Pajutęs stiprų smūgį per sprandą, griebė už revolverio, bet dėklas prie šono buvo tuščias. "Judo"pabučiavimo metu antrasis išdavikas ar kareivis ištraukė revolverį.
Nuginkluotas partizanas Matas Paškonis pajuto, kad jį čiupo 4 rusų kareiviai. Būdamas aukštas ir stiprus iš klojimo išsiveržė į kiemą apkibęs tais kareiviais. Kieme stovėjo Balys Sirutis, areštuotas partizanas, kurį kareiviai laikė surištą virve per rankas ir kojas.
Tai tą raštelį kankinamas ir parašė B. Sirutis; rašysena nežmoniška. Žodžiai lyg
iškeverzoti, daugybė klaidų, raidės be nosinių. Norėdami nuo išdaviko Br.Kalyčio (slapyv. Siaubo), kuris buvo NKVD verbuotas, nukreipti įtarimą kagėbistai atsivežė B.Sirutį, norėdami parodyti, kad jis išdavė Matą Paškonį. B.Sirutį išdavė Antanas Kazakevičius (girtuoklis, netvarkingas žmogus, vedęs savo tikrą pusseserę ir sulaukęs invalidų vaikų). Tai jis parodė B.Siručio bunkerį pas ūkininkę Nenėnienę.
Išvarę M.Paškonį kieman, kareiviai paklausė, kur esanti jo žmona. Matas pasakė: "Klojime". Akimirksniu klojimą apšvietė ryški šviesa - matyt, iš anksto ten buvo įrengtas apšvietimas iš baterijų. Stribai ir kareiviai krėtė klojimą, bet manęs ten nerado.
Tada rusų kareiviai pririšo Matą prie medžio kamieno, berods obels, ir mušė talžė buožėmis tol kol kankinys prarado sąmonę, kol nusviro jo galva. Tada virves atrišo ir M.Paškonis nugriuvo kaip negyvas. Tada jį stribai spardė kiek norėjo. Matas pavirto kruvinu mėsos gabalu - kairę ranką sulaužė 2 vietose, jam buvo išmušti visi priekiniai dantys, sulaužyti 4 šonkauliai.
Tokį sužalotą vėl surišo virvėmis ir, nuvežę prie Repšio tiltuko, numetė. Tada vėl prišoko spardyti stribai, bet rusų karininkas pasakė: 'Nelzia, on vziat".
Krūmuose buvo paslėpti 8 autobusai. Į juos susėdo visi kareiviai ir "operacijoje" dalyvavę stribai. Liko prie sužaloto partizano NKVD apsaugos grupė.
M.Paškonį išvežė į Utenos kalėjimą. Dar prieš tai skrebarnėj padarė "pergalės" balių. Ant stalo pastatė 6napso, daug valgių. Stribai ir NKVD kareiviai girtavo, rėkavo, dainavo. Sumuštas, kruvinas partizanas M.Paškonis buvo pasodintas viename stalo gale, kitame jie kvietė sėstis Br. Kalytį. Tas pasakė: 'Nu dabar, Paškoni, draugausim". "Miške su tavim nedraugavau, nedraugausiu ir dabar,"-atsakė Matas. Kalytis nesėdo puotauti, bet pasakė, kad išeina už Mato Paškonio galvą (išdavystę) atsiimti 40 000 rublių.
Su partizanu B.Siručiu Matas buvo kartu sėdėjęs kalėjime, jį gerbė, pas mus ne kartą B.Sirutis svečiavosi, liudijo teisme, kur Stasė Paškonienė buvo pripažinta buvusi "Ąžuolo" būrio partizanė.
Br.Kalytis gyvenąs už Vilniaus labai gražioje sodyboje, lyg dvare. Matyt, iki šiol gaudamas dvigubas ar trigubas pensijas už išdavystę.
Stasė Bislytė (slapyv. Klajūnė)
Pasakojimą užrašė Zuzana Budaitė
1996 05 01
PS. Knygoje "Laisvės kovų archyvas" Nr.16:
68 psl. rašoma: "Dusetų-Jūžintų valsčių sankirtoje bazavosi Motiejaus-Don Kichoto būrys, 1944m. spalio mėn. susijungęs su NKVD sunaikinto J.Savickio būrio likučiais.
