KLAUSIU IR NERANDU ATSAKYMO
Prieš septynis ar aštuonis metus gen. V. Vitkauskas spaudoje kėlė klausimą, kodėl jis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu, pasitraukus gen. Raštikiui. Jis sakėsi nerandąs atsakymo. Į tą klausimą, bent iki šiol, iš tikrųjų, niekas nėra tikro atsakymo davęs.
Gen. V. Vitkauskas savo atsiminimuose, paskelbtuose 1958 m. okup. Lietuvoje leidžiamo “Švyturio” numeriuose, štai ką rašo: “Iškviestas į prezidentūrą, prezidento Smetonos buvau užklaustas, ar aš sutinku užimti Kariuomenės vado postą. Į taip staigų klausimą nebuvo laiko ir pagalvoti, ir prieš atsakydamas į klausimą ‘Ar sutinku’, aš, nors trumpai, bet labai rimtai, pasvarsčiau. To meto Lietuvos gyvenimo raida sakyte sakė, jog netoliese, sakytum tirštame rūke, slypi begalės didžiulių sunkumų ir pavojų, jog neišvengiami lemtingi sukrėtimai ir ryšium su tuo didžiulė atsakomybė ir jog gali tekti man visai neužtarnautai srėbti itin bjaurią, įvairių vadeivų privirtą košę, kurioje pilna šlykščių fašizmo ‘plaukų’ ir įvairaus dvokiančio raugo. Mane kažkoks pasišlykštėjimo šiurpas krėtė pamanius, jog, priimdamas kariuomenės vado postą ir tuo pačiu turėdamas sueiti į man be galo nemalonų glaudesnį kontaktą su tariamuoju ‘tautos vadu’ Smetona ir kitais jo bankrutuojančiais fašistiniais sėbrais ir niekam tuo tarpu negalėdamas parodyti savo tikrojo vidaus, aš galiu, neužtarnautai, atrodyti nauja fašizmo išpera. Tačiau, antra vertus, dar baisiau atrodė pamanius, kad tokiu atsakingu laikotarpiu atsistojus kariuomenės priešakyje kokiam fašistui ar, iš viso, maža tegalvojančiam karjeristui, politiškai bemaž visai neišauklėta buržuazinė kariuomenė, nors maždaug dviem trečdaliais susidedanti iš darbo valstiečių ir darbininkų vaikų, gali būti įvairiomis progomis išprovokuota ir panaudota prieš Lietuvos liaudies interesus. Todėl, neilgai tesvyruodamas, sutikau. Kai kas iš bendradarbių reikšmingai sakydavo, jog aš parinktas kaip, esą, ‘gryno plauko’ karys, nelinkęs kištis į politiką, ir panašiai.
Buvo nustatyta, kad kariuomenės vadas kas savaitė, tam tikrą dieną, turi atvykti pas prezidentą, padaryti jam pranešimą ir gauti jo nurodymus. Tuo tikslu reguliariai lankydamasis pas Smetoną, aš gana greit spėjau jį neblogai pažinti, kadangi jau ir prieš tai šiek tiek pažinojau”.
Bjauriausiai suniekinęs prez. A. Smetoną, gen. V. Vitkauskas pavaizdavo epizodą, prezidentūroje birželio 12 d., apie kurį pakalbėsime atskirai. Ar tuo metu jis jau buvo sąmoningas tautos išdavikas, į tai, buvęs “kariuomenės vadas”, neatsako, kaip anksčiau neatsakė, koks buvo jo “tikrasis vidus”.
Gen. Raštikis savo atsiminimuose sako, jog gen. V. Vitkauskas nebuvęs komunistas, arba komunistų partijos narys. Buvo ar nebuvo, tą geriausiai žino ano meto komunistų partijos narių sąrašai, nes dėl labai menko narių skaičiaus, nesunku tatai atsiminti ir paliudyti. Taip pat nesunku save kelti į herojus, “kukliai” užsimenant, kad “vidus” buvęs jei ne raudonas, tai bent gerokai rausvas.
Pov. Dirkis
