LIETUVIAI AUKŠTIEJI KARININKAI NAPOLEONO 1812 M. ŽYGYJE
ALGIRDAS BUDRECKIS
Napoleono žygiui į Maskvą 1812 metais talkino visa eilė aukšto ranko lietuvių karininkų. Jie tarnavo jo asmens palydoje, vadovavo lenkų kariniams daliniams ir tvarkė pačios Lietuvos kunigaikštijos kariuomenės organizavimą ir vadovavimą. Išskyrus generolą Romualdą Giedraitį, kuris tada ėjo 62-rus metus, tie lietuviai generolai, bei pulkininkai, buvo dar jauni vyrai, Napoleono amžininkai. Jų vidutinis amžius buvo 37 metai. Pats jauniausias pulkininkas, Antanas Gelgaudas, buvo vos dvidešimties metų amžiaus.
Tuos lietuvius karininkus galima sugrupuoti į keturias kategorijas, būtent: 1) buvę Lietuvos kariuomenės generolai ir Kosciuškos 1794 m. sukilimo dalyviai, 2) bajorai tarnavę lenkų legionuose (kaip antai, Dombrovskio, Kniazevičiaus), 3) bajorai tarnavę ir iškilę Varšuvos kunigaikštijos kariuomenėje, kuri buvo sukurta 1807 m., ir 4) savanoriai bajorai, kurie savo iniciatyva ir savo lėšomis dėjo pastangas suorganizuoti atgaivintos Lietuvos kunigaikštijos kariuomenę.
Daugelis tų karininkų buvo Lietuvos garsiųjų šeimų ainiai. Krašto patriotizmo dvasia visuomet buvo svarbi Oginskiams, Pacams, Radvilams, Giedraičiams ir Sapiehoms. Jie tarnavo Napoleonui dalinai iš romantinio idealizmo, dalinai iš noro atkurti Lenkijos-Lietuvos respubliką. Napoleonas juos vertino kaip gabius kariškius, rusų ir lenkų kalbų vertėjus, ir kaip savų tautiečių organizatorius.
T. Kosakovskis, lietuvių pėst. šaulių pulko vadas
Napoleono garbės gvardijai (garde d’honneur), sudarytai 1806 m., vadovavo kunigaikštis Gabrielius Oginskis (1784-1842). Pakeltas į generolus, Oginskis, su savo 20 asmenų sargyba, ištikimai lydėjo prancūzų imperatorių per visą 1812 m. žygį. Į Napoleono asmens palydą įėjo Antanas Kosakauskas, Karolis Marauskas ir Eustacijus Sanguška, buvę Lietuvos kariuomenės generolai. Kartu jie buvo lenkų ir rusų kalbų vertėjai. Napoleono štabe taip pat tarnavo, Bonapartui senai ištikimas generoas, Vonsovičius su savo svainiu, brig. gen. Liudviku Pacu.
Keli tūkstančiai jaunų Lietuvos bajorėlių, po trečiojo padalinimo, išbėgo iš savo krašto tarnauti revoliucinei Prancūzijai ir vėliau Napoleonui, nes tikėjosi eventualios prancūzų pagalbos išvarant rusus iš tėvynės. Daugelis tų kariškių krito svetimose šalyse, šiaurės Italijoje, Bohemijoje ir net Haiti džiunglėse. Tų legionierių tarpe keli lietuviai iškilo į aukštesnius karininkus ir dalyvavo 1812 m. žygyje.
Petras Dimša (m. 1832) buvo Kosciuškos sukilimo dalyvis. Jis dalyvavo visuose Kniazevičiaus lenkų legiono žygiuose. Žygiavo ir Maskvon. Vėliau buvo sunkiai sužeistas “Tautų mūšyje”, ties Leipcigu.
Kitas toks legionierius buvo Ignas Chackevičius (1760-1823). Jisai buvo Championneto, Makdonaldo ir Masseno adjutantu. 1798 m. jis perėjo į prancūzų diplomatinę tarnybą, prisiimdamas “Lodoisco” slapyvardį (iš 1791 m. Chembino operos “Lodoisca”). Chackevičius buvo cinikas, “šuleris”, mergišius ir kortininkas. Jo keistas būdas jį nuolat įtraukdavo į azartą. Jo nepaprasti talentai pagavo Prancūzijos policijos ministerio Fouche dėmesį, kuris jį įtraukė į prancūzų slaptuosius agentus. Chackevičius atliko žvalgybos uždavinius Ukrainoje, Gudijoje ir Lietuvoje. Jo informacijos buvo labai naudingos Napoleono štabui.
