STAIGIAI SKLEIDĖSI TAMSA
Pasakojimas
VLADAS MINGĖLA
Tik pervažiavusius per Nemuno pastatytąjį tiltą jaunuolius draugiškai pasitiko upės pakrantėje Aukštosios Panemunės miestelis — ranka pasiekiamas Šančių kaimynas. Kairėje, prie Nemuno, matyti daugybė modernių vasarviečių. Čia pat šypsojosi Nemuno baltasmėlis paplūdimys ir vasarotojų mėgiamasis kvapus ir džiovininkus gydantis šilas. Dar kiek atokiau — džiovininkų sanatorija.
Tačiau, dviratininkai, Rūtelė Leonaitė ir Vydas Každailis, nesuko kairėn. Jų tikslas — važiuoti tiesia linija, perskrosti Aukštąją Panemunę, pasiekti dėdės Kalnėno stambų ūkį ir, palikus ten dviračius, pėsčiomis keliauti iki Vaišvydavos girios. Abu jaunuoliai buvo nutarę šią savo turistinę kelionę tęsti miškų gelmėmis, juo labiau jiem buvo įdomu, kad tomis gelmėmis jie niekad nevaikščiojo — tai buvo pirmoji jų kelionė šia kryptimi.
Labai trumpai pabuvota ir pasisvečiuota pas Kalnėnus. Skubėta užsibrėžton kelionėn. Toli skardėjo jaunuolių linksmas, nuoširdus juokas, šūkavimai. Pagaliau pasuko jie Vaišvydavos pamiškėn, ir gal už pusmylės jau buvo įžiūrimi miško kontūrai.
Abu laimingieji neskaičiavo ir nesėikėjo laiko. Rankomis susikabinę, jaunuoliai pasišokinėdami, išdaigas krėsdami vis labiau artėjo prie miško.
Nerūpestingi keleiviai, žingsnis po žingsnio, jau buvo įsukę Vaišvydavos miškan. Kvapus žalumas medžiuose, lapija, visa žemės augmenija, samanos, mėlymiogių krūmeliai draugiškai pasitiko juos. Miško kirtimuose, gal už šimto žingsnių nuo pakraščio, tįsojo tingus karšto smėlio vieškelis.
Vakaruose, pro medžių properšas ir vėjų įkaitintus atodūsius, ryškėjo daugybės spalvų ir atspalvių saulėlydžio kuriamasis paveikslas.
Nuo saulės atitrūkęs spindulių pluoštas nutvėrė atokiau didingai įsiręžusios aukštos, oranžinės spalvos pušies liemenį ir uždegė jį saulėlydžio žarų spalvomis.
Vieniša, išbėgusi iš miško tankmės, pušis virto didžiule degančia vaško žvake. Vaizduotėje kyla nematomo, bet tikrai egzistuojančio gamtos burtininko, ar miško dievaičio šventovė . . . Jaunieji keliautojai net ėmė užuosti tos šventovės smilkalų kvapą.
Pasiutusiai kvepėjo samanos, sakuotos pušys ir eglės, o žolynai skleidė daugybės kvapų mišinį; ir lapuočiai medžiai savo duoklę atidavė.
Nors buvo dar šviesu, bet jauste juntama, jog artėja pavakario brėkšnos. Taip greit bėgo laikas!
O tie keleiviai. . . Kas jie?
Rūta Leonaitė gimnazistės uniforma, baltais rankogaliais ir tokia pat apykakle, atrodė kaip vaikas. Pro gimnazistės kepuraitę veržėsi dvi šviesios kasos ir savo svoriu gulė ant pečių. Mėlynos ir šviesios akys užbaigė jos kūdikiškos galvelės apipavidalinimą.
Antaną Každailį puošė auksu išsiuvinėta studentų korporacijos kepuraitė, nebrangi eilutė ir pakaklyje vinguringo tautinio rašto kaklaryšis.
Rūtelė Leonaitė — gimnazijos aštuntosios klasės mokinė. Vydas — Vytauto Didžiojo Universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto I kurso studentas.
Jaunuoliai nė nepagalvojo, kad jau daug mylių sukorė ir labai nutolo nuo savo miesto.
Miško palaimingąją tylą kartkartėmis praskrosdavo kažkur toli girdimas tankų, ar šarvuotų automobilių motorų burzgimas, vikšrų ir rūdijančio plieno girgždantis barškėjimas. Toks kurtus, anuomet visų nuolat girdimas garsas buvo suprantamas ir primenąs baisią tikrovę — svetimųjų atneštą nelaisvę ir nelaimę.
