SU ADOLFO KUBILIAUS PARAŠIUTININKAIS
Ona Každailienė
Aš, Ona Každailienė (slapyvardis Jonis), esu gimusi Telšių apskr., Alsėdžių valse., Skirpsčių km., 1922 07 26. Tėvai Pociai dirbo 23 ha žemės. Tėvas buvo prasilavinęs žmogus - Palangos grafas Tiškevičius leido jį mokytis kartu su savo sūnumis, motina - labai gera šeimininkė. Aš baigiau pradžios mokyklą. Buvau labai judri, smulki. Dar prieš ištekėdama vasaromis Palangoje padėdavau savo giminaitei aptarnauti vasarotojus, vėliau dirbau fabrike Klaipėdoje, vokiečių okupacijos metais Plungėje linų fabrike.
1939 metais ištekėjau už Antano Každailio iš gretimo kaimo, gimusio 1906 metais. Jis turėjo auksines rankas: pagal brėžinius susimontavo kuliamąją. Išsimokėtinai nusipirkome dyzelinį variklį ir ištisus metus klajodavome po kaimus. Rudenį kuldavome grūdus, kitu laiku droždavome skiedras, apdirbdavome rąstus, pjaudavome lentas. Sekėsi gerai. Greitai būtume grąžinę paskolą, o tėvų ūkyje priruošėme miško medžiagos naujų trobesių statybai nes senieji buvo prasti.
Mėgau skaityti, dalyvavau kaimo visuomeninėje veikloje. Iš pažįstamų studentų, moksleivių vokiečių metais gaudavau pogrindinių laikraštėlių, juos platindavau. 1942 metais su vyru Antanu apsigyvenome mano tėviškėje. Kaip ir visa Lietuva - neapkentėme tiek rudųjų, tiek raudonųjų okupantų.
Kai vokiečiai uždarė aukštąsias mokyklas ir ėmė gaudyti jaunimą į kariuomenę, pas mus ėmė slapstytis mano pusbrolis Šarūnas Jazdauskas (vėlesnis slapyvardis Normis). Apie to meto jo veiklą mažai žinojau. Atvirai vokiečiams nesipriešinome. Su vyru žinojome, kad Plinkšių dvare 1944m vasarą tvėrėsi Žemaičių legionas, o prie Platelių LLA Vanagų stovykla, patys ten nedalyvavome. Tik kai Šarūnas Jazdauskas susiruošė Vokietijon, jis iš anksto gavo mano tėvų sutikimą, kad, reikalui esant, gaus pas mus prieglobstį.
Rusai pralaužė frontą, ir 1944 metų spalio mėnesio pradžioje Skirpsčiai atsidūrė bolševikų užnugaryje. Tiek ūkis, tiek ir mes patys išlikome nepaliesti.
Tų pačių metų lapkričio 17 dieną pas mus atėjo Šarūno Jazdausko vedami Adolfas Kubilius Balys, Algis Šertvytis, Jonas Dūda, nusileidę Platelių apylinkėse parašiutais iš vokiečių lėktuvo. Mūsų sodyboje po gyvenamuoju namu jie įrengė bunkerį. Iš čia grupė ėmė vadovauti visos Žemaitijos partizanams. Tai buvo LLA Žemaitijos legiono štabas. Vadovavo A.Kubilius, jo pavaduotoju buvo Šarūnas Jazdauskas. Kada ir kaip į štabą buvo priimti Henrikas Petkevičius ir Stepas Grybauskas aš nebepamenu. Mes su vyru aktyviai įsitraukėme į grupės veiklą. Gavau Jonio slapyvardį, vyras tapo Klevu. Jis gavo automatą. Manęs nemokė šaudyti iš automato, vėliau gavau 9 kalibro pistoletą. Darbo turėjau labai daug; štabe nuolat būdavo apie 10 žmonių - vieni ateidavo, kiti išeidavo. Visus reikėjo apskalbti, pamaitinti. Buvau labai smulki gal kokių 160 cm ūgio, atrodžiau kaip paauglė, tad mažiausiai buvau įtartina aplinkui siaučiantiems rusams. Daugelis kaimo jaunimo slapstėsi nuo rusų mobilizacijos, tapo partizanais, turėjo bunkerius. Per mane štabas palaikė ryšius su jais.
