VELIKOROSŲ - RUSŲ OKUPACIJOS
Įvardo ir okupuoto ploto reikalu
PETRAS BŪTĖNAS
Dar ir šiandie, po keliasdešimt metų, pamatysime, šiaip yra rašoma apie Lietuvos valstybės nepriklausomybės kovas ir apie Lietuvos priešus valstybes.
V. L. rašo “Draugo” 1966 m. rugpjūtyje (lape datos ir numerio nėra) “Kai kurių istorinių įvykių numeracija” kertiniame straipsnyje: “Pirmasis bolševikmetis buvo 1919 metais, antrasis buvo 1940-1941 m ir trečiasis prasidėjo 1944 metais” ir “Juk ir 1919 m. beveik visą Lietuvą buvo okupavę bolševikai. Liko neužimti tik tie plotai, iš kurių dar nesuspėjo pasitraukti vokiečiai. Teko su bolševikais kariauti ir kraštą (suprask, lietuviams Lietuvos valstybę. PB.) išvaduoti.”
Pirmuoju atveju užkliūva “bolševikmečio” jvardas ne vietoje ir “bolševikai”, nors tuoj šalia jau rašomais “vokiečiai” tautovardis, o antruoju atveju — kaip reiktų suprasti “beveik visą Lietuvą” ? Apie šiuodu dalykus ir tenka čia pakalbėti, tarp kitko jau iš anksto pastebint, kad “vokiečiai yra tauta”, o “bolševikai yra tam tikros pasaulėžiūros šalininkai, — taigi ne tauta”, kai tuo tarpu Lietuvos valstybės kariauta kovota su velikorosų-rusų tauta, su Lietuvą puolusia bolševikinės santvarkos Rusija.
A.
1. Straipsnio ištraukiniai žodžiai turėtų būti didelio ir neginčijamo svorio, nes to straipsnio parašytojo pavardės raidės “V. L.” bus priklausančios specialistui istorikui Vincui Liūlevičiui, o prie “istorikas” žodžio “specialistas” žodis yra jo pačio prijungtas, kai jis prieš kiek metų šitaip pats parašė emigracinėje spaudoje. Taigi, tas straipsnis yra ir istoriko, ir specialisto, — ir todėl turėtų būti jau nebeginčijamas “grynas pinigas”. Bet šitaip nėra, ir todėl specialistams profesionalams istorikams dar tektų savo žodis neišsisukaliojamai dėl to tarti, nors ir seniai gi turėjo būti pvz. paskelbta Lietuvos ir Lietuvos valstybės istorijos tikslesnis ar ir jau visiškai tikslus įvardynas— terminija su reikiamomis tiksliomis aptartimis.
Sov. Rusija jos okupuotųjų Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorijoms antmetė savo tik sau patogų, bet šiaipjau neteisingą ir netikslų aptartinį ¡vardyną, einantį prieš tas Pabaltijo valstybes, jų tautas ir jų interesus, net prieš jų savarankiškąją istoriją, betgi, sakau, patogų tik velikorosams-rusams, taigi visų laikų ir visokių politinių režimų Rusijos kolonjinei imperijai. Jei patyrinėta būtų, tai būtų pamatyta, kad Pabaltijo valstybių, Gudijos, Ukrainos ir jų pavergėjos Sov. Rusijos istorijos dabar tam tikrais atžvilgiais tėra “vieno kurpalio politbiurinio”, ligi nuobodumo pritaikintos vien “velikorosų-rusų visų laikų istorijai”, kur visos Rusijos pavergtos tautos suniekintos ir prakeiktos, o tik visų laikų diktatūrinių polinkių velikorosų-rusų tauta padaroma šventųjų šventybe ir išminčių išmintybe. Tikras "Sov. Rusijos pavergtųjų tautų istorijų kalėjimas su visasąjunginiu (=vsesojuznym) maskviniu užraktu”! — Atsiprašau, ir specialistui istorikui V. Liulevičiui dėl anokio jo ¡vardyno bei pasisakymo tebenacionalistinė totalioji “matuška Moskva” nelabai priešintųsi, o gal ir nė kiek nesipriešintų.
