Kronika
L.V.S. RAMOVĖS ROČESTERIO, N.Y. SKYRIUS
Skyriui pirmininkauja, jau ketvirti metai iš eilės, darbštusis ramovėnas Valerijonas Vitkus. Tai, tikrai, žmogus—idealistas, visu kūnu ir širdimi atsidavęs organizacijai, ir tai nevien tik ramovėnams. Jam uoliai talkininkauja kiti du valdybos nariai — paslaugusis Keiba ir ilgametis taupusis iždininkas M. Pūčius. Skyrius, kad ir turi sąrašuose 29 narius, bet į susirinkimus atsilanko mažesnė pusė ir tai vis vyresniojo amžiaus ramovėnai, kuriuos jaunesnieji vadina “volkstur-mu” (taip buvo vadinami II pas. karo metu vokiečių senyvo amžiaus kariai). Kad ir aktyvių narių skaičiumi skyrius mažokas, bet jis, darbščiosios valdybos vadovaujamas vis dar gyvuoja ir veikia: ruošia metines kariuomenės šventes, iš surinktų kuklių aukų šelpia karo invalidus, KARĮ, pasiuntė nemažą auką Laisvės Kovų Istorijos išleidimui, mirusiij gerbimo dienomis lanko ramovėnų kapus, ir sveikina įvairių progų sukaktuvininkus.
Jaunesniojo amžiaus ramovėnai aktyviau reiškiasi kitose organizacijose, bet toks reiškinys ne vienintelis tik Ročesteryje, todėl prisieina laikyti tai “normaliu” dalyku. Todėl skriaudžiami ramovėnai pensininkai, kai juos laikoma pasyviais: jie lanko susirinkimus, moka nario mokestį, kai reikia tai nepasigaili ir vieną - kitą dolerį paaukoti, kad ir “volksturmas”, bet dar aktyvus.
Blogiau su tais, kurie jokio nario mokesčio nemoka, bet sąrašuose jie laikomi su viltimi, kad galgi susipras ir grįš į narių eiles.
Jau 2 metai, kai ruošiamos ramovėnų Kūčios. Jos turi gražų pasisekimą, bet jų sąskaiton nereikėtų išbraukti iš darbų plano Kariuomenės šventės dienomis ruoštieji ramovėnų šeimoms pobūviai. Šią seną gražią tradiciją reikia tęsti ir toliau, nes tai yra maloni ir natūrali šventės užbaigimo dalis. R. Liormonas
KULTŪRINĖ POPIETĖ KARIUI PAREMTI
L.V.S. Ramovės Čikagos skyrius ir L. K. Birutės D-ja spalio 22 dieną, Jaunimo Centre, suruošė kultūrinę popietę su trumpa programėle ir kavute KARIUI paremti.
Popietę pradėjo ir pravedė skyriaus p-kas A. Juškevičius, o šeimininkavo Birutės skyriaus p-kė M. Babickienė. Popietės metu, visų pirma, paskaitė savo eilėraščius Z. Juškevičienė ir Balys Brazdžionis. Paskaitą “Vaidilutė Birutė — kunigaikščio Kęstučio žmona ir Vytauto Didžiojo motina” skaitė Pov. Dirkis, išryškinęs kunig. Birutės vaidmenį Vytauto Didžiojo santuokoje ir jos mirtį.
Po to, KARIO atstovas J. Stankūnas pravedė dovanų paskirstymą. Dovanų tarpe buvo vertingiausias objektas dail. Vaitekūno pieštas ir dovanotas paveikslas, kuris atiteko Antanui Orakauskui.
Popietė buvo labai pasisekusi, nes prisirinko netikėtai daug svečių ir viešnių: birutiečių, ramovėnų, savanorių, krivulėnų ir šaulių. Net ir to-
Spalio 29 d. Lietuvių Atletų klube, Brooklyne įvyko RAMOVĖS New Yorko sk. susirinkimas, kuriame buvo rodomas A. Čėsnos pagamintas filmas — EXPO—67 ir RAMOVĖS sk. išvyka į Pocono kalnų vasarvietę, todėl susirinkime dalyvavo ir ponios. Deš. sk. valdyba, su pirm. plk. J. Šlepečiu viduryje, kairėje ir gale ramovėnai ir jų ponios. Susirinkime buvo aptarti Lapkričio 23 D. minėjimas ir aktualūs reikalai. Nuotr. L. Tamošaičio
limos provincijos — Mičigano buvo atvykęs buv. Sibiro bataliono vadas mjr. teis. Petras Linkus su ponia ir artimaisiais.
Popietės ruošėjai ir dalyviai skirstėsi labai patenkinti, kadangi popietės tikslas buvo atsiektas — sutelkta KARIUI apie 550 dolerių.
P. Erdvys
A.A. JUOZAS KRUTULIS
Juozas Krutulis, nepriklausomos Lietuvos karininkas, paskutiniu metu gyveno Dorčestery, Mass. 77 Alban gatvėje pas savo dukterį Ireną ir žentą Česlovą Mickūnus.
Su didele širdgėla gyveno čia taip toli nuo savo tėvynės atblokštas dėl rusų komunistų Lietuvos okupacijos. Manau, toji širdgėla jį slėgė, nes retai kada jo veide buvo matyti linksmesnis spindulėlis, nors ekonomiškai jam nieko netrūko. Turėjo gerų draugų nedidoką ratelį, buvo tylaus būdo, niekad niekuo nesiskųsdavo. Retkarčiais susitikdavome, peržvelgdavome lietuvių spaudą ir nejučiomis užkliūdavome Lietuvą ir ten esančių opius reikalus. Pastebėdavau kaip jis jautriai, net su ašaromis akyse, skausmingai išgyvendavo tragišką Lietuvos likimą.
Juozas buvo gimęs 1899 m. vasario 20 Veiveriuose, Marijampolės apskrity, skaitlingoje ūkininko šeimoje. Buvo baigęs Veiverių mokytojų seminariją ir mokytojavo. 1920 m. buvo pašauktas į kariuomenę ir paskirtas
Karo mokyklon, kurią 1921 m. baigė įgydamas leitenanto laipsnį ir vėliau atsargoje pakartotinoj atsarginių karinėj tarnyboj buvo pakeltas į kapitono laipsnį.
Kai Nepriklausomybės karai baigėsi ir Lietuvos padangė pragiedrėjo, 1923 metais iš kariuomenės (7 p.p.) pasiliuosavo ir pradėjo tarnybą Vidaus Reikalų ministerijoje policijos nuovados viršininku ir apskrities pol. vadu. 1923 m. vedė Mariją Jumaše-vaitę. Užaugino dukterį Ireną Mickūnienę pas kurią su savo žmona Amerikoje visą laiką ir gyveno.
