STASYS BUTKUS

Pirmojo Lietuvos kareivio—savanorio, "Kario" redaktoriaus, penkių metų mirties sukaktį minint

VLADAS MINGĖLA

Mylėti tautą, reiškia mylėti jos teigiamą potenciją, mylėti jos ateitį. Mylėtojo akyse tautos ateitis ne bus, bet jau yra.

VI. Pūtvys

1961 m. gruodžio 11 d. užsiskleidė paskutinis gyvenimo knygos lapas ir neužmirštamam Lietuvos laisvės kovotojui — savanoriui, įsikūnijusiam kariui, nepavargstančiam KARIO redakcijos nariui, žurnalistui Stasiui Butkui. Nuo 1918 m. gruodžio 13 d. (savanoriu įsirašymo datos) iki paskutinės gyvenimo dienos šis taurus tautos sūnus, jei ne su šautuvu ar kulkosvaidžiu, tai savo gabia publicisto plunksna KARIO redakcijoje dirbo, kad greičiau išauštų laisvės rytas raudonųjų šakalų draskomai lietuvių tautai — kad Lietuva vėl būtų laisva ir nepriklausoma valstybė, štai jau lygiai penki metai, kaip šis Nepriklausomybės kovų pirmūnas, patriotas be jokio priekaišto, nesulaukęs laisvos Lietuvos ryto, atgulė svetimoje, tačiau draugiškos mums valstybės žemėje.

Nuo 13 metų amžiaus rašė laikraščiams

Stasys Butkus gimė Šiaulių ap., Padubysio valsčiuje, Kurtuvėnų m. prieš 69 metus (1897 m. kovo 13 d.). Apie jo vaikystę nėra kas rašyti: tai labai neturtingų tėvų sūnus. Šeimoje visada viešpatavo sunkus vargas. Dažnai trūkdavo maisto. O kiek paaugęs tėvų buvo leidžiamas kiaulių ganyti, o vėliau raguočių. Tėvynės meilę Stasys paveldėjo ypač iš savo tėvo. Užtat nuo pat vaikystės dienų norėjo kuo nors pasitarnauti Lietuvos išlaisvinimui. O kada pramoko kiek skaityti ir rašyti, nes dėl nuolatinio vargo mokyklos beveik neteko jam lankyti, kažkokių Amerikoje gyvenančių giminių buvo apdovanojamas lietuviškais laikraščiais. Tie laikraščiai ir suplyšdavo jam pačiam, tėvui ir kitiem kaimynam, beskaitant. Nuo pat mažens Stasys jautėsi kovotoju dėl Lietuvos laisvės. 13 metų amžiaus jis jau buvo tiek subrendęs ir išsilavinęs, jog ėmė rašyti lietuviškiem laikraščiam. Jo korespondencijos skleidė poaušrinio laikotarpio idėjas ir žadino ne tik tautinę, bet ir valstybinę mintį. Jis visą laiką ragino ruoštis ateinančios Lietuvos “savivaldai”. 15 metų Stasys, nors būdamas piemenuko kelnėse, buvo tiek susipratęs, jog dažnai, rudens ir žiemos vakarais, bepolitikuojant, į “ožio ragą” suvarydavo žymiuosius kaimo “šunadvokačius”. Jis neturėjo jokių abejonių dėl savo ateities idėjų, nepriklausomos Lietuvos atžvilgiu. Jam buvo aišku, kad jis turi visaip padėti (net gyvybę paaukoti jeigu to reikėtų), kad tik Lietuva atgautų “savivaldą”.

Stasys Butkus žinojo seną tiesą, jog kiekviena tauta be savos žemės yra be ateities paniekintas pasaulio įnamis. Tauta, kuri turi ir valdo žemę, tampa pilnateisiu pasaulio piliečių. St. Butkus ypač giliai mylėjo lietuvių tautą ir tą žemę, ant kurios ji per amžius gyveno, už kurią liejo savo kraują ir kurioje mirė.

Kaip nuostabu, kad dar prieš I Pas. karą šiam jaunuoliui, carinės Rusijos pavergtoje Lietuvoje gimusiam ir užaugusiam, buvo aišku, kad Dievas leido į šį pasaulį lietuvį neužmiršdamas jį apdovanoti protu, jautria širdimi — tėvynės meile ir, be to, dviem kumščiais, kad lietuvis turėtų kuo nuo gausių priešų apsiginti. Stasiui buvo aišku, kad tautai, norinčiai būti laisvai, reikalinga ginkluotoji jėga — kariškai apmokyti kariai.

