LIETUVIAI SOVIETŲ KONCENTRACIJOS STOVYKLOSE
O. URBONAS
(Pradžia KARIO 4 nr.)
Koncentracijos stovyklos gyvenimas visiems, bent apytikriai, yra žinomas. Du faktoriai sudaro lagerio esmę — tai darbas ir badas. Jie reguliuoja lagerio gyvenimą ir nuo jų priklauso ar kalinys išlaikys iki jam skirto laiko galo ir ar išeis gyvas iš lagerio. Tačiau, jei darbas, nepakankamai maitinant, išeikvoja kalinio paskutines jėgas, tai kokia prasmė jam iš viso dirbti? Simuliuok iš dienos į dieną, datrauk tik iki vakaro, o per naktį galėsi bent šiek tiek pasilsėti. Tačiau, bolševikų sistemos esmė glūdi tame, kad ne tik priversti kalinius dirbti iš visų jėgų, bet sudaryti dar ir tokias sąlygas, kad kaliniai vienas kitą priverstų dirbti. Tam yra sudaryta brigada! Ir ne tokia brigada, kaip laisvėje, kur Jonas dirba už save, o Petras — už save, kur Jonas gauna savo uždarbį, o Petras — savo. Čia yra taip: arba visa brigada gauna papildomą katilą, arba visa brigada gali iš bado mirti. Tu nedirbsi, padla, o aš turėsiu už tave badauti — ne, dirbk, kitaip mes tave pamokysime. Rezultate, kaliniai dirba iš visų jėgų, o paskutinėms jėgoms išsekus — miršta.
“Čia karo nebuvo”, rašo J. Margolinas (“Kelionė į Ze-Ka kraštą”, 394-395 psl.), “tačiau baisusis žudymas reikalavo savo aukų diena iš dienos ... prisižiūrėjęs tų žudynių, aš supratau, kokia baisi žudymo mašina yra paleista po Rusijos platybes ... Tačiau, nei viena mirtis nepadarė man tokio įspūdžio, kaip vieno lietuvio mirtis, kuris išgyveno mūsų korpe apie 4 mėnesius. Lietuvių, bendrai, buvo daug šitame lageryje. Čia susitiko masiško trėmimo iš Lietuvos dvi vilnys: 1941 ir 1945 metų, po pakartotino to krašto užėmimo. Visuose Kotlaso persiunčiamojo lagerio korpuose mirdavo lietuviai. Tačiau, šitas buvo geležinkelietis iš Kauno. Žmogus vidurinio amžiaus, labai tvirtas, kuris teikė ramaus miesčionio įspūdį. Buvo jis labai nekalbus ir laikėsi flegmatiškai ramiai, kaip žmogus, kuris žino savo vertę. Šio žmogaus mirtis buvo mums netikėtumas. Jis, kaip tai, iškart sutino ir per keletą dienų mirė. Mirė jis labai skausmingai. Jis šaukė aukštu vaikišku balsu, kokio niekas iš jo nesitikėjo, ir savo agonija užpildė visą baraką. Visą dieną jis garsiai šaukė ir dainavo. Jis dainavo prieš mirtį ir mirė su daina. Iki šiol aš dar girdžiu jo šauksmą: ‘Lietuva mano! Lietuva mano!’
Barako lietuviai man paaiškino, ką tai reiškia. Mums visiems padarė didelį įspūdį, kad šitas žmogus taip ilgėjosi savo tėvynės ir, mirdamas tik apie ją tegalvojo — ir ne vienas iš mūsų atsiminė, kad ir jis turi tėvynę, kurią pamatyti jam gal jau ir neteks.”
Nuo pusės tuzino žmonių priklauso lagerio tvarka ir gyvenimas.
Valdžios piramidės viršūnėje yra lagerio viršininkas ir VOCHR’o (ginkluota sargyba) vadas. Karinės sargybos vadas lagerio viršininkui nepriklauso. Tai lygiagretė valdžia. Jų tarpe dažnai vyksta nesusipratimai. Lagerio viršininkas — vispusiškas valdovas tarp lagerio keturių sienų, tačiau jo karalystės raktai yra perduoti kitam. Karinės sargybos vadas atsako už kalinių apsaugą, ir gali kiekvienu momentu grąžinti į lagerį brigadą, dirbančią už lagerio ribų, jei jis nepanorės, kad ta brigada dirbtų už lagerio ribų.