Juozas su šeima iš Vokietijos į Ameriką atvyko 1950 m. ir apsigyveno Bostone. Čia jis įsijungė į lietuvių bendruomeninį gyvenimą. Labiausia jis mėgo lietuvių karių ramovėnų organizaciją. Lankė visus jos susirinkimus. Buvo stropus ir uolus jos narys. Tris metus su pertraukomis skyriui pirmininkavo. Liuoslaikį paįvairindavo skambindamas pianinu, į savo sveikatą nedaug tekreipė dėmesio. Po neilgo sukrėtimo ir kepenų operacijos Curney ligoninėje, sulaukęs 68 metų amžiaus, liepos 26 d. išsiskyrė iš gyvųjų tarpo.
Liepos 28 d. Bostono ramovėnai Lubino koplyčioje atsisveikino jį kariškai pagerbdami tautine vėliava ir garbės sargybomis. Atsisveikinimo žodį skyriaus vardu tarė skyriaus valdybos pirmininkas. Rytojaus dieną paskutinį patarnavimą jam atliko palydėdami jį iš koplyčios į šv. Petro liet. bažnyčią ir į Forest Hill kapines amžinam poilsiui. K. Šimėnas
JUOZO ŠVAISTO
“DANGUS DEBESYSE”
Los Angeles ramovėnai su savo šeimomis ir svečiais rugpjūčio 12 d., šeštadienį, turėjo išvyką į San Gabriel kalnus. Kelioms valandoms atitrūkę nuo miesto triukšmo, užteršto oro, vadinamo “smogu”, turėjo progą pailsėti ir atsigaivinti gamtoje.
Stambių pušų pavėsyje iškylautojai, grupėmis susibūrę, dėjo ant stalų savo atsivežtus užkandžius ir gėrimus. Bet tai tik penas kūnui. Ramovėnas, rašytojas Juozas Balčiūnas -Švaistas atsigabeno ir dvasinio peno, ką tik iš spaudos išleistą savo knygą “Dangus debesyse”. Iškylautojams tas buvo staigmena. Visi įsigijo knygas su autoriaus įrašu, čia autorius susitiko su keliais buvusiais jo mokiniais, kai lektoriavo Karo mokykloje.
Spalio 28 d., šeštadienį, Lietuvių tautiniuose namuose, birutininkės ir ramovėnai suruošė Juozui švaistui pagerbimą ir knygos “Dangus debesyse” pristatymą.
Apie autorių ir jo raštus kalbėjo žurnalistas Bronys Raila ir rašytoja Alė Rūta. Ištraukas iš minėtos knygos skaitė Dalila Maekelienė. Svečius, kurių buvo arti šimto, birutininkės pavaišino užkandžiais ir kavute.
Juozas Švaistas rankraštyje yra paruošęs dar keletą leidinių ir vis dar kuria. Tačiau, kaip autorius savo kalboje paminėjo, šiais laikais sunku surasti leidėją ir dar sunkiau skaitytojų. Net premijuoti veikalai nesusilaukia antros laidos. Neatsižvelgiant į visus sunkumus, linkėtina autoriui kurti, neapleisti kultūrinės—literatūrinės srities. O. Žadvydas
GEN. ŠT. PLK. J. RAPŠIO PASKAITA
š.m. lapkričio 5 d. šv. Kazimiero parapijos mokyklos patalpoje, įvyko gen. št. plk. J. Rapšio paskaita. Prelegentas skaitė “Vokiečių karo aviacija II-jo Pasaulinio karo metu”. Los Angeles ramovėnams ir visuomenei buvo reta proga susilaukti svečio iš Čikagos ir išgirsti naudingų žinių.
Po paskaitos įvyko vaišės pas p. Tumavičius, Pasadenoje. Buvo pasidalinta įspūdžiais iš praeities laikų. Ramovėnai dėkingi svečiui už turiningą ir įdomią paskaitą.
O. Žadvydas
Tėvynės Auksinio Laisvės atgavimo 50 metu ju-bilėjaus ir jos 717 gimimo proga, leidžiama dail. JURGIO JUODŽIO paveikslų albumas
TAUTOS KELIU
Paveiksluose vaizduojama Tėvynės gyvenimo veidrodis — nuo jos įsikūrimo iki šių dienų. Paveikslai — pilnose ir 6 paskirose spalvose. Albumo kaina $7.00; iš anksto užsisakius — $5.00. Užsisakyti šiuo antrašu: JURGIS JUODIS, 133 Hemlock St., Brooklyn, N.Y. 11208.
Jurgis Juodis
šaukia trimitai
L. V. S. "Ramovės" Centro Valdybos pirmininko GEN. PROF. STASIO DIRMANTO 80 m. amžiaus sukakties proga
(Kalba pasakyta iškilmingame ramovėnų susirinkime, lapkričio 5 d. Čikagoje)
M. Rėklaitis
1962 m. daug kas iš mūsų ramovėnų dalyvavome Čikagos visuomeninių organizacijų (jų tarpe ir mūsų skyrius) suruoštame iškilmingame pagerbime dviejų žymių Lietuvos vyrų: gen. prof. Stasio Dirmanto ir prof. Antano Rukuižos. Tada, minint mūsų garbingąjį jubiliatą, kalbėtojų buvo gražiai nušviesti jo mokslo ir visuomeniniai darbai. Tačiau jo karinės tarnybos kelias, kuris mums, kariams, labiausiai įdomus ir pamokinantis, liko, bemaž, nepaliestas. Dėl to, šiandieną, mes, Čikagos ramovėnai, pagerbdami mūsų jubiliatą jo 80 metų amžiaus sukakties proga, jaučiame pareigą, bent sutrauktomis mintimis, daugiausia liesti jubiliato įdomų karinės tarnybos kelią ir atkreipti dėmesį į įdomesnius nuotykius, kurie nepriklausė jo asmeninės valios.
Jubiliatas — gimimo žemaitis, vidurinį mokslą išėjęs Lietuvos širdyje — Vilniuje. Baigęs realinę gimnaziją, tais pat 1908 m., savanoriu stoja atlikti karinę prievolę rusų caro armijon ir paskiriamas į 3-čio raitosios artilerijos diviziono 5-tą bateriją, stovinčią A. Panemunėje.
Mūsų tautoje vyravo neigiama nuomonė apie tarnybą caro armijoje, todėl gal ne visiems suprantama, kodėl išsimokslinęs jaunas lietuvis stoja taip nepopuliarion armijon savanoriu. Priežastys labai paprastos: atlikti karinę prievolę vistiek būtų buvęs pašauktas, stojant, gi, savanoriu (volnoopredeliajuščij) X rūšies teisėmis, turėjo tam tikrų privilegijų tarnyboje, bent humaniškesnio elgesio požiūriu ir be to, įsigyti karininko laipsnį. Iš jubiliato būtinosios tarnybos meto tenka pabrėžti, ne eilinį, ir įdomų atsitiktinumą: baterijai būnant Pabradės Poligone, šaudymo pratimuose jubiliatui teko būti “ordonan-su” prie Rusijos vyriausiojo artilerijos inspektoriaus, caro dėdės, Nikolai Nikolajevičiaus, kuris I pasaulinio karo metu buvo Rusijos vyriausiuoju karo vadu.
