Mes atlikome savo pareigą
— Karas Vietname atrodo skirtingas nuo kitų karų, nes ten nėra fronto linijų, — bandau užmegsti pokalbį su svečiu, tik ką baigusiu karo tarnybą Vietname.
— Baloney, arba dešrigalis, lietuviškai tariant, — dėbtelėjo žaibo žvilgsniu į mane svetys ir pasitaisęs fotelyje, iš karto atrodęs nelabai šnekus, veik neatsikvėpęs išdrožė:
— Kas gali pasakyti, kad Kambodijos pasienyje nėra fronto linijų; jos yra ir plačiai išsimėčiusiose Vietnamo džiunglėse ir apgyventose vietovėse. Pėstininkui šis karas yra lygiai toks pat kaip ir kiti buvusieji karai — čia karys taip pat žūva, kenčia žaizdas ir ant jo pečių dedama sunkiausia kovos našta. Jis nuolat purvinas ir nuolat šuniškai išvargęs — Amerikos karys, kai jo krašte įprasta kasdien nusimaudyti ir keisti drabužį, automobiliu vieną skersgatvį nuvažiuoti nusipirkti laikraštį ar cigarečių. Čia drabužis dėvimas iki nukrinta gabalais — ne nuo senumo, bet nuo susidėvėjimo kasant, šliaužiant, laipiojant ir veržiantis per džiunglių tankumynus. Dušas — taip, būna, kai ateina monsoono (lietingasis) laikotarpis. Tada savaitėmis esi maudomas. Vonią atstoja dumblinos ir pilnos parazitų džiunglių upės, kurios pasitaiko pakelyje žygiuojant. Kai nėra tilto tenka pasirinkti dugnas, ypatingai jei vietkongas svilina padus, arba, priešingai, reikia surasti, tik pėstininkui prieinamose vietose, pasislėpusį vietkongą. Kaitra atstoja patogius rankšluosčius, kuri labai sausai išdžiovina kūną ir visiškai sausai sudžiovintų jei neprakaituotumei. Pagal taisykles, kovotojas turi gauti kartą paroje šiltą maistą; tačiau tuo netenka rūpintis, — konservų dėžutėse maistas ir geriamas vanduo, nuo kaitros ištisą dieną išsilaiko karštas.
Turėjau progos buvoti Saigone, Vietnamo sostinėje. Tiesa, gyvenimas ten patogus, žmoniškas, tačiau ir čia nežinai, kuriuo metu ir kur teroristai paspęs pinkles.
Bepigu aviacijos pilotams ir bombarduotojams. Jie du ar tris kartus į dieną skrenda su kautynių uždaviniais, tačiau, pavykus sugrįžti, nors ir iki paskutinės siūlės šlapiam savu prakaitu, vis dar yra galimybės pajusti bent kuriam laikui ramybės. Pėstininkui kiekviena minutė, 24 valandų paroje, yra kova be atvangos, be atvangos poilsiui, valgiui, miegui. Diena, naktis, vakaras, rytas nepastebimai bėga savo keliu, be jokios įtakos pėstininkui besigrumiančiam su vietkongu, gamtos sąlygom ir nuovargiu. Ir taip tęsiasi savaitėmis, mėnesiais. Kovotojo moralę palaiko tik žinia, kad po metų tarnybos Vietname jis bus parvežtas namo. Aviatoriai dienas skaičiuoja barakuose pakabintuose kalendoriuose, jūrininkai laivų kabinose. Visi gerai žino namo grįžimo dieną.
Pėstininkui ta diena taip pat graži svajonė, tik jam tenka praleisti tuos metus toli nuo civilizacijos. Jis dingsta džiunglių tankmėse kaip ir vietkongietis. Vienintelė galimybė — tai laimingomis aplinkybėmis būti sužeistam, ar susirgti maliarija, ar kita kuria dar nežinoma liga, tada pakliūni į ligoninę, kur randi poilsį. Lengvi susirgimai tai privilegijai nepriskiriami. Maža temperatūra, vidurių negalavimai, įsibrėžimai, susimušimai, ar diegliai ir panašūs negalavimai priskiriami kasdieninio gyvenimo reiškiniams. Į mažus sužeidimus niekas nekreipia dėmesio — koks gi būtų karys, jei dėl minos skeveldros šlaunyje, ar rankoje važiuotų ligoninėn. Vietoje susitvarsto, pašlubuoja pora dienų ir vėl, kaip nebūta. Nors trumpam tampa ir nekovingas, bet negaluojantis nepalieka kovos draugų ir neapsunkina pagalbinės tarnybos, kurios darbas anose sąlygose yra ypatingai sunkus, čia kiekvienas kovotojas labai svarbus bet kokiose pareigose — lengvai sužeistieji įpareigojami sekti nuodingas gyvates ar vandens jaučius, kurie gali tolygiai žudyti kaip ir vietkongas. Ir taip atvykęs Vietnaman pėstininkas dingsta žemės paviršiuje, niekam nežinomas, išskyrus jo Dievui ir jo Motinai ir ... jo priešui džiunglėse.