Jonas Dūda ėmė mokytojauti Alsėdžiuose. Apsigyveno Skirpsčių bunkeryje ir parašiutininkas, slapyvardžiu Zoro (bene Ašoklis?), kurio aš instinktyviai nemėgau. Užeidavo ir Liudvikas Raudonis. Jų būdavo daug — vieni ateina, kiti išeina. Per tiek metų užmiršau, o ir šiaip konspiracinės sąlygos vertė kuo mažiau matyti ir žinoti Pačiame bunkeryje, gavus siuntas parašiutais, buvo daug ginklų, didelė suma červoncų, rūkytų mėsų atsarga. Iš mūsų daržinės būdavo perduodamos radiogramos Vokietijon.
Aplink Skirpsčių kaimo pagrindinį bunkerį buvo ir daug kitų bukerių. Vieni buvo atsarginiai priklausantys štabui kituose slėpėsi partizanai palaikantys su mumis ryšį. Prisimenu Vilkų km., toliau - šalia mano uošvių Každailių sodybos, taip pat Žemių km. pas ryšininkus Virkšus (vienas jų troboje, antras miškelyje), Gintališkėse, Aukų (Alkų?). Kiek žinau, tų bunkerių nerado, o vyro tėviškėje, kur slėpėme rūkytą mėsą - atrado, matyt, pagal kvapą ir išplėšė.
1945-ųjų balandžio 23 dieną (?) štabo viršininkui Baliui nesant bunkeryje, ant pliko kūno susivilkau šešias poras vyriškų apatinių baltinių ir išsiruošiau į Vilkų kaimo bunkerį, kur turėjau perduoti "siuntinį." Pakeliui nutariau užsukti į Stanevičių ūkį Vilkų kaime. Čia šeiminikavo dvi seserys, o brolis aktorius (dainininkas?) gyveno Kaune, buvo atvežęs ir palikęs savo baldus. Buvau sugalvojusi legendą, kad esu keliaujanti siuvėją užėjau pirkti kiaušinių. Nepastebėjusi nieko įtartino aplinkui, užėjau į gyvenamąjį namą. Viduje radau besurašinėjančius Stanevičių turtą Alsėdžių milicijos ar saugumo viršininką Žalimą ir drauge Paulauskį ir Žygų. Man nepasirodė, kad tai pasala, nes automatai gulėjo ant bufeto. Pasisakiau norinti pirkti kiaušinių. Dokumentų neprašė, tačiau išeiti neleido - girdi pabūsi liudytoja surašant turtą, o po to galėsi išeiti, kai išvyks jie. Nesumišau, elgiausi drąsiai — sakiausi negalinti gaišti, kas už tai užmokės. Atsilygino iš Stanevičių gero įteikę dvi poras moteriškų kojinių. Šeimininkėms liepė paruošti pietus. Prie stalo pasodino ir mane. Flirtavo. Kvietė ateiti į šokius Alsėdžiuose. Prižadėjau. Žalimas, mokydamas savo bendrus, papasakojo, kaip vokiečių laikais lyg tai Lieplaukėje jį atpažino policininkas, tačiau paleido, nes pamanė apsirikęs — patikėjo "tikrais" dokumentais, o ne savo akimis. Beveik baigėme pietauti, kai nei iš šio, nei iš to troboje atsirado civiliai apsirengęs, tikriausiai ir neginkluotas Adolfas Kubilius-Balys, greičiausiai grįžęs iš Plungės. Jam liepė atsisėsti, dokumentų netikrino, nekratė. Neatrodė, kad būtų jaudinęsis. Akimis ir pusiau lūpomis daviau ženklą - būk ramus, neišduosiu. Po kiek laiko stribai pasikėlė, pasakė man; "Išeisi, kai mes išvažiuosime, turi praeiti mažiausiai pusvalandis, o šitą vyrą vešimės su savimi" Ginklai iki pasikeliant ir toliau gulėjo ant bufeto. Per duris einant, pirma ėjo Paulauskas su Žygu, po jų Kubilius, už jų Žalimas (Rainių žudynių "didvyris" — Z.J.)
Tik išvažiavo, aš pro duris kairėn ir į miško pusę. Tekina atlėkiau į nedidelio ūkininko Krulio sodyboje, miške, esantį bunkerį (atrodo jį išvežė), šalia didelio Drungilių ūkio. Čia buvo nemažai partizanų. Nežinau, ar jie priklausė štabui bet tarp jų radau savo vyrą Antaną. Paraginau sėsti ant arklių ir joti gelbėti vadą, juk Žalimas negalėjo toli nuvažiuoti Visi atsisakė. Maldavau Antano, tas atsakė: "Ar aš vienas judėsiu? Jot vienam, o kiti nepadėtų! Tu, aš jotumėm, bet tu neginkluota, neapmokyta."