1909 m. rudenį jubiliatas laiko egzaminus karininko laipsniui. Egzaminai sėkmingi, tačiau keistenybė — blogiausią laipsnį gauna iš topografijos, kurios vėliau tampa žymiu specialistu ir vadovėlių autoriumi.
1913 m. pašaukiamas karo žinių pakartojimui, kurį atlieka Možaisko poligone. Ten gyveno vietovėje, kuria Algirdo-Vytauto laikais ėjo Lietuvos valstybės siena su Maskva, vos kelios dešimtys kilometrų nuo Maskvos. Įdomus atsitiktinumas! Iš mūsų daug kas žino, kad jubiliatas yra nepaprastai pamėgęs senosios Lietuvos istorijos karinę sritį ir turi surinkęs daug medžiagos. Tad kyla neatsakytas klausimas, ar ne anas nuotykis paskatino šia istorijos dalimi susiįdomauti ?
1914 m. jubiliatas baigia geodezijos institutą Maskvoje ir lektoriauja Rygos privatiniame technikume. Iš čia, jis vyksta į Tomsko (Sibire) technologijos institutą instruktuoti kalnų geodezijoje instituto studentus. Tomske jį užklumpa I Pasaulinis karas ir jubiliatas, būdamas atsargos karininkas, mobilizuojamas ir paskiriamas į 57-tos art. brigados 4-tą bateriją jaunesniuoju karininku. 1914. VIII.13 su savo daliniu jis peržengia Vokietijos sieną ties Virbaliu. Taigi, žygiuoja tėvynės laukais. Bet čia tenka išgyventi skaudžius moralinius smūgius ir būti gyvu liudininku, kaip tėvynė Lietuva skaudžiai kentėjo nuo prasidėjusio karo audros: gyventojai niekinami, apiplėšiami, ligos, kančios, mirtis, pagalbos nėra; nepaprastas turto ir gyvo inventoriaus nykimas ir naikinimas ...
1914.XII.20 jubiliatas jau yra 2-jo raitosios artilerijos divizijono adjutantas. Tai laimingas įvykis, nes baterija, kurioje neseniai jis tarnavo, nakties žygio metu, su visais savo vadais, pateko vokiečių nelaisvėn. Likimo dėka išvengta daug skaudžių fizinių ir moralinių belaisvio kančių.
1915.XI.2 jubiliatas paskiriamas 17 armijos inžinierių valdybon ir vadovauja pozicijų įrengimams ir įtvirtinimams Lietuvos plotuose prie Neries, Nemuno, Baranovičių ir kitur.
Maskvoje laimingai išgyvenęs Rusijos revoliucijos žiaurumų bangas, 1918 m. su šeima grįžta Lietuvon. Tėvynėje jo laukia, ne užtarnautas poilsis, bet sunkūs ir atsakingi darbai ir pareigos. Visi žinome, kad valstybės atkūrimo pradžioje visose srityse buvo didelis trūkumas patyrusių ir išmokslintų specialistų. Tad nenuostabu, kad 1918 m. jubiliatą matome žemės Ūkio ir Valstybės Turtų ministerijos įgaliotiniu Ukmergės apskrityje, vėliau jis jau miškų urėdas, toliau matininkų kursų steigėjas ir lektorius.
1918 m. pabaigoje ir 1919 m. pradžioje Lietuvos politinis dangus labai apsiniaukęs. Nekuriu politikų svajonės apie Lietuvos neutralumą, pasitikėjimą demokratijų pažadais, nebūtinas kariuomenės reikalingumas tapo nelogiškų fantazijų padaru. Priešai artinosi prie Lietuvos ribų ir veikė jos viduje. Niekam daugiau neliko abejonės, kad Vasario 16 Akto įgyvendinimui reikia, visu rimtumu, skubiai organizuoti ginkluotas jėgas visoje jų apimtyje — visas ginklų rūšis su visomis karinėmis įstaigomis, mokyklomis, kursais ir t.t. Prasidėjo politinių vadų ir karių kietas kariuomenės organizacinis darbas. 1919.II.7 jubiliatą matome naujai įsteigtoje Lietuvis Karo mokykloje, vyresniojo artilerijos instruktoriaus pareigose.
1920 m. pavasarį jubiliatui pavesta įvykdyti politinių kalinių pasikeitimą su Sovietų Sąjunga prie jos sienų. Su politiniais kaliniais ir jiems skirta sargyba teko vykti prie Sovietų Sąjungos sienos per Latviją. Pasikeitimo pasėkoje į Lietuvą sugrįžo solistė Grigaitienė, Biručiai, Graurokas ir daug kitų. Jų tarpe sugrįžo ir jubiliato brolis teisininkas, pirmasis Ukmergės apskrities viršininkas, Ukmergės gimnazijos organizatorius, vėliau teisėjas, kuris, tačiau, buvo bolševikų išvežtas užstatu Maskvon.
1924. II. 5 majoras Dirmantas skiriamas Augštųjų Technikos kursų viršininku. Be to, karo vadovybės, 1919, 1920, 1921 m., buvo komandiruojamas įvairiais tarnybos reikalais į užsienius. 1924 m. jis atstovavo Lietuvos universitetą Pabaltijo geodezinės konferencijos suvažiavime Helsinkyje.
1926.I.1 plk. ltn. Dirmantas skiriamas Krašto Apsaugos ministerijos Karo Mokslų valdybos viršininku. Tais metais dalyvauja fotogrametrijos tarptautinės draugijos suvažiavime ir Pabaltijo geodezijos konferencijoje Rygoje, o 1938 m. dalyvauja tokioje pat konferencijoje Kaune.
1927 m. plk. Dirmantas skiriamas Karo Technikos viršininku ir 1929.
VIII. 19 paskiriamas Vytauto Didžiojo Karininkų kursų viršininku. 1933.
IX. 15 išeina iš aktyvios tarnybos į atsargą, bet 1935 m. atkviečiamas atgal ir tampa Krašto Apsaugos ministru. 1937.11.10 pakeliamas į br. gen. laipsnį. 1938.IV.21 atsistatydina iš Krašto Aps. ministro pareigų ir išeina į atsargą.
Šalia atsakingų pareigų ir įtempto darbo kariuomenėje jubiliatas randa laiko ir jėgų įsijungti į darbą ir mokslo įstaigose. Jis Augštųjų kursų geodezijos lektorius Kaune, Lietuvos universiteto geodezijos katedros docentas ir geodezijos kabineto vedėjas, 1930 m. Vytauto Didžiojo universiteto geodezijos katedros ekstraordinarinis profesorius, o vėliau dar ir technikos fakulteto bibliotekos vedėjas. 1940 m. topometrijos katedros vedėjas ir nuo 1941 m. statybos katedros dekanas.
