Partizanai: Istorija ir dabartis

Kybartų įvykiai ir atsiminimai

Bronius Stasiulis

Kario žurnale, pasirodžius 1971 m. mano straipsniui "Delegacija Kybartuose”, kuriame suglaustai parašiau apie įvykius Kybartuose, birželio mėn. 15 d. 1940 metais, netrukus atsiliepė, slapyvarde prisidengęs “Salietis” parašydamas: “Ir dar kartą — Delegacija Kybartuose”. (9 nr. 71 m.) Po to atsiliepė ir K. Morkūnas su “Atsakymas”. (10 nr. 71 m.)

Kaip vienas, taip ir kitas nieko naujo nepasako, bet gana savotiškai bando mane kritikuoti.

Kilus “polemikai” susidomėjo ir kaikurie skaitytojai. Žinantieji mano adresą, laiškais, kiti asmeniškai klausinėja, kaip ištikrųjų ten buvo? Vienas iš jų rašo: “... tamstos straipsnis yra įdomus, bet labai trumpas, jaučiu, kad kas tai nutylima ir vengiama išsamiai papasakoti. Kodėl?” Kitas vėl rašo: “... kodėl nieko nepaminėjot apie Kauno delegacijos nuginklavimą ir internavimą? Man įdomu, kam tas buvo reikalinga; plk.V. Šliogeris savo atsiminimų aprašyme kategoriškai juos nuneigė. Kieno tiesa?”

Dar vienas rašo, savo laiško pabaigoje: "...visi mes senstam ir traukiamės amžinybėn, todėl nors kiek palikim žinių ateinančioms kartoms.”

Išvadoje, atrodo, kad mano pirmykštį straipsnį, reikalinga kiek praplėsti ir papildyti, tuo labiau, kad ir K. Morkūnas visaip stengiasi savo straipsnį piršti kaipo teisingą.

Į K. Morkūno straipsnį, pirmas atsiliepė plk.V. Šliogeris, kaipo Kauno delegacijos vienas iš buvusių narių. Aš Kario 9 ir 10 nr. 70 m. gavau iš draugo tiktai, rodos, kovo mėn. 71 m. net iš Kalifornijos. Jis žinodamas, kad neprenumeruoju, man atsiuntė pasiskaityti, todėl ir vėlinu.

K. Morkūno “Paskutinėmis nepriklausomybės dienomis Kybartuose” str. būtų vertingas ir pageidaujamas, jeigu jis būtų teisingas.

Kario 9 nr. 70 m. 260 psl., pasakojama apie gautą telefonogramą iš Vidaus Reikalų m-jos, per apskrities viršininko įstaigą ir perduotą Kybartų policijos nuovadai. Ten, būk tai, pranešama apie Lietuvos okupacijos pradžią. Ištikrųjų, nieko panašaus nebuvo.

Aš pats, apie okupacijos pradžią, sužinojau visai pripuolamai, Vilkaviškio mst. gatvėje, maždaug, 5 val. popiet iš Kariuomenės štabo 2-ro skyriaus agento. Jis mane sutikęs gatvėje papasakojo, kad Kauno gatvėmis žygiuoja rusų kariuomenė ir tankai. Vienas ar du tankai stovi prie prezidentūros ir pats prezidentas su šeima ir palydovais jau atvyko į Kybartus.

Tuoj iš įstaigos paskambinau į Kybartų policijos nuovadą patikrinti. Nuovados viršininkas atsakė, kad prezidentas tiktai ką atvykęs ir randasi geležinkelio stoty, bet ruošiasi persikelti į vietos gimnazijos rūmus, kur palauks savo žmonos atvykstančios iš jo ūkio. Vėliau, visi žada vykti į užsienį. Dar pasiteiravau ar nėra kokių nurodymų man, atsakė, kad tuo tarpu nėra.

