Spaudos platinimas

Kestutis Lakickas

Partizanų spaudos platintojai: 1-as iš kairės- Pranas Kižys-Vilius (žuvo 1952m.); 2-as-Kęstutis Lakickas-Uraganas (areštuotas 1951m.)

Ne kartą organizacijos nariai ėjo iš susitikimų su miško broliais prisikišę antyje, kišenėse ir dviračių rėmuose įvairiausios literatūros. Tai buvo laikraštėliai bei atsišaukimai į dorus Lietuvos piliečius: sabotuoti pyliavas, neiti į rengiamus rinkimų į aukščiausiąją ir vietines tarybas farsus, atsišaukimai į tautą, prašant vienytis ir neišduoti savo Tėvynės. Kiekvienas toks žygis nešančiam literatūrą galėjo būti paskutinis, nes žygiuojant per kaimus, miškelius ir pamiškes, galėjai užeiti ant stribų bei enkavedistų pasalos, galėjai eidamas snaudžiančio Prienų miestelio gatvėmis pakliūti į saugumiečių nagus, o šie panaudos visus savo sugebėjimus ir kankinimų mechanizmą, idant sužinotų spaudos įsigyjimo šaltinius. Kiekvieną kartą eidamas sugalvodavai vienokią ar kitokią legendą jiems apgauti. Baisiausia buvo tai, kad galėjai kankinimų neišlaikyti ir išduoti draugus, kurie už tave buvo pasiruošę mirti.

Gautą spaudą pirmiausia skaitydavome patys. Ryte rijome kiekvieną žodį, tikėdamiesi rasti žinių, jog mums jau mažai liko vergauti. Visi laikraštėliai šaukė į kovą ir kėlė kiekvieno doro lietuvio dvasią. Juose rasdavome aprašymus apie stribų, bei NKVD-stų nusikalstamus veiksmus prieš žmogų ir žmoniją Lietuvos kaimuose, miestuose ir miesteliuose. Gaudavome “Partizaną”, “Laisvės žvalgą", “Varpą” ir kitais pavadinimais miško brolių leidžiamus laikraštėlius. Dalį literatūros išplatindavome gimnazijoje, sukišdavome rūbinėje į gimnazistų paltų kišenes, palikdavome suoluose ir pan, kitus pasiųsdavome mokytojams ar partiniams darbuotojams. Kitą atsišaukimų dalį, stengdavomės nedelsiant išplatinti miestelio gatvėse ir skelbimų lentose. Prisimenu, kaip mūsų organizacijos atspausdintus atsišaukimus išklijavome miestelyje ne kaip paprastai- su kvietiniais miltais, bet su stalių klijais. Ir kiek mums buvo juoko ir džiaugsmo, kai stribai, padedami vietinių kolaborantų peiliais skuto tuos lapelius.

Vieną rudenį vyko agitacija už “partinių ir nepartinių" bloką rinkimuose į aukščiausiąją LTSR tarybą. Naktį aš ir mano bičiuliai išklijavome visą F.Vaitkaus gatvę įvairiausiais miško brolių atsišaukimais. Eidamas gimnazijon gėrėjausi savo naktiniu darbu. Ši gatvė buvo gana ilga ir ėjo miestelio pakraščiu, todėl sovietiniai šunes dar buvo neužuodę, kokia literatūra per naktį pasipuošė namų sienos ir elektros bei telefono stulpai. Po pietų mokytojas Damaroda, kuris buvo mūsų agitatorių grupelės vadovas, sukvietęs mus, liepė nunešti į F.Vaitkaus gatvę ir išklijuoti sovietinius kreipimusis į tarybinę liaudį, raginančius atiduoti savo balsus, už "geriausius sūnus ir dukras”. Kai man pasiūlė atlikti tą darbą, aš atsisakiau, įrodinėdamas, kad man labiau reikia nueiti pas rinkėjus ir priminti jiems, kad rytoj bus balsavimas. Kadangi aš šioje gatvėje gyvenau nuo kūdikystės, mokytojas nusileido ir klijuoti kreipimusis pasiuntė mano bendraklasį Albiną Krasnicką ir dar vieną moksleivį. Man labai rūpėjo, ką darys klijuotojai, pamatę mūsų išklijuotus atsišaukimus, ir kaip jie pasielgs su jais. Vaikščiodamas iš vieno gyventojo namelio į kitą, visą laiką stebėjau vyrukus. Jie, priėję prie stulpų, ant kurių buvo priklijuoti partizanų atsišaukimai, kviečiantys boikotuoti rinkimus, paskaitydavo, po to išsitraukdavo sovietinį kreipimąsi, skelbiantį, kad visi gyventojai vieningai atiduotų savo balsus už iškeltus kandidatus ir prilipindavo jį apačioje. Širdyje juokiausi, matydamas, kaip priėjęs miestelio gyventojas paskaitydavo pirmiausia partizanų, o vėliau sovietinius raštus, pasikrapštydavo pakaušį, padarydavo išvadas ir keliaudavo savais keliais. "Nuagitavęs” daugiau kaip pusę gatvės, pamačiau apie 15 žmonių, ginkluotų kulkosvaidžiais, automatais, apsikarsčiusių įvairiausio kalibro rankinėmis granatomis. Juokingai atrodė visa ši eisena, kuri atstačiusi savo “pabūklus" bailiai dairėsi į šalis, laukdami, kada bus pavaišinti švinu. Nepraėjus nei 20-čiai minučių, pamačiau visą šią rują, grįžtančią atgal, bet jau padidėjusią, mat jų tarpe buvo ir abudu “klijuotojai". Vienas nešėsi paspaudęs po pažastimi atsišaukimus, gi kitas- kareivišką katiliuką su kvietinių miltų koše. Praeidamas pro mane, A.Krasnickas kaltai šyptelėjo ir lydimas visos iki dantų ginkluotos svitos, nupėdino tolyn.