Abiejų rūpestis buvo trumpas. Jaunuoliai vėl greit paskęsdavo meilės ir viliojančių svajonių svaigulyje. Jiem buvo gera. Tas meilės pasaulis jiem buvo toks naujas, nepatirtas ir žydintis.
Kelias miško gilumoje ėmė siaurėti. Pabėgėjęs dešinėje, įdubusiame slėnyje, jis visiškai išnyko, tartum paskendo.
Abu keleiviai sunerimo ir apsižvalgė. Kurį laiką jiem teko tiesiog veržtis, lyg džiunglėse, pro krūmus ir bruzgėlynus.
— Vydai, man darosi neramu! Nežinau, net neįsivaizduoju, kur mes esame. Man neaišku, kurion pusėn turėtume eiti. Būsime, tur būt, paklydę, — klausiamai pažvelgusi į Vydą, tarė sunerimusi Rūtelė.
Vydas ją ramino:
— Nebijok, nebijok, rasime kelią. Dar gi netamsu. Kai grįšim, atsiprašysiu tavo tėvelių. Tikiu, kad jie nepyks, patikės, kad buvome paklydę.
— Ir aš taip galvoju, — ir ji, tartum netyčia, švelniai prisiglaudė prie Vydo.
Jis nedrąsiai apkabino prisišliejusią mergaitę, švelniai ir atsargiai, lyg kokią šventenybę . ..
Staiga, iš po jaunuolių kojų, žaibu iššokęs, nudūmė didelis rudkailis kiškis. Dar kažkoks žvėrelis, keistai sušnypštęs ir suurzgęs, lėtai nurėpliojo.
Rūtelei vis tai išgąstis. Nerimas joje vis giliau leido šaknis.
Štai ir vėl, nuo medžio pašokęs, kažkoks didelis paukštis, pliauškėdamas ir mūšdamas sparnais, suplasnojo ir nurimo tik įskridęs didelėn pušin.
Visame miške staiga ėmė skleistis tamsa.
— Kvar! kvar! kvar! — medžių viršūnėmis praskrisdami, garsinosi juodvarnių būriai.
Plito vėsuma.
— Rūtele, gal tau vėsu? — paklausė Vydas.
— Ne. Bet, vistiek nekaip jaučiuosiu.
Dažnėjo miško gyvūnų garsai. Paukščiai švilpavo, čiulbėjo, čypė ir vikriai narstė tarp medžių ir virš jų. O ir kažkokie žvėreliai, tartum tyčia, iš paskos sekdami žaidė su jaunais keleiviais. Katais, atrodė, jog jie lyg tyčia nori erzinti sunerimusius jaunuolius.
Juo toliau, juo labiau jaunuoliuose gilėjo įsitikinimas, kad jie yra paklydę. Každailiui vis dėlto buvo gėda prisipažinti, kad ir jis tai nujaučia. Jis ramino Rūtelę ir save, kad jie pasieks Kauną ir tėvų pastoges.
Tačiau, dingo gera, maloni nuotaika. Jie mažiau jau plepėjo, dažniau galvodami apie grįžimą namo. Viskas kažkaip surizgo, susimaišė — tas klaidžiojimas, baimė, meilė ir didžiulis nuovargis.
Vydas be žodžių galvojo apie meilę — jis tokių šviesių ir gilių meilės jausmų niekados nebuvo patyręs. Jo sąmonėje reiškėsi paslaptingas balsas apie šį nuostabų ir kartu baisų vakarą miške, kuris, atrodė, bus jo ir Rūtelės gyvenime sprendžiamuoju. Vis labiau jam ėmė aiškėti, kad tokios Rūtelės ir pasakos niekam nedovanoja. Tai tik jo laimė.
— Kad tik išeitume iš to užkeikto labirinto!
— galvojo Rūtelė.
— Meee! mee! .. mee! .. — staiga, pasigirdo perkūno oželio mekenimas. Lyg dirigentui lazdele mostelėjus, koncertan įsijungė ir daugiau šios giminės skraiduolių. — Mee! , . mee! . . mee!
— Ir šie skrajūnai virš keleivių galvų šaudė raketiniu greičiu ir džiaugėsi miško nakties gyvenimu. Tačiau, geriau įsiklausius į tuos mekenimus, atrodė, kad tie garsai ateina ne iš aukštumų, bet aidų aidais atskrenda iš tolimesnių apylinkių, kur galėjo būti balotos ir šlapios vietos — durpynai.
Trumpa akimirka dangus prašvito baltu mėnulio veidu. Miško vejoje akimirksniui jiem pasidarė šviesiau. Dangus ėmė dabintis plaukiančiais baltais pūkiniais debesėliais. Lengviau ir patogiau buvo keliauti.
