PROF. DR. INŽ. J. ŠIMOLIŪNO ATSIMINIMAI

Įvado vietoje

1970 m. vasario mėn. 11 d. suėjo penkeri metai nuo LŠST ir kitų lietuviškų organizacijų garbės nario prof. dr. inž. Jono Šimuliūno mirties. Mirė Racine, Wis., palaidotas šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje, kur lietuviškoji visuomenė jam pastatė gražų paminklą.

Velionis buvo akademikas-pedagogas, visuomenininkas ir valstybininkas. Parašė septynias mokslines knygas, tačiau, nors ir labai atydžiai sekė periodinę lietuvių spaudą, joje savo rašiniais nesireiškė.

Turėjau laimės Profesorių gerai asmeniškai pažinti, nes jis visą laiką nuo atvykimo į JAV, 1950 m. pavasarį, išskiriant kelias savaites, buvo apsistojęs Detroite pas giminaičius dr. Joną ir Mariją Sims-Šimoliūnus, gyveno mūsų šeimoje. (Esu vedęs Profesoriaus dukterėčią Stasę Šimoliūnaitę.)

Jis mėgdavo daug pasakoti apie savo jaunystę, studentavimą bei tarnybų laikus. Daugiausia — apie Rygą, Petrapilį, Suomiją, keliones po Sibirą, Italiją, Angliją apie ano meto lietuvių veiklą, apie Lietuvos atsikūrimą ir t.t.

Mudu su žmona dažnai ragindavome, kad rašytų atsiminimus, bet vis žadėjo, vis atidėliojo ir nedaug terašė.

Yra likę kiek pieštuku rašytų rankraščių, iš kurių vieną, “Mano trumpa biografija”, spausdiname mirties penkmečio proga.

Vienok ir tie užrašai nėra pilni — nutrūksta dar Lietuvos valstybės atsikūrimo laikotarpyje.

T. T. Redaktorius

MANO TRUMPA BIOGRAFIJA

   JONAS ŠIMOLIŪNAS

Gimiau 1878 m. gegužės mėn. 21 d., Lietuvoje, Panevėžio aps., Maldučių vls., Pušaloto parapijoje, Jusėnų kaime.

Lietuviškai skaityti ir rašyti išmokė tėvai. 1893 m. baigiau Joniškėlio dviklasę mokyklą. Ten mokytojais buvo rusai — vyr. Oškolinski ir jaun. Vitvinski — abu atrodė padorūs žmonės. Mano tėvai, prisimindami, baudžiavos laikus, palankiai minėdavo Joniškėlio dvarininkus Karpius, už jų gražų, humanišką elgesį su baudžiauninkais ir vėliau su laisvais žmonėmis. Jie iš senovės buvo turtingi, geri katalikai, gailestingi. Joniškėlio (anksčiau Johaniškėlio) miestelyje Karpiai pastatė gražią katalikų bažnyčią, mūrinę dviejų augštų ligoninę, taip pat dviaugštę mūrinę mokyklą. Joje antrame augšte buvo klasės ir mokytojų butai, o pirmame augšte mokinių bendrabutis, virtuvė ir valgykla. Prie ligoninės ir mokyklos buvo sodai.

Ligoninėje gydė ir mokykloje mokė veltui, dėka Karpių įsteigtų tam tikslui fondų. Ligoninės gydytojas buvo senasis daktaras Petkevičius, žinomos Gabrielės Petkevičiūtės-Bitės tėvas, visų labai gerbiamas gydytojas ir žmogus. Jis ir ponia Karpienė, mylėjusi liaudį, būdavo visokių gerų darbų sumanytojai ir vykdytojai. Gal dėl tos priežasties ir Joniškėlio dviklasė buvo miela, jauki mokykla.

Vėliau, būdamas realistu ir studentu, dažnai lankydavaus Joniškėlyje ir minėtus asmenis asmeniškai pažinau.