125 psl. skaitome: "Ąžuolo" būrys 1945-1952 12 veikė Dusetų, Jūžintų valsč. Vadovavo 1944 08-1945 05 Kirvis. 1945-1947-M.Paškonis-Don Kichotas; 1948-1952 10 21-A. Tijūnėlis-Liepa; 1952 10-12 14 Mackus-Vėjas".
1944-1948m. Jūžintų-Dusetų sankirtoje "Ąžuolo" būriui vadovavo Matas Paškonis-Don Kichotas. Jokio vado Kirvio ar Liepos šiame būryje nebuvo. Girdėjau, kad "Ąžuolo" būrys veikė Rokiškio apylinkėse. Matyt, supainioti faktai, todėl ir tokie ryškūs netikslumai.
Prašome taisymus paskelbti.
Buvusi "Ąžuolo" būrio partizanė Stasė Paškonienė-Bislytė (stapyvardė Klajūnė)
* * *
Mano klasės draugas Vytautas Valunta, nors ir ligos sukaustytas, įamžinęs partizanų, politkalinių ir tremtinių atminimą Plokščių kančių keliuose, dirbo ir tebedirba daugiau nei kitas visiškai sveikas žmogus.
Jo straipsniai apie lituanistikos Meką - Plokščius spausdimmi ir Suomijoje, nes V.Kudirkos bičulystė su suomių rašytoja M. Tuluiv - nepamiršta. O ką bekalbėti apie kitų šakų mokslininkus, atvažiuodavusius į Plokščius mokytis lietuvių kalbos...
Jiems jo mintys apie L. Abariaus mokslinį traktatą žinomos.
Esu menka moteris, pradėjusi septintą dešimtį, bet savo testamente, kadangi L.Abarius tiesiog pribloškė, įrašiau:
"Jei ištiks mirtis, tie, kurie atvažiuosite manęs palydėti, žinokite, kad užmušė "Laisvės kovų archyvo" Nr.16 L.Abariaus kaltinimai partizanams, o ne čekistų infiltracija į jų laisvės kovą".
O, jei Jūs, gerbiama Redaktore, būtumėt mačiusi Elenutę Valevičiūtę, atsikėlusią po 8 mėnesių gulėjimo ant lentos Romainių kaulų tuberkuliozės sanatorijoje savo paskutinio kovos draugo a.a. partizano Jurgio Trečioko laidotuvėse š.m. sausį Debeikiuose!
Neminėsiu Jurgelio prisiminimų, kuriuos pati užrašiau, kurie įtraukti į Vytauto Valuntos "Svėdasų partizanai" sudarytą 250 psl. tomą.
Gal ne "romantika"?
Priminsiu keletą eilučių iš knygos Kazimiero Varčionio, kalėjusio su mano vyru Vladimiro kameroje ir stingusiu Vorkutoje iš 'Tėvynės rankų":
...čia slėptuves sau pasidarę,
Po žemėm vyto lyg karste.
Tironai vertė kunigus prakeikt juos,
O motinas - atsižadėt,
Bet sielos jų čia vaikščios vaikščios,
Nors kūnų jau seniai nebėr.
........................................
O kai ant gatvės gulėjo kruvini, nuogi,
Jų akys kaip grabnyčių žvakės
Užsidegė manoj širdy...
Laimingi Didžiosios Kovos apygardos vyrai, sugebėję išsileisti knygutę "Žalio Velnio takais". Didžiosios Kovos apygardos Žalio Velnio 7 metų dvynukus berniukus, sušaudę jų motiną, rusiškom pavardėm įkišo į internatą. Kur jie, kas su jais - nežinia... O žuvusio partizano Naudžiūno berniuką čekistai užaugino kruvinuoju omonininku H.Naudžiūnu-generolu. Jo dėdė Vytautas Naudžiūnas, kalėjęs su mano vyru iš viso 20 metų ir 8 metus neregistruotas Lietuvoj, vytas iš gimtojo krašto, apsirgo nepagydomai ir mirė Ukmergėje.
Nežinau, ar L. Abarius skaitė A. Viršulio sudarytoje knygoje 'Nematomas frontas" okupanto patikėtinio žurnalisto Osvaldo "Rašyk laiškus Marytei", kur triumfuodamas pasakoja apie tai, kaip saugumo agentas Vytautas Kučys mynė savo išdavikiškas pėdas Rytų Lietuvoj ir kaip prisikasė prie Algimanto apygardos vado Antano Slučkos-Šarūno. Šarūnas susisprogdinti spėjo, o jo adjutantą Princą gyvą suėmė.