Lagerio viršininkui priklauso visa eilė žemesniųjų viršininkų. Pirmiausia — darbų vedėjas. Jo uždavinys — išpildyti ir viršyti nustatytą produkcijos normą, maksimaliai išnaudojant esama darbo jėgą. Jo paskyrimas — eksploatacija. Jo pareiga: kiekvieną rytą išvesti kalinius į darbą ir duoti valstybei apčiuopiamus rezultatus.
Jo darbas, žinoma, reikalauja tam tikros atsvaros, kas nors turi prižiūrėti, kad žmonės būtų darbingi ir nesirgtų, antraip būtų valstybei nenaudingi. Tam yra sanitarinis skyrius. Tačiau, šis sanitarinis skyrius nėra kokia humanitarinė institucija. Niekas lageryje neužsiiminėja filantropija ir mielaširdyste. Ne “res sacra miser” kaip moko krikščionybė, bet “res utilis miser”, kaliniai dirba ir neša naudą valstybei, kuri juos suėmė ir patalpino į lagerį.
Sanitarinis skyrius yra reikalingas stabdis šiame baisiausios eksploatacijos reikale. Jei nebūtų sanitarinio skyriaus kalinius užvarytų iki mirties, arba jie išmirtų nuo epidemijos. Sanitarinis skyrius išlaiko darbo jėgą darbingumo stadijoje, kiek, žinoma, jis tai pajėgia. Šį tikslą atsiekti jis naudoja dvi priemones: gydymą ir poilsį, tačiau, toli gražu, nepakankamame maste. Negalima užmiršti, kad sanitarinis skyrius gydo ne laisvus žmones jų pačių interesui, bet gydo vergus jų darbdavio interesui; jei sergančiųjų skaičius lageryje peržengia tam tikrą ribą, sanitarinio skyriaus viršininkas ir medicinos personalas atsako, ne už žmonių kančias, bet už neproduktingą darbo jėgos išeikvojimą, darbo jėgos, kuri priklauso valstybei.
Kai jau bent bendrais bruožais susipažinom su sanitarinio skyriaus darbu, aš vėl grįžtu prie to pat J. Margolino (“Kelionė į Ze-Ka kraštą”, 378-379 psl.), kuris patiekia tipingą vaizdą iš sanitarinio barako gyvenimo:
“Visą dieną barake triukšmas, riksmas ir vyksta ginčai, be pertraukos juda 120 žmonių masė, sugrūsta mažame plote. Kloja čiužinius. Virš mūs guli lietuviai. Į skeletą panašus Jonaitis, mokytojas iš Kauno, be sustojimo juda. Pro viršutinio guolio lentų plyšius į mus byra dulkės, purvas, šiaudai iš čiužinių. Pas kaimynus girdisi riksmas: vienas kitą apvogė. Dar toliau, krata: šaukia Dovidą Markovicą (gydytojas) ir rodo jam ligonį, kuris mėgina rinkti alyvą, kad ją išmainytų į machorką. Ir iš tikrųjų: šalia jo guli dvi nesuvalgytos porcijos. Žmonės, kurie maino duoną į rūkalus yra pasmerkti mirčiai. , . Artinantis pietų, ar vakarienės metui — įtampa auga. Galima sakyti, kad ligoniai niekada nenustoja laukti valgio. Belaukiant praeina visas jų gyvenimas. Pietums duodama kopūstų, arba burokų sriuba ir 250 gr. skystos košės — tai bendras davinys. Pelagrikai gauna 300 gr. košės ir priedo mažą žuvies gabalėlį, arba sunkos. Vakare gaunam trupučiuką košės ir pieno: 200 gr. bendrasis davinys ir 300 gr. pelagrininis... Porcijos juokingai mažos — “kaip kačiukui”, sako ligoniai, priimdami košę indo dugne, kurią ten vos galima įžiūrėti. . . Taip maitinami sergantieji ir silpni. Pasveikti prie tokio maitinimo negalima: jis tik šiek tiek sulaiko neišvengiamą alimentarinės distrofijos procesą ...