2. Žodis “bolševikmetis” žmonėse tėra pakalbamas tik palyginti neperplačiai ir paviršutiniškai; kad ir plačiai bei kasdieniškai jis būtų vartojamas nutuokiant, — reikalo, pamatysime, vistiek nekeičia, šalia tokio “bolševikmetis” žodžio gi dar yra ar galėtų būti ir: I pas. karo Vokietijos okupacija Lietuvoje, — sakysime -— “vokietmetis”; Suvalkų trikampyje ir Vižainio koridorioke jau nebe “bolševikmetis”, bet turėtų būti “lenkmetis” ar dar tiksliau “lenkų šlėktmetis”, nors, tiesa, ten rytiniame šone būta ir “bolševikmečio” šalia to pačio “lenkmečio šlėktmečio”; su Lietuvos Vilnijos lenkinę okupacija jau pilsudskiados - želigovskiados laikais, taigi, galėtų būti “pilsudskmetis-želigovskmetis”= vėl “lenkmetis šlėktmetis”; Vokietijos nacių metais Lietuvoje, — sakysime — “hitlermetis” ar “nacmetis”; Klaipėdos srityje ir Mažojoje Lietuvoje — vėl koks “vokietmetis” ir “hitlermetis vokietmetis”; ir t.t.
Tie tokie apysiaurių sąvokų pasakymai galėtų būti visi geri, jei jie būtų savo vietoje, tam tikrai apibūdinti ir apdatinti. Bet Lietuvos valstybės pačiam visuotiniam istoriniam, visuomeniniam ir politiniam reikalui jie neatstoja pačių istorinių epochinių svarbmenų ir nėra visuotiniai bei nepakankamai politiniai. Todėl kokie įvardai turėtų ir galėtų pvz. čia nevykusius “bolševikmečius” atstoti?
3. “Bolševikmečio” nėra LE-oje, kaip, deja, nėra ir reikalingo skirsnio “Nepriklausomybės kovos” ir nepriklausomybė įvardo aiškinimo, nors LE XX 208 p. yra skirsnis “Nepriklausomybės medalis, skiriamas ... ir 1918-20 metų kariams ir šiaip pasižymėjusiems Lietuvos nepriklausomybės atstatymo darbe asmenims”.
Gi nepriklausomybės kovų laikotarpis Lietuvoje ir Lietuvos valstybėje tikrai buvo, o šiame laikotarpyje buvo ir įprastinis vad. “bolševikmetis” (=bolševikinės Rusijos imperijos kariuomenės invazijos), kartu ir kaikurie kiti, kur yra suminėti “2-ame” skirsnyje.
Lietuvos valstybės nepriklausomybės kovos aiškiausia liudija ir rodo į Išorinį priešą, taigi tik į kitą, -as Lietuvos valstybei priešišką,-as tautą,-as bei valstybę,-es, neatsižvelgiant į šiokios, -ių valstybės, -ių politinę santvarką. Atsikūrusios Lietuvos valstybės kūrėjai ir gynėjai jos etnografinėse valstybinėse sienose tekovojo su jų šalį puolusiomis pvz. Rusijos ir Lenkijos invazinėmis kariuomenėmis, arba su taip pat svetimų nagų remiamais Bermont-ininkais Avalov-inin-kais kaip “Trojos arkliu” Latvijoje ir Lietuvoje, aiškiai žinodami, kokie agresiniai jų tikslai ir kokios nepabaltinės valstybės, juos remdamos ir kurstydamos, stovi už tokios germaniškos slaviškos “karinės masės”.
4. Bolševizmas=komunizmas—pasaulėžiūrinė marksizmo forma (LKV), o bolševikas=komunistas yra jo šalininkas idėjinis, apmulkintinis, papirktinis ar ir prievartinis, kaip tai liudyte liudija ir visa dabartis. Tai ėjo ir eina iš bolševikinės, bet kartu juodašimtinės nacionalistinės Rusijos. Bet tai galėjo eiti ir iš Lenkijos ar ir Vokietijos, jei šios tada būtų buvusios bolševikinės - komunistinės santvarkos.
