Partizanai: Istorija ir dabartis

Paskutinėmis Nepriklausomybės dienomis Kybartuose

K. K. MORKŪNAS

Išaušo gražus ir šiltas 1940 metų birželio 15 dienos rytas. Saulė, kopdama medžių viršūnėmis, žadėjo šiltą ir malonią dieną.

Pavalgiau pusryčius pas J. Kalvaičius, pas kuriuos ir gyvenau būdamas viengungis, tada eidamas 29-tus metus.

Kybartų miesto policijos nuovada, reprezentacinė prie Vokietijos sienos, buvo įkurdinta puošniuose Lietuvos Banko rūmuose. Aną minėtiną dieną, darbą pradėjau 8 val. ryto.

Dirbau nuobodoką ir monotonišką raštinės darbą, kurį lengvai galėjo atlikti grakšti ir švelnių pirštų mergaitė—mašininkė. Bet, tais laikais nebuvo madoje samdyti policijos tarnybai dailiąją lytį. Todėl lengvas moteriškas darbas beveik visose policijos nuovadose buvo pavestas vyrams. Įstaigoje nuolatiniais dirbome aš ir raštvedys Kazys Zaganevičius. Eilė kitų policijos valdininkų-tarnautojų dirbo miesto kvartaluose ir valsčiaus ribose.

Persimetęs keliais sakiniais su bendradarbiu Zaganevičium apie vakar dienos įspūdžius ir vietines miesto naujienas, pokalbį nukreipiau į politinę temą: paskutinių dienų politinė situacija, ryšyje su Sovietų Sąjunga, nieko gero nežadėjo. Rusų karių įgulos, lyg Trojos arklys, tik jau ne medinis, bet plienu kaustytas, jau nuo pirmų dienų mane baugino. Būdamas darbe ir gyvendamas visai pašonėje prie tuo metu galingos Vokietijos, kartais mintyse ramindavau save: nejaugi ši galinga valstybė, amžių bėgyje atkakliai vedusi savo garsųjį žygį “Drang nach Osten”, taip ramiai ir šaltai žiūrės į bręstančius įvykius Baltijos krantuose. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, mes ir mūsų kaimynai Latvija ir Estija, buvome parduoti, lyg kokia prekė, Berlynui ir Maskvai besidalinant interesų sferomis.

Pirma valanda — pietų pertrauka. Dažnai, pietų pertraukos metu, susidarius grupelei valdininkų, eidavome pietauti į Virbalio geležinkelio stoties bufetą. Šį kartą kompanijai nesusidarius, pietų valgyti parėjau namo. Neturėdamas ką įdomesnio nusitverti, nuėjau į savo kambarį poilsio.

Atsiminimų autorius Karolis K. Morkūnas

—    Ar rengiesi naktį merginėti, kad dieną lovoje guli? — pašaipiai paklausė kambario šeimininkė.

Buvo smagu ilsėtis, gražus vidudienis ir tyku. Pro atvirą langą buvo girdėtis paukščių erzesys medžių šakose. Prisiminiau savo tėviškę, kuri toli nuo čia — Mūšos krantuose, jos šilkinį pievų žalumą, ypač mielą ūkininkui. Lengvas poilsio mieguistumas ėmė merkti man akis.

—    Kelkis, kelkis, Kazimierai, — staiga mane pažadino skubomis įėjęs į kambarį nuovados bendradarbis.

—    Tu čia miegi, o mūsų dienos gal jau suskaitytos.

Skubiai rengdamasis atsakiau: — Kokį pokštą tu čia man pasakoji.

Per eilę tarnybos metų Kaune, Marijampolėje ar čia Kybartuose, ne laiku būti prikeltam, buvo lyg eilinė tarnybos dalis, nesukelianti jokių abejonių, ar klausimų.

—    Pokštai! — atkirto bendradarbis. — Įstaigoje gauta telefonograma, kad trečią valandą raudonoji armija peržengė Lietuvos sieną. Tai tau ne pokštai, Kazimierai!

O, čia jau ne eilinis pokštas ... ir dešinė koja įstrigo bato aule. Nei pirmyn, nei atgal, ir rankose pajutau tokį silpnumą, lyg tėviškėje po šienapiūtės. Visą kaltę suverčiau batsiuviui, už perdaug mandriai pasiūtus batų aulus.

Mūsų pokalbį jau buvo nugirdusi už durų buvusi šeimininkė. Su pilnomis išgąsčio akimis ji pažiūrėjo į mus: — Rusai?!

—    Taip, miela ponia, sudiev, jau po mūsų brangios ir mielos Lietuvos. — Ponios Kalvaitienės akyse pasirodė ašaros.

—    Ar sugrįši dar vakarienės? — Aišku, — atsakiau, tačiau, taip vakarienei manęs ir nesulaukė.

Skubėjome į policijos nuovadą. Mieste gyvenimas virė sena ir nusistovėjusia vaga. Vienoje iš didžiausių Lietuvos geležinkelio stočių garvežiai puškėjo, švilpė, garais prunkštė, ir garsiai trankė stumdomus vagonus, keldami mieste kasdieninį triukšmą.

Žalia šviesa—rodyklė rodė į Vokietiją, kelias traukiniams laisvas. — Ar ilgai? — pagalvojau artėdamas Lizdeikos gatve įstaigon.

—    Ak, tu brangi, mano tėviškėle ir įpusėjusios senbernio dienos, — širdyje pajutau didelę meilę ir gailestį. — Ar nebūtų geriau šią dieną ramiai darbuotis gimtinėje, Saločiuose ir po sunkaus dienos darbo ūkyje, gaivintis tyru Mūšos vandeniu. — Mintimis aplankiau tėviškę ir savuosius. Visi lygiai sėdime to paties likimo vežime, tik savisaugos instinkto vedinas norėčiau būti savųjų tarpe.

—    Ko nieko nesakai, — klausia kolega eidamas kartu, tuo pertraukdamas mano mintis. Aš tyliu ... ir ką pradėti, mielasis, pakalbėsime įstaigoje.

Nuovadoje radau jau visus iškviestuosius. Senesnieji, čia Kybartuose gerai šeimyniškai įsikūrę, turėjo telefonus, tai pirmieji ir atvyko. Nuovados viršininkas Stasys Valiukaitis kreipėsi į mus:

—    Mieli ponai, turiu jums pranešti labai liūdną ir tragišką žinią. Ką tik gauta telefonograma iš Vidaus Reikalų ministerijos, perduota per Vilkaviškio apskr. viršininko įstaigą. — Patalpoje buvo įtempta tyla. S. Valiukaitis skaitė tekstą: “Sovietų Sąjungos kariuomenė, birželio mėn. 15 d., 3 val. popiet, perėjo Lietuvos sieną šiose vietose — Eišiškės, Druskininkai, Gudagojo stotis, Druskininkėliai, Dūkštas ir Pabradė. Sovietų kariuomenės pasitikti į Gudagojo stotį išvyko generolas Vitkauskas. Įsakau policijos tarnautojams nepasišalinti savavališkai iš einamųjų pareigų. Pavestose miesto ir valsčiaus ribose turi būti išlaikyta tvarka ir ramybė ir sudraustas bet koks išsišokimas prieš Sovietų kariuomenės karius.”