Papūtė staigūs vėjų gūsiai. Tartum jūres bangos suūžė. Šilas tuoj sunerimo, ėmė labiau ošti ir šlamėti. Pušų, eglių ir lapuočių kepurėse įsidrąsinęs žaidė šiltas vėjas.
Pakelėje riogsojo jau apipuvęs didelis pušies kelmas. Pavargę keleiviai atsisėdo pailsėti, tolimesnės kelionės krypties aptarti, nes abiejų jėgos buvo visiškai išsekusios, o ypač Rūtelės. Vydo laikrodėlis rodė pusę dešimtos vakaro. Tiesa, birželio gale, vasarą, tai dar ne vėlus laikas, — pagalvojo Vydas. Rūtelė neprieštaravo dėl tokios nuomonės.
Ji vis kovojo pati su savim ir stengėsi nusikratyti nusiminimu, nuovargiu ir blogomis mintimis. Ji bandė galvoti apie gerus ir linksmus dalykus.
— Sakyk, Vydai, ar tu galėtum pasiaukoti už tą, kurią myli? Ar galėtum ryžtis mirti už tą, kurią myli? Ar galėtum ryžtis mirti už meilę?
— Taip, taip, Rūtele! Už tave visuomet! Bet tu turi man tikėti, Rūtele, kad aš nenorėčiau niekad nuo tavęs atsiskirti. O kaip tu apie tai galvoji?
— Nors tų metų mano jaunystė nedaug te-užkrovė ant mano pečių, bet esu daug knygų skaičiusi, daug galvojusi... Tad kitaip žiūriu į gyvenimą, į meilę iš teoretinės pusės, — pradėjo ji. Gal galvoju ne gimnazistiškai? Aš esu pasiryžusi už savo įsitikinimus mirti. Man atrodo, kad mirti už savo mylimąjį žmogų, už jį pasiaukoti — nesunku. Svarbu, kad toji meilė būtų tikra ir laimės žiedais išdabinta, patikima ir amžina. Man būtų lengviau už savo idealą mirti nei juo nusivilti, — baigė Rūtelė.
Jų akyse užsidegė šviesūs žiburėliai, lyg tirštoje nakties užuovėjoje, ir susiliejo nematomame žvilgsnyje ir rankų dasilytėjime. Abu jaunuoliai kažką paaukojo vienas kitam — kažką dovanojo brangaus, nemirtingo, amžino. Jie be ypatingų įrodinėjimų jau žinojo, kad šiuo akimirksniu priklauso vienas kitam. Kiekvienas jų atidengė amžinąją paslaptį savo mylimajam. Jie davė amžiną įžadą.
Bet, reikėjo eiti. . .
Ir tas palaimintas storas kelmas paliko vėl vienišas.
Rūtelė buvo šiek tiek apsiraminusi, pamiršusi negandą. Tačiau, vis tiek ji negalėjo atsikratyti kažkokio tamsaus, siaubingo prietaringumo, kuris juodu šešėliu slinko iš paskos.
Po neužilgo vėl apėmė ją beviltiškos nuotaikos. Norėdama nepasiduoti, Rūtelė pradėjo poetiškomis temomis byloti apie jų negandą:
— ... Jau nebėra Dievo šviesos. Užgęso diena. Ir saulę ir mėnulį nužudė dangum plaukiąs nuožmusis slibinas. Tas slibinas, Vydai, — tai blogio ir tamsos demonas. Ak, koks jis baisus. Jo niekas nugalėti negali. Mus supanti aplinka tamsumoj paskendo. Kerėtojas pavertė visą aplinką ne gyvenimui, bet mirčiai. O kaip drėgna, šalta ir šiurpu. Ir mum nebėra kelio atgal. — Rūtelė tartum aukštos temperatūros apimta klajojo.
Vydas su išgąsčiu ir susirūpinimu ją pritraukė ir priglaudė prie savęs. Jam ašaros riedėjo iš akių ... Skausmas širdį suspaudė.
— Vydai, Vydeli, aš tikrai kažko bijau! — Sušuko Rūtelė.
— Nebijok, Rūtele, — glausdamas prie savęs, ramino ją kaip įmanydamas Vydas. Juk tu ne viena! Aš su tavim. Neužmiršk, Rūtele, aš su tuo tavo slibinu dar pakovosiu, aš jį nugalėsiu!
— Bet, brangusis, tu juk neturi nei šautuvo nei kardo. Tu be jokio ginklo. Kuo tu jį nugalėsi? — paklausė Rūtelė.
Vydas labai nustebo dėl tokio protingo ir teisingo samprotavimo ir kurį laiką tylėjo.