Kosciuškos draugas Julijonas Ursinas Niemcevičius taip pat savotiškai prisidėjo prie 1812 m. žygio ruošimo. Jau 1806 m. jis grįžo iš Amerikos į Prancūziją, netrukus atvyko į atkurtą lenkų valstybę, kur veikė kaip publicistas ir Varšuvos senato sekretorius. Napoleono vietininkas (rezidentas) Varšuvoje Bignon įtraukė Niemcevičių į propagandos darbą. Prieš 1812 m. žygį Niemcevičius parašė “lietuviškus laiškus”. Šitos brošiūros, kurios buvo “įšmugeliuotos” į Lietuvą, skatino bajoriją, kilus karui tarp Prancūzijos ir Rusijos, prisidėti prie Napoleono. Niemcevičius taip pat lydėjo Napoleoną į Rusiją ir atgal.
Napoleonui įsteigus Varšuvos kunigaikštiją, tūkstančiai Lietuvos bajorėlių traukte traukė į Lenkiją įsirašyti į lenkų kariuomenę. Jie turėjo vilties, kad eventualiai šita lenkų kariuomenė išvaduos ir Lietuvą iš rusų jungo. Lenkų kariuomenėje du Radvilai iškilo į aukštuosius karininkus.
Mykolas Radvilas (1778-1850) mokėsi Lenkijoje ir Vokietijoje. 1807 m. jis įstojo į Lenkų kariuomenę, kur tarnavo pulkininku. Ir M. Radvilas dalyvavo Napoleono žygyje Rusijon. Jisai narsiai kovėsi prie Polocko ir Vitebsko. Už narsumą Napoleonas jį pakėlė į brigados generolus. Po Napoleono pralaimėjimo, 1813 m., trumpam laikui, Mykolas Radvilas apsigyveno Paryžiuje. Po Vienos Kongreso, pasinaudodamas Aleksandro I paskelbta amnestija, jis grįžo į Lenkiją.
Jo jaunesnis giminaitis, Domininkas Radvilas (1786-1813), buvo lankęs lenkų kadetų mo kyklą Varšuvoje. 1807 m. jis įstojo į lenkų kariuomenę, kur pasiekė pulkininko laipsnį. 1812 m. karui prasidėjus, Domininkas Radvilas savo lėšomis suorganizavo ulonų pulką ir su juo pražygiavo per Vilnių drauge su prancūzų kavalerija, kuriai vadovavo maršalas Joachimas Muratas. 1812 m. liepos 26 d. jis dalyvavo Ostravno kautynėse ir spalio 27 d. Vitebsko kautynėse, kur buvo sužeistas. Už narsumą Domininkas Radvilas buvo apdovanotas Garbės Legiono žymeniu ir buvo pakeltas į gvardijos pulkininkus. Pasitraukęs su prancūzų kariuomenės likučiais Vokietijon, jis dalyvavo Leipcigo mūšyje, 1813 m. spalio 16-19 d.d. Iš to mūšio jo pulko likučiai vos išspruko. Prie Hanau, spalio 31 d., jis padėjo Napoleonui prasilaužti pro naują sąjungininkų apsupimą. Čia Domininkas Radvilas buvo antrą sykį sunkiai sužeistas ir mirė nuo žaizdų, persikėlęs per Reiną į Prancūziją.
Buvę Lietuvos kariuomenės generolai bei kiti aukšto rango karininkai prisidėjo prie lietuviškų dalinių formavimo.
Gen. Romualdas Giedraitis (1750-1824) organizavo Lietuvos kariuomenę ir vadovavo visiems lietuvių kariams 1812 m. žygyje. Jo karių uždavinys buvo saugoti prancūzų armijos užnugarį ir susisiekimą. Gen. Giedraitis traukėsi su savo daliniais per Nemuną ir per Vyslą. 1813 m.
Lietuvių gvardija: švoležeras ir totoris
pradžioje, ties Sierakovu, jis pateko į nelaisvę ir buvo ištremtas į Archangelską. Aleksandras I jį amnestavo 1814 metais.
Buvęs 1794 m. sukilėlis Ksaveras Pranciškus Niesiolovskis (1773-1843) įėjo į Lietuvos laikinąją vyriausybę, į karinį komitetą. Jis buvo paskirtas “Lietuvos kariuomenės” pėstininkų inspektorium. Kitas buvęs sukilėlis, plk. Juozas Vavžeckis, buvo paskirtas Lietuvos kavalerijos inspektorium.
Napoleonui pradėjus Lietuvoje formuoti karinius dalinius, Antanas Gelgaudas (1792-1831) savo lėšomis suformavo 21-mą pėst. pulką (Lietuvoje, iš eilės, ketvirtas). Nors nebūdamas karys, už pastangas buvo pakeltas į pulkininkus. Napoleono kariuomenei traukiantis iš Rusijos, Gelgaudo pulkas prisijungė prie kunigaikščio Juozo Poniatovskio 5-to korpo ir drauge su kitais trimis lietuvių pėst. pulkais, sudarė Modlino tvirtovės įgulą. Modliną rusams paėmus 1813 m., Gelgaudo pulkas buvo išformuotas.
