Ideologines šaulių savaites apraiškos
VYTAUTAS TYLONIS
Antroji Kultūrinė Savaitė buvo suorganizuota 1971 m. birželio 13 - 20 dienomis toje pačioje Dainavoje, prie žavaus Spyglio vandenėlio, prie lietuviško ežerėlio, eglėmis apaugusių kalnelių. Daugybė išdidžiai belinguojančių, žaliais lapais apsidengusių medžių, lyg žaidžiančių linksmai, žiūrėjo į kažką nesuprantamo. Aplinką ir įprastinę Dainavos gamtą pakeitė iš dangaus nukritusi šiluma.. . Spyglis tiesiog kunkuliuoja besimaudančiais šauliais. Jų privažiavo, prigūžėjo iš: Čikagos, Toronto, Delhi, Tillsonburg, Detroito ir kitur.
Laisvės vėliavos kilo ir leidosi
Jau sekmadienį, birželio 13 d., Dainavoje ėmė atsirasti šauliai. Prie registracijos būstinės, dr. Damušio hotelio, kuris buvo pasipuošęs balta, su raudonu kryžiumi, vėliava būriavosi uniformuoti, lyg kokie Amerikos admirolai, jūros šauliai. Prie kalnelio atvažiavusios mašinos, atsidusdamos, lyg nuovargiu pasiskųsdamos, sustodavo tartum pailsėti. Kiekvienas automobilis atveždavo net po kelis šaulius.
Nelengva buvo tokią stovyklą suruošti, taip pat daug rūpesčio ji atnešė stovyklos administratoriams, šiemet daugumas stovyklos pareigūnų buvo "švyturio” jūros kuopos šauliai iš Detroito. Stovyklos komendantas — Mykolas Vitkus, administratorius — Jonas Šostakas sen., jo pagalbininkas — ltn. Stasys Malinauskas, stovyklos gydytojas — dr. Kazys Pau-tienius (Kar. Juozapavičiaus — Klevelando šaulių kp. pirmininkas), gailestingoji sesuo Cecilija Balsienė, valgyklos vedėjas — Juozas Augaitis, valgyklos kontrolierius — Jonas Balnionis, maisto tiekėjas — Antanas Šiurkus, virtuvės vedėja — Vera Kulbokienė; padėjėjos — Marija Bylienė, Leokadija Banaitienė, Liuda Mačionienė, Emilija Lungienė, Konstancija Kirvelaitienė ir Ada Telyčienė. Ypatingai šioms šeimininkėms šauliai stovyklautojai buvo dėkingi už gerai paruoštą maistą, už tvarkingumą. Jūsų korespondentas patyrė, kad šios visos “Švyturio” jūros kuopos šaulės, tokiomis kaitriomis dienomis, negaudamos nei pasimaudyti nei grynu oru gamtoj pakvėpuoti, dirbo visiškai be jokio atlyginimo. Mane prašė LŠST c.v. pirm. V. Tamošiūnas ir LŠST c.v. jūros šaulių vadovas ir “Švyturio” kp. pirmininkas Mykolas Vitkus viešai nusilenkti šaulėms ir šauliams pareigūnams padėkos ženklan.
Pareigūnų buvo ir daugiau. Štai, mūsų šaunusis Joninių laužo paruošėjas — Juozas Kinčius; vėliavų tarnybos ir sargybų v-kas Vincas Kniūra; stovyklos sargybiniai — Jonas Balsys, Vladas Kazlauskas, Juozas Kinčius, Antanas Kriščiūnas, Vacys Slušnys ir Juozas Televičius.
Kiekvieną naktį, nuo 8 val. vakaro, paskirti sargybiniai negalėjo miegoti, nes turėjo visą naktį vaikščioti ir prižiūrėti tvarkos. Ltn. Mykolas Vitkus, šios stovyklos komendantas, įvedė stovykloje tikrai karišką drausmę ir tvarką.
Reikia pastebėti, gerai, kad šauliai
Paskaitininkas Vladas Mingėla ir Jūros šaulių švyturio kuopos pirm. Mykolas Vitkus.
Kultūrinės savaitės baigmėje, Dainavos koplyčioje kun. J. Borevičius atnašauja mišias šauliams.
įvedė medicininės pagalbos tarnybą. Pavyzdžiui, dr. Kazys Pautienis ir sesuo C. Balsienė suteikė medicinos pagalbą 8 šauliams.