Jau 15 metų vyrukas rūpinosi savo ateitimi: “Ar Amerikon emigruoti ar į Rusijos kariuomenę stoti?” Šio turinio straipsnį St. Butkus buvo paskelbęs Seinuose leidžiamam “Šaltinyje”. Jis buvo įsitikinęs, jog ateities Lietuvai būtinai reikalingi kariškai paruošti lietuviai kariai, o netarnavus kariuomenėje, kur gi kitur išmoksi šio kariško ‘amato’ ? Jis buvo įsitikinęs, kad kariškai paruošti bei apmokyti lietuviai, išmušus tam tikrai laisvės valandai, galės paimti šautuvus į rankas, ir apgins Lietuvos nepriklausomybės troškimą. 15 metų Stasys žinojo ir tikėjo, kad tik suvereninė valdžia, Lietuvos teritoriją valdančioji, lietuviško kraujo, lietuviškai kalbanti, iš gilios Lietuvos praeities sau stiprybės semianti, laisva nuo svetimų vidaus ir išorės įtakų galės valdyti dainuojančią Lietuvą. Atėjūnai turi tad apleisti Lietuvą. Mūsų kraštą ir žmones turi teisę valdyti tik savoji vyriausybė, — tokią Lietuvą mylės visi lietuviai. Jis mylėjo Lietuvą pranašiška meile. Svajojo tapti sukilėliu — partizanu ir kovoti, kaip italų Garibaldi arba senovėje “svieto lygintojas” Tadas Blinda. Jam, todėl, visada rūpėjo klausimas: “Kaip galima būtų iškovoti Lietuvai laisvę?”

Jis matė tik viena akimi, bet tapo pirmuoju Lietuvos kareiviu

Stasys Butkus galėjo išvengti karinės tarnybos nemalonumų, jeigu jis to būtų norėjęs. Jis niekam nesisakė, jog mato tik viena akimi. O Nepriklausomybės kare, sprogus sviediniui, jam trūko ausies — klausės būbnelis. Taigi, jis matė viena akimi, ir girdėjo tik viena ausimi.

1957 m. gruodžio 6 d. jis man rašė:

“Spalio 21 d. iki lapkričio 24 d. sirgau plaučių uždegimu. Po šios ligos kažkas įsimetė į akis. Geriausia pasakytina — į akį, nes dešiniąja akimi, nors ji normaliai atrodo, bet nematau iš pat mažens. Tur būt apsigimiau taip. Taigi, į gerąją akį įsimetė “sputnikas”. Juodas taškas laksto po akį. Ir matomumas sumažėjo. Važinėju pas akių gydytoją Avižonį”.

Iškėlė Trispalvę Gedimino kalne

“Vyrai Gedimino kalne” savo parašytoje knygoje, St. Butkus aprašo, kaip Vilniuje 1919 m. sausio 1 d. K. Škirpa pastebėjo, jog pilies bokšte nėra vokiškosios vėliavos. Tuoj pasiuntė karin. P. Gužą pas Valstybės Tarybos rūmų prievaizdą gauti lietuvišką Trispalvę, o pats nuvyko į kareivines paimti garbės sargybos. Toje knygoje 97 psl. St. Butkus rašo:

“Kada įlipome į kalną, P. Gužas laukė mūsų. Paliepus, pilies sargas ir savan. Vincas Steponavičius jau laukė mūsų. Paliepus, pilies sargas atrakino pilies duris. Karin. K. Škirpa, P. Gužas ir savanoris V. Steponavičius su vėliava įlipo į pilies bokštą ir ten prie stiebo ją pririšo. Mes, septyni savanoriai likę lauke, išsirikiavome paliai pilies duris. Kada vėliava pradėjo kilti į viršų, karininkai bokšte iš revolverių, o mes apačioje iš šautuvų iššovėme po 3 salves. Mano pirmasis ir antrasis šūvis neiššovė. Tretysis smagiai trenkė į petį ir garsiai nuskambėjo drauge su kitais. Paskui visi sušukome “Valio! Lai gyvuoja Nepriklausoma Lietuva!” Toliau Stasys byloja:

“Nusileidžiant saulutei ji metė savo spindulius į plevėsuojančią vėliavą. Gražiai sužėrėjo jos visos trys spalvos. Pirmą kartą pamačiau gražią lietuvišką trispalvę!.

Vėliavos pakėlimas yra visų maloniausia valanda mano gyvenime”.