Tai buvo policijos jėgų mobilizacijos įsakymas. Visi pareigūnai pasiliko nuovados patalpose. Buvo tikrinami ginklai, apsirūpinama pavojaus meto priemonėmis, kas policijos statute reiškė: švilpukas, užrašų knygelė, šoviniai, laikrodis ir kišeninė lemputė.

Kažinkur, kaip atrodė, veržiasi į Lietuvos teritoriją svetimos kariuomenės masės. O čia, viskas tas pats — ankstyvo popiečio saulės nutviekstas dailus ir pernelyg laibas bažnyčios bokštas, matomas pro nuovados langus ir nuo įeinamųjų durų, tas pats mieguistas didžiulis, baltai nešvarių sienų, Virbalio geležinkelio stoties masyvas, neproporcingai didelis, palyginus su apylinkės pastatais, panašus, bent iš tolo, į Kauno katedrą prigulusią žemų senamiesčio namų tarpe. Buvo juntamas keistas ir naujas budraus įsiklausymo pojūtis, pažįstamas tik karo metu, kada įsiklausoma į tolimą kanonadą. Nors tos kanonados negirdėti, tačiau įaudrinta vaizduotė girdi ir jaučia žemę drebant ir regi bombardavimo vaizdus.

Prasidėjo nevilties ir laukimo valandos. Telefonas skambėjo be pertraukos. Pasienio, kriminalinė, saugumo, geležinkelių ir kaimyninės nuovados teiravosi ir klausinėjo.

Kas naujo šią valandą?... Nuovados patalpos skendo tabako dūmuose, visi vyrai rūkė, lyg pasamdyti ir taip tramdė įtemptus nervus.

Pavakariop, staiga, visus sudrebino nepaprastas telefono pranešimas. Skambino kaimyninės, gretimos geležinkelio stoties policijos viršininkas. Geležinkelietis pranešė: — Geležinkelio stotyje “schema numeris pirmas”. Prašau prisiųsti vyrus, ar perimti apsaugą savo žinion.

—    Schema numeris pirmas!? — beveik suriko Valiukaitis.

—    Taip, — pakartojo iš geležinkelio policijos: — schema numeris pirmas.

Visi palinko viršininko link. Visi policijos valdininkai žinojo tą slaptažodį. “Schema numeris pirmas” reiškė valstybės prezidentą.

—    Kiek man žinoma, — galvodamas pasakė St. Valiukaitis, — geležinkelio ribose viešoji policija negali veikti. Tam yra geležinkelio policija. Jeigu tau neužtenka savų vyrų, — Valiukaitis jau visai susivokė, ką atsakyti, — skambink šaulių būrio ar kuopos vadui, ir iš jų gausi šaulių papildomai sargybai. Mano vyrai parengties stovyje. O, kai tik “schema numeris pirmas” pajudės iš geležinkelio ribų, aš tuoj perimu apsaugą.

Tuo pat metu nuovados v-kas St. Valiukaitis telefonu iššaukė šaulių būrį papildomai apsaugai į nuovadą. Iš geležinkelio policijos nuovados netrukus pranešė:

Žinia jau apibėgo Kybartus ir stoties rajone ima slankioti daugybė žmonių, kurie, šiaip kas vakaras, rinkdavosi sutikti liuksusinį greitąjį traukinį “Mitropa”. Traukinys — Berlynas, Karaliaučius, Virbalis — pasų kontrolė — Kaunas, Šiauliai, Ryga. Tai būdavo kybartiškių kasdieninė pramoga, na, o čia, dar ir įžymūs svečiai iš Kauno.

Svečiai buvo sustoję pirmosios klasės kambary pailsėti. “Schema numeris pirmas” išvyksta iš geležinkelio stoties ir žada sustoti gimnazijos rūmuose. Telefoninį ryšį palaikė abiejų policijų — viešosios ir geležinkelių — nuovados, suderindamos veikimą. Tarp įstaigų buvo bent trys šimtai metrų atstumas. Netoli buvo ir gimnazijos rūmai — Bažnyčios gatvėj, greta katalikų bažnyčios.

Paskutinioji Jo excelencijos Respublikos Prezidento A. Smetonos kelionė iš Kauno į Kybartus buvo visiškai slapta. Apie jo išvykimą nebuvo pranešta iš anksto, kaip paprastai, kad pasirūpintų kelionėje ir sustojimo vietose apsauga.

Kybartų mieste pradėjo veikti viešosios policijos apsauga. St. Valiukaitis su visais policininkais ir šauliais apsupo gimnazijos rajoną. Tai buvo didokas plotas, aptvertas vieline tvora. Prezidento pajudėjimas iš stoties tuoj patraukė beslampinėjančių smalsuolių dėmesį. Bažnyčios gatvėje susidarė būreliai žmonių; jau buvo pritemę ir pilki jų siluetai, šen ir ten, buvo matomi šaligatvyje. Visi jie buvo pašalinti iš gimnazijos rajono. Tas rajonas buvo griežtai saugomas, taip staiga pagyvėjęs įvykio šešėlyje. Gimnazijos languose sužibo šviesa: koridoriuose, svetainėje ir direktoriaus Ambroziejaus bute.

Apstatęs sargybų tinklu gimnaziją, Valiukaitis grįžo nuovadon, kur telefono ryšiams laikyti buvo likę Morkūnas ir Zaganevičius. Gimnazijos sargybų viršininko pareigas ėjo nuovados viršininko padėjėjas Savickas. Kybartai tapo laikinąja sostine, o gimnazija — prezidentūra.

Buvo jau apie dešimta vakaro. Budriai stebint policijai, Kybartai buvo mieguistai ramūs. Nepaprastas prezidento atvykimo įspūdis buvo suvirškintas ir prislopintas policijos potvarkių. Po dešimtos, sargybų viršininkas Savickas paskambino į nuovadą:

—    Jo ekscelencija su šeima ir palydovais ruošiasi išvykti Vokietijon. Važiuos automobiliais pro pereinamąjį punktą. Ką daryti su sargybomis?

—    Mašinoms pajudėjus iš gimnazijos rajono ir pasukus pasienio link, nuimk sargybas ir grįžk įstaigon, — įsakė Valiukaitis.

Netrukus, pro įstaigos langus pastebėjome dviejų automobilių šviesas. Automobiliai judėjo lėtai, lyg apsižvalgydami. Jie važiavo Eitkūnų link Antano Smetonos gatve. Toje automobilių procesijoje buvo kažkoks tragiškas graudumas, joje švietė istorinio momento dvelkimas ir kartu jautėme, kad šią birželio naktį užverčiame neži-nion mūsų tautos ir valstybės likiminį lapą. Nejaugi istorija kartojasi? Po 22-jų laisvės metų ir vėl vergijos pančiai, vergijos raudonai dažytam maskoliui?. . .

