Šešių dienų karas Artimuose Rytuose
B. B.
Arabų - žydų karas įdomus savo išskirtinu pobūdžiu, išryškinančiu valstybės karinį pajėgumą, jo organizaciją ir kokybę.
Kariniai veiksmai prasidėjo 1967 m. birželio 5 dieną, pirmadienį, 0800 val. Europos laiku, ir tos pačios savaitės šeštadienio vakarą, po 130 valandų intensyvių veiksmų, sustojo, atžymėdami Izraelio laimėjimą prieš keturių arabų valstybių karinę sąjungą, stipriai sužaloję Sovietų prestižą Artimuose Rytuose. Izraelis užėmė žemės plotą, keturis kart didesnį už savos valstybės; karo grobis, skaičiuojama, viršija du bilijonus dolerių. Šis karas Artimų Rytų politiniai - strateginę struktūrą pakeitė ilgiems laikams.
Šiam karui žydai įjungė visas valstybės pajėgas. Visos moterys iki 55 metų amžiaus ir visi mokiniai ir mokinės virš 12 metų turėjo savo paskyrimus. Pensijon išėję policininkai, ugniagesiai, tarnautojai, mokytojai ir kiti buvo pašaukti užimti turėtas vietas, o vyrai iki 50 metų amžiaus — frontui. Vaikai buvo organizuoti įvairiausiems darbams, pvz., pripildyti smėlio maišus, reikalingus barikadoms, kasti apkasus, įrengti slėptuves, pasiuntinių ir pašto tarnybai ir t.t. Vyrai, virš 50 metų amžiaus, nepašaukti karinei tarnybai, ėjo pagelbinės policijos, namų apsaugos tarnybą, nuosavom mašinom, be atlyginimo, vežiojo keleivius, nes autobusai ir jų vairuotojai buvo paimti kariniams transportams. Sunkvežimiai, maisto transporto autovežimiai tęsė savo darbą, tik vairuotojai buvo karinėse unifirmose ir ginkluoti. Komerciniai užrašai buvo užtepti slepiančiais dažais ir vietoje miltų, sviesto, vežiojo šaudmenis, sprogstamas medžiagas, kautynių maisto davinius. Bendra apimtimi — visos krašto galimos priemonės, nežiūrint jų ankstyvesnės paskirties, buvo įjungtos vienam bendram tikslui — karui.
Kitoks vaizdas buvo arabų pusėje — visa organizacija buvo karinės administracijos rankose ir kai karinis tiekimas sutriko, krašte esančios kitos priemonės, civilių žinioje, nebuvo panaudotos.
Žydai ryškiai išskyrė bendrą strategiją, susidėjusią iš kariniai - politinės, sujungtos su ekonomine, psichologine ir diplomatine, kuri buvo karinio skyriaus atsakomybėje, ir šiam skyriui vadovavo ministeris pirmininkas su padėjėjais — krašto gynybos, užsienio reikalų, informacijos ir finansų ministeriais. Sekanti buvo veiksmų strategija, nustačiusi bendras operacijas, jų laiką ir pagrindinius tikslus. Už šio skyriaus veiksmus buvo atsakinga vyriausia karinių jėgų taryba, kuriai vadovavo krašto gynybos ministeris. Karinėms jėgoms — sausumos, oro ir vandens — vadovavo generalinis štabas, kurio viršininkas buvo gen. Itzak Rabin.
Organizacija
Visa žydų karinė organizacija rėmėsi karo vadais trijuose frontuose, kur operacijos vyko nepriklausomai ir už veiksmus buvo atsakingi frontų vadai. Oro jėgų veiksmai, kurie nulėmė Izraelio laimėjimą, buvo koordinuojami su sausumos jėgų veikimu ir kontroliuojami kariuomenės štabo viršininko ar jo atstovų kiekvienam fronte. Sausumos jėgos kiekvienam fronte, bet kurio padalinio ribose, buvo pakankamai stiprios ir lanksčios savo organizaciją pritaikyti pagal reikalaujamas vietos, laiko sąlygas ir kintančias aplinkybes. Vietoje iš anksto nusistovėjusios divizijos organizacijos, buvo sudaromos, pagal uždavinio ir aplinkybių reikalavimus, laikinos kautynių grupės ir paskiri taktiniai vienetai, vieno vado atsakomybėje tam uždaviniui vykdyti. Šitoks lankstumas buvo labai naudingas greitam jėgų pergrupavimui, krypties pakeitimui, smūgio sutelkimui iš vieno sektoriaus į kitą.