Buvęs brigados generolas Konopka suorganizavo ir vadovavo Lietuvos trečiam kavalerijos pulkui.
Mustafa Achmatavičius 1812 m. liepos pradžioje prašė Napoleoną leidimo sudaryti Lietuvos totorių raitelių pulką. Vadinama totorių jojaraitis (Tatarska jazda) faktinai buvo tik eskadronas. Tačiau tie egzotiškai uniformuoti totoriai pasirodė narsūs kovoje. Napoleonas juos praminė “mamelukais”, t.y., turkų raitelių elitu. Lietuvos totoriai gynė Napoleono asmenį nuo kazokų užpuolimų pasitraukiant per Berezinos upę.
Pats pavyzdingiausias lietuvis kariškis Napoleono tarnyboje buvo kunigaikštis Aleksandras Sapieha (1773-1812). Sapieha buvo susiartinęs su Napoleonu Bonapartu dar Konsulato laikais (1799-1805 m.). Nuo 1807 m. jis buvo Prancūzijos imperijos šambelionas. Kaip imperatoriaus palydovas jisai dalyvavo Napoleono žygiuose Prūsijoje ir Lenkijoje.
Prieš žygį į Rusiją, pats Napoleonas pavedė Sapiehai sukelti Lietuvą ir Gudiją prieš rusus. Aleksandras Sapieha nuvyko į Lietuvą. Vilniuje jis užmezgė ryšius su proprancūziškais bajorais ir iš ten informavo prancūzų rezidentą Varšuvoje Bignon, kuris kartu buvo ir prancūzų špionažo tinklo Rusijoje viršininkas. Bignono agentai veikė prie Rusijos vakarų sienos, palaikydami ryšius su Vilnium ir su visa Lietuva. Aleksandras Sapieha pats informavo Napoleoną Didžiajai Armijai žygiuojant nuo Vilkaviškio į Kauną ir keliantis per Nemuną.
1812 m. liepos 1 d., Napoleonas įsakymu sukūrė laikinąją Lietuvos vyriausybę. Aleksandras Sapieha buvo paskirtas karinio departamento pirmininku. Jo uždavinys buvo rekomenduoti karininkus į atsakingus postus ir suorganizuoti Lietuvos kariuomenę.
Sapieha energingai dirbo, tikėdamasis, kad jo didvyris Napoleonas įvertins lietuvių pastangas ir atstatys Lietuvos valstybę. Jam teko, tačiau, skaudžiai nusivilti. Dar liepos 7 d. jis rašė Napoleonui memorandumą, prašydamas imperatoriaus atkreipti dėmesį į tai, kad prancūzų kariuomenės paimtų belaisvių tarpe yra ir lietuvių karių. Sapieha pasiūlė juos atskirti nuo rusų belaisvių ir sutelkti į lietuviškus dalinius. Prancūzų karo vadovybė atmetė jo projektą. Sapieha taip pat pareikalavo iš Napoleono 4 milionus frankų karo reikalams, nes pats kraštas buvo nualintas ir apiplėštas ir negalėjo finansuoti karinių dalinių sudarymą. Napoleonas atsisakė suteikti pinigų ir dar griežčiau pareikalavo didesnio pasiaukojimo iš pačių lietuvių. Nusivylęs savo herojumi, Sapieha paprašė atostogų pataisyti sveikatą. Jį pavadavo Ignacas Tizenhauzas. Rugpjūčio 31 d. Sapieha išvyko į savo dvarą, kur nuolatos sielojosi dėl karo eigos ir krašto likimo. Rugsėjo 8 d. jis mirė Derečine per nelaimę. Jo mirtis padarė didelį įspūdį, tiek laikinąjai Lietuvos vyriausybei, tiek prancūzų karo administracijai. Rugsėjo 10 d. imperinis valstybės sekretorius Maretas, duc de Bassano, iš Vilniaus rašė Napoleonui apie Sapiehos netikėtą mirtį, pabrėždamas: “Jis buvo geras pilietis ir ištikimas Jūsų didenybės tarnas.”
Net ir pralaimėjime, daugelis lietuvių karininkų vistiek laikėsi savo priesaikos Napoleonui. Nors nemaža lenkų generolų atsimetė nuo Napoleono, ypač po Leipcigo mūšio, lietuviai karininkai liko ištikimi Napoleonui iki jo abdikacijos. Napoleono abdikacija, 1814 m., išrišo jų priesaiką. Kai Aleksandras I, norėdamas nuraminti Lenkijos ir Lietuvos bajorus, ypač tuos, kurie dalyvavo Napoleono žygiuose, dovanojo bausmes už priešrusišką veikimą, tai tik tada daugumas lietuvių karininkų grįžo namo. Vienas, antras (kaip pavyzdžiui, Antanas Gelgaudas) dar tebesvajojo apie ateities kovas, kada pavyks nusikratyti rusų valdžios.