A.Kubilių pralaikė Alsėdžiuose bene tris paras. Alsėdžiuose apie tai geriau žino J.Dūda, mokytojavęs tenai
Dar tą pačią naktį grįžau su bloga žinia į štabo bunkerį Skirpsčiuose, tėviškėje. Štabo nariai surinkome radijo siųstuvus, daugumą ginklą, visus pinigus ir perkėlėme į Kryžauninkienės bunkerį prie Burgio ežero (Paburgės kaimas), netoli Skyplaičių ežero. Dalį jau anksčiau buvome paslėpę.
Kaip prie mano namų atsirado pasala? Aš galiu tik spėlioti Gal eilinė pasala, kadangi gyvenome pamiškėje. Bet labiau spėju, kad tai dėl kaimynų Mažrimų sūnų. Jie slapstėsi nuo kariuomenės patys, buvo kitų. Su mumis ryšių nepalaikė, vengėme, nes neatsargiu elgesiu galėjo patraukti čekistų dėmesį ir dešifruoti mūsų štabą.
Kiek pamenu, A.Kubiliaus vadovaujamas štabas, atšilus orams, ir šiaip žadėjo persikelti į naują vietą. Gal būta išdavystės — nežinau, tik visos mūsų nelaimės prasidėjo nuo to, kai į štabo bunkerį pateko Misevičius.
Gerai pamenu, nes tai buvo Jurginės, 1945-ųjų metų balandžio 23d. naktį. Mes, Žemaičių legiono štabo nariai, po A.Kubiliaus arešto slapstęsi gretimose apylinkėse, nutarėme grįžti į Skirpsčių kaimo bunkerį galutinai išsinešti likusią mantą. Pasidalijome į dvi grupes. Vienoje buvau aš, antroje - mano vyras Antanas Každailis, nes naktį galėjome geriau vesti miško takeliais. Vadovavo vado pavaduotojas Šarūnas Jazdauskas. Su manimi ėjo Stepas Grybauskas, Šertvytis, Šarūnas Jazdauskas, Zoro.
Naktį prie sodybos priartėjome laukais nuo Alsėdžių pusės. Priėjome kalniuką iš antros pusės. Čia kažkas ėmė mus vokiškai stabdyti. Supratome - kažkas ne taip. Ėmėme leistis į pakalnę. Čia į mus paleido ugnį iš štabo kiemo. Sproginėjo granatos, mažos ugnelės (tikriausiai šviečiančios padegamosios kulkos - Z.J.). Vienas kitą dengėme ugnimi. Aš atsišaudžiau iš 9-o kalibro pistoleto. Bėgome atgal. Atsidūriau prie Šertvyčio, Jazdausko. Man pasirodė, jog Zoro neatsišaudo. Paklausiau, atsakė - nėra reikalo. Tuo metu Algiui Šertvyčiui į kulnį įstrigo kulka. Jį nusitempė per šaltinius Šarūnas Jazdauskas. Likome dviese su Stepu Grybausku. Atsišaudydami bėgome prie griovio, įkritau. Stepas toliau už tvoros dengia automato ugnimi. Aplinkui mane - sproginėja didesnės ir mažesnės liepsnelės. Kažkas kliudė koją, nutirpo šlaunis. Pasiruošiau sau skirtą granatą. Tada išgirdau Stepą šaukiant "Ar tu, Onute, sveika, gyva?" Pasakiau, kad nevaldau kojos. Riktelėjo: "Kelk, šliaušk." Pabandžiau judėti. Buvo kliudyta sportbačių kulnis. Kulkoms lyjant, sproginėjant granatoms, šalia pelkių abu nukūrėme į didįjį mišką, Vilkų bunkerį. Į vidų nelindome, laukėme, kas bus. Klausomės — paršlama. Nežinom — kas čia. Ką žinosi Žiūriu - mano Antanas iš antros grupės. Daugiau nieko nesulaukę, sulindome į bunkerį. Čia paaiškėjo vėliau išėjusio būrio likimas. Priartėję gal pusvalandžiu vėliau prie mano tėviškės ūkio, matyt, negirdėję susišaudymo, po kaimą vaikščiojančius kareivius palaikė pirmos grupės nariais. Atpažino tik prie bulvių duobių (kapčių). Antanas išmetė iš eilės keletą granatų ir ėmė trauktis. Vietoje žuvo atsargos karininkas Kauneckis, sunkiai sužeistą buvusį slaptosios policijos viršininką Darbutą paėmė gyvą. Kai Antanas prišliaužė prie jo — buvo be sąmonės. Antanas paėmė jo automatą, vėliau pametė.
