Karys ne vien kardu gina tautos interesus
ALGIRDAS BUDRECKIS
Karys ne vien kardu gina savo tautos interesus. Kartais plunksna pavaduoja kardą, o moderniais laikais rašomoji mašinėlė pavaduoja kulkosvaidį.
Žvelgiant į Lietuvos atkūrimo laikotarpį, matome, kad du veiksniai įgyvendino Vasario 16 Aktą: kūrėjai savanoriai ir mokytojai. Dažnai šitie du veiksniai būdavo supinti į vieną. Juk, neretai studentas palikdavo mokslo suolą ginti kraštą. Taipogi ir pati kariuomenė, šalia karo žygių, užėmė mokyklos vaidmenį, bemokydama naujokus, kaip skaityti ir rašyti.
Vėliau, taikos metu, Lietuvos karinė literatūra suvaidino nemažą vaidmenį tautos kultūrinėje pažangoje. Imkime Šaulių Sąjungos oficiozą, Trimitą, pavyzdžiu. Iš Trimito korespondentų kilo visa eilė Lietuvos žurnalistų ir publicistų. Rašytojas Zobarskas ir istorikas Ivinskis pirmuosius savo straipsnius spausdino Trimite. Tokių pavyzdžių sąrašą galima būtų šimteriopai padidinti.
Netekus nepriklausomybės, plunksna ir kardas vėl sudarė sąjungą prieš okupantą—užpuoliką. Laisvės Kovotojo, Į Laisvę, Nepriklausomos Lietuvos bei kitų pogrindžio laikraščių redaktoriai ir rašytojai — buvo kartu ir ginkluotų partizanų būrių vadai. Daumanto veikalas Partizanai už Geležinės Uždangos duoda mums gražių pavyzdžių.
Tremtyje atsidūrę Lietuvos kariškiai nebeturi galimybių ginklu ginti kraštą. Tačiau, būtų klaidinga konstatuoti, kaip kad kai kurie kritikai ir sofistai teigia, jog mūsų “militaristai” nebereikalingi, jie tik “generolai be armijų”, tat jiems belieka sėdėti prie židinio ir prisiminti savo būtus ir nebūtus žygius. Šitokie kritikai tai arba naivūs “katedros intelektualai”, arba piktos valios tipeliai.
Norim ar nenorim, bet turime skaitytis su istorijos faktu, kad tauta, kuri nemoka gintis, arba neturi ryžto išsilaikyti, yra pasmerkta pražūčiai. Lietuvių tauta, nors gal niekuomet nebeiškils į pasaulio galybę, vis-vien, ji turi teisę egzistuoti. O tą egzistenciją laiduoja jos karingasis atsparumas. Kariškų kadrų būsimai Lietuvai paruošimas yra nagrinėtinas dalykas, tačiau, tuo tarpu, pasitenkinkime sustoti ties vienu klausimu — KARIO žurnalo įnašu į tautos žūtbūtinę kovą.
Visų pirma, reikia konstatuoti, jog KARYS yra Lietuvos kariškos bei partizaniškos periodikos tęsinys. KARYS, kaip ir anų laikų kariniai žurnalai, privalo nagrinėti karybos naujoves, bet ir taip pat ugdyti tautines tradicijas ir tautos savigarbą. KARYS tai puikiai atlieka. Juk, kpt. B. Balčiūnas dažnai rašo apie naujus ginklus ir naujas strategines sąvokas. Eilė veteranų pateikė įdomių atsiminimų iš Nepriklausomybės kovų ir kariuomenės gyvenimo. Tokie straipsniai yra labai reikalingi, kadangi jie dokumentuoja mūsų karių patirtį ir išlaiko kariuomenės tradicijas. Gaila, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos karininkai nepaliko memuarų prancūzų ar lenkų kalbomis. Jų atsiminimai būtų galėję sudaryti dvasinį pagrindą atgimusios Lietuvos kariuomenėje. Neturint senų tradicijų dokumentacijos, į pagalbą ateina trečia kategorija straipsnių, būtent: istorinės studijos apie senovės didvyrių žygius. Nors tokio pobūdžio straipsniai nieko bendro neturi su modernia karyba, visvien jie duoda, šalia tradicijų, tam tikrą perspektyvą apie lietuvio kario buitį. Toje srityje Z. Raulinaitis ir O. Urbonas padarė nemažą įnašą į karinę istoriją savo studijomis. Kai kurios teorijos apie priešmindauginės Lietuvos karinę istoriją yra ginčytinos. Tačiau, reikėtų užfiksuoti senovės Lietuvos visus karus. Karys specialistas patarnauja tautos istorijai, kai jisai eksperto akimis apibūdina žymius mūšius ir žygius. Ogi žymi dalis Lietuvos istorijos susidaro iš karų ir žygių aprašymų, kadangi beveik iki pat Liublino unijos Lietuva buvo užkariautojų kraštas.