Mano agitacija pas žmones baigdavosi žodžiais: “Neikite balsuoti”. Tas "neikite” buvo tariamas taip, kad žmogelis nesuprasdavo, ką pasakiau-eikite ar neikite. Grįžęs į Prienų pradžios mokyklą, turėjau vyriausiam agitatoriui atraportuoti, kad agitacija baigta ir nieko blogo neatsitiko, kiek namų aplankyta, kiek žmonių sužinojo, kad sekmadienį rinkimai. Deja suteikti Domarodai informacijos negalėjau, nes laukė du kareiviai. Jie greitai mane apčiupinėjo ir liepė eiti “vperiod”. Šešiolikmetį vaikinuką jie varėsi kaip didžiausią nusikaltėlį, atkišę automatus ir pasiruošę kiekvienu momentu nuspausti gaiduką. Buvau atvarytas į raudoną

Lisajukės mūrą, kur tuo metu buvo vienas iš keletos Prienų MVD. saugumo. pastatų. Šį pastatą vadino stribitelnia, tai yra stribų būstine. Visą šį kadaise buvusį taikų mūrą juosė 4-5 metrų aukščio aklina lentų tvora. Dieną ir naktį jĮ saugojo du sargybiniai, kurie naktimis priklausomai nuo skubančio šaligatviu piliečio krypties, žvėriškais balsais užkaukdavo:

-    Prinimat v lievo!

-    Prinimat v pravo!

Jeigu žmogelis, nekreipdamas dėmesio, tęsdavo savo ėjimą, pasigirsdavo užtaisomo automato metalinis barškėjimas ir žvėriškas klyksmas:

-    Prinimatj v lievo. streliatj budu!

Ir sukdavo pavargęs žmogelis į gatvės vidurį baugiai dairydamasis į šalis. Ko ne ištisą parą visuose languose žibėdavo šviesa Ten vyko darbas. Kartais girdėdavosi riksmai, dejonės. Kartkartėmis į šio namo kiemą įvažiuodavo brezentu dengtos mašinos, parveždamos “nukeptus” stribus ar kareivius. Atvežtus partizanus numesdavo kieme, o po kurio laiko jų palaikus nuvežę numesdavo aikštės viduryje- atpažinimui, žmonių įgąsdįnįmui ir pasityčiojimui.

Ir štai atbrazdino mane Į “Lisajukės mūrą". Įvedė Į kabinetą, pasodino prie rašomojo stalo ant taburetės. Už stalo sėdėjo kariška palaidine vilkintis žmogus. Jis pradėjo manęs klausinėti: pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo metai ir t.t. ir t.t Tuoj pasakė, kad saugumas turi žinių. jog aš Vaitkaus gatvėje išklijavau banditiškus atsišaukimus. Kai jis baigė savo griežtą kalbą, painiodamas lietuviškus ir rusiškus žodžius, pagražindamas juos penkiaaukščiais keiksmažodžiais, kurių reikšmės tuomet nežinojau, aš jam ramiai paaiškinau, kad jis kalba gryną nesąmonę, nes kur rasi tokį durnių, kuris apklijuotų atsišaukimais savo gatvę, lyg tų gatvių miestelyje daugiau nebūtų.

Tada jis manęs paklausė:

-    Kada pamatei išklijuotus banditų lapelius?

-    Agituodamas.