Automobilių tamsūs kontūrai prašliaužė pakaitomis dingdami iš gatvės žiburių apšviestų plotų ir vėl išnirdami aikštėn. Netrukus, visas būrys ginkluotų vyrų, dalydamiesi įspūdžiais, sugužėjo nuovadon. Tabako dūmų kamuoliai pakibo ore, ir raštvedys Kazys Zaganevičius paprašė viršininką:

—Pone viršininke, varyk juos namo. Vėl prirūkys patalpas, nors kirvį kabink ore. Po tokios dienelės laikas ir mums išeiti praplauti gomurį.

Valiukaitis sutiko su raštvedžio nuomone. Jis paleido šaulius namo, padėkojęs jiems už talką, o policijos tarnautojai kol kas pasiliko nuovadoje.

Nuo iššaukimo į įstaigą ir uždėtų ryšininko pareigų, visą laiką praleidau raštinėje. Kreipiausi į nuovados viršininką prašydamas leisti trumpam išeiti į vėsų vakaro orą, atsigauti. Mano išėjimas iš policijos įstaigos, tą vakarą, supuolė su įžengimu į istorinės reikšmės įvykį.

Sustojau šaligatvyje prie Lietuvos Banko rūmų, Antano Smetonos gatvėje, kuri ėjo pro geležinkelio pervažą, Eitkūnų link.

Malonus vėlyvo vakaro oras gaivinančiai veikė prirūkytus plaučius. Stebėjau vėlaus vakaro tylą, dar pilnas nenusėdusių įspūdžių dėl prezidento bėgimo. Gatvė buvo ilga, tuščia, retai kur apšviesta. Nuojauta atslenkančio naujo ir neramaus gyvenimo slėgė ir baidė.

Iš ulonų pulko atėjau tiesiai į policijos tarnybą. Pagal ūkininko instinktą buvau įpratęs seikėti gyvenimo įvykius pagal jų įprastąją logiką, o dabar, viskas virto augštyn kojomis, viskas atrodė nenormalu: valstybė be prezidento, raudonoji armija atžygiuoja į Kybartus, komunistai išties savo plėšriausius nagus į Lietuvos gyventojus. Taip besvarstant, mano žvilgsnis nukrypo link Virbalio, į artėjančią auto mašiną, toli nušviečiančią sau kelią. Pagalvojau, nejaugi atsiranda daugiau bėglių į Vokietiją? Palauksiu, tegu pravažiuoja. Artėjančio sunkvežimio prožektorių šviesa akinančiai apšviečia mane, stovintį beveik tuščioje pagrindinėje Kybartų miesto gatvėje, šaligatvyje.

Privažiavęs sunkvežimis prie manęs, sustoja. Matau: kariškas sunkvežimis, dažytas margai slepiama spalva. Tokių esu daug matęs gyvendamas Kaune ir Gaižiūnų poligone būdamas. Vairuotojas ir palydovas, abu kariškiai. Nejaugi ir kariai pakriko ir pavieniai bėga? Labai įdomu ir žingeidu žinoti apie jų bėgimą, ir kas naujo Kaune. Iš mašinos išlipa jaunesnis puskarininkis. Aš pirmas paberiu klausimą:

—    Ką, vyrai — spaudžiate nuo rusų į Vokietiją?

Jaunesnis puskarininkis kariškai pasisveikinęs mandagiai kreipėsi į mane:

—    Ponas valdininke, aš tamstai paaiškinsiu atvykimo priežastį ir prašau padėti atlikti mums tarnybos pareigas. Mes turime savo viršininko įsakymą skubiai paimti sunkvežimį, vykti prezidentūron ir iš ten pristatyti asmeniškus prezidento daiktus į Kybartus. Čia mes turime lagaminus, rūbus, maistą. Dabar, jau Kybartuose, nežinome, kur besikreipti.

Pašokau ant sunkvežimio rato atbrailos ir apmečiau akimis ant greitųjų suvyniotų ryšulių ir lagaminų krūvą.

—    Pavėlavote vyrai, prezidentas jau Vokietijoje.

—    Ką gi daryti su daiktais? — neramiai paklausė puskarininkis. — Mums įsakyta daiktus įteikti, arba palikti nuovadoje.

—    Kiek čia būtų to darbo, viską priimti ir surašyti. Jeigu jau esate Kybartuose, tai važiuokite tiesiog į Eitkūnus, ten prezidentas atsiims savo daiktus.

Į mano pasiūlymą, griežtai atsakė eilinis, šoferis, kad į Vokietiją jis nevažiuos. Juos, kaip karius, internuos ir dar mašiną konfiskuos. Be to, Vokietijoje siaučia badas.

Tada aš pasisiūliau juos palydėti į Eitkūnus ir užtikrinau, kad atvykusius su tokia svarbia misija, juos vokiečiai praleis. Puskarininkis beveik jau sutiko, bet šoferis pasipriešino. Tada, aš pakeičiau pasiūlymą:

—    Jūs nuvažiuosite iki muitinės. Ji yra prie pat sienos. Abu išlipsite, o aš nuvešiu daiktus į Eitkūnus. Garantuoju, kad viskas bus greitai padaryta.

Abu kariškiai susispaudė, užleisdami man vietą sunkvežimyje prie durų. Pagalvojau, laimėjau prieš du, o jei mašiną ir konfiskuotų, tai koks šią naktį skirtumas. Svarbu, kad daiktai bus pasiekę savo kelionės tikslą.

Užvedamas motoras ir visi trys važiuojame muitinės link. Pervažiavę geležinkelio bėgius, artėjome prie kelio į posūkį, kur gyveno pasienio policijos baro viršininkas Žemaitis. Prieš mus kelyje stovėjo automobiliai, be šviesų ir būriavosi tamsūs siluetai. Sunkvežimio šviesoje pasirodė karininkas mosikuodamas ranka — duodamas mums ženklą sustoti.

Aš įsakau šoferiui lėtu greičiu artėti prie grupės žmonių stovinėjančių kelio viduryje. Privažiavę sustojame. Pradarau sunkvežimio duris ir kreipiuosi:

—    Mieli ponai, būkite malonūs paliuosuoti kelią. Čia važiuoja kariškas sunkvežimis iš Auto rinktinės į Eitkūnus veždamas Jo ekscelencijai asmeniškus daiktus. Aš esu palydovas iš Kybartų policijos.

Mus iš abiejų pusių apstojo civiliai ir karininkai. Pasigirdo klausimai: — Kaip čia atsiradote? Kokiu būdu? — Abu kareiviai paaiškino savo kelionės pradžią, o aš tik nuo Lietuvos Banko rūmų, čia iš Kybartų. Prie manęs priėjo apie trisdešimt metų amžiaus pilno veido vyras ir kreipėsi ramiu tonu: ar aš negalėčiau jo tėvui pagelbėti pereiti sieną.

—    Mes, čia, visi esame eiliniai piliečiai, bet mano tėvas, prezidentas, bėga ne kaip eilinis pilietis. Jis eina protesto vardu į užsienį prieš ruso okupanto užmačias.