Yra dar vienas argumentas, kodėl yra naudinga susipažinti su karų istorija: visi pasaulio žymūs karvedžiai buvo istorijos žinovai. Julius Cezaris, Kosciuška, Napoleonas, von Clausewitzas, von Moltkė, net Mac Arthuras buvo istorijos mėgėjai. Nors taktika kinta su technologine pažanga, tačiau karinis sumanumas ir sugebėjimas pasirinkti atatinkamą žingsnį lemiamoje padėtyje yra transcendentalus dalykas. Pavyzdžiui, Moltkė pritaikė Cannae taktiką Sedane, nors ginklai bei kitos priemonės nieko bendro jau nebeturėjo. Kitaip sakant, nors karo priemonės kinta, tačiau, pirmeivių karybą galima imti pagrindu. Kryžiuočiai, Napoleono didžioji armija ir Hitlerio Heeresgruppe Nord žygiavo į Lietuvą tais pačiais keliais. Kijeviečiai, maskoliai ir bolševikai pradėjo Lietuvos invaziją iš tų pačių punktų ir turėjo tas pačias gamtines kliūtis. Taigi, yra prasminga studijuoti senus karus ir jų strategiją.
Neužtenka mokėti, kaip kovoti. Reikia žinoti ir už ką kovojama. 1919 m. Lietuvos kariuomenė nežinojo, kur yra Lietuvos ribos, čia ir prieiname prie dar vienos straipsnių kategorijos. Dažnai kaikurie skaitytojai nusiskundžia, jog P. Būtėno bei kitų etnografų straipsniai apie Rytų Lietuvą ir Prūsus lyg ir nepriklausytų KARYJE. Nesutinku. Tiesa, etnografiniai straipsniai per se nieko bendro neturi su karyba. Tačiau, karys privalo žinoti kur ta šalis, už kurią jis privalo kovoti. Reikia tiek veteranams, tiek būsimiems kariams įsisąmoninti kokios yra Lietuvos ribos. Kur yra maksimalinė riba, kur minimalinės valstybinės sienos. Karys bus geresnis gynėjas, jei jisai pamils savo kraštą. O kurgi gali būti meilė, jei meilės objektas yra nežinomas?
Galima sakyti, kad KARYS ir jo bendradarbiai puikiai dirba viršminėtose srityse. Dėkui jiems, KARYS įsigijo rimtesnę reputaciją. Daugelis straipsnių jame yra moksliški.
Tai ir kyla klausimas, ar KARYS atlieka savo užduotį ? Reikia, trumpai ir drūtai, atsiliepti: TAIP. KARYS ATLIEKA SAVO PAREIGĄ.
Žinoma, yra visa eilė galimybių jį dar patobulinti. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo penkiasdešimtmečio sukakties išvakarėse, KARIO bendradarbiai turėtų užsimoti žurnalą patobulinti, kad jisai ir toliau būtų naudingas tautos interesams. Leiskite man padaryti porą konkrečių pasiūlymų.
Kadangi yra gausi literatūra apie karo techniką anglų kalba, kaip antai: Marine Corps Gazette, U.S. Infantryman, ir kt., vertėtų duoti daugiau straipsnių apie modernią karybą. Ryšiu su tuo, turime nemaža jaunų atsargos karininkų ir vyrų, atitarnavusių JAV kariuomenėje. Juos reikėtų įtraukti į KARIO bendradarbius dėl dviejų priežasčių: 1) jie galėtų perduoti naujos karybos davinius skaitytojams, 2) dalinai nuo jų priklausys būsimos Lietuvos karinis potencialas, atseit, reikia juos traktuoti, kaip naujus lietuviškus kadrus. Nauja karyba turi savo terminologiją. Vertėtų laiks nuo laiko talpinti žodynėlius, kurie paaiškintų naujus terminus ir sąvokas, kaip overkill, escalation, megatonnage.
Ryšium su jubilėjiniais metais, reikėtų talpinti daugiau straipsnių apie 1944-54 m. partizanų karą. Turime žmonių, kurie dalyvavo operacijose prieš bolševikų partizanus ir kurie buvo Laisvės Armijos, bei kitų partizanų dalinių, pradininkai ar kovotojai. Tokie memuarai būtų aktualūs.
Šalutinė idėja irgi peršasi. Ar ramovėnai negalėtų paruošti karinę studiją anglų kalba apie partizanus ? Daumanto priėjimas prie reikalo buvo daugiau asmeniškas, memuariškas. Ogi Tauro knyga yra populiaraus pobūdžio, nekritiška ir nekariška.
Kadangi jubilėjiniai metai yra pašvęsti Nepriklausomos Lietuvos prisiminimui, būtų galima paruošti eilę istorinių studijų apie laisvės kovas, kariuomenės dalinių ir įstaigų kūrimąsi ir pan.
KARYS taipogi yra teoretinis vadovas būsimiems karininkams. Apdairiai žiūrint į Lietuvos geopolitinę padėtį, kiekvienas blaivus politikas ir kariškis supranta, kad turėsime bėdų su savo kaimynais, ypač su lenkais ir gudais. Tatai, imant B. B. straipsnį apie lenkų kariuomenę, kaip modelį, reikia laiks nuo laiko parašyti analitines studijėles apie lenkų, rusų ir vokiečių kariuomenes, jų strategiją, taktiką, apginklavimą. Vadinasi, laikykimės senos aksiomos: pažink savo priešą. Čia reikėtų parafrazuoti: pažink būsimą ir galimą priešą.