Mano svetys trumpam susimąstė, tolimu žvilgsniu kažkur nuklydo. Mačiau jo gilų išgyvenimą ir netrukdžiau savais klausimais, bandydamas be žodžių jį suprasti. Po valandėlės su visai kita nuotaika jis tęsė toliau:
— O vis dėlto aš su pasididžiavimu prisimenu praleistus metus anam žemės pragare, tarp 120 vyrų. Didžiuojuosi turėjęs galimybę būti anos 120-ties vyrų pėstininkų kuopos nariu, tos kuopos, kuri kitų laikoma išskirtina visoje 4 pėst. divizijoje. Ir štai kodėl: — dešimties mėnesių laikotarpyje mes netekome penkių nukautų ir apie tuzino sužeistų. Pamanysit, kad iš stipriai saugomų barakų prie Saigono mes niekur kojos neiškėlėm. Priešingai. Po dviejų savaičių apsipratimo su vietiniu klimatu, valgiu ir tūkstančiais įvairiausių nurodymų, dešimtį mėnesių praleidom nuolatiniuose veiksmuose, kaip laukiniai žvėrys, slinkdami, tykodami, puldami, gindamiesi, bėgdami išilgai Kambodijos sienų. Po anų bendrai praleistų dešimties mėnesių kiekvienas iš mūsų didžiavomės vienas kitu, visa mūsų kuopa, nes mes išlikom gyvi, mes atlikom savo pareigas, pagal visas išgales, vienas kitam, ir visiems, be laipsnių, amžiaus ar rasės skirtumų. Iš pažiūros mūsų vyrai atrodė kaip koki “bomai”. Atrodė blogiau negu Amerikos kolegijų bendrabučių virėjai, kurie mielai aukotų savo kraują žmonėmis, norintiems nušluoti nuo žemės paviršiaus amerikietį pėstininką. Mes buvome išdidūs paėmę Chu Kram kalną, armijos žemėlapiuose stambiai pažymėtą augštumą 583. Ten visi mūsų kuopos vyrai buvome geriausios pasaulyje išvaizdos, įskaitant ir mūsų kuopos vadą, kurį pažįstam tik mes vieni. Lengvai jį būtų galima pažinti poilsio metu, nes jis niekad nesiilsi: — “Mano vyrai yra pavargę iki kaulų smegenų ir be manęs jais niekas daugiau nesirūpins” — paaiškino jis kartą mus lankiusiam korespondentui. Jis mums atstoja mūsų smegenis, o neretai ir mūsų pačių širdį. Kai jaučiamės esą visų užmiršti, prisimename mūsų kapitono mėlynų akių gilų žvilgsnį iš po sunkių kaulėto veido antakių ir jo nuolatinį rūpestį mumis, jo stambų, siluetą visuomet atsirandantį kritiškiausioje vietoje ir sunkiausiu metu, jo malonų balsą, kuris visokiose aplinkybėse mums primindavo namuose pasilikusius artimuosius ... Mes visi 120 kuopos vyrų juo didžiavomės ir šiandien aš jaučiu ilgesį tam vyrui. Mūsų kapitono dešinioji ranka ir mūsų visų maistas, šaudmenys, apranga ir visokie žemiški patogumai tai — ilgakojis mūsų kuopos viršila. Jis net ir kuopos vadą dažnai pamigdo ir visuomet, prie pirmos progos, parūpina jam sausą rankšluostį ir kavos puodelį.
Negaliu tylomis praeiti pro mūsų iškiliuosius vyrus, nežinančius nuovargio ir baimės: tai du artilerijos ryšininkai. Jie visapusiškai pasišventę augštų kvalifikacijų artileristai. Ne kartą nuo jų priklausė visų mūsų 120 vyrų gyvybės. Nuostabiu tikslumu jie apsupdavo mūsų ratu išsidėsčiusias pozicijas savos artilerijos ugnimi, ir kai atrodydavo, kad mūsų jau laukia neišvengiamas sunaikinimas, jie, lyg du šachmatų meisteriai, kilnodavo savos artilerijos ugnį ten kur tik pasireikšdavo vietkongiečių mums pražūtingi puolimai. Tai nepaprastos atsakomybės darbas, kai priešo ugnis priplaka visus prie žemės. Tada net galvos negali pajudinti. Jiedu vieni, atrodo, yra nepažeidžiami, kai seka aplinką ir koreguoja ugnį. Tų dviejų jaunuolių (vienas 23 metų, kitas vos 20-ties) mes neužmiršim tol iki mūsų atmintyje išliks mūsų išgyventos kovos Vietname. O jos išliks ilgai ne vien tik mūsų atmintyje, bet ir mūsų krašto istorijoje, nes mes, pagal kiekvieno iš mūsų ten buvusių išgales, atlikome savo pareigą vienas kitam ir visam mūsų kraštui ... B. B.