1900 m. baigiau realinę Petro Didžiojo gimnaziją Rygoje ir įstojau į Rygos Polytechnikos Institutą, kuris iki 1900 m. vadinosi Technische Hochschule zu Ryga. Institute veikė: statybos, architektūras, technologijos, mechanikos, laivų statybos, agronomijos ir komercijos fakultetai. Pasirinkau statybą.

1909 m. baigiau tą augštąją mokyklą su statybos inžinieriaus diplomu. 1903-1905 m. įvyko pirmoji ir antroji rusų revoliucijos, kurių metu mokslas buvo trukdomas. Studentaudamas atlikau įvairius praktikos darbus. 1902-1903 m. vandens kelias Nemunas - Dubysa - Būbių šliužas -Venta - Ventspilio uostas. 1904-1905 m. dirbau prie Ventspilio uosto perstatymo. 1906 praktika-

Prof. Jonas Šimoliūnas

vaus prie Rygos kanalizacijos perstatymo darbų. Prieš baigdamas studijas, buvau pasiųstas į kitus Europs kraštus susipažinti su jų keliais, šliužais, uostais, kanalizacijos ir vandentiekio įrengimais, valymų sistemomis. Toje komandiruotėje 1907 m. išbuvau šešis mėnesius. 1907 m. taip pat atlikau praktiką prie trobesių statybos. Dar studentu būdamas, buvau nuvykęs į Angliją aplankyti savo giminaičio Šeižio, kuris buvo jūrininkas. Ta proga susipažinau su Anglijos uostais. Gyvendamas tremtinių stovyklose Bavarijoje 1945-1948 m. dar su tuo savo giminaičiu, gyvenančiu Naujojoje Zelandijoje, susirašinėjau — ir jis jau buvo sulaukęs 100 metų amžiaus.

1909-1912 m. dirbau gelžbetonio statybos firmoje Wess ir Fraytag, St. Petersburge. Stambesni ir įdomesni darbai toje firmoje: naujos Petrapilio kanalizacijos pravedimas, skubi gelžbetonio Skating Rink (čiuožyklos) statyba, didžiojo kunigaikščio Michailo palociaus perstatymas į operetės rūmus ir eilės įvairių statybos projektų paruošimas.

Petrapilio klimatas ir vis skubūs darbai mane gerokai nuvargino, todėl, kai tik pasitaikė gera proga, jį ir anksčiau minėtą firmą apleidau.

Rusijos vyriausias Karo Butų valdybos viršininkas gen. Hausmannas man pasiūlė vietą prie naujų, skubių kariškų statybų Suomijoje, puikiose miškuotose apylinkėse prie Riihimakki centralinės geležinkelio stoties ir prie Hammalinna (Tavastehus).

Čia Suomijoje dirbau nuo 1912 iki 1918 metų. Tame laikotarpyje, I Pasaulinio karo metu, buvau nuo 1914 m. liepos mėn. iki 1916 m. liepos mėn. komandiruotas į Sibirą vadovauti kariškoms statyboms. Mano žinioje buvo viso Sibiro karo belaisvių barakų statyba. Rusų karinė vadovybė buvo patvarkiusi, kad didžiuma karo belaisvių būtų transportuojama į Sibirą, o patalpų nebuvo. Reikėjo galvotrūkčiais jas statyti.

Iš Sibiro vėl buvau grąžintas į Suomiją, į tą pačią vietą, kur reikėjo skubiai baigti įgulos ligonines, cerkves ir kitas statybas.

1917 metais vyko įvairūs mitingai, manifestacijos. Kai Leninas per Suomiją atvyko į Petrapilį, prasidėjo žiaurioji rusų revoliucija. Atvykęs kartą į Petrapilį tarnybos reikalais, mačiau Leniną, važiuojantį automobiliu su Kerenskio apsauga.