Gi atsikūrusioji Lietuvos valstybė, neatsižvelgdama į kokius svetimųjų puolikių valstybių politinius režimus ir jų tautų valdžių pasaulėžiūras, kovojo tik už savo amžinas etnografines valstybines sienas su visais savo agresingais kaimynais, išskyrus taikingąsias Latviją, Gudiją ir Ukrainą: su Rusija — iškart su velikorosais -rusais bolševikais, bet galėjo būti ir jos velikorosai - rusai monarchistai, kerenskininkai ar dar kokie kitokie “edinnoj nedelimoj Rossiji” šalininkai; su Lenkija — iškart su jos legionais, vėliau išvirtusiais į lenkus pilsudskininkus - želigovskininkus, bet galėjo būti jos ir lenkai bolševikai-
komunistai, kurie pastarieji, kaip dabar, valdydami Lenkijos valstybę konglomeratinę, visdėlto Lietuvos valstybei irgi negrąžina jos Suvalkų trikampio ir Vižainio koridorioko, net užimdami baltiškąją Prūsą su dalimi Mažosios Lietuvos, o, sakysime, lenkai “paštaženklininkai - paštoriai” su Vatikano valstybės vardu išleistaisiais jadvyginiais pašto ženklais vėl maršuodami į Vilniaus sostinę ir į visą Lietuvą, net į visą Pabaltijį, į Gudiją, o su kitais pašto ženklais ir į Ukrainą, Čekiją, Pomeraniją ar Mecklenburgą. Tas pat palyginamai pasakytina ir apie Vokietiją — vokiečius kaizerininkus ir vokiečius nacius -hitlerininkus.
Lietuvos valstybės nepriklausomybei ginti nebuvo ir nėra paisytini nei visokio plauko Rusijos kng. šventoji Olga su savo kng. šventuoju Vladimiru ir kt. (labai nuožmūs genocidininkai ir okupantai rytinių baltų ir suomių-ugrų atžvilgiu), nei dabar išpūstai lenkų šlėktos augštinama ir besiruošiama šventąja pasidaryti Lenkijos karalienė Jadvyga (niekados nemačiusi ir nenorėjusi matyti Lietuvos), nei vokiečių “krikštytieji” ordinai, carai, kurfiurstai, kaizeriai, Pilsudskiai-Želigovskiai, Gomulkos ir jų kontrahentai jadvygininkai, Leninai - Trockiai - Stalinai - Chruščiovai - Kosyginai - Brežnevai ir dar jų vietoje galvotrūkčiais atvirsimi busimieji adeptai, bolševikai, monarchistai, naciai - hitlerininkai, peoviakai ar kokių vardų ir dar, žiūrėk, kada atsirasimi okupantai. Svarbu Lietuvos valstybės priešas, kuris tėra kurių okupacinių aneksinių tikslų siekianti tauta ir valstybė. Ir su šitokiu, -kia reikia ir tenka kovoti Lietuvos valstybei, lietuvių tautai, nes kitokio kelio nėra ir negali būti. Ar agresorius okupantas “šventas”, ar jis “pusšventis”, ar besiskelbiąs savo reikalams “svieto lygintojas”, ar koks vad. “taikos pramaniūgas”, — jis vistiek agresorius okupantas, o jo tikslas sunaikinti kitą, ypač mažesnę tautą ir valstybę. Pabaltijo valstybės tą tiesą gerai žino ir žinos.
5. Kas ligi šiol buvo aiškinta, tai rodo, kad anuos tris “bolševikmečius” reikale tik šitaip, šitokiais tiksliais įvardais tegalime apibūdinti ir vadinti:
a) Pirmasis Sovietų Rusijos arba velikorosų-rusų bolševikų, kariuomenės įsiveržimas (okupacija) į Lietuvos valstybės etnografinę teritoriją 1919 metais;
b) Antrasis Sovietų Rusijos, arba velikorosų-rusų bolševikų, kariuomenės įsiveržimas (okupacija ir genocido pradžia) į Lietuvos valstybės etnografinę teritoriją 1940-41 metais ir
c) Tretysis Sovietų Rusijos, arba velikorosų-rusų bolševikų, kariuomenės įsiveržimas (okupacija ir visuotinis genocidas) į Lietuvos valstybės etnografinę teritoriją 1944 metais, sulig šia diena lietuviams (ir latviams bei estams) tai sunkiausiai okupacijai trunkant jau 22 metus.
