ŠAULIŲ PASKIRTIS TREMTYJE
(Tema diskutuota šaulių Kultūrinėje savaitėje 1971 m. birželio 13-20 dienomis, Dainavoje)
Gen. št. plk. JONAS ŠEPETYS
Išeivijos politinėje veikloje kartais pasisakoma, jog atsiradus galimybei atstatyti nepriklausomybę, prisireiksią ir ginkluotos pajėgos. Anot kaikurių, niekas mums nepriklausomybės veltui neduos, ją turėsime patys išsikovoti. Toks kategoriškas teigimas, esmėje gal ir teisingas, bet atrodo nerealus — kaip išsikovoti, kaip sudaryti karinę jėgą kuri būtų veiksminga nepriklausomybę atstatyti? Suprantama, kad dabartinėse sąlygose atsakymas yra absoliučiai neigiamas: tokios jėgos, kuri nugalėtų dabartinį Lietuvos okupantą, mes negalime sudaryti nei čia, išeivijoje, nei kada nors galėtume sudaryti Lietuvoje. Tik įvedus galimumų sąlygą, klausimas darosi švelnesnis. Galimumai mums palankūs tuo, kad jų ribos plačios, galinčios išsiplėsti net iki mūsų politinių interesų. Kaip sakoma, pasaulis yra nepastovus, galingųjų vidujinės santvarkos, bei jų išoriniai santykiai gali keistis mums palankia kryptimi. Šia prielaida yra paremta ir politinė išeivijos veikla. Dar daugiau, toji prielaida politiką įpareigoja veikti pagal augščiau minėtą teigimą, pritaikytą politikai, būtent: niekas kitas mūsų negins ir mūsų reikalais nesirūpins, jeigu mes patys nesirūpinsime. Tatai mūsų politiniai veiksniai ir daro, naudodami visas prieinamas priemones pakreipti pasaulinius įvykius į savo pusę. O, karinė jėga paprastai yra tik politikos įrankis. Mūsų aptariama karinė jėga tad yra derintina su mūsąja politika. Nors politinės veiklos pagrindas šiuo metu yra ne ką realesnis kaip karinės, bet politinės veiklos neatsisakoma. Karinė veikla, derinama su politika, tad įgyja prasmę: kokie yra galimumai politinei veiklai, tokie yra ir karinei; jeigu politika tikisi priartėti prie nepriklausomybės atstatymo, tam atstatymui bus reikalinga ir naudinga karinė pajėga, nežiūrint kokio dydžio ji būtų. Tokie politikos reikalavimai jau būtų tremties galimumų ribose.
Iš to, kad aš čia jums, šauliams, tas mintis dėstau, numanu jog jus noriu pasiūlyti kaipo tinkamą tokiai jėgai sudaryti organizaciją, faktinai jau esančia tokios jėgos užuomazga. Tik šauliai, atsikūrę tremtyje, galėtų tą karinę idėją realizuoti, nes jie yra kariniai organizuoti, veiklūs, auganti skaičiumi ir net besipraktikuoją vartoti rankinius ginklus. Svarbu, kad Šaulių Sąjunga yra pastovi organizacija, gyvuojanti savo veikla, nereikalaujanti politinių veiksnių rūpesčio ar paramos. Man atrodo kad šauliai, jau savo buvimu, nejučiomis įsijungia į politinę tarnybą. Jeigu, kaip sakoma, politikai prireiktų ginkluotos pajėgos, tik Šaulių sąjunga galėtų tokią jėgą sudaryti. Nors tai būtų nedidelė jėga, bet daugiau negu jokia; nors rankinis ginklas menkas palyginus su dabartine karine technika, bet ir toks ginklas yra reikalingas. Tatai rodo ir šių dienų karai, kur šalia atominių galybių, veiksmingi yra ir partizanai ginkluoti tik rankiniais ginklais.
Šitoks politinių ir karinių veiksnių derinimas atitiktų mūsų netolimos praeities praktiką, kuri prasidėjo nuo pat nepriklausomybės praradimo. Trumpai tą praeitį peržvelgę, matysime, kad šauliai čia tremtyje, būdami politinėje tarnyboje tik pratęstų mūsų tradicinį politinių-karinių veiksmų lygiagretumą.
Su nelaisve žmogų užgula ateities nežinia, kuri paprastai būna pilna baimės ir netikrų vilčių. Bolševikai, okupavę Lietuvą, jos nepriklausomybę naikino palaipsniui, savo piktus kėslus pridengdami melaginga propaganda, teikiančia vilčių, kad laisvės gal dar kiek paliks. Viena tų vilčių buvo ir mūsų kariuomenės palikimas tautinėje formoje, teritorinio korpo pavidale, nors ir įjungto į raudonąją armiją. Kol kariuomenė tebėra savo žemėje, tol ji teikia vilčių, kad nepriklausomybė dar egzistuoja. Deja, tai buvo tik okupacijos švelninimo priemonė, kad nesukėlus pasipriešinimo. Tolimesnė okupacijos eiga naikino paskutines viltis. Kai Lietuva buvo įjungta į Sovietų Sąjungą ir teritorinis korpas faktinai tapo raudonosios armijos belaisvis, organizavosi politinis pogrindis ir kartu mezgėsi pogrindiniai kariniai daliniai jau grynai partizaninio pobūdžio. Ištikrųjų, politinis ir karinis sektoriai tuomet neatskiriamai sudarė vieną politiniai-karinę rezistenciją. Kaip žinome, šis pogrindis okupacijų sąvartoje išėjo viešumon su ginklu, užėmė pirmiausia Kauną ir iš ten paskelbė nepriklausomybės atstatymą. Šio partizaninio karo dalyviai buvo įvairūs: grynai civiliai, buvę policininkai, šauliai, pavieni kariai, o Vilnijoje dar ir buvusios mūsų kariuomenės daliniai, spėję atsipalaiduoti iš raudonosios armijos. Nors šis karinis žygis ir nepriklausomybės atstatymas naujojo okupanto buvo suniekintas, jis mums lieka pavyzdžiu, kaip tik rodančiu karinių jėgų, nors ir mažų, reikalingumą, vykdant politinius tikslus.