1917    m. balandžio mėn. Helsinkio universiteto salėje buvo suruoštas didžiulis lietuvių vakaras. Pagrindiniais ruošėjais buvome — aš ir gen. VI. Nagevičius. Mums daug padėjo prof. Niemi, prof. Mikola ir jo žmona poetė Maila Mikola.

Prof. Niemi skaitė paskaitą “Istorinės Lietuvos geografinė apžvalga”, ją paryškindamas mano paruoštais žemėlapiais ir istorinėmis nuotraukomis. Poetė Maila Mikola skaitė savo eilėraščių ciklą “Mano atsiminimai apie Lietuvą” ir taip pat papasakojo įspūdžių apie savo keliones į Lietuvą. Ji, besilankydama Lietuvoje, buvo susitikusi dr. Vincą Kudirką ir buvo juo tiesiog susižavėjusi.

Universiteto choras sugiedojo Lietuvos Himną ir visas kitas dainas lietuvių kalba. Sunku įsivaizduoti, kaip toks didžiulis choras galėjo išmokti tiek daug lietuviškų dainų. Tiesiog stebuklinga.

Didžiulė salė buvo sausakimšai užpildyta. Dalyvavo profesoriai, studentai, įvairių tautybių kviesti atstovai, vietinė suomių publika.

Lietuvių ir kitų tautų mitingai koncentravosi Suomijos sostinėje Helsinkyje. Lietuvių susirinkimuose uoliai dalyvaudavau, atvažiuodamas iš Riihimakki. Juose taip pat dalyvaudavo kunigas Sabaliauskas-Žalia Rūta, Graužiniai, gen. Nagevičius, gen. Daukantas, kar. Šatas, amatininkas Stuoka, bolševikuojantis, ir daug kitų. Buvo įsteigta “Helsinkio ir Apylinkių Lietuvių Draugija”. Prie jos įsisteigė lietuvių pradžios mokykla. Mokytojavo p-lė Kačergytė, o aš buvau tos mokyklos prižiūrėtojas.

1918    m. pavasarį bendrame lietuvių susirinkime išrinktas “Lietuvių Evakuacijos Komitetas”. Mane išrinko komiteto pirmininku, o sekretorium stud. K. Graužinį, vėliau perėjusį dirbti į Lietuvos diplomatinę tarnybą. Mudu abu buvome to susirinkimo prašyti ir įgalioti daryti viską, kas buvo reikalinga, kad apie 2000 lietuvių kuo greičiausiai galėtų išvykti į Lietuvą, nes Suomijoje tuo metu buvo didelė maisto stoka. Kad sėkmingiau galėtumėme savo uždavinį atlikti, įsteigėme pirmąjį Lietuvos konsulatą, kuris aprūpino evakuojamus lietuviškais pasais ir kitais dokumentais, įrodančiais, kad išvežamieji tikrai yra lietuviai ir vyksta į Lietuvą. Caro valdžios buvę išduoti dokumentai jau nebegaliojo.

Mudviem pavyko gauti lėšų ir išsirūpinti laivą, kuris prieš karą vadinosi “Transport Rus”, o evakuacijos metu plaukiojo su Raudonojo Kryžiaus vėliava. Transportai vyko per Rygą ir Liepoją, 1918 m. gegužės ir birželio mėnesiais. Su paskutiniu transportu per Liepoją parvykau ir aš. Parvykėliai vokiečių karo valdžios buvo laikomi karantine ir tuo pačiu metu kvočiami. Atlikęs karantiną, 1918 m. liepos mėn. 12 d. parvykau į tėviškę. Lietuvoje buvo dideli suvaržymai. Be leidimo nebuvo galima nuvykti į kitą kaimą ar miestelį. Buvo uždėtos didžiulės duoklės. Ėmė viską: javus, mėsą, vaisius, kiaušinius, sviestą, medų ir t.t. Be leidimo nebuvo galima malti grūdų ar skersti galvijų. Žmonės buvo priversti gyventi pusbadžiu.    (Bus daugiau)