Nedelsdamas skambinau į Vidaus Reikalų m-ją, bet ten, apart budinčio valdininko, nieko neradau. Įdomus faktas, kad minimas valdininkas, policijos inspektorius, pats nieko nežinojo apie jau vykstančią okupaciją. Jis bandė mane įtikinti, kad Kaune visiškai ramu, bet kai aš jam pasakiau, kad ir prezidentas jau yra Kybartuose, Jis susirūpino ir paprašė pabūti prie telefono iki pasiteiraus 3-je policijos nuovadoje. Trumpiau nei po minutės, atsiliepė ir patvirtino mano žinias. Aš paprašiau jį, būtinai ką nors surasti iš ministerijos vadovybės, nes esu reikalingas skubių informacijų ir nurodymų. Nežiūrint, kad nuolat telefonu teiravaus, iki nakties nieko nesuradau.

Maždaug 10 val. vakaro, gavau iš Vidaus Reikalų m-jos pirmą ir paskutinę telefonogramą, įsakančią uždaryti sieną ir nieko iš Lietuvos nepraleisti į užsienį. Ta proga man pavyko pagauti, Policijos Departamento direktorių, kuris buvo pasirašęs gautą telefonogramą. Aš jį painformavau, kad Kybartuose yra pats prezidentas su šeima ir, mano žiniomis, jis ketina vykti į užsienį. Direktorius man labai trumpai atsakė, kad aš ypatingai būsiu atsakomingas už prezidento išleidimą; dėl tokio atsakymo aš albai nustebau ir apie tai atvirai pasakiau direktoriui. Jis dar pasakė, kad sieną uždaryti įsakė pats ministeris pirmininkas, kuris eina ir prezidento pareigas.

Už poros valandų telefonu mane surado policijos inspektorius, Kybartų pasienio pereinamame punkte ir direktoriaus pavedimu, teiravosi ar prezidentas yra Kybartuose. Gal pusvalandį anksčiau ar vėliau, skambino gen. Karvelis ir man pranešė, kad iš Kauno išsiųsta speciali delegacija pas prezidentą į Kybartus. Tikrumoje, prezidentas jau buvo Eitkūnuose.

Pasienio baro viršininkas Žemaitis, visą laiką ir smulkiai mane informuodavo telefonu. Jis pranešė apie bandymą pereiti sieną per pereinamąjį punktą, kuris jau buvo uždarytas, taipogi apie daromą į jį spaudimą, visus perleisti ir jam pačiam kartu bėgti į Vokietiją, kad nereikia klausyti jokių įsakymų iš Kauno ar kitur, nes jie yra neteisėti ir t.t. Vėliau jis man sakė, kad bėgti iš Lietuvos visiškai nemanė ir tam nebuvo pasiruošęs. Kas dėl įsakymų nevykdymo, jam atrodė keista ir nesuprantama, nes tie įsakymai ėjo iš dar senos ir teisėtos vyriausybės.

Labai nemaloniai ir neaiškiai padėčiai esant, jis prašė, kad būtinai atvykčiau asmeniškai į Kybartus, nes jis jau nebepajėgia tvarkytis. Ypatingai jį sujaudino gen. K. Musteikio viešas per sienos barjerą pabėgimas. Jis sielojosi ir dėl galimos atsakomybės ateityje.

Padėčiai susikomplikavus pasieny, aš tuojau išvykau į Kybartus, nežiūrint, kad įstaigos telefonas visą laiką skambino ir gyventojai teiravosi apie padėtį Lietuvoje. Deja, ir aš nedaug ką žinojau!

Kuris iš policininkų vedė prezidentą prie “žalios sienos”, tikrai pasakyti negaliu. Pirma, kad neatsimenu to policininko pavardės, net ir veido. Antra, jeigu tai buvo tas pats K. Morkūnas, jis būtų teisingai savo aprašyme atpasakojęs mano pokalbį su juo, policijos nuovados kabinete. Jo aprašytas pokalbis, visiškai neatitinka tiesai ir turiniui.