Šauliškoji ideologija ir istorija iš visų paskaitų spinduliuoja
Savaitės bėgyje buvo skaitytos šios paskaitos: birželio 14 d. — teis. Vincas Šarka — “Bendradarbiavimas su kraštu”. Paskaita iššaukė gyvas diskusijas. Šiame lyg ir simpoziume dalyvavo per 30 asmenų. Santykių ir ryšių palaikymas su pavergtos Lietuvos gyventojais iššaukė didelį susidomėjimą. Paskaitininkas paminėjo Amerikon atvažiuojančius pavergtos Lietuvos svečius. Skaitė laiško iš Lietuvos ištrauką, kurio autorius mus prašo juos laikyti broliais, nes esą jie nekalti, kad gimė tokiose, o ne kitokiose aplinkybėse, t.y., komunistinės Rusijos valdomoje Lietuvoje. Kita atvykusi Amerikon motina klausinėjo mūsų nuomonės, būtent: ar jos sūnus inžinierius, įstojęs komunistų partijon... tik dėl tarnybos, būsiąs jau mūsų priešas? Iš viso, paskaita iškėlė daug klausimų į kurius prelegentas bandė atsakyti. Įdomu, kad toji besisvečiuojanti iš pavergtojo krašto motina, esą, gavusi iš daugelio Amerikos lietuvių patarimų — įsirašyti komunistų partijon, jeigu jos sūnus nekenks lietuviams. Diskusijose dalyvavo: V. Tamošiūnas, V. Išganaitis, J. Švoba, J. Balsys, Vyt. Keturakis, Kupetis ir daug kitų.
Daugumas paskaitos klausytojų labai griežtai pasisakė prieš visus tuos minkštastuburius “politikierius”, kurie nori bendradarbiauti su komunistų partijos atsiunčiamais nariais. Jie nori laikyti tikrais broliais, “vieno kraujo”, visus, čia atvažiuojančius. Tokių, komunistų partijos narių pavergtoje Lietuvoje yra vos tik 130,000: jie, aišku, stovi arčiau maskvinio lovio. Daugumoje tik iš tų bolševikinių — komunistų partijos narių ir jų šeimų bei giminių, pritariančių maskvinei okupacijai, teleidžiama keliauti į užsienius, o ypač į Ameriką. Tuo tarpu virš 2 1/2 milionų kolūkiečių, nepartinių darbininkų — lietuvių negali patekti į keliauti Amerikon leidžiamųjų sąrašus. Tie 2 1/2 milionų lietuvių, kurie yra mum patikimi, iš viso niekados negaus leidimo keliauti užsienin, šiuo tarpu, Amerikon. Aišku, mes bendradarbiaujame ir bendradarbiausime su savo broliais ir seserimis, su savo tėvais ir Sibiro kankiniais, 30 tūkstančių nužudytųjų artimaisiais, bet jokiu būdu — ne su stribais ir maskviniais budeliais.
Broliai ir sesės, idėjinis komunistas yra tarptautinis ir kosmopolitinis. Lietuvis tapęs idėjiniu komunistu, daugiau pasitiki rusu komunistu negu lietuviu — laisvos Lietuvos šalininku. Juk kasmet Lietuvoje dešimtimis ir šimtais suimami tie lietuviai, kurie myli savo kraštą, dėl jo laisvės kovoja. Juos “teisia” lietuviai komunistai teisėjai, sušaudo irgi lietuviai, o kartas ir rusai. Pagaliau, koks skirtumas laisvos Lietuvos lietuviui, kas jį sušaudys — ar rusas ar lietuvis komunistas, KGB tarnyboje esąs paniūra ?
Išvada beveik vienoda—jokio bendradarbiavimo su Maskva, šauliai turi žinoti, jog komunizmas šiuo metu žiauresnis, negu anksčiau. Maskvinio komunizmo vergijoje kenčia baisios vergijos jungą virš 200 milionų įvairių tautų žmonių. Negi ir mes jau taptume “duraki amerikancy”? Būkime realūs žmonės. Komunizmas patapo ne žavia idėja, savaimingai patraukiančia mases žmonių, bet epidemija, sunkiai išgydoma liga, kuria turi persirgti masės, kad įsitikintų jos pavojingumu, jos baisumu, negirdėtu žiaurumu. Ir galimas daiktas, toji epidemija, kaip cholera be vaistų, palies didesnius plotus, kol žmonija praregės ir pasiryš žūtbūtinei kovai laimėti laisvo žmogaus gyvenimą, kuris statomas ne ant kankinių kaukuolių, bet ant meilės ir teisingumo pamatų.
