1830-31 METAI
LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HOKDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ
ADV. KOSTAS R. JURGĖLA
ŠIAULIŲ PUOLIMAS
Nagrinėdami šių kautynių planą ir turėdami mintyje rusų Šiaulių įgulos silpnumą, mes tegalime manyti, kad miestas turėjo būti paimtas pirmuoju puolimu. Ir atrodys beveik netikėtina, kad po keturių valandų nesėkmingo puolimo mes turėjome pagaliau pamesti savo poziciją.
Atvykę į lygumą priešais Šiaulius du korpai buvo sustatyti kautynių tvarkoje. Gen. Dembinskio rinktinė pakeitė savo poziciją ir sudarė mūsų kairįjį sparną. Iš dešiniojo sparno ir vidurio mes paleidome artilerijos ugnį, kartu siųsdami į priekį savo kovotojus. Priešas išsikasė aplink visą miestą apkasus, už kurių pasislėpė jo pėstininkai, o miesto dešinėje jis įrengė redutą. Iš miesto šonų, prieš kuriuos buvo pastatyti dešinysis sparnas ir vidurys, pradėta leisti bendra muškietų ir artilerijos ugnis, kurios priedangoje lengvieji mūsų daliniai stengėsi paimti įtvirtinimus.
Vieninteliai aukštieji karininkai, dalyvavę šiose kautynėse, generolas Šymanovskis ir pulkininkas Pientka, matydami, kad ši lengvosios kariuomenės ataka prieš saugiai įsikasusius rusų pėstininkus yra mums nuostolinga, įsakė pulkininkų Jeromos ir Piveckio vadovaujamiems dviem pėstininkų batalijonams vykdyti antpuolį, pridengiant dviem patrankoms ir vienam 3-jo ulonų pulko eskadronui. Šis įsakymas buvo įvykdytas su didžiausiu ryžtumu. Mūsų artilerijai iššovus po du pabiros (kartečės) sviedinius, du pėstininkų batalijonai atakuodami įžengė į miestą ir, nebodami baisios ugnies iš namų langų, pasiekė miesto rinkos aikštę. Netgi miesto gyventojai žydai šaudė į mūsų kareivius; daugelis jų buvo suimti su pistolietais rankose ir vėliau sušaudyti. Priešas buvo sumišęs ir, mums paėmus šimtą belaisvių, buvo patirta, kokia netvarka buvo kilusi jo eilėse. Jei būtų buvę bent du kiti batalijonai pasiųsti į miestą įsiveržusiųjų paremti, ataka būtų buvus tuo ir baigta. Tačiau to nepaisyta ir įsiveržėliai pasiliko pavojingoje būtyje tuo tarpu, kai likusios mūsų jėgos buvo be naudos užsiėmusios ir negavo jokių įsakymų. Drąsus pulkininko Pientkos sumanymas antpuoliui vykdyti niekur nebuvo paremtas. Gen. Dembinskio korpas pasiliko visai neveiklus, nors karininkai retkarčiais buvo jo siunčiami pas gen. Chłapowskigauti įsakymų, šiuo apsileidimu į miestą įsibrovę batalijonai liko išstatyti prieš gausingesnes priešo jėgas, kurios, puldamos juos iš visų šonų, privertė juos pasitraukti iš miesto, tarp nukautųjų paliekant ir narsiuosius pulkininkus Jeromą ir Pivickį ir arti pusės savo skaičiaus. Šiame susirėmime privaloma ypatingai paminėti garbingasis kunigas Lagas, kuris šiame puolime vadovavo eskadronui, laikydamas kryžių vienoje rankoje ir kardą antroje.
Šiems narsiems batalijonams besitraukiant, visos mūsų jėgos pradėjo trauktis iš savo pozicijos, — mes negalime pasakyti, dėl kokios priežasties. Priešas nepuolė mūsų; priešingai, jis tenkinosi, mums nutraukus savo veiksmus. 9 valandą mūsų korpas pradėjo toliau žygiuoti.
Tokios yra Šiaulių kautynių, arba tiksliau atakos, smulkmenos. Mes iš miesto pasitraukėme, išbuvę jame įsiveržę arti penkių valandų ir gavę skaudžių nuostolių tarp kareivių ir karininkų. Tai mūsų trūkumų ir blogiausiai sugalvotų planų auka.