Vienas iš mano prietelių, tarp kitko parašė: “...kas nešė prezidentą per Lieponos upelį nevisai aišku. Buvęs vachmistras St. P. sako, kad pernešė sargybos viršininkas D. Tą patį tvirtina ir Z., buvęs nuovados raštvedis. (Pilnos pavardės nerašau, nes nežinau ar tie asmenys sutinka.) Kiek teisybės yra tame posakyje, aš nežinau.

Dar, rodos, 1951 m. ar vėliau, jau šiame krašte, mano žmonai tvirtino P.M., kad jis su Prapuoleniu, pas kurį prezidentas, būk tai, vakarieniavo, prezidentą per sieną pervedė. Tai, va, kodėl aš tuo klausimu esu labai atsargus.

“Kario” 10 nr., 300 psl. K. Morkūnas aprašo keistą istoriją nuovadoje. Jis pasakoja, kad aš įsakiau nuovados viršininkui, tuoj siųsti tris vyrus pas teisėją Gašką ir Ambroziejų su įspėjimu, kad jie nieko nematė ir adv. Misiurevičiui tuoj bėgti į Vokietiją. Be to, visus nuovados tarnautojus prisaikdinti, kad tylėtų. Pats K. Morkūnas, neva, tai kreipėsi į mane sakydamas, kad jo misija čia dar nesibaigė, nes jis dar yra pažadėjęs prezidentui pasirūpinti jo šeima ir t.t. Nieko net panašaus nebuvo.

Pagaliau jis aprašo ir Kauno delegacijos atvykimą į Kybartus, jos arogantišką elgesį atėjus į nuovadą, kur tuo metu aš buvau. Delegacijos atvykimą aš aprašiau “Kario” 7 nr. 71 m. trumpai, bet pakankamai aiškiai ir teisingai.

Ant galo, jis sugalvojo ir kitą telefonogramą, bet šį kartą iš Kariuomenės štabo, pasirašytą gen. Karvelio. Ten įsakoma: “Visus vyriausybės narius, jų šeimas ir kariškius atvykstančius iš Kauno internuoti ir . . . t.t. Jokios telefonogramos iš Kariuomenės štabo, išviso nebuvo gauta. Nebuvo ir kalbos, apie bet kokį ir bet ko internavimą

“Salietis” pasirašytą straipsnį, iš viso nekomentuosiu, nes su slapukais neužsiimu. Dėl K. Morkūno “Atsakymas“ straipsnio svarbesnes vietas aptarsiu. Jis rašo, kad plk.V. Šliogeris bando jį sukompromituoti neigdamas jo aprašytą internavimą ir nuginklavimą delegacijos, policijos nuovadoje. Mažai to, jis ir mane stato liudininku, kad ir aš savo atsiminimuose paliudiju tą jo sakytą tiesą. Aš savo straipsnyje, net neužsiminiau apie tai.

Kitur jis nusiskundžia, kad jam koktu, kai per spaudą viešai šneka ir klaidingai liudija tie asmenys, kurie ten tuo metu nebuvo, o dalyviai tyli. Man nevisai aišku, ką jis turi galvoje, bet man visiškai aišku, kad K. Morkūnas pats save išplaka.

Norėdamas mane pašiepti, jis klausia, kodėl prezidentas neatsiklausė mano patarimo ? Klausimas visiškai vietoje, jeigu jis būtų mane atsiklausęs, išvengtų daug painiavos ir nemalonumų. Toliau K. Morkūnas man prikiša, kad aš nesiteikiau tuoj pat, 5 val. po pietų, nuvykti į Kybartus pas prezidentą, bet tuoj geraširdiškai daleidžia, kad aš gal pamiršau einamas pareigas. Čia jau kiek panašu į liaudies posakį: kiaušinis vištą moko! Prie prezidento buvo jo asmens adjutantas ir per jį prezidentas, kiekvienu momentu galėjo mane išsišaukti. Jeigu jis to nepadarė, tai jo reikalas.