Miškas ėmė retėti. Išėjus lygumon, prieš jų akis atsivėrė žemyn nulinkęs šlaitas. Toliau, kaip jie spėjo, buvo žvyrduobės. Į tą klonį įsižiūrėję jie abu ėmė tikėti geru. Rūtelei pasivaideno, kad jų kelionė suka į gerą pusę. Ji kiek pralinksmėjo. Jie užeidavo vis daugiau miško properšų, vėjų, lyg kokių dykumų.
O Vydas, tuo metu, kažkodėl prisiminė ir ėmė galvoti apie tėvo pasakojimą, kaip jis kažkada klaidžiojo. Vydo tėvas Mykolas Každailis tuomet gyveno Žemaitijoj, netoli Kuršėnų. Ėjo jis svarbiu reikalu į valsčių. Laimingai nuėjo dienos metu į Kuršėnus. Ten kiek užtruko. Nusileido naktis. Ėjo namo ir prįždamas paklydo naktį didžiosiose Vaizbučių giriose.
Vaikščiojo, vaikščiojo, klaidžiojo jis ten iki vidurnakčio. Ėjo, ėjo, vis jam atrodė, kad kryptis teisinga. Net ir savo sodybą, rodos, mato. Eina jis ten, bet mato, kad vis tebėra toje pačioje vietoje, iš kurios pradėjo kelionę. Nusiminė. Už galvos nusitvėręs, nebežinąs, ką galvoti ir ką daryti. Pasėdėjęs, pasilsėjęs, ir vėl einąs. Tartum velnias jį vedžiojęs, o gal koks žinys jį buvo apkerėjęs, o gal kokia dvasia pasalūnė buvo pagavusi: kažkas nepaleidžia ir tiek. Pradėjo pagaliau melstis. Sukalbėjęs trejus poterius, pradėjęs net rožinį suktį, ir jau visą paslaptį sukalbėjęs.
Tik, pasigirdo jam kažkur toli, toli: “Ka - ka-rie-kūūū!” Sugiedojo gaidžiai. Tuoj pajutęs, kad jam ir šviesiau pasidarė ir prablaivėjo akys. Mat, po dvyliktos piktosios dvasios ir visi kipšai prarandą savo galią.
O gi, pagaliau, žiūrįs — visai prie savo sodybos bestovįs.
Vydas tą nuotykį papasakojo ir Rūtelei.
— Argi ne taip ir mum atsitiko? — paklausė Rūtelė.
Rūtelės vaizduotėje taip pat ėmė plaukti vaikystės atsiminimai. Štai, pradžios mokykla, jos mokytojai, mokyklos draugės ir draugai.. . Prisiminė girdėtos ir skaitytos pasakos. Taip vaizdžiai, taip gyvai ji viską prisiminė! Kokios jos įdomios, prasmingos, kaip derinosi su tikruoju lietuvių gyvenimu. Beveik visos pasakos buvo gyvenimiškos, tikrovinės, buitinės. Visur jose pinasi kova tarp gėrio ir blogio. Ir vis gi, beveik visur ir visuomet, gėris nugali blogį. O ir tie lietuviški velniai nėra visai sugadinti, jie kai kada ir pasigaili lietuvio, o ir patys turi lietuviškumo žymių.
O tas pasakų turinio įdomumas! Čia ir karaliai, karalaitės ir grožiu švytintieji karalaičiai, išmaldos prašantieji seneliai, plėšikai, vagys. Kai kurie jų burtininkų paverčiami įvairiais gyvuliais, paukščiais ar net šlykštybėmis. Štai karalaitis kartą buvo paverstas net didžiule varle, o dvyliką brolių — juodvarniais.
Kaip filme, Rūtelės vaizduotėje prabėga ir gimnazijos suolo nuostabūs laikai. Prisimena ji gerus ir blogus mokytojus. Labai blogų, tiesa, ji neatsimena. Bibliotekos, knygų skaitymas, pamokų ruošimas, rašto darbai, mokykliniai koncertai, dramos vaidyba, literatūriniai būreliai, draugijinis gyvenimas — skautijos veikla. Štai ir bažnyčia. Pirmoji komunija, ir ji balta suknele. Kokia ji buvo tuomet laiminga! Ji norėjo net mirti, o kai jokių nuodėmių neturėjo, tai būtų ėjusi tiesiai į dangų. Kokie įdomūs tie gimnazistiški šokių vakarėliai, kurie buvo ruošiami gimnazijos pastogėje ... Ir kokia ji šokių mėgėja! — visur pirmaujanti.