Arabų organizacija buvo konservatyvi — nelanksti. Vyriausias vadas buvo prezidentas Gamai Abdel Nasser. Sprendimai ir strateginio pobūdžio įsakymai ėjo per kariuomenės vadą F. Maršalą Abdul Hakim Amer, ir karo ministerį Shamas Badran, kuris vadovavo visos arabų sąjungos jėgoms. Vyriausio vado įsakymai siekė divizijų ir atskirų grupių vadus, iki bataliono vadų imtinai. Šitokioje nepaslankioje organizacijoje pasireikšti iniciatyvai buvo labai maža vietos. Priedui, arabų aviacija buvo vadovaujama visai atskiros institucijos, kai tuo tarpu visai arabų sausumos sąjunginei kariuomenei vadovavo gen. Ali Amer.
Jordano jėgoms asmeniškai vadovavo karalius Husseinas. Originali brigados organizacija ten buvo išlaikyta, jei, bendrai imant, Jordano jėgų organizacija buvo paslanki tai neturėta rezervų antrose linijose ir stokotą oro jėgų paramos. Kai Jordano oro jėgos, susidėjusios iš 40 lėktuvų, buvo sunaikintos žemėje, tai karaliaus Husseino brigadų išblaškymas buvo tik laiko klausimas.
Irako ekspedicinės jėgos veikė Jordano karaliaus vadovybėje, tačiau liko izoliuotos pirm negu gavo įsakymus veiksmams.
Ekspertų nuomone, Sirijos armijos organizacija buvo gera. Karo išvakarėse, generalinio štabo viršininkas gen. Achmed Sweidani asmeniškai perėmė karinių jėgų vadovavimą. “Palestinos fronte”. Siriečiai puikiai išdėstė rezervus gilumon keturiose gynybos linijose. Siriečiams nepavyko išsilaikyti netekus savos aviacijos, dėl Izraelio viršijančių šarvuotų jėgų ir jų judrios taktikos.
Izraelio žvalgyba
Be gerai organizuotos žvalgybos, žydams vargu būtų pavykę pirmųjų dienų pasiekti rezultatai. Strateginė žvalgyba, gal būt, ir nedavertino arabų pajėgumo, manyta, kad Nasseris užsiėmęs Yemeno konfliktu, bus ten nukreipęs didesnę dalį savo jėgų. Taip pat nepilnai buvo apskaičiuota, kiek Maskva buvo prisidėjus prie arabų apginklavimo. Taktinė žvalgyba, tačiau, savo uždavinį atliko be priekaištų. Pirmąją karo dieną žydų oro jėgos nebūtų pajėgę sunaikinti priešo 400 lėktuvų, nesuspėjusių palikti kilimo takų 25 aerodromuose, jei jų pilotai nežinotų kur, kada ir kaip užklupti nepasirengusius gintis, ar pabėgti nuo užpuolimo dar žemėje. Žydai taip pat turėjo gerai žinoti žemu skridimu priartėjimo kelius prie numatytų taikinių, iš kurios krypties pulti, kurie lėktuvai buvo tikri ir kurie tik manekenai, kurios bazės buvo aktyvios ir kurios buvo laikomos tik klaidinimui, kur ir kaip buvo išdėstyta priešlėktuvinė gynyba, jos ginklų tolišauda, apšaudomi sektoriai, oro sekimo tinklas ir t.t. Visos tos reikalingo informacijos, birželio 5 dienos rytą, prieš kylant lėktuvams su uždaviniais, buvo tiksliai surinktos ir pilotams perduotos.