Tremties kelyje jubiliatas nenuobodžiauja stovyklose, bet aktyviai įsi-įsijungia į įvairius visuomeninius ir mokslo darbus: taip jis dirba VLIKo Vykdomosios Tarybos finansų ir planavimų komisijoje, lektoriauja lietuvių technikos mokykloje Nurtingen-Schwaebisch-Gmund, Raudonojo Kryžiaus skyriaus pirmininkas, pirmininkauja jo organizuotoje Lietuvos profesorių užsienyje sąjungai.
Persikėlęs į JAV, taip pat, nedelsiant, įsijungia į visuomeninį ir organizacinį darbą plačia šio žodžio prasme. Be to, nuo 1959.V.3 sėkmingai ir autoritetingai vadovauja L.V.S. “Ramovei”.
Be suminėtų, toli gražu ne visų, darbų jubiliatas yra parašęs nemažai ir mokslo darbų: “Patrankos ir baterijos nutaikymas”, “Patrankos, sviedinys”, “Topografija”, kurią dedikavo Karo mokyklos auklėtinių, žuvusių kovoje dėl Lietuvos laisvės, garbei, “Nivelirų konstrukcija”, Tacheometrijos principai ir instrumentai”, “Pagrindinės paklaidų teorijos žinios ir jų taikymas matavimo rezultatų derinimui”, “Topometrijos kursas”... Be knygų, yra paskelbta daug specialių straipsnių “Mūsų žinyne” ir “Kosmos” žurnaluose. JAV jubiliato studijinius straipsnius randame “Karyje” ir istorijos žurnale “Tautos praeitis”. Prie viso dar tektų pridėti, kad jubiliatas yra apkeliavęs nemažą skaičių Europos kraštų. Taigi jį tektų priskirti ir prie kelionių mėgėjų.
Iš taip suglaustos santraukos darbų, kuriuos atliko mūsų garbingas jubiliatas, sužinome, kokius milžiniškus darbus gali atlikti žmogus, apsišarvavęs mokslo žiniomis ir ryžtinga valia. Tokiems darbams nudirbti reikia savęs atsižadėjimo, atsižadėjimo daugelio asmeninių malonumų, didelio valios įtempimo ir, galop, geros sveikatos.
Tremtyje jubiliatas, iškilusis Lietuvos karys, liko ištikimas savo tautai ir tėvynei, nepamiršo iškilmingos, mus visus dar saistančios, priesaikos, nepalūžo tremties kelyje.
Visų šių dorybių jubiliatui nestigo ir nestinga. Mes galime tik didžiuotis ir džiaugtis, kad savo kariuomenės eilėse turėjome ir dabar tebeturime savo tarpe milžiną darbininką. Garbė Jubiliatui, tokius didžius darbus Tėvynės garbei ir Tautos gerovei atlikusiam !
Spalio 11 d., prie Lietuvos Resp. gen. konsulato po gen. inž. V. Filonovičiaus, Ukrainos Tautinės Resp. prezidento delegato vizito. Iš k.: V. Šimkus, gen. S. Dirmantas, virš jo gen. V. Filonovičius, ponia ir dr. Daužvardis ir J. Čėsna. V. Noreikos foto
Vilniaus Diena, spalio 20 d. Čikagoje. Už stalo trečias iš k. gen. S. Dirmantas, toliau gen. kons. Daužvardis, ukrainiečių prof. Antonovič, J. Smetona ir kt.V. Noreikos foto
Prof. S. DIRMANTAS, 1967.X.12. Vilniaus Dienoje, Čikagoje, taip kalbėjo: (tą dieną ukrainiečių ordenais buvo apdovanoti gen. kons. dr. P. Daužvardis ir prof. gen. S. Dirmantas)
Ukrainos Tautinės Respublikos prezidento Mykolo Livyckio aktu esu atžymėtas. Tai ketvirtos valstybės Galva (rusų neskaitant) man suteikia garbės žymenį. Nemažai turėjau ir kitų ordenų už I-jo Pasaulinio karo žygius bei darbą taikos metu. Prisipažįstu — esu kaltas. Revoliucijose, karuose ir ilgo gyvenimo kitokiuose sukūriuose jų neišsaugojau. Vieni sudegė paskutiniojo karo Lietuvoje metu. Kiti liko kartu su generolo uniforma, fraku ir cilinderiu. Išsaugojau tik patį mažiausią, lengviau paslepiamą — Prancūzijos Garbės Legiono Grand Officier miniatiūrą . ..
Augštai vertinu, tokiose nepaprastose aplinkybėse, šiandien, Ukrainos armijos generolo inž. V. Filonovičiaus man įteiktą atžymėjimą. Ir esu dėkingas Ukrainos augštiems pareigonims. Bet jaučiu, kad privalau man suteikta garbe pasidalinti su kitais, kad ir su Vilniaus Krašto Lietuvių Sąjunga, kurios esu narys. Taipgi su Lietuvių Veteranų Sąjunga Ramovė, Lietuvių Profesorių ir kitomis man artimomis draugijomis bei organizacijomis.
Gimimo esu žemaitis. Bet mokiaus ir pakartotinai esu gyvenęs mūsų sostinėje Vilniuje. Pavyzdžiui, — 1920 metais su Lietuvos Karo Mokykla.
Gedimino pilis, Aušros Vartai ir kiti mūsų tautos Vilniuje sukaupti įvairiopi lobiai nuo jaunų dienų užkariavo mano širdį. Kiek tenai brangių istorinių prisiminimų ...
Šiandien minime Vilniaus Dieną. Šiandien džiaugiamės turėdami neįprastai mielus svečius—ukrainiečius. Todėl lai bus man leista trumpai priminti vieną istorinį įvykį, kuris liečia Vilnių, ukrainiečius ir mūsų amžinas gynimosi nuo Maskvos kovas.
Šiandien vadinamieji Vilniaus Aušros Vartai turėjo ir kitokių vardų. Amžių slinkty kurį laiką vilniečių jie buvo vadinami kunigaikščio Ostrogiškio vartais.
Kodėl ? Kas buvo tasai Ostrogiškis ?
Ostrogo ir daugelio kitų Ukrainos pilių valdovas iš Gediminaičių kilęs kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis gyveno XV ir XVI amžių sąvartoje. Tai žymus karvedys. Daug kartų sėkmingai apgynęs Ukrainą nuo siaubingų Krymo totorių. Jam tekdavo ir Lietuvą ginti nuo ne mažiau siaubingų Maskvos velikorosų.
Karių likimas permainingas. Visaip pasitaiko ...
1500 metais Ostrogiškis vadovavo Lietuvos valstybės kariuomenei prieš maskolius. Liepos 15 d., perdrąsiai smogęs, Ostrogiškis pralošė mūšį ties upeliu Vėdroša, Padniepryje, už Smolensko, ir pateko į žiaurią maskolių nelaisvę. Po septynerių metų miškais pabėgo iš tolimos Vologdos. Grįžęs Lietuvon, buvo pakeltas Didžiuoju Lietuvos Etmonu.