Rūtelei Leonaitei praeitis skambėjo gražiausiais kalėdinių varpelių ir giesmių garsais, mandolinomis, gitaromis ... O tų mokslo draugų tarpe visad pirmasis — Vydas Každailis.
Ir kokius puikius, tiesiog meniškus, koncertus jie suruošdavo!
Tų prisiminimų poveikyje Rūtelei, staiga, pasidarė silpna ir be galo liūdna ir graudu, kažko labai, labai gaila. Bet kartu ji buvo laiminga, nes žinojo, kad ją myli Vydas ir kad Vydas yra ir jos idealas.
Tartum debesimis plaukia tos nenuoramos vaikystės svajonės.
Ir vėl ir vėl grįžta tos svajonės, ir jos tokios aiškios, prasmingos, įdomios — kaip ant delno. Net vaikiški sapnai, kažkada sapnuoti, jai prisimena. Ji negali jų atsikratyti. Jie nuolat sugrįžta.
— Klausyk, Vydai, tie vaikiški sapnai baisūnai persekioja naktį ir tada, kai nemiegi. Nors ir pasimeldi, daug sykių pasimeldi, bet, vis tiek, jie tavęs nepaleidžia ...
— Mano tėvų nameliai man pasakiškai gražūs. Mėgstu savo kambarėlį. Jame gimdavo pasakos. Dar daugiau: jame dažniausiai kažkokios gerosios dvasios gyveno. Kiek tame kambarėlyje man gimė puošnių, įdomių ir brangių svajų svajonėlių, — vaikiškų, vėliau mergautinių! O kai mano draugės ateidavo ir kokių tik niekučių, linksmais ataudais, mes neišsigalvodavome!
— Klausyk, Vydai, ar tu įsivaizduoji begalybę? — nutvėrė ji Vydo ranką ir ją spaudė sau prie širdies, kuri baukščiai daužėsi, lyg paukštelis narvely, jos krūtinėj.
Ji užsimerkė ir palengvėle eidama, kažką galvojo. Kurį laiką tylėjo.
— Rūtele, leisk man dėl tavo begalybės pasisakyti. Begalybė juk neįsivaizduojama: ji be galo didelė, arba be galo maža ir visad nepabaigiama. Juk ir svarstyti tokį svarbų klausimą ne tau ir ne man, ir dar tokiose biauriose sąlygose. Tuo rūpinasi mokslininkai, matematikai. Net ir jie negali begalybės įsivaizduoti. Jie tik bando priartėti prie vienos ar kitos ribos. Tais atvejais jie rašo daug nulių.
— Klysti; Vydai, Aš tą neįsivaizduojamą begalybę jau seniai ėmiau matyti ir įsivaizduoti. Gal tai ir nerimtas darbas. Gal ir vaikiškumas. Ji mano lakioje vaizduotėje įgauna net apčiuopiamas formas, net tam tikrą pavidalą. Pirmą kartą tą begalybę pamačiau raudonosios armijos tankuose, šarvuočiuose, raudonomis žvaigždėmis atžymėtuose. Jų kolonos begalinės — nei pradžios, nei galo nematyti. Man atrodo, kad jiem tik pastatyti prireiktų viso laisvojo pasaulio žemės plotų ... tai mano begalybė! Apie nulį ir begalybę yra nemaža knygų prirašyta. Tai jau dalinai ir politika.
— Aš kartais matau kitą begalybę .. . Ypač kai užsimerkiu, tai tartum upeliu ima plaukti nešamųjų karstų begalybė. Jų tiek daug, tiek jų daug! Jų milionai. Ne, ne! Tų komunizmo aukų aš niekad nebandžiau skaičiuoti. Būtų neprotinga tai daryti. Jų — begalybė!
— Ko tik tu, Rūtele, neįsivaizduoji, ko tik neišsigalvoji! Tu esi nepataisoma fantastė. Tavo nurodytieji begalybės pavyzdžiai neturi nieko bendra su matematine begalybe. Aš nežinau, kuo tave vadinti. Tu turėtum būti poetė, sentimentalių romanų rašytoja, romantikė, muzikė, pasakų kūrėja — štai kuo tu turėtum būti! O gal ir būsi? — susijaudinęs kalbėjo ir rankomis mostikavo Vydas Každailis.
Rūtelė į tai nieko neatsakė, tik prisiglaudė prie Vydo.
— Kas ten blyksterėjo? — Mačiau lyg automobilio šviesas.
— Tikrai, Rūtele, štai ten pro medžius prasiskverbia šviesos žiežirbėlės.
Ir tikrai, anoje pusėje dar kartą blyksterėjo žiburėlis — bet gana toli.