Sovietai aprūpino arabus priešlėktuvinėmis SA-2 raketomis su radaro įrengimais, žydų pilotai, tačiau, puikiai žinojo jų išdėstymą prie Sueso kanalo, žinojo, ir kaip nuo jų apsisaugoti. Devynios SA-2 raketos pakliuvo į Izraelio rankas su laidymo, valdymo, kontrolės ir sekimo aparatais, pilnais komplektais brėžinių ir instrukcijomis, kaip visais įrengimais veikti (iš anų šešios atsidūrė amerikiečių rankose).
Didelis žvalgybos skyriaus planas buvo, vadinamos, “kautynių miglos”. Šis planas klaidino priešų vadus, skleidžiamomis falsifikuotomis informacijomis, nukreipiant kautynių jėgas klaidinga kryptimi. Priešų augštesnieji štabai buvo klaidinami visomis galimomis priemonėmis — radio, falsifikuotais raštiškais net ir šifruotais pranešimais, įsakymais, pasiuntinių asmeniškais pranešimais (arabai veikiantys žydų naudai). Miestai ir strateginiai punktai, jau pakliuvę žydų rankosna, nebuvo skelbiami tuoj pat, o tik dvi, tris dienas vėliau oficialiai buvo pranešama apie tai visuomenei. Pav. arabų oro bazėje EI Ariš beveik 24 valandas plevėsavo arabų vėliavos, net radio ryšis buvo palaikomas su arabų štabu ir besileidžiančiais lėktuvais, tikslia arabų kalba net su egiptietišku akcentu. Egipto lėktuvai buvę ore visi grįžo į “savo” bazę, tiesiog Izraelio rankosna.
“Kautynių miglos” plačiai ir įtikinančiai skelbė, kad arabų jėgos laimėdamos vietovę po vietovės didele sparta artėja Tel Avivo kryptimi. Arabams susidarė įspūdis, kad žydai desperatiškai kovoja dėl Negevo gyvenviečių ir Gazos juostos kaimų, kai tuo tarpu, Izraelio jėgos buvo jau toli Sinajuje, užnugaryje arabų jėgų, gaudydamos ten be jokios apsaugos ir kautynėms pasirengimo esančius arabų dalinius.
Jordane žydų šarvuotos jėgos užėmė strategiškai svarbų Nablaus miestą, be jokio pasipriešinimo. Gyventojai iš tolo pasitiko Izraelio tankus su entuziazmu, draugiškai mosuodami vėliavomis, manydami, kad Irako ekspedicinės jėgos ateina pagelbon į Nablų, kaip buvo numatyta ir skelbta. Tačiau, minėtos ekspedicinės jėgos Izraelio buvo užpultos ir neutralizuotos toli į rytus nuo Nablaus, ir jų vietoje žydai atėjo irakiečių keliu į miestą iš rytų pusės. Jordaniečiai buvo stipriai apsikasę ir išsidėstę gilumon (be paslankių rezervų) į vakarus nuo Nablaus, į Izraelio pusę, iš kur buvo laukta žydų puolimo. Visa gynybos sistema sugniužo be pasipriešinimo, pasirodžius žydų tankams iš rytų arabų rezervacinėse pozicijose. Apie sutrukdymą Irako ekspedicinių jėgų ir Nablaus paėmimą žydai laikė paslapty. Išsklaidytos Jordano jėgos, nežinodamos, kad Nablus jau užimtas žydų, žygiavo ten į surinkimo punktą, kur Izraelio jėgos, atatinkamai pasirengę, jas tinkamai “surinko”.
Žydai, tuo pačiu tikslu, neskelbė ir Jericho miesto paėmimo. Todėl išblaškytos Jordano jėgos, besitraukiančios link Ammano, per Jerichą, žydų irgi buvo atatinkamai “surankiotos”.
Ginklavimas
Žydų ginklai buvo įvairūs — nuo ultramoderniškų iki improvizuotų. Taksi auto mašinos matėsi kovojančios šalia modemiškų tankų, keleiviniai miestų autobusai, privačios mašinos, greta karinių transporto ir šarvuotų mašinų, civiliniai lėktuvai skrido karinių džetų keliais bombardavimams, žvalgybai ir ryšiui. Antrojo pasaulinio karo tankai buvę išimti iš apyvartos, dabar aptvarkyti, riedėjo greta M48 Pattonų, Ben Gurionų, Britų Centurionų su naujomis 105 mm tolimo našumo patrankomis, AMX-13, Shermanais, iš karo grobio paimtais T-55, T-34 (Sovietų). Viso būta apie 10 skirtingų tankų tipų. Nekitokia padėtis buvo ir su artilerijos pabūklais — keturių skirtingų valstybių ir septynių skirtingų kalibrų.