Taipogi, Morkūnui nesuprantama, kodėl aš tyliu ir įvykius ignoruoju dar ir dabar po 30 metų. Labai paprastai — rašyti pasakas aš nesugebu. Kybartų įvykiai, mano požiūriu, tai mažas fragmentas visoje Lietuvos tragedijoje. Gal kada nors ir parašysiu, visoje apimtyje Lietuvos tragediją, nes nuo pat 1919 metų pavasario kaip kūrėjas-savanoris ir karininkas kovojau ir dirbau ne kam kitam, bet mano kraštui, todėl ir medžiagos man pakanka.

K. Morkūnas rašo, jog aš rašiau, kad sieną uždariau pagal konstituciją. Bet kur jis tai išskaitė? Jis net siūlo atsiklausti teisės žinovų nuomonės; ar negeriau būtų jam, pasiklausti teisininkų nuomonės dėl jo pačio teisės pasisavinti “pol. ltn.” laipsnį. ("Karys'' 3 nr. 71 m., 99 psl.) Lietuvos policijoje tarnautojai laipsnių neturėjo, tiktai skyrėsi pagal užimamas vietas,

*

Plk. V. Šliogerio atsiminimai: “Delegacija į Kybartus’’ (“Karys” 5 nr. 71 m.), atrodo, yra rašyti J. Gliaudos knygos “Agonija” įtakoje, todėl kaiką aš leidžiu sau, jam priminti. Jis rašo, kad buvo gavęs iš Kariuomenės štabo viršininko žodinį įsakymą, jei prezidentas nesutiktų grįžti geruoju, tai atvežti jį be jo sutikimo. Panašias žinias ir aš buvau gavęs iš Kauno, iš privačių šaltinių. Man tada jos atrodė neįtikėtinos ir perdaug fantastiškos. Tačiau, atsargumo dėlei, įsakiau policijos nuovados viršininkui, kiek leidžia aplinkybės, iki maksimumo sustiprinti gimnazijos apsaugą, nežiūrint, kad pats prezidentas jau buvo Eitkūnuose.

Apie delegacijos išsiuntinmą, man buvo pranešta iš Kariuomenės štabo, maždaug po 12 val. nakties, bet jos asmeninis sąstatas nebuvo nurodytas dėl “nepatogumo” apie tai kalbėti telefonu. Nors delegacijos uždaviniui aš netikėjau, bet siunčiamos delegacijos asmeninis sąstatas man labai parūpo.

Jeigu ji bus vien iš lietuvių, pusė bėdos, bet jeigu joje yra ir okupanto atstovų reikalas gali susikomplikuoti. Tą mintį turint, man rūpėjo nepražiopsuoti atvykstančią delegaciją, kuri galėjo nueiti tiesiai į gimnaziją, aplenkiant mane nuovadoje.

Vėliau pasirodė, kad aš dalinai neklydau, nes delegacijai pasiekus Kybartus, plk.P. Saladžius išlipo iš automobilio pačiam miestelyje ir tiesiai nuėjo į gimnaziją. Jam norint išeiti, sargyba jį neišleido, bet, kaip žinomą asmenį, policininkas jį atlydėjo tiesiai į nuovadą. Čia buvo ir visa delegacija. Dėl tokio, policijos pasielgimo su juo, plk.P. Saladžius labai užsigavo ir čia pat, visos delegacijos akyvaizdoje, man pareiškė griežtą protestą, kad policija neturėjo teisės karininką suimti ir vesti nuovadon. Dar jis man pagrąsino, kad Kaune, dėl tokio pasielgimo, padarys demaršą ministerių kabinete, bet min. E. Galvanauskui įsikišus, incidentas buvo tuoj likviduotas. Tas mažas incidentas, manau plk.V. Šliogeriui galėtų priminti, kad delegacija tiesiai atvyko į pol. nuovadą, bet ne į gimnaziją.