Kartą “Naujienos” rašė: “Komunistai išnaudoja kiekvieną pasisiūlusj bendradarbį. Išnaudoja juos Lietuvoje, Rusijoje, Kinijoje, išnaudos kiekvieną tremties “gudragalvį”, kuris tikisi galėsiąs perauklėti komunistus. O kai iš bendradarbių nieko daugiau komunistai nebegalės išspausti, tai pasiųs juos į psichiatrines ligonines, kad galėtų savaip perauklėti. Tokiam bendradarbiui jau šiuo metu reikia vadovautis šiuo šūkiu: “Jei išsiterliosime purve, širdis pasidarys raudona”.
Kiekvienas šaulys ar šaulė turi būti stiprūs laisvos Lietuvos kovotojai. Jiems nedera svyruoti. Bendradarbiautojai — Lietuvos išgamos. Kiekvienas, kuris rengiasi su komunistais bendradarbiauti (nesvarbu ar su rusų ar lietuvių) turės pats išsipurvinti, prarasti sąžinę, pasidaryti šnipu, išdavinėti savo geriausius bičiulius ir draugus. Kol jis pats neišsiterlios, kol neišpurvins savo artimųjų, savo tautos, tai į komunistų eiles nebus priimtas.
Šauliai nepriklausomybės kare
Šia tema paskaitą skaitė mjr. Kazimieras Daugvydas. Paskaitos pasiklausyti atėjo 28 šauliai. Mjr. Daugvydas rado daug ką papasakoti apie vykusias kovas frontuose, ypač lenkų fronte. Buvo įdomu išgirsti daug istorinių žinių apie šauliškąją Perlojos respubliką, kuri buvo įsteigta tarp Lenkijos ir Lietuvos, pasienio zonoje. Į Perlojos respublikos gynimą įsijungė šimtai narsių šaulių. Tos “respublikos” prezidentas ir vadas buvo kun. Petkelis, Perlojos klebonas. Kovos buvo aštrios ir pareikalavusios nemažai aukų. Rimtesnių kautynių Perlojos šauliai turėjo su lenkais apie dešimtį: Valkininke, Labanore, Linkmenyse, Bobriškėse, Dargužių kaime, Alytaus aps., Baltadvaryje, Traškūnuose, Andrioniškyje, Truskavoje ir Rubikiuose. Paskaitininkas papasakojo daug įdomių karinių įvykių, ypač iš Perlojos šaulių kovų, kadangi mjr. Daugvydas pats asmeniškai tose kovose dalyvavo, viską matė savo akimis. Tuo laiku 1 pėstininkų pulkas toje apylinkėje saugojo gan ilgą barą. Perlojos šaulių buvo per šimtą vienoje kuopoje. Kuopa neteko 10 šaulių nukautais ir kur kas daugiau sužeistais.
Buvo šiek tiek ir diskusijų. Diskusijų dalyviai ir įvairių įdomių ir vertingų minčių papildytojai: V. Tamošiūnas, V. Išganaitis, gen. št. plk. J. Šepetys, teis. Šarka, Vyt. Keturakis.
Šią įdomią paskaitą mjr. K. Daugvydas skaitė 1971 mirželio 15 d.
1971 m. birželio 16 d. gen. št. plk. J. Šepetys daug gilių įspūdžių paliko šauliams savo vertinga, gilaus turinio paskaita: “Šaulių paskirtis tremtyje”.
Paskaitos klausėsi apie 50 asmenų. Pagrindinės mintys — šaulių Sąjunga Tremtyje ir jos, kaip buvusios ginkluotos organizacijos uždaviniai šiandien, ateičiai ir praeityje Lietuvos laisvės kovose. Šaulių ir partizanų reikšmė ir vaidmuo išsilaisvinimo kovose. Pulkininko Šepečio pabertos gilios mintys paliko neužmirštamų įspūdžių. Susidomėjimas buvo tikrai didelis, nes šauliai nenorėjo skirstytis, bet uoliai dalyvavo diskusijose, o kai kurie (M. Šnapštys) pateikė beveik naują, paskaitą. Plk. šepečio paskaita yra skelbiama šiame KARYJE.