1514 metais Ostrogiškis revanšavo: vadovaudamas rinktinei Lietuvos kariuomenei, sudarytai iš augštaičių, žemaičių, ukrainiečių, gudų, Lietuvos totorių ir pirmą kartą gana gausiai talkininkavusių lenkų, Didysis Lietuvos Etmonas, ukrainietis Ostrožskyi, mūšy ties Oršos pilim, prie augštutinio Dniepro, supliekė tris kart skaitlingesnę Maskvos kariauną.
Toji stambi klasiška viktorija išgarsino Lietuvą ir Ostrogiškį visoje Europoje ir net Azijos daly. Sveikino Londonas, Roma, Madridas, Persijos šachas ir kiti.
Grįžtančiam nugalėtojui, Vilniuje, prie naujai aplink miestą pastatytų mūrų su vartais, senovės Romos pavyzdžiu, buvo suruoštas triumfalinis sutikimas. Aišku, vartų pastatas buvo efektingai dekoruotas.
Nuo to meto Vilniaus gyventojai ir praminė (ligi tol bevardžius vartus) Ostrožskio - Ostrogiškio vartais, nors savo architektūra jie jokių aštrumu ar smailumu visai nepasižymėjo. Laikui bėgant imta vadinti trumpiau — Aštriais, “Aštria Bromą”, o dar vėliau ir mūsų laikais — Aušros vartais.
Nepaisant lenkų įtakoje buvusio karaliaus Jogailos išleisto įstatymo, kuris sulaužęs lietuvių, kad ir nekrikštytų, tikybinio pakantumo ir lygybės tradiciją ir kuris ribojo neka-talikų teises Lietuvoje (vėliau Žygimanto Kęstutaičio buvo panaikintas), — ukrainietis stačiatikis Konstantinas kng. Ostrogiškis-Ostrožskyi buvo pakeltas Lietuvos senatorium — Trakų kaštelionu—pilininku.
Lietuviams ir ukrainiečiams didžiai nusipelnusiam didvyriui-—karvedžiui, Ukrainos sūnui numirus, jo kūnas buvo palaidotas prie Ukrainos sostinės Kievo esančioje Pečeros pilyje, lavroje. Nišoje įrengtas vakarietiško stiliaus antkapis.
Gerbiamosios ir Gerbiamieji, priminiau jums šį įvykį vien tam, kad jis pabrėžtų, kaip jau nuo senų laikų ir kokie glaudūs buvo santykiai, ryšiai ir bendra gynyba lietuvių ir ukrainiečių. Koks buvo gilus bendradarbiavimas, pasitikėjimas, lojalumas ir kario ištikimybė!
Juo labiau to reikalauja mūsų šių dienų padėtis. Ji verčia tas dvi tautas artėti, laikytis vienybėje, jungti jėgas.
Todėl: Lai vystosi lietuvių - ukrainiečių draugystė! Lai stiprėja visų Maskvos pavergtų tautų jėgos! Lai vienijasi komunistų pavergti kraštai laisvės kovai! Lai vėl būna laisvos Lietuva ir Ukraina!
Visų šalių Kremliaus pavergtos Tautos — ruoškitės išsilaisvinimo žygiui!
“Ramovės” Bostono sk. pirm. K. Šimėnas atidaro Lietuvos Kariuomenės atkūrimo minėjimą. Scenoje vėliavų sargyba prie Nežinomo Partizano kapo. Ed. Strazdo nuotr.
LIETUVAI REIKIA LAISVĖS, BET NE SATELITINIO STATUSO
Kariuomenės šventė mums nėra vien tik tradicija. Šventės tik tradicinės neturi didelės vertės, nieko neįkvepia, nieko nepaskatina. Ilgainiui jos išvirsta šaltomis nuobodomis — kelia nuovargį, slopina užmojus, tingiu padaro kūrybiškumą. Kariuomenės šventė mums yra tautinio ir valstybinio susimąstymo, susikaupimo, atsinaujinimo bei pasiryžimo jauki santalka. Tokiose tautinėse santalkose mes patys ir mūsų svečiai vis naujai peržvelgiame didžiuosius uždavinius ir eilinius darbus, mūsų laikų mums skirtus, o ne kam nors kitam. Tai įsisąmoninę, aiškiau pamatome ir praktinę eigą, kaip gi sekasi tuos uždavinius spręsti ir tenkančius darbus dirbti.
Žinoti savo pareigas yra labai svarbu, bet tikrai matyti jų atlikimą yra nemažiau svarbu. Pamatymui reikalingas įvertinimas, o įvertinimui reikalingas mastas. Kultūringoje visuomenėje tuo mastu yra teisingumas, vienintelis teisingumas — tas pats teisingumas sau, tas pats teisingumas kitiems. Kas vartotų kitokį mastą, to vertinimas būtų neteisingas, negeras, niekam nevertas.
Kalbant apie didžiuosius uždavinius, nėra abejonės, kad pats didžiausias mums duotas uždavinys, yra Lietuvos išlaisvinimas.Atrodo, kad visi tai žinome labai gerai, ar bereikalinga ir kalbėti? Visdėlto, akyliau pažvelgus, iškyla gyvas reikalas ir tuos žinomus daiktus aiškintis. Lietuvos išlaisvinimas reiškia atstatymą lietuvių tautos laisvės ir Lietuvos valstybės nepriklausomybės visiškai pilnai. Tai yra, kad Tautai priklausantis suverenumas, jos pačios laisvu sprendimu, galėtų reikštis tik jos vienos nustatyta tvarka, be jokių nurodymų iš šalies. Jokia kita jėga, joks “vyresnis brolis”, nei iš rytų nei iš vakarų, negali maišytis išlaisvintos Lietuvos gyvenime. Vienintelis visų laisvos Lietuvos reikalų tvarkytojas yra Lietuvių Tauta. Tik ji, per savo išrinktus atstovus ir jų sudarytą vyriausybę, konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka, valdo kraštą vienui viena. Kol tokios laisvės Lietuvo neturės, tol ji nebus išlaisvinta, tol ji bus prispausta svetimos jėgos, tol lietuvių tautai teks kovoti už išsilaisvinimą.