Supratau, kad kalbuosi su prezidento sūnumi:

—    Atsiprašau, ponas Juliau, pagal mūsų įstaigos apskaičiavimus, kai prezidentas apleido gimnazijos rūmus, jis jau turėtų šiuo laiku būti Eitkūnuose kartu su visa savo palyda. Kas čia dedasi pasienyje man neaišku. — Julius ir kariškiai paaiškino, kad siena yra apstatyta sargybomis ir barjeras užsklęstas skersai kelio.

—    Kai gen. Musteikio lydimas prezidentas priėjo prie barjero, pasienio policininkai grasino pradėsią šaudyti. Generolas suskubo peršokti per užtvarą, o prezidentas sugrįžo atgal, — kažkas paaiškino. — Visi stovinėjame ir nerandame galutino sprendimo ką daryti.

Patariu, kad ponai karininkai eitų pas baro viršininką Žemaitį ir išsiaiškintų, kame visas nesusipratimo reikalas.

—    Žemaitis yra nesurandamas, pasislėpė, — buvo pasakyta su pasipiktinimu.

—    Judošius, — išsprūdo man pro dantis. Pastatė kvailą sargybinį, prigrasino, kad nieko nepraleistų per sieną, o pats, lyg Judas, pasislėpė pasienio krūmuose, tuo tikėdamasis 30 sidabrinių iš okupanto. Žemaičio adresu mano viduje virė pyktis ir pasibjaurėjimas jo elgesiu.

Aiškiai buvo matoma, kad dalis mūsų valstybinio aparato viršininkų ir vadų šiuo momentu yra bailiai, bejėgiai ir lepšės, pavojaus atveju visai pasimetę ir nesiorientuoją padėtyje. Dar ir šiandieną man neaišku, kokiu būdu jie iškopė į viršūnes prie gana padorių algų ir ordenų. Ar kieno, lyg koki kuolai, į postus įsodinti buvo?

Kalboms, tačiau ir neveiklumui nebebuvo daug laiko. Greitai apsisprendžiau, kad šiuo kritiškai tragišku momentu reikia veikti, kad darbas, kuriam mane kviečia, yra didesnis už bet kurį kitą turėtą mano gyvenime.

—    Nėra ko čia nusiminti, — pasakiau Juliui Smetonai, tebestovinčiam greta manęs. — Jeigu neleidžia kaip pridera, padoriai pro punktą, tai teks eiti per žaliąją sieną, už miesto ribos, nors tai nekokį įspūdį sudarytų vokiečiams.

Julius atvedė savo tėvą prie manęs ir pristatė:

—    Tėve, šis policijos pareigūnas sutinka pervesti per sieną.

Prezidentą atlydėjo jo adjutantas plk. Žukaitis ir saugumo valdininkai Čiuoderis ir Adomavičius. Aš kariškai pasisveikinau, atiduodamas pagarbą:

—    Jūsų ekscelencija, ponas prezidente, aš perimu jūsų asmeninę apsaugą savo žinion ir saugiai palydėsiu jus per sieną, jūsų asmens ir tautos labui.

Prezidentas ištiesė man ranką. Sveikinomės lyg seni pažįstami.

Daug kartų teko matyti prezidentą iš arti, pagarbiai apsuptą vyriausybės narių ir augšto rango kariškių, Petro Vileišio aikštėje, per Tautos šventes, kai vykdavo iškilmingi kariuomenės paradai, ir kartą, karininkų ramovėje, iškilios vakarienės metu, kai šventėme policijos 20 metų sukaktuves. Na ir šį, paskutinį kartą, jau akis į akį. Man šis momentas buvo labai jaudinantis. Kaip čia visa taip likiminiai susiklostė ir susikryžiavo mūsų keliai. Gyvybiniai pavojingi momentai, kartais, gyvenime suveda ir suartina bendram žygiui ir darbui visai iš anksto nenumatytus asmenis.

Gandas apibėgo, kad eisime per sieną pėsti. Susidarė gana didelė grupė asmenų. Aš pastačiau sąlygą, kad visa grupė yra perdidelė ir būtų nesaugu slaptai pereiti saugomą sieną:

—    Eisime du kartu. Pirma grupė: prezidentas, jo asmeninė apsauga ir aš — grupės vadas.

Vienas iš karininkų pasakė, kad reikia skubėti ir negaišti.

—    Dar rusų tankų ūžesio negirdėti, — pasakiau, mėgindamas humoru sušvelninti padėtį. — Likusieji šeimos nariai ir kariškiai laukia toje pačioje vietoje. Prižadu, kad greit grįšiu ir jeigu seksis, tai pervesiu ir likusius.

Nuo bendros grupės atsiskyrėme: prezidentas, adjutantas plk. Žukaitis ir abu saugumo valdininkai. Prezidentas ėjo pasiramsčiuodamas dešinėje rankoje laikydamas lazdą, o kairėje nešdamasis odinį portfelį. Vėliau lazdą ir portfelį perėmė į dešinę, o kaire laikėsi man už parankės.

Ėjome Antano Smetonos gatve atgal į miestą. Kelis žingsnius atsilikę, ėjo palydovai.

—    Ar esi lietuvis? — staiga, paklausė prezidentas. — Iš kur kilęs? Kuo tėvai verčiasi? Ar senai tarnauji policijoje? Ar buvai kariuomenėje? Kokiam daliny atlikai tarnybą?

Apibertas klausimų, supratau, kad prezidentas labai išgyvenęs nedraugišką ir gana žiaurų pasielgimą prie pereinamojo punkto, jau nebeturi pilno pasitikėjimo savo pavaldiniais. Gal prezidentui dabar atrodė keista, kad dar esama lietuvių, kurie nori jam padėti?

—    Esu kilęs iš Biržų apskr., Saločių valse., esu ūkininko sūnus, vardu Kazimieras. Karinę prievolę atlikau 2 ulonų pulke, Alytuje.

Prezidento klausimų skatinamas pasakojau apie save:

—    Policijos tarnybą pradėjau Kaune, raitojoje policijoje. Ten ištarnavau daugiau kaip penkerius metus. Tarnybos labui, vėliau, persikėliau į Marijampolės miesto policiją, o neperseniausiai — į Vilkaviškio apskritį, į Kybartų miesto policiją. Duodu garbės žodį, kad vykdau duotą, dvasiškio akivaizdoje, tarnybinę priesaiką. Manimi galite pasitikėti, aš saugiai pervesiu jus į Vokietiją.

Prezidentas atsakė:

—    Matai, šioje nelaimėje mane apleido ministrai ir generolai.

Staiga, visa mūsų grupelė turėjo sustoti. Prie geležinkelio pervažos, kurią turėjome pereiti, iš miesto pusės artėjo labai girtas žmogelis. Girto balsu jis kalbėjosi pats su savim, garsiai, kartais sušukdamas.