Staigmena buvo Sovietų tolimo našumo 160 mm patranka, valdoma kompiuteriais, patekusi žydams, arabų ir siriečių frontuose. Apie šią patranką žydų žvalgyba net nežinojo. Patrankas paėmė žydų parašiutininkų daliniai, radę prie patrankų instrukcijas dar originalinėje rusų kalboje.
Kiekvienas žydų dalinys buvo aprūpintas visais ištekliais 72 valandoms — maistu, kuru, šaudmenimis ir atsarginėmis dalimis. Daliniui įsivėlus į kautynes ilgiau kaip 72 valandas, papildomas tiekimas buvo vykdomas oru. Taisymo junginiai iš atsarginių, su savais įrankiais ir savom mašinom, bei atsarginėmis dalimis, sekė kautynių dalinius — netarpinei apsaugai vairuotojai ir mechanikai buvo ginkluoti.
Egiptiečiai, siriečiai ir irakiečiai naudojo standartinius Sovietų ginklus ir vežimus, jordaniečiai — britų ir amerikiečių.
Strategija ir taktika
Izraelio doktrina nuo 1956 m. nepasikeitė: — sukrėsti priešą psichologiniai, ypatingai klaidinant netikėtu, iš nelaukiamos krypties, judėsiu, nelauktu metu; laisvė vadų sprendimuose ir iniciatyva kautynių lauke, paslanki kautynių junginių organizacija pagal susidėjusias aplinkybes, išnaudoti laimėjimą be poilsio ar sustojimo (Nuo pradžios karo veiksmų nei vadai, nei kareiviai neturėjo poilsio, nei miego iki pat karo veiksmų pabaigos).
Frontų ir sektorių vadams buvo duota didelė laisvė sprendimuose kautynių operacijoms, leidžiant kiekvienam laisvai pasireikšti vyriausio štabo nustatytuose bendruose rėmuose.
Žydų pietinės grupės jėgos, sutelktai prasiveržę siaurame ruože į arabų gynimo sistemą, skleidėsi už jų pirmųjų linijų gilumoje keliomis kryptimis, vietomis padedant aviacijai, izoliuojant atsparos punktus iš neginamos pusės — iš užpakalio. Tuo pačiu plečiant frontinę pralaužtą liniją, per kurią motorizuoti daliniai ir transportas veržėsi Sueso kanalo link. Pagal 1956 m. patyrimą egiptiečiai stiprino sparnus, nesitikėdami žydų puolimo fronte į įtvirtintas pozicijas.
Jordaniečiai puolė Jeruzalės ir Tel Avivo ruože. Tuo metu žydų parašiutininkų daliniai krovėsi į lėktuvus Sinajaus puolimui. Pasikrovimas buvo nutrauktas ir remiant šarvuočių brigadai, buvo pereita į priešpuolį. Tuo pačiu metu, panaudojant vietines privačias susisiekimo priemones, dalis rezervų buvo permesta į atvirą Jordaniečių dešinį sparną. Penkių valandų laikotarpyje žydai jau alino jordaniečių rezervus ir tiekimo bei vadovavimo punktus. Tuo pačiu metu žydai, sutelktu frontiniu puolimu, suardė dar išsilikusią Jordano puolimo sistemą.