Laikau reikalinga tai pasakyti ir pabrėžti, kad aiškesnis pasidarytų satelitinio statuso klausimas,kai keno tai vienur, tai kitur minimas. Kažin kas, tik ne lietuviai patys, neperseniausiai iškišo satelitinio statuso Lietuvai mintį. Vienam kitam, politinėse pinklėse mažiau patyrusiam, tas daro įspūdį ir jie, kad ir nedrąsiai, rodo polinkį tą mintį laikyti svarstytina, jei ji pasirodytų reali. Politinio pragmatiškumo vardan, jie lyg ir linktų sutikti su satelito padėtimi, kaip pereinamąja išsilaisvinimo forma, atsisakydami reikalauti pilnos laisvės Lietuvai šiuo metu. Jų galva, šiuo metu pilnos laisvės Lietuvai atgauti nesą galimybių, tai reikią būti praktiškiems ir imti tos laisvės bent dalį, siekiant jos pilnumo ateity laipsniškai. Nereikia būti dideliu galvočium, kad matytum tų pragmatikų tikrą miražą — pasibaisėtiną realistų nereališkumą. Jei ir sutikti su jais, kad pilnos laisvės Lietuvai dabar tuojau atgauti negalima, tai jie, jei yra realūs, o ne svajotojai, naivūs, turės sutikti su esančia tikrai, visiškai realia realybe, kad nei dabar tuojau, nei kada nors vėliau, iš Sovietų Sąjungos rankų, nėra jokios galimybės gauti nė to satelitinio statuso. Sovietų Sąjunga, kol ji negriūva iš vidaus, ar iš lauko, neduos pavergtoms tautoms laisvės ne tik pilnos, bet ir dalinės, nė to satelitinio statuso, taip pat. Kabinimasis už satelitinio statuso minties, laikant ją nauja lankstesne taktika, būtų didis nesusipratimas, nieko bendro su gyvenimo tikrove neturįs išmislas, lietuvių nuotaikoms drumsti ir atsparumui bei kovingumui silpninti. Tokius svetimųjų gundymus atmetame nesvyruodami. Lietuvos laisvė yra teisė— ne kieno nors duota, bet prigimta ir todėl neatimama. Ji mums, lyg Rytų žvaigždė Kalėdų naktį: šviečia, kelią rodo, vilties ir jėgų priduoda. Už tokią brangenybę tautos kietai kovoja, ilgai kovoja, kovoja iki laimėjimo.
Satelitinio statuso mintis yra ir slidi ir pavojinga. Jos tikrieji sumanytojai siekė dviejų tikslų: sukelti lietuvių visuomenėje diskusijas pilnos ir dalinės laisvės klausimais ir greičiau atsikratyti ikišiolinės Vakarų valstybių nepripažinimo politikos. Jei tos diskusijos ir nenuves į Kanosą, tai yra, prašymą okupanto nors trupinėlio laisvės, tai pats to klausimo svarstymo faktas galės būti laikomas motyvu okupantui, o gal ir Vakarų valstybėms, kad lietuviai patys jau pradeda abejoti nepriklausomybės būtinumu, apsiprasti su sovietiniu režimu ir linksta pasitenkinti lengvatomis, vietoje nepriklausomo gyvenimo, jei tik Sovietų Sąjunga jas suteiktų. Tą, nors ir išvestinę, nors ir netikrą iš esmės mintį pasigavę, sovietai darysis dar kietesni, dar įžūlesni okupuotai Lietuvai, o Vakarų valstybės švelnės okupacijos klausimu, nes lietuviai patys jau jieško kompromisų ir svarsto gyventi sovietų orbitoje. Tokios išvados yra tikrai galimos, jas
Lietuvos priešo propaganda pasirūpins paskleisti kuo plačiausiai ir tada jie tikisi lengviau ir greičiau pasiekti antrojo tikslo, kad Vakarų valstybės atsisakytų ikišiolinės savo politikos nepripažinti Baltijos valstybių prievartinio įjungimo į Sovietų Sąjungą.
Būkime realūs ir tikri -— jokio satelitinio statuso Baltijos valstybėms sovietinė komunistinė Rusija neduos. Tokio mūsų tautas pažeminančio statuso mums ir nereikia, mes jo nesiekiame, mes jo nenorime! Lietuvių tautai reikia laisvės, Lietuvos valstybei reikia nepriklausomybės. Už tas vertybes — mūsų esančias, mums priklausančias, bet grobuonies kaimyno, klasta ir smurtu išplėštas, lietuvių tauta kovos visomis priemonėmis, kiečiausiu būdu, ištisus šimtmečius, jeigu reikės.
Lietuvos išlaisvinimo kovos laukuose sutinkame visą eilę dar ir kitų, iki galui neišmastytų ir todėl klaidingų ir neretai klaidinančių, teigimų ar reikalavimų: 1) Tautos apsisprendimo reikalavimas; 2) Laisvai gyventi subrendimo įrodinėjimas; 3) Tautos mažumo baimė; ir 4) Dejavimai dėl srovių.
Ištrauka iš Stasio Lūšio tarto žodžio Lietuvos Kariuomenės minėjime, lapkričio 18 d. Brooklyne.
Kariuomenės atk. minėjimo Brooklyne programos dalyviai, iš k.: V. Alksninis, J. Sirgėdas, V. Raulinaitis, L. Čėsnienė, V. Čėsna, J. Klivečka.
Minėjimo dalyviai Maspetho parapijos salėje L. Tamošaičio nutraukos
Kairėje — Stasys Lūšys taria žodį Brooklyno lietuviams, deš. — solistė I. Stankūnaitė ir muz. J. Stankūnas.
L. Tamošaičio nuotr.
MŪSŲ KARIŲ TRADICIJOS
Kaip mūsų žmonės — Amerikos lietuviai — supranta ir vertina lietuvį karį ir karinę tradiciją? Šis klausimas ne kartą domino mane, civilį, tačiau artimą lietuviams kariams. Organizuojant amerikiečius lietuvius, JAV karius, 1920 m. gynimui Lietuvos nepriklausomybės nuo rusų ir lenkų, bei Bermonto-Avalovo kariuomenių veržimosi į Lietuvą, patyriau, kad Amerikos lietuviai pagarbiai vertino lietuvius karius, nesigailėjo savo dolerių aukojamų lietuvių karių reikalams.
Mūsų lietuviškoje visuomenėje tebėra stipri karinė tradicija; šį faktą ryškiai įrodė mūsų rašytojai—poetai savo raštuose, eilėraščiuose, duodami mums daug dainų apie lietuvius karius. ši lietuvių karinė tradicija išsilaikė per šimtmečius mūsų visuomenėje, nes senesniųjų laikų rašytojai ir istorikai savo raštuose paliko mums karines tradicijas, primenančias mum mūsų prabočių karinguosius žygius, kovas ir pergales.
Praėjus dešimtmečiams po Lietuvos valstybės sugriovimo, II Pasaulinio karo metais pakitėjus Europoje ir Amerikoje politinei padėčiai ir žmonių galvosenai, dažnai pagalvodavau: kažin, ar mūsų visuomenės nusiteikimas irgi pakitėjo mūsų karių atžvilgiu? Ar amerikiečiai lietuviai, jei būtų galimybė, rūpintųsi ir dabar amerikiečių lietuvių karių organizavimu išlaisvinti Lietuvą ? Ar atsirastų mūsų augančiame jaunime savanorių, kaip kad buvo prieš 50 metų? Progą gavęs kalbėjausi su jaunuoliais, lietuviais skautais-tėmis, dabar JAV kariuomenėje tarnaujančiais, su kariais veteranais iš II Pas. karo, taip pat ir su Korėjoje kariavusiais lietuviais kariais ir patyriau, kad kiekvienas iš jų pasisako teigiamai.