Prezidentą ir palydovus palikau šaligatvyje, topolių alėjos šešėlyje, truputį pridengtus nuo elektros šviesos. Aš pats nuskubėjau pasitikti girtą pilietį ir nukreipti jį į kitą kelio pusę, kad nebūtų vėliau liudininkų su kuo einu. Grįžęs prie laukiančių, pajutau, kad dėl mano elgesio jie į-gavo daugiau pasitikėjimo. Perėjus geležinkelio bėgius, prezidentas klausia manęs:

—    Kodėl grįžtame į miestą? Kodėl tolstame nuo pasienio? — Turėjau paaiškinti, kad miesto ribose siena su Vokietija eina Lieponos upelio viduriu. Visur be kelio, tik gyventojų daržai ir sodai. Beveik visi jie apsitvėrę tvaromis, taigi tektų nugalėti daug keblių kliūčių ir klampoti po nelygią vietovę. Taigi, pagal mano planą, grįžtame į miestą. Perėjus geležinkelio bėgius, pasuksime į dešinę, miesto pakraščiu, pro Ūkio Banką į Vilniaus gatvę ir pro tepalų fabriką įeisime į tuščią Lizdeikos gatvę. Toliau — negrįstas lauko kelias. Dešinėje buvo kapai.

Prezidentas giliai susimąstęs tylėjo. Iš drebančios jo rankos jaučiau gilų ir tragišką paskutinių valandų išgyvenimą apleidžiant tėvynę, kurioje praleido savo jaunystę ir tiek daug darbavosi jos ateičiai.

Užvedu pokalbį. Ėjome greta, abu lyg tramdydami nerimą, su staiga surastuoju bičiuliškumu, kaip tinka kalbėti ne prezidentui su policijos tarnautoju, bet kaip kalbėtų du lietuviai suartėję pavojingos ir neišvengiamos avantiūros akivaizdoje. Tas, staiga, užsimezgęs mūsų pasikalbėjimas buvo tramdomas nerimo.

(Bus daugiau)

K. K. MORKŪNAS

(pabaiga)

—    Pone Prezidente, argi nebuvo kitos išeities? Gal dar nėra taip baisu, nes iš mūsų gautosios telefonogramos supratau, kad ir toliau reikia eiti savo pareigas ir palaikyti tvarką. Gal rusai tik papildo savo bazes, o mūsų vidaus tvarkymosi nepalies?

—    Rusai perims viską, — pasakė prezidentas. — Mūsų gi nelaimė ta, kad nesurandame bendros kalbos tarpusavy. Mano gilus noras buvo priešintis, parodyti pasauliui, kad nesutinkame su okupanto užmačiomis, kad giname kraštą. Bet visi atsisakė priešintis. Likau vienas. Net okupanto jie nenori okupantu pavadinti. Pasišalinu protesto ženklan, kaip valstybės galva, įrodyti pasauliui, kad mus okupuoja rusai brutalia jėga.

Visa tai atrodė keista, pasakiška ir tik dabar, staiga, išryškėję, lyg abu būtume laukę tos akimirkos, eidami mažai apšviestomis Kybartų miesto gatvėmis, pasikalbėti apie didžius valstybinius dalykus. Ir tie didieji dalykai atrodė dabar toki suprantami, žmogiški ir paprasti.

—    Nujaučiu, kad mane gali atsivyti į Kybartus kiti ministrų kabineto nariai su kariškiais ir jėga sugrąžinti į Kauną. Ten kurį laiką pasidaryčiau Dekanozovo įrankiu, o gal ir kaliniu. To aš labiausiai bijau ir pergyvenu. Būdamas laisvas užsienyje galėsiu kelti protesto balsą dėl tėvynės laisvės.

Mes artėjame, žingsnis po žingsnio, į pasienį. Tegu vejasi tie “ponai”, tegu jieško po Kybartus, jie pavėlavo . ..

Buvo jau vidunaktis. Naktis buvo tamsi. Toje tamsoje garsai skardėjo kaip aidingoje patalpoje. Žiogai čirškė pievoje labai skardžiai. Išgąsdintą pempė savo “Gyvi, gyvi”, tarytum pasveikino ir apverkė mus.

Kelių žmonių būrelis tebestovėjo gimnazijos sodelyje prie tvoros. Jie pažino prezidentą, lydimą keturių vyrų. Vyrai pamojo skrybėlėmis. Pasigirdo iš tolo pridusintas “Sėkmės!” Čia buvo paskutinė gatvės lemputė ir posūkis vedė mus į pievos takelį.

Tas tramdomas nerimas, pasukus už tamsių ir baugių kapinaičių į pievas, iškilo staigiu pavojumi, žaidimu su gyvybe. Pasienio baro viršininko Žemaičio įsakyti pasienio sargai galės šaudyti be įspėjimo. Gal būt, paupio krantuose tūno šautuvai, parengti šauti į mus.

Sustojame. Labai tyliai įspėju:

—    Štai mes ir prie tikslo. Siena už kokio šimto metrų. Slinkime tykiai, o jeigu mums kas suriktų “Stok!”, arba “Rankas augštyn!”, visi kriskite ant žemės. Aš vienas pakelsiu rankas. Kai aš prieisiu prie sargybinio ir užvesiu kalbą, tada rasime būdą, kaip jį užpulti ir nuginkluoti.

Išsiimu iš kišenės pistoletą “Walterį”, įvedu šovinį vamzdin ir nuleidžiu saugiklį. Einame toliau pirmyn, atsargiai žengdami per pievą. Žolė iki kelių, rasa. Jaučiu per ploną batų odą drėgmę kojose. Ėjome susibūrę į glaudžią grupę. Pajutau prezidento rankas drebant. Stebint netolimus paupio krūmus, tamsumoje akys buvo įtemptos iki žaižarojimo žvilgsnyje. Po kiekvieno žingsnio nervų ir klausos įtampa vis didėja, lyg nujaučiant artėjantį pavojų.

Kai buvome jau tik apie penkiolika metrų nuo pasienio, nuo tų juodų krūmų, staiga, prieš mus sublykčiojo balta dėmė ir dingo krūmų juodume. Pro tamsą nebuvo įmanoma susigaudyti, ar tai žmogus, ar atklydęs gyvulys. Sustingome vietoje; visiems pasirodė, kad tai tik įtempto žiūrėjimo žaismas. Taip praslinko kelios baugios sekundės.

Tada tikrai pamačiau tą baltą nejudančią dėmę, kuri savo didumu priminė žmogų.

Rankos mostu daviau ženklą sukristi į pievą. Griuvau ir aš kartu. Ne, tai negali būti gyvulys, atklydęs iš Prapuolenio laukų. Gyvulys nestovėtų taip ramiai, nejudėdamas, jis pasireikštų kokiu garsu ar judėsiu. Kritęs žemėn susirėmiau pečiais su prezidentu.

Abu gulėjome kniūbšti prieš tą paslaptingąjį baltąjį vaiduoklį, boluojantį tamsoje.

—    Kodėl jie nerodo jokių pastangų pulti? — pagalvojau apie prezidento palydovus. Ta mintis paskatino mane patį veikti. Patylomis sakau prezidentui ir palydovams, kad gulėtų ir sektų akimis, kiek matydami, mano veiksmus. Ištiesiu dešinę ranką su ginklu šovimo padėtin. Staiga, pašoku iš vietos ir — bėgte, pirmyn į tą baltą dėmę, pakeltu tonu sušunku:

—    Policija! Rankas augštyn! šausiu! — Vaiduoklio burtai, staiga, dingo. Vaiduoklis pakėlė rankas.