Nebepamenu, kuriame būryje buvo Šalna. Jį peršovė. Išgulėjo pasislėpęs eglynėlyje, vėliau atsirado mūsų bunkeryje. Tolesnio likimo nepamenu. Algį Šertvytį gydė Telšiuose, vėliau paguldė į Radviliškio ligoninę, kur jį išdavė medicinos seselė.
Kiek pamenu, Henriko Petkevičiaus, mums patekus į pasalą, Skirpsčių kaime nebuvo.
Po kautynių tėvų sodybą sudegino, bunkeris išaiškėjo tik ėmus sproginėti amunicijai. Mano abudu tėvus suėmė tik 1945 metų balandžio 30d. (taip nurodyta reabilitacijos pažymoje). Tėvas, matyt, žuvo Vilniaus KGB požemiuose tais pat metais, motiną nuteisė. Ji kalėjo, vėliau iš Karagandos buvo ištremta prie Baikalo. Grįžo ir mirė Lietuvoje.
Šarūnas Jazdauskas buvo suimtas gerokai vėliau. Vilniuje jis buvo išduotas garsaus provokatoriaus Markulio-Erelio. Tiek su Šarūnu, tiek su Algiu Šertvyčiu abu su vyru draugavome jiems būnant Lietuvoje po visų lagerių.
Po pasalos gyvi išlikę štabo nariai po kiek laiko susirinkome sutartoje vietoje, matyt, kažkuriame bunkeryje, gal Kryžauninkėje, prie Burgo ežerėlio, šalia Skyplaičių ežero, ar kitur — nepamenu. Tik ten dėžėje, netoli bunkerio, buvo paslėpti iš Skirpsčių kaimo štabo bunkerio išnešti parašiutais nuleisti rusiški pinigai - červoncai Jų buvo labai daug. Kai vyrai nutarė perkelti pinigus į kitą vietą, aš labai nenorėjau eiti — jautė širdis nelaimę. Nepamenu, kas be mūsų su Antanu, Henriko Petkevičiaus su ryšininke Gražina, dar dalyvavo žygyje. Tą aukštą gražią merginą tada mačiau pirmą ir paskutinį kartą. Stepo Grybausko nebuvo. Jau iš slėptuvės iškėlus pinigus, buvome pastebėti rusų ir teko trauktis. Pinigus pamėtėme. Susišaudžius Antanui Každailiui kulka nubrozdino pakaušį (nuskuto).
Nepamenu, kaip mudu pasiekėme bunkerį pas Virkšus, tikriausiai Žemių kaime. Čia slėpėsi dar vienas partizanas, kurio slapyvardžio nebepamenu. Jo likimas tragiškas. Lengvabūdiškai draugavo su šeimininkų dukra. Ta pagimdė. Tokius ryšius vadovybė draudė. Gal todėl jam pairo nervai Vėliau, atrodo, partizanai patys jį sulikvidavo.
Visose apylinkėse siautė kariuomenė, vieškeliuose tikrino dokumentus, kratė visus pakeleivius. Sekė ir kaimuose. Pas Virkšus pasidarė nesaugu. Gal po penkerių dienų ryžausi Antaną perkelti pas giminaičius į Gintališkę tarp Platelių ir Šateikių. Į gardis pridėjome šieno, paguldėme mano vyrą Antaną, po to prikrovėme šieno pilną vežimą ir užveržėme kartimi. Apsivilkau plonai, atrodžiau, kaip 15 metų paauglė. Pasileidau priekyje vežimo. Kai tik rusų patrulis - kaip įmanydama imu šnekinti. Vežimui pravažiavus, vėl leiduosi, paveju ir pralenkiu — buvau jauna ir greita.
Kai pasiekėme Gintališkę - giminaitė net pravirko. Jai atrodė, kad ne aš, o giltinė - taip buvau pasikeitusi. Daržinėje, aukščiau žmogaus ūgio, kad nepasiektų durtuvais, šone išpešėme šiene urvą ir ten įtaisėme Antaną. Bet kaip gyventi toliau?