Plk. P. Saladžiui grįžus iš gimnazijos, jis pranešė, kad ten prezidento nėra; turbūt jam gimnazijoje nebuvo pasakyta kur prezidentas yra, nes jis to nesakęs, aš sąmoningai, apie tai nutylėjau. Nepamenu, kas iš delegacijos pasiūlė, kad gen. K. Tallat-Kelpša eitų patikrinti. Į gimnaziją ėjom abudu, nes norėjau, prie keturių akių patikrinti delegacijos intencijas ir gal ką nors tikro dėl priverstino prezidento grąžinimo, bet generolas apie tai man nieko neprasitarė. Mums grįžus, paskambino Virbalio pol. nuovados viršininkas ir pranešė man apie 9 pėst. pulko žygį, o aš — gen. Karveliui.

Atrodo, klysta pulkininkas ir dėl važiavimo maršruto iš Kauno į Kybartus. Aiškumo dėlei, pacituosiu keletą ištraukų iš plk.P. Saladžiaus laiško, rašyto man dar 1965 m., balandžio mėn. 16 d.: “Iš vyriausio štabo du auto, 11 val. v. išvažiavome į Ožeškienės g-vę, ten įsėdo min. Galvanauskas ir Vilniaus g-ve važiavom išlėto, nes čia pat važiavo ir bolševikų tankai. Minia žydelių Laisvės Alėja ir Vilniaus g-ve šaukė “ura” pasukantiems tankams į Lukšio g-vę. Prie Vytauto D. tilto tankas, kitam gale antras tankas, Aleksoto g-vėje tankas paskui tanką, iki pat Maisto. Mūsų niekas nestabdė, neklausė. Pravažiuojant geležinkelį (Nesu tikras, ar gerai išskaičiau, labai smulkus raštas. B.S.) Veiveriuose, bolševikų sargyba sulaikė ir atidarė duris -— pasižiūrėjo kas važiuoja. Ir taip nuvažiavom iki Kybartų; buvo 1 val. naktį, čia šaulių patrulį paklausiau, kur prezidentas sustojo. Sužinojau, kad gimnazijoje. Gatvėje sutikau adv. Jonaitį ir prek. Vailokaitį ...” Kitoje vietoje, savo laiške jis rašo: “...mudu su plk.Šliogeriu nakvojom policijos patalpose, tikriau prasnaudėm iki ryto. Gen. K. Tallat-Kelpša kalbėjosi su vyr. štabu. Jam buvo įsakyta surasti plk.Gaušą ir įsakyti, kad pulkas grįžtu į Mariampolę . ..”

Generolui išvykus, visi kiti delegacijos nariai jo laukė. Ką jie veikė tuo laiku, nepamenu, galimas dalykas, kad lankėsi gimnazijoje. Tuo laiku aš buvau užimtas galimybės ir vokiečių leidimo parūpinimu apsilankyti delegacijai Eitkūnuose pas prezidentą. Visas tas reikalas buvo atliktas ne per tris minutes, bet užtruko gerokai ilgiau. Vien baro viršininkui reikėjo eiti pas vokiečius du kartus ir vieną kartą į viešbutį pas prezidentą, paklausti ar jis sutiks priimti atvykusią delegaciją.

Pabaigoje savo straipsnio, plk.V. Šliogeris paminėjo ir gandus, kurių tuo metu Kybartuose netrūko. Jis rašo, kad prezidento daiktai buvo permesti per pasienio barjerą, bet nepasako per kurį: Lietuvos pusėje ar Vokietijos. Jis pats to nematė, bet girdėjo kitus kalbant. Tiesa yra ta: prezidento ir jo šeimos daiktai buvo pernešti ir sukrauti prie vokiečių pereinamojo punkto patalpos. Permesti daiktus, iš Lietuvos pusės į Vokietijos pusę, t.y., apie šimtas metrų, fiziniai nėra įmanoma.