Įsidėmėtina, kad Sov. Rusija, arba velikorosai-rusai-moskvičiai, yra pavergusi, -ę 200 tautų, iš kurių slaviškosios yra gudų ir ukrainiečių tautos; betgi tiedvi tautos nėra rusės, ir jiedvi yra vienos iš atkakliausiųjų velikorosų - rusų - moskvičių priešininkių ir taip pat, kaip ir kitos visos pavergtos tautos, laukiančios Sovietų (betkokios) Rusijos kolonijinės imperijos žlugimo, kuris būtinas. Atsimintina, kad dabar yra visų kolonijinių imperijų panaikinimo amžius, ir to neišvengs ir Sovietų (betkokia) Rusijos kolonijinė imperija.
Kitas galėtų pasakyti, kad anos trys apibrėžtys (apibrėžimai, definicijos) perilgos. Tai tas kitas tegul sugalvoja jas trumpesnes, bet būtinai aiškias ir tik tą patį pasakančias išreiškiančias. Ir tokiose apibrėžtyse privalo būti aiški tikra faktinė, istorinė ir etninė tiesa. Tai svarbu yra mums skaitytojams, mūsų mokyklai, visoms lietuvių institucijoms, spaudai, ir privalu net ir specialistams istorikams. Bet įvardas “bolševikmečiai” ar, juokais išsireiškiant, anot didžiojo liaudies dainiaus Norių Jono Burkaus, “konec, finis — galas paskutinis” čia to svarbaus reikalo nė trupučio nenusako.
6. Toliau dėl visko. Jei pvz. tas tretysis okupacinis laikotarpis betrukdamas iš Sov. Rusijos velikorosų - rusų bolševikinės totalinės santvarkos kada pereitų į velikorosų - rusų vad. demokratinę arba ir vėl į monarchinę santvarką (Su velikorosais-rusais visaip gali būti: čia jis bolševikas, čia ir vėl monarchistas, ir užtat rytinių slavų rašytojas N. V. Gogolis savo “Mirusios sielos” I dalies romano labiau į pabaigą Rusiją yra pavadinęs “Trojka”, kuri dumia šuoliuoja, kiek tik gali, nė pati nežinodama, nenumanydama ir nenujausdama, kurlink ir kame trojkinė karieta ėmusi atsitrinks ir į šipulius subyrės.), o Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės jei dar nebūtų iš tos velikorosinės - rusinės okupacijos išsivadavusios, tai čia dar nebūtų koks “naujas laikotarpis”, nes, mat, ta pati tebetruktų Rusijos kolonijinės imperijos okupacija; tada teliktų pakeisti tik “bolševikus” pvz. į “monarchistus”. Ir šiuo atveju Pabaltijo valstybėms ir jų tautiečiams vistiek tebereiktų kovoti su tokia Rusija ligi galutinio iš jos išsivadavimo, kovojant išvien su kitomis Rusijos pavergtomis tautomis, siekti pačios Rusijos kolonijinės imperijos net galutinio susprogdinimo, kad iš tos monarchinės - bolševikinės imperijos išsivaduotų visos net 200 pavergtų tautų.
B.
1. Straipsnio specialisto istoriko V. Liulevičiaus parašymas: “Juk ir 1919 m. beveik visą Lietuvą buvo okupavę bolševikai (atseit, Sovietų Rusijos, arba velikorosų-rusų bolševikų, kariuomenė. PB.). Liko neužimti tik tie plotai, iš kurių dar nesuskubo pasitraukti vokiečiai” savo šitokios formos skelbimu parašymas yra labai negeras, neapdairus, neistoriko, neetnologo, ne Pabaltijo visuomenininko, ir tepatogus Lietuvos priešams net apsilaižant pasigauti ir pasigavus pasinaudoti prieš mūsų šalį. Pati to laikotarpio mūsų karo istorija kitaip, — taigi, gerai paaiškina. O to šaltiniai kiekvienam specialistui istorikui tik jau lengvai prieinami, ir jų yra nemaža. Juk ir laikai dar neseni. Bet šio reikalo čia geriau neliesti. Nebent jį reikiamai iš šaltinių atitaisytų pats specialistas istorikas, ano tokio savo straipsnio parašytojas. Manau, tada džiaugtųsi ir mūsų karo istorikai.