Yra dar vienas konkretus įnašas į lietuvių patirties lobyną, kurį KARYS galėtų atlikti. Kaip kiekvienas mokslas, taip ir karyba turi savo literatūrą. Nei KARIO techniškos nei finansinės galimybės leidžia aprašyti nuodugniai visus aktualius klausimus. Kitaip sakant, neįmanoma visų rimtų svetimtaučių straipsnių bei studijų išversti į lietuvių kalbą. Tačiau, mūsų kariškiams reikia žinoti, kur ir kas rašo apie karybą. Siūloma todėl išplėsti karinės bibliografijos skyrių. Gal kiekvienas KARIO bendradarbis apsiimtų parašyti trumpą karinės knygos recenziją, o redakcija savo nuožiūra patalpintų svarbesnes ir įdomesnes recenzijas. Čia turima omenyje, ne populiarios knygos, o tos, kurios yra karinių ekspertų parašytos. Reikėtų ir rusų ir vokiečių karinę spaudą sekti ir pateikti trumpas jos apžvalgas. Juk, galima užsiprenumeruoti ar bibliotekoje pasiskolinti Krasnaja Zvezda, bei kitą literatūrą.
Kaip matote, yra daug galimybių KARIO žurnalui pasitarnauti Lietuvos interesams. Šiandieną nebeturime nuosavų batalionų, net neturime karo mokyklos ar kursų paruošti saviškius ateities darbams. Žinoma, būtų galima suorganizuoti diskusijų būrelius kariniams klausimams nagrinėti, ar net suorganizuoti šaudymo pratimus. Tikrai, gal ir reikėtų, kaip kaikurie kad siūlo, atgaivinti VLIKo karinį skyrių, registruoti jaunimą, kuris turi karinį patyrimą, bei karininkų laipsnius. Bet šitie dalykai išeina iš mūsų kompetencijos. Vienas dalykas yra aiškus, būsimai Lietuvos kariuomenei pritruks karininkų. Išeiviai turės kraštui duoti karininkų kadrus. Turint tai omenyje, KARYS privalo atlikti karinių žinių indėlio funkcijas. Nesvarbu, kad žurnalo tiražas būtų tik kelių šimtų egzempliorių. Svarbu yra užrašyti, kol pajėgiame, savo patyrimą ir savo žinias. KARYS buvo ir yra mūsų žinynas ir archyvas. Rašydami straipsnius KARYJE, turėkime galvoje mintį, jog tas žurnalas bus vienas šaltinių, kai Lietuvos kariuomenė bus atstatyta.
KARYS taip pat galėtų būti tas poligonas, kur jaunas Amerikos, Vokietijos, ar Anglijos kariuomenėje atitarnavęs kariškis galėtų sueiti su
Lietuvos veteranu. Užtat, reikia raginti kuo daugiau jaunų žmonių prisidėti prie žurnalo. Visi kariai, nežiūrint amžiaus, gali rasti bendrą kalbą. Juk, galima ir jaunus šaulius bei studentus sudominti. Yra eilė lietuvių, kurie atliko savo prievolę Vietnamo džiunglėse. Jų kariniai prisiminimai ir pergyvenimai būtų visų jaunuolių suprantami. Tokiu būdu KARYS galėtų užmegzti tarpkartinį dialogą. Svarbiausia, kad mūsų šaunūs jauni vyrai nenutrūktų nuo lietuviškų reikalų. Ne vien kultūrininkai ir mokslininkai bus kraštui reikalingi. ROTC kariūnai ir GI eiliniai galės daug kuo padėti mūsų kraštui.
Tokios tai yra mano kuklios mintys. Gal jos ir buvo gana lėkščios, tačiau nebuvo mano tikslas patiekti išsamų planą. Tikiuos, kad jūs Lietuvos garbingi kariai ir kovų veteranai, priimsite idėjas tik kaip žaliavą ir išdirbsite praktišką planą tiek patobulinti KARĮ, tiek išlaikyti lietuvišką karingumą.
Suprantama, kad nevisi yra plunksnos žmonės. Tas savaime aišku, nes jūsų profesijai naudingesnis talentas yra mokėti kaip miklinti kardą. Tačiau, dabartinė padėtis reikalauja, kad būtumėm šimtamoksliai. Jei kuris bijo, kad jo stilius neišvystytas, tas galėtų kitam duoti perrašyti savo straipsnį. Kaip bebūtų, visi ramovėnai galėtų užangažuoti daugiau bendradarbių, ypač jaunesniosios kartos žmonių. Visi galėtų išplatinti prenumeratų. Pagaliau, visi galėtu finansiniai prisidėti prie šio reikšmingo ir reikalingo žurnalo išlaikymo.