Net okupantų žurnalistas tekalba apie 14 bunkerių per Princo ir Tarzano išdavystę ir 38 banditų žuvimą, nors Šimonių girioje tebuvo pulti 5 bunkeriai, o L.Abarius iškraipydamas partizanų pavardes, E. Valevičiūtę apkaltina daugiau nei 30 bunkerių išdavyste.
Net po pusamžio, pasakodama apie Šimonių miško tragediją, Elenutė drebančiomis lūpomis prisiminė: "Viešpatie, suteik jėgų, neleisk kad būtų surastas sesers ir jos draugų bunkeris!" Tardyme ir įkaitintus lygintuvus /.../kai kuriems.
Neslėpsiu, tik klausinėjau po tos publikacijos dar likusių gyvų partizaninės kovos Lietuvoj liudininkų:
- Mielas Mykolai Baškauskai, kiek žinojai bunkerių? Mielas Alfonsai Vaičiūnai, kiek žinojai bunkerių?- ir t.t. Visi jie tvirtino, jog ne daugiau dviejų, na trijų.
Klausiu "Živilę" Algimanto apygardos vado Šarūno rinktinės ryšininkę, turinčią rezistentės pažymėjimą. Ji pabėgo, jos jaunylę seserį suėmė kankinimui. Živilė teigė, kad nešiojo Šarūno laiškus, paketus kitiems vadams, bet ne į bunkerius. "Daug žinosi, greit pasensi!"- buvo primenama.
A.a. Jurgio Trečioko teigimu, jei bent vienas prisiregistruodavo, jie keisdavo slapstymosi vietą, nes tokia buvo konspiracijos nuostata.
Kartą mačiau Jus televizijos ekrane.
Mes, pradėję septintą dešimtį, tuomet buvome paaugliukai, bet čekistų žiaurumų neužmiršom.
Susipažinau su a.a. tėvelio, politkalinio Dovydo Šilinio byla Nr.897. Akyse pajuodavo. 19 metų po mirties dar buvo sekamas. Nuo 1965 iki 1983m.
Jo bylą užsisakydavo Ukmergės ir Utenos saugumai.
Mano pusbrolis Jonas Skardžius aštuoniolikmetis gulėjo ant grindinio, o buvo kaip brolis, nes liko našlaitis ir augo mūsų šeimoje.
Juos niekino net kryžium guldydami. Atmenu, kai atkirto nuo grindinio septynis prišalusius kūnus, taip ir liko septyni kruvini kryžiai. Tik kovo mėnesio saulelė, atšildžiusi miegą, nuplovė juos kruvinom vandens čiurkšlėm...
Laimingo Jums kelio vardan tų, kurie kruvini jaunystėj liejo kraują už nepriklausomybę, tik ne už tokią, kokią šiandien turime.
Niekas neįtikins dorų žmonių, kad partizanų išdavystės, o ne čekistų infiltracija žudė juos.
Rokišky, J. Tumo Vaižganto 15, tebegyvena J.Matuikis, kurio gimtąjį Kurkliečių kaimą sudegino, o jame du gyvus vaikučius įmetė liepsnon. Vaikų motina išprotėjo, nekaltus šienpjovius nušovė čekistai, tame tarpe ir J.Matuikio tėvelį. Jį, aštuoniolikmetį, išvežė į lagerį.
Prie to kaimo gynėsi mano gimtojo kaimo jaunuoliai broliai H. ir J. Baltuškos, taip pat kaimyninio Gykių kaimo broliai Br. ir P Burneikos, išduoti, tiksliau įskųsti, užverbuoti niekšelio A.Zovės.
Gerbiamoji Redaktore, partizanų kraujas šaukia: "Okupantai kalti, čekistai, infiltruoti niekšeliai!"
Danutė Šilinienė
1996 07 20
* * *
Daliai Kuodytei, "Laisvės kovų archyvo" Vyr. Redaktorei
Antanui Tylai, Lietuvos istorijos instituto Direktoriui
Petrui Kemekliui
Antanui Balionui
Stasiui Indrašiui
Broniui Skardžiui
Danutei Šilinienei
Kelios pastabos dėl Laimono Abariaus istorinės apybraižos "Lietuvos partizanų Šiaurės-Rytų srities 3-oji Vytauto apygarda (1945-1952m.)