—    Ponui, tik nešauk, — ištarė vaiduoklis. Iš susijaudinimo netikiu savo akimis: baltoje naktinėje pižamoje stovi žmogus, pakeltomis rankomis. Drebančiu balsu jis taria:

—    Aš, aš advokatas Misiurevičius, ... nieko blogo nedarau.

Atpažįstame vienas kitą ir kaip bičiuliai draugiškai “išsikoliojame”: — Kurių velnių čia, kaip tyčia, šioje vietoje?

—    Tik ką pagelbėjau pereiti sieną Vokietiją vienam mano geram prieteliui, kariškiui, pulkininkui. O ko čia jieškai pats? — atsigavo Misiurevičius. — Ir tau ne čia vieta, o nuovadoje. Ar bėgi?

—    Vedu pereiti sieną jo ekscelenciją, poną prezidentą.

—    Kur jis? Dieve mano, kur jis, — suriko Misiurevičius.

Grįžtu prie grupės ir pranešu, kad jokio pavojaus nėra, savas žmogus. Visi kyla iš rasotų žolių. Misiurevičius pribėgo prie būrio, jis pagriebė prezidento dešinę sveikindamasis ir pabučiavo ją. Visi jau buvo atgavę žadą. Jau buvo aišku, kad toje vietoje nėra jokių spąstų.

—    Siena apaugusi krūmais, jūsų ekscelencija, — paaiškinau. — Lieponos upelis siauras ir seklus. Takas išmintas nuo nuolatinio patrulių vaikščiojimo. Pereiti paskutinę kliūtį, teks bristi vandeniu. Vokiečių muitinės patruliai retai kada praeina pasieniu. Tik mūsiškiai trukdo. Patariu nusiauti kojas.

Misiurevičius, kaip dėtas, tiko šiai operacijai. Greitai, paslaugiai nusilenkė ir mikliai nuavė prezidentui batus, kojines ir paraitė jo kelnes. Prie upelio kranto aš priėjau pirmas. Prezidento adjutantas, pulkininkas Žukaitis, matyt jo nervai nebeišlaikė, šoko į vandenį ir dviem šuoliais, sušlapdamas iki kelių, atsidūrė Vokietijoje, rugių palaukėje. Civiliai, kaip ir prezidentas nusiavė batus, nusimovė kojines ir pasiraitę kelnes. Jie sustojo prie pat vandens, laukdami prezidento perbrendant upelį.

Advokatas Misiurevičius, plačiai žinomas Kybartuose asmuo, padėjo prezidentui. Jis įbrido į vandenį, ištyrė kojomis dugną ir pamažu, atsargiai pervedė prezidentą per seklų upelį. Vokietijos krante jis padėjo prezidentui apsiauti kojas ir susitvarkyti. Kiti sekė iš paskos, laikydami batus ir kojines rankose.

—    Dabar, ponai, esate Vokietijoje, — pasakiau stovėdamas Lieponos Lietuvos krante. — Čia kartais ateina vokiečių patruliai. Sakykite jiems, kad šioje vietoje perėjote sieną ir laukiate savo šeimų. — Kreipdamasis į prezidentą pasakiau:

—    Aš skubėsiu atgal pas likusią grupę, pervesti sūnų, poną Valušį ir likusias šeimas. Jeigu už valandos nesulauksite, vadinas, įvyko kažkas ne taip.

Dėkoju už vyrišką pagalbą, atliekant tarnybos pareigas, — pasakė prezidentas, stovėdamas siauručio upelio kitame krante. — Labai prašau pagelbėti ir kitiems.

—    Pasižadu, jūsų ekscelencija. — Pervedimo per sieną scena buvo baigta. Atrodė, kad ji turėtų būti tokia sudėtinga, o pasibaigė taip bespalviškai ir paskubom. Misiurevičius keliskart palinkėjo prezidentui sėkmės ir perbrido Lietuvos pusėn. Prezidento grupė tuč tuojau nutolo taku vokiškų krūmokšnių tamsoje.

Prezidento artumo jausmas buvo dar toks šiltas ir artimas, taip trumpai bendrauta tą istorinę birželio 15 dienos naktį. Jaučiu kaip mudviejų žingsniai persiskiria nesugrįžtamai...

—    Lietuva tampa kalėjimu, — nejučiomis prasitariau Misiurevičiui, kai abu išėjome į rasotą ir jau nebebaugią, tamsoje paskendusią pievą. — Teko man, kaip anai lietuvaitei Vytautą, gelbėti prezidentą iš kalėjimo.

Misiurevičius skubiai patraukė laukais namų link.

Grįžtu tuo pačiu keliu, pro kapinaites, gimnazijos sodelį į Lizdeikos gatvę ir pasuku kairėn, į Vilniaus gatvę. Tai trumpiausias kelias į pasienio muitinę, prie pasilikusių ir laukiančių manęs.

Atsiminiau, tačiau, kad esu pavaldinys ir kaip toks, be savo tiesioginio viršininko žinios ir įsakymo, esu atlikęs, gal ne man skirtą, uždavinį. Laiko sugaišau, daugiau kaip buvo leista.

Nusprendžiau, užbėgsiu į įstaigą ir atraportuosiu viršininkui, kad man dalyvaujant, tas ir tas įvyko! Prašysiu dar truputį laiko likusiems šeimos nariams pagelbėti. O gal man yra numatytas ir paskirtas koks darbas. Galvoju, gausiu pylos, o gal ir baudą už pavėlavimą.

Artėju prie nuovados, matau Vilkaviškio apskr. viršininko automobilį prie nuovados durų. Šoferis snaudžia prie vairo.

O, Dieve, jau įklimpai, berneli! Sukaupiu jėgas ir žengiu vidun. Vos įkeliu kojas į raštinę, kaip visų akys nukrypsta į mane. Budintis valdininkas pabarškina į viršininko kabineto duris. Girdžiu, raportuoja: K. Morkūnas grįžo įstaigon.

—    Pašauk į kabinetą. — Drąsiai žengiu vidun. Už rašomojo stalo sėdi apskrities viršininkas Stasiulis ir gale stalo nuovados viršininkas Stasys Valiukaitis. Pagal priimtą tvarką, kariškai pasisveikinu ir bandau raportuoti augštesniam viršininkui. Stasiulis sako:

—    Palik, — ir apiberia mane klausimais. Kur buvau ir kas davė įsakymą poną prezidentą kur tai lydėti? — Ar Tamstai žinoma, kad policijos tarnautojai turi paklusniai vykdyti tiesioginius viršininkų įsakymus ir pavedimus. Ar leistina imtis iniciatyvos savarankiškai veiklai? —

Jaučiu, kad man ruošiama pirtis, tik dėk garų, lyg toj kaimo pirtyje ir prasidės vanoji-hias. Stoviu ramiai ir laukiu kada pasakys atiduoti ginklą ir diržą ir marš, į daboklę. Taigi, tiesiog rusams į nagus. Staiga, žiūriu į plačiai pravertą kabineto langą ir akimis matuoju atstumą tarp manęs ir lango. Šuolis ir būčiau gatvėje.