2. Toliau, specialistui istorikui teks aiškiai parašyti apie tą savo “beveik visą Lietuvą”, pirmučiausia nurodant, ar jis turi galvoje Lietuvą ir kurias jos etnografines ribas, ar atkurtąją Lietuvos valstybę tam tikrose reikiamose etnografinėse sienose. Už pasisakymą ir aiškinimą, net galgi ir su žemėlapiu, jam visi skaitytojai, manau, ir Lietuvos valstybės etnografinių sienų nustatymo komisijos, būtų dėkingi. Kadangi, kaip rašoma, istorikų “Tautos Praeitis” žurnalas, dažnai neturėdamas pakankamai apdorotų straipsnių ir straipsnelių, kaip tik labai tinka Lietuvos valstybės nepriklausomybės kovų laikotarpiui ir net jos etnografinėms sienoms aprašius nušviesti spausdintinai, tai išmintinga būtų, kad ten autorius, jau plačiai ir rimtai temą išgvildenęs, tokį savo rašinį ir išspausdintų. Beje, nepriklausomybės kovų laikotarpio kovų žemėlapis bei tų kovų aprašas ir kartu Lietuvos valstybės etnografinių sienų reikalai tam tikrais atžvilgiais rimtai patarnautų Lietuvos valstybės rytinių (ir pietinių) etnografinių valstybinių sienų nustatymo komisijai.
Taip pat neužmirština aprašyti, kuriuos kada Lietuvos plotus buvo okupavusi Sov. Rusijos, arba velikorosų - rusų bolševikų, kariuomenė, ir, svarbiausia, ar ten kur ištisai, ar kaip kitaip ir kiek ilgai. Čia nepamirštinos nurodyti ir mūsų “respublikos” (LE-ja jas užmiršo nušviesti), nepasidavusios tokiems okupantams. Tada iš to visko ir pats autorius pirštu prikišamai įsitikintų, kad anos jo straipsnyje įrašytosios sąvokos “beveik visą Lietuvą” nebelieka.
Ypač kurie Lietuvos valstybės etnografinėse sienose plotai "liko (Sov. Rusijos. PB.) neužimti, iš kurių dar nesuskubo (Kodėl “nesuskubo”, ar tikrai nesuskubo ir ar tikrai skubėjo bei iš kur kokiais traktais skubėjo ar neskubėjo? PB.) pasitraukti vokiečiai”? Ir tai kaip reikiant nušvietus, bus aišku, kur ir kokia kieno teisybė.
Kas tada atsitiko su Lietuvos valstybės Suvalkų trikampiu (Suvalkų bei Augustavo apskritimis ir su nemuniniu pagardiniu) bei Vižainio koridorioku, vad. Vilniaus koridoriumi (Vilnija), Klaipėdos sritimi ir Maž. Lietuva? Ir ar specialistas istorikas juos laiko Lietuvos plotais, ar ne, ir kodėl? Dėl to net ir betkoks specialistas prefesionalas istorikas nors kartą (bent po 50 metų) privalo pasisakyti nesvyruojamai, nes svyravimai kenkia Lietuvos valstybės reikalams.
Ar autorius tą viską apsiims išaiškinti (Specialistui profesionalui istorikui tai negalėtų būti sunku; tik, žinoma, darbo tai kieto reikėjo, o jei jo dar nebūta—tai vistiek jo reiktų.) mažiausia bent Lietuvos valstybės etnografinių sienų nustatymo reikalams, ar ne, bet politiniams ir moksliniams mūsų veiksniams ir etnografinių sienų nustatytojams tas viskas irgi, kaip laikraščiuose pasiskaitinėji, tebekelia nepabaigiamą galvosūkį ir rūpestį, ir todėl neišaiškinus tebestabdo pačio darbo artėjimą į laimingą pabaigą.
1966. IX. 15