(Laisvės kovų archyvas. T.16. Kaunas. 1966. P5-133)
Kadangi "Laisvės kovų archyvo" Redakcijai nesu pažįstamas, jaučiu reikalą prisistatyti: esu Vytautas Valunta - vienas iš senų svėdasiškių. bandžiusių sudaryti atsiminimų ir kitos mums prieinamos medžiagos iš periodikos rinkinį "Svėdasų partizanai".
Buvusio Svėdasų valsčiaus (dab. Anykščių raj.) priklausymas gerb. L.Abariaus apybraižoje nagrinėjamos pokario partizanų veikios plotui leidžia man pareikšti keletą pastabų ir abejonių dėi mūsų valsčiuje veikusių partizanų veikios nušvietimo.
Iš pradžių - pora smulkmenų.
P26,26,41 ir kt. neteisingai rašoma Stasys Gimbutas-Tarzanas. Turi būti: Stasys Gimbutis-Tarzanas.
P25 ir kt. - ne Elena Velavičiūtė-Nida, bet Elena Valevičiūtė-Nida.
p.26 - ne Aleksas Motelis, bet Aleksas Matelis.
Reikia tik pasidžiaugti, kad tokių rimtų darbų imasi jauni žmonės. Nagrinėjant partizanų organizacijos struktūrą ir patį padalinių kūrimosi procesą, reikėjo atskleisti ir negatyvius reiškinius pokario rezistencijoje, bet autoriaus pasirinktos temos traktavimas ir išdavysčių gausybė eiliniam skaitytojui gali sudaryti įspūdį, kad partizanų kraujo kaina buvo bereikšmė, o jų pasiaukojimas ir kova tautai neatnešė nei naudos, nei garbės.
Šį L.Abariaus darbą įvertinti atsiras geresnių galvų, aš tik noriu pacituoti mane pašiurpinusią mintį: "St. Gimbutas-Tarzanas tapo saugumo įrankiu (jam netgi nebuvo iškelta baudžiamoji byla). Jo draugė E. Velavičiūtė priešui išdavė daugiau nei 30 bunkerių, tarp jų ir Vytauto apygardos štabo (pabr. mano - V.V.). (26 psl.).
Kad Gimbutas-Tarzanas, gyvas paimtas per 1949m. lapkričio ld. mūšį Šimonių girioje, jau tada ėmė išdavinėti draugus, iš kažkur žmonėse pasklido kalbos tuojau pat. Apie tai yra užrašyta keletas atsiminimų nuotrupų ir mūsų "Svėdasų partizanuose" (131-141 psl.). Jo sesuo S. Gimbutytė-Paškonienė liudija, kad, iš naujo įvedus SSRS mirties bausmę, brolis buvo atšauktas iš lagerio ir Lietuvoje perteistas mirties bausme. Reikėtų tą faktą patvirtinti dokumentais.
Elenos Valevičiūtės-Nidos kaltinimas išdavystėmis (net nenurodant šaltinių, atsainiai lyg kokią smulkmeną - dargi moksliniame darbe - mestelint griežtai neapibrėžtą skaičių - "daugiau nei 30 bunkerių", mums, svėdasiškiams, buvo perkūnas iš giedro dangaus! Aš neturiu duomenų nei "už", nei "prieš", bet gerai žinau, kad po 1949m. lapkričio mūsų valsčiuje buvo sunaikintas tik vienas Vaclovo Čepukonio-Tigro, po to tapusio agentu Kiečiu, bunkeris ir tik 1952m. rudenį. Jame žuvo Elenos Valevičiūtės sesuo Janina Valevičiūtė-Astra. Ji tame bunkeryje buvo ir 1949m. lapkričio ld., kai buvo suimta Elena Silevičiūtė, bet ir kankinama ji neįdavė sesers su draugais bei nesudarė progos Vadovui Čepukoniui pradėti šnipo kelią.
Tai kurgi E. Valevičiūtė rado "daugiau nei 30 bunkerių"? Sunku patikėti, kad tada, kai žmonės specialiai vengė žinoti nebūtinus dalykus ("Nežinau, nemačiau, negirdėjau!"), partizanai būtų taip ignoravę konspiradją.
Bet jeigu autorius klysta? Tada Jūs, gerbiamoji Redaktore, pabandykite pasijusti šios mūsų partizanės vietoje! Mes žinome, kad jos trys dėdės buvo Nepriklausomos Lietuvos savanoriai, Vyčio kryžiaus kavalieriai, kad ji sibiruose sukūrė šeimą, užaugino sūnų Saulių, džiaugėsi anūkėmis ir dabar pasiligojusi gyvena Panevėžyje.