Mūsų jaunimo tarpe ir visuomenėje randame dar vis išlaikomas lietuvių karių tradicijas, gerbimą lietuvių karių. JAV kariai veteranai, legionieriai, su kuriais teko man kalbėtis, pasisakė taip pat teigiamai. Mūsų visuomenė tebėra gerbėja karių ir karinių tradicijų. Mūsų kariai, lietuviai skau-tai-tės, Lietuvos šaulių kadrai sudaro branduolį karinės tradicijos išlaikymui ir kartu nemažą potencialą karių ateičiai.
Šia proga noriu prisiminti Hartfordo lietuvių karius ir jųjų nuotaikas, pavyzdingą jų organizuotumą ir pasireiškimą amerikiečių ir lietuvių visuomenėje ir amerikiečių kariniuose vienetuose. Sabonio Posto liet. legionieriai, kuriems vadovauja karys Walter Pattersonas, sėkmingai veikia ir pasireiškia ne tiktai paraduose, šį faktą pripažino JAV Hartfordo Le-gijono vadovybė ir kitų legionierių postų vadovai. Sabonio Postą sudaro, daugumoje, II Pasaul. karo veteranai ir Korėjos karo veteranai ir keletas I Pasaul. karo veteranų. Jie turi ir pagalbinį skyrių — “Ladies Auxiliary”, nemažą grupę lietuvaičių, kurios talkina kariams socialinėje ir kitokioje veikloje, ypač bankietų ir kitokių pramogų ruošime.
Tokia posto veikla, tai nuopelnas vadų, ypatingai, dviejų brolių, Stanley ir Walter Pattersonų, kurie pastatė lietuvius karius-veteranus atatinkamoje augštumoje ir ryškiai įrodė visuomenei, kad jie išlaiko lietuvių karių tradicijas, kelia lietuvių tautos žmonių vardą amerikiečių visuomenėje.
Šie malonūs faktai teikia viltį apie galimybes ateityje lietuvių karių pagalbos Lietuvai, kai tik atsiras proga lietuviams atstatyti Lietuvos valstybę. V. M. Klausutis
Walter Patterson kalba į Amerikos Legiono narius ir visuomenę; kairėje sėdi Hartfordo miesto Tarybos narys Thomas Corrigan, dešinėje — Hartfordo švietimo Tarybos pirm. Lewis Fox, garbės svečiai.
KAIP SOVIETŲ RUSIJA SUNAIKINO LIETUVOS KARIUOMENĘ ?
Bevasarojant Union Pier, dažnai galvojau parašyti savo išgyvenimus apie šarvuočių Rinktinę ir jos likimą. Velionis plk. Baublys vis mane ragino, kad būtinai turime išdėstyti savo kariuomenės prisiminimus be jokių pagražinimų. Vienas šarvuotininkas “Drauge” išspausdino “Baisios Dienos” — savo išgyvenimus, kaip buvo likviduota šarvuočių Rinktinė Radviliškyje. Tačiau tai tik dalis faktų. Kur gi mūsų karininkai, dirbę ilgus metus ŠR? Ypač tie, kurie buvo ir dalyvavo jos likvidavime Sovietų Rusijos įsakymu? Kodėl tylite ir nieko nerašote apie Šarvuočių Rinktinės likvidavimą ?
Kurie žinote faktų, turite nuotraukų ar laiškų iš tų dienų, verta visa tai surinkti ir perleisti per KARĮ. Yra labai svarbu viską surašyti, kur mūsų kariuomenė dingo ir kaip sovietai ją likvidavo. Rašykime!
Balys Svalia
A.A. KPT. KAZYS ŽILINSKAS
1967 m. lapkričio 4 d. Adelaidėje, Pietų Australijoje, mirė Kazys Žilinskas. Nors velionis tik labai retomis progomis tepasirodydavo viešumoje, tačiau, visuomenine, bei kultūrine veikla domėjosi ir ją rėmė.
K. Žilinskas gimė 1903 m. gegužės 19 d. Kvetkų miestelyje, Rokiškio apskrityje. Mokėsi Biržuose. 1919 m. stojo savanoriu į Pasvalio-Biržų partizanų rinktinę ir kovojo prieš bolševikus. Vėliau stojo į karo mokyklą ir baigė III laidą vos būdamas 18 m. amžiaus. Lenkams puolant Lietuvą, dalyvavo mūšiuose prie Širvintų -Giedraičių būrio vadu ir buvo apdovanotas už narsumą ir drąsą Vyties kryžiumi su kardais. Būdamas 1920 m. lapkričio mėn. 9 p. pulke, 2 kulkosvaidžių kuopoje, mūšyje ties Širvintais ir Giedraičiais, atsimenu velionio Kazio Žilinsko vardą.
Vėilau jis dirbo karo intendantūroje. 1924 m. įstojo policijos tarnybon. Buvo nuovados viršininku Vilkaviškyje, Šakiuose ir Kybartuose. Dalyvavo Šaulių Sąjungoje.
Bolševikams okupavus Lietuvą, turėjo slapstytis. Vokiečių okupacijos metais pradėjo vėl dirbti policijos tarnyboje. Tremtyje, Vokietijoje, dirbo sargybų kuopose pas amerikiečius.
Atvykęs Australijon, apsigyveno Adelaidėje. Priklausė karių sąjungai “Ramovei” ir Adelaidės Lietuvių sąjungai. Velionis rėmė ir kitas organizacijas ir spaudą.
Turėdamas seną namą, jis pasistatė sau naują. Lapkričio 3 d. persikraustė, ir tik vieną naktį pernakvojęs, lapkričio 4 d. rytą mirė širdies smūgiu.
Paliko žmoną Jadvygą ir sūnų Algimantą Melburne ir dvi seseris: vieną Lietuvoje, o kitą Amerikoje. Palaidotas Centenial kapinėse 1967 lapkričio 7 d. Palydėtas buvo savo draugų bei pažįstamų. Kapinėse atsisveikino Apylinkės valdybos pirmininkas V. Raginis, Adelaidės Lietuvių sąjungos vardu L. Martinkus ir ramovėnų pirmininkas inž. mjr. V. Petkūnas.
Leonas Vasiliūnas
NETIKĖTAI MIRĖ MJR. BALYS BOBELIS
Gruodžio 10 d. nelauktai ir netikėtai pasimirė “Ramovės” New Yorko sk. narys mjr. Balys Bobelis. Pastaruoju metu, nežiūrint blogos sveikatos, ėjo valdybos nario pareigas.
Velionis buvo pašarvotas Šalinskų šermeninėje. Laidotuvės įvyko gruodžio 13 d. 11 val. iš Apreiškimo parapijos bažnyčios — Cypress Hill kapinėse.
Liko nuliūdusi šeima: žmona Antanina ir du sūnūs, Antanas ir Sigitas, su šeimomis.