Kovoje dėl suvereninės Lietuvos gyvastingumo

Nepriklausomybės kare St. Butkus dalyvavo nuo 1918 m. gruodžio 13 d. iki 1922 m. rugpjūčio 1 d.: nuo tos dienos pradėjo dirbti “Kario” redakcijoje, civilinio tarnautojo teisėmis. Redakcijoje jis išdirbo iki Lietuvos bolševikų — raudonosios armijos okupacijos: 1940 m. birželio 15 d. Vėliau KARĮ jis padėjo redaguoti Vokietijoje ir, iki pat mirties — Amerikoje. Pradžioje kartu su S. Urbonu, o vėliau su Z. Raulinaičiu.

1922 m. rugpjūčio 1 d. V. Steponaitis (vėliau buvo plk. ltn.) pastebėjo uolų KARIO bendradarbį St. Butkų. Jis jį labai augštai įvertino. Iš 5-to psėt. pulko St. Butkus buvo pakviestas į Karo Mokslo skyrių prie redakcinio darbo KARYJE. V. Steponaitis pasitiko jį. Aišku, St. Butkus visad buvo drausmingas, tad išsitempė, kaip styga. Tačiau įstaigose ar štabuose to tampymosi nelabai tebuvo paisoma. V. Steponaitis padavė jam ranką. Leido atsisėsti kėdėn. Po trumpos akimirkos paklausė Butkų (aišku, pokštaudamas): “Na, ar rašyti moki?” Bet Stasys to juoko nesuprato ir labai rimtai pabrėžė: “rašyti moku”. Ir vėliau man pačiam Stasys yra pasakojęs, kaip jis nesupratęs pokšto ir taip rimtai atsakęs. Iš to jis ir pats linksmai juokdavęsis.

Vyručiai, nebėkite! — drąsino kitus

Nepriklausomybės kare, Stasys, kažkaip savaime skyrėsi iš kitų. Aišku, jis buvo žmogus ... Bet kautynėse, priešo sviediniams krintant, jis nerodė jokių mirties baimės žymių. Kautynėse jis vedė savo kulkosvaidininkus į pirmas linijas ir mokėjo surasti pavojingiausias priešui vietas. Dažnai savo kulkosvaidžių mirtina ugnimi gelbėjo iš paskos sekantiems pėstininkams. Kietaviškių ir Strošiūnų kautynėse St. Butkus pasirodė labai pareigingu kariu. Suvaidinti didvyrį jis tikrai nemokėtų. Ką darė, darė iš širdies, iš gilaus įsitikinimo. Ir susirgęs nėjo ligoninėn, bet ėjo kartu su jam pavestais vyrais. Dažnai rizikuodavo savo gyvybe. Prie Kalkūnų dvaro, pranašesnės ir galingesnės priešo artilerijos ugnies buvo išblaškytas visas dalinys. Kilo pavojus, kad naujokai neišlakstytų. čia pat, St. Butkus stabdo savo dalinio kareivius, drąsina, ramina: “Vyručiai, vyručiai, — nebėkite, grįžkite vyručiai! — nebėkit gulkit!”, švebeldžiuodamas stabdo išsigandusius ir bėgančius vyrus. Ir jam pavyksta. Savo būrį suguldo. Jo įsakomi visi apsikasa. Bet .. . pats St. Butkus vaikšto ir bėginėja stačiom, nei kiek nesilenkdamas, nerodydamas baimės žymių. Apsiramina ir jam pavesti kulkosvaidininkai. O iš narsumo ar didvyriškumo jis tik juokdavosi, jeigu kas bandydavo jam šią dorybę prikergti. Atsakydavo: “O, niekus šneki! Aš neatsimenu, kad būčiau drąsesnis už kitus. Gal tik pasikarščiavau, užtat stačias pavojingose fronto linijose ir vaikščiojau, kur to nereikėjo daryti”.

Už narsumą jis buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi; be to, Vytauto Didžiojo ordinu, Sav. - Kūrėjų medaliu, Vytauto D. medaliu ir kitais žymenimis.

S. Butkaus laiškas

“Mano sveikata nei geryn, nei blogyn. Jau septintas mėnuo nedirbu ir vaikščioju pas unijos gydytojus. Nusibodo sirgti. Stebiuosi iš tų senių arba ilgai sergančiųjų ligonių, kad jie labai bijo mirties. Štai gaunu laiškus iš savo tetos Lietuvoje. Ji turi apie 90 metų. Visai akla. Pririšta prie lovos. Gyvena labai skurdžiai invalidų namuose Aukštelkėje, 8 km. nuo Šiaulių. Jį mirti labai bijo. Ir tai nuostabu. Jeigu miršta kokia senė tuose namuose, tai ilgai būna be ūpo, prislėgta, kol užmiršta. Aš nejaučiu jokios mirties baimės, nors mano gyvenimas, žinau, nebus ilgas”. Kai šį laišką rašė Stasys buvo tik 63 metų, o mirė 65 nesulaukęs.