Stasiulis, matyt, pagavo mano akių žvilgsnį. Įspėjo:

—    Prašau, laisvai ir nebandyk šokti per langą. Tau nieko blogo neruošiama.

Visa smulkiai atpasakoju. Pabaigai, teisindamasis priduriu, kad esu davęs priesaiką, saugoti ne tik piliečių gyvybę, turtą, bet ir savo tiesioginius viršininkus:

—    Jo ekscelencija, ponas prezidentas, yra mano vyriausias viršininkas, ir aš laikinai buvau perėjęs jo žinion. Ar tai yra nusikaltimas? Ar už tai aš turiu būti smerkiamas?

Apskrities v-kas p. Stasiulis atsistojo, priėjo prie manęs, uždėjo ranką ant peties ir pasakė:

—    Teisingai ir gerai atlikai savo pasiimtas pareigas. Dabar, ar matė kas tave daugiau iš pašalinių? —

Atsakiau, kad praeinant gimnazijos sodelį, matė direktorius Ambraziejus ir teisėjas Gaška su poniomis. Na, ir advokatas Misiurevičius pagelbėjo prie sienos. Tačiau, jeigu jau visa įstaiga žino, tai kas nors iš pašalinių irgi matė ir pranešė į nuovadą. Tada, man prisieina tuojaus bėgti į Vokietiją.

—    Tave matė viršininko padėjėjas Savickas, iš jo ir žinome apie tave. Visi trys esame uždarame kabinete — sako Stasiulis. — Tu niekur nebėk, užtrauksi didelę nelaimę Kybartų policijos nuovadai ir jos visiems tarnautojams.

Tada apskrities v-kas Stasiulis davė įsakymą nuovados viršininkui Valiukaičiui sekančiai: tegul tuoj trys vyrai vyksta, su griežtu mano įspėjimu, pas teisėją Gašką ir Ambraziejų, kad jie, nieko nematė. O adv. Misiurevičius, tuoj turi būti įspėtas, kad bėgtų į Vokietiją.

—    Visi nuovados tarnautojai turi duoti priesaiką, mano akivaizdoje, kad šią paslaptį išlaikys kaip vyrai. Gandą paleisime, kad p. prezidentą palydėjo adv. Misiurevičius. Jis viengungis ir jo nesaisto jokios valdinės pareigos.

Kreipiuosi į apskrities v-ką Stasiulį, sakydamas, kad čia dar nesibaigė mano misija, nes esu prižadėjęs jo ekscelencijai prezidentui pagelbėti šeimai, kuri laukia prie muitinės.

Stasiulis, tačiau, atsako:

—    Ne! Tu turi likti įstaigoje. Dėl šeimos ir kitų, rasime kas pasirūpina.

Raštinėje, visų tarnautojų akivaizdoje, Stasiulis kartoja ką buvo aptaręs kabinete. Vyrai išsiunčiami numatytomis kryptimis su instrukcijomis.

Vos tik vyrai išėjo vykdyti gautų įsakymų, kaip ir vėl, nauja staigmena pritrenkia nuovadą. Nauji svečiai iš Kauno prisistato mūsų įstaigoje: finansų ministras Ernestas Galvanauskas, kavalerijos viršininkas brig. generolas Kazys Tallat Kelpša, Šaulių Sąjungos vadas plk. Pranas Saladžius ir prezidento adjutantas plk. Šliogeris.

Vos įkėlę kojas įstaigon, skambančiais pentinais, lyg padėties viešpačiai, pamiršę iš skubotumo savo rangus ir etiketą, pakeltu tonu surinka vienas iš kariškių, plk. Saladžius, į mus susigrupavusius nuovados raštinėje:

—    Kur nuovados viršininkas? Kur padėjote prezidentą? Ką jūs padarėte — pražudote Lietuvą!

Prasiveria kabineto durys, išeina Stasiulis ir Valiukaitis. “Kauno delegacija” atakuoja abu: Kodėl nesulaikė prezidento? Rusai sužinoję, kad. pabėgo, tikrai panaikins mūsų nepriklausomybę.

Pasitraukiu į nuošalesnį kampą. Tariu sau vienas mintyse, tikrai prezidentas nujautė, kad jį gali atsivyti iš Kauno ir jėga grąžinti. Žiūriu į brig. generolą K. Tallat Kelpšą, buvusį mano viršininką, kai tarnavau ulonų ir gusarų pulkuose. Puošnioje generolo uniformoje, vidutinio ūgio, tiesus, lieknas kaip pridera kavalerijos karininkui. Inspekcijos metu kav. pulkuose visi pagarbiai juo didžiavosi, prieš anksčiau buvusius kavalerijos viršininkus. Senosios mūsų valstybės laikų palikuonis. Totorių kilmės, tačiau, tikra ištikimybė valstybės tarnybai. Taip mus mokino istorija apie vytautinius totorių pulkus. Jokiu būdu nesuvokiu, kaip generolas, šiuo kritišku valstybei metu, įsimaišė į prezidento grąžinimo aferą. Mano manymu, tai tikras kolaboravimas su rusais.

Delegacijos nariai griežtu tonu kreipiasi į apskrities v-ką Stasiulį: reikią skubiai daryti žygius, grąžinti prezidentą iš Vokietijos.

—    Mieli ponai, nieko aš jums padėti negaliu. Atvykau į Kybartus. Prezidentas jau buvo perėjęs sieną į Vokietiją. Čia nuovadoje sužinojau, kad jį palydėjo advokatas Misiurevičius. Ir šiuo metu ponas prezidentas po vargingos kelionės, saugus ilsisi Eitkūnuose.

Stasiulis ir Valiukaitis laikosi drąsiai ir vyriškai prieš “Kauno delegaciją”. Kas man tuo tarpu pakelia ūpą, kad esu ne vienas paskutiniuose įvykiuose. Galvoju, ar negeriau būtų pasielgę šie trys kariškiai, jei mūsų turimus pulkus ir diviziją būtų išvedę iš įgulų į garbingą, nors trijų dienų, mūšio lauką, vietoje čia vedę bergždžius ginčus Kybartų miesto policijos raštinėje, jieškodami nebūtų kaltininkų.

Garsiai suskamba telefonas. Raštvedys Kazys Zaganevičius atsiliepia ir ima iš stalčiaus telefonogramos blanką:

—    Mieli ponai, prašau ramybės, per kalbas nieko negirdžiu. Turiu priimti labai svarbią telefonogramą, tiesiog iš Kariuomenės štabo.