Tą pačią dieną, apie 10 vai ryto, buvo skaityta LŠST c.v. Spaudos informacijos vadovo Vlado Mingėlos paskaita: “Amerikos lietuvių gausi parama Šaulių Sąjungai 1919-1921 metais”. Ir ši paskaita yra atspausdinta šiame KARYJE.
Moterų šaulių diena
1971 m. birželio 17 d., ketvirtadienis, praėjo nuotaikingai. Iš Detroito vis daugiau ir daugiau ėmė važiuoti, šaulėmis užpildyti, automobiliai. Padaugėjo moterų. Jos tautiniais drabužiais pasipuošusios. K. Kodatienė, LŠST c.v. Moterų vadovė dėvėjo dar nepriklausomos Lietuvos laikų šaulės uniformą. “Šaulės Tremtyje” redaktorė Stefa Kaunelienė atėjo didžiojon posėdžių salėn tautiniais drabužiais pasidabinusi; ji pristatė šaulės Stefos Rūkienės Sibiro atsiminimų knygos “Grįžimas į laisvę” II tomą. Istorikė, gilios sielos idealiste lietuvė. S. Kaunelienė, šios knygos apžvalginėje paskaitoje parodė ir literatūrinio nusimanymo. Knygos įvertinimas buvo perdėm teigiamas. Vietomis pateikdama iš knygos citatų, sugraudino visus klausytojus, jaudinosi ir pati knygos pristatytoja, nesulaikydama graudulio ir ašarų. Apie 50 klausytojų labai karštai priėmė “Grįžimas į laisvę” knygos pristatymą ir dėkingumą išreiškė nepaprastai audringomis katutėmis. Prelegentė pasiūlė šią knygą būtinai perskaityti patiems ir patarti kitiems. Niekur nepažinsi tiek bolševikinės žiaurios tikrovės, kurioje tiek daug kankinių, kalinių, kacetininkų, neteisybės, brutalumo, ir tiek daug žiaurių komunistinių, beširdžių budelių.
Š. V. Mingėla, prieš šešias savaites svečiavęsis Hot Springs, Arkansas valstijoje, pas rašytoją Stefą ir Kostą Rūkus, atvežė jos didelį apgailestavimą, kad ji pati negalėjo atvykti į šauliškąją Kultūrinę Savaitę, nors taip labai norėjo! Tad, visiems šauliams ir šaulėms abu Rūkai perdavė širdingų linkėjimų. Palinkėjo sėkmės.
Š. kun. Viktoras Krisčiunevičius, šv. Petro parapijos klebonas, savo paskaitos turinį įrėmino “Dievui ir Tėvynei” rėmuose. Jis šiuo metu garsėjo savo neeiline iškalba ir giliu turiniu. Jo pamokslai — tai gerai ir išsamiai paruoštos paskaitos. Ir šioje Moterų šaulių dienoje paskaitininkas vaizdžiai išdėstė daugumos lietuvių patriotų kunigų pastangas kovojant dėl Lietuvos laisvės, anomis Nepriklausomybės karo dienomis. Daugis kunigų, kaip Maironis, Vaižgantas, Matulaitis, Skvireckas, Prapuolenis ir daugybė kitų rūpinosi tautos laisvės idealų įgyvendiminmu ir lietuvių kultūros augštesnėn pakopon iškėlimu.
Šios dienos saulėlydyje šaulės buvo dar nepavargusios ir suruošė bendrą sesių ir brolių linksmavakarį. šaulės tą suėjimą pavadino “Vakaronė”. K. Kodatienės rūpesčiu buvo paruoštas, “ant greitųjų”, linksmas montažas. Montažo aktorės: S. Kaunelienė, M. Šimkienė, B. Selenienė — o gal ir daugiau ? Po visos dienos įtempto darbo, paskaitų klausymo, bėginėjimo ir Spyglio vilionių, toks linksmas atgaivis buvo labai vietoje. Praskaidrėjo nuotaikos. Salėje klegėjo linksmas, sakyčiau, skautiškas, bet kartu — šauliškas juokas. Vėliau sekė “ekspromtu” pasirodymai: deklamacijos, tautinės dainos, kurias dainavo visi — ir balsingesni ir bebalsiai. Broliai šauliai neapsileido sesėms. Atsirado deklamatorių ir net solistų. Buvo linksma, jauku ir visi jautėmis kaip namie.