Ką mums daryti, jeigu ji nebuvo išdavikė?
Vyt. Valunta
Plokščiai, 1996m. birželio 14-oji
* * *
Pasiaiškinimas
Aš, Elena Valevičiūtė-Nida, nesutinku su tais parodymais, kur rašo knygoje "Laisvės kovų archyvas" Nr. 16 puslapyje 26, kad išdaviau 30 bunkerių. Kas buvo bunkeryje - niekas nepatikės. Tai didelė neteisybė arba apsirikimas. Gal ką slėpė ir suvertė ant manęs. Yra pažįstamų partizanų Panevėžyje - Juozas Černius, Anykščiuose - Alfonsas Kavoliūnas dar gyvi. Jie gali būti liudininkais. Ieškosiu teisybės. Prašau atšaukti.
Aš Stasio Gimbučio-Tarzano byloje. Knygoje neteisinga pavardė - ne Gimbutas,
o Gimbūtis. Jo draugė nebuvau. Jis turėjo ryšininkę Edukaitę. Kur ji gyvena, nežinau. Taigai tardytojai ją slėpė, o sakė, kad aš išdaviau Vytauto apygardos štabo bunkerį. Aš to bunkerio nežinojau. Neišdaviau nei vieno bunkerio nei tuščio, nei su partizanais.
Tik padariau klaidą, kad pasirašiau, kai davė parodymus Gimbūtis-Tarzanas ir Karosas-Vilkas stojo į akistatą. Jie buvo pasakę, kad ir aš žinau, kur buvo maisto atsargos, kur prausėmės pirtyje nuolatinai Šimonių girioje. Su tomis ryšininkėmis susitinku. Jų atsiprašiau. Jos man atleido, nes Tarzanas viską pasakojo , kad aš žinau sesers su vyru 7 partizanų bunkerį. Jei žinai - vesk parodyk. Supratau, kad jis nežino. Tai sutikau parodyt tą vietą, kur susitinku su seserimi "Astra". Sugalvojau -parodysiu, kur susitinku toli nuo jų bunkerio už trijų kilometrų priešinga kryptim. Kai nuvedžiau, tai mušė, spardė, sakė užmušim, meluoji, bandite. Aš teisinausi -nežinau. Meldžiaus, kad iškentėčiau. Nors mane invalide padarė, bet neišdaviau. Mane paėmė 1949m. lapkričio 1 dieną, o sesuo "Astra" žuvo ir sykiu su ja šeši partizanai 1952m. spalyje.
Aš ryšininke pradėjau dirbti 1946m. kovo mėnesį. Mane išdavė, kai perdaviau spaudą. Ir mane paėmė 1946m. rugsėjo 7 dieną. Iš tardymo Kupiškio saugumo pabėgau. Išleido į tualetą - tualetas buvo lauke, antrą valandą naktį. Antrą sykį išbėgau iš kareivių apsuptos girininkijos. Irgi yra liudininkė - girininko žmona. Toks mano vargo kelias.
1947m. jau išėjau į partizanus. Daviau priesaiką Montės-Starkaus rinktinei.
Man labai skaudu, kad neteisingai apkaltino, kad išdaviau 30 bunkerių. Nesąmonė. Ir mus kai išdavė 3 bunkerius lapkričio ld. po pietų Žukauskas-Prinsas(Princas?) Šarūno adjutantas iš Andrioniškio. Kai davė akistatą, kad jis matė, kai su Šarūnu susitikdavau paimdavau spaudą. Išsigandau. Jis buvo apdegintas visas, baisus, ant rankų pūslės. Tai aš galvojau: "Koks kankinys. Aš atleidžiu, Dieve, atleisk jam".
Jums sunku suprast, kaip baisu pakliūt partizanui į enkavedistų rankas gyvam, grupei kiekvienas rodo savaip. Išprovokuoja enkavedistai. Mane paėmė sužeista ranka, koja ir Tarzaną, Vilką, Niaurą, Kriaučiūną. Visi buvo sužeisti. Aš taip galvoju dabar, kad tai slėpė tardytojai, tardė trys tris mėnesius. Ar Tarzanas ką tai supynė nesąmoningą.
Tokia mano išpažintis.
Elena Valevičiūtė-Nida
* * *
Išspausdintas "Lietuvos aide" straipsnius "Išdavystės dėmės heroizmo fone" ir Laisvės kovų archyvas Nr.16 sukėlė nuoskaudą ir daugybę klausimų. Todėl rašau, kaip likusi gyva liudininkė, norėdama patikslinti - paneigti davinius iš KGB archyvų.