KARIO REDAKCIJAI
(Atsakymas į P. žilio rašinį “Būkime atsargūs, rašydami atsiminimus”, Karys nr. 7)
P. Žilys primeta man, kad savo atsiminimuose apie tai, kaip 1919 m. pradžioje iš Mažeikių vykau traukiniu į Kauną stoti savanoriu, būsiu, privėlęs daug netikslumų, ypač dėl oficialaus lietuvių komendanto nebuvimo ir traukinių judėjimo. Kaltinimai smulkmeniški, neesminiai, nea mano atsiminimų tikslas buvo trumpai pavaizduoti šiurpią jaunų žmonių padėtį Žemaitijoje (Kretingos ir Mažeikių apylinkėse) ir kaip jie, pilni pagiežos, jieškojo būdų vyti iš savo-krašto plėšikaujančius atėjūnus.
Papildomai, čia dar norėčiau prisiminti, kaip 1918 m. pabaigoje, gyvendamas tada pas tetą Šalnienę Genčių Metsėdyje, vieną šeštadienį nuvykau pas savo motinos brolį Venclovą netoli Grūšlaukės. Apie 1 vai. ryto atsibeldė šeši banditai, įsilaužė vidun, Venclovo sūnų, dvi dukras, berną ir mane suvarė vienan kambarin, pastatė du ginkluotus sargybinius, liepė nejudėti, o patį šeimininką nusitempė į kitą namų galą ir, pakabinę palubėje, ėmė uždegtais šiaudais svilinti jam padus, kol prižadėjo atiduoti visa, ko reikalavo, kad tik išliktų gyvas. Plėšikai susikrovę į vežimą pagrobtą turtą, brangenybes, pinigus, išdardėjo, o Venclovas, nuo žaizdų netrukus mirė.
Toks plėšikavimas vyko Kretingos ir Mažeikių apylinkėse, buvo užpuldinėjami turtingesni ūkininkai, klebonai. Gyventojai liko be jokios apsaugos, net vokiečių žandarai, užuot žiūrėję tvarkos, ėmė banditauti. Vietiniai ir rusų raudonieji grobstė turtą ir žudė nekaltus ūkininkus. Tad, nenuostabu jog bažnytkaimiuose bei miestuose ėmė organizuotis dori žemaičiai, pamokyti žmonės, patikimi vyrai, steigti lyg ir savisaugos būrius kaimuose, ginkluotis kas kuo turi. Naktį budėdavo savi patruliai; pajutę banditus, sukeldavo triukšmą ir tie dumdavo viens kitam mindami skvernus.
Vietos šviesuoliai, patrijotai, neturėdami ryšio su Kaunu ar Vilnium, patys savo iniciatyva skyrė seniūnus, viršaičius bei komendantus, kuriuos vėliau sustiprėjusi Lietuvos vyriausybė patvirtino pareigose. Tie “apsišaukėliai” vietose įvedė tvarką, taip pat ragino stoti savanoriais, kaip kad Lietuvos Tarybos buvo paskelbta. Pavyzdžiui, Kretingoje nuo pat pradžios komendanto pareigas ėjo Prišmantas; jo niekas toms pareigoms nepaskyrė, jis slaptai nuo okupantų organizavo savisaugą, rūpinosi jaunuoliais, kurie ryžosi eiti savanoriais, nurodinėjo kur užsirašyti, už tat apylinkės lietuviai jį ir vadindavo komendantu. Panašiai ir Bertašius pasiskelbė Darbėnų viršaičiu, sąžiningai ėjo tas pareigas, daug gero padarė žmonėms, ir tik vėliau lietuvių valdžios buvo patvirtintas, visą eilę metų po to sėkmingai vadovavęs valsčiui. Jis, tarp kitko, ir man išrašė pažymėjimą, kai vykau į Mažeikius jieškoti lietuvių komendanto. Tas raštas man daug pagelbėjo siekiant tikslo.
Netoli Mažeikių stoties gyveno geležinkelių ruožo tarnautojas lietuvis Rozga-Rozgaila, senyvo amžiaus vyras su šeima. Drauge su juo dirbo ir skuodiškis lietuvis Knuipys. Rozga-Rozgaila buvo geros širdies lietuvis, globodavo atvykusius jaunuolius, apnakvindindavo savo namuose, arba pas kitus patikimus tautiečius, kelionei įdėdavo maisto ir išduodavo ne savanorio (tai būtų pavojinga tais laikais), bet geležinkelių darbininko dokumentus. Tokį pažymėjimą jisai išrašė ir man, perskaitęs Darbėnų viršaičio rekomendaciją. Pagal Roz-gos-Rozgailos pažymėjimą gavau teisę nemokamai važinėti visais traukiniais kaip gelžkelietis. Mes, savanoriai, tą pasišventusį tėvynei vyrą visą laiką vadinom ir vadinsim savo komendantu, nors jis niekuomet oficialiai tų pareigų nėjo, bet neoficialiai jas sąžiningai atliko savo kaštais ir rizika.
Tiesa, 1919 m. pradžioje Mažeikiai buvo raudonųjų valdžioje. Tačiau ji nebuvo įsitvirtinus, čia pat pašonėje veikė ir baltieji. Kur nevyko kautynės, galima buvo laisvai keliauti pėsčiam ir važiuotam, tais laikais bolševikai buvo dar palaida bala. Rozga-Rozgaila ir Knuipys, dėl akių, stengėsi gerai sugyventi su raudonaisiais ir drauge telkti savanorius aniems išvyti ten, iš kur atkeliavę, neprašyti.
1919 metų pirmaisiais mėnesiais traukiniai vaikščiojo, kur nebuvo kautynių. Mažeikių ruože daugiausiai veikė tik darbiniai traukiniai, jais naudojosi ir raudonieji, kai vykdavo pasiplėšti maisto, o vėliau ir raudonieji latviai. Mažeikių ruože ir civiliniai galėjo važinėti į darbus. Jokių tvarkaraščių tada nebuvo, geležinkelius tvarkė atėjūnai pagal vietos sąlygas ir užmačias, civiliniams be leidimo važinėjimas buvo griežtai apribotas, nes traukiniais tesinaudojo tik kariškiai — raudonieji ir vokiečiai. Už Mažeikių ruožo ribų, iki Kauno, keliaujant reikėjo apsišarvoti kantrybe ir pasitikėti Dievo bei gerų žmonių pagalba. Kaip savo atsiminimuose rašiau, vykdami į Kauną turėjom gerokai pamiklinti kojas, kol surasda-vom prekinį traukinį, o jam toliau nebevažiuojant — susijieškoti sekantį, tačiau, Rozgos-Rozgailos aprūpinti gelžkeliečių pažymėjimais, laimingai pasiekėme tikslą.
Mano atsiminimai parašyti nenorint iškreipti faktų, ar ką klaidinti, nes nerašiau iš praeities archyvo, bet iš to, kiek dar atsimenu, juk visa tai įvyko ne vakar, o beveik prieš pusę šimto metu. Taip pat vengiau paduoti skaitytojams pavardes žmonių, nusi-pelnusių mano kraštui ir man padariusių daug gero.
Reiškiu pagarbą,
L. Vasiliūnas,
savanoris - kūrėjas