O Stasio Butkaus šaulių kuopos Moterų vadovė pavaišino vaisvandenėliais. Moterų diena, atrodo, labai nusisekė: dalyvavo per 50 šaulių, bet .. . tikimės, jog ateity bus dar šauniau ir reikia tikėtis, dalyvaus bent šimtinė.
Vieno negalėjome atsikratyti, kad tos dienos taip greit nebėgtų. . . Viskas kažkaip pergreit. Nespėjai kurios įdomios, gilaus turinio, paskaitos išklausyti, jau, štai, antrojon skubame. O, be to, kad nebūtų tų “simuliantų” . .. būtų daugiau klausytojų.
Jūros šaulių diena — birželio 18
Penktadienį 9 val. ryto skubėjome į šios dienos oficialų atidarymą. LŠST c.v. Jūros šaulių vadovas Mykolas Vitkus pristatė dienos vadovą, LŠST c.v. I sekretorių Jurgį Baublį.
Š. J. Baublys skaitė didelio susidomėjimo susilaukusią paskaitą: “Lietuvos žemės paviršius nuo pat ledynų gadynės”. Ši, tikrai įdomi, mokslinė paskaita buvo perteikta suprantama populiaria kalba, nevartojant (kur buvo galima išvengti) mokslinės terminologijos. Paskaitos turiniui paaiškinti bei pagilinti — pailiustruoti prelegentas naudojo savo pagamintą rel-
↑Kultūrinėje savaitėje, birželio mėn. 20 d., šauliai žygiuoja prie kryžiaus padėti ąžuolo lapų vainiką — kritu-siems 1941 metais Laisvės Kovotojams. Nuotr. K. Sragausko
Dr. Pautienis skaito paskaitą Jaunimo dienos programoje.
jefinį Lietuvos žemėlapį, kuriam jis paaukojo savo laisvalaikius ir atostogas, beveik, per 10 metų.
Be to, J. Baublys prisiminė Jūros šaulių, o kartu ir skautų veiklos pradžią 1927 m. ir tos veiklos pradininką prof. Šimoliūną. Prabėgomis užsiminė 1936 m. Jūros dieną, Klaipėdoje surengtą. Mintys buvo įdomios: prisiminimai grąžino mus į kuriamos laisvos Lietuvos žemę.
Šioji paskaita susilaukė didelio susidomėjimo. Buvo daug klausimų, į kuriuos mielai atsakė įvairių talentų J. Baublys. Dėl vietos stokos jos neįmanoma atpasakoti. Klausytojai norėtų ją matyti kuriame nors žurnale išspausdintą.
“Klaipėdos kraštas ir jo ekonominė bei kultūrinė reikšmė Lietuvai” paskaitą skaitė LŠST c.v. vicepirmininkas K. Milkovaitis.
Prelegentas užbaigė savo paskaitą šiomis mintimis:
Turime būti realistai, galvodami apie Klaipėdos ir visos Lietuvos laisvę, kad laikas dirba mūsų naudai. Laiko begalybėje viskas keičiasi, nyksta ir auga. Laiko dulkėse išnyko jau ne viena despotų imperija, tad tikime, jog išnyks ir mūsų valstybės pakasėjai. Ne tie laikai! Vergijos ir nužmoginimo imperijos — kalėjimai ima svyruoti. Gal tas laikas arti, o gal reikės kiek palaukti. Prisimenant Staliną, žinome, kad jam nepavyko ištremti Dievą iš Rusijos, kaip Hitleriui nepavyko išnaikinti žydų tautos, taip jokia jėga žemėje nepajėgs pavergti lietuvių tautos dvasios, bei idealų.
Mes gyvensime ir kovosime iki Lietuva su Klaipėdos kraštu vėl taps laisva ir suvereninė. Ne visos mažos tautos sunaikinamos. Štai, Izraelis, 2.75 milionai gyventojų stojo kovon prieš 100 milionų arabų, ir 1967 m. žaibiniu karu juos visiškai sutriuškino kovos lauke. Sovietija didelė valstybė, bet neturi moralinių ir dorovinių vertybių. Be to, ji yra pavergusi apie 120 milionų kitų tautų žmonių. Sovietija ne vien pavergė Lietuvą ir jos žemes. Ne! Dar carų valdomoji Rusija yra paglemžusi 800,000 ketvirtainių mylių teritorijos (Sibiras ir Mongolija). Pagaliau, kiniečiai nori tas žemes atgauti, nes jie trokšta savo teritorijos plote turėdami net 800 milionų gyventojų. Taigi, mes ne vieni!