Archyve Nr.16 psl. 30 rašoma, kad "Klajūno nurodymu legalizavosi Aro būrio vadas PJankauskas ir 5 jo vadovaujami kovotojai". Tarpe tų 5 kovotojų buvo du jauni nuo tremties pabėgę, gal dar 20 metų neturėję B.Markūnas, J.Baršauskas ir dvi merginos: E.Sprindytė ir aš O.Paulavičiūtė. Jokių nurodymų ar prievartos Klajūnas nedarė. Mes visi tada supratom beviltišką padėtį. Kaip galima prievarta-nurodymu išvaryti?
O viskas prasidėjo nuo mano a.a. brolio Broniaus, kuris tąsyk mokėsi Vilniuje ir buvo pašalintas iš universiteto, kaip antitarybinis elementas, turintis seserį Klajūno gaujoj. Susitikusi su broliu Varkujų km. pas mums pažįstamus žmones, aptarėm beviltišką padėtį. Nutarėm legalizuotis. Ir tik brolis gavo garantiją iš pulkininko Vaupšo, kad aš ir kiti būsime nebaudžiami. Į jokį susitikimą su Vaupšu Klajūnas nėjo. Dėl šių legalizacijos reikalų ėjo susitikti su mano broliu. Ėjo kartu su Ivanausku, o išeidamas pasakė: "Jei žūsiu - kaltas bus tavo brolis".
Netiesa, kad Klajūnas buvo suimtas per "apsirikimą" ėjęs susitikti su MGB. Jie buvo užnuodyti. Apie tai jis spėjo pasakyti per pasimatymą: "Atsibudau mašinoje tarp saugumiečių visas apsivėmęs, nusegtu nuo rankos laikrodėliu". Tuo metu visi kalbėjo, kad juos išdavė mokytojai Romeliai.
Netiesa, kad jam buvo suteiktos lengvatos, net leista susirašinėti su manimi.
Pažinojau ir partizaną A. Varną-Gaidelį ir Klajūno ryšiai su juo buvo geri. Nesuprantama, kodėl Gaidelis turėjo medžioti Klajūną?
'Tiesa pralaimi todėl, kad ji yra tik viena, o apgavysčių daugybė ir kokių tik nori: juokingų, kvailų, beprasmių, žiaurių". /ČalnarisJ
O.Paulavičiūtė-Urbonavičienė
Panevėžys
1996 05 01
* * *
Perskaičiusi straipsnį "Lietuvos aide", rašytą L.Abariaus "Išdavystės dėmės heroizmo fone", negaliu nutylėti. Aš buvau Klajūno-Kviklio ryšininkė, slapyvardžiu Neužmirštuolė. Kada grįžau iš lagerio, išgirdau žmonių kalbas, kad T.Kviklj, Klajūną
išdavė mokytoja, kuri mokytojavo Varkujuose. Ta mokykla buvo už pusės kilometro nuo mano tėvų sodybos. Kai Klajūnas buvo užmigdytas, atvažiavo kareiviai ir paėmė jį miegantį.
Tada Varkujų gyventojai, sužinoję, kad pas mokytoją suėmė Klajūną, nešė jiems maisto, nes galvojo, kad juos išveš į Sibirą. O vėliau žmonės išgirsta, kad Klaipėdos krašte jie mokytojauja.
Kaip rašo L. Abarius, kad Klajūnas pats pasidavė į saugumiečių rankas, iš tikrųjų buvo mokytojų išduotas.
Genė Vaiginytė-Ramauskienė
1996 05 02
Kaunas
* * *
Laisvės kovų archyvui
Liūdna ir apmaudu, kai "Lietuvos aido" laikraštyje š.m. kovo 21d. perskaičiau straipsnį "Išdavystės dėmės heroizmo fone".
Aš gerai pažinojau T.Kviklį-Klajūną ir K.Ivanauską-Arą. Jie buvo išduoti ir užmigdyti-užnuodyti Varkųjų km. Utenos apskr., o ne per susitikimą su operatyvininkais. Tai padarė mokytojai Romeliai, kurie tuojau pat buvo evakuoti iš kaimo. Apie įvykį kalbėjo ir žinojo visi apylinkės gyventojai. Aš gyvenau netoli Varkujų km.
Su pagarba
Buvusi partizanų rėmėja
E.Šaučiulienė
1996 04 30