Turėsime paskubėti. Gal jau ir Kalnėnų sodyba nebetoli, — ėmė jaudintis Rūtelė. Jos nuotaika pakito į gerąją pusę. Ji tapo linksmesnė.
— Aš jau noriu valgyti! Su tikru malonumu išgerčiau pieno stiklinę su pyragaičiu, — prisiminusi alkį, tarė Rūtelė.
— Bandykime eiti ten, kur blykčioja. Atrodo, kad ten automobilis. Gal žmonių sutiksime. Jei sutiksime, tai pasiklausime, kur mes čia nuklydome. Gal kas nurodys tikrą kryptį, pasakys kelią ...
— Duok ranką, Vydai!
Rankomis susikabinę, žvaliau nužingsniavo jie ten, kur matė šviesą blykčiojant.
Pagaliau, už kelių šimtų metrų jie vėl pamatė blykčiojimus. Išėjus pamiškėn, atrodė lyg ir dangus būtų kiek nušvitęs. — Greičiausia, tai nuo elektros šviesos mieste, — taip pagalvojo Každailis.
Vėl vilties kibirkštėlė.
— Vydai, Vydeli! Žiūrėk ten, kažkas juk važiuoja: tai automobilis! — susijaudinusi sušuko Rūtelė.
Tikrai, ten važiavo automobilis. Prožektorių šviesos kartas nuo karto, pasisukimuose, nušviesdavo jaunuolius, net trumpam apakindavo. Automobilio burzgimas džiaugsmingai ir maloniai juos nuteikė.
— Nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą, — pagalvojo Vydas.
Abu suvargę keleiviai skubėjo eiti link nematomo kelio. Pagaliau, vieną ir kitą sykį pasigirdo automobilio ragelio pipenimas:
Pyyyp! — Pyyyp! — ir vėl viskas nuščiuvo. Automobilis, tačiau, artėjo.
Ir vėl, ir vėl automobilio prožektorius nušviesdavo gyvatėle besisukinėjantį, besivingiojantį kelią. Šviesos pluoštai iš dviejų elektrinių žibintų blaškėsi iš vieno šono į kitą, o kartais suposi ir artėjo kelio viduriu, šaudavo į viršų, arba atsimušdavo į smėlėtą kelią. Automobilis važiavo labai lėtai.
Pažadinti miško žvėreliai ir paukščiai sudrumstė miško palaimintąją nakties tylą.
— Ačiū Dievui. Tai pirmoji auto mašina — jau geras ženklas, — garsiai nusidžiaugė Vydas.
Jauni keleiviai paskubėjo išeiti į kelio vidurį, kad automobilio šoferis pastebėtų ir nepravažiuotų.
Abu, staiga, pastebėjo, kad tas automobilis, tai amerikinis džypas, kurį vairavo rusas kariškis. Džype sėdėjo trys raudonarmiečiai rusai.
Jaunuolius pamatę, rusai sustabdė mašiną. Automobilis greit sustojo ir iš jo iššoko du enkavedistai. Mėlynos kepurių apvajos rodė jų karinės tarnybos rūšį. Vyrai gana aukšto ūgio: vienas kapitono, kitas — leitenanto laipsnio. Šoferis buvo eilinis kareivis — bojecas.
Vos pamatę rusus kariškius, kurie, atrodė, buvo girti ir vos pastovėjo ant kojų, abu jaunuoliai gerai suprato tikrąją grėsmę ir kokią didelę klaidą jie bus padarę, pasirodę rusam vidury kelio, miške ir dar naktį.
Tik reikėjo pagalvoti: naktis ... miškas . . . raudonarmiečiai. ..
Abudu komandyrai buvo nusigėrę. Alkoholio tvaikas net miške buvo juntamas: iš jų dvelkė kaip iš traktieriaus. Šonuose jie turėjo pasikabinę ant diržų didelius rusiškus naganus.
Rūtelė tiesiog apmirė iš baimės. Ji suprato, kad padarė nepataisomą klaidą. Buvo per vėlu. . .
Vydas sumojo bėgti. Atatupstas, palengvėle kartu su Rūtele ėmė trauktis už medžių, o paskui — į krūmus, miško gilumom “O tamsi naktis suteiks prieglobstį.” — Pagalvojo Vydas.
Tačiau ir enkavedistas kapitonas, kad ir girtas būdamas, supratęs jaunuolių manevrą, pastojo jiem kelią. Išsitrauktą iš įmautės naganą, jis laikė paruoštą šauti.
— A ty, molodoj čelovek, ko trauki merginą miškan? — Rusiškai kalbėjo enkavedistas. Jo kalbos tonas buvo beveik tėviškas: — Ir tau, gražuole, neverta bėgti. Padėsime jums ir kelią surasti ir iki Kauno pavėžinsim. Mes geri žmonės. . .