Nutarėme "legalizuotis." Platelių policijoje(?) dirbęs toks Balsys mums abiem išdavė dar smetoninius pasus. Karinį bilietą Telšių kariniame komisariate gavo Pučkorių kaime gyvenusi pusseserė Marytė Andrikienė. Jau su dokumentais nusivedžiau Antaną į Salantų valsčiaus Barzdžių kaimą. Čia, pas jo pusbrolį kurį laiką gyvenome pusiau oficialiai, užmezgėme ir palaikėme ryšį su Skuodo partizanais, susirašinėjome. Vėliau giminaičių dėka apsigyvenome Imbarėje — Šateikių grafaitės Pliateraitės folvarke. Aš tapau bibliotekos vedėja, vyras — dviejų komplektų mokyklos sargu. Be mokytojų Baranauskų, šeimos artimiausi kaimynai buvo stambūs ūkininkai Kryževičiai, žinoję apie mūsų praeitį. Pas juos apsigyveno taip pat parašiutininkas Venckus, nepriklausęs A.Kubiliaus grupei. Jam, kas esame, nesisakėme, gal užsiminė šeimininkai. Po kurio laiko Venckų apgyvendino Latvijoje.
1949-ųjų pavasarį Kryževičius išvežė į Sibirą. Dėl mums nežinomų priežasčių Venckus slapta grįžo į Imbarę ir pasislėpė išvežtųjų daržinėje. Mes gyvenome mokyklos pastate, arti Kryževičių ūkio statinių. Gal kas užmatė, ar šiaip sekė, tik daržinę rusų kareiviai apsupo, liepė parašiutininkui pasiduoti. Prasidėjo susišaudymas. Ir tik kai suliepsnojo pašarai, Venckus puolė per sodą bėgti, čia jį ir nukovė. Tai atsitiko 1949-ųjų gegužės mėnesį. Čekistai suėmė ir išsivedė mano vyrą Antaną ir mokytoją Baranauską. Žinojau, kur Venckus slėpė keturis kulkosvaidžius ("degtiariovus" - su disku) ir bene tris automatus. Baudėjams išvykus, kad ir labai bijodama, šiuos ginklus sumečiau į Kryževičių šulinį. Vyrus tardė Salantuose. Kai sugrįžo čekistai daryti mokykloje kratą, sandėliuke po laiptais rado ankstesnio vedėjo paslėptus tautinius paveikslus ir trispalvę. Šulinyje atsidūrė ir mudviejų su Antanu pistoletai.
Baranauskas kitą dieną grįžo. Nėščios jo žmonos nebuvo suėmę. Nesulaukusi vyro, nuėjau į Salantus, kur valsčiaus daboklėje jis buvo laikomas. Belaukdama valsčiuje žinių apie vyrą, nugirdau stribokus bekalbant "Pasiutusiai drąsi boba! Nereikėjo patiems eiti paimti, o vyras nebeišeis." Drąsiai atsikirtau esanti nekalta ir neturiu ko bijoti. Tą dieną patardę paleido mane, parėjo ir Antanas. Buvome kilę iš kito valsčiaus, gal ką buvo sužinoję, tik už dienos kitos čekistai atėjo suimti vyro, 1949 05 27. Buvo karšta diena, vyras tik su liemene buvo lauke, po liepa. Kareivis liepė duoti Antanui šiltesnį rūbą. Ant greitųjų įdaviau šviesų kostiumą. Po kiek laiko atbėgęs kareivis atkišo man laišką, rastą švarko kišenėje. Buvau visai užmiršusi apie susirašinėjimą su partizanais. Lapelio neturėjau kur numesti, tad įsikišau burnon ir nurijau. Čia pat buvęs čekistų viršininkas Paulauskas (ne tas, kuris buvo sulaikant A.Kubilių) griebė pirštais už burnos mėgindamas pražiodinti. Kai gindamasi įkandau į pirštus, pistoleto rankena trenkė man į galvą palei ausį taip, kad nugriuvau.
Antaną išvežė į Plungę, vėliau jis atsidūrė Klaipėdos kalėjime. Nuteisė 25-eriems metams. Kalėjo Vorkutoje, dirbo anglies kasyklose. Į Lietuvą grįžo 1956 metais. Kretingoje pasistatėme namą. Dabar jau miręs.