“Išskyrus valgį, maža yra sensacijų barake. Pagrindinis pergyvenimas ir korpo sensacija — tai mirtis. Žmonės guli ištisus mėnesius. Jų liga tai paprastas nusilpnėjimas dėl bado. Viskas, ką 9-tas korpas jiems gali duoti, tai ramiai gulėti, gydytojo priežiūroje. Jie ir guli — iki mirties. Jonaitis, neramusis mūsų kaimynas, neilgai mus erzina. Jis, dar nesenai toks kalbus ir judrus, visuomet pasirengęs šį tą padirbėti, pamažu meta visus darbus, darosi vis tylesnis ir ramesnis ir miršta taip nepastebimai, kaip užgęsta vakaro šviesa.
Nuo jo pasilieka vien tik šita viena eilutė, jo gyvenimo pripuolamo liudininko įrašyta knygoje. Nuo kitų ir to nebelieka. Visus nebeatminsi.”
Mes matėme kaip lietuviai buvo atvesti į lagerius. Jiems buvo pasakyta: “Jūsų praeitis mus nedomina. Reikalinga dirbti. Tai pagrindinis sovietų gyvenimo įstatymas. Kas nedirba — tas nevalgo. Jūsų išganymas yra darbe. Jei jūs esate silpni, darbas jus padarys stipriais. Jei jūs sergat, darbas padarys jus sveikais. Apart darbo jums nėra ką veikti lageryje, ir jei jūs nedirbsit, jūs pražūsit.”
Kiekvienas lagerio darbas buvo nemielaširdingai normuotas ir pritaikytas kad visiškai išnaudotų sveiko žmogaus jėgas. Kuo darbas lengvesnis, tuo didesnė buvo jo norma, kuri, žūt-būt, turėjo būti išpildyta. Rezultate, visi darbai buvo lygūs ir žmogaus išnaudojimas buvo vykdomas iki paskutinės jo fizinių jėgų ir ištvermės ribos.
Lagery nėra lengvų darbų. Žinoma, ravėti, arba rišti šluotas yra lengviau, negu dirbti šachtoje, arba kilnoti sunkumus. Tačiau, ir lengviausias darbas paverčiamas kankinimu jeigu nustatyta norma viršija žmogaus jėgas. Kaip taisyklė, naujai atvykusieji į lagerį nepajėgdavo atidirbti tiek, kiek buvo reikalaujama, kad žmogus būtų sotus. Tačiau, kuo daugiau kaliniai badavo, tuo blogiau dirbo, ir, kuo blogiau dirbo — tuo daugiau badavo. Iš šitos būklės nebuvo išeities.
Sovietų valdžia pasiuntė į lagerius tūkstančius inteligentų, pusinteligenčių, valdininkų, tarnautojų, kratuvininkų, amatininkų. Jiems buvo pasakyta: “Pirmą savaitę užteks, jei jūs atidirbsite 25% normos. Antrą savaitę — 50%. Trečią savaitę — 75%. Trims savaitėms praėjus, jūs dirbsite lygiomis sąlygomis kaip ir visi ze-ka.”
Toks buvo eksperimentas, kurį bukapročiai doktrinieriai norėjo pravesti su šimtais tūkstančių žmonių, pastatę juos į priverčiamojo darbo sąlygas, t.y., į katorgos sąlygas. Eksperimentas turėjo atsakyti į klausimą: ko galima pasiekti pritaikant tiesioginę prievartą. Prievartos priemonė — badas. Pagrindinė taisyklė: kiekvienas žmogus gali dirbti bet kurį fizinį darbą.