Tuo metu ir leitenantas prisidėjo prie kapitono ir ėmė meilintis prie Rūtelės:
— Nespugaisia, krasotka! .. .
Abu komandyrai, atrodė, sunkiai bepastovėjo ant kojų, ir siūbavosi. Jie švitino elektriniais prožektoriais tiesiai į akis. Vydas ir Rūtelė laikinai buvo apakinti.
Ilgai nelaukęs, Vydas staigiai patraukė Rūtelę už krūmų ir metėsi bėgti miško gilumon. Mergaitė, tačiau, tiek buvo išsigandusi ir išvargusi, kad ją tartum stabas ištiko. Negalėjo nė kojų pajudinti. Vydas pagriebė Rūtelę ir užsimetęs ją ant pečių leidosi bėgti. Galvojo — gal pavyks miško tamsoje pasislėpti. Gal? Rusai visai girti... — žaibiškai šovė mintis galvoje.
Tačiau komandyrai irgi nesnaudė. Griūdami ir vėl keldamiesi, jie puolė vytis jaunuolius ir paleido keletą šūvių iš naganų.
Nelaimei, Vydui tamsoje pasipainiojo po kojomis šaka, ir jis pargriuvo.
Rusas kapitonas, švytindamas prožektoriumi, pasivijo jaunuolius ir smogė Vydui per galvą naganu. Studentiška kepuraitė nulėkė į krūmus. Vydo galvoje tik žiežirbos sušvytravo. Jis prarado sąmonę ir griuvo kaip pakirstas medis.
Rūtelė, atsigavusi, ėmė bėgti. Bet netoli ji tenubėgo. Ją pasivijo rusas leitenantas. Mergaitė nepasidavė, kovojo kaip liūtė, kandžiojo rankas, draskė akis ir veidą, šaukė kiek galėdama:
— Gelbėkite! Geeel-bė-ki-te! Žmonės! — klykė ji, kiek pajėgdama.
Aidų aidais nuskambėjo žudomos mergaitės, siaubą keliantis balsas miškais ir kloniais.
— G-e-l-b-ė-k-i-te! — ir vėl praskrodė mišką mergaitės klyksmas. Ir po to viskas aprimo ir nutilo. Tik girdėjosi rytą pranašaujantis miško ošimas, ir vėjas paslaptingai šnarėjo spygliuose ir lapuose.
Tuo metu Vydui Každailiui ėmė grįžti sąmonė. Jis vos begalėjo vaitodamas atsikelti. Jo galva buvo kruvina. Tačiau, pamatęs lempute švytinantį rusą, pašokęs trenkė jam galvon. Rusas pargriuvo, bet, greit atsigavęs, atsistojo ir vėl smogė Vydui naganu galvon. Ir vieną ir kitą sykį. Šį kartą, Vydas, pargriuvęs ant motinos žemelės, gulėjo kaip negyvas. Kruvini šviesūs plaukai dengė jo veidą.
Tyliai ir gaivinančiai lynojo šiltas lietus. Drėgmė suvilgino Vydo sukruvintą veidą. Jis ėmė atskirti skausmą nuo ne skausmo. Pajuto galvoje kažkokį baisų, nepatirtą ūžimą, lyg malančių malūno girnų sukimąsi.
Vydas po truputį ėmė artėti į gyvenimo tikrovę. Jau jam kvepėjo miško aromatas. Bet galvoje vis dar — tuštuma, keistas bukumas, jokios minties. Galva sunki. Nepavaldoma.
šiltas lietus nustojo lijęs ir įsigėrę ištrošku-sion miško žemėn.
Pagaliau Vydo galvoje gimė mintis. Jis prisiminė Rūtelę.
— Kur Rūtelė ! — O, Dieve, kur? — ėmė šaukti. — Ne, ne, ne! Negali būti! Tai tik baisus sapnas.
Pabandė atsikelti, bet sukrito. Vėl bandė stoti ant kojų. Vis labiau ir labiau jam grįžo atmintis. Pagaliau, jis suprato visą siaubingąją tiesą.
— Kur gi Rūtelė? Kas atsitiko su ja? — ir širdį suspaudė dar niekados nepatirtas praradimo skausmas. Galvoje mintis ir sveika logika užmigo. Jo dvasinis pasaulis aptemo. Aplinkui jį, susikabinę griaučiai ėmė šokti, keistai kraipytis, glėbesčiuotis. Barškino ištiestomis kaulinėmis, kažkada buvusiomis rankomis, kurios savo laiku buvo skirtos rimtam darbui dirbti ir mylimajai apkabinti ir jai pamyluoti.
