DVASIOS IR ŽODŽIO GINKLAS
Bronys Raila
Kaip dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, greit parskrido štai jau tiek pat metų, kai mūsų Tėvynės laisvė rudųjų ir raudonųjų imperialistų buvo užslopinta.
Bet šventas laisvės troškimas ir mūsų tautinė valia gyventi nepriklausomai negalėjo būti užgniaužta. Tai matėme visi, buvome dalyviai ar bent liudininkais, tebejaučiame ir tebegirdime, kaip dūzgia toji laisvės valia mūsų sielose ir žaliosios Tėvynės gojuose. Tikime, kad mūsų troškimas anksčiau ar vėliau išsipildys.
Tačiau nebūkime kūdikiais.
Juk ar neskamba vien nekalto kūdikio gaidomis tie dažni daugelio mūsų pasisakymai ir sušukimai, kad štai mes — grįšime į Tėvynę, štai jau greit važiuosime, plauksime ir skrisime, kur mūsų karštai laukia draugai ir artimieji. O jei jų nebebūtų, tai mus laukia mūsų laukai, miškeliai, upės ir miestai...
O kokiomis sąlygomis, kieno malone, už kieno darbą ir aukas?
Yra juk dėsnis, nemažiau kietas už anąjį mūsų troškimą, kad tautoms laisvės niekas nepadovanoja, o reikia ją patiems iškovoti ir išlaikyti. Galima pasinaudoti palankesnėmis kitų sudarytomis sąlygomis, galima ir reikia pasirinkti patogiausią momentą, galima atsiremti draugingų talkininkų veiksmais, — bet už savo tautos laisvės ir nepriklausomybės lobį pagaliau lemiamai aukotis reikia patiems.
Tad argi esame tik naivūs kūdikiai? Argi tikime, kad kažkas kiti savo darbu ir aukomis parengs mums greitą, lengvą, malonų grįžimą? Argi manome, kad mums nieko kito nereikia ir nereikės daryti, kaip tik dar truputį palaukti, o paskui tik— važiuoti, plaukti, skristi, lėkti namo?. . .
Pagaliau, argi galvotume, kad tą visą džiugią grįžimo puotą mums turi paruošti ir nupelnyti anie Tėvynėje likusieji broliai, laisvės kovotojai, partizanai, sukilėliai? O kiek jiems padėjome ir padedame, čia į laisvesnę ir ramesnę užfrontės užuovėją pasitraukę? Už ką jie galės manyti, kad mus iš užsienio turėtų pasitikti su išskėstomnis rankomis, kaip savuosius ir gerbiamuosius ? Argi jie taip tikrai jaus, jei mes čia užsienyje tik saldžiai sentimentaliai apie grįžimą Tėvynėn tepagalvojame, tik retomis progomis kokią mažytę piniginę aukelę paskiriame, ir vargu ar tiesiogiai jų kovai paremti ?
Tai klausimai, į kuriuos atsakymas kiekvienam galėtų būti aiškus. O pats aiškiausias tiems iš mūsų, kurie buvome ar bent tebesijaučiame esą nepriklausomos Lietuvos karininkai ir kareiviai.
Mes, rodos, galėtume ryškiau, realiau ir konkrečiau įžiūrėti aplinkybes bei sąlygas, kuriomis su visų mūsų jungtinių kovingųjų pajėgų talka tegalės būti atkovota laisvė ir atstatyta Lietuvos nepriklausomybė. Ryškiau ir realiau, negu tie kiti patriotiniai svajotojai, kurių jausmai ir troškimai yra lygiai vertingi ir gerbtini, tačiau rūsčiose šios žemės gaivalų grumtynėse nepakankami lemiama jai laisvės kovai laimėti.
Be abejonės, tai nereiškia, kad iš visiems žinomos tikrovės sąlygų mes turėtume mestis į kitą fantastinį kraštutinumą ir, kaip sakoma, tuojau pat griebtis už ginklo. Tautos rezistencija prieš užgrobikus nėra vien tik — pykšt pokšt! .. . Tai sunkus, didžiai kantrus, be galo įvairus, labai komplikuotas, atsargus ir gudriai apsaugotas visose gyvenimo srityse ir visokiomis formomis pasipriešinimas. Būtiniausiuose atvejuose kraujo auka, o šiaip fizinių pajėgų atsparos išsaugojimas, išteklių sutelkimas, pinigas, budri inteligencija ir bene svarbiausia — tautinės idėjos spindesys, moralinis ir dvasinis atsparumas, žodis blaivus ir drauge tikėjimą stiprinantis ...
Buvęs Lietuvos kareivis ir karininkas šioje sąrangoje gali ir turi būti pirmas su didžiausia duokle. Jeigu yra tikra, kad Tėvynės gynimo pareiga esanti pati kilniausioji, tai kova už sumindžiotos laisvės atgavimą kiekvieną mūsų dvigubai įpareigoja. Noblesse oblige ...
Mums lengviau bus įsigyti, tinkamai valandai atėjus, plieninius ir aliumininius ginklus, kai mūsų dvasia ir ryžtas bus nesueižėję, bet stangrūs ir be plyšių. Todėl dvasios ir žodžio ginklas šiandien privalo būti kalamas, ir Lietuvos reikalui tik mes patys tai tegalime padaryti.
Šis lietuvių karių žurnalas skirtas juk ne tik gražiesiems mūsų praeities prisiminimams, bet dar daugiau mūsų nenykstančiai dvasios draugystei palaikyti ir už vis daugiausia laisvės kovinei valiai stiprinti. Kol mes gyvi, galvojantieji ir lietuviškai jaučiantieji, šis žurnalas negali ir neturi teisės susidurti su jokiais sunkumais. Tai mūsų idėjos, pareigos ir kiekvieno gyvojo kario asmeninės garbės reikalas. Nes tai yra mūsų savanorių sukurtosios Nepriklausomos Lietuvos skaidrusis simbolis.
Padarykime viską tam žiburiui degti. Kelias Tėvynėn bus šviesesnis.