Porai mėnesių praėjus, į lagerį atėjo NKVD-OSO (ypatingosios tarybos) sprendimai. Visus pirmiau pasodino, ir tik paskiau nuteisė juos tam tikromis baiusmėmis. Iki šiol visi gyveno lageryje be teismo sprendimo, lagerio režimas, tačiau, visiems buvo taikomas vienodai. Kad žmogus buvo laikomas lageryje be pagrindo (nesant teismo sprendimo, atrodo, nėra ir pagrindo), tas jokiu būdu neveikė administraciją. Dauguma sprendimų buvo 5, arba 3 metai priverčiamojo darbo, tačiau, nesuprantama kuo buvo vadovaujamasi tas bausmes skiriant. Du broliai Kuninai (J. Mar-golinas, “Kelionė į Ze-Ka kraštą”, 507 psl.) gavo: vyresnysis 5 metus, o jaunesnysis 3 metus. Buvo visiškai nesuprantama kodėl taip buvo padaryta, nes abu elgėsi vienodai ir buvo lygiai kalti, arba nekalti.
Lagerio gyvenimo žinovai pasakojo, kad OSO susideda iš 3 “aukštų MVD, arba MGB pareigūnų”, kurie būdavo skiriami, pagal reikalą, specialiu įsakymu. Teismas vykdavo slaptai, ir savų teisėjų suimtasis nematydavo. Nieks suimtojo niekur nešaukdavo, ir jam tekdavo tik laukti, ką tie trys “orakulai” nuspręs.
Sprendimai būdavo tik mirties bausmė, arba tam tikras metų skaičius lageryje. Į laisvę OSO niekuomet nieko nepaleisdavo. Sprendimas būdavo skelbiamas kaliniui, ir jis pasirašydavo, kad sprendimas jam buvo paskelbtas. Pikti liežuviai tvirtino, kad OSO yra tik mitas, kad trys “orakulai” jokių bylų nesprendžia, o visas darbas būdavo atliekamas jų sekretorių, kurie ant keletos tūkstančių blankų pripuolamai uždėdavo spaudus “5” arba “3” kaip kur pasitaikydavo.
Sprendimą apskųsti nebuvo galima; pasirašysi — gerai, nepasirašysi — irgi gerai, į lagerį visvien pateksi, jei gyvybė tau dovanota. O, jei yra įsakyta sušaudyti, arba pakarti, tai ir sušaudys, ar pakars.
Atsirasdavo, tiesa, kalinių, kurie mėgindavo OSO sprendimą skųsti. Praeidavo ilgas laikas, kalinys iš paskutiniųjų jėgų dirbdavo lageryje ir, galų gale, susilaukdavo atsakymo. Atsakymas visuomet būdavo labai trumpas: “Nuteistas teisingai, bylą persvarstyti nėra pagrindo”, arba — “byla persvarstyta, nuteistas teisingai”. Visi šie atsakymai ateidavo ant iš anksto atspausdintų blankų, ir prityrusieji stovykliniai tvirtindavo, kad skundas, pagal visus sovietų teisingumo principus ir taisykles, išgulėdavo nustatytą laiką, po to, pridėjus prie jo iš anksto paruoštą formuliarą, kur buvo reikalinga tik įrašyti skundėjo pavardę, būdavo grąžinamas į lagerį.
Tokia buvo komunistų teisingumo procedūra. Jei kriminalinės bylos kai kada ir būdavo viešai nagrinėjamos, tai politinės bylos, kaip taisyklė, būdavo visuomet sprendžiamos slaptai, uždarame teismo posėdyje. Tokia byla būdavo iš anksto paruošiama, iš anksto būdavo surašoma prokuroro kalba ir nustatomas sprendimas. Taip surežisuota byla, tiksliai nustatyta tvarka, būdavo pravedama teismo salėje, ir ištikimam žurnalistui, kuriam būdavo leista dalyvauti teismo posėdyje, aprašant teismo eigą, likdavo tik dar iš savo pusės prirašyti, kad “griežtas, bet teisingas teismo sprendimas buvo visų dalyvių sutiktas su pasitenkinimu.”