Každailio psichei paliegus, jam grįžo fizinės jėgos ir jis, kaip beprotis pasileido per mišką.
Medžių ir krūmų šakos draskė jam veidą, bet jis nejautė skausmo:
— Rūtele! . .. Rūtele! . .. Rūtele! — šaukė jis vardą, begaliniai kartodamas, šauksmas girioje, aidų aidais, kartojosi:
— Rūūū-teee-leee! . . . Rūūū-teeeeeee-le!
Vydas, kaip kokia šmėkla, lakstė po mišką, o siaubas jį sekė iš paskos.
— Ir . , . O kas ten?
Prie krūmo Každailis pastebėjo kažką baltuojant ...
— Rūtelė — sušuko jis ir krito šalia apnuogintos, sulytos mergaitės. Rūtelės kūnas dar buvo šiltas ...
Kiek valandų praėjo šiame pragare — Každailis nenujautė.
— Vydai, mano brangusis, o kuo tu su tuo slibinu kovosi, jeigu neturi jokio ginklo, nei kardo? — žodžiai, tartum magnetofono juostelėje, atsimušė jo smegenų reizginyje.
Staiga, jo smegenis užliejo ir uždegė karšta lava. Jame viskas surizgo, suiro.
Du enkavedistai komandyrai, kapitonas Ivanas Kosyginas ir leitenantas Sergejus Krotovas ir jų karinis šoferis — bojecas Grigorijus Petren-ka, Griška vadinamas, baigė paryčiais savo linksmąjį ir labai nusisekusį savaitgalį.
Pasistatęs nediduką patefoną, bojecas Griška, nuolatos grojo didžiausią savo liaudies muzikos meno perlą — plokštelę: “Prichodila na bereg Katiuša. .
Jis tų plokštelių daug ir neturėjo, tik kelias. Labiausia jis mėgo “Katiušą” ir “Tris tankistus”.
Iš sudėvėtos plokštelės sklido kimus, girgždantis garsas, kartojantis vis tą pačią melodiją. Kai kada, tai vienoje, tai kitoje plokštelės vietoje imdavo kartotis tie patys žodžiai “prichodila na bereg Katiuša . . . prichodila na bereg Katiuša ... prichodila . . kol patefonas sustodavo groti. Snūduriuojantis bojecas Griška prasiblaivydavo tik tam, kad užsuktų patefono spyruoklę ir nukeltų mikrofono adatėlę pačion plokštelės pradžion. Užsnūdę knarkė ir abu komandyrai. . .
Mėnesiui prabėgus, Kaune, komunistų partijos leidžiama “Tiesa” paskelbė, kad lietuvis studentas Vydas Každailis buvo rusų enkavedistų komandyrų sugautas nusikaltimo vietoj, Vaišvydavos miške, kur jis išprievartavęs ir nužudęs lietuvaitę Rūtą Leonaitę. Po savaitės, “Tiesa” pa-papildė ankstyvesnįjį pranešimą trumpa žinute, kad Maskvos, komunistų partijos ir Lenino-Stalino “pravosudije”, už išprievartavimą ir “Aušros” gimnazijos aštuntos klasės mokinės Rūtos Leonaitės nužudymą pakaltintajam studentui Vydui Každailiui, paskelbė tokį, prie uždarų durų nutartą, teismo sprendimą:
“Buvęs Vytauto Didžiojo Universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto pirmojo kurso studentas Vydas Každailis, dvidešimt vienerių metų amžiaus, už išprievartavimą “Aušros” gimnazijos aštuntos klasės mokinės Rūtos Leonaitė, be to, apsunkinančiam aplinkybėm esant, kadangi nukentėjusi mergaitė patyrė sunkių kūno sužalojimų, nuo kurių ji ir mirė, kaltinamasis Vydas Každailis nuteistas aukščiausia tarybine bausme — sušaudyti.
Į prie uždarų durų vykusį teismą buvo atvežtas iš Kalvarijos psichiatrinės ligoninės suimtųjų skyriaus ligonis Vydas Každailis. Į prokuroro kaltinimus jis neatsakinėjo, visą laiką tylėjo. Tarybinis teisingumas ir teisė nerado reikalo kaltinamajam paskirti gynėją. Kaltinamasis nesiteisino.
Kad nusikaltimą įrodytų, buvo pakviesti du liudininkai: NKVD kapitonas Ivanas Kosyginas ir leitenantas Sergejus Krotovas.
Nutarimą paskelbus, po mėnesio, Vydui Každailiui skirtoji bausmė buvo įvykdyta, jis buvo sušaudytas.