Lygiai ir naujojo okupanto kėslai pradžioje buvo sunkiai atspėjami. Ir šį kartą viltasi kad nepriklausomybė gal išliks, nors karo veiksmų ir suvaržyta. Ta viltimi, buvusio teritorinio korpo kariuomenė nebuvo paleista, bet iš jos buvo suorganizuoti vadinami Savisaugos batalionai, kurie neturėjo jokio kito tikslo kaip savo krašto saugumą karo metu. Bet ir vėl, nepriklausomybės viltims nykstant, iš naujo organizavosi politinis pogrindis, tuo pačiu duodamas rezistencinę paskirtį ir Savisaugos batalionams, būtent: budėti politikos tarnyboje, belaukiant kitos progos nepriklausomybę vėl atstatyti. Karo laimei krypstant į Sąjungininkų pusę, nepriklausomybės viltis žadino karo laimėtojų žadama teisinga taika. Karui einant į galą, buvo konkrečiai susirūpinta sava būsima kariuomene, ko pasėkoje buvo suformuota Vietinė Rinktinė, kuri prisijungusi Savisaugos batalionus, pasiektų kuo ne buvusios mūsų kariuomenės pajėgumą. Kaip tik dėl per viešo Rinktinės tikslo demonstravimo, ji buvo okupanto sunaikinta.
Lyg pratęsiant Vietinę Rinktinę, Žemaitijoje, atskirų karių iniciatyva, iš įvairių karinių dalinių, šaulių bei partizanų susikūrė atmintina Tėvynės Apsaugos Rnktinė, turėjusi jau du pulku ir beformuojanti trečią pulką. Visuotino karo eiga Lietuvoje sunaikino ir šią ginkluotąją pajėgą, neatsiekusią savo tikslo.
Pagaliau ilgasis partizanų karas, paskutinė pastanga nepriklausomybei išlaikyti, kuris tiktų pavadinti ginkluota politine veikla Lietuvoje, vyriausiam politiniam organui, VLIKUI, jau esant užsienyje. Su paskutinio partizano mirtimi pasibaigė ginkluotos pajėgos buvimas savo krašte, ir kartu prasidėjo beginklė politinė veikla užsieniuose.
Dabar, kai viskas žinoma, dažnas gali anuos veiksmus pakritikuoti, kad buvo daroma negerai, kad reikta kitaip daryti, kitaip politikuoti bei kariauti. Tačiau teisingas istorinių įvykių vertinimas galimas tik užmiršus visa ką žinai ir grįžus į įvykių vietą ir to meto aplinkybes. Žmogus klysta, bet tai daro nežinodamas ir be blogos valios. Vienu požiūriu visi turim sutikti, būtent, kad anuos politinius bei karinius veiksmus lydėjo kilnus visų noras grįžti į nepriklausomybę. Tas pats nepriklausomybės motyvas lydi ir išeivių veiklą. Dėl šio tikslo, jo garsiai neskelbdama, yra atsikūrusi ir Šaulių Sąjunga, nes gi jos šūkis — Nepriklausomai Lietuvai! Šaulių karinis tikslas Tėvynėje buvo visuomenės karinis parengimas ir valstybės gynimo ugdymas. Perkėlus šią šaulių veiklą į išeivijos bendruomenę, ji puikiai derinasi su politine išeivijos veikla. Jeigu ko galima kariniai pasiekti išeivijoje, tai kuo plačiau sušau-linti bendruomenę. Visų pirma, remiant jau gyvuojančius šaulių vienetus.
Be karinės veiklos, šauliai Lietuvoje buvo aktyvūs visuomenininkai, vykdę valstybinių švenčių minėjimą, globoję istorines vietas, tautą kultūrinę daina, vaidyba bei sportu. Reikiant, šauliai gelbėjo policijai, gaisrininkams, teikė sanitarinę pagelbą. Ši visuomeninė šaulių veikla, iš dalies, pritaikoma ir išeivijos bendruomenėje. Jau dabar šaulių pagalbos dažnai šaukiamasi parengimuose bei tautinių švenčių minėjimuose. Šaulės moterys atlieka karitatyvinius bei kitus gerus darbus. Uniformuoti šauliai su savo vėliavomis, šalia kitų organizacijų, yra vieni ryškiausių tautinių eisenų reprezentantai. Šauliai, įsijungdami bendruomenėn, suteikia jai ryškesnį politinės kovos bei patriotizmo atspalvį.
Šios glaustos mintys pateikiamos kaipo pagrindas diskusijoms šaulių ideologijai tremtyje aptarti ir nustatyti šaulių vietą išeivijos bendruomenėje.