Kol Antanas buvo kalinamas Plungėje ir Klaipėdoje, nuolat veždavau maisto siuntinius. Tuo pačiu metu buvau tardoma ir aš. Vertė prisipažinti apie savo ryšius su partizanais, pasakyti pavardes, nes vyras, esą jau prisipažinęs. Duodavo į kailį. Spausdavo ranką su pieštukais tarpupirščiuose. Neišsidaviau. Paleisdavo iki kito karto. Spėju, kad namuose sekdavo. Per tardymus sakydavo - bėk į mišką. Grįždavau į Imbarę, su niekuo ryšių nepalaikiau.
1949-ųjų metų pabaigoje tardant nebeišlaikė mano nervai. Eilinį kartą pavadino bandite. Tardytojui mečiau: 'Tu banditas, aš - namuose." Jis griebė pistoletą ir iššovė virš galvos. Tada mane areštavo. Nebepamenu, kiek laiko išbuvau kalėjime, gal apie metus. Laikė kartu su Antanu, kol jį išvežė.
Turiu būti dėkinga Skeivytei. Jos sesuo buvo mano mokytoja Žemaičių Kalvarijoje. Buvo ištekėjusi už sediškio Būdavo. Skeivytė dirbo Klaipėdos kalėjime, kai aš ten kalėjau. Buvo ruošiamas eilinis kalinių etapas gal į Šiaulius ar Vilnių. Keisto sutapimo dėka tarp kalinių pasitaikė mano bendrapavardė, atitiko net vardai ir tėvų vardai. Aš dokumentų turėjau daug. Tai vietoj manęs į etapą išsiuntė tą kitą, o mane Skeivytė išleido. Aš tada Každailiene nesivadinau. Buvo naktis, gal po dvyliktos. Petreikienė, gal Skeivytės draugė, davė drabužius. Nepamenu, kas mane palydėjo iki nurodyto namo. Manęs niekas nieko neklausinėjo. Po to nuosavu "Moskvičiumi" nuvežė pas kitus žmones, kur po namu buvo slėptuvė. Sūnus lyg tai dirbo milicijoje kažkokiu valdininku, todėl čia buvo saugu. Slapsčiausi gal porą mėnesių. Man čia paruošė pasą jau tikrąja pavarde. Atvykau į Kretingą, čia įsidarbinau technikume darbininke. Su Skeivyte daugiau nebesusitikau. Prieš pabėgimą tardant buvau klausinėjama apie daugelį, dalį jų pažinau. Klausinėjo apie kunigus. Nieko nepasakiau. Su Kubiliaus parašiutininkais manęs nesusiejo, apie tėvus neklausinėjo. Šiaip kartodavo: "Šiandieną nepasakysi — rytoj pasakysi, poryt pasakysi." Ir kankino.
O gal čia buvo MGB sugalvotas mano pabėgimas? Gal norėjo iš tolo sekti? Laikiausi kietai Sekė, čia faktas. Įsitaisiau šuniuką — braižydavosi. Pažiūriu pro langą - vaikšto nesislapstydamas, ginklą užsikabinęs. Gal turėjau bėgti į mišką?
Jokioms provokacijoms nepasidaviau, su partizanais jokių ryšių nepalaikiau. Apsigyvenusi Kretingoje, labai sunkiai dirbau, nešiojau maišus po 65 kg, nors buvau išsinarinusi koją. Mezgiau vyriškus megztinius, nežinau kada miegojau. Viską, ką uždirbdavau, išleisdavau siuntiniams. Siunčiau pirmiausia vyrui Antanui, toliau motinai ir pusbroliui Šarūnui Jazdauskui. Ir ne bet kokius siuntinius. Antanas gaudavo net po du per mėnesį, daugiausia po 6 kg sviesto, džiovintų sūrių. Vienu metu buvau priglaudusi karininkų šeimą. Gyvenome aštuoniese.
Dabar gyvenu vieniša. Praeitis atsiliepia. Esu II grupės invalidė.
O stribokų būta visokių. Pamenu Salantuose tokį Putrą. Tai jis man patarė, kad siuntinius siųsčiau ne savo vardu (susiradau davatkėles), o ir ne kaskart iš to paties pašto. Nepatarė ir daug laiškų gauti savo vardu. Ačiū jam už tai
Užrašė Zenonas Jaška
Kretinga, 1994m.