-    Kodėl nenuplėšei?

-    Bijojau, nes jei banditai sugebėjo juos miestelyje išklijuoti, tai jiems nesudarys sunkumų ir mane sudoroti.

Pašaukė kareivį, ginkluotą šautuvu- “kačiarga” ir pusbalsiu jam davė kažkokius nurodymus. Tas, nieko nelaukdamas, nutraukė nuo mano pečių švarkelį ir numetė ant tardžiusio mane "draugo” stalo. Viena ranka laikydamas savo “patranką”, kita apčiupinėjo mano šonus, liepė viską išimti iš kišenių ir sudėti ant stalo. Įkišęs ranką į kišenes dar patikrino, ar jo įsakymas tinkamai Įvykdytas. Patraukęs už rankovės liepė eiti kartu. Koridoriuje atidarė sienoje esančią spintą ir liepė Įeiti. Užrakino. Už grotelių virš durų blausiai švietė elektros lemputė, siauras suolelis- štai ir visas šios lauko išvietės įrengimas. Sėdžiu ir džiaugiuosiu, kad su savo atsišaukimais padariau tiek nemalonumų Prienų stribams ir enkavedistams. Galiausiai atidarė duris, liepė pasiimti savo "turtą" ir nešdintis. Tardęs "ponas" pareiškė, kad apie tai, ką mačiau ir girdėjau niekam nepasakočiau, nes bus labai blogai. Ir dar pabrėžė, kad jeigu nesubalsuos Vaitkaus gatvės gyventojai, tai mokytojas Domaroda ir mes, agitatoriai, kaip tarpininkavę banditams, būsime nubausti visu griežtumu.

Į namus grįžau tik paryčiui. Tėvukas nemiegojo ir laukė, nes jam buvo pranešta, kad mane mongolai nusivarė į "Lisajaus mūrą". Tik rytą apsižiūrėjau, kad dingo buvęs atlape lietuviškos trispalvės ženkliukas.

Sekančią dieną, susikvietęs visus nelaimingus “tarybinės agitacijos” vykdytojus, vienaip ar kitaip nukentėjusius nuo sovietų valdžios, mokytojas Domaroda pareiškė:

- Vyrai, padarykite viską, kad žmonės 100% subalsuotų, nes priešingu atveju. Na, patys žinote...

Aš vėl ištraukiau pas savo rinkėjus ir labai nuoširdžiai jų prašiau ateiti pabalsuoti ar įmesti popierių, kai atneš urną, nes mes neteksime savo mokytojo, na ir mums patiems bus riesta.

Nežinau, ar patys žmonės, ar "padedant” agitatoriams, mūsų gatvės rinkėjai prabalsavo 100%. Beje tuomet visur ir visada žmonės “prabalsuo-davo 99,99%”.

Kai paklausiau Krasnicko, kas jam "Lisajaus mūre” buvo nutikę, jis, nieko nesakęs, mostelėjo ranka ir nuėjo. Aš tada dar nežinojau, kad už valstybinės (saugumo) paslapties išdavimą- pagarsinimą grėsė nemažai metų tarybinių speclagerių.

Išklijuoti atsišaukimus eidavome poromis, dažniausiai su mūsų mergaitėmis. Kol vienas klijuodavo, kitas stebėdavo ar kas nors neateina Kiekviena pora imdavo ne daugiau kaip po porą lapelių, kad būtų galima kuo greičiau išklijuoti ir neliktų įkalčių. Namuose buvo griežtai draudžiama laikyti bet kokią miško literatūrą. Klijavimą pradėdavome tiksliai nustatytą valandą, giliais vakarais ar naktį ir tik paskirtose gatvėse.

Po daugelio metų, vartydamas savo baudžiamąją bylą, radau raštą, kuriame Prienų raj. MGB vyresn. operįgallotlnis kapitonas Gusichin ir majoras Sviridenko- Prienų raj. MGB viršininko pavaduotojas 1951 04 14 rašė: “Nuo 1947 metų Prienų mieste ir jo apylinkėse buvo platinami antitarybiniai lapeliai, nukreipti prieš partijos ir tarybinės vyriausybės pravedamas priemones. Tik 1950,1949 ir 1951 metų du mėnesius (iki mūsų arešto- K.L.)buvo užregistruoti 33 atvejai..” Tai tik saugumo organų užregistruoti atvejai, o kiek buvo neužregistruotų- težino tik vienas Dievas.

Reikia pažymėti, kad kiekvienas lapelių platinimas buvo surištas su didelia rizika. Tačiau niekas to nepaisė, nes reikėjo, o jei reikėjo, tai ir darė...