Raštinę apgaubia nervus dilginanti ir nejauki tyla. Laukiama vėl staigmenos! K. Zaganevičius prašo kartoti. Apskrities v-kas Stasiulis ir nuovados viršininkas Valiukaitis užgula raštvedį ir skaito per jo petį, kas suspėta užrašyti, sakinį po sakinio. Visiems girdint, kartojamas paskutinis telefonogramos sakinys: “Skubiai vykdyti!” Pasirašė: kariuomenės štabo v-kas gen. Karvelis. Perdavė, priėmė, laikas.

Įtempta tyla ir visų dėmesys nukrypsta į raštvedį. Stasiulio ir Valiukaičio žvilgsniai susikirto:

—    Na ir ko žiūri į mane. Tau adresuota, tu atsakingas už vykdymą. Na, ir vykdyk! — Nuovados viršininkas Stasys Valiukaitis kreipiasi į “Kauno delegaciją”:

—    Aš esu įpareigotas jums pranešti, ponai, nemalonią žinią. Telefonogramos turinys sekantis: “Visus vyriausybės narius, jų šeimas ir kariškius, atvykstančius iš Kauno į Kybartus internuoti ir laikyti mano žinioje. Už įsakymo vykdymą atsakingas nuovados viršininkas.”

Susidarė nemaloni situacija. Lyg griausmas iš dangaus būtų trenkęs į “Kauno delegaciją”. Kas tai dar bando protestuoti, kad čia nesusipratimas. Juk mes nebėgame.

Nuovados vyrai nuginkluoja kariškius ir padaroma paviršutinė krata. Ministras, generolas ir du pulkininkai sustatomi į eilę raštinėje prie spintos ir jiems įsakoma nevesti jokių kalbų tarp savęs. Ir kaip čia visa tragiškai klostosi. Lyg pažeminimui išstatyti. Savi savuosius internuoja. Priešui belieka tik trinti rankas iš džiaugsmo.

Valiukaitis šaukia mane:

—    K. Morkūnas skiriamas sargybos viršininku prie internuotųjų. Paimk tris vyrus vidaus apsaugai, apsaugai iš lauko tuoj iššauksiu šaulių būrį. Internuotus palydėk su sargyba į gimnazijos rūmus. Paimk savo žinion vieną klasę ir apgyvendink. Jokių ryšių su pašaliniais, nei telefonu, nei asmeniniai.

Tuo pačiu metu kita nuovados vyrų grupė pasiunčiama į pereinamąjį punktą internuoti prezidento šeimą, plk. Valiušį ir likusius kariškius, kurie laukė manęs ateinant į pagalbą, kad pereitų sieną.

Įspėju internuotus, kad nebandytų bėgti ir išeiname į gimnazijos rūmus. Prikeliu Ambraziejų. Atidaro duris mieguistas ir be ūpo: Kas čia jam šią naktį neduoda ramybės? Ateina sargas, atrakina mano nurodomą klasę ir apgyvendina internuotus.

Prie telefono užimu vietą sargybos būstinei. Kartas nuo karto suskamba telefonas. Apskrities v-kas Stasiulis teiraujasi, kaip laikosi prezidento

šeima ir delegacija. Atsakau, kad visi nusiminę, labai daug rūko ir ramiai šnekasi apie savo būklę.

Būdamas sargybos viršininku nemaloniai jaučiuosi prieš prezidento sūnų Julių, internuotą. Lyg ir vengiame vienas antrą sutikti. O, gal Julius jau ir manimi nusivylęs. Kaip ir kitais, nes netesėjau duoto žodžio iki galo.

Praėjus gerai valandai nuo internavimo klasėje, gen. Tallat Kelpša kreipiasi į mane prašydamas, kad leisčiau jam paskambinti į nuovadą ir kalbėti su apskrities v-ku Stasiuliu. Generolas sako:

—    Padėtis labai kritiška ir nepavydėtina, ypač ponios Smetonienės. Reikia ką nors daryti.

Skambinu į nuovadą ir pranešu mano pasikalbėjimą su generolu. Stasiulis sako: — gerai, duok. — Po trumpos kalbos generolas grąžina ragelį man. Girdžiu įsakymą, kad savo vietoje palikčiau vieną iš policijos tarnautojų, o generolą atlydėčiau į nuovadą.

Generolas Tallat Kelpša pralinksmėja ir praneša klasėje pasilikusiems, kad galų gale pavyks išsiliuosuoti iš internavimo.

Einame abu šaligatviu į nuovadą. Rytuose jau matėsi pašvaistė. Generolas sako:

—    Iš nuovados bandysiu susisiekti telefonu su Kariuomenės štabu ir išsiaiškinti, kad nuimtų internavimą. Nuovadoje, iš viršininko kabineto, jis ilgai vedė pasikalbėjimą su Kariuomenės štabu. Baigus kalbėti, palydžiu jį atgal į gimnazijos rūmus.

Jau visai dienoja. Suskamba telefonas. Atsiliepiu. Kalba nuovados viršininkas Valiukaitis:

—    Pranešk visiems internuotiems linksmą žinią, kad ką tik gautas įsakymas iš Kariuomenės štabo internavimą nuimti. Visi laisvi! Kariškiams grąžink ginklus.

Galų gale, nors šį kartą rado bendrą kalbą. Džiaugsmo pagautas skubu. Praveriu duris. Klasė skęsta tabako dūmuose. Pranešu, kas man įsakyta. Internuotieji žiūri ir netiki tokia staigia mano pranešta žinia. Kada atnešu ginklus ir grąžinu kariškiams, visi pagauti džiaugsmo, nešasi pro duris į kiemą.

Saulė teka apiberdama raudonais lyg kraujas spinduliais gimnazijės rūmus. Nuimu sargybas nuo postų. Šauliams įsakau eiti namo. Tik dabar atsipeikėjau nuo įtemptų nervų ir tabako dūmų. Pajutau alkį ir nuovargį.

Šaulių sąjungos vadas plk. Pranas Saladžius, vėl atgavęs aro sparnus, gimnazijoj kieme priėjo prie manęs. Juosdamasis diržą su karišku pistoletu, kurį ką tik atgavo iš mano rankų, prabyla grasinančiu tonu:

—    Dabar pažiūrėsime, kas valdo Lietuvą, mes ar policija.

Pulkininko nemalonus išsireiškimas apie policiją truputį užgavo mane. Norėjau atsakyti aštresniu žodžiu, bet tuoj susilaikiau: tai būtų nemandagu, pagal mano turimą laipsnį ir amžių. Bet, vis dėl to, ryžausi atsakyti švelniau:

— Matote, ponas pulkininke, — rodau ranka, — už šio gimnazijos sodelio, kapinaitės. Ten upelis Liepona. Šokite pirmas ir būsite laisvas. Šiandien, nei Tamsta pulkininke, nei policija valdo

Lietuvą. Šiandien jau rusas šeimininkauja mūsų tėvynėje.

— O, kodėl pats nešoki, jeigu toks mandras? — Apsisuko ir nuėjo.

Kaip laikas parodė, šokome abu, tik nevienodu metu ir nevienodose aplinkybėse. Tegul šiandien skaitytojas ir ateities istorikai nusprendžia: Katras gi iš mūsų, ištikrųjų, buvome “mandriausias”.