Tačiau ir tiksliausia režisūra nevisuomet gali garantuoti pasisekimą. Kaip žmonių, taip ir bylų eigoje, pripuolamumas gali ir gerą režisūrą paversti niekais. Tada, komunistiniai principai ir tradicijos ypatingai aiškėja. Apie vieną tokią nepasisekusią bylą pasakoja L. Vladimirovas savo knygoje: “Rusija be pagražinimų ir nutylėjimų”, 262-263 psl.:
“1962 metų sausio mėn. Taline turėjo būti teisiami keli Hitlerio padėjėjai, kurie karo metu dalyvavo civilių žmonių žudyme. Žurnalas “Socialistinis teisėtumas” — SSSR prokuratūros organas — nusprendė duoti šio teismo aprašymą. Bet kaip padaryti? Net pasiuntus korespondentą į teismą, aprašymas tilptų tik balandžio mėnesio numeryje, nes kiekvieno numerio atspausdinimas užima 75-90 dienų. Iki balandžio mėnesio visi jau bus apie teismą užmiršę, ir reportažas, aišku, bus neįdomus.
“Žurnalo redaktorius, geriausių norų pilnas, nusprendė medžiagą iš anksto paruošti. Lapkričio pradžioje, dar 2 mėnesius prieš teismą, jis pasiuntė korespondentą pas Estijos SSR prokurorą, kuris ruošė tą bylą, kad gautų reikalingus davinius. Prokuroras, patenkintas tuo, kad centrinis organas domisi jo ruošiamąja byla, mielu noru davė korespondentui, ne tik savo busimosios kalbos tekstą, bet ir sprendimo tekstą — pagal geriausias sovietų teisės tradicijas teismo sprendimas buvo suformuluotas dar anksti prieš teismą. Žurnalistui beliko tik mažmožis: prirašyti apie visų dalyvių pasitenkinimą, kad nusikaltėliai gavo užtarnautą bausmę. Žurnalistas tai ir padarė.”
Žurnalas “Socialistinis Teisėtumas” su bylos aprašymu turėjo išeiti sausio 15 dieną. Teismas buvo paskirtas sausio 2 dienai ir turėjo tęstis 3 dienas. Atrodė, kad viskas tvarkoje. Tačiau dėl kokių tai techniškų priežasčių, teismo pradžia buvo atidėta dviem savaitėms. Maskvoje apie tai nežinota, o Estijos prokuroras jau senai buvo užmiršęs apie sostinės korespondento apsilankymą ir, bendrai, nesigilino į žurnalistikos smulkmenas. Teisėjas, kuris bylą atidėjo, tuo labiau neturėjo jokio supratimo, kad kas tai jau iš anksto aprašė bylos eigą, žurnalistas pas jį nebuvo užėjęs. Vienu žodžiu, teismas prasidėjo sausio 16 dieną, ir žmonės, įeidami į teismo salę, laikė rankose žurnalo numerį su dar neprasidėjusio teismo pilnu aprašymu, su mirties sprendimu ir nurodymu, kad publika vienbalsiai sprendimą pateisino. Žurnalo vardas — “Socialinis Teisėtumas” šiam įvykiui suteikė ypatingą spalvingumą.
“Žinoma, vyriausias redaktorius ir jo padėjėjas buvo tuč tuoj aus iš darbo pašalinti, buvo išmesti ir iš partijos. Žurnalistui, kuris važiavo į Taliną, buvo uždrausta užsiiminėti žurnalistika. Jo adresu į CK pasipylė keiksmai ir užmetimai, — tik niekas neišsitarė nei pusės žodžio apie bylos esmę, apie teismo sprendimą padarytą dar gerokai prieš teismą. Nieks nedasiprotėjo pasakyti, kad, jei teisėjas nebūtų bylos nagrinėjimą atidėjęs, tai redaktoriaus ir žurnalisto veiksmai būtų buvę visiškai tvarkoje. Galų gale, nieks nenubaudė nei Estijos prokurorą, nei teisėją — bet ir juokinga būtų buvę juos bausti, nes jie tik parengė sprendimo “projektą”, sprendimą patvirtino gi tas pats CK.”
(Bus daugiau)