Tą pat dieną mus ištiko kita nelaimė: netekome visos savo gurguolės ir kelių amunicijos vežimų, kurie buvo pasiųsti į priekį keliu mūsų dešinėje ir pateko į priešo lengvosios čerkesų kavalerijos rankas.
Šios kautynės parodė didžiausią mūsų vyriausiojo vado apsileidimą. Žinodami, kad priešas vejasi mus iš užpakalio ir iš abiejų šonų, mes pasilikome be tikslo stovykloje liepos mėn. 7 dienos naktį, kurią mes turėjome panaudoti puolimui. Tikruoju mūsų uždaviniu turėjo būti tos vietos padegimas; tam reikalui reikėjo pasiųsti keli drąsūs vyrai. Iš tikro, šis miestas nebuvo vertas jokio geresnio likimo, nes jame beveik išimtinai gyveno priešingai nusistatę žydai. Kuomet žiūrima bendrojo gerbūvio, neturėtų būti jokio dvejojimo aukojant atskirus asmenis. Jei mes palyginsime to miesto sudeginimo pasėkas su puolimo pasėkomis, tai matysime, kad pirmuoju sprendimu mes būtume privertę žydus bėgti su savo manta ir rusų įgulą pasiduoti be jokio kraujo liejimo, tuo tarpu kai atakuodami, mes praradome arti vieno tūkstančio vyrų be jokio reikalo ar naudos.
Kai dėl atakos, miesto apsiautimas buvo didelė klaida. Juk nei artilerijos nei lengvosios kariuomenės ugnis negalėjo būti kaunamoji, nes rusų artilerija buvo vyraujančioje pozicijoje ir paslėpta mieste, tuo tarpu kai jų pėstininkai buvo apsikasę. Artėdami į miestą, kovotojai krito, nieko priešui nepakenkę. Pulkininko Pientako planas (paslėpti ataką iš vieno šono ir stumti ataką iš kito šono, viename bare) buvo gerai sugalvotas, tačiau nepavyko, kaip matėme. dėl parėmimo stokos.
Apie 10 valandą apsupantieji rusų kavalerijos būreliai pradėjo rodytis abiejuose mūsų šonuose, kelyje į Vilkmergę ir pakeliui į Tytuvėnus. Mūsų korpas jau žygiavo į Kuršėnus. 1-is ulonų pulkas ir lengvoji artilerija buvo paskirta į ajergardą. Pasinaudodamas siauru grioviu, kuris sudarė patogią poziciją, šis arjergardas ten sustojo ir kelias valandas laikėsi prieš rusų avangardo puolimą. Tuo būdu liko apsaugotas vyriausiųjų mūsų jėgų žygis, įvykdytas geriausioje tvarkoje. Po to ulonai ir lengvoji artilerija paliko savo poziciją, pasitraukdami greitąja riščia; tas jiems pavyko atlikti su nežymiais nuostoliais, žiūrint kelio posūkių ir miškų artumo. Tos pat dienos vakarą mes atvykome į Kuršėnus. Kitą dieną mes ten išbuvome kelias valandas, užtrukę karo tarybos posėdžiui. Gen. Chlapovskis pasiūlė padalinti mūsų jėgas į tris rinktines, kiekvienai veikiant savarankiškai. Šis persitvarkymas buvo įvykdytas, ir mūsų jėgos tuo būdu išsiskirstė.
Pirmoji rinktinė, gen. Chlapovskio vadovaujama, su kuria pasiliko ir gen. Gelgaudas, sudaryta iš šių dalių: penki pėstininkų batalijonai, iš viso apie 1.500 vyrų; 1-jo ulonų pulko keturi eskadronai ir Kališo kavalerijos du eskadronai, iš viso 450 arklių, ir 13 patrankų.
Ši rinktinė gavo paskirtį žygiuoti į Raseinius, paliekant priešą dešinėje, ir iš ten tiesiai į Kauną ir šiuo netikėtu žygiu užklupti tą svarbią poziciją. Tuo būdu iš naujo sudaryti ryšiai su Lenkija, ir šių ryšių saugojimas turėjo būti svarbiausia šios rinktinės paskirtis.
(Tęsinys iš 7 nr. Bus daugiau.)