Šioji paskaita, turime viltį, bus paskelbta padidintame KARY, o gal kur kitur. O reikėtų tai padaryti!
Jūros šaulių dienos programa, po paskaitų, buvo tęsiama prie Spyglio ežero.
Sesių buvo nupintas didžiulis ąžuolinių lapų vainikas; iškilmingai pagerbti žuvę lietuviai jūrininkai ir partizanai. Tam iškilmingam momentui atžymėti, sesė K. Kodatienė sukūrė lyg ir maldą-eilėraštį ir jį perskaitė prieš vainiko paskandinimą.
ŽUVUSIEMS JŪREIVIAMS
Spyglio bangose vainikas liūliuoja,
Baltijos jūroj brolis dejuoja.
Pačioj jaunystėj ir stiprume
Ramiai užmigęs jūros dugne.
Lietuvos vardą garsint norėjo
Ir nepabūgo audrų, nei vėjo...
Kas gi jūreivio širdį supras,
Jausmus gyvųjų, kas jiem nuneš?
Jųjų žuvimas— tautos palikimas—
Ryžto ir meilės Baltijos jūrai.
Kuri gintarais ašaras lieja—
Ir vėl jūreivį traukia vilioja.
Vainikas skęsta jų didžiai pagarbai,
Jausmai ir mintys kaupiasi maldai.
Teneišnyksta amžiams didvyriai,
Baltijos jūrą šventai pamilę...
Ši liūdna apeiga daugeliui sujaudino širdį ir jų akys grauduliu palydėjo, į Spyglio 30 pėdų gelmes, skęstantį vainiką, šias liūdnas apeigas prie rymojančio Spyglio užbaigėme sugiedoję giesmę “Marija, Marija”.
Apeigoms vadovavo LŠST c.v. vicepirmininkas K. Milkovaitis. Vainiko skandinimo ceremonija buvo atlikta 7 val. p.p.
Priešpietinėmis valandomis, š. Jurgio Baublio vadovybėje, stovyklautojai šauliai buvo supažindinti su įdomiu šių laikų nardymu ir mūs pačių jaunais narais.
Jaunieji šauliai narai parodė turimus nardymo aparatus. Robertas Leonavičius yra baigęs tos rūšies mokslus ir gavęs atitinkamą pažymėjimą. Parodomajame nardyme šis vyras parodė, kaip jis gali išsilaikyti iki 1 valandos po vandeniu, 30 pėdų gilumoje. Su juo dalyvavo Jonas Naujokaitis. Jis tegalėjo, su savo iš vandens iškištu vamzdeliu, po vandeniu įgrimsti negiliai, kad vamzdeliu galėtų nuolatos įkvėpti orą. Tai vis būdai ir bandymai kurie domina jaunuosius šaulius, prie kurių priskirtinas ir šaudymo sportas.
Visus paaiškinimus davė, labai suprantamai, vadovas Jurgis Baublys.
Bent keliais bruožais paminėtinas šaulys, fotoreporteris, Kazys Sragauskas. Jis buvo suruošęs savo foto darbų parodą 1969 m. birželio mėn. 15-22 d. šaulių Kultūrinėje savaitėje, Dainavoje. Panašią, tik su naujomis nuotraukomis, parodą jis suruošė ir šioje šaulių Kultūrinėje savaitėje. Foto nuotraukos vaizdavo daugelio lietuvių organizacijų veiklą Detroite.
Tūkstančiai nuotraukų bylojo apie lietuvių pastangas išlaikyti lietuvybę ir kovoti dėl mūsų krašto išlaisvinimo. K. Sragauskas susilaukė šaulių ir nešaulių pagarbos ir pripažinimo. Daugelis siūlo iš K. Sragausko nuotraukų išspausdinti didelio formato nuotraukų, su paaiškinimais, albumą. Toks albumas turėtų būti didelis ir pareikalautų stambios sumos pinigų. Reikėtų kam nors ryžtis šį svarbų Amerikos lietuvių veiklos istorijai darbą pradėti. Tačiau, tai ne vieno žmogaus darbas!
Kaziui Sragauskui, visi, parodoje apsilankę ir jo darbą įvertinę širdingai dėkoja, o ypač LŠST centro valdyba, su jos pirmininku V. Tamošiūnu, už Ideologinės - Kultūrinės šaulių savaitės Dainavoje praturtinimą ir pagražinimą.