Neužmirština jo meilė lietuviškajam spausdintam žodžiui. Pirmieji jo rašiniai tilpo “Šaltinyje” (Seinuose leidžiamas) ir jo priede “Vainike” bei “Šaltinėlyje”, vėliau “Spinduliuose”, “Pavasaryje”, “Viltyje” ir “Garnyje”. Gyvendamas Rusijoje, jis, taip pat rašė lietuvių spaudai:    “Rygos

Garsui”, “Vadui” ir jo vaikų priedui, “Ateities Spinduliams”, “Santarai” ir kt. Nepriklausomos Lietuvos žurnalui KARIŠKIU ŽODIS jis rašė nuolatos. Šis žurnalas vėliau buvo pavadintas KARIU, kuriame nuo 1922 m. iki 1940 m. jis buvo etatinis redaktoriaus padėjėjas. KARYJE paskelbta tūkstančiai jo straipsnių bei apsakymų. Mėgo rašyti atsiminimus, ypač daug jų tilpo Stasio Širvio slapyvardžiu. Daug rašė į: “Karo Archyvą”, “Knygnešį”, “Savanorių žygius”, “Savanoris — Lietuvos Gynėjas”, “Gintarą, “Karių dainos”; karinių novelių rinkinyje “Penketas”, “Savanoris”. Suredagavo šias knygas: “Savanoris 1918-1920”; 5 pėst. DLK Kęstučio pulk. 1919-1934”; “Savanoriai Kūrėjai”; daug jo parašyta į “Karo Invalidą” ir į “Laisvės Taką”. Be to, jo atsiminimų pluoštas paskelbtas nedidelėje, bet labai įdomioje ir turiningoje knygoje “Vyrai Gedimino Kalne” 1957 m. išleistoje, jo draugų surinktais pinigais. Daug rašė į šaulių S-gos leidinius “Vasario 16-toji”, “Trimitą” ir k. leidinius-1944 m. rugp. 2 d. St. Butkus atsiduria Vokietijoje. Čia jis vėl yra vienas “Lietuvio” bendradarbių ir redakcijos narys; redaguoja “Ateitį”, 1946-47 m. Vokietijoje redagavo “Nemuno Aidą” ir skautų žurnalą “Šarūno Kelias”. Amerikoje redagavo naujai atkurtą KARĮ, prie kurio atgaivinimo jis daug prisidėjo. Dėl širdies sutrikimų ir kitų negalavimų porą paskutiniųjų metų Stasys gyveno iš 81 dol. mėnesinės nedarbingumo pensijos. Bet jam tai nesudarė sunkumų — jis iš tų pinigų pirko knygas, žurnalus ir laikraščius išsirašydavo ir dar siuntė siuntinius į Lietuvą.

Detroito šaulių kuopa pasipuošė St. Butkaus vardu

Tad neveltui, kad Detroito šaulių kuopa rado savanorį ir didvyrį Stasį Butkų vertu būti kuopos globėju — šauliai žinojo, ką daro. Visi lietuviai pažinoję St. Butkų, visada jį gerbė.

Žmogaus gyvenimo dienos tartum skaitomos knygos lapai: lapas po lapo sklaistant, jų skaičius vis mažėja, kol užsiskleidžia paskutinysis lapas. .. Ne kitaip išėjo ir St. Butkui. Tik gal per anksti... Jis mirė 1961 m. gruodžio mėn. 11 d. Brooklyne, N. Y. Palaidotas, kaip ir dera žymiam Lietuvos sūnui — didvyriui, su visomis garbės žymėmis. Stasio karstą dengė Lietuvos, suvereninės Lietuvos, trispalvė vėliava, kurios garbei jis paaukojo viso savo gyvenimo darbus ir visas svajones: dėl kurios garbės jis visą savo gyvenimą kovojo ir aukojosi.

Nors savo išvaizda St. Butkus buvo kuklus ir nepretenzingas, bet savo dvasios gelmėse buvo tikras didvyris ir tautos milžinas. Kol dar turėsime tokių lietuvių, kurių širdys plaks Lietuvos laisvės sopulio aidu, tol mūsų tėvynės Lietuvos ir tautos laisvės byla laikytina laimėjimo ženkle.