Strateginė situacija Sirijos fronte atrodė kitaip: kaip liniuote nubrėžta, tiesi siena pietuose kirto Sirijos-Izraelio lygumas. Šiaurėje ji šliejosi į kalnų pašlaites, viduryje telkšojo Galilėjos ežeras su Jordano augštupiu Sirijos fronto sparnai buvo apsaugoti šiaurėje amžino sniego viršūnėmis Harmono kalnų virtinės, ir Yarmuko išgraužos - slėnio pietuose. Žydams buvo galimas tik frontinis puolimas prieš kalną, stiprios ugnies įtakoje, per minų laukus, spygliuotų vielų užtvaras ir eiles įtvirtintų pozicijų. Po 100 valandų intensyvaus artilerijos ir oro bombardavimo, rūpestingai parinktose vietose, aštraus kylio forma žydai prakirto plyšius siriečių gynybinėje sistemoje ir toliau, bendra žydų taktika, pakliuvę tarp gynybos linigų, skleidėsi į šalis, ypatingai nukreipiant puolančias jėgas į pietinę fronto dalį, kur per neginamas lygumas galėjo skverbtis žydų šarvuočiai.
Ta pačia proga paminėtina gen. Dayano teorija, šiame kare vykdoma. Vadai turi būti priekiniuose dalinių skaidinimuose. Nenumatyti ir staigūs pakeitimai, rezervų permetimai ar jėgų pergrupavimai turi būti atliekami štabų, pagal vado duotus nurodymus radio ar kitomis galimomis priemonėmis. Net brigadų vadai turėjo būti smūgio smaigalyje, kad galėtų sėkmingai nukreipti jėgas reikiama kryptimi. Ši taisyklė galiojo iki pat skyrininko.
Kita tipinga koncepcija, tai nuo kautynių pradžios iki pabaigos kovotojai neprivalėjo sustoti; be miego ir normalaus maisto jie turėjo tęsti kautynes iki priešo atsparumas buvo palaužtas.
Gynyboje žydai priekyje laikė galimai mažesnes jėgas, kartais pasikliaudami ginkluotais, pasilikusiais nuo mobilizacijos, vietos gyventojais. Operacinės jėgos buvo telkiamos gilumoje priešpuoliui, išryškėjusią priešo gynybos silpnąja kryptimi.
Puolime, visos galimos jėgos, žmonėmis, ginklais ir šarvuočiais buvo telkiamos į siaurą, prasiveržimui numatytą ruožą, esant reikalui, laikinai būdavo paimamos jėgos ir iš kaimyninių sektorių, net rizikuojant tose vietose pralaimėjimu. Dideliu mastu buvo toleruojama atskirų vadų iniciatyva sprendimuose, vykstant kritiškoms operacijoms.
Karinių jėgų mobilizacija
Artimųjų Rytų karas rėmėsi kiekvienos kariaujančios pusės maksimaliniu pajėgumu ekonominiai, pramoniniai, moksliniai ir žmonių ištekliais. Izraelis su 2,5 milijono gyventojų sumobilizavo apie 300,000 karių (vyrų ir moterų), kas sudarytų daugiau kaip 10 procentų gyventojų. (Tuo tarpu augščiausias mobilizacijos procentas pasaulyje). Arabai iš 60 milijonų gyventojų galėjo sumobilizuoti 5 procentus karių, kurie skaičiumi (apie 3 milijonai) galėjo izraelitus lengvai nugalėti. Tačiau socialinis, ekonominis ir išsimokslinimo žemas lygis, organizuotumo stoka ir kitos kasdieninės, tipingos arabų kraštams, priežastys teleido prieš Izraelį sumobilizuoti vos apie 300,000 karių (kas sudarytų apie pusę proc. visų gyventojų). Ekonominiai ištekliai nekiek geriau teatrodė: metinė 2,5 milijonų žydų produkcija 1966 m. prilygo 32 milijonų arabų gamybai (čia gal vertėtų patikslinti, kad minint arabus turima galvoje Suvienytos Arabų Respublikos — United Arab Nations — URA). Izraelis turi daugiau, negu visos arabų valstybės kartu: laboratorijų, išradimo centrų, didesnę pramonę, prekybą, oro ir jūrų laivininkystę, geresnius ir daugiau inžinierių, technikų, mechanikų, ryšių specialistų ir t.t. Bendra apimtimi, žydai turėjo pranašumą kokybėje, visose srityse.
Arabų - žydų karas pasaulinėje ir Artimų Rytų šviesoje liko labjau iškilesnis politiniai - psichologiniu atžvilgiu, negu kariniu.
